Byla 2-411-823/2018
Dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-1102-638/2017, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Letel“ bankrotas pripažintas tyčiniu

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens D. Ž. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-1102-638/2017, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Letel“ bankrotas pripažintas tyčiniu,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. BUAB „Letel“ bankroto administratorė MB „Renema“ kreipėsi į teismą, prašydama UAB „Letel“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Nurodė, kad, susipažinusi su bendrovės buhalteriniais dokumentais bei įvertinusi šios bendrovės prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus sandorius, turi pagrindo manyti, jog UAB „Letel“ bankrotą lėmė ne verslo nesėkmė, o sąmoningi tyčiniai bendrovės valdymo organų veiksmai.
  2. Patikrinusi įmonės dokumentus bankroto administratorė nustatė, kad BUAB „Letel“ ir bendrovė Benin Export Sarl sudarė jungtinės veiklos sutartį, pagal kurią šalys susitarė bendradarbiauti katalizatorių perdirbimo verslo srityje ir įsteigti bendrą įmonę Benin cars recycling. Sutartyje nurodyta, kad BUAB „Letel“ sutarties vykdymui sumokėjo 50 000 Eur sumą prieš jungtinės veiklos sutarties pasirašymą. Šis mokėjimas buvo atliktas grynaisiais pinigais iš kasos, nes pagal bendrovės kasos knygos duomenis piniginės lėšos buvo pirmiausiai išmokėtos bendrovės vadovui D. Ž., kaip atskaitingam asmeniui, pagal avanso apyskaitą, o vėliau D. Ž. šias lėšas neva sumokėjo Benin Export Sarl atstovui. Administratorės nuomone, BUAB „Letel“ piniginės lėšos galimai buvo pasisavintos, arba sumokėtos be jokio pagrindo. Tarp bendrovės buhalterinių dokumentų nerastas joks dokumentas, kuris pagrįstų, kad Benin Export Sarl atstovas gavo minėtą piniginių lėšų sumą, egzistuoja tik įrašas sutartyje, kad bendrovė šiuos pinigus sumokėjo prieš pasirašant sutartį, ir įrašas avansinės apyskaitos žiniaraštyje, jog lėšos neva išmokėtos, tačiau dokumentas, pagrindžiantis lėšų išmokėjimą, nepridėtas.
  3. Bankroto administratorė taip pat nustatė, kad BUAB „Letel“ vadovas D. Ž. pagal 2014 m. gegužės 19 d. paskolos sutartį iš BUAB „Letel“ pasiskolino 12 453,66 Eur, o pagal 2016 m. rugpjūčio 8 d. paskolos sutartį iš BUAB „Letel“ pasiskolino dar 1 188,00 Eur. Minėtų paskolų D. Ž. nėra grąžinęs iki šiol. Administratorės turimais duomenimis, D. Ž. neturi jokio jam nuosavybės teise priklausančio turto, į kurį galėtų būti nukreiptas skolos išieškojimas. Taip pat nėra jokių duomenų, kad D. Ž. būtų dėjęs pastangas atsiskaityti su bendrove, ypač tuo metu, kai bendrovė turėjo daug pradelstų įsipareigojimų kreditoriams. Be to, BUAB „Letel“ naują paskolą D. Ž. suteikė tuo metu, kai jis dar nebuvo grąžinęs ankstesnės paskolos, paskola buvo suteikta prieš pat bankroto bylos BUAB „Letel“ iškėlimą, o D. Ž. turtinė padėtis leido daryti prielaidą, kad D. Ž. naujai suteiktos paskolos apskritai negalės grąžinti.
  4. Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, kad BUAB „Letel“ kreditorė UAB „Vianrė“ dar 2015 m. rugpjūčio 5 d. pateikė pareiškimą dėl 19 550,97 Eur skolos iš BUAB „Letel“ priteisimo. Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi BUAB „Letel“ turtui, turtinėms teisėms, bendrovės piniginėms lėšoms banko sąskaitose, kasoje ir pas trečiuosius asmenis buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Nors bendrovės piniginėms lėšoms buvo taikomos laikinosios apsaugos priemonės ir bendrovė bylinėjosi su kreditore dėl skolos priteisimo, piniginės lėšos buvo ne sumokėtos šiai kreditorei, ar bent deponuotos atsiskaitymams su ja, o pasisavintos arba iššvaistytos neva sumokant Benin Export Sarl. Pagal taikos sutartį BUAB „Letel“ iki 2016 m. gegužės 23 d. kreditorei UAB „Vianrė“ turėjo sumokėti 12 225,50 Eur sumą. Nuo 2016 m. kovo 23 d. (taikos sutarties sudarymo dienos) iki 2016 m. gegužės 23 d. (mokėjimo termino dienos) bendrovė į kasą gavo 7 800 Eur, tačiau šias lėšas D. Ž. išsimokėjo sau, kaip atskaitingam asmeniui, o ne nukreipė kreditorės UAB „Vianrė“ reikalavimui tenkinti. Po 2016 m. gegužės 23 d. BUAB „Letel“ gavo dar 3 100 Eur piniginių lėšų, kurios iš esmės taip pat buvo išmokėtos D. Ž., kaip atskaitingam asmeniui, bei paskolintos D. Ž. pagal 2016 m. rugpjūčio 8 d. paskolos sutartį.
  5. Pareiškėjos vertinimu, suinteresuotas asmuo D. Ž. tyčia taip organizavo bendrovės veiklą ir vykdė mokėjimus iš kasos, kad panaikintų kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą. Nors BUAB „Letel“ piniginėms lėšoms buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, D. Ž. nevykdė teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Taigi, BUAB „Letel“ bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai D. Ž. veiksmai, kuriais kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą buvo panaikintos.
  6. Suinteresuotas asmuo D. Ž. prašymą dėl UAB „Letel“ bankroto pripažinimo tyčiniu prašė atmesti.
  7. Paaiškino, kad sandoris su Benin Export Sarl buvo realiai įvykdytas. Įmonė, su kuria buvo sudarytas sandoris, yra egzistuojanti ir veikianti, o pats sandoris nėra nuginčytas įstatymo nustatyta tvarka. Kasos pajamų orderiai, pinigų priėmimo kvitai, kaupiami kitos sandorio šalies (Benin Export Sarl) įmonėje, todėl vien tai, kad šių dokumentų nėra tarp UAB „Letel“ buhalterinių dokumentų, nesudaro pagrindo teigti, jog pinigai Benin Export Sarl nebuvo sumokėti. UAB „Letel“ veikla buvo orientuota į Afrikos rinką, bendrovės vadovas D. Ž. būtent šiame regione siekė vystyti verslą. Suinteresuotas asmuo tikslingai investavo pinigines lėšas, tačiau BUAB „Letel“ bankrotą lėmė verslo nesėkmė.
  8. Suinteresuoto asmens teigimu, tai, kad pinigai buvo sumokėti Benin Export Sarl, patvirtina: pačios 2016 m. gegužės 6 d. sutarties sąlygos (3 skyriaus 2 punktas), faktas, kad iš UAB „Letel“ kasos 2016 m. kovo 14 d. buvo išimti pinigai (tai patvirtina avanso apyskaitos žiniaraštis), suinteresuoto asmens komandiruotė į Beniną laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. (komandiruotę patvirtina lėktuvo bilietai ir D. Ž. paso kopija su vizos žyma), 2013 m. gegužės 27 d. UAB „Balteksas“ atlikta strateginė analizė apie Pietų Afrikos Respublikos ir kitų pietų Afrikos valstybių elektroninių atliekų rinką ir galimybes joje pradėti veiklą. Benin Export Sarl vadovo H. H. paso kopija patvirtina, kad sandoris buvo sudarytas su Benino valstybės piliečiu, todėl abejoti šio sandorio tikrumu nėra jokio pagrindo.
  9. Suinteresuoto asmens vertinimu, bankroto administratorė nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad suinteresuotas asmuo pasisavino UAB „Letel“ pinigines lėšas. Suinteresuotas asmuo neįgijo jokio brangaus turto, suinteresuoto asmens sąskaitoje neatsirado piniginių lėšų, todėl nėra jokių galimo bendrovės turto pasisavinimo požymių.
  10. Suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi bendrovės kasa nebuvo areštuota, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su teiginiu, kad iš įmonės kasos D. Ž. neturėjo teisės išmokėti lėšų tretiesiems asmenims. Kaip matyti iš bankroto byloje esančių avansinės apyskaitos žiniaraščių, bendrovė net ir po pinigų išmokėjimo Benin Export Sarl atsiskaitinėjo su kreditoriais, byloje esanti 2016 m. rugpjūčio 2 d. nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita patvirtina, kad bendrovės gaunamos pajamos padidėjo lyginant su 2015 m.
  11. Priešingai nei teigia bankroto administratorė, byloje nėra jokių duomenų, kad 2014 m. UAB „Letel“ jau buvo nemoki, todėl bankroto administratorė visiškai nepagrįstai kaip nesąžiningą vertina 2014 m. gegužės 19 d. paskolos sandorį su D. Ž.. Iš kasos knygos ir avanso apyskaitos žiniaraščių matyti, kad įmonė atsiskaitinėjo su kreditoriais. 2014 metais įmonėje dirbo 2 darbuotojai (nuo įmonės įsteigimo joje dirbo daugiausiai 3 darbuotojai), įmonė tiek 2014 m., tiek 2015 m. dirbo pelningai.
  12. Suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad teismui buvo pateikti tvirtinti reikalavimai, kurie nebuvo pateikti administratorei. Kreditorinius reikalavimus administratorei pateikė tik UAB „Vianrė“ ir AB „Omnitel“. Suinteresuoto asmens vertinimu, nesant pačių asmenų prašymų, negalima teisingai nustatyti, ar UAB „Letel“ yra skolinga F. J., Futuregreen Environmental Solutions (Afrikos įmonė), UAB „Schenker“, UAB „Ipek Trade“, ar, juo labiau, aplinkybes, kad tariamai buvo pažeistos šių kreditorių teisės. UAB „Letel“ atsiskaitinėjo su kreditore UAB „Vianrė“. Šias aplinkybes patvirtina 2016 m. balandžio 20 d. atliktas mokėjimas UAB „Vianrė“, kuriuo buvo atlygintos šios įmonės bylinėjimosi išlaidos.
  13. Suinteresuotas asmuo taip pat nesutiko su bankroto administratorės teiginiais, kad jis iki šiol nėra grąžinęs iš UAB „Letel“ gautų paskolų. Paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. sausio 8 d. įnešinėjo į įmonės kasą pinigines lėšas. Tai patvirtina į bylą pateikti kasos knygos duomenys. Suinteresuoto asmens skaičiavimais į UAB „Letel“ kasą buvo įnešta 41 814,13 Lt (12 110,21 Eur) suma. 1 188 Eur sumą pagal 2016 m. rugpjūčio 8 d. paskolos sutartį suinteresuotas asmuo įsipareigojo grąžinti iki 2018 m. liepos 30 d., taigi, skolos grąžinimo terminas nėra suėjęs. Ši paskola suinteresuotam asmeniui buvo suteikta kai jau buvo grąžinta paskola pagal 2014 m. gegužės 19 d. paskolos sutartį.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Kauno apygardos teismas 2017 m. lapkričio 14 d. nutartimi pripažino BUAB „Letel“ bankrotą tyčiniu.
  2. Teismas sprendė, kad UAB „Letel“ ir Afrikoje registruotos įmonės Benin Export Sarl 2016 m. gegužės 6 d. sudarytas sandoris galimai yra fiktyvus, sudarytas nesiekiant įgyti jokių teisių ir pareigų, pinigai realiai nebuvo perduoti Benin Export Sarl. Tokią išvadą teismas darė atsižvelgdamas į tai, kad tarp bankroto administratorei perduotų dokumentų nerastas piniginių lėšų išmokėjimą pagrindžiantis dokumentas, o suinteresuoto asmens pateikti įrodymai (2016 m. gegužės 6 d. sutartis, suinteresuoto asmens komandiruotę į Beniną laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. patvirtinantys įrodymai), teismo vertinimu, nėra pakankami daryti išvadą dėl suinteresuoto asmens nurodomų aplinkybių egzistavimo.
  3. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog 2016 m. gegužės 6 d. sutartis tarp UAB „Letel“ ir Benin Export Sarl buvo sudaryta su Benin Export Sarl įgaliotu asmeniu. Į bylą pateikta H. H. paso kopija niekaip neįrodo, kad šis asmuo yra Benin Export Sarl atstovas ir kad jis gavo pinigines lėšas. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad su šiuo asmeniu buvo susiklostę patikimi partnerystės ir bendradarbiavimo santykiai, todėl pakankamai didelės piniginės sumos perdavimas be jokių garantijų ir be galimybės atgauti lėšas leidžia manyti, kad lėšų perdavimas buvo fiktyvus. Be to, nors atsiskaitymas tarp juridinių asmenų įprastai vyksta negrynaisiais pinigais – bankiniais pavedimais, tokią atsiskaitymo tarp juridinių asmenų forma numato ir įstatymai – Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.929 straipsnio 2 dalis, šiuo atveju su užsienio juridiniu asmeniu atsiskaitymas neva buvo vykdomas grynaisiais pinigais.
  4. Teismas sprendė, kad suinteresuotas asmuo nepateikė pakankamai įrodymų apie 2016 m. gegužės 6 d. sutarties tarp UAB „Letel“ ir Benin Export Sarl sudarymo bei vykdymo realumą. Kadangi pagal 2016 m. kovo 17 d. avanso apyskaitą Nr. 3 iš bendrovės išimtos ženklios pinigų sumos – 50 000 Eur, panaudojimas bendrovės interesais nėra įrodytas, tokios operacijos atlikimas, teismo vertinimu, atitinka Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintą tyčinio bankroto požymį.
  5. Teismas nustatė, kad, kreditorei UAB „Vianrė“ pateikus Kauno apylinkės teismui pareiškimą dėl 19 550,97 Eur skolos iš bendrovės priteisimo, Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi taikė areštą bendrovės turtui, piniginėms lėšoms, priklausančioms jai ir esančioms pas ją ar trečiuosius asmenis. Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutarties rezoliucinė dalis, teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad bendrovės grynieji pinigai taip pat buvo įtraukti į areštuoto turto sąrašą. 2016 m. kovo 29 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1825-151/2016 Kauno apylinkės teismas patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį, pagal kurią UAB „Letel“ iki 2016 m. gegužės 23 d. kreditorei UAB „Vianrė“ turėjo sumokėti 12 225,50 Eur sumą. Taikos sutarties pasirašymo dienos duomenimis (2016 m. kovo 23 d.) bei taikos sutarties patvirtinimo teisme dienos duomenimis (2016 m. kovo 29 d.) bendrovės kasos likutis sudarė 107,83 Eur. Taigi, bendrovė realiai neturėjo jokių galimybių padengti savo įsiskolinimo kreditorei UAB „Vianrė“. Tokia situacija susidarė dėl to, kad D. Ž., kaip atskaitingam asmeniui, iš kasos buvo išmokėta 46 000 Eur suma. Minėtos aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina suinteresuoto asmens siekį, kad įmonės lėšos nebūtų panaudotos kitų kreditorių reikalavimams patenkinti. Nuo 2016 m. kovo 23 d. (taikos sutarties sudarymo dienos) iki 2016 m. gegužės 23 d. (mokėjimo termino dienos) bendrovė į kasą gavo 7 800 Eur, 2016 m. birželio 8 d. bendrovė gavo dar 3 100 Eur sumą, tačiau byloje nėra įrodymų, kad šios lėšos (ar jų dalis) buvo panaudotos įmonės veiklai organizuoti, susidariusioms skoloms apmokėti ir pan.
  6. Teismas nustatė, kad suinteresuotas asmuo D. Ž. pagal 2014 m. gegužės 19 d. paskolos sutartį iš BUAB „Letel“ pasiskolino 12 453,66 Eur (43 000,00 Lt), kredito laikotarpis – iki 2015 m. gruodžio 31 d. Į bylą pateikti kasos pajamų orderiai įrodo administratorės nurodytas aplinkybes, kad į suinteresuoto asmens šiuo laikotarpiu į bendrovės kasą įneštos lėšos bendrai 12 110,21 Eur sumai buvo priimtos iš UAB „Vianrė“, ir D. Ž. kaip atskaitingo asmens, pastarajam grąžinant nepanaudotus pinigus (4 991 Eur). Atsižvelgdamas į tai teismas darė išvadą, kad D. Ž. jam suteiktos paskolos negrąžino. Teismas taip pat pažymėjo, kad jau 2014 m. BUAB „Letel“ buvo nemoki, nes pradelsti jos įsipareigojimai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės. 2014 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis įmonė turėjo turto už 162 160 Lt, kurį sudarė ilgalaikis turtas – 6 708 Lt, trumpalaikis turtas – 155 452 Lt (atsargos, išankstiniai apmokėjimai – 32 456 Lt, per vienerius metus gautinos sumos – 122 454 Lt, pinigai ir pinigų ekvivalentai – 8 Lt), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 85 635 Lt.
  7. Teismas taip pat nustatė, kad D. Ž. pagal 2016 m. rugpjūčio 8 d. paskolos sutartį iš BUAB „Letel“ pasiskolino 1 188 Eur, kredito laikotarpis – iki 2018 m. liepos 30 d. Bendrovė naują paskolą suteikė D. Ž. kai šis nebuvo grąžinęs ankstesnės paskolos, paskola buvo suteikta prieš pat bankroto bylos UAB „Letel“ iškėlimą, todėl, teismo vertinimu, tokiomis aplinkybėmis paskola suinteresuotam asmeniui negalėjo būti suteikiama.
  8. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad paties bendrovės vadovo teismui pateiktame 2016 m. rugpjūčio 2 d. balanse nurodyta mokėtinų įsipareigojimų suma kreditoriams sudarė 49 718 Eur, 2015 m. balanse įsipareigojimų suma sudarė 47 318 Eur. Atsižvelgęs į tai teismas konstatavo, kad įmonė turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams. Pats bendrovės vadovas, sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, teismui nepateikė nei kreditorių, nei debitorių sąrašo. Suinteresuotas asmuo, būdamas bendrovės vadovu, organizavo ir kontroliavo bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymą, todėl pats buvo atsakingas už pateiktus duomenis apie bendrovės įsipareigojimus kreditoriams.
  9. Teismas konstatavo, kad UAB „Letel“ vadovas, faktiškai įmonei jau tapus nemokia, nesilaikė fiduciarinių pareigų įmonės kreditoriams ir sudarė ekonomiškai įmonei nenaudingus sandorius, organizavo bendrovės veiklą ir vykdė mokėjimus iš kasos, siekdamas panaikinti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą. Teismo vertinimu, netinkamas UAB „Letel“ valdymas nulėmė įmonės nemokumą ir negalėjimą atsiskaityti su įmonės kreditoriais, o tai yra pakankamas pagrindas pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 4 punktai).

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7

  1. Suinteresuotas asmuo D. Ž. atskiruoju skundu prašo Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį panaikinti ir BUAB „Letel“ bankroto administratorės prašymą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas, konstatuodamas, kad tarp BUAB „Letel“ ir Benin Export Sarl sudarytas sandoris buvo fiktyvus, šias išvadas darė remdamasis prielaidomis, o ne byloje esančiais įrodymais. Sandoris tarp BUAB „Letel“ ir Benin Export Sarl teismine tvarka nėra pripažintas fiktyviu (tariamu), t. y. teismo tvarka (prejudiciniu faktu) nėra pripažinta, kad toks sandoris buvo sudarytas nesiekiant įgyti jokių teisių ir pareigų. Šioje byloje taip pat nebuvo nustatytos aplinkybės, leidžiančios konstatuoti CK 1.86 straipsnyje įtvirtintas tariamo sandorio negaliojimo sąlygas. Teismas nesiaiškino ir neanalizavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuotų sąlygų, būtinų tariamo sandorio sudarymo faktui konstatuoti. Priešingai, pats pirmosios instancijos teismas ginčijamoje nutartyje pripažino, kad į bylą buvo pateikti įrodymai patvirtinantys susiklosčiusius teisinius santykius tarp BUAB „Letel“ ir Benin Export Sarl bei sandorio įvykdymą.
    2. Teismas nenustatė aplinkybių, kad Benin Export Sarl yra neegzistuojanti ar neveikianti, o į bylą pateikti įrodymai patvirtino, jog bendrovės sandoris su Benin Export Sarl realiai egzistavo ir buvo įvykdytas – piniginės lėšos buvo išmokėtos. Teismas nenustatė, kad BUAB „Letel“ buvo aplaidžiai, apgaulingai ir (arba) netinkamai vedama apskaita, buhalteriniai duomenys nėra pripažinti klaidingais ar neteisingais. Kasos pajamų orderiai, pinigų priėmimo kvitai kaupiami kitos sandorio šalies (Benin Export Sarl) įmonėje, todėl vien aplinkybė, kad šių dokumentų nėra tarp BUAB „Letel“ buhalterinių dokumentų, nesudaro pagrindo teigti, jog pinigai Benin Export Sarl nebuvo sumokėti.
    3. Teismas nenurodė, kokie įrodymai, ar jų visetas, paneigia suinteresuoto asmens pateiktus įrodymus dėl sandorio egzistavimo. Teismas taip pat nenurodė, kokius dar įrodymus į bylą turėjo pateikti suinteresuotas asmuo, kad įrodymai būtų pakankami jo nurodomų aplinkybių egzistavimui pagrįsti ir sandorio fiktyvumui paneigti. Manydamas, kad suinteresuoto asmens pateikti įrodymai nėra pakankami, teismas taip pat turėjo ir galėjo pasinaudoti savo teise rinkti įrodymus, o ne grįsti savo procesinį sprendimą prielaidomis.
    4. Iš į bylą pateiktos sutarties tarp UAB „Letel“ ir Benin Export Sarl aiškiai matyti, kad sutartį pasirašė būtent H. H., kaip Benin Export Sarl atstovas. Sutarties sudarymo faktas patvirtintas ne tik minėto asmens parašu, bet ir Benin Export Sarl antspaudu. H. H., pasirašydamas sutartį ir įmonės antspaudu ją patvirtindamas, taip pat patvirtino ir tai, kad gavo pinigines lėšas, kadangi tai numatė sutarties 3 skyriaus 2 punkto nuostatos. H. H. paso kopija buvo pridėta prie sudarytos jungtinės veiklos sutarties. Aplinkybė, kad H. H. patvirtino sutartį ne tik savo parašu, bet ir įmonės Benin Export Sarl antspaudu, patvirtina, jog minėtas asmuo yra juridinio asmens Benin Export Sarl atstovas ir, pasirašant sutartį bei patvirtinant ją įmonės antspaudu, buvo įgaliotas veikti įmonės vardu, ypač atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių, kad H. H. buvo Benin Export Sarl atstovas.
    5. Priešingai nei nurodė teismas, abejoti sandorio tikrumu nėra jokio pagrindo, kadangi sutartis yra patvirtinta abiejų šalių atstovų parašais bei įmonių antspaudais. Benin Export Sarl vadovo H. H. paso kopija patvirtina, kad sandoris buvo sudarytas su Benino valstybės piliečiu. Teismas taip pat visiškai neatsižvelgė į suinteresuoto asmens nurodomas aplinkybes, kad BUAB „Letel“ veikla buvo orientuota į Afrikos rinką, bendrovės vadovas D. Ž. būtent šiame regione siekė vystyti verslą, t. y. bendrovės su Benin Export Sarl sudaryta jungtinės veiklos sutartis nebuvo vienkartinis sandoris Afrikos šalyse, o sistemingai vystyto verslo Afrikoje pasekmė.
    6. Byloje nėra konstatuota, kad D. Ž. įgijo brangaus turto, ar kad suinteresuoto asmens sąskaitoje atsirado piniginių lėšų, t. y. nėra nustatyta jokių požymių, kurie patvirtintų, jog D. Ž., neva sudarydamas sandorį su Benin Export Sarl, pasisavino BUAB „Letel“ pinigus. Bendrovės turtas taip pat nebuvo iššvaistytas – tokios aplinkybės byloje nenustatytos. Priešingai, į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad D. Ž. tikslingai investavo pinigines lėšas, tačiau bendrovės bankrotą lėmė verslo nesėkmė.
    7. Aplinkybė, kad sandoris buvo įvykdytas grynaisiais pinigais, niekaip negali patvirtinti sudaryto sandorio fiktyvumo. Sandorio fiktyvumo taip pat nepatvirtina tai, kad UAB „Letel“ su Benin Export Sarl iki tol nebuvo sudariusios sandorių ir tai, kad UAB „Letel“ sudarė sandorį be galimybės atgauti lėšas.
    8. Teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-690/2017. Pasisakydamas dėl sandorio su Benin Export Sarl sudarymo, teismas sprendė ne dėl minėto sandorio nuostolingumo ar ekonominio nenaudingumo pagal tyčiniam bankrotui keliamas sąlygas, o būtent dėl šio sandorio fiktyvumo, nesiekiant įgyti jokių teisių ir pareigų, taigi nagrinėjamos bylos ratio decidendi visiškai nesutampa su civilinės bylos Nr. 3K-3-352-690/2017.
    9. Teismas visiškai nevertino į bylą pateiktų avansinės apyskaitos žiniaraščių, iš kurių matyti, kad UAB „Letel“ net ir po pinigų išmokėjimo Benin Export Sarl atsiskaitinėjo su kreditoriais. Byloje esanti 2016 m. rugpjūčio 2 d. nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita patvirtina, kad bendrovės gaunamos pajamos padidėjo lyginant su 2015 m. UAB „Letel“ po 46 000 išmokėjimo Benin Export Sarl, atsiskaitinėjo su UAB „Vianrė“. Šias aplinkybes patvirtina 2016 m. balandžio 20 d. atliktas mokėjimas UAB „Vianrė“, kuriuo buvo atlygintos šios įmonės bylinėjimosi išlaidos. Taigi, ir po sandorio su Benin Export Sarl bendrovė turėjo apyvartinių lėšų, iš kurių buvo atsiskaitoma su kreditoriais. Sandorio su Benin Export Sarl metu bendrovei nebuvo iškelta bankroto byla, todėl suinteresuotas, asmuo sudarydamas šį sandorį, nepažeidė atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo (UAB „Vianrė“ yra trečios eilės kreditorė).
    10. Teismas nepagrįstai nurodė, kad UAB „Letel“ piniginės lėšos, esančios bendrovės kasoje, buvo areštuotos. 2015 m. rugpjūčio 6 d. teismo nutartimi buvo areštuotos bendrovei priklausančios transporto priemonės, apribotas disponavimas piniginėmis lėšomis, turto arešto mastas sudarė 5 291,49 Eur. Bendrovės kasoje, o ne sąskaitose, esančios piniginės lėšos nebuvo areštuotos, todėl darytina išvada, kad bendrovės turto pakako kreditorės reikalavimų užtikrinimui taikant laikinąsias apsaugos priemones.
    11. UAB „Letel“ debitorių įsiskolinimų suma siekia 85 828 Eur. Ši suma nėra išieškota, t. y. byloje nėra jokių duomenų, kad bankroto administratorė būtų dėjusi kokias nors pastangas, siekdama išieškoti minėtas skolas. Aplinkybė, kad kai kurie skolininkai nėra ES veikiantys asmenys, savaime nereiškia, jog šie debitoriniai įsiskolinimai yra abejotini. Administratoriaus pateiktoje ataskaitoje nurodoma, kad bendrovė jau gavo lėšų iš skolininkų – 1 645,21 Eur sumą.
    12. Teismas visiškai neatsižvelgė į suinteresuoto asmens nurodomas aplinkybes, kad administratorius nepagrįstai į kreditorių sąrašą įtraukė F. J., Futuregreen Environmental Solutions, UAB „Schenker“, UAB „Ipek Trade“, nors šių kreditorių reikalavimai nebuvo pareikšti administratoriui. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad kreditorinius reikalavimus pateikė tik UAB „Vianrė“ ir AB „Omnitel“. Nesant pačių asmenų prašymų įtraukti juos kreditoriais bankroto byloje, teismas negalėjo objektyviai ir teisingai nustatyti, ar UAB „Letel“ šiai dienai yra skolinga atitinkamiems kreditoriams, ar juo labiau aplinkybės, kad tariamai buvo pažeistos šių kreditorių teisės. Teismas taip pat visiškai nevertino byloje pateiktų įrodymų, patvirtinančių, jog J. F. apskritai nėra bendrovės kreditorius.
    13. Teismas nepagrįstai sprendė, kad apeliantas negrąžino jam suteiktos paskolos. Apeliantas D. Ž. ne kartą yra teikęs paskolas UAB „Letel“ laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio mėnesio iki 2013 m. vasario mėnesio. Suteiktų paskolų suma siekė 78 596 Lt (t. y. 22 762,97 Eur). Aplinkybę, kad paskolos buvo suteiktos patvirtina į bylą pateikti kasos pajamų orderiai ir sudarytos paskolos sutartys. Teismas minėtų aplinkybių neanalizavo ir dėl sudarytų paskolos sutarčių turinio nepasisakė. Nors minėto laikotarpio paskolos suma suinteresuotam asmeniui yra grąžinta, tačiau byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad suinteresuotam asmeniui buvo sumokėtos sutartimi nustatytos palūkanos už paskolos suteikimą. Taigi, teismas deklaratyviai darė išvadą, kad suinteresuotas asmuo nėra grąžinęs jam suteiktos paskolos, kai tuo tarpu pati UAB „Letel“ liko skolinga suinteresuotam asmeniui. Kasos knygos duomenys patvirtina, kad nuo 2014 m. sausio 6 d. iki 2014 m. gegužės 1 d. apeliantas įnešė 12 500 Lt (3 620,25 Eur) į įmonės kasą, todėl teigti, kad apelianto veiksmai buvo priešingi įmonės interesams, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Sudarytomis paskolos sutartimis nebuvo pažeisti kreditorių interesai, sutartys neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, jos nelėmė bendrovės nemokumo.
    14. Teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad jau 2014 m. UAB „Letel“ buvo nemoki. Byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų. Iš kasos knygos ir avanso apyskaitos žiniaraščių matyti, kad UAB „Letel“ 2014 m. atsiskaitinėjo su kreditoriais; įmonėje dirbo 2 darbuotojai (nuo įmonės įsteigimo joje dirbo daugiausiai 3 darbuotojai); įmonė tiek 2014 m., tiek 2015 m., tiek ir 2016 m. dirbo pelningai (šias aplinkybes patvirtino byloje pateiktos pelno (nuostolių) ataskaitos, aiškinamieji raštai), todėl buvo pajėgi atsiskaityti su kreditoriais. Administratorius, teikdamas pareiškimą, pats pripažino, jog 2015 m. rugpjūčio 5 d. duomenimis, įmonė buvo pajėgi atsiskaityti su kreditoriais. Vien jau remiantis minėtomis aplinkybėmis akivaizdu, kad 2014 m. gegužės 19 d. paskolos sandoris su apeliantu jokios įtakos UAB „Letel“ mokumui neturėjo.
    15. Teismas nenustatė ir net neanalizavo suinteresuoto asmens veiksmų sąmoningumo ir kryptingumo, priežastinio ryšio tarp suinteresuoto asmens tariamai tyčinių veiksmų ir įmonės nemokumo. Byloje nenustatyta, kad UAB „Letel“ buvo aplaidžiai ir apgaulingai tvarkoma buhalterinės apskaita. 2014 m. gegužės 19 d. sudarytas paskolos sandoris neturėjo jokios įtakos UAB „Letel“ mokumui, nes įmonė turėjo pakankamai turto. Be to, kaip jau minėta, byloje nėra objektyviai nustatyta, ar D. Ž. jam suteiktos paskolos nėra grąžinęs. Laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 19 d. iki 2015 m. sausio 8 d. suinteresuotas asmuo įnešinėjo į įmonės kasą pinigines lėšas (tai patvirtino byloje pateikti kasos knygos duomenys). Suinteresuoto asmens skaičiavimais į UAB „Letel“ kasą buvo įnešta 41 814,13 Eur suma. Laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 6 d. iki 2014 m. gegužės 1 d. D. Ž. į įmonės kasą įnešė 12 500 Lt (3 620,25 Eur) sumą. Pats teismas konstatavo, kad UAB „Letel“ nuo 2016 m. kovo 23 d. iki 2016 m. gegužės 23 d. gavo piniginių lėšų – 7 800 Eur, taip pat 2016 m. birželio 8 d. – 3 100 Eur. Laikantis teismo nutartyje nurodytos pozicijos, kad D. Ž. neva bendrovės veiklą organizavo taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos, byloje liko neatsakytas klausimas, kokiu tikslu D. Ž. įnešė į įmonės kasą pinigus, jeigu, pasak teismo, D. Ž. tyčia ir sąmoningai siekė privesti įmonę prie bankroto, tokiu būdu išvengdamas prievolių kreditoriams.
    16. 2016 m. lapkričio 24 d. duomenimis bendrovė turėjo turto už 87 561,00 Eur, beviltiškos skolos sudarė tik 8 891,33 Eur iš 85 828,00 Eur sumos. Remiantis šiais duomenimis akivaizdu, kad suinteresuotas asmuo, sudarydamas ginčo sandorius (2014 m. gegužės 19 d. paskolos sutartį, jungtinės veiklos sutartį), nepažeidė kreditorių interesų, kadangi, net ir šiai dienai, UAB „Letel“ esant iškeltai bankroto bylai, išieškojus iš UAB „Letel“ skolininkų skolinius įsipareigojimus, yra realios galimybės patenkinti UAB „Letel“ kreditorių reikalavimus, ko iš esmės neneigia ir bankroto administratorė. Taigi, D. Ž. sudaryti sandoriai nepanaikino UAB „Letel“ galimybių atsiskaityti su kreditoriais, bendrovė dėl vadovo sudarytų sandorių netapo nemokia. Suinteresuotas asmuo bandė investuoti turimas lėšas, kad gautų kuo daugiau pajamų įmonei, nuomodamas transporto priemones gavo pajamų iš UAB „DJT“ (laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 17 d. iki 2016 m. vasario 10 d. gauta 31 862,42 Eur pajamų), tačiau skolininkų neatsiskaitymas su UAB „Letel“, Afrikoje vystyto verslo nesėkmė bei kiekviename versle neišvengiami rizikos faktoriai lėmė, kad UAB „Letel“ tapo nemokia.
  2. BUAB „Letel“ bankroto administratorė atsiliepimu į suinteresuoto asmens D. Ž. atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad D. Ž. šioje byloje laikosi pozicijos, kad yra grąžinęs paskolas bendrovei ir kad pati bendrovė jam neva yra skolinga, tačiau kitoje civilinėje byloje Nr. e2-25002-775/2017, kurioje nagrinėjamas bendrovės ieškinys dėl skolos pagal paskolos sutartis priteisimo ir žalos atlyginimo, D. Ž. 2017 m. gruodžio 18 d. parengiamojo posėdžio metu pripažino, jog paskolų nėra grąžinęs ir nesutinka tik su delspinigiais ir palūkanomis bei prašymu dėl žalos atlyginimo dėl neperduoto turto. D. Ž. nesilaiko nuoseklios pozicijos, teikia melagingus duomenis, kai tuo tarpu byloje yra teisingai nustatytos aplinkybės dėl paskolų negrąžinimo.

8IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9

  1. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria bendrovės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas BUAB „Letel“ bankrotą pripažino tyčiniu konstatavęs, kad egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte ir ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas darė atsižvelgdamas į tai, kad 1) apeliantas neįrodė, jog iš bendrovės kasos neva sandorio su Benin Export Sarl vykdymui išimta ženkli pinigų suma – 50 000 Eur, iš tiesų buvo panaudota bendrovės interesais; 2) bendrovės vadovo veiksmai, išsimokant lėšas iš bendrovės kasos, leidžia teigti buvus jo siekį, kad bendrovės lėšos nebūtų panaudotos bendrovės kreditorių reikalavimų patenkinimui; 3) apeliantui (bendrovės vadovui) buvo teikiamos paskolos tuo metu, kai bendrovė jau buvo nemoki bei prieš pat bankroto bylos jai iškėlimą, o apeliantas nurodytų paskolų nėra grąžinęs.
  2. Atsižvelgdamas į nutarties 25 punkte nurodytas aplinkybes, lėmusias šioje byloje ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimą, apeliacinės instancijos teismas detaliau neanalizuos pirmosios instancijos teismo argumentų, kurie, nors ir nurodyti ginčijamoje nutartyje, nelėmė pirmosios instancijos teismo išvados dėl UAB „Letel“ bankroto pripažinimo tyčiniu, taip pat apelianto argumentų, kurie nėra tiesiogiai susiję su šioje byloje nagrinėjamu klausimu ir neturi įtakos ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties išvadų pagrįstumui (aplinkybių susijusių su kreditorių finansinių reikalavimų patvirtinimu BUAB „Letel“ bankroto byloje, taip pat aplinkybių, susijusių su telefono Samsung nurašymu).
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką bylose dėl įmonių tyčinio bankroto, yra išaiškinęs, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 ir joje nurodoma kasacinio teismo praktika).
  4. Įmonei iki tyčinių veiksmų atlikimo jau esant nemokiai, tokios įmonės padėties pabloginimas kaip tyčinio bankroto požymis gali pasireikšti kaip vengimas atsiskaityti su bendrovės kreditoriais ĮBĮ numatyta tvarka ir schemų, kurios užtikrina, kad dar likęs nemokios įmonės turtas bus paskirstytas apeinant bankroto procedūroje numatytą tvarką, įgyvendinimas. Esminis pabloginimas reiškia reikšmingos turto dalies iš įmonės išėmimą, kai dėl tokių veiksmų žymiai pasikeičia daugumos kreditorių galimybės gauti savo reikalavimų patenkinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017).
  5. Taigi, pagal teismų formuojamą praktiką, siekiant įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, nėra būtina įrodyti, kad vienintelė priežastis, lėmusi bendrovės nemokumą, yra tyčiniai jos vadovų ar akcininkų veiksmai. Tyčinis bankrotas gali būti nustatytas ir tais atvejais, kai įmonės, kuriai gresia bankrotas, turtinė padėtis jos vadovų ar akcininkų veiksmais (neveikimu) yra dar labiau bloginama, įmonei pasiekus nemokumo būklę pažeidžiamas kreditorių lygiateisiškumo principas, mažinamos atskirų kreditorių galimybės patenkinti savo reikalavimus.
Dėl BUAB „Letel“ ir Benin Export Sarl jungtinės veiklos sutarties
  1. Ginčijama nutartimi pirmosios instancijos teismas sprendė, kad BUAB „Letel“ ir Benin Export Sarl 2016 m. gegužės 6 d. sudarytas sandoris galimai yra fiktyvus, nes teismui nebuvo pateikta pakankamai įrodymų apie minėtos sutarties sudarymo bei vykdymo realumą. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, kad pagrindo nesutikti su šiomis pirmosios instancijos išvadomis nėra.
  2. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; ir kt.). Taigi, įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Vadovavimasis tikimybių pusiausvyros principu teismui priimant procesinį sprendimą negali būti prilygintas teismo procesinio sprendimo pagrindimui prielaidomis, kurį draudžia proceso įstatymai.
  3. Nors bankroto bylos turi viešąjį interesą, lemiantį aktyvesnį teismo vaidmenį šios kategorijos bylose, tačiau tai nepaneigia civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 straipsnis) – kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad piniginės lėšos, neva skirtos sumokėjimui pagal su Benin Export Sarl 2016 m. gegužės 6 d. sudarytą sandorį, buvo išmokėtos iš įmonės kasos apeliantui, kaip atskaitingam asmeniui, aplinkybes, susijusias su sutartinių santykių tarp BUAB „Letel“ ir Benin Export Sarl egzistavimu ir iš BUAB „Letel“ kasos išimtų piniginių lėšų panaudojimu būtent šiam tikslui nagrinėjamoje byloje turėjo įrodyti apeliantas (CPK 178 straipsnis).
  4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad, nors į bylą pateikta 2016 m. kovo 1 d. BUAB „Letel“ avanso apyskaita Nr. 3, kurioje fiksuota, kad 2016 m. kovo 17 d. Benin Export Sarl apmokama per atskaitingą asmenį iš viso 50 000 Eur suma (t. II, b. l. 115), tarp BUAB „Letel“ buhalterinės apskaitos dokumentų nėra dokumento (grynųjų pinigų priėmimo kvito), patvirtinančio, kad apeliantas perdavė Benin Export Sarl nurodytą grynųjų pinigų sumą. Nors, apelianto teigimu, atitinkamos pinigų sumos perdavimą patvirtina į bylą pateiktos 2016 m. gegužės 6 d. sutarties tekstas, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad iš paminėtoje sutartyje esančios formuluotės – Export Sarl pasirašydama šią sutartį patvirtina, jog pinigines lėšas gavo, neįmanoma nustatyti, kada tiksliai ir iš ko šios lėšos buvo gautos. Tuo tarpu įrodymai, patvirtinantys apelianto komandiruotę į Beniną laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 15 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. (t. II, b. l. 139), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pakankami pagrįsti, kad apeliantas nurodytu laikotarpiu į Beniną vyko būtent dėl 2016 m. gegužės 6 d. sutarties sudarymo, ar juo labiau, kad į Beniną buvo vežama didelė grynųjų pinigų suma, skirta atsiskaitymui su Benin Export Sarl.
  5. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad įmonės vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Suinteresuotam asmeniui UAB „Letel“ vardu veikiant pagal jam, kaip bendrovės vadovui, keliamus reikalavimus dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai, bendrovės buhalterinėje apskaitoje turėjo būti pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, patvirtinantys 50 000 Eur sumos pagal 2016 m. gegužės 6 d. sutartį tarp UAB „Letel“ ir Benin Export Sarl sumokėjimą Benin Export Sarl, tačiau toks dokumentas teismui pateiktas nebuvo.
  6. Apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstą apelianto argumentą, kad kasos pajamų orderiai, pinigų priėmimo kvitai kaupiami kitos sandorio šalies (Benin Export Sarl) įmonėje, todėl piniginių lėšų perdavimą patvirtinančio dokumento nėra galimybės pateikti. Pirma, apeliantas nepagrindžia, dėl kokios priežasties UAB „Letel“ buhalterinei apskaitai reikalingas dokumentas, pateisinantis grynųjų pinigų išmokėjimą iš bendrovės kasos (pinigų priėmimo kvitas) nagrinėjamu atveju neva buvo paliktas kitos sandorio šalies dispozicijoje. Antra, pagal į bylą pateiktos 2016 m. gegužės 6 d. sutarties tarp UAB „Letel“ ir Benin Export Sarl nuostatas, Benin Export Sarl bendros įmonės vardu turėjo atidaryti banko sąskaitą, kurioje bus laikomi sutarties šalių finansiniai įnašai, taigi, jeigu pinigai pagal sutartį UAB „Letel“ realiai buvo sumokėti, jie turėjo atsispindėti bendros įmonės vardu atidarytoje banko sąskaitoje, prieigą prie kurios suinteresuotas asmuo, būdamas UAB „Letel“ (vienos iš jungtinės veiklos sutarties šalių) vadovu, neabejotinai turėjo turėti arba galėjo gauti, tačiau tokie įrodymai teismui taip pat nebuvo pateikti.
  7. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas atskiruoju skundu net nebando paneigti pirmosios instancijos teismo nutartyje pagrįstai konstatuoto apelianto įrodinėjamo atsiskaitymo neįprastumo ir nepaaiškina, kodėl šiuo atveju buvo pasirinktas atsiskaitymo grynaisiais pinigais būdas. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsiskaitymas tarp juridinių asmenų įprastai vyksta negrynaisiais pinigais – bankiniais pavedimais. Tokią atsiskaitymo tarp juridinių asmenų forma numato ir įstatymai (CK 6.929 straipsnio 2-3 dalys). Tuo tarpu, apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju atsiskaitymas neva buvo vykdomas grynaisiais pinigais su užsienio valstybės (ne ES narės) juridiniu asmeniu, su kuriuo, be kita ko, įmonė anksčiau neturėjo jokių verslo santykių, atsiskaitymas neva buvo vykdomas apeliantui vežant didelę grynųjų pinigų sumą per valstybės sieną. Nors apeliantas pagrįstai pažymi, kad neįprasta atsiskaitymo forma pati savaime neįrodo sandorio fiktyvumo, esant tiesioginių įrodymų, patvirtinančių realų lėšų perdavimą Benin Export Sarl trūkumui, ši aplinkybė (juridiniam asmeniui nebūdinga, rizikinga atsiskaitymo forma) teismo pagrįstai buvo įvertinta kaip papildoma aplinkybė, leidžianti abejoti apelianto teismui pateiktos versijos teisingumu.
  8. Apeliacinės instancijos teismas taip neturi pagrindo nesutikti su ginčijamos pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog 2016 m. gegužės 6 d. sutartis apskritai buvo sudaryta su Benin Export Sarl įgaliotu asmeniu. Nors 2016 m. gegužės 6 d. sutartyje nurodoma, kad sutartį Benin Export Sarl vardu pasirašė direktorius H. H., o į bylą pateikta ir šios asmens asmenybės tapatybės kortelės kopija (t. II, b. l. 132 – 133), į bylą nebuvo pateikti jokie įrodymai, patvirtinantys, kad H. H. sutarties pasirašymo metu iš tiesų buvo Benin Export Sarl direktorius. Šios aplinkybės – H. H. vadovavimo Benin Export Sarl atitinkamu laikotarpiu, priešingai nei teigia apeliantas, pakankamai nepatvirtina bendrovės antspaudas ant sutarties, kadangi nėra pagrindo teigti, jog joks kitas asmuo neturėjo galimybės šį antspaudą panaudoti. Tuo tarpu jokių kitų įrodymų, patvirtinančių H. H. vadovavimą Benin Export Sarl sutarties sudarymo metu, apeliantas teismui nepateikė, nors, kilus dėl to ginčui teisme, tokią procesinę pareigą turėjo.
  9. Teigdamas, kad UAB „Letel“ veikla buvo orientuota į Afrikos rinką, ir tai neva patvirtina sandorio su Benin Export Sarl realumą, apeliantas remiasi iš esmės vieninteliu įrodymu – bankroto administratorės UAB „Adminova“ 2017 m. balandžio 28 d. ataskaitoje nurodyta informacija. Tačiau pastaroji bankroto administratorė ne tik teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartimi buvo atstatydinta iš UAB „Letel“ bankroto administratorės pareigų (t. II, b. l. 27 – 28), bet ir minėtą ataskaitą buvo atsisakyta tvirtinti (t. II, b. l. 7 – 12). Kita vertus, bendrovės veiklos orientavimas į tam tikros valstybės rinką savaime neįrodo konkretaus sandorio sudarymo ir vykdymo fakto.
  10. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog kad iš UAB „Letel“ kasos išimtos pinigų sumos, neva skirtos atsiskaitymui su Benin Export Sarl, panaudojimas atsiskaitant pagal sandorį su Benin Export Sarl nebuvo įrodytas, yra pagrįsta ir padaryta nepažeidžiant įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų.
Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio
  1. Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktą, įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu, jei įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Šios teisės normos taikymas yra siejamas su sąlyga, kad turi būti žinoma, jog kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-219-196/2016).
  2. Pirmosios instancijos teismas dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio sprendė nustatęs, kad 46 000 Eur suma apeliantui, kaip atskaitingam asmeniui, iš bendrovės kasos buvo išmokėta tuo metu, kai bendrovės turtui, taip pat ir piniginėmis lėšoms, buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Teismas taip pat atsižvelgė į teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1825-151/2016 patvirtintą taikos sutartį, pagal kurią UAB „Letel“ iki 2016 m. gegužės 23 d. kreditorei UAB „Vianrė“ turėjo sumokėti 12 225,50 Eur sumą ir nustatė, kad byloje nėra duomenų apie bendrovės kasoje laikotarpiu nuo 2016 m. kovo 23 d. iki 2016 m. gegužės 23 d. gautos 7 800 Eur dydžio sumos ir 2016 m. birželio 8 d. gautos 3 100 Eur sumos panaudojimą bendrovės veiklai organizuoti. Apeliantas, nesutikdamas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigia, kad teismo nutartimi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo disponavimas kasoje esančiomis piniginėmis lėšomis apribotas nebuvo, be to, UAB „Letel“ tuo metu atsiskaitinėjo su savo kreditoriais.
  3. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktų įrodymų visumą, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad 46 000 Eur sumos išmokėjimas iš UAB „Letel“ kasos bendrovės atskaitingam asmeniui, po kurio bendrovės kasos likutis siekė vos 107,83 Eur (t. IV, b. l. 110), 2016 m. kovo 14 d., t. y. prieš pat 2016 m. kovo 23 d. taikos sutarties civilinėje byloje Nr. 2-1825-151/2016, kuria UAB „Letel“ pripažino UAB „Vianrė“ reikalavimą dėl 24 451,05 Eur skolos grąžinimo, įsipareigodama šią skolą grąžinti dalimis (t. II, b. l. 155 – 158), pasirašymą, UAB „Letel“ turtui, taip pat ir piniginėms lėšoms, Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi esant pritaikytoms laikinosioms apsaugos priemonėms, atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą tyčinį bankroto požymį. Pažymėtina ir tai, kad nurodytos sumos panaudojimas atsiskaitymui su Benin Export Sarl, kaip jau minėta šioje nutartyje, apelianto nebuvo įrodytas.
  4. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad po minėtos taikos sutarties su UAB „Vianrė“ sudarymo, ir net po šios sutarties patvirtinimo teismo nutartimi, bendrovės kasoje buvo gautos lėšos iš viso 10 900 Eur sumai, visos jos gautos UAB „DJT“ apmokėjus PVM sąskaitas – faktūras – 2016 m. balandžio 8 d. – 4 000 Eur suma, 2016 m. gegužės 9 d. – 3 800 Eur suma bei 2016 m. birželio 8 d. – 3 100 Eur suma. Visa ši suma buvo išmokėta suinteresuotam asmeniui, kaip atskaitingam asmeniui, sumokant jam darbo užmokestį, bei 2016 m. rugpjūčio 8 d. suteikiant jam paskolą. Po aptartų mokėjimų likučio bendrovės kasoje 2016 m. spalio 31 nebebuvo (t. IV, b. l. 110). Atkreiptinas dėmesys, kad bendrovės skolos tiekėjams 2016 m. sausio mėnesį jau siekė 32 547,93 Eur, o per 2016 m. jos iš esmės tik didėjo (t. IV, b. l. 114). Taigi, apelianto atskirajame skunde nurodoma aplinkybė, kad ir po 46 000 Eur sumos išmokėjimo Benin Export Sarl bendrovė atsiskaitinėjo su UAB „Vianrė“, sumokėdama pastarosios patirtas bylinėjimosi išlaidas, yra nereikšminga visų aptartų aplinkybių kontekste, ypač įvertinus tai, kad BUAB „Letel“ bankroto byloje patvirtintas 24 451,05 Eur dydžio UAB „Vianrė“ finansinis reikalavimas.
  5. Dėl UAB „Letel“ bankroto pripažinimo tyčiniu pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė įvertinęs suinteresuoto asmens bei UAB „Letel“ sudarytų paskolos sutarčių, konkrečiai – 2014 m. gegužės 19 d. paskolos sutarties, pagal kurią UAB „Letel“ suinteresuotam asmeniui paskolino 43 000 Lt sumą, bei 2016 m. rugpjūčio 8 d. paskolos sutarties, pagal kurią UAB „Letel“ suinteresuotam asmeniui paskolino 1 188 Eur sumą, sudarymo momentą bei paskolų grąžinimo aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas su paminėtomis pirmosios instancijos teismo nutarties išvadomis sutinka iš dalies.
  6. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentu, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nepagrindė savo išvados, jog UAB „Letel“ jau 2014 m. buvo nemoki. Bendrovės nemokumui konstatuoti būtina nustatyti įstatyme reikalaujamą kriterijų – pradelstus įmonės įsipareigojimus (skolas, neatliktus darbus ir kt.), kurių suma viršytų pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Aplinkybė, kada įmonės būsena pasiekė ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje nustatytą nemokumo kriterijų, turėtų būti įrodinėjama ne vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentais, bet ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis, pavyzdžiui, pirminiais apskaitos dokumentais, patvirtinančiais ūkines operacijas, įmonės sudarytomis sutartimis ir duomenimis apie jų vykdymą, bei kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014 ir šioje nutartyje nurodyta kasacinio teismo praktika). Nenustačius nei UAB „Letel“ 2014 m. turėtų pradelstų įsipareigojimų dydžio (pirmosios instancijos teismas vertino bendrovės balanse nurodomas jos mokėtinas sumas ir įsipareigojimus), nei jų santykio su bendrovės turtu, negalima spręsti, kad jau 2014 m. bendrovė buvo nemoki.
  7. Kita vertus, paskolos pagal 2014 m. paskolos sutartį suteikimo ir jos negrąžinimo faktas šiuo atveju reikšmingas vertinant vėliau – prieš pat bankroto bylos UAB „Letel“ iškėlimą – 2016 m., bendrovės kasoje likusių iš esmės paskutinių piniginių lėšų perleidimą suinteresuotam asmeniui pagal 2016 m. rugpjūčio 8 d. paskolos sutartį, esant negrąžintai dar 2014 m. suinteresuotam asmeniui suteiktai paskolai. Nors, suinteresuotas asmuo nurodo, kad jis yra grąžinęs aptariamų paskolų sutarčių pagrindu jam paskolintas atitinkamas sumas, tokias aplinkybes patvirtinantys įrodymai į bylą nėra pateikti. Paskolos grąžinimo faktą privalo įrodyti paskolos gavėjas, t. y. šiuo atveju – apeliantas (CPK 178 straipsnis).
  8. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad jis pats suteikinėjo paskolas bendrovei 2012 m. – 2013 m., nepatvirtina, kad vėliau, t. y. pagal 2014 m. gegužės 19 d. bei 2016 m. rugpjūčio 8 d. paskolos sutartis apeliantui suteiktos paskolos bendrovei buvo grąžintos. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybė, kad suinteresuoto asmens į bendrovės kasą įneštos piniginės lėšos – 12 110,21 Eur, buvo ne jo asmeniniai pinigai, bet sumos, priimtos iš UAB „Vianrė“, bei suinteresuoto asmens grąžinti nepanaudoti bendrovės pinigai, atskiruoju skundu nebuvo paneigta. Papildomai pažymėtina, kad civilinė bylos Nr. e2-1828-775/2018, kurioje pareikštu ieškiniu ieškovei BUAB „Letel“ iš atsakovo D. Ž. prašoma priteisti žalos atlyginimą bei 12 453,66 Eur skolą, 1 029,56 Eur palūkanas ir 2 241,66 Eur delspinigius pagal 2014 m. gegužės 19 d. paskolos sutartį ir 1 188 Eur skolą, 24,65 Eur palūkanas ir 109,30 Eur delspinigius pagal 2016 m. rugpjūčio 8 d. paskolos sutartį nagrinėjimo metu – 2017 m. gruodžio 18 d. vykusiame parengiamajame teismo posėdyje, suinteresuotas asmuo nurodė, kad jis minėtų paskolų sutarčių neginčija, jos yra ir suinteresuotas asmuo turi pagal jas atsiskaityti su bendrove (posėdžio garso įrašas 30:30 min).
  9. Bankroto byla UAB „Letel“ buvo iškelta Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartimi, konstatavus bendrovės nemokumą, nustačius, kad bendrovė nekilnojamojo turto neturi, jos vardu registruota tik viena transporto priemonė, vykdomasis raštas teiktas antstolei, dėl išieškojimo iš bendrovės turto, grąžintas kreditorei su išieškojimo negalimumo aktu. Iš BUAB „Letel“ bankroto administratorės MB „Renema“ veiklos ataskaitoje Nr. 1 pateikiamos informacijos apie bendrovės turtą taip pat matyti, kad bendrovė, iškėlus jai bankroto bylą, nebeturėjo nei nekilnojamojo, nei nematerialaus ilgalaikio, nei materialaus ilgalaikio, nei materialaus trumpalaikio, nei finansinio turto, kasos likutis buvo 0,00 Eur. Bendrovės turtą iš esmės sudarė tik viena transporto priemonė, kurios likutinė vertė – 1 554 Eur, vienoje iš bendrovės banko sąskaitų AB DNB banke esančios piniginės lėšos – 187,33 Eur (bendrovės banko sąskaitoje, esančioje AB Swedbank, pinigų likutis buvo neigiamas) bei bendrovės debitorių įsiskolinimai, kurie sudarė didžiąją bendrovės turimo turto dalį – daugiau nei 80 000 Eur (t. III, b. l. 3 – 15). Tačiau teismų praktikoje, vertinant trumpalaikio turto sudėtį preziumuojama, kad įmonė faktiškai nedisponuoja iš debitorių gautinomis sumomis, todėl debitorių skolos turėtų būti vertinamos ne tik dydžio, bet ir galimybių jas realiai išsiieškoti ir grąžinti įmonei aspektais (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1312-464/2015). Taigi, byloje esant pateiktiems duomenims apie dalies bendrovės debitorių išregistravimą iš Juridinių asmenų registro, bankroto bylų jiems iškėlimą bei suinteresuotam asmeniui atskirajame skunde tik deklaratyviai nurodžius, kad debitorinių įsiskolinimų išieškojimo galimybės nėra beviltiškos, tačiau nepateikus jokių įrodymų minėtiems teiginiams pagrįsti, t. y. neįrodžius, kad bendrovės debitorių sąraše nurodyti jos debitoriai yra realūs (mokūs), nėra jokio pagrindo sutikti ir su suinteresuoto asmens atskirojo skundo argumentais, kad bankroto administratorė, išieškojusi bendrovės debitorinius įsipareigojimus iš skolininkų, galėtų padengti visus bendrovės turimus įsipareigojimus kreditoriams (CPK 178 straipsnis).
  10. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad, esant sunkiai UAB „Letel“ finansinei padėčiai, šios įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos, iš esmės visas bendrovės turimas lėšas išmokėjus apeliantui nemokios bendrovės turtinė padėtis iš esmės pablogėjo – galiausia bendrovėje realaus turto iš esmės neliko, kas sudaro pagrindą spręsti apie tyčinį bendrovės bankrotą (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas).
  11. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus, teismo išvados atitinka byloje surinktų įrodymų visetą. Byloje taip pat buvo nustatytas priežastinis ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, siekiant panaikinti kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į bendrovės turtą. Esant tokioms aplinkybės, suinteresuoto asmens atskirojo skundo argumentai dėl atitinkamo priežastinio ryšio nenustatymo bei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

11Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai