Byla 2A-320-186/2017
Dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, nepagrįsto praturtėjimo ir nuostolių atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Viginto Višinskio ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo J. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-885-260/2016 pagal ieškovo J. M. ieškinį atsakovams K. M. ir M. J. dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis, nepagrįsto praturtėjimo ir nuostolių atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovas J. M. 2013 m. gruodžio 18 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu, kurio reikalavimus patikslinęs 2014 m. birželio 19 d. bei 2016 m. vasario 19 d. prašė: (1) pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 1997 m. birželio 30 d. UAB „Omnia nobis“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų K. M. ir M. J.; (2) pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 1996 m. liepos 25 d. sutartį, pagal kurią UAB „Omnia nobis“ perleido pastatą (( - )) UAB „Avelitas“; (3) pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 1997 m. liepos 30 d. sutartį, kuria UAB Avelitas“ perleido pastatą (( - )) UAB „Alpina“; (4) pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento 2001 m. balandžio 5 d. sutartį, kuria UAB „Alpina“ perleido pastatą (( - )) K. M.; (5) priteisti atsakovo K. M. nepagrįsto praturtėjimo sumą - 482 941,38 Eur, 120 735,35 Eur palūkanų nuo nurodytos sumos už 5 metus bei bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovas nurodė, kad privatizavus UAB „Omnia nobis“ (buvęs pavadinimas AB „Naujasis sodžius“) ir visiems buvusiems darbuotojams padalinus naujos bendrovės akcijas, jis nusipirko 66,7 procentų šios bendrovės akcijų, o 1993 m. sausio 22 d. buvo paskirtas bendrovės generaliniu direktoriumi. Tačiau 1996 m. gegužės 6 d. pasitraukė iš generalinio direktoriaus pareigų, o verslą prižiūrėti patikėjo savo sūnui – atsakovui K. M.. 2007 m. gruodžio mėnesį pradėjus domėtis įmonės veikla, ieškovas sužinojo, kad bendrovė nebevykdo jokios veiklos, o jos visas turtas yra parduotas be jo žinios ir sutikimo. Be to, 2008 m. sužinojo, kad ieškovui nebepriklauso turėta dalis bendrovės akcijų, jos yra parduotos kaip atsakovo K. M. turėtas turtas. Ieškovas niekada nebuvo išreiškęs valios parduoti K. M. UAB „Omnia nobis“ akcijas, o 1997 m. balandžio 14 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties kopija yra intelektualios arba techninės klastotės rezultatas.
  1. Be to, be ieškovo, kaip pagrindinio akcininko, sutikimo buvo parduotas bendrovei priklausęs pastatas, esantis ( - ). Šį pastatą 1996 m. liepos 25 d. UAB „Omnia nobis“ pardavė UAB „Avelitas“, 1997 m. liepos 30 d. UAB „Avelitas“ pastatą pardavė UAB Alpina“, 2001 m. balandžio 5 d. pastatą UAB „Alpina“ pardavė atsakovui K. M., kuris 2005 m. liepos 1 d. pastatą pardavė Alvydui ir R. B., o šie asmenys 2009 m. birželio 23 d. pastatą perleido savo sūnui P. B.. Atsakovas K. M. iš anksto planavo perimti turtą, tyčia įsteigė kelis juridinius asmenis vienu metu, paskyrė jiems fiktyviai vadovauti nieko nesuprantančius ir apie jo planus nežinančius asmenis, susijusius giminystės ryšiais, o vėliau, jau perdavus turtą, juridinius asmenis likvidavo. 2005 m. liepos 1 d. K. M. pardavė pastatą A. B. ir R. B. už 2 500 000 Lt (724 050,05 Eur). A. B., R. B. sąlyginai gali būti laikomi sąžiningais įgijėjais, iš kurių nekilnojamasis daiktas negali būti išreikalautas (CK 4.96 straipsnio 2 dalis), todėl ieškovo nuomone, 2 500 000 Lt (724 050,05 Eur) suma yra atskaitos taškas apskaičiuojant ieškovui padarytus nuostolius. Kadangi atsakovas K. M. neteisėtai įsigydamas pastatą ir nusavindamas ieškovui priklausančių UAB „Omnia nobis“ 66,7 procentų akcijų nepagrįstai praturtėjo, ieškovui priteistina nepagrįsto praturtėjimo suma 482 941,38 Eur (2 500 000 Lt x 66,7 procentai = 1 667 500 Lt).
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo 7 095,60 Eur bylinėjimosi išlaidų į valstybės biudžetą.
  2. Teismas sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad tarp K. M. ir M. J. 1997 m. birželio 30 d. sudaryta UAB „Omnia nobis“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis yra niekinė. Teismas nustatė, kad ieškovo prašoma pripažinti niekine UAB „Omnias nobis“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, 1997 m. birželio 30 d. buvo sudaryta notarine forma tarp atsakovų – pardavėjo K. M. ir pirkėjo M. J.. Šia sutartimi buvo parduota 209 302 vnt. likviduojamos UAB „Omnia nobis“ paprastųjų vardinių akcijų, priklausiusių K. M.. Sudarant sutartį notarei buvo pateikti – akcininko pažymėjimas (Nr. 250) ir 1997 m. balandžio 4 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartis, t. y. – dokumentai, patvirtinantys, kad 209 302 vnt., t. y. 100 procentų, UAB „Omnia nobis“ akcijų priklauso K. M.. Ieškovas J. M., patikslinęs ieškinio reikalavimus įrodinėjo, kad jis niekada neišreiškė valios parduoti atsakovui K. M. 209 302 vnt. UAB „Omnia nobis“ akcijų, o 1997 m. balandžio 14 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutarties kopija yra intelektualios arba techninės klastotės rezultatas, todėl 1997 m. birželio 30 d. UAB „Omnia nobis“ akcijų atsakovas K. M., nebūdamas šių akcijų savininku, negalėjo parduoti. Tačiau ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad notarei pateikta ir jos vertinta 1997 m. balandžio 14 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta tarp ieškovo J. M. ir atsakovo K. M. bei 1997 m. balandžio 14 d. UAB „Omnia nobis“ akcininko pažymėjimas būtų suklastoti. Nors ieškovas nurodė, kad jis dėl galimai padarytų nusikalstamų veikų ir galimai suklastotų dokumentų parduodant akcijas kreipėsi į teisėsaugos institucijas, buvo pradėtas ir atliktas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-0439-08, tačiau prie nagrinėjamos bylos prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 20-1-00439-08 dėl sukčiavimo, dokumentų klastojimo medžiaga patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas, pradėtas pagal J. M. pareiškimą, 2008 m. rugpjūčio 25 d. buvo nutrauktas. Šio tyrimo metu nenustatyta, kad 1997 m. birželio 30 d., parduodant UAB „Omnia nobis“ akcijas ir turtą, buvo klastojami dokumentai.
  3. Teismas taip pat nustatė, kad 1996 m. liepos 25 d. sutartimi UAB „Omnia nobis“ perleido (pardavė) UAB „Avelitas“ pastatą, esantį ( - ). Tą patį pastatą, esantį ( - ) 1997 m. liepos 30 d. sutartimi UAB „Avelitas“ perleido (pardavė) uždarajai akcinei bendrovei „Alpina“, kuri 2001 m. balandžio 5 d. sutartimi perleido (pardavė) pastatą K. M.. Teismas netenkino ieškovo prašymo pripažinti negaliojančia 1996 m. liepos 25 d. pastato ( - ), pirkimo–pardavimo sutartį ieškovo nurodytu pagrindu, kad šis pastatas buvo parduotas be ieškovo – didžiausio UAB „Omnia nobis“ akcininko sutikimo, kadangi tokio akcininko sutikimo įstatymai nereikalavo. Teismas vertino, kad šio pastato ir kito bendrovės turto pardavimą inicijavo pats ieškovas, 1996 m. kovo 28 d. nutarimu AB „Naujasis sodžius“ visuotinis akcininkų susirinkimas tai padaryti leido, o ieškovas nepateikė įrodymų, kad visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas leisti parduoti turtą buvo skundžiamas, pripažintas negaliojančiu. Todėl teismas sprendė, kad nutarimo pagrindu sudarytą turto pardavimo sutartį nėra pagrindo pripažinti negaliojančia. Teismas nurodė, kad nepripažinus negaliojančia 1996 m. liepos 25 d. pastato pirkimo–pardavimo sutarties, nėra pagrindo pripažinti negaliojančiomis ir dviejų kitų vėliau (1997 m. liepos 30 d. ir 2001 m. balandžio 5 d.) sudarytų to paties pastato pirkimo–pardavimo sutarčių. Be to, nepripažinus, kad 1996 m. liepos 25 d., 1997 m. liepos 30 d. bei 2001 m. balandžio 5 d. sudarytos pirkimo–pardavimo sutartys yra niekiniai sandoriai, nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas K. M. nepagrįstai praturtėjo, kadangi atsakovas K. M. praturtėjo sandorio pagrindu.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Apeliaciniame skunde ieškovas J. M. prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas nepagrįstai netenkino prašymo pripažinti 1996 m. liepos 25 d. pastato pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia. Kadangi ieškovui priklausė kontrolinis akcijų paketas, be ieškovo sutikimo toks sandoris negalėjo būti sudarytas. Dėl nurodyto pastato pardavimo 1996 m. liepos 25 d. turėjo spręsti UAB „Omnia nobis“ akcininkai. 1996 m. kovo 28 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolas Nr. 96-01 yra suklastotas, ieškovas tokiame susirinkime nedalyvavo ir dėl jokio sprendimo savo nuomonės nereiškė.
    2. 1996 m. liepos 25 d. sutartimi UAB „Omnia nobis“ perleido pastatą, esantį ( - ), įmonei UAB „Avelitas“, pastatas buvo įkainotas 2 188 923 Lt, o parduotas už 210 000 Lt. t. y. daugiau nei dešimt kartų mažesnę kainą, kas akivaizdžiai prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams (CK 1.82 straipsnio 2 dalis). Įmonės UAB „Avelitas“ ir UAB „Alpina“, registruotos ( - ), buvo panaudotos tik kaip instrumentai teisėtumo įvaizdžiui sukurti atsakovui užvaldant ginčo pastatą.
    3. Teismas padarė neteisingą išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog tarp K. M. ir M. J. 1997 m. birželio 30 d. sudaryta UAB „Omnia nobis“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis yra niekinė. UAB „Omnia nobis“ 1997 m. vasario 19 d. įgijus likviduojamos įmonės statusą, prieš jos pavadinimą turėjo būti rašomas žodis „likviduojama“ (galiojusio Akcinių bendrovių įstatymo 11 straipsnio 3 dalies nuostata), tačiau nei 1997 m. balandžio 14 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje, nei vėlesnėje 1997 m. birželio 30 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartyje apie įmonės pakeistą statusą neužsimenama.
    4. Neatskiriamu 1997 m. balandžio 14 d. tarp J. M. ir atsakovo K. M. sudarytos akcijų pirkimo–pardavimo sutarties priedu turėjo būti sutuoktinės sutikimas tokiam sandoriui (arba sutuoktinė turėjo būti sandorio šalimi). Tuo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnis numatė, jog turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškas tvirtinimas ar registracija atitinkamuose organuose, perleidimo arba įkeitimo, kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas raštu.
    5. Aplinkybę, jog ieškovui priklausė 66,7 procentai UAB „Omnia nobis“ akcijų, patvirtina 2008 m. birželio 2 d. ieškovo apklausos protokolas. Be to, nurodytas akcijų paketas sutampa su 1993 m. lapkričio 5 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo duomenimis. Teismas neįvertino liudytojų parodymų, patvirtinančių, kad įmonėje buvo du stambūs akcininkai – G. Č. ir J. M.. Liudytoja D. L. nurodė, jog akcijas aktyviai supirkinėjo V., M. Akcijas galėjo supirkinėti tik akcininkai, K. M. nebuvo akcininkas. Liudytoja O. S. patvirtino, kad įmonę pervardijus į UAB „Omnia nobis“ jai vadovavo K. M.. Liudytojų parodymai teismo sprendime visiškai liko neįvertinti, nenurodyti argumentai, dėl kurių jie buvo atmesti (CPK 270 straipsnio 4 dalies 2 ir 3 p.).
    6. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas K. M. piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, neteikė įrodymų, nedalyvavo daugumoje posėdžių. Todėl teismas turėjo taikyti teisės doktrinoje žinomą contra spoliatorem prezumpciją, t. y. jeigu šalis slepia, sunaikina arba atsisako pateikti įrodymą, laikoma egzistuojant ir nepalankiausius jai faktus, kuriuos tas įrodymas būtų patvirtinęs.
  2. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas K. M. prašo apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi tokie atsikirtimai:
    1. Ieškovui nenuginčijo 1997 m. balandžio 14 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, neįrodė, kad ši sutartis ar 1997 m. balandžio 14 d. UAB „Omnia nobis“ akcininko pažymėjimas būtų suklastoti ar neatitinkantys įmonės akcininkų registravimo duomenų. Dokumentų suklastojimo faktas nepatvirtintas ir ikiteisminio tyrimo Nr. 20-1-00439-08 dėl sukčiavimo, dokumentų klastojimo duomenimis. Be to, bylos dalyku nebuvo dokumentų, kuriais vadovaujantis notarė patvirtino vėlesnę akcijų pardavimo sutartį, (ne)teisėtumo klausimas, t. y. ieškovas neginčijo nei su atsakovu sudarytos 1997 m. balandžio 14 akcijų pirkimo–pardavimo sutarties, nei 1997 m. balandžio 14 d. UAB „Omnia nobis“ akcininko pažymėjimo.
    2. Kadangi 1997 m. balandžio 14 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis yra teisėta bei galiojanti ir ieškovas neprašo taikyti akcijų pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia padarinių (t. y. restitucijos), konstatuotina, kad reikalavimas pripažinti vėliau sudarytą sutartį yra neteisėta yra nepagrįstas ir dėl to, kad jis pareikštas asmens, neturinčio teisės jį pareikšti (CK 6.307 straipsnio 1 dalis).
    3. Akcijų pardavimo sutarties pripažinimas negaliojančia neatitiktų sandorių negaliojimo instituto tikslo – siekti civilinių teisinių santykių stabilumo, teisinio apibrėžtumo. Akcijų pardavimo sutartis buvo sudaryta daugiau kaip prieš 19 metų, todėl reikalavimas dėl sutarties pripažinimo negaliojančia yra nepagrįstas ir dėl praleisto bendrojo 10 metų ieškinio senaties termino.
    4. Ieškovas taip pat neįrodė pastato pardavimo bei perpardavimo sutarčių neteisėtumo. Pastato pardavimo sutarties sudarymo metu teisės aktuose nebuvo numatyta, kad siekiant parduoti bendrovės turtą būtina gauti akcininko sutikimą. Pastato ir kito turto pardavimą inicijavo pats ieškovas – tai patvirtina jo pasirašytas UAB „Naujasis sodžius“ valdybos pranešimas. Parduoti Pastatą leido ir UAB „Naujasis sodžius“ akcininkų susirinkimas – tai patvirtina 1996 m. kovo 28 d. nutarimas, užfiksuotas UAB „Naujasis sodžius“ visuotinio akcininkų susirinkimo, įvykusio 1996 m. kovo 28 d., protokole Nr. 96-01. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad nutarimas būtų pripažintas negaliojančiu. Ikiteisminiame tyrime Nr. 20-1-00439-08 pareigūnų priimtuose procesiniuose sprendimuose taip pat nėra nustatyto protokolo suklastojimo fakto.
    5. Nepripažinus pastato pardavimo sutarties niekine ir negaliojančia, nėra pagrindo pripažinti negaliojančiomis ir perpardavimo sutarčių. Visi pastato pardavėjai sandorių sudarymo metu buvo pastato savininkai, todėl turėjo teisę sudaryti sandorius.
    6. Valdybos pranešimas, akcininkų nutarimas yra teisėti bei galiojantys, be to, ieškovas nereikalauja taikyti pastato pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiu padarinių (restitucijos), todėl reikalavimas pripažinti pastato pardavimo sutartį niekine yra nepagrįstas ir dėl to, kad jo patenkinimas neturėtų jokios įtakos ieškovo subjektinėms materialioms teisėms.
    7. Nepripažinus negaliojančiomis pastato pardavimo ir perpardavimo sutarčių, nėra pagrindo sutikti su ieškovo tvirtinimu, kad atsakovas, pardavęs 2001 m. balandžio 5 d. įsigytą pastatą ir už tai gavęs 2 500 000 Lt, nepagrįstai praturtėjo. Atsakovas praturtėjo sandorio pagrindu.
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir visapusiškai, išsamiai bei objektyviai pagal byloje esančius įrodymus ištyrė esmines bylos faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, ar teisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, ar tinkamai aiškino ir pritaikė proceso bei materialiosios teisės normas. Lietuvos Respublikos CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis bei CPK 320 straipsnio 2 dalies nuostatos lemia, kad pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmas (lot. „revisio prioris instantiae“) nėra skirtas ginčo nagrinėjimo pakartojimui, todėl pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymas galimas tik pagal tuos teisinius bei faktinius aspektus, kuriuos savo skunde nurodo apeliantas.
  2. Šiuo atveju teisėjų kolegija, nenustačiusi absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir (ar) viešo intereso apeliacinio skundo ribų peržengimui, įvertina J. M. apeliacinio skundo argumentų, susijusių su sąlygų visumos atsakovo K. M. nuosavybės teisei į ginčo akcijas atsirasti bei jas perleisti nebuvimu ir tuo pagrindu ginčijamą atsakovo vėliau sudarytą UAB „Omnia nobis“ akcijų pirkimo–pardavimo sandorį bei UAB „Omnia nobis“ priklausiusio nekilnojamojo turto perleidimo sandorius bylos įrodymų įvertinimo kontekste, pagrįstumą.

4Dėl UAB „Omnia nobis“ ir UAB „Avelitas“ procesinio statuso

  1. Trečiasis asmenimis, nepareiškusiais savarankiškų reikalavimų (CPK 47 straipsnis), byloje dalyvavo UAB „Omnia nobis“ ir UAB „Avelitas“. UAB „Omnia nobis“ likviduota ir nuo 2016 m. gruodžio 13 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro, kita bendrovė – UAB „Avelitas“ taip pat likviduota ir nuo 2016 m. lapkričio 30 d. išregistruota iš Juridinių asmenų registro (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Kadangi byloje nėra duomenų apie pasibaigusių juridinių asmenų teisių perėmimą, šie juridiniai asmenys nebelaikomi byloje dalyvaujančiais asmenimis (CPK 47 straipsnis, 48 straipsnis).

5Dėl 1997 m. birželio 30 d. UAB „Omnia nobis“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties

  1. Byloje nustatyta, kad 1993 m. sausio 22 d. Kauno rajono valdytojo potvarkiu Nr. 45 p. nutarta perregistruoti Valstybinę komercinę statybos įmonę „Sodžius“ į AB „Naujasis sodžius“ ir įregistruoti jos įstatus. 1996 m. gegužės 6 d. buvo priimtas Kauno rajono mero potvarkis Nr. 339p, kuriuo nutarta perregistruoti AB „Naujasis sodžius“ į UAB „Omnia nobis“. Taigi bendrovė UAB „Omnia nobis“ juridinių registre įregistruota 1993 m. sausio 22 d. (reg. Nr. AB93-367) ir, kaip nurodyta 1996 m. balandžio 28 d. visuotiniame akcininkų susirinkime priimtuose bendrovės įstatuose, jos įstatinį kapitalą sudarė 209 302 Lt ir jis padalintas į dalis, vadinamas akcijomis (4.1. punktas), viso bendrovėje buvo 209 302 paprastųjų vardinių akcijų (5.1. punktas).
  2. Apeliantas prašo pripažinti niekine ir negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovų K. M. ir M. J. 1997 m. birželio 30 d. sudarytą akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, kuria K. M. pardavė M. J. 209 302 paprastąsias vardines 1 lito nominalios vertės likviduojamos UAB „Omnia nobis“ akcijas. Ši akcijų pirkimo–pardavimo sutartis šalių sudaryta ir patvirtinta notarine tvarka (notaro registro Nr. 2-3259).
  3. Ginčydamas atsakovų sudarytą akcijų pirkimo–pardavimo sandorį faktiniu pagrindu apeliantas nurodė tai, kad šia sutartimi buvo parduotos, ne atsakovui K. M., bet apeliantui priklausančios akcijos, o su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl šio reikalavimo nepagrįstumo nesutinka teigdamas, kad: 1) 1997 m. balandžio 14 d. ir 1997 m. birželio 30 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarčių fiktyvumą patvirtina aplinkybė, kad jose nenurodytas įmonės tuometinis statusas – likviduojama; 2) neįvertintos aplinkybės, kad sudarant 1997 m. balandžio 14 d. sandorį, kurio šalimi apelianto sutuoktinė nebuvo, nepateiktas jos rašytinis sutikimas, kaip to reikalavo tuometinis Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnis; 3) apeliantui priklausė 66,70 procentai UAB „Omnia nobis“ akcijų, kurių jis neperleido, be to, byloje pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad apeliantas nebuvo įgijęs 100 procentų UAB „Omnia nobis“ akcijų paketo.
  4. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktų įrodymų visumą bei ikiteisminio tyrimo Nr. 20-1-00439-08 medžiagą, neturi prielaidų sutikti su apelianto pozicija ir pripažįsta, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės nepaneigia įvykusio UAB „Omnia nobis“ akcijų savininko pasikeitimo pagal 1997 m. balandžio 14 d. sutartį, dėl ko nėra pagrindo spręsti apie vėliau – 1997 m. birželio 30 d. sudarytos akcijų pirkimo–pardavimo sutarties neteisėtumą apelianto nurodomu faktiniu pagrindu.
  5. 1964 m. CK 253 straipsnis nustatė, kad pirkimo–pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti turtą pirkėjui nuosavybėn, o pirkėjas įsipareigoja priimti turtą ir sumokėti už jį nustatytą kainą. Vadinasi, pirkimo pardavimo objektu galėjo būti neišimti iš apyvartos daiktai, apibrėžti tiek individuliais, tiek rūšiniais požymiais.
  6. Akcinių bendrovių įstatymo redakcijos (galiojusios nuo 1996 m. gruodžio 31 d. iki 1997 m. liepos 23 d.) 32 straipsnio 1 dalis pateikė akcijos sąvoką – tai investicijų vertybiniai popieriai, pažymintys jų savininkų-akcininkų dalyvavimą bendrovės kapitale ir suteikiantys jiems turtines bei neturtines teises. Akcijos gali būti materialios (atspausdinti pagal vertybiniams popieriams nustatytus reikalavimus dokumentai) arba nematerialios (įrašai vertybinių popierių sąskaitose). Uždarosios akcinės bendrovės gali naudoti sertifikatus. Be to, to paties straipsnio 4 dalyje buvo reglamentuojama, kad uždarosios akcinės bendrovės akcijos gali būti tik vardinės, jų perdavimo tvarka nustatoma įstatuose. Šios akcijos neregistruojamos Vertybinių popierių komisijoje. Akcinių bendrovių akcijų emisija turi būti įregistruota Vertybinių popierių komisijoje.
  7. Darytina išvada, kad akcijos, kaip civilinių teisinių santykių objektas, galėjo būti pardavimo sutarties dalyku, o perleidimo sandoris turėjo atitikti pirkimo–pardavimo sutarties esmines sąlygas. Kaip minėta 1997 m. balandžio 14 d. akcijų perleidimo sandoris šioje byloje neginčijamas, o pareikštais reikalavimais iš esmės nesutinkama su vėliau, 1997 m. birželio 30 d., sandorio sudarymo ( įforminimo) prielaidomis, dėl kurių teisėjų kolegija ir pasisako.
  8. Tiek Akcinių bendrovių įstatymo nuostatos, tiek bendrovės įstatai suponuoja išvadą, jog asmuo ketinantis įsigyti akcijas bei akcininkas, ketindamas jas perleisti nėra laisvi pasirinkdami akcijų pirkėją ar pardavėją ir privalo laikytis įstatyme keliamų reikalavimų. Byloje nustatyta, kad UAB „Omnia nobis“ nuo 1997 m. sausio 6 d. buvo įgijusi likviduojamos bendrovės statusą. Akcinių bendrovių įstatymo redakcijos (galiojusios nuo 1996 m. gruodžio 31 d. iki 1997 m. liepos 23 d.) 32 straipsnio 12 dalyje buvo numatyta, kad likviduojamos bendrovės akcijų apyvarta leidžiama tik iki jos likvidatorių nustatyto atsiskaitymo su akcininkais termino pabaigos.
  9. Byloje pateiktas 1997 m. birželio 5 d. K. M. prašymas, adresuotas bedrovės likvidatoriui M. B., duoti sutikimą dėl jo turimų 209 302 paprastųjų vardinių akcijų pardavimo bei 1997 m. birželio 9 d. UAB „Omnia nobis“ likvidatoriaus M. B. sprendimas leisti K. M. parduoti akcijas pirkėjui – M. J.. Be to, bylos svarstymui pateiktoje ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančioje likvidatoriaus M. B. 1997 m. birželio 9 d. parengtoje ir Kauno rajono 1-ajam notarui biurui adresuotoje pažymoje nurodyta, kad visos likviduojamos UAB „Omnia nobis“ 209 302 paprastos vardinės akcijos priklauso K. M. bei, kad likvidatorius yra suteikęs sutikimą perleisti šias akcijas M. J..
  10. Nustatyta ir tai, kad 1997 m. birželio 30 d. akcijų perleidimo sandorį tvirtinusiai notarei buvo pateikti tokie dokumentai: 1997 m. balandžio 14 d. išduotas akcininko (K. M.) pažymėjimas Nr. 250 (su nuoroda, kad – tai išrašas iš akcininkų registracijos knygos), patvirtinantis, kad šiam akcininkui priklausė 209 302 UAB „Omnia nobis“ akcijų, kas sudarė 100 procentų bendrovės įstatinio kapitalo, o taip pat 1997 m. balandžio 14 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, sudaryta, tarp apelianto (J. M.) ir atsakovo K. M., kuria J. M. pardavė K. M. 209 302 paprastųjų vardinių UAB „Omnia nobis“ akcijų tuo pačiu patvirtindamas ir tai, kad visos perleidžiamos akcijos J. M. priklausė nuosavybės teise, kad jos nėra įkeistos, perleistos, parduotos ar kitaip apribotos teisės į jas.
  11. Nors apeliantas neigia, sudaręs 1997 m. balandžio 14 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį ir tvirtina, kad jam pasitraukus iš verslo jo dispozicijoje vis dar buvo likę 66,70 procentai UAB „Omnia nobis“ akcijų, byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių tokius jo teiginius (CPK 12, 178 straipsnis). Priešingai, iš ikiteisminio tyrimo byloje esančios apelianto sudarytos ir Kauno miesto valstybinei mokesčių inspekcijai 1998 m. balandžio 21 d. pateiktos Gyventojo turto ir pajamų deklaracijos matyti, kad apeliantas tuo metu deklaravo turįs tik dviejų įmonių – UAB „Avemarkas“ (180 vienetų akcijų) bei UAB „Alpina“ (150 vienetų akcijų). Bendrovės UAB „Omnia nobis“ akcijų valdymo fakto apeliantas nedeklaravo. Tokiu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad galima labiau tikėtina išvada apie viso apeliantui priklaususio UAB „Omnia nobis“ akcijų paketo perleidimą (CPK 185 straipsnis).
  12. Apeliantas kvestionuoja pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, teigdamas ir tai, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus patvirtinančius, kad jis negalėjo 1997 m. balandžio 14 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi perleisti 100 procentų UAB „Omnia nobis“ akcijų, nes pats valdė kur kas mažiau (66,77 procentus), o šią aplinkybę patvirtina ikiteisminio tyrimo byloje esantis apelianto apklausos protokolas bei 1993 m. lapkričio 5 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokole duomenys, atspindintys akcijų paketo turėtojus.
  13. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis).
  14. Ieškovo paaiškinimai taip pat yra įstatymo nustatyta įrodinėjimo priemonė (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 186 straipsnis). Tačiau atsižvelgiant į tai, kad ieškovas yra bylos baigtimi suinteresuotas asmuo, kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ieškovo parodymai turi būti kruopščiai teismo pasverti – ar jie detalūs, nuoseklūs ir patikimi. Detalūs ieškovo paaiškinimai apie bylos aplinkybes turi būti tikslūs ir išsamūs, padedantys atskleisti praeities įvykių loginę seką. Ieškovo parodymai pripažįstami nuosekliais, jeigu jie kiekvieną kartą yra nuolatos neprieštaraujantys vieni kitiems ir jų nepaneigiantys, t. y. paaiškinimai nuolatos tokio paties turinio, nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis esant ir kuriems asmenims jie teikiami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2013).
  15. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pabrėžiama, kad asmuo, būdamas suinteresuotas bylos baigtimi, siekdamas sau naudingo teismo sprendimo, gali teikti aiškinimus ne visus, o dalį jų nutylėdamas, palankiai jam vaizduodamas aplinkybes arba dar kitaip jas iškreipdamas savo naudai. Jo parodymai gali būti nevisapusiški ir neobjektyvūs. Vertinant ieškovo paaiškinimus reikia kreipti dėmesį į priešingos šalies ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų aiškinimus ir kitus įrodymus, esančius byloje, ir lyginti, kiek svarbių aplinkybių nepasakoma ieškovo parodymuose. Reikia įvertinti, ar neobjektyvumas ir neišsamumas yra žymus, ar susijęs su nagrinėjamos bylos esminėmis aplinkybėmis. Ieškovo paaiškinimų subjektyvus ir klaidinantis pobūdis nesudaro pagrindo vien dėl to juos vertinti kritiškai kaip nepatikimus ir juos atmesti, nes konkrečioje byloje reikia įvertinti ieškovo parodymų turinį, visų byloje esančių įrodymų visumą (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-628/2008l; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85-695/2017).
  16. Taigi teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
  17. Ikiteisminio tyrimo byloje surinkti UAB „Omnia nobis“ (buvusios VKSĮ „Sodžius“, AB „Naujasis sodžius“) 1993 m. sausio 8 d., 1993 m. lapkričio 5 d., 1996 m. kovo 28 d., 1997 m. sausio 6 d. visuotinio akcininko susirinkimų protokolai leidžia nustatyti, kad bendrovės valdyme, be apelianto, dalyvavo ir daugiau akcininkų (fizinių asmenų). Aplinkybę, kad 1996 m. apeliantas buvo didžiausias bendrovės akcininkas ir iš 209 302 bendrovės akcijų valdė 207 473 vienetus, patvirtina 1996 m. kovo 29 d. rejestro tvarkytojui teiktas akcininkų sąrašas.
  18. Tačiau minėtuose protokoluose užfiksuoti duomenys savaime nepaneigia, galimybių dėl vėlesnio šių akcijų įsigijimo (perrėmimo), juolab kad apie tuo metu vykusį akcijų supirkimą iš smulkiųjų UAB „Omnia nobis“ akcininkų leidžia spręsti ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga. Kaip matyti iš 2008 m. gegužės 23 d. liudytojos R. L. apklausos protokolo, ši liudytoja nurodė, kad valdė nedidelį kiekį kažkurios įmonės akcijų, o vėliau savo akcijas perleido K. M., tačiau akcijų perleidimo sutarties neišsaugojo. Kita liudytoja, R. L., ikiteisminio tyrimo metu apklausta 2008 m. gruodžio 10 d. nurodė, kad reorganizavus bendrovę AB „Sodžius“ asmenims dirbusiems įmonėje buvo išdalintos akcijos, buvo daug smulkių akcininkų, o J. M., būdamas įmonės direktoriumi, ėmėsi iniciatyvos supirkinėti akcijas, konkrečiai R. L. savo akcijas pardavė per du kartus – J. M. ir K. M., tačiau akcijų pardavimo dokumentai taip pat liko neišsaugoti. Aplinkybę, kad J. M. supirkinėjo UAB „Omnia nobis“ akcijas užfiksuota ir vėlesniame, 2009 m. balandžio 7 d. liudytojos R. L. apklausos protokole, o taip pat kitų ikiteisminio tyrimo metu liudytojais apklaustų asmenų parodymuose (2009 m. balandžio 16 d. liudytojos Ž. L. apklausos protokole, 2009 m. balandžio 17 d. liudytojo Rimvydo P. P. apklausos protokole, 2009 m. balandžio 20 d. liudytosios A. B. apklausos protokole). Taigi apelianto teiginiai, kad jis galėjo valdyti tik 66,77 procentus UAB „Omnia nobis“ akcijų taip pat nėra įtikinamai pagrįsti.
  19. Paminėtų aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliantas nepaneigė aplinkybės, jog atsakovas K. M. negalėjo disponuoti 100 procentų UAB „Omnia nobis“ akcijų, o taip pat nepateikė įrodymų, jog ginčo sandoriu buvo perleistos jam nuosavybės teise priklausančios akcijos.
  20. Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, kad sudarant 1997 m. balandžio 14 d. akcijų perleidimo sandorį buvo būtinas apelianto sutuoktinės sutikimas teisėjų kolegija, viena vertus, nurodo, kad įstatymu iš tiesų buvo numatyti atvejai, kai dėl atitinkamo turto perleidimo kitiems asmenims buvo būtinas antrojo sutuoktinio rašytinis sutikimas. Toks specifinis atvejis buvo reglamentuotas Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 4 dalyje, kurioje buvo nurodyta, kad sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškai tvirtinimas ar registracija atitinkamuose organuose, perleidimo arba įkeitimo, kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas raštu. Minėta, kad pagal Akcinių bendrovių įstatymą (32 straipsnio 1 dalis) uždarosios akcinės bendrovės akcijos yra priskiriamos vertybinių popierių kategorijai.
  21. Vertybinių popierių registravimą reglamentavo Vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymo (1996 m. sausio 16 d. Nr. I-1169) 4 straipsnis – Vertybinių popierių registravimas – nustatė, kad emitentas privalo įregistruoti savo vertybinius popierius Vertybinių popierių komisijoje, jeigu tenkinama bent viena iš šių sąlygų: 1) emitentas yra steigiama ar veikianti akcinė bendrovė arba reorganizuojama į akcinę bendrovę bet kokios kitos rūšies įmonė; 2) paskutiniųjų ūkinių metų paskutiniosios dienos pabaigoje emitento išleistų bent vienos klasės vertybinių popierių savininkų buvo daugiau nei 100. Nagrinėjamoje byloje ginčas sprendžiamas dėl uždarosios akcinės bendrovės akcijų, kurios pagal paminėtą įstatymą kaip vertybiniai popieriai neregistruojamos. Be to, tai kad uždarosios akcinės bendrovės akcijos gali būti tik vardinės ir, kad šios akcijos neregistruojamos Vertybinių popierių komisijoje tiesiogiai nustatyta ir jau minėtame Akcinių bendrovių įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje.
  22. Taigi egzistavus tokiam teisiniam reglamentavimui apelianto turėtos UAB „Omnia nobis“ akcijos nepriklausė privalomai registracijai atitinkamuose organuose kaip Santuokos ir šeimos kodekso 21 straipsnio 4 dalyje minimas turtas. Tokios pozicijos laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1999 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-458/1999 (Teismų praktika. 1999, 12), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2004).
  23. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo pareiškęs ir neįrodinėjo sandorio negaliojimo faktiniu pagrindu, susijusiu su kito sutuoktinio teisių pažeidimais (CPK 13 straipsnis, 141 straipsnis). Vadinasi, apeliacinis skundas šioje dalyje grindžiamas naujomis aplinkybėmis, kurios nebuvo įvardintos ir įrodinėtos pirmosios instancijos teisme, kaip sudarančios ieškinio reikalavimų faktinį pagrindą ir į kurias atsakovai būtų galėję pareikšti atsikirtimus (CPK 12 straipsnis, 142 straipsnis). CPK 312 straipsnyje imperatyviai draudžiama apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Be to, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas ir aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Esminis bylos nagrinėjimas teisme vyksta būtent pirmosios instancijos teisme, ir būtent šiam teismui pagal proceso operatyvumo, koncentruotumo bei draudimo piktnaudžiauti procesu principus (CPK 7 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis) turi būti pateikti visi šalių reikalavimai, atsikirtimai bei įrodymai. Tokiu atveju apeliaciniame skunde pateikti argumentai dėl apelianto sutuoktinės teisių pažeidimo, perleidus bendrosios jungtinės nuosavybės turtą, šioje byloje teisiškai neaktualūs ir apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini, kadangi pirmosios instancijos teismui pateiktame ieškinyje šiomis aplinkybėmis, kaip faktiniu ieškinio pagrindu, nebuvo remtasi.
  24. Tokiu atveju apeliantui šioje byloje neginčijant 1997 m. balandžio 14 d. akcijų perleidimo sandorio, sudaryto su K. M., bei nesant pagrindo pripažinti šį sandorį niekiniu, spręstina, kad ir vėlesniu ginčo akcijų sandoriu apelianto nuosavybės teisės nebuvo ir negalėjo būti pažeistos, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino 1997 m. birželio 30 d. sandorio negaliojančiu.

6Dėl 1996 m. liepos 25 d., 1997 m. liepos 30 d., 2001 m. balandžio 5 d. sandorių ir nepagrįsto praturtėjimo

  1. Šioje byloje ginčas kilo ir dėl trijų pastato, esančio ( - ), nuosavybės perleidimo sandorių. Nustatyta, kad 1996 m. liepos 25 d. sutartimi, UAB „Omnia nobis“, atstovaujama M. B., pardavė, o UAB „Avelitas“, atstovaujama K. M., nupirko pastatą (mūrinę įstaigą su rūsiu), esantį ( - ) (2 188 923 Lt suma įkainotas pastatas buvo parduotas už 210 000 Lt kainą). Po vienerių metų tą patį pastatą (( - )) 1997 m. liepos 30 d. sutartimi UAB „Avelitas“ perleido (pardavė), UAB „Alpina“ (5 803 376 Lt suma įkainotas pastatas parduotas už 350 000 Lt kainą). 2001 m. balandžio 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi UAB „Alpina“ pardavė, o K. M. nupirko ( - ), esantį pastatą (4 664 820 Lt suma įkainotas pastatas nupirktas už 300 000 Lt kaina).
  2. Apeliantas pirmosios, 1996 m. liepos 25 d., pirkimo–pardavimo sutarties ydingumą ir atsakovo K. M. nepagrįstą praturtėjimą sieja su tuo, kad pastato perleidimo sandoris buvo sudarytas be jo, kaip pagrindinio UAB „Omnia nobis“ akcininko sutikimo, o taip pat tai, kad turto perleidimo kaina akivaizdžiai prieštaravo juridinio asmens veiklos tikslams (CK 1.82 straipsnio 2 dalis).
  3. 1964 m. CK 255 straipsnis reglamentavo, kad nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino. Dėl svarbių priežasčių praleistą šį terminą gali atstatyti teismas. Šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį daro negaliojančią.
  4. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad įstatyminis reglamentavimas nereikalavo, jog bendrovės nekilnojamojo turto perleidimo sandorio sudarymui būtų reikalingas ir atskiras jos akcininko / didžiausio akcininko sutikimas. Akcinių bendrovių įstatymo redakcijos (galiojusios nuo 1996 m. sausio 5 d. iki 1996 m. rugsėjo 6 d.) 27 straipsnio 7 dalis nustatė, kad valdybos sprendimams dėl didesnės kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo vertės ilgalaikio turto dalies pardavimo, perleidimo, nuomos ar įkeitimo, taip pat laidavimo ar garantavimo juo kitų subjektų prievolių įvykdymą reikalingas visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimas. Tokių sandorių, sudaromų be visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimo, suminė vertė ūkiniais metais negali būti didesnė kaip 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo vertės.
  5. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje pateiktas paties apelianto J. M., kaip valdybos pirmininko, pasirašytas AB „Naujasis sodžius“ (pertvarkytos į UAB „Omnia nobis“) valdybos pranešimas, kuriuo visuotiniam akcininkų susirinkimui buvo siūloma parduoti tris nekilnojamojo turto objektus tarp kurių ir – pastatą, esantį ( - ) (2 punktas). 1996 m. kovo 28 d. vykusiame visuotiniame akcininkų susirinkime, kuriame dalyvavo stebėtojų tarybos pirmininkas – K. M. bei generalinis direktorius – J. M., buvo priimtas bendrovės akcininkų nutarimas leisti parduoti bendrovės turtą pagal valdybos pareiškimą (protokolo Nr. 96-01 10 punktas).
  6. Atsižvelgiant į tai, kad bendrovės valdymo organai (visuotinis akcininkų susirinkimas ir valdyba) laikėsi bendrovės turto pardavimo tvarkos, 1996 m. kovo 28 d. akcininkų susirinkime priimtas nutarimas, kurio pagrindu sudaryta 1996 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartis nėra pripažintas negaliojančiu, nėra pagrindo šios ir kitas vėliau (1997 m. liepos 30 d. ir 2001 m. balandžio 5 d.) sudarytas to paties pastato pirkimo–pardavimo sutartis, pripažinti negaliojančiomis.
  7. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo ginčo sandorį pripažinti negaliojančiu ir kitu apelianto įrodinėtu faktiniu pagrindu – pagal CK 1.82 straipsnį, kaip sandorį prieštaraujantį juridinio asmens veiklos tikslams. Aplinkybė, kad Respublikinio Inventorizavimo, projektų ir paslaugų biuro 2 188 923 Lt suma įkainotas pastatas buvo parduotas už 210 000 Lt savaime nepatvirtina apelianto teiginių, kad pastatas buvo perleistas už ekonomiškai nepagrįstą rinkos kainą.
  8. Rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais kitais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2008). Registro tvarkytojų nurodyti duomenys apie turto vertę, kuriais remdamasis apeliantas įrodinėjo neadekvačią perleisto turto kainą, sudaromi masinio vertinimo būdu, neatsižvelgiant į specifinį nekilnojamojo turto statusą, jo paskirtį, lokalizaciją ir kitus rinkos parametrus. Apeliantas nepateikė duomenų, kad nekilnojamasis turtas buvo parduotas esmingai nukrypstant nuo jo rinkos kainų.
  9. Be to, kaip matyti iš 1996 m. kovo 28 d. visuotinio akcininkų susirinkimo protokolo, akcininkai nutarė nekilnojamojo turto objektus parduoti konkurso tvarka, paskelbiant apie tai masinės informacijos priemonėse ir paskiriant konkurso įvertinimo komisiją iš trijų narių: direktoriaus, vyr. finansisto ir akcininkų atstovo, turinčio didžiausio balsų skaičių, o inventorių ir pagrindines priemones parduoti konkurso laimėtojui pagal pardavimo metu esančią rinkos vertę. 1996 m. liepos 25 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodoma, kad šalių susitarimo pagrindas, kuriuo pastatas parduodamas už 210 000 Lt kainą – UAB „Omnis nobis“ komisijos konkurso laimėtojui nustatyti 1996 m. liepos 2 d. aktas.
  10. Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas yra tokia situacija, kai asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti (CK 6.237 straipsnio 1 dalis). Be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas (CK 6.242 straipsnis). Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas – tai savarankiška prievolės rūšis. Šis turto išreikalavimo institutas taikomas tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai: turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnio1 dalis); pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 2 dalis), asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242 straipsnio 1 dalis).
  11. Aukščiau nustatytos aplinkybės (neįrodytas turto bei akcijų perleidimo sandorių neteisėtumas) ir minėti teisiniai motyvai, teisėjų kolegijos vertinimu, nesuponuoja išvados dėl pagrindo atsakovo K. M. atžvilgiu taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą.

7Dėl ieškinio senaties termino

  1. Nagrinėjamoje byloje apeliantas, patikslino ieškinio reikalavimus ir vietoj žalos atlyginimo, prašė nepagrįsto praturtėjimo sumos priteisimo, o 2016 m. rugpjūčio 11 d, rašytiniuose paaiškinimuose teigė, kad ieškinio senaties termino jis nėra praleidęs, o jo sutuoktinės slauga, be kita ko, pripažintina svarbia priežastimi, sudarančią pagrindą ieškinio senaties termino atnaujinimui. Atsakovas laikėsi kitokios pozicijos. Atsakovo įsitikinimu, ieškinys nepagrįstas ir dėl praleisto termino per kurį ieškovas galėjo pasinaudoti savo pažeistų teisių gynyba, pareikšdamas ieškinį teisme, o atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad ieškovas patikslino savo teisių gynybos būdą ir vietoj žalos atlyginimo prašė taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą vien tam, kad išvengtų ieškinio senaties termino taikymo pasekmių.
  2. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nesant teisių pažeidimo nėra pagrindo spręsti ir apie šalies sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie jį momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017, 48 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad apelianto teisės pažeidimas nagrinėjamoje byloje nėra nustatytas ir įrodytas, su ieškinio senaties instituto taikymu susiję argumentai, turintys įtakos tik pažeistos teisės gynimui teisme (ją ribojantys), tampa teisiškai neaktualūs.
  3. Be to, šiuo atveju dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą pateikė tik viena ginčo šalis, nekėlusi ieškinio senaties instituto taikymo klausimų. Tokiu atveju apelianto nustatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos (CPK 320 straipsnis) bei įstatymų leidėjo valia įtvirtintas principinis draudimas priimti apeliantui blogesnį, nei yra skundžiamas, sprendimą ar nutartį (CPK 313 straipsnis), neleidžia vertinti kitų savarankiškų ieškinio atmetimo pagrindų.

8Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

  1. Atsižvelgiant į priimamą procesinį sprendimą, apelianto turėtos apeliacinės instancijos teisme bylinėjimosi išlaidos jam nekompensuotinos (CPK 93 straipsnis, 302 straipsnis). Atsakovas K. M. prašo priteisti 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus – 2016 m. lapkričio 10 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. S67-2016 bei atsakovo bankinės sąskaitos išrašą (fragmentą), patvirtinantį 2016 m. lapkričio 14 d. įvykdytą apmokėjimą už suteiktas teisines paslaugas.
  2. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į Rekomendacijų 8.11 punktą, kuris numato, jog už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,3 koeficiento, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) (šiuo konkrečiu atveju – 771,9 Eur), į byloje pateiktus duomenis dėl 2016 m. lapkričio 14 d. patirtų atstovavimo išlaidų, sprendžia, kad atsakovo prašymas priteisti 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, tenkintinas (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis, 302 straipsnis).

9Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

10Kauno apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

11Priteisti atsakovui K. M. (asmens kodas ( - ) iš apelianto J. M. (asmens kodas ( - ) 1 000 Eur (vieną tūkstantį eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai