Byla 1A-164-483/2017
Dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio, teisėjų Daivos Pranytės - Zalieckienės, Lino Žukausko, sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, dalyvaujant prokurorui Šarūnui Astrauskui, gynėjams advokatams Ramūnui Putinui, Gintarui Černiauskui, Arnoldui Blaževičiui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V., nuteistojo T. P. gynėjo advokato Gintaro Černiausko, nuteistojo J. M. gynėjo advokato Arnoldo Blaževičiaus, nukentėjusiojo G. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

2T. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 181 straipsnio 3 dalį - laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams.

3Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės – laisvės atėmimo 4 (ketveriems) metams vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant T. P. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nebendrauti su G. S. ir neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi bei neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

4T. P. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 258 straipsnio 2 dalyje, išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

5E. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį - laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

6Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės – laisvės atėmimo 3 (trejiems) metams vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant E. V. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nebendrauti su G. S. ir neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi bei neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

7J. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį - laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

8Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės – laisvės atėmimo 3 (trejiems) metams vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant J. M. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu nebendrauti su G. S. ir neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi bei neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

9Iš T. P., E. V., J. M. priteista solidariai 10 000 Eur neturtinės žalos nukentėjusiojo G. S. naudai.

10Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

11T. P., E. V., J. M. nuteisti už tai, kad iš anksto susitarę ir veikdami kartu, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei 2015-02-08, dėl savanaudiškų paskatų, siekdami nusikalstamai praturtėti, susibūrė į bendrininkų grupę, skirtą daryti sunkų nusikaltimą – turto prievartavimą.

12T. P., E. V., J. M., veikdami bendrininkų grupėje, 2015-02-08 namo rūsio patalpose, adresu ( - ), neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami fizinę ir psichinę prievartą, atvirai savo naudai vertė nukentėjusįjį G. S. perduoti didelės vertės turtą – 1 000 000 eurų, o būtent:

13ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei 2015-02-08, bendrininkų grupės nariams būnant name, adresu ( - ), T. P. nurodė E. V. ir J. M., naudojant fizinę ir psichinę prievartą atvežti minėtu adresu, ( - ), nukentėjusįjį G. S. iš pastarojo gyvenamosios vietos, adresu ( - ). E. V. kartu su J. M., vykdydami T. P. nurodymus bei realizuodami bendrą nusikalstamą susitarimą, 2015-02-08 apie 12 val., automobiliu „Opel Astra“, valst. Nr. ( - ), atvyko prie nukentėjusiojo G. S. gyvenamojo namo, adresu ( - ), susitiko su G. S. bei panaudodami apgaulę – nurodę nukentėjusiajam, kad T. P. nori su pastaruoju pasikalbėti, pasiūlė G. S. vykti susitikti su T. P., nenurodydami konkrečios jo buvimo vietos. G. S., pasitikėdamas iš matymo pažįstamais E. V. ir J. M., įsėdo į J. M. vairuojamą automobilį „Opel Astra“, valst. Nr. ( - ), kuriuo važiuojant iš anksto bendrininkų grupės narių sutartos vietos link, esančios ( - ), E. V., vykdydamas bendrą susitarimą, Mauručių miestelyje, Veiverių sen., Prienų r., ties kelio ženklu „Mauručių miestelio pabaiga“, panaudojo psichinę prievartą - nukreipė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą pistoletą į G. S., nurodė pastarajam sėdėti ramiai bei klausyti E. V. ir J. M. nurodymų, kol E. V. ir J. M. atvežė G. S. iki namo, esančio ( - ), kur laukė T. P., kuris nurodė G. S. eiti į šio namo rūsio patalpas.

14Tęsdami nusikalstamą veiką, T. P. namo rūsyje, adresu ( - ), necenzūriniais žodžiais šaukė ant G. S., grasino nužudyti ir pareikalavo sumokėti 1 000 000 eurų neva iš nusikaltimų darymo uždirbtų pinigų. G. S. atsakius, kad neturi tokios pinigų sumos ir nemokės, T. P. nurodė E. V. ir J. M. surišti G. S. rankas plastikiniais tvirtinimo dirželiais (užtraukėjais). E. V. ir J. M., vykdydami T. P. nurodymus, paėmę iš rūsio patalpoje buvusio maišo plastikinius tvirtinimo dirželius (užtraukėjus) bandė surišti G. S. rankų riešus, o šiam pasipriešinus, T. P., rėkdamas necenzūriniais žodžiais, E. V. ir J. M. nurodė G. S. mušti. E. V., J. M. ir T. P., siekdami įveikti G. S. pasipriešinimą, sudavė G. S. nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas, kol šis prarado sąmonę, bei uždėjo G. S. ant rankų plastikinius tvirtinimo dirželius (užtraukėjus), kad nukentėjusysis nesipriešintų. G. S. atgavus sąmonę, T. P. demonstruodamas tyrimo nenustatytą automatinį ginklą, grasino nužudyti G. S., reikalavo sumokėti 1 000 000 eurų, o E. V. ir J. M. medinėmis lazdomis sudavė G. S. nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas. Palaužus G. S. valią, T. P., laikydamas bei filmuodamas ikiteisminio tyrimo nenustatyta vaizdo kamera, nurodė pastarajam sakyti G. S. kompromituojančius realybės neatitinkančius faktus, kuriuos T. P. grasino paviešinti, jeigu G. S. atsisakys sumokėti reikalaujamą pinigų sumą. Tokiu būdu, T. P. kartu su E. V. ir J. M., neteisėtai atimdami nukentėjusiajam laisvę, panaudodami fizinę ir psichinę prievartą, atvirai savo naudai reikalavo iš G. S. 1 000 000 eurų, o šiam, atsisakius vykdyti neteisėtus bendrininkų grupės narių reikalavimus perduoti pinigus, T. P., E. V. ir J. M. bendrais veiksmais sudavė G. S. nenustatytą skaičių, bet ne mažiau kaip 17 smūgių rankomis, kojomis bei medinėmis lazdomis į galvą, rankas, kojas, nugarą, tuo padarydami G. S. poodines kraujosruvas kaktos kairėje pusėje, kairės akies viršutiniame voke, kairės ausies kaušelyje, dešiniame skruoste, viršutinės lūpos kairėje pusėje, kairiame žaste, kairiame dilbyje, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, kairės plaštakos V-ame piršte, dešinėje plaštakoje, nugaros kairėje pusėje, kairiame sėdmenyje, abiejose blauzdose, kraujosruvas dešinės akies obuolio junginėje, odos nubrozdinimus viršutinėje lūpoje, kraujosruvą apatinės lūpos raudonio kairėje pusėje, viršutinių 1, 2 dantų iš kairės, viršutinių 1, 2, 4, 5 dantų iš dešinės, apatinių 2, 4, 5 dantų iš dešinės, apatinių 2 ir 6 dantų iš kairės dalinius vainikų lūžius, dešinės plaštakos I delnikaulio lūžį, plėštinę žaizdą dešinėje blauzdoje, taip pat dešinio šeivikaulio kūno lūžį, taip nesunkiai sutrikdydami nukentėjusiojo G. S. sveikatą.

15Nukentėjusysis G. S. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. nuosprendžio dalį, kuria nuteistiesiems T. P., E. V. ir J. M. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, atidedant jų vykdymą, ir paskirti nuteistiesiems T. P., E. V. ir J. M. laisvės atėmimo bausmes, ne mažesnes nei Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

16Nurodo, kad Kauno apygardos teismo nuosprendis skundžiamas tik dalyje dėl nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio ir Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio taikymo, kitoje dalyje nuosprendis neskundžiamas.

17Pirmosios instancijos teismas, netinkamai pritaikęs Lietuvos Respublikos BK 54 ir 61 straipsnio nuostatas, kaltinamiesiems, padariusiems sunkų nusikaltimą, nepagrįstai paskyrė itin mažas, sankcijoje numatytos bausmės vidurkio nesiekiančias ar net minimalias laisvės atėmimo bausmes. Šiuo atveju nebuvo įvertinta tai, kad nusikalstama veika priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, už kurią įstatymų leidėjas numato išimtinai tik laisvės atėmimo bausmę nuo 3 iki 10 metų, veika įvykdyta veikiant bendrininkų grupėje, t. y. esant atsakomybę sunkinančiai aplinkybei, nėra nei vienos iš nuteistųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės, veika padaryta veikiant tiesiogine tyčia, du iš trijų nuteistųjų - E. V. ir J. M. - yra anksčiau teisti, T. P. ir J. M. yra nedirbantys. Visi nuteistieji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kaltais neprisipažino, dėl padarytos veikos nesigailėjo. Vertinant padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, atsižvelgtina ir į tai, kad nusikalstamos veikos metu nukentėjusiojo atžvilgiu buvo intensyviai naudojamas fizinis smurtas, G. S. suduota ne mažiau 17 smūgių, dėl nuteistųjų smurto nukentėjusysis patyrė rankos, kojos kaulų lūžius, daugybinius dantų vainikų lūžius, kas rodo, kad nuteistųjų padaryta nusikalstama veika buvo žymiai didesnio pavojingumo už tipinę analogišką nusikalstamą veiką.

18Nepaisant nurodytų aplinkybių, susijusių tiek su veikos pavojingumu ir jos padarymo būdu, tiek su nuteistųjų asmenybėmis, tiek su jų elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo (nei vienas iš nuteistųjų neprisipažino kaltu, neatlygino padarytos žalos), taip pat kilusių padarinių, teismas skyrė nuteitiesiems jų padarytai veikai neproporcingai mažas laisvės atėmimo bausmes: T. P. skyrė 4 metų laisvės atėmimo bausmę, o anksčiau teistiems bendrininkams E. V. ir J. M. - minimalias sankcijoje numatytas bausmes, t. y. po 3 metus laisvės atėmimo, nesant tam jokio pagrindo ir tokio savo sprendimo tinkamai nemotyvuodamas.

19Kauno apygardos teismo paskirtos bausmės nebuvo tinkamai individualizuotos, nebuvo atsižvelgta į visas reikšmingas ir baudžiamajame įstatyme numatytas aplinkybes, todėl skundžiamu teismo nuosprendžiu nuteistiesiems T. P., E. V. bei J. M. paskirtos bausmės yra akivaizdžiai neteisingos bei neatitinka baudžiamajame įstatyme keliamų bausmės tikslų ir paskirties, pažeidžia ne tik nukentėjusiojo interesus, bet ir teisingumo principo įgyvendinimą. Be to, iš skundžiamos teismo nuosprendžio dalies, susijusios su bausmių nuteistiesiems skyrimu, susidaro įspūdis, jog neproporcingai mažos bausmės nuteistiesiems buvo paskirtos būtent tam, kad būtų įgyvendintas Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnyje numatytas vienas iš formalių kriterijų - paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršytų 4 metų.

20Taip pat apygardos teismas visiems nuteistiesiems, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio nuostatomis, atidėjo paskirtų bausmių vykdymą, tokio savo sprendimo tinkamai nemotyvuodamas ir neįvertindamas visų bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymui reikšmingų aplinkybių, tuo netinkami pritaikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas. Teismas tinkamai nevertino nuteistųjų asmenybių, jų socialinius ryšius ir aplinką apibūdinančių savybių, ankstesnių teistumų, kas rodo jų požiūrį į visuomenėje priimtas taisykles ir jų laikymąsi.

21Nors yra formalios sąlygos taikyti nuteistiesiems T. P., E. V. ir J. M. Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio nuostatas, tačiau padarytos veikos didesnis pavojingumas - tai, kad nuteistieji veikė bendrininkų grupe tiesiogine, iš anksto apgalvota tyčia, neteisėtai kėsinosi į itin reikšmingo dydžio - 1 000 000 eurų turtą, kuris daugiau nei 100 kartų viršijo Lietuvos Respublikos BK nustatytą didelės vertės turto minimalią ribą, nusikalstama veika pasireiškė aktyviu fiziniu smurtu, dėl kurios nukentėjusysis patyrė daugybinius kūno sužalojimus, tame tarpe kaulų lūžius, kelia pagrįstas abejones teismo sprendimu taikyti nuteistiesiems bausmės vykdymo atidėjimą. Be to, jaunas anksčiau teistų E. V. ir J. M. amžius, kurį taikydamas Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio nuostatas akcentavo pirmosios instancijos teismas, tik dar labiau patvirtina jų netinkamų nuostatų susiformavimą ir leidžia teigti, kad bausmės vykdymo atidėjimas jau ne pirmą kartą nusikaltusiems jauniems nuteistiesiems gali suformuoti nebaudžiamumo įspūdį ir paskatinti juos nusikalsti ir ateityje. Visos šios aplinkybės, priešingai nei konstatavo apygardos teismas, neleidžia padaryti pagrįstos išvados, jog bausmės tikslai nuteistiesiems bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

22Kauno apygardos teismas už sunkų nusikaltimą, padarytą veikiant bendrininkų grupėje, kas pripažinta atsakomybę sunkinančia aplinkybe, nesant nei vienos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, taip pat nesant kitų išskirtinių aplinkybių, kurios suponuotų mažesnį nei rūšinį Lietuvos Respublikos BK uždraustos veikos pavojingumą, ar išskirtinai teigiamai apibūdintų nuteistuosius (priešingai, aukščiau aptartos aplinkybes leidžia spręsti apie neigiamas jų nuostatas į visuomenėje priimtas taisykles ir netinkamą gyvenimo būdą), paskyrė nuteistiesiems neteisingas bausmes ir atidėjo jų vykdymą, tuo visiškai ignoruodamas nukentėjusiojo teisėtus interesus bei jų apsaugą, bei sudarydamas nebaudžiamumo įspūdį, kuomet jau ne pirmą kartą nusikalstantys asmenys, padarydami sunkius nusikaltimus, už kuriuos įstatymas numato išimtinai tik laisvės atėmimo bausmę, išvengia realios bausmės, paskyrė sankcijoje numatytą minimalią bausmę ir jos vykdymą atidėjo. Toks teismo sprendimas laikytinas netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu.

23Teismas iš esmės tais pačiais motyvais ir nedėstydamas jokių kitų atskirų argumentų bausmės vykdymą atidėjo visiems nuteistiesiems, kas leidžia manyti, kad Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnis buvo pritaikytas tik formaliai, neindividualizuojant kiekvienam iš nuteistųjų paskirtos bausmės bei jos realizavimo formos, nors juos apibūdinančios aplinkybės skyrėsi. Kaip minėta, du iš nuteistųjų, kuriems teismas skyrė minimalią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę - E. V. ir J. M. - yra anksčiau traukti baudžiamojon atsakomybėn, E. V. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, o J. M. atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimas jau buvo taikomas, ir nors teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamajame įstatyme nenustatytas reikalavimas, kad nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas vieną kartą, tačiau bausmės vykdymo atidėjimo esmė, paskirtis, taikymo sąlygos suponuoja išvadą, kad pakartotinis šio instituto taikymas galimas tik išimtiniais atvejais. Teismas išimtinio atvejo galimybę nustato vertindamas visas bylos aplinkybes, susijusias su padaryta nusikalstama veika ir kaltininko asmenybe, o tokį sprendimą privalo motyvuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2010, 2K-149/2011, 2K-488/2013). Pirmosios instancijos teismas, dėl bausmės vykdymo atidėjimo iš karto pasisakydamas dėl visų nuteistųjų, tokių išimtinių aplinkybių nenurodė. Apygardos teismas, skirdamas nuteistiesiems laisvės atėmimo bausmes ir nustydamas minimalų sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės ar jam artimą terminą, neatsižvelgė į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes: veika padaryta veikiant bendrininkų grupėje, prievartautas turtas daugiau nei 100 kartų viršija Lietuvos Respublikos BK 190 straipsnio 1 dalyje nustatytą minimalią didelės vertės turto ribą, dėl nuteistųjų aktyvių smurtinių veiksmų nukentėjusysis patyrė daugybinius kūno sužalojimus, tame tarpe kaulų lūžius, G. S. padaryta neturtinė žala nebuvo atlyginta net iš dalies. Be to, tai, kad nuteistieji E. V. ir J. M. baudžiamojon atsakomybėn traukiami jau ne pirmą kartą, anksčiau padarytos nusikalstamos veikos šiuos nuteistuosius charakterizuoja neigiamai, rodo jų polinkį nesilaikyti visuomenei priimtinų elgesio taisyklių, pažeisti įstatymų reikalavimus. Nei vienas iš nuteistųjų viso proceso metu kaltės nepripažino, dėl padarytos veikos nesigailėjo. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bausmių skyrimą reglamentuojančias Lietuvos Respublikos BK nuostatas, dėl ko paskyrė neteisingas ir aiškiai per švelnias bausmes, bei netinkamai taikė Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias bausmės vykdymo atidėjimą, pažeisdamas šiam institutui keliamus reikalavimus, numatytus baudžiamajame įstatyme ir teismų praktikoje (T. 6, b. l. 117-121).

24Nuteistojo T. P. gynėjas advokatas G. Černiauskas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. nuosprendį ir išteisinti nuteistąjį T. P.

25Nurodo, kad Kauno apygardos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, tokiu būdu priėmė neteisėtą ir nepagrįstą procesinį sprendimą.

26Pirma, turto prievartavimo esmė yra neteisėtas reikalavimas, kuris pareiškiamas nukentėjusiajam ir, kuris turi būti pagrįstas objektyviais baudžiamosios bylos duomenimis. Tam, kad būtų teisingai kvalifikuoti nuteistojo T. P. veiksmai, apkaltinamasis nuosprendis turėjo būti grindžiamas objektyviais ir neginčijamais įrodymais, kad galimai darant nusikalstamą veiką apskritai buvo neteisėtas reikalavimas, t. y. kad nuteistasis T. P. su kitais nuteistaisiais neteisėtai, panaudodami fizinę ir psichinę prievartą, reikalavo iš nukentėjusiojo G. S. perduoti jiems turtą - vieną milijoną eurų.?

27Nukentėjusiojo parodymai yra vienintelis nuosprendyje minimas tiesioginis įrodymas, kuris tariamai patvirtina neteisėto reikalavimo buvimą. Kitų įrodymų, kurie patvirtintų neteisėto reikalavimo buvimą, byloje nėra. Šios svarbios aplinkybės ne tik nepatvirtino visi trys nuteistieji, tačiau ir liudytojas V. P., kuris 2015-02-08 kartu buvo su nuteistaisiais ir nukentėjusiuoju nusikaltimo padarymo vietoje, t. y. sodo namelyje, adresu ( - ). Liudytojas V. P. teisiamajame posėdyje davė išsamius parodymus apie tai, kad negirdėjo, jog ginčo tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo sodyboje metu būtų minimi pinigai, bei patvirtino tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilusio konflikto faktą, nurodydamas, kad nuteistasis T. P. buvo sumuštas ir jam bėgo kraujas.

28Nukentėjusysis apie neteisėto reikalavimo ir fizinio smurto panaudojimo faktą nenurodė nei savo draugui, liudytojui G. V., kuris tą vakarą atvyko jo pasiimti ir parvežė namo, nei gydymo įstaigoje, kurioje jis buvo apžiūrėtas ir vėliau operuotas gydytojų. Liudytojas V. K., kuris operavo nukentėjusįjį, parodė, kad, kiek jis pamena, G. S. oficialiai deklaravo, jog susižalojo nukritęs nuo kopėčių (T. 2, b. 1. 17-18). Kitas liudytojas, nukentėjusiojo pažįstamas gydytojas A. V., į kurį 2015-02-08 po sumušimo kreipėsi nukentėjusysis G. S., taip pat nurodė, kad nukentėjusysis oficialiai deklaravo, jog nukrito nuo kopėčių ir susižalojo, ir tik vėliau pasakė, kad buvo sumuštas (T. 2, b. 1. 14-15). Kyla pagrįsti įtarimai, kodėl nukentėjusysis nutylėjo šias itin reikšmingas aplinkybes, jei tariamai jo atžvilgiu buvo įvykdytas sunkus nusikaltimas.

29Teismas visiškai nevertino nukentėjusiojo G. S. prieštaringos asmenybės ir teistumo už kontrabandą fakto. Savo pirminiuose parodymuose nukentėjusysis pasakojo apie T. P. tariamai padarytas kitas nusikalstamas veikas: automobilių padegimus, namų apšaudymus, R. K. pagrobimą ir turto prievartavimą, minėjo T. P. ryšius su Kauno policija, Policijos departamentu. Ši nukentėjusiojo informacija buvo tikrinama, tačiau jos nepasitvirtinimas leidžia pagrįstai įtarti nukentėjusįjį turint polinkį ir tikslą meluoti bei apkalbėti nuteistąjį.

30Kitas svarbus aspektas, kurį turėjo pagrįsti Kauno apygardos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį - neteisėto reikalavimo motyvas. Nukentėjusysis G. S. savo parodymuose nepateikė jokio suprantamo ir logiško paaiškinimo, kodėl jo draugas - nuteistasis T. P., su kuriuo daugiau nei dešimtmetį palaikė draugiškus santykius, staiga iš jo neteisėtai pradėjo reikalauti itin didelės pinigų sumos – 1 000 000 eurų. Ikiteisminį tyrimą atliekančiai ir kontroliuojančiai teisėsaugos institucijoms galimai buvo žinomi nuteistojo T. P. ir nukentėjusiojo G. S. santykiai, tad lieka neaišku, kodėl teismas, turėdamas imperatyvią pareigą nustatyti objektyvią tiesą baudžiamojoje byloje, nesiėmė iš Lietuvos Respublikos BPK turinio išplaukiančios pareigos išsiaiškinti neteisėto reikalavimo motyvo, kuris itin reikšmingas siekiant atriboti Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnyje ir 181 straipsnyje įtvirtintas nusikalstamas veikas - savivaldžiavimą ir turto prievartavimą.

31Antra, apygardos teismas pripažino, kad kaltinamieji teisiamajame posėdyje davė iš esmės vienodus parodymus. Teismas neargumentuotai atmetė nuteistojo T. P. paaiškinimus apie tai, kad būtent pirtyje įvyko konfliktas tarp nukentėjusiojo G. S. ir nuteistojo T. P., kur jie susimušė bei apsistumdė, savo išvadas grįsdamas tik specialisto išvada Nr. G604/15 (01), kuri patvirtina tik aplinkybes, kad nukentėjusiajam G. S. įvykio metu buvo padaryti daugybiniai kūno sužalojimai, tačiau nepatvirtina aplinkybių, kad daugybiniai kūno sužalojimai atsirado dėl galimai Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje apibrėžtos nusikalstamos veikos padarymo. Priešingai, lieka nepaneigta gynybos keliama versija apie tai, kad pirtyje įvyko konfliktas tarp nukentėjusiojo G. S. ir nuteistojo T. P., kur jie susimušė bei apsistumdė.

32Kauno apygardos teismas savo išvadas grindžia netiesioginiais įrodymais - daiktų pateikimo bei apžiūros protokolais, iš kurių matyti, kad nukentėjusysis G. S. pateikė kompaktinį diską, kurį apžiūrėjus nustatyta, kad jame yra vaizdo įrašai, kurie daryti 2015-08-07 ir 2015-08-08 prie G. S. gyvenamojo namo, adresu ( - ), esančiomis vaizdo kameromis. Viename iš vaizdo įrašų matyti, kaip nuteistasis E. V. prieina prie namo, adresu ( - ), ir skambina prie vartų esančiu skambučiu (T 1, b. 1. 63-67); specialisto išvada Nr. G 604/15 (01), kurioje konstatuoti G. S. patirti kūno sužalojimai (T. 1, b. 1. 77-79), daiktų dokumentų pateikimo protokolu (T. 2, b. 1. 67-68), automobilio „Opel Astra“ apžiūros protokolu (T. 2, b. 1. 69-71), 2015-03-12 kratos protokolu, iš kurio matyti, kad buvo atlikta krata, adresu ( - ), ir paimtos cigarečių nuorūkos, nuoplovos su galimai kraujo pėdsakais (T. 2, b. 1. 140-142), daiktų apžiūros protokolu, iš kurio matyti, kad buvo apžiūrėtas G. V. automobilis „Toyota FJ Cruiser“ ir nuo įvairių vietų automobilio salone buvo nuimtos nuoplovos (T. 3, b. 1. 55-58), specialisto išvada Nr. 140-(1862)-IS1-4313, specialisto išvada Nr. 140-(2666)-IS1-4313, specialisto išvada Nr. 11-738 (15), 11-1150 (15), 11-1151 (15), 11-1231 (15).

33Kauno apygardos teismo motyvai ir baudžiamosios bylos duomenys, kurie nuosprendyje yra bendrinami, neindividualizuojami ir traktuojami kaip nuteistųjų kaltę pagrindžiantys įrodymai, yra niekiniai T. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos prasme. Priešingai, teismo pateikiamas neva įrodymų visetas patvirtina nuteistojo gynybos versiją, kad sodyboje, pirtyje įvyko konfliktas tarp nukentėjusiojo G. S. ir nuteistojo T. P. Esant šioms faktinėms aplinkybėms, visiškai pagrįstos specialisto išvadoje Nr. 140-(1862)-IS1-4313 konstatuotos aplinkybės, kad ant cigarečių nuorūkų, paimtų 2015-03-12 kratos metu ( - ), rasti biologiniai pėdsakai sutampa su liudytojo V. P. genotipu; kad rasta vyro kraujo, tinkamo asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, kurio genotipas sutampa su nuteistojo T. P. genotipu, nukentėjusiojo G. S. genotipu. Pastarosios specialisto išvados turinys tik patvirtina tiek liudytojo V. P., tiek nuteistojo T. P. ir kitų nuteistųjų nuoseklius parodymus apie tai, kad tarp nuteistojo T. P. ir nukentėjusiojo G. S. buvo kilęs konfliktas, kurio metu minėti asmenys apsistumdė, o nuteistasis E. V. juos išskyrė. Esant šioms faktinėms aplinkybėms, visiškai pagrįstos specialisto išvadoje Nr. 11-738 (15), 11-1150 (15), 11-1151 (15), 11-1231 (15) konstatuotos aplinkybės, kad ant nukentėjusiojo G. S. drabužių rasta nuteistųjų T. P., E. V. dėvėtų drabužių dažų mikrodalelių ir medvilnės pluoštų.

34Visi šie ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teismo kaip įrodymai traktuoti baudžiamosios bylos duomenys neatskleidžia turto prievartavimo esmės, t. y. niekaip nepatvirtina neteisėto reikalavimo ir motyvo perduoti 1 000 000 eurų buvimo fakto. Kauno apygardos teismas neatliko savo iš baudžiamosios justicijos turinio keliamos pareigos apkaltinamąjį nuosprendį grįsti aplinkybėmis, kurios turi būti išdėstytos tiksliai, logiškai ir nuosekliai, jose negali būti prieštaravimų.

35Trečia, teismas iš esmės vadovavosi tik selektyviai atrinktais ir kaltinimui palankiais prieštaringais baudžiamosios bylos duomenimis. Nukentėjusiojo G. S. parodymus, kad iš jo buvo neteisėtai reikalaujama pinigų, patvirtino tik vienintelė liudytoja N. S., kuri būdama nukentėjusiojo sutuoktinė, yra subjektyvi, todėl jos parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Ji pirmą kartą buvo apklausta tik 2015-02-17, t. y. po įvykio praėjus 9 dienoms ir 7 dienoms po nukentėjusiojo G. S. kreipimosi į policiją su pareiškimu. Nukentėjusysis pareiškimą policijoje parašė ir pirmą kartą buvo apklaustas dar 2015-02-12. Taigi sutuoktiniai turėjo pakankamai laiko suderinti savo parodymus ir laikytis vieningos pozicijos.

36Baudžiamojoje byloje nebuvo paimti nukentėjusiojo G. S. namų vaizdo kamerų užfiksuoti įrašai, kuriuose galima buvo tiksliai nustatyti, kada, kaip ir kokiomis aplinkybėmis G. S. grįžo į namus po tariamai jo atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos. Šie objektyvūs duomenys būtų leidę patvirtinti reikšmingas baudžiamosios bylos aplinkybes, tačiau Policijos departamento tyrėjas D. R. tenkinosi tik baudžiamosios bylos baigtimi suinteresuotos liudytojos N. S. pateiktų vaizdo įrašų fragmentais, kuriuose užfiksuotas tik nuteistojo E. V. apsilankymo prie nukentėjusiojo namų faktas, nepatvirtinantis ar nepaneigiantis jokių objektyvių baudžiamosios bylos duomenų.

37Kauno apygardos teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė, apsiribojo šablonišku faktinių aplinkybių konstatavimu ir vertinimu, tokiu būdu nepašalino abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių - nukentėjusiojo sutuoktinės N. S. motyvo suderinti savo parodymus su nukentėjusiuoju G. S. ir apkalbėti nuteistąjį T. P.

38Ketvirta, nukentėjusysis G. S. savo parodymuose tvirtina, kad nuteistasis T. P. iš jo neteisėtai, pavartodamas fizinį ir psichinį smurtą, reikalavo perduoti vieną milijoną eurų. Kaip jis pats teigia, reikalavimo metu prieš jį buvo vartojamas psichinis ir fizinis smurtas. Nukentėjusysis tvirtino, kad tik jam garantavus, kad jis artimiausiu laiku surinks 100 000 eurų ir perduos juos nuteistajam T. P., nuteistieji sutiko jį paleisti. Esant šiai nukentėjusiojo G. S. 2015-02-08 įvykių versijai, Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra turėjo visas galimybes inicijuoti nusikalstamą veiką imituojantį elgesio modelį. Realizuojant šią operatyvinės veiklos formą, Policijos departamentui, atlikusiam ikiteisminį tyrimą, būtų sudarytos palankios sąlygos atskleisti ir ištirti Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje uždraustos nusikalstamos veikos esmę ir neginčijamą subjektyviąją nusikalstamos veikos pusę atskleidžiančią aplinkybę - nukentėjusiojo G. S. kontaktavimą, mėginimą tartis ir/ar didelės pinigų sumos perdavimą nuteistajam T. P. Pastarosios aplinkybės būtų vienareikšmiškai patvirtinusios nuteistojo T. P. neteisėtą reikalavimą, kas būtų galėję padėti nustatyti objektyvią tiesą ir būtų vertinamos kaip aiškus bei neginčijamas įrodymas baudžiamojoje byloje. Todėl lieka neaišku, kodėl ikiteisminiame tyrime, kurį atliko bene kvalifikuočiausi Policijos departamento tyrėjai bei kuravo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, nebuvo imtasi operatyvinės veiklos metodų fiksuoti neteisėtai reikalaujamų pinigų perdavimo fakto nuteistajam T. P. ar kitiems nuteistiesiems. Jeigu tikėti baudžiamosios bylos baigtimi suinteresuoto asmens - nukentėjusiojo G. S. - parodymais, galima preziumuoti, kad pats nukentėjusysis galėjo skambinti nuteistajam T. P. ir tartis dėl neteisėto reikalavimo įvykdymo. Akivaizdu, kad toks pokalbis nuteistajam T. P. jokių įtarimų nebūtų galėjęs sukelti, kadangi pinigų perdavimas apskritai galimas tik iš anksto suderinus visas detales. Jeigu apie tai nuteistasis T. P. būtų vengęs kalbėti telefonu, jis būtų turėjęs tokį pokalbį vesti susitikus betarpiškai. Pokalbis dėl neteisėto pinigų perdavimo tarp nukentėjusiojo G. S. ir nuteistojo T. P. turėjo įvykti, o naudojantis operatyvinės veiklos priemonėmis, pastarasis tiesioginis įrodymas būtų nesunkiai užfiksuotas teisėsaugos pareigūnų, nes informacija dėl nukentėjusiojo G. S. kreipimosi į Policijos departamentą, ikiteisminio tyrimo pradžioje nebuvo žinoma nei vienam nuteistajam.

39Galima įtarti, kad nukentėjusysis, stambaus kontrabandininko atgarsį visuomenėje turintis asmuo, už šiuos nusikaltimus praeityje ne kartą teistas, galimai pats arba jo disponuojama informacija domina Lietuvos teisėsaugos pareigūnus, tad lieka nepaneigtas susitarimo su Lietuvos teisėsaugos institucijomis šioje baudžiamojoje byloje faktas. Tik taip galima būtų paaiškinti aplinkybę, kad nusikaltimą ėmėsi tirti ne policijos komisariatas, kurio veiklos teritorijoje tariamai įvykdyta nusikalstama veika, o Policijos departamentas, ikiteisminiam tyrimui vadovavo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras. Šios aplinkybės leidžia manyti, kad bene kompetentingiausių teisėsaugos institucijų dėmesys šiai baudžiamajai bylai yra neatsitiktinis, o reali galimybė gauti dominančią informaciją apie Lietuvoje vykdomą kontrabandą arba informaciją apie galimai T. P. žinomų Kaune veikiančių nusikalstamų grupuočių vykdomas nusikalstamas veikas. Nors baudžiamojoje byloje ir buvo imtasi priemonių pasiklausyti nuteistųjų telefoninių pokalbių, sankcionuoti slapto sekimo veiksmai, elektroninių ryšio priemonių sekimas, tačiau jokios tyrimui reikšmingos informacijos, patvirtinančios nusikalstamos veikos faktą, nesurinkta.

40Baudžiamosios bylos duomenys nepatvirtina nukentėjusiajam pareikštos neteisėtos turtinės pretenzijos fakto. Tai, kad nuteistasis vertė suteikti neteisėtą turtinę naudą, išreiškiant nepagrįstas turtines pretenzijas perduoti 1 000 000 eurų, nepatvirtina jokie objektyvūs baudžiamosios bylos duomenys, todėl nėra Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių. Teismas padarė neargumentuotas išvadas dėl nusikalstamos veikos požymių buvimo nuteistojo veikoje. Duomenų - nukentėjusiojo G. S. subjektyvių parodymų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie nuteistojo nusikalstamos veikos padarymo faktą pagrįsti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, kurių ne tik nepatvirtina jokie kiti tiesioginiai baudžiamosios bylos duomenys, bet ir paneigia nuoseklūs, neprieštaringi nuteistojo T. P. bei kitų nuteistųjų parodymai (T. 6, b. l. 124-133).

41Nuteistojo J. M. gynėjas advokatas A. Blaževičius ir nuteistasis E. V. apeliaciniuose skunduose prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. nuosprendį ir nuteistuosius J. M. bei E. V. išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

42Nurodo, kad šioje byloje aiškiai ir nenuginčijamai įrodyta tik viena aplinkybė (su kuo apeliantai sutinka), kad 2015-02-08, ( - ), tarp nukentėjusiojo G. S. ir T. P. įvyko konfliktas, kurio metu G. S. padarytas nesunkus kūno sužalojimas, o T. P. sužalota nosis (pralietas kraujas).

43Norint šį veiksmą vertinti kaip turto prievartavimą, būtina nustatyti, ar šiais veiksmais buvo to siekiama. Motyvas ir tikslas nėra būtinieji Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio sudėties subjektyviosios pusės požymiai, tačiau paprastai turto prievartavimo atveju kaltininkas nurodo neteisėto vertimo perduoti turtą motyvą, nes tik tokiu atveju galima spręsti, ar turtas prievartaujamas tikrai, ar tik susidaro tokios veikos iliuzija. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu, nenustatytas J. M. ir E. V. prisidėjimas bet kokia forma prie inkriminuojamos nusikalstamos veikos įvykdymo, o apie nusikalstamos veikos sudėties analizę, J. M. ir E. V. subjektyviųjų požymių nustatymą, kas baudžiamajame procese yra privaloma, apkaltinamajame nuosprendyje net neužsimenama. J. M. ir E. V. veikoje nenustatyta tiesioginė tyčia nusikalstamų veikų realizavime, todėl bet koks panašus nusikalstamos veikos sudėties modeliavimas, neįrodant subjektyviųjų sudėties požymių, yra nepagrįstas ir nelogiškas.

44Nustatant turto prievartavimo sudėtį, būtina įrodyti, kad kaltinamieji pareiškė neteisėtas turtines pretenzijas G. S., o šiuo atveju vienintelis įrodymų šaltinis - nukentėjusiojo G. S. prieštaringi ir neobjektyvūs parodymai. Turto prievartavimo bylose neteisėtų turtinių pretenzijų vertė nustatinėjama pagal bylos duomenis, iš kurių galima spręsti, kokio dydžio naudai gauti buvo nukreipti kaltininko veiksmai. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti tiek objektyvius reikštų turtinių pretenzijų parametrus, tiek kaltininko tyčios turinį. Be to, kaip pagrindas imami realūs kaltininko ketinimai, o ne bet kokia pokalbiuose paminėta suma (kasacinė nutartis Nr. 2K-462/2006). Kaltinimas dėl prievartaujamo turto vertės turi būti konkretus bei aiškus ir teismas negali remtis vien nukentėjusiojo, ar nuteistųjų, liudytojų vizijomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-562/2011). Šioje byloje tai ypač aktualu, nes nuo to, kaip nustatytas reikalavimo dydis, priklauso, ar inkriminuotina sunkiausia iš kvalifikuoto turto prievartavimo rūšių (Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnis 3 dalis), smarkiai apsunkinanti kaltinamųjų teisinę padėtį. Kadangi abejonių, išnaudojus visas galimybes, nepavyko pašalinti, jos aiškinamos kaltinamųjų naudai, šiuo konkrečiu atveju vadovaujantis vien tokiais nukentėjusiojo G. S. parodymais apie jo reikalavimo dydį, kurių nepagrindžia jokie įrodymai (šiuo atveju, išnaudojus visas procesines galimybes, jų nebuvo surinka nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme), jų nepateikė ir pats nukentėjusysis, o to nepadarė ir vieni kvalifikuočiausių Policijos departamento tyrėjų naudodami procesines prievartos priemones, todėl negalima daryti neginčijamos išvados dėl didelės vertės turto prievartavimo.

45Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės pagrindė tik nukentėjusiojo G. S. bei jo sutuoktinės N. S., kuri net nebuvo įvykio vietoje, o tik pakartojo G. S. parodymus, parodymais, laikydamas juos nuosekliais bei teisingais ir dėl to teikdamas jiems prioritetą. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad kaltinamųjų parodymai buvo nuoseklūs, o G. S. parodymai evoliucionavo priklausomai nuo pakitusių bylos aplinkybių. Nukentėjusiojo pozicija buvo paneigta kitais byloje surinktais objektyviais duomenimis, net gi jo paties parodymais, tačiau pirmosios instancijos teismas tai ignoravo. Pirmosios instancijos teismas byloje surinktu neginčijamų įrodymų visetu nustatytas faktines aplinkybes laikė prielaidomis, o nepatikrinęs G. S. parodymų kitais Lietuvos Respublikos BPK nustatytais būdais ir laikydamas juos įrodymais, atmetė byloje esančius objektyvius duomenis bei nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių (Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 3 dalis). Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai nevertino byloje surinktų įrodymų viseto, nes įrodymai, kuriais rėmėsi šis teismas, nebuvo patikrinti liečiamumo, leistinumo, pakankamumo aspektais, nebuvo vertinami jų tarpusavio ryšiai ir jų visetas, o remtasi tarsi įrodymų visetu tik selektyviai atrinktų kaltinamiesiems nepalankių įrodymų dalimi. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir šališkai nelaikė įrodymais visų trijų nuoseklių kaltinamųjų parodymų, jų neanalizavo ir tinkamai nepatikrino Lietuvos Respublikos BPK numatytomis priemonėmis, nors iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme davė iš esmės nenuoseklius parodymus apie prieš jį įvykdytą turto prievartavimą.

46Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnį, nelaikė įrodymais kaltinamųjų ir liudytojų V. P. bei G. V. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje. Teismas nepadarė pagrįstos išvados, kad kaltinimas J. M. ir E. V. grindžiamas tik nukentėjusiojo ir suinteresuotų asmenų - jo sutuoktinės liudytojos N. S. parodymais, apie įvykius žinojusios tik iš nukentėjusiojo pasakojimų. Teismas pripažino, kad šie duomenys yra pakankami kaltinamųjų kaltei pagrįsti, nors nukentėjusiojo parodymai proceso metu kito, buvo nenuoseklūs, juose yra prieštaravimų, nes iš bylos duomenų matyti, kad buvo ignoruoti kiti objektyvūs įrodymai, kuriais galima daryti išvadas apie nukentėjusiojo parodymų nepatikimumą. Pirmosios instancijos teismas, kritikuodamas kaltinamųjų, liudytojų parodymus ir veiksmus, vadovavosi ne įrodymais, o subjektyviomis prielaidomis, įsivaizduojamu elgesio modeliu, kad jei nukentėjusysis kreipiasi į teisėsaugos institucijas - tai jo vienintelio parodymai yra teisingi ir nenuginčijami. Be to, pirmosios instancijos teismas prieštaravo pats sau, nes vienodai kritiškai vertino tiek nukentėjusiojo parodymus, motyvuodamas šio elgesiu, kai jis ne iš karto po įvykio kreipėsi į teisėsaugos institucijas, tiek tuo, kad jis apskritai kreipėsi į teisėsaugos institucijas, o toks jo parodymų vertinimas yra itin nepalankus apeliantams.

47Teismas savo išvadas šioje byloje grindė nepatikimais, abejotinais įrodymais ir jų pagrindu padarytomis prielaidomis, nepašalino byloje esančių prieštaravimų, motyvuotai neatmetė kaltinimui prieštaraujančių įrodymų, nukentėjusiojo ir liudytojų parodymams nepagrįstai suteikė didesnę įrodomąją galią negu kitiems įrodymams, tuo padarydamas esminį Lietuvos Respublikos BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytą pažeidimą, kuris sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Išvadas dėl byloje surinktų įrodymų patikimumo teismas galėjo padaryti tik palyginęs byloje surinktų įrodymų turinį tarpusavyje, tačiau to nepadarė.

48G. S. 2015-10-12 apklausoje teigė, kad asmeniškai su kaltinamaisiais nebendravo, tačiau tai paneigta kita bylos medžiaga (akistatų, apklausų protokolais), nes jis pažinojo ir bendravo pakankamai artimai (vartojo alkoholį) su E. V. bei J. M., E. V. yra buvęs pas G. S. svečiuose jo namuose (N. S. 2015-11-12 parodymai), su T. P. kartu atostogaudavo (liudytojos I. P. parodymai). Paskui G. S. neigė savo ankstesnius parodymus, jog su kaltinamaisiais nebendravo, teigė, kad juos visus laikė savo draugais, nes kartu pramogaudavo. G. S. apklausos metu teigė, kad liudytojas G. V. patvirtins turto prievartavimo faktą „G. V. žinojo apie tuos pinigus“ ir „G. V. matė užtraukėjus“. Tačiau G. V. 2015-11-12 apklausos teisme metu kategoriškai paneigė G. S. parodymus, nurodydamas, kad apie pinigus iš viso nekalbėjo, bei nurodė konflikto tarp T. P. ir G. S. priežastį - susipyko ir susimušė. G. V. teigė, kad po įvykio aplankęs G. S. ligoninėje, pastarasis apie jokį turto prievartavimą neužsiminė, G. S. apie ginklus nepasakojo, o užsiminė apie kažkokią tai skolą.

49G. S. iš karto po įvykio nepranešė policijai apie turto prievartavimo faktą, o medikus informavo apie buityje įvykusią traumą (nukrito nuo kopėčių). Tik vėliau, G. S., kerštaudamas T. P., padedant advokatui, parašė pareiškimą policijai.

50Liudytojas V. P. 2015-11-12 apklausos teismo posėdžio metu visiškai paneigė G. S. parodymus apie turto prievartavimą, nurodydamas, kad nebuvo kalbama apie milijoną eurų, nebuvo grasinama naudojant šaunamuosius ginklus. Liudytojas patvirtino, kad tarp T. P. ir G. S. įvyko buitinis konfliktas, susistumdymas, bei, kad juos išskyrė E. V.; G. S. rankos nebuvo suveržtos plastikiniais tvirtinimo dirželiais (užtraukėjais).

51Kaltinamasis T. P. 2016-02-22 teismo posėdžio metu nurodė, kad G. S. pažįsta 10 metų, bendraudavo draugiškai ir šeimomis, taip pat nurodė, jog niekada nereikalavo iš G. S. milijono eurų ar kitos pinigų sumos, niekada negrasino G. S. ginklu, o konfliktas ir muštinės įvyko dėl buitinių priežasčių; muštinėse dalyvavo tik T. P. ir G. S., o E. V. ir J. M. juos išskyrė, pastarieji G. S. nemušė. T. P. teigė, kad G. S. sužalojimai padaryti muštynių metu, jog G. S. yra konfliktiškas žmogus ir tarp jų muštynės vyko ne pirmą kartą, G. S. yra net grasinęs T. P. peiliu.

52Kaltinamasis E. V. patvirtino T. P. parodymus, nuosekliai papasakojo apie konflikto tarp T. P. ir G. S. aplinkybes. E. V. parodė, kad G. S. niekas negrasino, pinigų nereikalavo, ginklų neturėjo, E. V. prieš G. S. fizinio smurto nenaudojo.

53Kaltinamasis J. M. patvirtino T. P. ir E. V. parodymus, nurodydamas, kad buitinis konfliktas ir muštynės vyko tik tarp T. P. ir G. S., iš G. S. niekas nereikalavo pinigų, ginklų neturėjo.

54Liudytoja I. P. 2016-03-29 teismo posėdžio metu patvirtino kaltinamojo T. P. parodymus, kad G. S. yra konfliktiška asmenybė. G. S. yra užpuolęs T. P. namuose su peiliu. Taip pat paneigė G. S. parodymus apie tai, kad G. S. su T. P. nebendraudavo. I. P. teigimu, jie bendraudavo šeimomis, G. S. jai per dieną skambindavo po dešimt kartų.

55Apklausus ikiteisminį tyrimą atlikusį tyrėją D. R., matyti, kad ikiteisminis tyrimas buvo atliktas tendencingai, renkant tik kaltinimui palankius įrodymus. Vaizdo medžiaga iš G. S. namuose esančių apsaugos kamerų prijungta prie bylos tik tokios apimties, kuria pateikė pati G. S. sutuoktinė. Joje nutrūksta vaizdo įrašas atvykus kaltinamajam E. V., nepateiktas vaizdo įrašas kaip ir kokios būklės po įvykio G. S. grįžta namo, kas jį parveža, kaip išvyksta į gydymo įstaigą. D. R. 2016-04-13 apklausos teisme metu teigė, kad be G. S. teiginių, daugiau įrodymų apie galimą turto prievartavimą ikiteisminio tyrimo metu negauta. Jis teigė, kad byloje buvo taikoma žvalgyba, tačiau nei vienas iš žvalgų nesakė, kad „T. P. laukia pinigų už kampo“. Pinigų reikalavimas (kas būtina įrodant turto prievartavimo sudėtį) ir pinigų perdavimas neužfiksuoti. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti jokie įtarimus galintys paneigti veiksmai - neatliktas parodymų patikrinimas, nepaimta vaizdo medžiaga iš kuro kolonėlės, kurioje E. V., J. M. ir G. S. buvo sustoję, neapklaustas kolonėlės operatorius. Net nebuvo kreiptasi į teismą dėl nutarties, leidžiančios atlikti savo tapatybės neatskleidžiant ikiteisminio tyrimo veiksmus, perduodant bent dalį reikalaujamų pinigų sumos kaltinamiesiems, kas parodo, kad jokio turto prievartavimo nebuvo.

56Pirmos instancijos teismas visiškai nevertino ir neatsižvelgė, kad įvykio vietoje buvo rasta T. P. kraujo, kas tik patvirtina jo versiją apie muštynes ir nosies sužalojimą. Be to, teismo posėdžio metu buvo paskelbta paties nukentėjusiojo ligoninėje nurodyta pirminė traumų priežastis - kritimas nuo kopėčių. Taip pat nebuvo rasti nusikaltimo įrankiai - pistoletas, automatinis ginklas „Agram“, lazdos, plastikiniai tvirtinimo dirželiai (užtraukėjai). Specialisto išvadoje nebuvo konstatuota, kad ant nukentėjusiojo rankų yra likę žymės nuo plastikinių tvirtinimo dirželių (užtraukėjų).

57Nuteistieji J. M. ir E. V. viso proceso metu neprisipažino padarę jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, teisiamajame posėdyje davė išsamius ir nuoseklius parodymus apie visas jiems žinomas įvykio aplinkybes. Tačiau teismas J. M. ir E. V. parodymus atmetė nepaneigdamas juos kitais bylos įrodymais, o formaliais hipotetiniais samprotavimais. Nuosprendyje nenurodyti nei objektyvieji, nei subjektyvieji požymiai, leidžiantys daryti išvadą, jog E. V. ir J. M. padarė jiems inkriminuotą veiką. Iš apkaltinamojo nuosprendžio motyvų neaišku, kuo remiantis buvo konstatuota J. M. ir E. V. kaltė ir, kokius konkrečius J. M. ir E. V. veiksmus teismas vertino kaip nusikalstamus, o dėstant J. M. ir E. V. veikos aplinkybes iš esmės apsiribota tik nukentėjusiojo įvykio versija.

58Nuosprendis pagrįstas vien tik nukentėjusiojo nenuosekliais ir abejotinais parodymais, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai, nepašalinti nukentėjusiojo parodymų, kaip vienintelio įrodymo šaltinio, prieštaravimai. Pirmosios instancijos teismas turėjo tirti ir motyvuotai vertinti visus - tiek nuteistuosius kaltinančius, tiek juos teisinančius įrodymus, tačiau vadovavosi išimtinai vienintelio nukentėjusiojo parodymais. Be to, nukentėjusiojo parodymų patikimumą teismas turėjo patikrinti atsižvelgdamas ir į jo asmenines savybes, fizinę ir psichinę sveikatą, elgesį pirmosios instancijos teisme, jo rašytų skundų, raštų turinį. Apkaltinamajame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Išanalizavus pirmos instancijos teismo nuosprendį visiškai neaišku, kokiais įrodymais yra grindžiama J. M. ir E. V. kaltė, nes iš esmės nuosprendyje atkartotas kaltinamasis aktas ir jame surašytos prielaidos, kurias apygardos teismas papildė savo pamąstymais, kurie nėra paremti jokiomis kitomis aplinkybėmis, taip išreiškė tik tikimybę, o tai baudžiamajame procese imperatyviai uždrausta.

59Pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir neobjektyviai ištyrė bylos aplinkybes, buvo šališkas, pažeidė nuteistųjų teisę į gynybą ir teisingą teismo procesą, neteisingai įvertino byloje surinktus duomenis, byloje esančius įrodymus vertino atsietai vieną nuo kito, nesusiejo jų tarpusavyje ir nevertino visumoje. Būtent netinkamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų, susijusių su Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymu, nepaisymas lėmė pirmosios instancijos teismo nepagrįstas bei klaidingas išvadas, kurios neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, o tuo pačiu ir neteisingo procesinio sprendimo byloje priėmimą.

60Nuteistasis E. V. apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su teismo iš nuteistųjų solidariai priteista 10 000 Eur neturtine žala G. S. naudai, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje neturtinė žala turto prievartavimo bylose svyruoja nuo 5 000 Lt (1 448,10 Eur) iki 15 000 Lt (4 344,30 Eur) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-601/2007, Nr. 2K-53/2014), bet dažniausiai skiriama 7 000 Lt (2 027 Eur) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-379-489/2015) (T. 6, b. l. 137-147, 149-155).

61Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras prašė nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinius skundus atmesti, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų gynėjai prašė nuteistųjų ir jų gynėjų apeliacinius skundus tenkinti, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti.

62Nuteistojo E. V., nuteistojo T. P. gynėjo advokato G. Černiausko, nuteistojo J. M. gynėjo advokato A. Blaževičiaus apeliaciniai skundai atmetami, nukentėjusiojo G. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

63Dėl nuteistojo E. V., nuteistojo T. P. gynėjo advokato G. Černiausko, nuteistojo J. M. gynėjo advokato A. Blaževičiaus apeliacinių skundų.

64Apeliaciniuose skunduose iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, apeliantai pateikia savo įrodymų vertinimą, kelia savo versijas, ginčija apygardos teismo nustatytas faktines aplinkybes, bando sumenkinti nuteistuosius T. P., E. V. ir J. M. kaltinančių nukentėjusiojo G. S. ir liudytojos N. S. parodymų įrodomąją vertę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo. Teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje, sudėties požymių, todėl nuteistieji T. P., E. V., J. M. turi būti išteisinti.

65Pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį baudžiamas tas, kas prievartavo didelės vertės turtą arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba prievartavo turtą dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Objektyviai Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje numatyta veika pasireiškia neturint teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai kito asmens vertimu savo ar kitų asmenų naudai perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti, grasinant prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudojant kitokią psichinę prievartą, fizinį smurtą, atėmus asmeniui laisvę, sunaikinus ar sugadinus jo turtą arba kitokiu būdu padarius jam didelės turtinės žalos. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad verčia kitą asmenį vykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudodamas psichinę prievartą (grasindamas), ir nori taip veikti. Nusikaltimo sudėtis yra formali, turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Realus turto užvaldymas nusikaltimo baigtumui reikšmės neturi. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnį, neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Taigi, esant turto prievartavimui, nukentėjusysis verčiamas suteikti neteisėtą turtinę naudą kaltininkui, kurio turtinės pretenzijos nepagrįstos jokia teise – reikalavimas perduoti turtą neturi jokio pagrindo. Būtent juridinio pagrindo nebuvimas yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis.

66Nuteistųjų ir jų gynėjų apeliaciniuose skunduose neginčijama, kad nukentėjusysis G. S. 2015-02-08 sodyboje, esančioje ( - ), buvo sumuštas, neginčijamas sužalojimo pobūdis, kiekis, lokalizacija, sunkumas. Teigiama, kad G. S. buvo sužalotas, kai sodyboje, pirtyje įvyko konfliktas tarp nukentėjusiojo G. S. ir nuteistojo T. P., kur jie susimušė ir apsistumdė. Apeliantai, ginčydami turto prievartavimo požymių buvimą, neigia sumušimo motyvą, savanaudiškas paskatas, neigia, kad iš G. S. buvo reikalaujama pinigų.

67Nuteistasis T. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad niekada nereikalavo iš G. S. 1 000 000 eurų ar kitų pinigų sumų, negrasino G. S. jokiais ginklais, nesakė G. S., jog jį nužudys, nefilmavo jo vaizdo kamera. Sekmadienį vakare E. V. ir J. M. atvežė G. S. T. P. kalbant su G. S., jie susipyko ir susimušė, T. P. smūgiavo G. S. rankomis, kumščiais ir kojomis, kiti daiktai ir lazdos nebuvo naudojami, G. S. rankos nebuvo surištos plastikiniais tvirtinimo dirželiais (užtraukėjais); E. V. ir J. M. G. S. nemušė, tik juos išskyrė.

68Nuteistasis E. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad sekmadienį apie 12 val. pasiėmė G. S. iš jo namų ir nuvežė į sodybą, automobilyje G. S. negrasino. T. P. ir G. S. besikalbant, jie susipyko ir susimušė, E. V. ir J. M. G. S. nemušė, jam rankų nesurišo, tik T. P. su G. S. išskyrė. T. P. ir G. S. apie pinigus nekalbėjo. G. S. niekas negrasino ir pinigų iš jo nereikalavo, sodyboje šaunamųjų ginklų ir lazdų nebuvo.

69Nuteistasis J. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad sekmadienį pasiėmė G. S. iš jo namų ir nuvežė į sodybą, automobilyje niekas ginklo nerodė. T. P. ir G. S. susimušė, o E. V. ir J. M. juos išskyrė. J. M. neigė mušęs G. S. ir surišęs jam rankas. Nurodė, kad negirdėjo kalbos apie pinigus ir skolas, G. S. niekas nefilmavo; sodyboje be biliardo lazdų, kitų lazdų nebuvo.

70Nors nuteistųjų T. P., E. V. ir J. M. teisiamajame posėdyje duoti parodymai tarpusavyje sutampa, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad 2015-03-12 sulaikytas T. P. viso ikiteisminio tyrimo metu atsisakė duoti parodymus, o E. V. ir J. M. buvo sulaikyti ir apklausti tik 2015-04-08, t. y. praėjus nuo įvykio dviem mėnesiams, todėl T. P., E. V. ir J. M. turėjo pakankamai laiko suderinti pozicijas. Be to, byloje yra duomenų, kad nuteistiesiems jau vasario mėnesį buvo žinoma, kad nukentėjusysis G. S. dėl 2015-02-08 įvykio sodyboje kreipėsi į teisėsaugos institucijas, T. P. prašė G. S. atsiimti pareiškimą, taip pat byloje yra duomenų, kad T. P., E. V. ir J. M. praėjus kelioms dienoms po įvykio dviem savaitėm išvyko į Tenerifę, po grįžimo iš kelionės E. V. ir J. M. gyveno kelias dienas Kauno viešbutyje, o paskui iki sulaikymo - Juodkrantėje, t. y. kitame mieste nei jų gyvenamosios vietos, buvo paskelbta jų paieška. T. P., E. V. ir J. M. yra draugai bei dėl savo procesinės padėties yra tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi, duoti vienas kito atžvilgiu palankius parodymus, siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo jų parodymais, kurie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.

71Pagrindinis įrodymų šaltinis, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad nuteistieji T. P., E. V., J. M., veikdami bendrininkų grupėje, padarė turto prievartavimą, t. y. neturėdami teisėto pagrindo, panaudodami fizinę ir psichinę prievartą, atvirai savo naudai vertė nukentėjusįjį G. S. perduoti didelės vertės turtą – 1 000 000 eurų, yra nukentėjusiojo G. S. parodymai, taip pat jo žmonos N. S. parodymai, kurie yra iš dalies išvestiniai, nes N. S. matė sužalotą sutuoktinį G. S., tačiau apie sužalojimo aplinkybes sužinojo ne tiesiogiai stebėdama įvykį, o iš G. S. žodžių.

72Nukentėjusysis G. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2015-02-08 apie 12 val., prie jo namų atvažiavo E. V. ir J. M., kurie perdavė, kad T. P. nori pasikalbėti su G. S. Bevažiuojant į pirtį pas T. P., E. V. ištraukė šaunamąjį ginklą, kurį nukreipė į G. S. ir liepė pastarajam tylėti, nes kitaip nužudys. G. S. bandė atidaryti automobilio dureles, tačiau jos neatsidarė. Sodybos pirtyje T. P., būdamas girtas ir vartodamas necenzūrinius žodžius, šaukė ant G. S., kad „pakliuvo ir iš čia nebegrįš“, T. P. buvo ištraukęs peilį. T. P. E. V. ir J. M. liepė surišti G. S. rankas plastikiniais tvirtinimo dirželiais (užtraukėjais), tačiau nukentėjusysis neleido to padaryti, todėl E. V. ir J. M. pradėjo G. S. mušti rankomis ir spardyti kojomis, po to pradėjo mušti ir T. P., tai darė tol, kol nukentėjusysis prarado sąmonę. G. S. atsigavęs pamatė, kad jo rankos priekyje buvo surištos, o E. V. ir J. M., T. P. liepimu, pradėjo mušti G. S. medinėmis lazdomis, tuo metu T. P. pasiėmęs automatinį ginklą pasakė, kad nušaus G. S., ir ginklą padėjo ant stalo matomoje vietoje. G. S. nurodė, kad buvo mušamas ilgai, kol nepažadėjo, kad išpildys visus jų reikalavimus. T. P. reikalavo iš G. S. 1 000 000 eurų, sakydamas, jog G. S. tuos pinigus užsidirbo iš kontrabandos, o T. P. su E. V. ir J. M. juos atims bei G. S. niekam nepasiskųs. Tada T. P. J. M. padavė filmavimo kamerą, į kurią G. S. liepė sakyti, jog visus pinigus užsidirbo iš kontrabandos, sakė viską, ką jam liepė, nes jei atsisakydavo, jį mušdavo lazdomis. Paskui T. P. reikalaujamą pinigų sumą sumažino iki 100 000 eurų bei pasakė, jog G. S. ją surinktų per vieną mėnesį. T. P. pagrasino G. S. nesikreipti į teisėsaugos institucijas ir, jei neatneš pinigų, tai filmuotą medžiagą parodys žurnalistams. T. P. paklausė G. S., kas už jį gali garantuoti ir kas jį paims, G. S. nurodė, kad šeimos draugas G. V., kurio T. P. ir E. V. nuvažiavo ieškoti ir atvežti. Pastariesiems sugrįžus, T. P. liepimu E. V. ir J. M. dar kelis kartus sudavė G. S. bei padėjo jam atsistoti ir nueiti iki žalios spalvos „Opel“ automobilio, nes G. S. dėl sužalotos kojos pats negalėjo paeiti. Nuvažiavo iki miško aikštelės, kur kitame automobilyje – geltonos spalvos „Toyota“ džipe laukė G. V., pastarasis padėjo G. S. nueiti iki savo automobilio bei parvežė G. S. namo.

73Nukentėjusiojo G. S. parodymai viso proceso metu nekito, buvo nuoseklūs, išsamūs. Nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu vienodai ir detaliai paaiškino visas esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kiekvieno nuteistojo atliktus veiksmus, kokiu būdu nuteistieji prieš jį naudojo fizinį ir psichinį smurtą bei reikalavo pinigų. Teismas nenustatė pagrindo, jo nenurodė ir patys nuteistieji, kodėl nukentėjusiajam būtų buvę naudinga apkalbėti nuteistuosius, duoti prieš juos melagingus parodymus. Priešingai, byloje yra duomenų, kad G. S. ir T. P. buvo draugai, nepaisant jų žmonų nesutarimų, bendravo draugiškai, G. S. nesitikėjo, kad T. P. gali jam padaryti kažką blogo, todėl sutiko su T. P. draugų - E. V. ir J. M. pasiūlymu nuvažiuoti jų automobiliu susitikti su T. P. G. S. neturėjo jokio pagrindo apkalbėti ir E. V. bei J. M., nes juos pažinojo tik iš matymo, kaip T. P. draugus, jų santykiai buvo geri, nebuvo susipykę. Be to, iniciatyvą susitikti su G. S. parodė T. P., tai patvirtina nukentėjusiojo G. S. parodymai bei vaizdo įrašas, užfiksuotas G. S. gyvenamojo namo, adresu ( - ), vaizdo kamera, kuriame matosi, kad dieną iki įvykio, t. y. 2015-02-07 14:28 val., T. P. draugas E. V. prieina prie G. S. namo ir skambina prie vartų esančiu skambučiu, tačiau tuo metu namuose nieko nebuvo (T. 1, b. l. 63-67). Liudytoja N. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad savaitė iki įvykio, G. S. jo namuose kelis kartus ieškojo E. V., nes T. P. norėjo su G. S. pasikalbėti. Teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo G. S. parodymų teisingumu ir patikimumu, be to, juos patvirtina kiti byloje esantys ir teisme ištirti įrodymai.

74Nukentėjusysis G. S. savo parodymus patvirtino asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose, iš kurių matyti, kad G. S. atpažino asmenis – T. P., E. V. („E.“), J. M. („J.“), apie kuriuos davė parodymus (T. 1, b. l. 19-30); parodymų patikrinimo vietoje protokolu, iš kurio matyti, kad G. S. parodė, kokiu keliu, t. y. kokiomis Kauno miesto gatvėmis, buvo vežamas E. V. ir J. M. nuo savo gyvenamo namo, esančio adresu ( - ), iki kol buvo išvežtas iš Kauno miesto, kokiu keliu, t. y. kokiomis gatvėmis ir keliais, buvo vežamas nuo išvažiavimo iš Kauno miesto iki sodybos, esančios Prienų r., kur jam buvo grasinama nužudyti, reikalaujama pinigų, taip pat kur jis buvo mušamas (T. 1, b. l. 35-41); akistatų protokoluose su E. V. ir J. M. (T. 3, b. l. 202-209; T. 4, b. l. 58-65).

75Liudytoja N. S., nukentėjusiojo G. S. žmona, teisiamajame posėdyje parodė, kad 2015-02-08 apie 12 val., G. S. pasakė, kad su E. V. ir J. M. važiuos pas T. P., nes pastarasis nori pasikalbėti. G. S. grįžo namo apie 18.00-18.30 val., jį parvežė šeimos draugas G. V., kuris padėjo G. S. įeiti į namus. G. S. buvo stipriai sumuštas, kruvinas, buvo labai sužalota koja, sunkiai ėjo. Nuvežė G. S. į ligoninę, pakeliui vyras jai papasakojo kas nutiko, t. y. kad G. S., važiuodamas automobiliu su E. V. ir J. M., E. V. į jį nukreipė ginklą, negalėjo iššokti iš automobilio, nes automobilio durelės neatsidarė; sodyboje G. S. mušė T. P., E. V. ir J. M., buvo mušamas kojomis, lazdomis, T. P. jam grasino peiliu, sakė, kad nužudys G. S., buvo kelis kartus praradęs sąmonę, jam buvo surištos rankos, buvo filmuojamas vaizdo kamera, jei G. S. atsisakydavo sakyti į kamerą tai, ką jam liepdavo T. P., buvo mušamas, iš jo buvo reikalaujama 1 000 000 eurų.

76Byloje nėra jokių duomenų, kad liudytoja N. S. būtų suinteresuota duoti neteisingus parodymus prieš nuteistuosius, norėtų juos apkalbėti, melagingai apkaltinti. Be to, teismui nenustačius nukentėjusiojo G. S. suinteresuotumo melagingai apkalbėti nuteistuosius, nėra pagrindo abejoti ir liudytojos N. S., nukentėjusiojo G. S. žmonos, iš dalies išvestinių parodymų patikimumu, nes jos parodymai patvirtina G. S. parodymus, todėl jie laikytini patikimu įrodymų šaltiniu, atitinkančiu Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio reikalavimus. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai.

77Nukentėjusiojo G. S. parodymus patvirtina ir liudytojo G. V. teisiamajame posėdyje duoti parodymai, kad 2015-02-08 pas jį į namus atvažiavo nepažįstamas asmuo, kuris pasakė, jog G. S. nori, kad G. V. pas jį atvažiuotų. G. V. įsėdo į savo automobilį „Toyota FJ Cruiser“ ir važiavo paskui žalsvos spalvos automobilį, kuris jam rodė kelią, paskui apie pusvalandį laukė miške, kol tas pats automobilis atvežė G. S., kuris nepajėgė išlipti iš automobilio, todėl prie jo priėjęs padėjo jam atsistoti bei nueiti iki savo automobilio. G. S. išlipo sunkiai, šlubavo, nes jam skaudėjo koją. G. S. nuvežė namo, tenai jam pakėlus kelnes pamatė jo sužalotą koją. Vežant G. S. namo, pastarasis pasakė, kad susipyko ir susimušė su T. P., tačiau automobilyje G. S. sumušimo priežasties neįvardijo ir apie pinigus nekalbėjo, tik būdamas ligoninėje nurodė, kad iš jo reikalaujami pinigai. Šie liudytojo parodymai taip pat paneigia nuteistųjų teisiamajame posėdyje duotus parodymus, kad G. S. pats išlipo iš nuteistųjų automobilio ir nuėjo iki G. V. džipo.

78Liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nėra visavertis, savarankiškas įrodymų šaltinis, vien tik šiuose parodymuose užfiksuoti faktiniai duomenys negali būti apkaltinamojo nuosprendžio pagrindu, tačiau jie nėra ir beverčiai, niekiniai. Liudytojo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai yra svarbūs kitų byloje surinktų įrodymų patikrinimui (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalis). Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti liudytojo G. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, iš esmės sutampantys su nukentėjusiojo G. S. parodymais. Liudytojas G. V. nurodė, kad, važiuojant automobiliu namo, G. S. pasakė, kad buvo sumuštas kelių asmenų, įvardino T. P., bei nurodė, kad buvo mušamas ir su lazda (T. 2, b. l. 61-63).

79Priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos teismas įvertino ir liudytojo V. P. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, bei nurodė kokia apimtimi jais vadovaujasi.

80Liudytojas V. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad sekmadienį po pietų, E. V. ir J. M. atvežė G. S. į sodybą. T. P. su G. S. pakeltais balsais ginčijosi, buvo vardijamos tik sumos, todėl negali tiksliai pasakyti, ar ginčas buvo dėl pinigų, taip pat minėjo automobilius, tačiau apie milijoną nekalbėjo. T. P. ir G. S. susimušė, o E. V. juos išskyrė. G. S. rankos nebuvo surištos su plastikiniais tvirtinimo dirželiais (užtraukėjais). Nematė, ar kas nors iš nuteistųjų smurtavo prieš G. S., taip pat nematė sužalojimų ant nukentėjusiojo kūno, bet G. S. prašė atnešti sniego, nes jam skaudėjo koją, matė, jog ji yra ištinusi. Patalpoje, kur vyko ginčas, matė kraują, jis galėjo būti nuo nukentėjusiojo kojos arba T. P., nes jam buvo sužalota nosis. Sodyboje nebuvo lazdų ir ginklų. Nematė filmavimo kameros, bet girdėjo T. P. ir J. M. pokalbį, kad jie padarė vaizdo įrašą. T. P. ir E. V. išvažiavo pas G. S. draugą. Nematė, kaip G. S. išvažiavo.

81Siekiant patikrinti liudytojo V. P. parodymus, duotus teisme, teisiamajame posėdyje buvo perskaityti liudytojo V. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose liudytojas nurodė, kad sodybos rūsyje T. P., J. M., E. V. ir G. S. ginčijosi pakeltais balsais, daugiausiai T. P. su G. S., kaip suprato dėl pinigų, taip pat G. S. siūlė T. P. paimti jo automobilį „Audi“. Vėliau rūsio patalpose G. S. susimušė su E. V. V. P. nuolat vaikščiojo į malkinę, todėl visko, kas vyko rūsyje, nematė, tačiau matė ir girdėjo, kad G. S. toliau ginčijosi su T. P. ir E. V., girdėjo minimas pinigų sumas. Matė G. S. priekyje surištas su plastikiniais tvirtinimo dirželiais (užtraukėjais) rankas, kad iš G. S. blauzdos bėgo kraujas. V. P. girdėjo, kad G. S. kalbėjo apie draugą, kuris gali patvirtinti, kad jis sako teisybę, jog T. P., J. M., E. V. gali nuvažiuoti pas tą bendrą draugą, kuris gali garantuoti už G. S. Po to, T. P. su E. V. išvažiavo ir grįžo po kelių valandų, paskui pastarieji sakė G. S., kad susitarė su kažkokiu tai asmeniu susitikti pusiaukelėje. G. S. pats atsistojo nuo sofos, tačiau šlubavo, jo rankos jau nebuvo surištos plastikiniais tvirtinimo dirželiais (užtraukėjais), E. V. padėjo G. S. nueiti iki automobilio ir jie visi keturiese išvažiavo. Tą patį vakarą V. P. girdėjo kaip T. P. su E. V. ir J. M. dar kabėjo apie pinigus (T. 2, b. l. 128-132).

82Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, matyti, kad liudytojas V. P. teisiamajame posėdyje pakeitė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kurie iš esmės atitiko viso proceso metu nuoseklius nukentėjusiojo G. S. parodymus, o būtent, kad ginčas tarp G. S. ir T. P., E. V., J. M. įvyko dėl pinigų, buvo minimos pinigų sumos, G. S. rankos priekyje buvo surištos su plastikiniais tvirtinimo dirželiais (užtraukėjais), G. S. atžvilgiu smurtą naudojo ne tik T. P., bet ir kiti nuteistieji, G. S. nurodė draugą, kuris gali už jį garantuoti, pas kurį nuteistieji buvo nuvažiavę, G. S. buvo sužalotas, iš jo blauzdos bėgo kraujas, atsistojęs nuo sofos šlubavo, E. V. padėjo G. S. nueiti iki automobilio ir jie visi keturiese išvažiavo. Liudytojo V. P. parodymai, duoti teisiamajame posėdyje, iš esmės atitinka nuteistųjų T. P., E. V. ir J. M. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje. Byloje nustatyta, kad liudytojas V. P. ir nuteistasis T. P. mokėsi vienoje mokykloje, daug metų draugauja, T. P. yra liudytojo sūnaus krikštatėvis, su kitais nuteistaisiais taip pat yra pažįstamas, kartu leidžia laisvalaikį, todėl darytina išvada, kad liudytojas V. P. teisiamajame posėdyje davė suderintus su nuteistaisiais ir palankius nuteistiesiems parodymus, siekdamas jiems padėti išvengti baudžiamosios atsakomybės arba ją sušvelninti. Be to, liudytojas V. P. negalėjo nurodyti jokios įtikinamos priežasties, kodėl pakeitė savo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus. Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad liudytojo V. P. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir teisminio nagrinėjimo metu yra nenuoseklūs, pagrįstai jais vadovaujasi tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams.

83Iš nukentėjusiojo G. S. ir liudytojų N. S., D. R., ikiteisminį tyrimą atlikusio policijos pareigūno, parodymų matyti, kad nukentėjusysis G. S. iš karto po įvykio nesikreipė į Kauno miesto policiją, bijodamas T. P. išsakytų grasinimų dėl susidorojimo su juo, jei kreipsis į policiją, be to, G. S. buvo įsitikinęs, kad T. P. turi pažįstamų Kauno miesto policijoje, kurie galimai dangsto jo padarytas nusikalstamas veikas, todėl nepasitikėjo Kauno miesto policijos pareigūnais, nes manė, kad jie G. S. nepadės. Ligoninėje G. S. nepapasakojo gydytojams tikrosios sužalojimų atsiradimo priežasties, o nurodė, kad nukrito nuo kopėčių prie namo tam, kad ligoninės administracija neiškviestų Kauno miesto policijos, nes fizinio smurto atveju ligoninė apie įvykį privalo pranešti teisėsaugos institucijoms. Tačiau iš liudytojo A. V., ligoninės gydytojo, parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, matyti, kad G. S. vėliau pasakė, jog buvo pagrobtas ir sumuštas. Byloje nustatyta, kad iš karto po gydymo ligoninėje, praėjus vos keturioms dienoms nuo įvykio, t. y. 2015-02-12, nukentėjusysis G. S. nuvyko į Vilnių, kur su pareiškimu kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą ir Policijos departamentą. Liudytojas D. R., ikiteisminį tyrimą atlikęs policijos pareigūnas, teisiamajame posėdyje parodė, kad nukentėjusiojo G. S. nurodyta aplinkybė apie galimus T. P. ryšius Kauno miesto policijoje buvo tiriama. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo T. P. gynėjo apeliacinio skundo teiginys, kad nukentėjusysis G. S. šioje baudžiamojoje byloje buvo susitaręs su Lietuvos teisėsaugos institucijomis, vertinamas kaip deklaratyvus ir nepagrįstas.

84Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje Nr. G 604/15 (01) konstatuota, kad G. S. padarytos poodinės kraujosruvos kaktos kairėje, kairės akies viršutiniame voke, kairės ausies kaušelyje, dešiniame skruoste, viršutinės lūpos kairėje pusėje, kairiame žaste, kairiame dilbyje, kairės plaštakos nugariniame paviršiuje, kairės plaštakos V-ame piršte, dešinėje plaštakoje, nugaros kairėje, kairiame sėdmenyje, abiejose blauzdose, kraujosruvos dešinės akies obuolio junginėje, odos nubrozdinimai viršutinėje lūpoje, kraujosruva apatinės lūpos raudonio kairėje, viršutinių 1, 2 dantų iš kairės, viršutinių 1, 2, 4, 5 dantų iš dešinės, apatinių 2, 4, 5 dantų iš dešinės, apatinių 2 ir 6 dantų iš kairės daliniai vainikų lūžiai, dešinės plaštakos I delnakaulio lūžis, plėštinės žaizdos dešinėje blauzdoje, dešinio šeivikaulio kūno lūžis, paveikus kietu, buku daiktu (daiktais), galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2015-02-08). Sužalojimai visumoje vertinami nesunkiu sveikatos sutrikdymu, nes dėl plaštakos I delnakaulio lūžio ir dešinio šeivikaulio kūno lūžio sveikata buvo sutrikdyta ilgesniam, nei 10 d. laikotarpiui. Nustatyti sužalojimai padaryti mažiausiai 17-kos trauminių poveikių pasekoje. Sužalojimų vietose specifinių pėdsakų, pagal kuriuos galima būtų spręsti apie žalojusio įrankio (įrankių) formą, dydį, nėra. Nustatyti sužalojimai yra panašaus makromorfologinio vaizdo, todėl galėjo būti padaryti neilgai trukus vienas po kito (T. 1, b. l. 77-79).

85Teisiamajame posėdyje apklaustas specialistas O. D. patvirtino savo specialisto išvadą ir paaiškino, kad G. S. padaryti sužalojimai nėra būdingi nei savęs žalojimui, nei kritimui nuo stogo, nes tokiu atveju yra kitoks sužalojimų pobūdis ir jų išsidėstymas. Nukritus nuo stogo, būtų sužalota viena kūno plokštuma, o šiuo atveju nukentėjusiajam padaryti sužalojimai buvo išsidėstę įvairiose kūno plokštumose. Ant nukentėjusiojo kūno konstatuoti sužalojimai padaryti kietu, buku daiktu, pvz., lazda, kumščiu, delnu, individualių įrankio požymių, apžiūrint kūną, nenustatyta. Padarytų sužalojimų kiekį – 17 trauminių poveikių, nustatė iš medicininių dokumentų, o ne iš nukentėjusiojo žodžių. Sužalojimai buvo padaryti netrukus, vienas po kito, tuo pačiu metu. Nukentėjusiojo riešuose sužalojimų nenustatyta, nuo plastikinių tvirtinimo dirželių (užtraukėjų) žymių ant riešų gali ir nelikti.

86Įvertinus specialisto išvadą ir specialisto O. D. paaiškinimus, darytina išvada, kad nuteistųjų iškelta versija, jog G. S. buvo sužalotas, kai sodyboje, pirtyje įvyko konfliktas tarp nukentėjusiojo G. S. ir nuteistojo T. P., kur jie susimušė ir apsistumdė, yra visiškai nelogiška. Specialisto išvada patvirtina, kad nukentėjusiajam G. S. įvykio metu buvo padaryti daugybiniai kūno sužalojimai, mažiausiai dėl 17-kos trauminių poveikių, įvairiose kūno vietose, pasireiškę tiek kraujosruvomis, tiek kaulų lūžiais, dantų daliniais vainikų lūžiais, dešinės plaštakos I delnakaulio lūžiu, plėštinės žaizdos dešinėje blauzdoje, dešinio šeivikaulio kūno lūžiu. Atsižvelgus į sužalojimų pobūdį, jų lokalizaciją ir kiekį, kad jie buvo padaryti tuo pačiu metu, vienas po kito, neįtikima, kad mažiausiai 17 trauminių poveikių blaiviam G. S. galėjo padaryti vienas T. P., kuris, kaip matyti iš bylos duomenų, buvo neblaivus. Priešingai, šie byloje nustatyti duomenys patvirtina nukentėjusiojo G. S. parodymus, kad jo atžvilgiu intensyviai smurtavo visi trys nuteistieji, t. y. T. P., J. M. ir E. V., o G. S. padarytos žaizdos kraujavo. Šią aplinkybę patvirtina Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro 2015-06-23 specialisto išvada Nr. 140-(1862)-IS1-4313, kurioje konstatuota, kad ant 2015-03-12 paimtų kratos metu ( - ), tamponų su nuoplovomis, pažymėtų Nr. 26, Nr. 28-30, Nr. 32-34, Nr. 37, Nr. 47, rasta vieno vyro kraujo, tinkamo asmens tapatybei nustatyti tiriant DNR, kurio genotipas sutampa su G. S. genotipu; ant tampono su nuoplova, pažymėto Nr. 27, rasta ne mažiau nei dviejų asmenų susimaišiusių biologinių pėdsakų (tarp jų ir kraujo), tinkamų abiejų asmenų tapatybei nustatyti tiriant DNR. Vieno asmens biologinių pėdsakų genotipas sutampa su G. S. genotipu (T. 3, b. l. 87-94). Lietuvos teismo ekspertizės centro 2015-06-18 specialisto išvadoje Nr. 11-738 (15), 11-1150 (15), 11-1151 (15), 11-1231 (15) konstatuota, kad ant tirti pateiktų G. S. striukės, dešiniojo sportinio bato, rasta pavienių juodos spalvos medvilnės pluoštų, vienodų su T. P. sportinių kelnių su užrašu „ZILLI“ trikotažo atitinkamais pluoštais; ant tirti pateiktų G. S. striukės, kairiojo sportinio bato rasta pavienių mėlynos spalvos su violetiniu atspalviu medvilnės pluoštų, vienodų su E. V. sportinių kelnių su užrašu „BOSS HUGO BOSS“ trikotažo pluoštais; ant G. S. sportinių kelnių rasta mėlynos spalvos dažų mikrodalelių, kurios yra vienodos su tirti pateiktų E. V. sportinių kelnių su užrašu „EA EMPORIO ARMANI“ juostos dažais (T. 3, b. l. 104-122), kas patvirtina, kad G. S. turėjo fizinį kontaktą ne tik su T. P., bet ir su E. V.

87Tai, kad įvykio vietoje buvo rasta ir T. P. kraujo, nepaneigia turto prievartavimo iš nukentėjusiojo G. S. fakto, tačiau patvirtina, jog T. P. buvo įvykio vietoje ir kartu su kitais nuteistaisiais naudojo G. S. atžvilgiu fizinį smurtą, kuriuo metu G. S. priešinantis T. P. galėjo susižaloti ar būti sužalotas. Aplinkybė, jog nesurasti daiktai ir įrankiai, kuriais nukentėjusiajam buvo grasinta bei jis buvo sužalotas, t. y. plastikiniai tvirtinimo dirželiai (užtraukėjai), medinės lazdos, šaunamieji ginklai, nepaneigia išvados, jog, panaudojant psichinį ir fizinį smurtą, iš G. S. buvo reikalaujami pinigai bei sutrikdyta jo sveikata. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad krata sodyboje, esančioje ( - ), buvo atlikta tik 2015-03-12, t. y. praėjus daugiau nei mėnesiui nuo įvykio, todėl nuteistieji turėjo pakankamai laiko sutvarkyti nusikaltimo vietą bei paslėpti nusikaltimo įrankius. Nors specialisto išvadoje nebuvo konstatuota, kad ant nukentėjusiojo rankų buvo žymės nuo plastikinių tvirtinimo dirželių (užtraukėjų), tačiau teisiamajame posėdyje apklaustas specialistas O. D. paaiškino, kad nuo plastikinių tvirtinimo dirželių (užtraukėjų) žymių ant riešų gali ir nelikti.

88Turto prievartavimo bylose neteisėtų turtinių pretenzijų vertė nustatinėjama pagal bylos duomenis, iš kurių galima spręsti, kokio dydžio naudai gauti buvo nukreipti kaltininko veiksmai. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti tiek objektyvius reikštų turtinių pretenzijų parametrus, tiek kaltininko tyčios turinį. Be to, kaip pagrindas imami realūs kaltininko ketinimai, o ne bet kokia pokalbiuose paminėta suma. Byloje nustatyta, kad T. P. su G. S. buvo pažįstami daugiau nei dešimt metų, paskutinius metus draugavo šeimomis, T. P. žinojo, kad G. S. turi nuosavą namą, gyvena pasiturinčiai, anksčiau buvo teistas už kontrabandą, todėl iš pradžių pareiškė nukentėjusiajam reikalavimą perduoti nuteistiesiems 1 000 000 eurų, tačiau vėliau supratęs, jog tokios pinigų sumos negaus, ją sumažino iki 100 000 eurų, nurodęs ją surinkti per vieną mėnesį. Tai reiškia, kad nuteistųjų tyčia buvo nukreipta į ketinimą išreikalauti didelės vertės turtą.

89Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusįjį G. S. ir T. P., E. V., J. M. būtų sieję teisėti, t. y. sandorio ar kito juridinio fakto pagrindu kilę, turtiniai santykiai. Nukentėjusysis G. S. neigė, kad buvo skolingas T. P. ar kitiems nuteistiesiems, jog juos siejo verslo reikalai, priešingai, G. S. ir N. S. teigimu T. P. buvo skolingas G. S. 5 000 eurų, kurių negrąžino, ir dar kelis kartus prašė paskolinti pinigų, tačiau G. S. atsisakė. Nuteistieji T. P., E. V., J. M. taip pat neparodė, jog G. S. būtų skolingas T. P. ar kitiems nuteistiesiems, kad juos būtų sieję kokie nors turtiniai santykiai. Nuteistieji neturėjo nei tikros, nei tariamos teisės reikalauti pinigų savo naudai iš nukentėjusiojo G. S. Iš nukentėjusiojo G. S. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, matyti, kad T. P. reikalavo iš G. S. 1 000 000 eurų, motyvuodamas tuo, jog G. S. tuos pinigus užsidirbo iš kontrabandos, o T. P. su E. V. ir J. M. juos atims bei G. S. niekam nepasiskųs. T. P., E. V. ir J. M. reikalavimas buvo neteisėtas (teisiškai nepagrįsta turtinė pretenzija), nebuvo susijęs su realiai egzistuojančiais civiliniais teisiniais santykiais tarp šalių, o dėl to, kad jis buvo lydimas psichinės ir fizinės prievartos, taip atvirai priverčiant nukentėjusįjį G. S. perduoti nuteistiesiems 1 000 000 eurų, o vėliau šią sumą sumažinus iki 100 000 eurų, t. y. didelės vertės turtą, nes nurodytos pinigų sumos viršija 250 MGL (Lietuvos Respublikos BK 190 straipsnio 1 dalis). Turto prievartavimo sudėtis yra formali, todėl šio nusikaltimo baigtumo momentu laikytinas neteisėto prievartinio turtinio reikalavimo pateikimo momentas. Detalizuojant šią nuostatą, turto prievartavimo baigtumas sietinas su momentu, kai nukentėjusysis G. S. buvo supažindintas su neteisėtu turtiniu reikalavimu ir panaudojus prieš jį psichinį ir fizinį smurtą. Dėl anksčiau minėtų motyvų nuteistųjų veika negali būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas (Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnis), nes neteisėtas reikalavimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę neturėjo jokio teisinio pagrindo (savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės).

90Teismas tai pat pagrįstai konstatavo Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties buvimą visų trijų nuteistųjų T. P., E. V. ir J. M. veiksmuose, nes jie visi buvo aktyvūs šio nusikaltimo bendravykdytojai. Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 1 dalis bendrininkavimą padarant nusikalstamą veiką apibrėžia kaip tyčinį bendrą dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimą darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina bei atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis, arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju). Bendrininkavimas yra bendra kelių asmenų veika ir dėl to asmenys, pripažinti bendrininkais, nepriklausomai nuo jų konkretaus indėlio, atsako pagal vieną ir tą patį Lietuvos Respublikos BK straipsnį. Byloje nustatyta, kad nors darant nusikalstamą veiką aktyvesnis buvo T. P. (pareiškė nukentėjusiajam turtinį reikalavimą bei naudojo jo atžvilgiu fizinę ir psichinę prievartą, duodavo nurodymus kitiems nuteistiesiems, buvo nusikalstamos veikos iniciatorius), tačiau ir E. V. bei J. M. savo veiksmais įgyvendino dalį jiems inkriminuoto nusikaltimo objektyviųjų požymių (E. V. ir J. M. atvežė nukentėjusįjį į sodybą, pakeliui jam grasino, o sodyboje intensyviai naudojo fizinį smurtą). Visi nuteistieji veikė suderintai, vieni kitų veiksmams pritarė, pasiskirstė vaidmenimis, siekė vieningo tikslo – priversti G. S. perduoti jiems didelės vertės turtą ir aktyviai prisidėjo prie šio sumanymo įgyvendinimo.

91Byloje nustatyti faktiniai duomenys, leidžia daryti išvadą, kad visi nuteistieji veikė tiesiogine tyčia, t. y. jie suvokė, kad, veikdami bendrininkų grupe, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo naudai vertė nukentėjusįjį G. S. įvykdyti pareikštą neteisėtą turtinę pretenziją, panaudojant psichinę ir fizinę prievartą, ir norėjo taip veikti. Nuteistųjų tyčinės kaltės intelektualinis ir valinis momentai pilnai atitinka turto prievartavimo sudėties tyčios turinį. Iš apkaltinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas nuteistųjų veikoje nustatė visus turto prievartavimo sudėties tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius požymius.

92Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad baudžiamojoje byloje nebuvo paimti nukentėjusiojo G. S. namų vaizdo kameromis užfiksuoti įrašai, kuriuose matytųsi, kada, kaip, kokios būklės ir kokiomis aplinkybėmis G. S. grįžo namo po tariamai jo atžvilgiu įvykdytos nusikalstamos veikos, kaip išvyko į gydymo įstaigą. Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra turėjo visas galimybes inicijuoti nusikalstamą veiką imituojantį elgesio modelį, kas Policijos departamentui, atlikusiam ikiteisminį tyrimą, būtų sudarę palankias sąlygas užfiksuoti nukentėjusiojo G. S. kontaktavimą, mėginimą tartis ir/ar didelės pinigų sumos perdavimą nuteistiesiems. Šios aplinkybės būtų patvirtinusios nuteistųjų neteisėtą reikalavimą ir būtų vertinamos kaip aiškus ir neginčijamas įrodymas baudžiamojoje byloje. Taip pat nepaimta vaizdo medžiaga iš kuro kolonėlės, kurioje E. V., J. M. ir G. S. buvo sustoję, neapklaustas kolonėlės operatorius.

93Iš baudžiamojo proceso normų neišplaukia, kad įrodinėjimas yra begalinis procesas. Kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas svarbu tai, kokius konkrečius faktus gali patvirtinti ar paneigti gaunami duomenys, ar tų faktų nustatymas turi reikšmę teisingo sprendimo priėmimui. Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Šiuo atveju tai, kad byloje neatlikti apeliantų nurodyti veiksmai, renkant ir vertinant įrodymus, nereiškia, jog šiai bylai reikšmingos aplinkybės nebuvo išaiškintos tiek, kiek tai įmanoma; taip pat tai nereiškia, kad buvo pažeistos ar kaip nors apribotos nuteistųjų procesinės teisės ar kad teismai neišsamiai išnagrinėjo bylą. Nukentėjusiojo G. S. grįžimo namo aplinkybes ir jo sveikatos būklę nurodė pats nukentėjusysis G. S. bei liudytojai N. S., G. V., taip pat specialisto išvada. Be to, kaip jau minėta, turto prievartavimo sudėtis yra formali, šio nusikaltimo baigtumo momentu laikytinas neteisėto prievartinio turtinio reikalavimo pateikimo momentas, todėl byloje nebuvo būtina fiksuoti nukentėjusiojo G. S. kontaktavimo, mėginimo tartis, pinigų perdavimo nuteistiesiems. Šių papildomų veiksmų atlikimas būtų perteklinis, netgi turėtų provokavimo požymių. Visos bylai reikšmingos aplinkybės nustatytos byloje esančiais ir teisme ištirtais įrodymais.

94Byloje nėra nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistųjų T. P., E. V. ir J. M. naudai. Apskųstame nuosprendyje atlikta išsami įrodymų analizė, vertinta jų visuma, teismo nuosprendis nėra grįstas tikėtinais, keliančiais abejonių ar prieštaringais duomenimis. Iš baudžiamosios bylos taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai bei nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino byloje esančius teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė kaltinamuosius, nukentėjusįjį, liudytojus, perskaitė jų ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, taip pat dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis Lietuvos Respublikos BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir juos vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į visumą, tyrė bei analizavo nuteistuosius teisinančius ir kaltinančius įrodymus. Teismas, laikydamasis Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, apkaltinamajame nuosprendyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kaltinamųjų parodymus. Nagrinėjamu atveju nėra jokių pagrįstų duomenų, kad teismas, priimdamas nuosprendį, būtų pažeidęs Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio, 305 straipsnio nuostatas, taip pat nuteistųjų teisę į gynybą ir teisingą teismo procesą. Nors apeliaciniuose skunduose nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų įrodymų įvertinimą. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs bylos aplinkybes ir išanalizavęs byloje esančius tiesioginius ir netiesioginius įrodymus, pagrįstai ir motyvuotai konstatavo, kad nuteistieji T. P., E. V. ir J. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje.

95Dėl nukentėjusiojo G. S. apeliacinio skundo.

96Nukentėjusysis nesutinka su nuteistiesiems paskirtomis laisvės atėmimo bausmės dydžiais ir bausmių vykdymo atidėjimu, nurodo, jog teismas, paskirdamas bausmes, pažeidė bausmės skyrimo nuostatas, bausmių tinkamai neindividualizavo, paskyrė neteisingas ir aiškiai per švelnias bausmes bei netinkamai taikė Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias bausmės vykdymo atidėjimą, pažeisdamas šiam institutui keliamus reikalavimus, numatytus baudžiamajame įstatyme ir teismų praktikoje.

97Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalyje yra išvardyti kriterijai, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį. Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą ir nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Taigi Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalies nuostata parinkti bausmės dydį skaičiuojant nuo jos vidurkio reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisyklę. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

98Nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, šio straipsnio sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo trejų iki dešimties metų, alternatyvių bausmių laisvės atėmimui baudžiamasis įstatymas nenumato. Apygardos teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, į atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimą ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, T. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį paskyrė ketverių metų laisvės atėmimo bausmę, o E. V. ir J. M. pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį paskyrė trejų metų laisvės atėmimo bausmes, t. y. minimalias (E. V. ir J. M.) ir artimą minimaliai (T. P.) straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmes, pakankamai nemotyvavęs savo sprendimo dėl tokių laisvės atėmimo bausmės dydžių parinkimo, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

99Įvertinus nuteistųjų asmenybes (T. P. anksčiau neteistas, tačiau baustas administracine tvarka, nedirba, yra vedęs; E. V. anksčiau už nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų bei viešosios tvarkos pažeidimą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 93 straipsnio pagrindu, ir jo atžvilgiu byla nutraukta, kas neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, baustas administracine tvarka, dirba, yra jauno amžiaus, nevedęs; J. M. anksčiau du kartus teistas už vagystes, plėšimus, nutraukiant nuo nukentėjusiųjų kaklų auksines grandinėles, ir viešosios tvarkos pažeidimą, panaudojant smurtą, nors teistumai išnykę, tačiau tai neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, baustas administracine tvarka, šiuo metu dirba ir mokosi, yra jauno amžiaus, nevedęs), padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos padarymo motyvą ir tikslą (T. P., E. V., J. M., iš anksto susitarę ir veikdami bendrininkų grupėje, padarė tiesiogine tyčia vieną baigtą, sunkų, savanaudišką nusikaltimą, siekdami sau turtinės naudos, nugabeno nukentėjusįjį į nutolusią nuo miesto sodybą, kurios rūsyje, neturėdami teisėto pagrindo, intensyviai keletą valandų nukentėjusiojo atžvilgiu, kurio rankos buvo surištos, t. y. iš esmės nukentėjusysis buvo bejėgiškos būklės, negalėjo priešintis, naudodami ne tik psichinę, bet ir fizinę prievartą, visi trise spardydami kojomis, smūgiuodami rankomis bei mušdami medinėmis lazdomis, atvirai vertė nukentėjusįjį G. S. perduoti jiems didelės vertės turtą, kurio dydis daugiau nei 100 kartų viršija Lietuvos Respublikos BK 190 straipsnio 1 dalyje nustatytą minimalią didelės vertės turto ribą; tai, jog T. P. vaidmuo buvo aktyvesnis, jis ne tik pareiškė nukentėjusiajam turtinį reikalavimą, naudojo jo atžvilgiu fizinę ir psichinę prievartą, duodavo nurodymus kitiems nuteistiesiems, bet ir buvo šios nusikalstamos veikos iniciatorius; pasekmes – G. S. buvo padaryta daug įvairių, pakankamai rimtų, skausmingų sužalojimų skirtingose kūno vietose, tame tarpe ir galvoje - gyvybei svarbioje bei labiausiai pažeidžiamoje žmogaus kūno dalyje (poodinės kraujosruvos, odos nubrozdinimai, vienuolikos dantų vainikų lūžiai, dešinės plaštakos I delnakaulio lūžis, plėštinės žaizdos dešinėje blauzdoje, dešinio šeivikaulio kūno lūžis), mažiausiai 17-kos trauminių poveikių pasekoje, nors sužalojimai visumoje įvertinti nesunkiu sveikatos sutrikdymu, tačiau padarė didelę žalą nukentėjusiojo sveikatai, kas rodo, jog nuteistųjų padaryta nusikalstama veika buvo žymiai didesnio pavojingumo už tipinę analogišką nusikalstamą veiką; nuteistieji nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltais neprisipažino, dėl padarytos veikos nesigailėjo, neatlygino nukentėjusiajam padarytos žalos), į vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupėje (Lietuvos Respublikos BPK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems parinktos bausmės yra aiškiai per švelnios, neadekvačios (neproporcingos) padarytai nusikalstamai veikai, jos pobūdžiui, pavojingumui, nuteistųjų asmenybei. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas T. P., E. V. ir J. M. bausmių dydį, pažeidė Lietuvos Respublikos BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, teisingumo bei proporcingumo principus.

100Atsižvelgus į anksčiau nustatytas aplinkybes, T. P. skirtina įstatymo sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė, nors ir nesiekianti medianos, tačiau artimesnė jai, o ne minimaliai sankcijos ribai. E. V. ir J. M., atsižvelgiant į jų amžių, vaidmenį nusikaltimo padaryme, bausmės skiriamos artimesnės sankcijos minimaliai ribai, tačiau vertinant E. V. ir J. M. asmenybes (E. V. anksčiau už nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų bei viešosios tvarkos pažeidimą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 93 straipsnio pagrindu, ir jo atžvilgiu byla nutraukta, kas neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, baustas administracine tvarka, dirba, yra jauno amžiaus, nevedęs; J. M. anksčiau du kartus teistas už vagystes, plėšimus, nutraukiant nuo nukentėjusiųjų kaklų auksines grandinėles, ir viešosios tvarkos pažeidimą, panaudojant smurtą, nors teistumai išnykę, tačiau tai neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, baustas administracine tvarka, šiuo metu dirba ir mokosi, yra jauno amžiaus, nevedęs) ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (nuteistieji siekdami sau turtinės naudos, intensyviai keletą valandų nukentėjusiojo atžvilgiu, kurio rankos buvo surištos, naudodami ne tik psichinę, bet ir fizinę prievartą - spardydami kojomis, smūgiuodami rankomis bei mušdami medinėmis lazdomis, G. S. padarė daug įvairių, pakankamai rimtų, skausmingų, didelę žalą nukentėjusiojo sveikatai sukėlusių sužalojimų skirtingose kūno vietose (poodines kraujosruvas, odos nubrozdinimus, vienuolikos dantų vainikų lūžius, dešinės plaštakos I delnakaulio lūžį, plėštines žaizdas dešinėje blauzdoje, dešinio šeivikaulio kūno lūžį)), negali būti paskirta bausmė, neviršijanti minimalios sankcijos ribos.

101Pirmosios instancijos teismas ne tik nuteistiesiems T. P., E. V., J. M. paskyrė per švelnias laisvės atėmimo bausmes, bet ir nutarė paskirtų bausmių vykdymą atidėti (Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnis).

102Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Nors nauja Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio redakcija, lyginant su prieš tai galiojusia, leidžia atidėti bausmės vykdymą ir už sunkius nusikaltimus, tačiau, sistemiškai aiškinant teisės normą, šios nuostatos taikymas asmenims, nuteistiems už sunkius nusikaltimus, neturėtų būti analogiškas kaip asmenims, nuteistiems už nesunkius ar apysunkius nusikaltimus. Nors formaliai Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalis apibrėžia maksimalias bausmių ribas už neatsargius ir tyčinius nusikaltimus, kada galima svarstyti klausimą dėl laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo, tačiau sunkaus nusikaltimo padarymas visada yra pavojingesnis, padaro daug didesnę žalą nei nesunkus ar apysunkis nusikaltimas. Todėl Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio nuostatų taikymas asmenims, nuteistiems už sunkius nusikaltimus, net ir esant formalioms sąlygoms, turėtų būti labiau išimtis, nei taisyklė. Teismas, atidėdamas laisvės atėmimo bausmės vykdymą asmenims, nuteistiems už sunkius nusikaltimus, turėtų išsamiai motyvuoti, kodėl bausmės tikslai bus pasiekti netaikant realios laisvės atėmimo bausmės.

103Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tai reiškia, kad, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais formaliais pagrindais, bet ir Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytais bausmės tikslais. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas, svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi nuodugniai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima ir be realaus laisvės atėmimo. Taigi priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas turi vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir įvertinti visas bylos aplinkybes, sudarančias pagrindą manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

104Pirmosios instancijos teismo vertinimu, visiems trims nuteistiesiems yra tiek formalios sąlygos Lietuvos Respublikos BK 75 straipsniui taikyti, tiek kitos aplinkybės, kurios turi reikšmės sprendžiant dėl galimybės taikyti minėtą baudžiamosios teisės institutą. Ši apygardos teismo išvada nėra teisinga, nes bylos aplinkybės neduoda pagrindo neabejotinai išvadai, kad bausmės tikslai T. P. ir J. M. bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Be to, nuteistajam T. P. pirmosios instancijos teismo paskirta ketverių metų laisvės atėmimo bausmė griežtintina, todėl nėra net formalaus pagrindo taikyti jam laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą.

105Šiuo nuosprendžiu nuteistiesiems J. M. ir E. V. paskirta bausmė neviršija ketverių metų laisvės atėmimo bausmės, t. y. formalios sąlygos taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnį nustatytos. Byloje nustatyta, kad J. M. ir E. V. dėl savanaudiškų paskatų, veikdami bendrininkų grupėje, padarė tyčinį sunkų nusikaltimą (Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 5 dalis), panaudojant nukentėjusiojo atžvilgiu, kurio rankos buvo surištos, t. y. iš esmės nukentėjusysis buvo bejėgiškos būklės, negalėjo priešintis, ne tik psichologinį, bet ir fizinį smurtą - nukentėjusįjį spardė kojomis, smūgiavo rankomis bei mušė medinėmis lazdomis, dėl ko G. S. buvo padaryta daug įvairių, pakankamai rimtų, skausmingų sužalojimų skirtingose kūno vietose, tame tarpe ir galvoje - gyvybei svarbioje bei labiausiai pažeidžiamoje žmogaus kūno dalyje, nors sužalojimai visumoje įvertinti nesunkiu sveikatos sutrikdymu, tačiau padarė didelę žalą nukentėjusiojo sveikatai (buvo padarytos ne tik poodinės kraujosruvos, odos nubrozdinimai, bet ir vienuolika dantų vainikų lūžių, dešinės plaštakos I delnakaulio lūžis, plėštinės žaizdos dešinėje blauzdoje, dešinio šeivikaulio kūno lūžis). J. M. ir E. V. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu kaltais neprisipažino, dėl padarytos veikos nesigailėjo, neatlygino nukentėjusiajam padarytos žalos, buvo bausti administracine tvarka. J. M. ir E. V. nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė. Taip pat, svarstant klausimą dėl Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio nustatytų taikymo, atsižvelgtina į J. M. ir E. V. anksčiau padarytas nusikalstamas veikas ir taikytas bausmes.

106J. M. šią veiką padarė, būdamas anksčiau du kartus teistas už vagystes, plėšimus, nutraukiant nuo nukentėjusiųjų kaklų auksines grandinėles, ir viešosios tvarkos pažeidimą, panaudojant fizinį smurtą, ir nuteistajam jau du kartus buvo atidėtas laisvės atėmimo bausmės vykdymas. J. M. daromos nusikalstamos veikos vis sunkėjo, šią nusikalstamą veiką padarė praėjus pakankamai mažam laiko tarpui nuo paskutinės bausmės atlikimo. Įvertinus visas bylos aplinkybes, ir nors teistumas J. M. ir yra išnykęs, darytina išvada, kad J. M. teisinę padėtį lengvinančio instituto taikymas net du kartus praeityje nepadarė jam pozityvaus poveikio, nepaveikė jo taip, kad jis daugiau nepažeidinėtų įstatymų ir nenusikalstų. Išdėstytos aplinkybės rodo, jog J. M. yra linkęs nusikalsti ir teigiamų išvadų nedaro, draudžiamas elgesys yra pastarojo gyvenimo būdas. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, aplinkybes, apibūdinančias nusikalstamą veiką ir kaltininko asmenybę, nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai J. M. bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. J. M. atidėti šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą pagal Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnį nėra teisinio pagrindo.

107Nors E. V. anksčiau už nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų paskatų bei viešosios tvarkos pažeidimą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 93 straipsnio pagrindu, ir jo atžvilgiu byla nutraukta, kas neigiamai charakterizuoja jo asmenybę, tačiau baigtą sunkų tyčinį nusikaltimą padarė pirmą kartą ir būdamas jauno amžiaus, šiuo metu dirba. Įvertinus šias aplinkybes, taip pat tai, kad nėra duomenų, kad po nusikalstamos veikos, už kurios padarymą nuteistasis pripažintas kaltu, būtų padaręs naują nusikalstamą veiką, kas rodo kritišką savo veiksmų vertinimą bei leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ikiteisminis tyrimas ir teisminis bylos nagrinėjimas jau padarė E. V. teigiamą poveikį. Atsižvelgiant į tai, jog E. V. nėra tiek pavojingas, kad bausmės tikslai būtų pasiekti skiriant jam tik realią laisvės atėmimo bausmę, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, jog šiuo nuosprendžiu E. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti atidedant jos vykdymą. Paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas maksimaliam terminui - trejiems metams, paskiriant nuteistajam įpareigojimus. E. V. padarius naujas nusikalstamas veikas, jam grėstų realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas.

108Dėl neturtinės žalos.

109Nuteistojo E. V. apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydžiu, nes pagal apelianto nurodomas atskiras kasacinio teismo nutartis turto prievartavimo bylose ji priteisiama daug mažesnė.

110Neturtinė žala Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (Lietuvos Respublikos CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Lietuvos Respublikos CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Neturtinės žalos atlyginimo dydžių nustatymą lemia objektas, dėl kurio pažeidimo asmuo patiria neturtinę žalą. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala.

111Iš bylos duomenų matyti, kad prieš nukentėjusįjį G. S. visi trys nuteistieji kelias valandas naudojo ne tik psichologinį, bet ir intensyvų fizinį smurtą, ne tik mušdami rankomis ir spardydami kojomis, bet ir panaudodami medines lazdas; nukentėjusysis negalėjo pasipriešinti ir apsiginti nuo jo atžvilgiu naudojamo smurto, nes jam buvo surištos rankos. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje nustatyta, kad G. S. buvo padaryta daug įvairių, pakankamai rimtų, skausmingų sužalojimų skirtingose kūno vietose, tame tarpe ir galvoje - gyvybei svarbioje bei labiausiai pažeidžiamoje žmogaus kūno dalyje (poodinės kraujosruvos, odos nubrozdinimai, vienuolikos dantų vainikų lūžiai, dešinės plaštakos I delnakaulio lūžis, plėštinės žaizdos dešinėje blauzdoje, dešinio šeivikaulio kūno lūžis), mažiausiai 17-kos trauminių poveikių pasekoje, nors sužalojimai visumoje įvertinti nesunkiu sveikatos sutrikdymu, tačiau padarė didelę žalą nukentėjusiojo sveikatai. Nukentėjusysis G. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad jam buvo atliktos kelios operacijos, du mėnesius vaikščiojo su ramentais. Pats nukentėjusysis savo civiliniame ieškinyje teigė, kad po nusikaltimo patyrė didelį stresą, jautė nerimą dėl savo gyvybės, jam buvo grasinama, kad nesikreiptų į teisėsaugos institucijas. Šis įvykis nukentėjusįjį labai sukrėtė, jis patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, dėl to jaučia nuolatinį diskomfortą ir nerimą, baiminasi dėl savo saugumo, jaučia įtampą ir bijo, kad panašūs įvykiai vėl nepasikartotų. Aukščiau aptartais įrodymais buvo nustatyti nuteistųjų neteisėti veiksmai, nukentėjusiajam padaryta žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusių asmenų kaltė. Atsižvelgus į padaryto prieš nukentėjusįjį nusikaltimo pobūdį, pavojingumą, jo pasekmes, į byloje nustatytas aplinkybes, žalą padariusių asmenų kaltę, jų turtinę padėtį, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo iš nuteistųjų solidariai priteista 10 000 eurų neturtinė žala nukentėjusiajam G. S. atitinka bylos aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus.

112Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Šiuo atveju apelianto nurodytose kasacinio teismo nutartyse nustatytos faktinės aplinkybės nėra analogiškos nustatytoms šioje byloje, todėl teismas jais nelaiko precedentu ir nesivadovauja.

113Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu,

Nutarė

114Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. nuosprendį pakeisti:

115T. P., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį skirti bausmę - laisvės atėmimą 5 (penkeriems) metams, ją atliekant pataisos namuose.

116J. M., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį skirti bausmę - laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams, ją atliekant pataisos namuose.

117E. V., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį skirti bausmę - laisvės atėmimą 4 (ketveriems) metams. Palikti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. nuosprendžiu E. V. taikytą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą (Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnis) 3 (trejiems) metams su nuosprendyje nurodytais įpareigojimais.

118Panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. nuosprendžio dalį dėl Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio nustatytų taikymo, atidedant laisvės atėmimo bausmės vykdymą T. P. ir J. M.

119Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

120Nuteistojo E. V., nuteistojo T. P. gynėjo advokato G. Černiausko, nuteistojo J. M. gynėjo advokato A. Blaževičiaus apeliacinius skundus atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. T. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo... 3. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, šiuo... 4. T. P. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 258... 5. E. V. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 181... 6. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, šiuo... 7. J. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 181... 8. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, šiuo... 9. Iš T. P., E. V., J. M. priteista solidariai 10 000 Eur neturtinės žalos... 10. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 11. T. P., E. V., J. M. nuteisti už tai, kad iš anksto susitarę ir veikdami... 12. T. P., E. V., J. M., veikdami bendrininkų grupėje, 2015-02-08 namo rūsio... 13. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei 2015-02-08,... 14. Tęsdami nusikalstamą veiką, T. P. namo rūsyje, adresu ( - ),... 15. Nukentėjusysis G. S. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos... 16. Nurodo, kad Kauno apygardos teismo nuosprendis skundžiamas tik dalyje dėl... 17. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai pritaikęs Lietuvos Respublikos BK 54... 18. Nepaisant nurodytų aplinkybių, susijusių tiek su veikos pavojingumu ir jos... 19. Kauno apygardos teismo paskirtos bausmės nebuvo tinkamai individualizuotos,... 20. Taip pat apygardos teismas visiems nuteistiesiems, vadovaudamasis Lietuvos... 21. Nors yra formalios sąlygos taikyti nuteistiesiems T. P., E. V. ir J. M.... 22. Kauno apygardos teismas už sunkų nusikaltimą, padarytą veikiant... 23. Teismas iš esmės tais pačiais motyvais ir nedėstydamas jokių kitų... 24. Nuteistojo T. P. gynėjas advokatas G. Černiauskas apeliaciniame skunde prašo... 25. Nurodo, kad Kauno apygardos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės... 26. Pirma, turto prievartavimo esmė yra neteisėtas reikalavimas, kuris... 27. Nukentėjusiojo parodymai yra vienintelis nuosprendyje minimas tiesioginis... 28. Nukentėjusysis apie neteisėto reikalavimo ir fizinio smurto panaudojimo... 29. Teismas visiškai nevertino nukentėjusiojo G. S. prieštaringos asmenybės ir... 30. Kitas svarbus aspektas, kurį turėjo pagrįsti Kauno apygardos teismas,... 31. Antra, apygardos teismas pripažino, kad kaltinamieji teisiamajame posėdyje... 32. Kauno apygardos teismas savo išvadas grindžia netiesioginiais įrodymais -... 33. Kauno apygardos teismo motyvai ir baudžiamosios bylos duomenys, kurie... 34. Visi šie ikiteisminio tyrimo metu surinkti ir teismo kaip įrodymai traktuoti... 35. Trečia, teismas iš esmės vadovavosi tik selektyviai atrinktais ir kaltinimui... 36. Baudžiamojoje byloje nebuvo paimti nukentėjusiojo G. S. namų vaizdo kamerų... 37. Kauno apygardos teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė,... 38. Ketvirta, nukentėjusysis G. S. savo parodymuose tvirtina, kad nuteistasis T.... 39. Galima įtarti, kad nukentėjusysis, stambaus kontrabandininko atgarsį... 40. Baudžiamosios bylos duomenys nepatvirtina nukentėjusiajam pareikštos... 41. Nuteistojo J. M. gynėjas advokatas A. Blaževičius ir nuteistasis E. V.... 42. Nurodo, kad šioje byloje aiškiai ir nenuginčijamai įrodyta tik viena... 43. Norint šį veiksmą vertinti kaip turto prievartavimą, būtina nustatyti, ar... 44. Nustatant turto prievartavimo sudėtį, būtina įrodyti, kad kaltinamieji... 45. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės pagrindė... 46. Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 301... 47. Teismas savo išvadas šioje byloje grindė nepatikimais, abejotinais... 48. G. S. 2015-10-12 apklausoje teigė, kad asmeniškai su kaltinamaisiais... 49. G. S. iš karto po įvykio nepranešė policijai apie turto prievartavimo... 50. Liudytojas V. P. 2015-11-12 apklausos teismo posėdžio metu visiškai paneigė... 51. Kaltinamasis T. P. 2016-02-22 teismo posėdžio metu nurodė, kad G. S.... 52. Kaltinamasis E. V. patvirtino T. P. parodymus, nuosekliai papasakojo apie... 53. Kaltinamasis J. M. patvirtino T. P. ir E. V. parodymus, nurodydamas, kad... 54. Liudytoja I. P. 2016-03-29 teismo posėdžio metu patvirtino kaltinamojo T. P.... 55. Apklausus ikiteisminį tyrimą atlikusį tyrėją D. R., matyti, kad... 56. Pirmos instancijos teismas visiškai nevertino ir neatsižvelgė, kad įvykio... 57. Nuteistieji J. M. ir E. V. viso proceso metu neprisipažino padarę jiems... 58. Nuosprendis pagrįstas vien tik nukentėjusiojo nenuosekliais ir abejotinais... 59. Pirmosios instancijos teismas neišsamiai ir neobjektyviai ištyrė bylos... 60. Nuteistasis E. V. apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su teismo iš... 61. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras... 62. Nuteistojo E. V., nuteistojo T. P. gynėjo advokato G. Černiausko, nuteistojo... 63. Dėl nuteistojo E. V., nuteistojo T. P. gynėjo advokato G. Černiausko,... 64. Apeliaciniuose skunduose iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo... 65. Pagal Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalį baudžiamas tas, kas... 66. Nuteistųjų ir jų gynėjų apeliaciniuose skunduose neginčijama, kad... 67. Nuteistasis T. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad niekada nereikalavo iš... 68. Nuteistasis E. V. teisiamajame posėdyje parodė, kad sekmadienį apie 12 val.... 69. Nuteistasis J. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad sekmadienį pasiėmė G.... 70. Nors nuteistųjų T. P., E. V. ir J. M. teisiamajame posėdyje duoti parodymai... 71. Pagrindinis įrodymų šaltinis, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas,... 72. Nukentėjusysis G. S. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2015-02-08 apie 12... 73. Nukentėjusiojo G. S. parodymai viso proceso metu nekito, buvo nuoseklūs,... 74. Nukentėjusysis G. S. savo parodymus patvirtino asmens parodymo atpažinti... 75. Liudytoja N. S., nukentėjusiojo G. S. žmona, teisiamajame posėdyje parodė,... 76. Byloje nėra jokių duomenų, kad liudytoja N. S. būtų suinteresuota duoti... 77. Nukentėjusiojo G. S. parodymus patvirtina ir liudytojo G. V. teisiamajame... 78. Liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nėra visavertis,... 79. Priešingai nei nurodoma apeliaciniuose skunduose, pirmosios instancijos... 80. Liudytojas V. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad sekmadienį po pietų, E.... 81. Siekiant patikrinti liudytojo V. P. parodymus, duotus teisme, teisiamajame... 82. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, matyti, kad liudytojas V. P.... 83. Iš nukentėjusiojo G. S. ir liudytojų N. S., D. R., ikiteisminį tyrimą... 84. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvadoje... 85. Teisiamajame posėdyje apklaustas specialistas O. D. patvirtino savo... 86. Įvertinus specialisto išvadą ir specialisto O. D. paaiškinimus, darytina... 87. Tai, kad įvykio vietoje buvo rasta ir T. P. kraujo, nepaneigia turto... 88. Turto prievartavimo bylose neteisėtų turtinių pretenzijų vertė... 89. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusįjį G. S. ir T. P., E. V., J. M. būtų... 90. Teismas tai pat pagrįstai konstatavo Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3... 91. Byloje nustatyti faktiniai duomenys, leidžia daryti išvadą, kad visi... 92. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad baudžiamojoje byloje nebuvo paimti... 93. Iš baudžiamojo proceso normų neišplaukia, kad įrodinėjimas yra begalinis... 94. Byloje nėra nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos... 95. Dėl nukentėjusiojo G. S. apeliacinio skundo.... 96. Nukentėjusysis nesutinka su nuteistiesiems paskirtomis laisvės atėmimo... 97. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju... 98. Nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 181 straipsnio 3 dalyje,... 99. Įvertinus nuteistųjų asmenybes (T. P. anksčiau neteistas, tačiau baustas... 100. Atsižvelgus į anksčiau nustatytas aplinkybes, T. P. skirtina įstatymo... 101. Pirmosios instancijos teismas ne tik nuteistiesiems T. P., E. V., J. M.... 102. Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo... 103. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra... 104. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, visiems trims nuteistiesiems yra tiek... 105. Šiuo nuosprendžiu nuteistiesiems J. M. ir E. V. paskirta bausmė neviršija... 106. J. M. šią veiką padarė, būdamas anksčiau du kartus teistas už vagystes,... 107. Nors E. V. anksčiau už nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl chuliganiškų... 108. Dėl neturtinės žalos.... 109. Nuteistojo E. V. apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos... 110. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip... 111. Iš bylos duomenų matyti, kad prieš nukentėjusįjį G. S. visi trys... 112. Teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų... 113. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1... 114. Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. nuosprendį pakeisti:... 115. T. P., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal Lietuvos Respublikos BK 181... 116. J. M., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal Lietuvos Respublikos BK 181... 117. E. V., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal Lietuvos Respublikos BK 181... 118. Panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 14 d. nuosprendžio dalį dėl... 119. Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.... 120. Nuteistojo E. V., nuteistojo T. P. gynėjo advokato G. Černiausko, nuteistojo...