Byla 2A-925-264/2017
Dėl juridinio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys B. K., R. S., D. P., Valstybinė miškų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Kauno rajono savivaldybė, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2YT-17698-894/2016 pagal pareiškėjo V. K. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys B. K., R. S., D. P., Valstybinė miškų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Kauno rajono savivaldybė, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos.

3Teisėja

Nustatė

4Ginčo esmė

5Pareiškėjas V. K. prašė (b. l. 29-30) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjo senelis P. B. - pareiškėjo motinos T. K. tėvas, laikotarpiu nuo 1926 m. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė 4,50 ha žemės ir sodybą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), tame tarpe 1,9 ha miško, kurio dabartinis unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kurio 80 arų priklauso V. K.. Nurodė, kad pareiškėjas palikėjų valdytoje žemėje ir buvusioje sodyboje 2005 m. pastatė gyvenamąjį namą, kurio dalis patenka į miško ūkio paskirties žemę. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2012 m. birželio 25 d. surašė pareiškėjui savavališkos statybos aktą bei pareikalavo statinį - gyvenamąjį namą, adresas (duomenys neskelbtini), nugriauti, nes statinys pastatytas miško žemėje. Pareiškėjo teigimu, būtina nustatyti juridinį faktą tam, kad pareiškėjas galėtų pakeisti jam priklausančios žemės dalies paskirtį. Pakeitus žemės paskirtį, pareiškėjas įgis teisę gauti leidimą gyvenamojo namo ir kitų statinių statybai. Suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba prie Aplinkos ministerijos pateiktame atsiliepime (b. l. 52-53) nurodė, jog pareiškėjui nepateikus papildomų įrodymų, prašymas turi būti atmestas. Pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nepateikė įrodymų, kad savavališkai pastatytų statinių vietoje, laikotarpiu nuo 1926 m. – 1940 m., (duomenys neskelbtini) miškų urėdijos (duomenys neskelbtini) girininkijos 380 kvartalo (duomenys neskelbtini) taksaciniame žemės sklype buvo pareiškėjo senelio sodyba. Suinteresuotas asmuo Kauno rajono savivaldybė atsiliepime (b. l. 54-55) nurodė, kad neturi jokios informacijos ir dokumentų, galinčių įrodyti pareiškėjo pareiškime prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime (b. l. 58-60) nurodė, jog su pareiškimu nesutinka. Pareiškėjas neįrodė sodybos buvimo fakto, todėl pareiškėjo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas dėl išlikusių buvusios sodybos pamatų nėra pagrįstas ir įrodytas.

6Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Kauno apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimu bylą dalyje dėl reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo senelis P. B. - pareiškėjo motinos T. K. tėvas, laikotarpiu nuo 1926 m. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė 4,50 ha žemės, nutraukė. Likusioje dalyje pareiškimą atmetė. Priteisė iš pareiškėjo V. K. valstybei 12,24 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas yra nekonkretus, nėra aišku, kurioje konkrečioje 1,9 ha miško sklypo dalyje sodyba ir jos pastatai galimai stovėjo ir ar ši teritorija patenka į pareiškėjui priklausančią 80 arų žemės sklypo dalį, todėl norimų teisinių pasekmių pareiškėjui nesukurs. Teismas pažymėjo, kad adresu (duomenys neskelbtini) pareiškėjo vardu įregistruoto žemės sklypo paskirtis yra – kitos paskirties žemė. Todėl prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas pareiškėjui nesukeltų teisinių pasekmių. Pareiškėjas negalėtų pasiekti savo tikslo – pakeisti 1,9 ha sklypo miško ūkio paskirties kitomis naudmenomis. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas turi įrodyti, jog buvusi P. B. sodyba buvo būtent pareiškėjo valdomos 80 arų miško paskirties žemės sklypo dalies ribose. Nustatė, kad žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė žemės sklypo naudojimo paskirtis - „Miškų ūkio“, bendras plotas yra 1,9 ha. Minėtas sklypas priklauso keturiems bendraturčiams. Tačiau duomenų apie tai, kuri konkrečiai 1,9 ha žemės sklypo dalis priklauso pareiškėjui, nėra; duomenų, patvirtinančių, kad žemės sklypas būtų atidalintas jo bendraturčiams konkrečiai priskiriant po konkrečią žemės sklypo dalį, taip pat nėra; taip pat nėra duomenų, kad būtų nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka. Teismas apklaustų liudytojų parodymus laikė nekonkrečiais, liudytojai neįvardijo, kad būtent P. B. turėjo sodybą. Dėl pareiškėjo prašymo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo senelis P. B. - pareiškėjo motinos T. K. tėvas, laikotarpiu nuo 1926 m. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė 4,50 ha žemės, teismas nurodė, kad toks faktas pareiškėjui norimų teisinių pasekmių taip pat nesukurtų, nes aplinkybę, kad pareiškėjo senelis valdė 4,50 ha žemės, patvirtina Kauno rajono valdybos žemėtvarkos tarnybos vadovo pažyma, kurioje nurodyta, kad P. B. iš viso valdė 9,005 ha. Atsižvelgiant į tai, kad 4,50 ha žemės valdymo faktą patvirtina Kauno rajono valdybos žemėtvarkos tarnybos vadovo pažyma, teismas bylą dalyje dėl 4,50 ha žemės valdymo fakto nutraukė (CPK 293 str. 1 p.).

8Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimo dalį, kuria atsisakyta nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pareiškėjo senolis P. B. - pareiškėjos motinos T. K. tėvas 1926-1940 metų laike nuosavybėje be kitos žemės, taip pat valdė 4,50ha žemės sklype sodybą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), ir kurio 80 arų priklauso V. K. nuosavybėje. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismo motyvai, kuriais atmestas pareiškimas, yra nepagrįsti. Suinteresuoti asmenys B. K., R. S. teismui paaiškino, jog pareiškėjo valdomoje žemėje buvo P. B. sodyba valstybės nepriklausomybės metais. Teismas netinkamai vertino liudytojų parodymus. Liudytoja A. B. teismui parodė, kad pareiškėjo valdomoje žemėje buvo B. sodybą. Joje ji gyveno karo metais, kada jai buvę tik 12-ka metų. Labai aiškiai apie B. sodybos buvimą pareiškėjo valdomame sklype, vietovėje, kur dabar stovi pareiškėjo namas, paaiškino suinteresuotas asmuo D. P.. (duomenys neskelbtini) miestelio istorikas A. M. apklaustas liudytoju nurodė, kad B. turėjo ne vien namus, bet ir plytinę. Namai buvę ne šalia vienas kito. 18 arų žemės sklype taip pat yra pareiškėjo motinos T. K. dovanotas ūkinis pastatas. Pareiškėjo pastatytas pastatas - gyvenamas namas yra netoli nuo dovanoto motinos ūkinio pastato. Todėl ši aplinkybė taip pat įrodo, kad pareiškėjo pastatytas gyvenamas namas stovi B. buvusioje sodyboje. Teismas į šią aplinkybę nekreipė dėmesio, priimdamas sprendimą. Paveldėta motinos žemė buvo laikoma ne miško žeme, o dirbama žeme ir Valstybinei Mokesčių inspekcijai buvo mokamas mokestis kaip už ariamą žemę. Šios aplinkybės taip pat turėjo būti teismo įvertintos. Teismas neteisingai sprendime tvirtina, jog tarp buvusių bendrų savininkų neatidalinta žemė. Visi būtini dokumentai teismui pateikti. Suinteresuoti asmenys paaiškino, kuris kurį žemės sklypą valdo. Todėl teismo sprendime tvirtinimas, kad neaišku kieno žemėje stovėjusi sodyba neatitinka tikrovės. Ji paneigta liudytojų parodymais, kita bylos medžiaga. Miškų įstatymo 11str. reikalauja, jog miško savininkas įrodytų, kad jis ginčo žemės sklypą paveldėjo iš savo protėvių, būdamas 1-3 eilės įpėdiniu. Tam būtina nustatyti juridinį faktą, jog pareiškėjo senolis valdė nuosavybės teisėmis dabar pareiškėjui nuosavybėje priklausančią žemę, sodybą. Įstatymo reikalavimus pareiškėjas įvykdė, pateikė dokumentus, jog yra turto palikėjų 2-os eilės įpėdinis, palikimą priėmė ir valdo, atliko statybos darbus protėvių sodybos vietoje. 2017 m. balandžio 20 d. apeliantas pateikė prašymą prijungti žemės bendrasavininkų 2017 m. vasario 21 d. susitarimo dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo kopiją, nustatytų žemės naudojimosi dalių schemą. Nurodo, kad šių dokumentų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pareiškėjas neturėjo. Atsiliepime į apeliacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

    1. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše apie Nekilnojamojo turto registre įregistruotą žemės sklypą ir teises į jį nurodyta, kad pareiškėjui, R. S., B. K., D. P. priklauso 1,90 ha miško ūkio paskirties žemės sklypas, įgytas dovanojimo sutarties pagrindu, šiame dokumente nenurodyta, kad sklype būtų kokių nors statinių.
    2. Apeliaciniame skunde pareiškėjo teiginys, kad LR miškų įstatymo 11 straipsnyje numatytus reikalavimus įvykdė pateikdamas dokumentus, kad yra 2-osios eilės įpėdinis, priimdamas palikimą ir jį valdydamas, taip pat atlikdamas statybos darbus protėvių sodybos vietoje yra visiškai nepagrįstas ir dėl to naikinti teismo sprendimą nėra jokio pagrindo.
    3. Žemės sklypo preliminariuose planuose, žemės naudojimo plotų eksplikacijoje, žemės sklypo ribų paženklinimo- parodymo akte, jokių statinių ar statinių liekanų nėra užfiksuota. Duomenų, kad pareiškėjui ir kitiems suinteresuotiems asmenims nuosavybės teise priklausančiame 1,90 ha žemės sklype yra išlikę buvusios sodybos liekanų, ar, kad sodyba yra pažymėta vietovės ar kituose planuose nėra, t. y. pareiškėjas neįrodė sodybos buvimo fakto, todėl teismo sprendimas pagrįstas ir nėra pagrindo jį naikinti.
    4. Teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė bylos aplinkybes, atliko ginčui taikytinų teisės normų analizę, tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą, tinkamai motyvuotą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.
    5. Dėl prašymo prijungti rašytinus įrodymus suinteresuotas asmuo nurodo, kad net ir prijungus apelianto pateiktus įrodymus, pareiškėjas neįrodė, kad savavališkai pastatytų statinių vietoje buvo P. B. sodyba.
Suinteresuotas asmuo Valstybinė miškų tarnyba prie Aplinkos ministerijos dėl apelianto prašymo prijungti rašytinius įrodymus prieštaravimų nepareiškė.

10Teismas

konstatuoja:

11Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 263 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamos bylos atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). Pagal bendrąją taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Apeliacinės instancijos teismui apeliantas V. K. pateikė papildomus įrodymus: žemės bendrasavininkų 2017-02-21 susitarimo dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo kopiją, nustatytų naudojimosi dalių schemą. Byloje dalyvaujantiems asmenims suteikta galimybė pateikto nuomonę dėl pateiktų papildomų įrodymų, todėl teismas sprendžia, kad pateikti įrodymai vertintini visų byloje esančių įrodymų kontekste. Byloje pareiškėjas V. K. prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo senelis P. B. - pareiškėjo motinos T. K. tėvas, laikotarpiu nuo 1926 m. iki 1940 m. nuosavybės teise valdė 4,50 ha žemės ir sodybą, esančią adresu (duomenys neskelbtini), tame tarpe 1,9 ha miško, kurio dabartinis unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir kurio 80 arų priklauso V. K.. Fakto nustatymas būtinas, kad būtų galima pakeisti miško žemę kitomis naudmenomis. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas nustato tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje juridinę reikšmę turintys faktai apibrėžiami kaip įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinę reikšmę turintį faktą. Pagal CPK XXVI skyriaus nuostatas teismas juridinę reikšmę turinčius faktus gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-915/2016, 16 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017, 15-16 punktai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje laikomasi nuostatos, kad faktai, išvardyti CPK 444 straipsnyje, juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiškėjai įgis tam tikrą subjektinę teisę. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklauso: 0,1879 ha žemės sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su jame esančiu ūkiniu pastatu, pagrindinė žemės sklypo naudojimo paskirtis - „Kita“ (b.l. 17-18); 1/3 žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė žemės sklypo naudojimo paskirtis - „Žemės ūkio“ (b.l. 19); 8000/19 000 žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagrindinė žemės sklypo naudojimo paskirtis - „Miškų ūkio“. Minėtas sklypas priklauso keturiems bendraturčiams: pareiškėjui V. K. priklauso 8000/19 000 dalys sklypo, B. K. – 5000/19 000, R. S. – 2600/19 000, D. P. – 3400/19 000 (b.l. 21-23). Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas į bylą pateikė 1926 m. balandžio 23 d. Raudondvario valsčiaus valdybos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurio matyti, kad P. B. turėjo žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime (b. l. 6). 1926 m. balandžio 25 d. P. B. Kauno apskrities valdybai pateikė prašymą dėl leidimo statyti vasarnamį (duomenys neskelbtini) kaime (b. l. 7). 2005 m. rugsėjo 27 d. pareiškėjo motina T. K. pareiškėjui padovanojo 0,80 ha miško plotą (b.l. 12). 2012 m. birželio 25 d. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie aplinkos ministerijos surašė reikalavimą Nr. (duomenys neskelbtini) pašalinti savavališkos statybos padarinius: nugriauti medinio karkaso gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypo kadastro numeris Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypo paskirtis – miškų ūkis. Iš apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, liudytojų parodymus, neatsižvelgė į apelianto nurodytas aplinkybes, kad 18 arų žemės sklype taip pat yra pareiškėjo motinos T. K. dovanotas ūkinis pastatas. Pareiškėjo pastatytas pastatas - gyvenamas namas yra netoli nuo dovanoto motinos ūkinio pastato. Kasacinio teismo praktika įrodymų tyrimo ir vertinimo klausimais yra išplėtota ir nuosekli. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338-969/2016 29 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-120-695/2017, 25 punktas). Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas svarbias bylai faktines aplinkybes, jas tinkamai įvertino. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pateiktus įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjas turi įrodyti, jog buvusi P. B. sodyba buvo būtent pareiškėjo valdomos 80 arų miško paskirties žemės sklypo dalies ribose, tačiau atsižvelgdamas į pareiškėjo suformuluotą reikalavimą, teismas darė išvadą, kad esant netiksliam pareiškimo dalykui, nėra galimybės nustatyti pareiškėjo prašomą juridinę reikšmę turintį faktą. Tokią išvadą teismas grindė įvertinęs byloje pateiktus faktinius duomenis, liudytojų parodymus, suformuluotą reikalavimą. Teismas nurodė, kad liudytojų parodymai nekonkretūs, liudytojai neįvardijo, kad būtent P. B. turėjo sodybą. Teismas tai pat įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, sprendė dėl jų įrodomosios reikšmės. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu nėra pagrindo. Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad liudytoja A. B. teismui parodė, kad pareiškėjo valdomoje žemėje buvo B. sodyba. Joje ji gyveno karo metais, kada jai buvę tik 12-ka metų. Labai aiškiai apie B. sodybos buvimą pareiškėjo valdomame sklype, vietovėje, kur dabar stovi pareiškėjo namas, paaiškino suinteresuotas asmuo D. P.. (duomenys neskelbtini) miestelio istorikas A. M. apklaustas liudytoju nurodė, kad B. turėjo ne vien namus, bet ir plytinę. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išklausius pirmosios instancijos teismo posėdžių garso įrašus, t.y. išklausęs byloje šalių duotus parodymus, sprendžia, kad remiantis jais nėra galimybės nustatyti kurioje ginčo žemės sklypo dalyje praeityje galimai stovėjo sodyba. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas yra nekonkretus, nėra aišku, kurioje konkrečioje 1,9 ha miško sklypo dalyje sodyba ir jos pastatai galimai stovėjo ir ar ši teritorija patenka į pareiškėjui priklausančią 80 arų žemės sklypo dalį, todėl norimų teisinių pasekmių pareiškėjui nesukurs. Esant netiksliam pareiškimo dalykui, nėra galimybės nustatyti pareiškėjo prašomą juridinę reikšmę turintį faktą. Teismas sprendė, kad aplinkybę, kad pareiškėjo senelis valdė 4,50 ha žemės, patvirtina Kauno rajono valdybos žemėtvarkos tarnybos vadovo pažyma, kurioje nurodyta, kad P. B. iš viso valdė 9,005 ha. Teismas nurodė, kad pareiškėjas prašo nustatyti faktą, kad sodyba buvo adresu (duomenys neskelbtini). Teismas pažymėjo, kad šiuo adresu pareiškėjo vardu įregistruoto žemės sklypo paskirtis yra – kitos paskirties žemė. Todėl prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas pareiškėjui nesukeltų teisinių pasekmių. Pareiškėjas negalėtų pasiekti savo tikslo – pakeisti 1,9 ha sklypo miško ūkio paskirties kitomis naudmenomis. Be to, teismas pagrįstai nurodė, kad siekiant, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 7 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimu Nr. 1131 patvirtinto Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis ir kompensavimo už miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis tvarkos aprašo nuostatomis, pareiškėjas turi įrodyti, jog buvusi P. B. sodyba buvo būtent pareiškėjo valdomos 80 arų miško paskirties žemės sklypo dalies ribose. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad 18 arų žemės sklype taip pat yra pareiškėjo motinos T. K. dovanotas ūkinis pastatas. kad pareiškėjo pastatytas pastatas - gyvenamas namas yra netoli nuo dovanoto motinos ūkinio pastato. Todėl apelianto nuomone, ši aplinkybė taip pat įrodo, kad pareiškėjo pastatytas gyvenamas namas stovi B. buvusioje sodyboje. Tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pagal teismų praktiką juridinis faktas, jog sodyba – gyvenamasis namas su priklausiniais – buvo pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, gali būti nustatomas, kai konstatuojama, jog yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. K. v. Alytaus regiono aplinkos apsaugos departamentas ir kt.; bylos Nr. 3K-3-259/2008), t. y. sodybos buvimo faktas visų pirma siejamas su gyvenamojo namo sklype buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2009). Kaip jau nurodyta, nagrinėjamu atveju remiantis byloje esančiais byloje nėra galimybės daryti išvadą, kad pareiškėjui priklausančioje žemės sklypo dalyje praeityje galimai stovėjo sodyba, kurią valdė būtent P. B.. T.y. byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo išvadai, kad pareiškėjo senelio valdoma sodyba buvo miškų ūkio paskirties žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pareiškėjui priklausančioje dalyje. Pažymėtina, kad šios aplinkybės nepaneigia ir apeliacinės instancijos teismui pateikti papildomi įrodymai. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas turėjo įvertinti aplinkybę, kad paveldėta motinos žemė buvo laikoma ne miško žeme, o dirbama žeme ir Valstybinei Mokesčių inspekcijai buvo mokamas mokestis kaip už ariamą žemę. T.y. nagrinėjamu atveju nebuvo sprendžiamas klausimas ar pagrįstai ginčo žemės sklypo paskirtis nustatyta kaip miškų ūkio. Teismas, vadovaudamasis išdėstytu, sprendžia, kad pirmos instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, padarė išvadas, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teismas konstatuoja, kad apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nustatyta, kad bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, valstybė patyrė 12,69 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pareiškėjo apeliacinį skundą atmetus, šios išlaidos valstybei priteisiamos iš apelianto (CPK 92 str.), (šias išlaidas sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM, įmonės kodas 188659752, biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), Swedbank, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).

13Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

14Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15Priteisti valstybei iš pareiškėjo V. K. 12,69 Eur (dvylika Eur ir 69 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos

16Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai