Byla 2A-264-267/2016
Dėl administravimo išlaidų priteisimo

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja), Vytauto Kursevičiaus ir Birutės Simonaitienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5998-641/2015 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Algsta“ ieškinį atsakovui R. P. dėl administravimo išlaidų priteisimo.

3Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė UAB „Algsta“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo R. P. 1592,91 Eur administravimo išlaidų ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 10 straipsnio 11 dalimi. Nurodė, kad R. P. įmonei buvo iškelta bankroto byla, kurios bankroto administratoriumi paskirta UAB „Algsta“, kadangi įmonė jokio turto neturėjo, bankroto administratorius administravo įmonę savo lėšomis, liko neatlyginta 1592,91 Eur administravimo išlaidų suma.
  2. Atsakovas R. P. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, nes ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalis įsigaliojo tik 2013-10-01 ir jis atgal netaikomas, o R. P. įmonė tapo nemoki 2000 m., 2013-10-01 įmonė jokio turto nebeturėjo, t. y., neturėjo ir turto administravimo išlaidoms apmokėti. Taip pat nurodė, kad nėra visų vadovo civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino visiškai, priteisė iš atsakovo R. P. ieškovei UAB „Algsta“ 1592,91 Eur administravimo išlaidas ir 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą – 1592,91 Eur – nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2015-06-18, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priteisė iš atsakovo R. P. valstybei 48,00 Eur bylinėjimosi išlaidas.
  2. Teismas sprendė, kad nors įstatymo nuostata, jog prisiėmęs riziką administratorius turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei įsigaliojo tik nuo 2013-10-01, pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nepasibaigia tą dieną, kai įmonė tampa nemoki, ši pareiga yra tęstinio pobūdžio ir pasibaigia tik pateikus apygardos teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas nustatė, kad 2013-10-01 įsiteisėjus ĮBĮ 10 straipsnio 11 daliai, R. P. įmonės savininkas R. P. ir po 2013-10-01 nepateikė Šiaulių apygardos teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.
  3. Nustatinėdamas civilinės atsakomybės sąlygas, teismas sprendė, kad R. P. įmonė buvo nemoki 2000 m., o atsakovas buvo susipažinęs su įmonės finansiniais dokumentais, būdamas rūpestingas ir veikdamas atidžiai, nustatęs sunkią įmonės turtinę padėtį ir jos nemokumą, galėjo ir turėjo kreiptis su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos nevykdė. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas neginčijo įmonės nemokumo teismo nutartyje iškelti bankroto bylą nurodytu laikotarpiu, tai leido teismui konstatuoti, kad R. P. įmonės savininkas R. P. laiku nesikreipė su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, t. y., atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą).
  4. Dėl žalos dydžio teismas nurodė, kad atsakovo teiginiai, jog bankroto administratoriaus išlaidos nėra pagrįstos rašytiniais įrodymais, atmestini kaip nepagrįsti, nes ieškovė pateikė sąskaitas – faktūras ir rašytinius įrodymus, kad šios sąskaitos – faktūros buvo apmokėtos, taip pat pateikė sąskaitas – faktūras ir kitus rašytinius įrodymus, iš esmės patvirtinančius, kad ieškovė mokėjo patalpų nuomą VšĮ „Verslo inkubatorius“, naudojosi internetu, telefonu – faksu, jam buvo teikiamos kompiuterių priežiūros paslaugos, jis draudžia savo civilinę atsakomybę. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nenustato bankroto administratoriaus patirtų kitų administravimo išlaidų (telefoninių pokalbių, nuomos, interneto paslaugų ir kt.) paskaičiavimo kiekvienam kreditoriui, jų įvertinimo kriterijų, todėl ieškovės taikytą metodą – išlaidų padalinimą 18 administruojamų įmonių – laikė nepažeidžiančiu teisingumo principo. Spręsdamas klausimą, ar bankroto administratorius pagrįstai paskaičiavo 147,60 Eur išlaidas kurui, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad bankroto procedūra truko 18 mėnesių, atsakovas teisme neįrodė, kad vieno automobilio panauda administratoriaus funkcijoms atlikti buvo nebūtina, kad bankroto administratorius savo funkcijų nevykdė, o 8,20 Eur vidutinių išlaidų kurui per mėnesį teismas nelaikė neprotingai didelėmis ar perteklinėmis. Teismas taip pat padarė išvadą, kad atlyginimas bankroto administratoriui paskaičiuotas nepažeidžiant teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų, o žalos dydis yra įrodytas rašytiniais byloje esančiais įrodymais bei ieškovo atstovo paaiškinimais.
  5. Dėl priežastinio ryšio teismas nurodė, kad jeigu atsakovas būtų kreipęsis į teismą, nelaukdamas, kol įmonėje faktiškai neliks turto, administravimo išlaidos būtų apmokėtos iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą. Jeigu atsakovas būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, jis būtų įpareigotas įmokėti į depozitą pinigų sumą, reikalingą administravimo išlaidoms padengti. Sprendė, kad nagrinėjamu atveju tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent atsakovo, kaip individualios įmonės savininko, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygojo situaciją, kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančio atlyginimo.
  6. Pasisakydamas dėl kaltės, kaip vienos iš civilinės atsakomybės taikymui būtinos sąlygos, teismas nurodė, kad atsakovas, dėl kurio veiksmų (neveikimo) atsirado žala, privalėjo įrodyti, kad dėl žalos atsiradimo jo kaltės nėra (CK 6.248 str. 1 d.), o atsakovui to nepadarius, teismas konstatavo, kad atsakovas šioje byloje nepaneigė savo kaltės prezumpcijos, todėl sprendė, kad nėra pagrindo jį atleisti nuo atsakomybės už neteisėtu neveikimu padarytą žalą.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė

8

  1. Atsakovas R. P. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Apelianto teigimu, teismas konstatavo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad R. P. įmonė buvo nemoki jau 2000 metais, tačiau kyla ginčas dėl Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 11 dalies taikymo, atsakovas nesutinka, kad jo atžvilgiu gali būti taikoma nurodyta teisės norma, kadangi pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado 2000 metais, o minėta teisės norma įsigaliojo tik nuo 2013-10-01, ir ji atgal negali būti taikoma. Atsakovo manymu, tik nuo 2013-10-01 atsakovas galėjo žinoti, jog jam pažeidus pareigą laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu bendrovėje nepakaks turto atlyginti administravimo išlaidas, jis asmeniškai privalės atlyginti tokias išlaidas (žalą).
    2. Nurodo, kad teismas, spręsdamas civilinės atsakomybės atsakovui dėl pareigos laiku kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo taikymo klausimą turėjo nustatyti, ar po 2013-10-01 (tai yra po ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies teisės normos įsigaliojimo) R. P. įmonė turėjo turto, kurį po 2013-10-01 būtu perleidusi ir nepalikusi įmonėje tam, kad būtų galima padengti bankroto administravimo išlaidas, tai yra teismas turėjo išspręsti priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėto neveikimo ir tokiu neveikimu lėmusios žalos buvimą ar nebuvimą. Teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad jau 2000 metais atsakovo įmonė turto nebeturėjo, o tai reiškia, kad, jeigu atsakovas ir būtų kreipęsis į teismą laikotarpiu nuo 2000 metų iki 2013-10-01 (iki ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies teisės normos įsigaliojimo), vis tiek administravimo išlaidoms padengti įmonė turto neturėjo. Taigi ne atsakovo nesikreipimas dėl bankroto bylos iškėlimo jo įmonei laikotarpiu nuo 2000 metu iki 2013-10-01 nulėmė tai, kad bankroto administravimo išlaidoms padengti nėra įmonės turto, taigi nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo neveikimo laikotarpiu nuo 2000 m. iki 2013-10-01 ir teismo nustatytos žalos (1592,91 Eur).
    3. Dėl vienos iš atsakomybės sąlygų – žalos, atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai sutapatino ieškovės – kaip bankroto administratoriaus – verslo išlaidas, jai verčiantis bankroto administratoriaus veikla ir vykdant bankroto procedūras eilėje įmonių, su administravimo išlaidomis vykdant bankroto procedūras R. P. įmonėje, kas nėra tas pats. ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalis įtvirtina pareigą atlyginti ne bankroto administratoriaus išlaidas vykdant savo verslą, bet konkrečios bankrutuojančios įmonės bankroto procedūrų įvykdymui būtinas išlaidas.
    4. Nurodo, kad teismas priteisė iš atsakovo ieškovei 840 Eur atlyginimą už R. P. įmonės administravimą, nors ieškovė Šiaulių apygardos teismo neprašė jam atlyginimo patvirtinti bei teismas jam atlyginimo R. P. bankroto byloje nepatvirtino. Pats ieškovas po R. P. įmonės bankroto bylos pabaigos neturi teisės nusistatyti sau atlyginimo už bankroto paslaugas R. P. įmonėje.
    5. Apelianto manymu, nepagrįstai teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 147,60 Eur kuro išlaidas, nes ieškovė niekaip nepagrindė, kokiu būdu R. P. įmonė galėjo tokias kuro išlaidas patirti, nenurodė kokiam tikslui bankrutuojančiai įmonei bankroto procedūroms vykdyti buvo būtina transporto priemonė.
    6. Apelianto vertinimu, nors teismas nurodė, kad ieškovės taikytas metodas – išlaidų padalinimas 18 administruojamų įmonių – nepažeidžia teisingumo principo, R. P. įmonės bankrotas buvo vykdomas supaprastinta tvarka, todėl nebuvo kviečiami kreditorių susirinkimai, išlaidos turėjo būti mažesnės nei įprastinės bankroto procedūros atveju, todėl nepagrįstai administratoriaus patirtos išlaidas padalytos visoms 18 įmonių po lygiai.
  2. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Algsta“ prašo Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą, palikti nepakeistą. Nurodo, kad įmonės nemokumo nustatymo data dar nepanaikina pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Apeliantas ir po 2013-10-01 nepateikė teismui pareiškimo (jį teikė kreditorius VSDFV Šiaulių skyrius) dėl bankroto bylos R. P. įmonei iškėlimo. Mano, kad visiškai nepagrįstas apelianto teiginys, kad vis tiek laikotarpiu nuo 2000 metų atsakovo įmonė turto neturėjo ir dėl to nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo neveikimo ir nustatytos žalos. Jeigu pats įmonės savininkas ir neturėdamas turto, būtų kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas, įvertinęs tą aplinkybę, būtų įpareigojęs įmonės savininką įmokėti į depozitą pinigų sumą, reikalingą teismo ir administravimo išlaidoms padengti. Ieškovė teigia, kad nagrinėjamu atveju tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent atsakovo, kaip įmonės savininko, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas, o ne turto praradimas, kaip verslo nesėkmė, sąlygojo situaciją, kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo – sumokėti administratoriui už jo atliktą darbą.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10Apeliacinis skundas netenkintinas.

  1. Apeliaciniu skundu atsakovas, bankrutavusios ir likviduotos R. P. įmonės buvęs savininkas, R. P., ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškovei, R. P. įmonę bankroto proceso metu administravusiai UAB „Algsta“, priteista iš atsakovo administratoriui likusi neatlyginta administravimo išlaidų sumą, vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies nuostatomis. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimu, teigdamas, kad įstatymas negalioja atgal, kad teismas nepagrįstai nustatė visas civilinės atsakomybės taikymui būtinas sąlygas.
Dėl įstatymo taikymo
  1. ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje numatyta, kad prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.
  2. Apeliantas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme įrodinėja, kad ši įstatymo nuostata šiuo konkrečiu atveju netaikytina, kadangi, pasak apelianto, R. P. įmonė nemokia tapo jau 2000 metais, kai įstatymo nuostata, suteikianti bankroto administratoriui teisę kreiptis į teismą dėl administravimo išlaidų priteisimo iš įmonės vadovo (savininko), kai šis įmonei tapus nemokia nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, dar negaliojo. Iš šių argumentų matyti, kad atsakovas tiek savo atsakomybę atlyginti administravimo išlaidas, tiek bankroto administratoriaus teisę kreiptis į teismą su ieškiniu ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies pagrindu sieja su įmonės tapimo nemokia momentu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įmonės tapimo nemokia momentas šiuo atveju reikšmingas tik sprendžiant dėl įmonės vadovo ar savininko pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo atsiradimo momento. Pažymėtina, kad ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje nurodyta įmonės vadovo ar savininko atsakomybė siejama su jo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o ne su įmonės tapimo nemokia momentu, todėl atsakovo argumentai dėl ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies netaikymo laikytini visiškai nepagrįstais. Be to, svarbu ir tai, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 2, 10, 11, 131, 20, 21, 28, 29, 30, 33, 35, 36 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo, priimto 2013 m. balandžio 18 d., Nr. XII-237 13 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad vykdant bankroto procesus, pradėtus iki šio įstatymo įsigaliojimo, šio įstatymo nuostatos taikomos toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiranda šiam įstatymui įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo, bet yra įgyvendinamos jam įsigaliojus, ir bankroto procedūroms, kurios pradedamos šiam įstatymui įsigaliojus. Vadovaujantis šia nagrinėjamam ginčui aktualia nuostata, reglamentuojančia ĮBĮ pakeitimo įstatymo taikymą, administratorius įgijo teisę kreiptis į teismą dėl administravimo išlaidų priteisimo tiek tuo atveju, jei bankroto byla būtų iškelta ir bankroto procesas vyktų ar būtų baigtas dar iki šio įstatymo įsigaliojimo, tiek tuo atveju, kai bankroto byla būtų iškelta po šio įstatymo įsigaliojimo.
  3. Esant tokiai įstatymo nuostatai, ieškovės reikalavimas priteisti administravimo išlaidas yra pagrįstas įstatymu ir atsakovo argumentai dėl ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies netaikymo šioje byloje atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Dėl to nagrinėjamoje byloje pagrįstai spręsta dėl įmonės vadovo (savininko) civilinės atsakomybės, susijusios su jo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei esant nemokiai.
  4. Apeliacinės instancijos teisme, nagrinėjant bylą apeliacinio skundo ribose, kyla ginčas dėl likviduotos individualios įmonės savininko, jam laiku nesikreipus dėl bankroto bylos jo valdomai įmonei iškėlimo, atsakomybės, taip pat dėl bankroto administratoriaus patirtų administravimo išlaidų pagrįstumo ir jų dydžio. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju, nėra ginčo dėl įmonės tapimo nemokia momento bei dėl atsakovo neteisėtų veiksmų – įmonei tapus nemokia nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Dėl priteistų administravimo išlaidų dydžio
  1. Byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismo 2014-01-20 nutartimi buvo iškelta bankroto byla R. P. įmonei, 2014-03-17 įmonei taikyta supaprastinto bankroto procedūra, 2014-04-02 patvirtina 1737,72 Eur (6000 Lt) suma, kurią administratorius turėjo teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti iki įmonės išregistravimo iš juridinių asmenų registro. Taikant supaprastintą bankroto procesą kreditorių susirinkimai nešaukiami, o jo kompetencijai skirtus klausimus sprendžia teismas, todėl darytina išvada, kad Šiaulių apygardos teismas, tvirtindamas administravimo išlaidų sąmatą, įskaitant ir lėšas, skirtinas bankroto administratoriaus atlyginimui, įvertino bankroto procedūroms atlikti reikalingų lėšų dydį ir nustatė maksimalią sumą, reikalingą R. P. įmonės bankroto procedūroms atlikti. Bankrutuojančios įmonės administratorius būtinas įmonės administravimo išlaidas turi pagrįsti bankrutuojančios įmonės būklės bei veiklos dokumentais (su darbo santykiais susijusiomis išmokomis, išlaidomis įmonės auditui, turto įvertinimui, nuomai, apsaugai, pardavimui, atliekų sutvarkymui, teisinėms paslaugoms, ryšio paslaugoms, komunaliniams mokesčiams ir kt.), įrodinėjimo našta visais su bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka administratoriui. Administravimo lėšų panaudojimas ir pagrindimas yra fakto klausimas ir administravimo išlaidų pagrindimo pareiga tenka įmonės administratoriui.
  2. Administravimo išlaidomis yra laikomos tokios išlaidos, be kurių įmonės administravimo veiksmų atlikimas yra neįmanomas (pvz., su darbo santykiais susijusios išmokos darbuotojams, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, pašto, ryšių, patalpų nuomos išlaidos ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Nors atsakovas nurodo, kad didžioji dalis administratoriaus nurodytų išlaidų priskirtinos prie jo paties, kaip juridinio asmens, vykdomos veiklos išlaidų ir nelaikytinos bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidomis, pažymėtina, kad į administravimo išlaidų sąmatą turėtų būti įtrauktos tokios išlaidos, kurios atitinka administravimo išlaidų teisinę prigimtį ir paskirtį, t. y. išlaidos, būtinos tinkamai atlikti bankroto procedūras. Administravimo išlaidoms skiriamų lėšų paskirtis yra, visų pirma, užtikrinti kuo sklandesnį bankroto procedūrų vykdymą ir greitesnį jų užbaigimą. Tai – tiesioginės bankrutuojančios įmonės išlaidos, numatytos bankroto procedūrų vykdymui užtikrinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad administratorius, įvykdęs įmonės bankroto procedūras, turi teisę gauti už tai atlyginimą ir išlaidų, turėtų atliekant įmonės bankroto administravimą, kompensavimą. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovės prašomos priteisti bankroto administravimo išlaidos – 752,91 Eur išlaidos VĮ Registrų centrui ir apskaitos tvarkymui, pašto siuntos, kuro, kitos būtinos išlaidos (patalpų nuomai, ryšių išlaidos ir kt.), negali būti priskiriamos kaip išlaidos, tenkančios pačiam administratoriui, kaip juridiniam asmeniui, vykdančiam ūkinę veiklą, ir pasak apelianto, padengiamos iš bankroto administratoriui tenkančio atlyginimo už įmonės administravimą. Administratoriaus atlyginimas yra skiriamas už administratoriaus, kaip savo srities profesionalo veiklą, t. y. už administravimo paslaugas kaip tokias, atsižvelgus į konkrečias bylos aplinkybes, jo darbo, veiklos ir laiko sąnaudas konkrečioje bankroto byloje, o ne už tai, kad būtų padengtos administratoriaus, kaip juridinio asmens, patiriamos ūkinės ar kitos išlaidos. Teisėjų kolegijos vertinimu, bankroto administratorius šiuo konkrečiu atveju leistinais įrodymais pagrindė savo faktiškai patirtas išlaidas, o administratoriaus nurodytas atlyginimas negali būti laikomas nepagrįstai padidintu, neproporcingu ar neteisingu, nes tokia suma (840 Eur) yra adekvati tiek vykdyto bankroto proceso pobūdžiui – supaprastinam bankroto procesui, jo trukmei, tiek bankroto byloje atliktų būtinų veiksmų mastui. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, atsakovo argumentus dėl administravimo išlaidų pagrįstumo ir jų dydžio apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus.
Dėl priežastinio ryšio
  1. Apeliantas, nesutikdamas su teismo sprendimo dalimi, kuria nustatytas priežastinis ryšys tarp jo neteisėtų veiksmų, t. y. pareigos laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, ir administratoriaus patirtos žalos administruojant įmonę, teigia, kad aplinkybė, jog atsakovas nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo jo įmonei, nebuvo priežastimi, kad nebuvo padengtos administravimo išlaidos, nes atsakovo įmonė turto 2013-10-01 jau nebeturėjo. Sprendžiant, ar atsakovas R. P. yra atsakingas už tai, kad įmonė negali sumokėti administratoriui administravimo išlaidų, t. y. dėl priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos egzistavimo, pažymėtina, kad įmonės vadovas (savininkas) yra atsakingas, jeigu dėl jo neteisėto neveikimo – nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu įmonės vadovas (savininkas) būtų kreipęsis į teismą, finansiniams rodikliams rodant įmonės faktinį nemokumą, tačiau nelaukiant, kol įmonėje faktiškai neliks turto, administravimo išlaidos būtų apmokėtos iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą. Jeigu vadovas (savininkas) būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, jis būtų įpareigotas įmokėti į depozitą pinigų sumą, reikalingą administravimo išlaidoms padengti, tad šiuo atveju irgi administravimo išlaidos būtų apmokėtos. Atsižvelgus į tai, spręstina, kad nagrinėjamu atveju tarp įmonės vadovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent atsakovo R. P., kaip individualios įmonės savininko, pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygojo situaciją, kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančio atlyginimo ir faktiškai patirtų administravimo išlaidų.
  2. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, susiję tiek su įstatymų taikymu, jų normų galiojimu laike, tiek su bankroto administratoriaus patirtų išlaidų pagrįstumu yra pertekliniai ir teisiškai nereikšmingi sprendžiant dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.
  3. Esant anksčiau paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, pagrįstai ieškovės ieškinį dėl administravimo išlaidų priteisimo tenkino visiškai. Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Todėl spręstina, kad teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį pakeisti, naikinti ir priimti priešingą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 176 str., 263 str., 320 str., 327 str.).

11Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

12Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.