Byla e2A-1240-565/2017
Dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo UAB „AML Trading“

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Rūtos Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Petkuvienės ir Virginijaus Kairevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Bigbank, AS ieškinį atsakovui M. S. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo UAB „AML Trading“,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Ieškovas Bigbank, AS kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui M. S., prašydamas priteisti iš atsakovo 31 431,93 Eur negrąžinto kredito, 2 313,85 Eur palūkanų už negrąžintą kreditą, 7 370,08 Eur delspinigių, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovas nurodė, kad tarp ieškovo ir trečiojo asmens UAB „AML Trading“ 2013 m. vasario 5 d. buvo sudaryta Kredito sutartis, kuria trečiajam asmeniui buvo suteiktas 52 131,60 Eur kreditas, o 2013 m. vasario 5 d. tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta Laidavimo sutartis, kuri užtikrino ieškovo ir trečiojo asmens sudarytos Kredito sutarties įvykdymą, numatant solidarią atsakovo atsakomybę su trečiuoju asmeniu už tinkamą Kredito sutarties įvykdymą. Trečiasis asmuo netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal Kredito sutartį, t. y., laiku negrąžino kredito ir nemokėjo palūkanų, todėl susidarė 41 115,86 Eur skola. Šią skolą ieškovas prašo priteisti iš atsakovo Laidavimo sutarties pagrindu.
  3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 29 d. sprendimu už akių ieškinį visiškai patenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovo 31 431,93 Eur negrąžinto kredito, 2 313,85 Eur palūkanų už negrąžintą kreditą, 7 370,08 Eur delspinigių, 5 proc. metines procesines palūkanas ir 833 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  4. Vilniaus miesto apylinkės teismas, patenkinęs atsakovo prašymą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, panaikino 2016 m. liepos 29 d. teismo sprendimą už akių ir atnaujino bylos nagrinėjimą.
  5. Atsakovas prašyme dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas, nes atsakovas neturėjo galimybės atsisakyti pasirašyti Laidavimo sutartį, kadangi be Laidavimo sutarties nebūtų sudaryta Kredito sutartis. Kredito sutarties įvykdymas buvo užtikrintas trečiajam asmeniui priklausančio turto įkeitimu ir UAB „Investicijų ir verslo draudimas“ garantija. Ieškovas neįvykdė išduotos garantijos sąlygų, todėl, atsakovo nuomone, ieškovas atsisakė jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo (garantijos), todėl atsakovas turi būti atleistas nuo atsakomybės pagal CK 6.86 str. Be to, laidavimo sutartis buvo neterminuota, nuo laidavimo sutarties sudarymo yra praėję daugiau kaip 2 metai, todėl atsakovo laidavimas yra pasibaigęs (CK 6.89 str. 1 d.). Pagal ieškovo ir trečiojo asmens sudarytą įkeitimo sutartį 2016 m. vasario 24 d. buvo išduotas vykdomasis raštas ir pradėti vykdymo veiksmai, todėl, tenkinus ieškovo reikalavimus, susidarytų situacija, kai ieškovas tą pačią skolą galės išieškoti su kartus pagal du atskirus vykdomuosius raštus.
  6. Ieškovas su atsakovo prašyme dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodytais argumentais nesutiko.

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimu ieškinį patenkino ir priteisė ieškovui iš atsakovo 31 431,93 Eur negrąžinto kredito, 2 313,85 Eur palūkanų už negrąžintą kreditą, 7 370,08 Eur delspinigių, 5 procentų metines procesines palūkanas ir 833 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  2. Teismas nustatė, kad pagal 2013 m. vasario 5 d. Kredito sutartį ieškovas suteikė trečiajam asmeniui 52 131,60 Eur (180 000 Lt) kreditą, trečiasis asmuo įsipareigojo grąžinti kreditą ir mokėti 10 proc. metines palūkanas nuo kredito sumos. Ieškovas su atsakovu, trečiojo asmens direktoriumi ir akcininku, 2013 m. vasario 5 d. sudarė Laidavimo sutartį, pagal kurią atsakovas solidariai su trečiuoju asmeniu įsipareigojo atsakyti ieškovui už visus įsipareigojimus, kylančius iš Kredito sutarties. Trečiasis asmuo netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus ir laiku nesumokėjo ieškovui visos kredito sumos ir palūkanų.
  3. Teismas nurodė, kad ginčo šalių santykiams taikytinos normos, reglamentuojančios laidavimo teisinius ir garantijos išdavimo teisinius santykius. Šioje byloje kredito įvykdymas buvo užtikrintas ne tik su atsakovu sudaryta laidavimo sutartimi, bet ir UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ išduota garantija 80 proc. kredito daliai. UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ 2013 m. vasario 22 d. įsakyme „Dėl garantijos suteikimo už BIGBANK AS filialo UAB „AML Trading“ išduodamą paskolą“ 8 p. nurodyta, kad atsakomybės limitas – 80 proc., 9 p. nurodyta, kad garantijos suma 144 000 Lt, 12 p. nurodyta, kad paskolos grąžinimui užtikrinti bankui turi būti pateiktas akcininko M. S. laidavimas už visą paskolos sumą ir visam paskolos laikotarpiui, 15 p. nurodyta, kad garantija yra antraeilė paskolos grąžinimo užtikrinimo priemonė ir pagal ją mokama, tik esant įvykdytoms garantijos suteikimo sąlygoms ir realizavus pirmaeiles paskolos grąžinimo užtikrinimo priemones, nurodytas 11, 12 p.
  4. Teismas padarė išvadas, kad Laidavimo sutartyje šalims susitarus, kad laiduotojas atsakys solidariai su kredito gavėju už visus įsipareigojimus, kylančius iš kredito sutarties, sudarytos tarp kredito davėjo ir kredito gavėjo, bei esant garantijos sąlygai, kad garantija yra antraeilė paskolos grąžinimo užtikrinimo priemonė ir pagal ją mokama tik realizavus pirmaeiles paskolos grąžinimo užtikrinimo priemones (t. y. Laidavimo sutartį su atsakovu), atsakovo argumentai yra paneigti pačių šalių atliktais veiksmais, kuriais buvo prisiimti atitinkami įsipareigojimai. Teismas pažymėjo, kad atsakovas buvo ne tik kredito gavėjo direktorius, bet ir vienintelis akcininkas, todėl atsakovui buvo žinomos išduotos garantijos sąlygos.
  5. Teismas pažymėjo, kad sutartys sudaromos vadovaujantis sutarties laisvės principu, todėl atsakovas, kaip bendrovės direktorius ir akcininkas, turėjo pasirinkimo galimybę dėl sutarties sudarymo.
  6. Teismas nesutiko su atsakovu, kad Laidavimo sutartis yra pasibaigusi, kadangi Laidavimo sutartyje nurodyta, jog Laidavimo sutartis galioja iki visiško šia Laidavimo sutartimi užtikrintos prievolės įvykdymo (CK 6.189 str., 6.87 str. 1 d.), todėl šiuo atveju netaikomas CK 6.88 str. 1 d. nustatytas laidavimo pabaigos terminas. Todėl teismas konstatavo, kad atsakovo prievolė ieškovo atžvilgiu yra solidari ir atsakovo skola ieškovui sudaro 31 431,93 Eur (CK 6.881 str., 6.76 str. 1 d., 6.81 str.).
  7. Teismas nurodė, kad byloje nėra įrodymų, jog atsakovas būtų visiškai atsiskaitęs su ieškovu, todėl teismas priteisė iš atsakovo 2 313,85 Eur palūkanas ieškovo naudai (CPK 178 str.), taip pat tenkino ieškovo reikalavimą dėl 7 370,08 Eur delspinigių priteisimo už 182 k. d. (CK 6.71 str. 1 d., sutarties 10.1 p.).
  8. Teismas, patenkinęs ieškinį, iš atsakovo ieškovo naudai priteisė 833 Eur žyminio mokesčio (CPK 93 str. 1 d.).

6III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

7

  1. Atsakovas M. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais.
    1. Teismas neįvertino ieškovo kaltės dėl atsakovo negalėjimo vykdyti prievolę masto, neteisingai ir netinkamai aiškino ir taikė nuostatas, reglamentuojančias laiduotojo atleidimą nuo atsakomybės (CK V skyrius, 6.86 str., 6.87 str. 4 d. ir kt.), padarydamas materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimus. Garantija, turėjusi užtikrinti Kredito sutarties tinkamą įvykdymą, tapo negaliojančia, nes ieškovas pažeidė garantijos sąlygas, t. y. nesilaikė įsakyme ir UAB „Investicijų ir verslo draudimas“ išduotoje garantijoje nurodytos esminės garantijos suteikimo sąlygos (paskolos lėšos išmokėtos nesilaikant nustatytos išmokėjimo tvarkos, t. y. pažeidžiant nuostatą, kad paskolos lėšomis gali būti apmokamos tik PVM sąskaitos faktūros ar sąskaitos faktūros, išrašytos ne anksčiau kaip kreditavimo sutarties pasirašymo data). Todėl ieškovas tokiais veiksmais (t. y. apmokėdamas sąskaitas faktūras, išrašytas iki Kredito sutarties sudarymo), pažeisdamas garantijos sutarties sąlygas, sukūrė situaciją, kuomet garantija tapo negaliojančia, dėl ko be atskiro laiduotojo sutikimo atsirado laiduotojui nepalankios pasekmės, o laidavimo sutartyje nebuvo numatyta jokių išimčių (CK 6.87 str. 4 d.). Todėl tokie ieškovo veiksmai turėtų būti laikomi ir laiduotojo atleidimu nuo atsakomybės pagal CK 6.86 str. kreditoriui savo veiksmais atsisakius užtikrinimo priemonių.
    2. Nesutinka su teismo išvada, kad garantija buvo antraeilė užtikrinimo priemonė. Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto ir Hipotekos registrų išrašų, pagrindinį atsakovo turtą nuo 2003 m. sudaro butas, kuris yra įkeistas kreditoriui AB DnB bankui. Skolos likutis kreditoriui AB DnB bankui šiuo metu sudaro daugiau nei 66 000 Eur. Atsakovo pagrindinės pajamos kredito suteikimo metu buvo iš pagrindinio kredito gavėjo veiklos, todėl nutrūkus šiai veiklai, atsakovas būtų iš karto netekęs ir gaunamų pajamų. Taigi ieškovas, sudarydamas laidavimo sutartį su atsakovu, suprato, kad atsakovas trečiojo asmens verslo žlugimo atveju nebus pajėgus įvykdyti įsipareigojimų net realizavus visą jo, kaip laiduotojo, asmeninį turtą. Laidavimas konkrečiu atveju buvo gautas tik tam, kad nesėkmės atveju būtų panaudotas kaip speciali spaudimo priemonė atsakovo atžvilgiu.
    3. Atsakovas sprendimą pasirašyti Laidavimo sutartį priėmė remdamasis faktu, kad turėjo būti suteikta garantija, kuri nesėkmės atveju padengtų visą skolos ieškovui likutį nors ir jau po atsakovo turto realizavimo. Šiuo atveju dėl kaltų ieškovo veiksmų, dėl kurių iš esmės atsisakyta užtikrinimo priemonės (garantijos), kas savaime yra pagrindas pagal CK 6.86 str. laiduotojo atleidimui nuo atsakomybės, laiduotojo atsakomybė faktiškai padidėjo be jo sutikimo, dėl ko pagal CK 6.87 str. 4 d. laidavimo galiojimas pasibaigė.
    4. Pažymi, kad CK 6.64 str. taip pat numato pasekmes, kylančias kreditoriui pažeidus prievolę, t. y. kreditorius laikomas pažeidusiu prievolę, kai skolininkas negali įvykdyti prievolės dėl kreditoriaus kaltės. Kadangi šiuo atveju yra akivaizdi ieškovo kaltė dėl solidarių skolininkų negalėjimo pilnai įvykdyti prievolę, vadovaujantis proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principu, ir siekiant išvengti tolesnio bylinėjimosi tarp šalių ateityje, ieškovo ieškinys turėtų būti atmestas.
  2. Ieškovas Bigbank, AS nesutiko su atsakovo apeliaciniu skundu. Nesutikimas grindžiamas šiais argumentais.
    1. Ieškovo nuomone, skundžiamas sprendimas yra priimtas visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos aplinkybes ir jo naikinti pagrindo nėra pagrindo.
    2. Visos ieškovo reikalaujamos įvykdyti prievolės kyla iš Kredito sutarties nuostatų, buvusių atsakovui pasirašant Laidavimo sutartį. Nepasikeitus vykdytinai pagrindinei prievolei pagal Kredito sutartį, nepasikeitė ir iš jos kylanti šalutinė atsakovo prisiimta prievolė pagal Laidavimo sutartį. Nors atsakovas teigia, kad jam atsirado nepalankių pasekmių, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad iš esmės pasikeitė prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo būtų padidėjusi jo atsakomybė ar atsiradusios kitos laiduotojui itin nepalankios pasekmės. Laidavimo sutartimi laiduotojo atsakomybės ribos su garantija nėra siejamos. Todėl atsakovas negali būti atleistas nuo atsakomybės CK 6.86 str. pagrindu.
    3. Šiuo atveju garantija vykdytina tada, kai prievolės neįvykdo pagrindinis skolininkas ir solidariąją prievolę turintis laiduotojas.
    4. Pažymi, kad atsakovas, sudarydamas Laidavimo sutartį, veikė kaip verslininkas, turintis patirties sudarant su verslu susijusius sandorius. Atsakovas, prisiimdamas tokio masto įsipareigojimus, patvirtino, kad yra pajėgus laiduoti ir įvykdyti prievolę už skolininką.
    5. Pažymi, kad ieškovas taip pat yra nukreipęs išieškojimą ir į trečiojo asmens įkeistą turtą (vykdomasis įrašas antstoliui perduotas 2015 m. gegužės mėn.), tačiau dėl įkeisto turto (kosmetikos prekių) mažo likvidumo ir dėl atsakovo nenoro bendradarbiauti, realizuoti įkeisto turto nepavyksta jau beveik metus laiko.
    6. Atsakovas siekia išvengti prisiimtos prievolės įvykdymo, t. y. visiškai nenurodo, kokie ieškovo veiksmai sutrukdė ar trukdo įvykdyti solidariąją prievolę.

8IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9

  1. CPK 320 str. 1 ir 2 d. nustato bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str. 2 ir 3 d.). Apeliacinis skundas atmetamas.
  2. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas 2013 m. vasario 5 d. Kredito sutartimi suteikė trečiajam asmeniui 52 131,60 Eur (180 000 Lt) kreditą, taip pat ieškovas su atsakovu, trečiojo asmens direktoriumi ir akcininku, 2013 m. vasario 5 d. sudarė Laidavimo sutartį, pagal kurią atsakovas solidariai su trečiuoju asmeniu įsipareigojo atsakyti ieškovui už visus įsipareigojimus, kylančius iš Kredito sutarties. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, prašydamas priteisti 31 431,93 Eur negrąžinto kredito, 2 313,85 Eur palūkanų už negrąžintą kreditą, 7 370,08 Eur delspinigių, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino.
  3. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovas apeliaciniu skundu kvestionuoja sprendimą, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė nuostatas, reglamentuojančias laiduotojo atleidimą nuo atsakomybės, nes atsakovas, kaip laiduotojas, šiuo atveju turi būti atleistas nuo atsakomybės pagal CK 6.86 str. pagrindu, t. y. kreditoriui savo veiksmais atsisakius užtikrinimo priemonių, taip pat nesutinka su teismo išvada, kad garantija buvo antraeilė užtikrinimo priemonė. Pažymėtina, kad šioje byloje tarp šalių nekilo ginčas dėl trečiojo asmens įsipareigojimų ieškovui pagal 2013 m. vasario 5 d. Kredito sutartį nevykdymo fakto teisingumo. Atsakovas taip pat neginčija pirmosios instancijos teismo priteistos skolos dydžio ir sudėties, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau šiuo aspektu nepasisako, konstatuodamas, kad ieškovas įrodė priteistinos skolos dydį, t. y. iš viso 41 115,86 Eur (CPK 12, 178 str.), o imperatyviais pagrindais mažinti šios skolos dydžio nėra pagrindo.
  4. Apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, faktinius bylos duomenis, konstatuoja, kad atsakovas nenurodė naujų konkrečių aplinkybių ir argumentų, kurie nebūtų įvertinti pirmosios instancijos teismo sprendime, pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino įrodymus, taikė materialinės ir procesinės teisės normas, taigi, šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės aktų nuostatas.
  5. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad, esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosiose teisės normose kreditoriui suteikiama teisė pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti įvykdyti prievolę, jeigu prievolių užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 11 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-193/2014). Laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą arba neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (CK 6.76 str. 1 d.). CK 6.81 str. 1 d. numatyta, kad kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Laiduotojas atsako tiek pat kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą, netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenumato laidavimo sutartis (CK 6.81 str. 2 d.). Taigi, laidavimo sutartimi laiduotojas, laisva valia prisiimdamas įsipareigojimą atsakyti kito asmens kreditoriui, kartu prisiima ir riziką, jog tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-279-916/2016).
  6. Šiuo atveju Laidavimo sutartyje (punkte „Laidavimu užtikrinama prievolė“) nurodyta, kad laiduotojas įsipareigoja atsakyti kredito davėjui už visus įsipareigojimus, kylančius iš kredito sutarties, sudarytos tarp kredito davėjo (ieškovo) ir UAB „AML Trading“ (trečiojo asmens), jeigu kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais neįvykdo visos ar dalies savo prievolės kredito davėjui; Laidavimo sutarties punkte „Laiduotojo atsakomybės dydis“ nurodyta, kad laiduotojui išaiškinta, jog pagal CK 6.81 str., jeigu kredito gavėjas neįvykdys visos ar dalies prievolės, laiduotojas atsakys tokia pačia suma kaip ir kredito gavėjas, taip pat už palūkanų, baudų, delspinigių ir kitų kredito sutartyje numatytų įmokų mokėjimą, skolos išieškojimo išlaidų ir nuostolių atlyginimą, taip pat šiame punkte nurodyta, kad laiduotojas ir kredito gavėjas atsako kredito davėjui kaip solidarūs skolininkai, tačiau laiduotojas nėra atsakingas už įsipareigojimus, viršijančius 78 197,405 Eur sumą. Todėl, vadovaujantis 2013 m. vasario 5 d. Laidavimo sutartimi ir CK 6.81 str., atsakovas, kaip laiduotojas, yra atsakingas ieškovui kaip kredito davėjui visa skolininko (trečiojo asmens) prisiimtų įsipareigojimų apimtimi ir ieškovas turi teisę reikalauti prievolės įvykdymo iš laiduotojo – atsakovo, kadangi Laidavimo sutartyje yra įtvirtinta solidarioji skolininko ir laiduotojo prievolė.
  7. Atsakovas savo poziciją dėl atleidimo nuo atsakomybės grindžia CK 6.86 str. numatyta išimtimi, kai laiduotojas gali būti atleistas nuo atsakomybės, t. y. kai kreditorius atsisako savo pirmenybės teisės patenkinti reikalavimą ar kito jo naudai nustatyto prievolės užtikrinimo, laiduotojas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu kreditorius būtų galėjęs patenkinti savo reikalavimą pasinaudodamas teisėmis, kurių atsisakė. Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog sprendžiant laiduotojo atleidimo nuo atsakomybės klausimą CK 6.86 str. pagrindu, laiduotojas turi įrodyti, jog kreditorius turėjo pirmumo teisę visiškai patenkinti savo reikalavimą: buvo reali galimybė patenkinti reikalavimą pasinaudojant kitomis teisėmis ir kreditorius šių savo teisių atsisakė; kreditorius neprivalo užtikrinti, kad laiduotojas būtų maksimaliai apsaugotas nuo prievolės vykdymo kreditoriui už asmenį, už kurį laiduota, šiam neįvykdžius savo įsipareigojimų, nebent būtų susitarta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-555/2014; 2014 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014).
  8. Atsakovo teigimu, šiuo atveju ieškovas (kreditorius) atsisakė pirmaeilės užtikrinimo priemonės (t. y. UAB „Investicijų ir verslo draudimas“ išduotos garantijos), nes pats pažeidė garantijos sąlygas – paskolos lėšas išmokėjo, nesilaikydamas nustatytos išmokėjimo tvarkos, pagal kurią paskolos lėšomis gali būti apmokamos tik PVM sąskaitos faktūros, išrašytos ne anksčiau kaip kreditavimo sutarties pasirašymo data, todėl ieškovas tokiais savo veiksmais sukūrė situaciją, kuomet garantija tapo negaliojančia ir be atskiro laiduotojo sutikimo atsirado laiduotojui nepalankios pasekmės, o Laidavimo sutartyje nebuvo numatyta jokių išimčių. Taip pat atsakovas skunde nurodo, kad laidavimas šiuo konkrečiu atveju buvo gautas tik tam, kad nesėkmės atveju būtų panaudotas kaip speciali spaudimo priemonė atsakovo atžvilgiu. Su atsakovo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
  9. Pažymėtina, kad 2013 m. vasario 5 d. Kredito sutartyje ieškovas ir trečiasis asmuo susitarė, jog šios sutarties užtikrinimo priemonės yra šios: UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ garantija, kuria garantuojama 80 proc. kredito dalis; laidavimo sutartis tarp ieškovo ir atsakovo; kredito gavėjo prekių ir atsargų, esančių apyvartoje, ne mažesnės nei 187 000 Lt vertės įkeitimas; turtinių teisių pagal kredito gavėjo su trečiaisiais asmenimis sudarytas sutartis ir šių sutarčių vėlesnius pakeitimus įkeitimas bendrai 250 000 Lt sumai. Kredito sutarties punkte „Sutarties užtikrinimo priemonės“ ir UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ 2013 m. vasario 22 d. įsakymo „Dėl garantijos suteikimo už BIGBANK AS filialo UAB „AML Trading“ išduodamą paskolą“ 2 ir 8 p. nurodyta, kad garantuojama kredito dalis yra 80 proc., UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ 2013 m. vasario 22 d. įsakymo 12 p. nurodyta, kad paskolos grąžinimui užtikrinti bankui privalo būti pateiktas akcininko (atsakovo) M. S. laidavimas už visą paskolos sumą ir visam paskolos laikotarpiui, o 15 p. nurodyta, kad garantija yra antraeilė paskolos grąžinimo užtikrinimo priemonė ir pagal ją mokama, tik esant įvykdytoms garantijos suteikimo sąlygoms ir realizavus pirmaeilės paskolos grąžinimo užtikrinimo priemones, nurodytas 11, 12 p.
  10. Atsakovas, būdamas trečiojo asmens akcininkas ir direktorius, kuriam taikomi didesni rūpestingumo ir profesionalumo kriterijai nei paprastam darbuotojui, turėjo žinoti UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ išduotos garantijos sąlygas, jis turėjo pasirinkimo galimybę dėl sutarties sudarymo ir kredito sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonių. Taigi atmestini atsakovo argumentai, kad teismas padarė neteisingą išvadą, jog garantija yra antraeilė užtikrinimo priemonė, nes, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovas žinojo ir turėjo žinoti apie nurodytą 2013 m. vasario 22 d. įsakymą ir jo 15 p. įtvirtiną sąlygą dėl garantijos antraeiliškumo, o Laidavimo sutartyje šalys nesusitarė, kad garantija yra pirmaeilė prievolės užtikrinimo priemonė.
  11. Atsakovo argumentai, kad Laidavimo sutarties pasirašymas buvo privaloma sąlyga siekiant trečiajam asmeniui gauti kreditą, taip pat negali būti pagrindas atleisti atsakovą nuo laiduotojo atsakomybės prieš ieškovą, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovas sutiko su Laidavimo sutartyje nurodytomis sąlygomis ir laidavimo apimtimi, šioje sutartyje yra aiškiai išreikšta šalių valia susitarti dėl laidavimo kaip prievolės užtikrinimo priemonės, byloje nėra duomenų, kad atsakovas buvo verčiamas pasirašyti sutartį. Nors atsakovas teigia, kad Laidavimo sutartį suprato kaip specialią spaudimo priemonę, o ne realų galimą skolos už trečiojo asmens neįvykdytas prievoles išieškojimą iš atsakovo, tačiau byloje nėra duomenų, kad jis iki ieškovo ieškinio padavimo būtų reiškęs reikalavimą ieškovui dėl Laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.
  12. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimą, absoliutūs skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindai nenustatyti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 327 str. 1 d. 1 p.).

10Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 327 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

11Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai