Byla 2K-562/2011
Dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 9 d. nutarties

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Olego Fedosiuko, sekretoriaujant Ritai Bartulienei, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Bliuvui, nuteistajam R. U., gynėjams advokatams Rimui Andrikiui, Linui Belevičiui, teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. U. ir Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Vladimiro Kakoškino kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 9 d. nutarties.

2Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžiu R. U. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnį, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį R. U. per bausmės vykdymo atidėjimo laiką be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Šiuo nuosprendžiu R. D. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), ir baudžiamoji byla dėl jo nutraukta (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

3Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gegužės 9 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nuosprendis pakeistas: nuosprendžio dalis, kuria R. D. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, ir baudžiamoji byla jam nutraukta, panaikinta ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis – R. D. pagal BK 181 straipsnio 3 dalį išteisintas neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką; kita šio nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuteistojo R. U. gynėjo advokato R. Girdziušo ir nukentėjusiųjų L. D. ir V. J. apeliaciniai skundai atmesti.

4Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo, gynėjų ir prokuroro paaiškinimų,

Nustatė

5R. U. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2009 m. lapkričio 19 d., apie 16.00 val., restorane „Gan-Bei“, esančiame prekybos ir pramogų centre „Akropolis“, Kaune, Karaliaus Mindaugo pr. 49, neturėdamas teisėto pagrindo, atvirai – viešoje vietoje, panaudodamas psichinę prievartą prieš L. D. ir V. J., reikalavo jų nutraukti maisto papildų „Olimp“ platinimą, grasindamas paveikti šių papildų gamintojus neteikti jiems produkcijos, primygtinai primindamas G. S. mirties faktą bei užuominomis leisdamas suprasti, kad nenutraukus maisto papildų „Olimp“ platinimo, juos taip pat gali ištikti mirtis, vertė nukentėjusiuosius L. D. ir V. J. susilaikyti nuo 2242 Lt vertės turtinio pobūdžio veiksmų – maisto papildų „Olimp“ platinimo.

6R. D. dėl kaltinimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį išteisintas. Jis buvo kaltinamas, tuo, kad, veikdamas organizuota grupe su R. U., vertė nukentėjusiuosius L. D. ir V. J. susilaikyti nuo didelės (ne mažiau kaip 2 100 000 Lt) vertės turtinio pobūdžio veiksmų – maisto papildų „Olimp“ platinimo.

7Nuteistasis R. U. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžio dalį dėl jo nuteisimo bei Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutarties dalį, kuria atmestas jo gynėjo apeliacinis skundas, ir baudžiamąją bylą nutraukti. Kasatorius nurodo, kad teismai neteisingai aiškino turto prievartavimo sudėties požymius, dėl to netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo specialiosios dalies normą, padarė esminių BPK pažeidimų. Turto prievartavimo dalykas yra turtinė nauda, kurios siekiama gauti, pažeidžiant nukentėjusiojo turtines teises ir interesus: verčiant perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus ar nuo jų susilaikyti. Turtinių teisių, interesų ir naudos sąvokos turi būti siejamos su jų ekonominiu turiniu, t. y. su objektyvia galimybe įvertinti juos pinigais. Kasatorius pažymi, kad jo gynėjo apeliaciniame skunde buvo teigiama, jog bendravimo su nukentėjusiaisiais metu jis neišsakė jokio turtinio pobūdžio reikalavimo, kurį galima būtų įvertinti pinigais. Jo ir nukentėjusiųjų L. D. bei V. J. susitikimų metu buvo svarstomos dviejų tiesiogiai konkuruojančių įmonių galimybės dirbti rinkoje. Iš 2009 m. lapkričio 30 d., 2009 m. gruodžio 17 d. pokalbių garso įrašų matyti, kad jis siūlė įvairius variantus: nupirkti L. D. įmonę G, šiam nupirkti jo valdomą UAB „O.“, dalintis rinką regionais, vienai įmonei likti pagrindiniu distributoriumi ir tiekti produktus kitai įmonei „su procentais“ ir pan. Pateikdamas 2009 m. lapkričio 19 d. pokalbio įraše užfiksuotą klausimą „Atsitraukimo jokio nebus iš jūsų pusės?“, jis, R. U., turėjo omenyje būtinybę UAB G atstovams būti lankstesniems, svarstyti įvairias galimybes konkuruoti arba bendradarbiauti rinkoje, tačiau teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų vertinimu, jog „atsitraukti“ reiškia nutraukti verslą. Tai, kad jis, R. U., nereikalavo nutraukti prekybos maisto papildais, įrodo ir vėlesni veiksmai, pvz., 2009 m. lapkričio 30 d. pokalbio metu jo išsakyta frazė: „Tai parsiduosit tuos produktus, jeigu daug prisipirkę esat“. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas dėl šių faktiniais duomenimis pagrįstų argumentų, pagrindžiančių turtinio pobūdžio reikalavimų nebuvimą, nepasisakė. Kasatoriaus manymu, tai, kad nebuvo išreikšta jokio turtinio reikalavimo, ir lėmė sunkumus nustatant jo dydį: kaltinamajame akte nurodyta, jog reikalauta susilaikyti nuo 2 100 000 Lt (nukentėjusiųjų įsivaizduotas penkerių metų veiklos pelnas) turtinio pobūdžio veiksmų, baigiamųjų kalbų teisme ir apeliacinio proceso metu prokuroras prašė reikalavimą vertinti 60 565,24 Lt suma (pagal veikos padarymo metu UAB G turėtą neparduotų maisto papildų vertę), o teismai reikalavimus įvertino 2242 Lt suma (pagal UAB G gautą pelną platinant papildus). Kasatorius pažymi, kad teismų sprendimuose nėra nurodyto jokio reikalavimo, kuris būtų buvęs nukreiptas į iki pokalbio su nukentėjusiaisiais momento UAB G gautą pelną. Nuosprendžiu konstatuotas reikalavimas nutraukti maisto papildų platinimą yra nukreiptas į ateitį ir logiškai nesisieja su turtiniu reikalavimu, nukreiptu į pelną, gautą iki jo išreiškimo. Taigi, kasatoriaus manymu, nėra būtinojo turto prievartavimo sudėties požymio – nusikaltimo dalyko. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė įtikinamų motyvų, galinčių paneigti skundo argumentus, jog nebuvo išreikštas turtinio pobūdžio reikalavimas, neargumentavo, kaip iki reikalavimų išsakymo momento UAB G gautas pelnas gali būti susijęs su į ateitį nukreiptais reikalavimais, taip neišnagrinėjo dalies esminių apeliacinio skundo argumentų.

8Nuteistojo R. U. kasaciniame skunde nurodyta ir tai, kad BK 181 straipsnyje numatyti veiksmai gali būti vertinami kaip turto prievartavimas tik tuomet, kai kaltininkas juos atlieka neturėdamas teisėto pagrindo. Kasatorius pažymi, kad jis, bendraudamas su L. D. ir V. J., buvo įsitikinęs, jog veikia įgyvendindamas savo teises: jis buvo įsigijęs UAB „O.“ akcijų, žinojo, kad ši bendrovė ilgą laiką buvo vienintelė teisėta maisto papildų „Olimp“ platintoja Lietuvoje, prieš susitikdamas su nukentėjusiaisiais sužinojo, kad šiuos papildus, kurie nebuvo notifikuoti, itin žemomis kainomis pradėjo platinti ir UAB G, ir tai leido manyti, jog yra slepiamos pajamos, nemokami mokesčiai. Jis nukentėjusiesiems išsakė teisėtas pretenzijas, siekdamas, kad būtų sudarytos galimybės sąžiningai konkuruoti jo valdomai bendrovei „O.“, ir tai patvirtina ne turto prievartavimui, bet savavaldžiavimui būdingus subjektyviuosius požymius, kai tyčia nukreipta į savo teisės įgyvendinimą, o ne į svetimą turtą. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nenagrinėjo subjektyviųjų jo veikos požymių. Gynėjo apeliaciniame skunde buvo nurodyta, kad R. U. įvykio situaciją vertino kaip suteikiančią teisėtą pagrindą ginti jam priklausančios bendrovės veiklą nuo, jo supratimu, UAB G vykdytos neteisėtos ir nesąžiningos veiklos, taip jis sąžiningai klydo dėl savo teisės ir jos turinio, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių argumentų neišnagrinėjo. Apibendrindamas kasatorius teigia, kad jo veikoje nėra būtinųjų BK 181 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių.

9Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas, ištirdamas naujus įrodymus, bet juos vertindamas tik iš dalies, iš esmės pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą. Apeliacinio teismo posėdyje buvo apklaustas kaip liudytojas A. B., kuris paaiškino, jog L. D. paskolino diktofoną „Olimpus“, diktofone nustatymų dėl įrašo pradžios ir pabaigos nedarė, atidavęs diktofoną jo daugiau nematė, iš jo informacijos į kitą laikmeną neperrašinėjo, tam reikalingos programinės įrangos neturėjo. Kasatorius pažymi, kad šie liudytojo parodymai prieštarauja nukentėjusiojo L. D. parodymams apie tai, kad 2009 m. lapkričio 19 d. padaręs garso įrašą nuvyko pas A. B., kuris kompiuteriu informaciją iš diktofono perkėlė į USB laikmeną, o jau po to šią laikmeną L. D. pateikė policijos pareigūnui, kuris informaciją dar kartą perrašė į kompaktinę plokštelę. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad klausimas dėl garso įrašo originalumo buvo iškilęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nes procesiniuose dokumentuose nurodyta, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnas A. R. iš L. D. paėmė būtent kompaktinę plokštelę, o teisminio proceso metu paaiškėjo, jog L. D. pareigūnui pateikė USB laikmeną. Be to, abejonių dėl garso įrašo autentiškumo kilo ir dėl tos priežasties, kad įraše užfiksuota tik dalis vykusio pokalbio. L. D. šią aplinkybę aiškino tuo, kad diktofone buvo nustatytas automatinis išsijungimas po tam tikro laiko. Liudytojas A. B. paneigė šiuos L. D. parodymus. Apeliacinis teismas konstatavo, kad netikėti liudytojo A. B. parodymais nėra pagrindo, o nukentėjusiojo L. D. parodymai nėra patikimi. Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs L. D. parodymų melagingumą, nepasisakė dėl naujai iškilusių abejonių dėl esminio įrodymo – 2009 m. lapkričio 19 d. garso įrašo – autentiškumo, informacijos perkėlimo iš diktofono į kitas laikmenas aplinkybių. Be to, byloje nustatyta, kad 2009 m. lapkričio 30 d. ir gruodžio 17 d. pokalbių įrašai buvo padaryti neteisėtai, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnas A. R. perdavė L. D. diktofoną, instruktavo dėl įrašo darymo, nors nebuvo gautas ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimas atlikti veiksmus, numatytus BPK 158 straipsnyje. Kasatorius pažymi, kad kyla pagrįstų abejonių, jog 2009 m. lapkričio 19 d. garso įrašas taip pat galėjo būti padarytas ikiteisminio tyrimo pareigūnų iniciatyva ir jiems padedant, šie veiksmai atlikti dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo, negavus teismo leidimo Operatyvinės veiklos įstatymo ar BPK nustatyta tvarka. Nepašalinus abejonių negalima konstatuoti, kad šis garso įrašas atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

10Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad 2009 m. lapkričio 30 d. ir gruodžio 17 d. pokalbių įrašai nebuvo vertinami kaip įrodymai dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir ikiteisminio tyrimo teisėjo padarytų procesinių pažeidimų. Kauno miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos 2009 m. lapkričio 26 d. nutartimi, vadovaujantis BPK 160 straipsnio 1, 2 dalimis, buvo leista L. D., V. J. ir R. U. vykdyti savo tapatybės neatskleidžiančių pareigūnų veiksmus – teisėja leido taikyti šią procesinės prievartos priemonę, remdamasi kita – slaptą sekimą reglamentuojančia, BPK norma. Prokurorė šį pažeidimą pripažino ir baigiamųjų kalbų metu prašė šiais duomenimis kaip įrodymais nesiremti. Kasatorius pažymi, kad baudžiamojo proceso mokslo doktrinoje žinoma įrodymų leistinumo asimetrijos teorija, teigianti, kad jeigu renkant įrodymus procesinius pažeidimus padarė kaltinimo pusė, tokių įrodymų negalima naudoti įrodinėjant asmens kaltę, tačiau juos gali naudoti gynyba kaltininko padėčiai palengvinti. Kasatoriaus manymu, dėl to 2009 m. lapkričio 30 d. ir gruodžio 17 d. vykusių pokalbių įrašai ir jų stenogramos kartu su 2009 m. gruodžio 2 d. ir 2009 m. gruodžio 21 d. savo tapatybės neatskleidžiančių ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų protokolais turėtų būti pripažinti gynybai tinkamais naudoti įrodymais.

11Prokuroras kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartį ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Kasatorius nurodo, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso 320 straipsnio 3 dalies, 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisėtą sprendimą. Apeliacinis teismas neišsamiai išnagrinėjo nukentėjusiųjų L. D. ir V. J. parodymus. Šio teismo nutartyje nurodyta, kad „nukentėjusiųjų parodymai nėra labai patikimi“ motyvuojant tuo, kad bylos medžiaga nepatvirtina nukentėjusiojo L. D. parodymų, jog R. D. į pokalbį įsijungė po skambučio R. U. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad: neteisingi nukentėjusiųjų parodymai apie priežastis, dėl ko 2009 m. lapkričio 19 d. restorane „Gan Bei“ nebuvo padarytas visas garso įrašas (jie parodė, jog dėl diktofone nustatyto laiko limito pokalbis įsirašė ne visas, o diktofono savininkas A. B. teigė, kad prieš skolindamas diktofoną L. D. su juo įrašo pradžios ir pabaigos neaptarinėjo); L. D. parodymai apie garso įrašo perkėlimą į USB jungtį skyrėsi nuo liudytojo A. B. parodymų. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismo atliktas L. D. parodymų tyrimas ir vertinimas paremtas detalių vertinimu, fragmentiškų nesutapimų pripažinimu esminiais prieštaravimais, nesiaiškinant šių neatitikimų esmės, neatsižvelgiant į tai, kad nuo nusikaltimo padarymo dienos iki liudytojo A. B. apklausos Apeliaciniame teisme praėjo nemažai laiko, o šis liudytojas nebuvo tiesioginis nusikaltimo stebėtojas. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutartyje remiamasi tik išteisintajam R. D. palankia nukentėjusiųjų duotų parodymų dalimi.

12Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino L. D. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų, jog restorane iš R. D. pusės jautėsi agresija, tonas buvo griežtas, šis žinojo, kokia pokalbio esmė, R. U. pasakius, kad jie – „Olimp“ atstovai, R. D. įsijungė į pokalbį. R. U. ir R. D. kalbėjo apie tai, kad prekyba „Olimp“ maisto papildais gali užsiimti tik vienas R. U., o jie, nukentėjusieji, turi trauktis arba prekyba galima tik per R. U., vis primindami G. S. nusinuodijimo antifrizu aplinkybes R. D. ir R. U. grasino. Apeliacinis teismas nepakankamai dėmesio skyrė ir nukentėjusiojo V. J. parodymams, jog pokalbio su R. U. ir R. D. restorane metu buvo pastovus spaudimas pasitraukti iš verslo prekybos maisto papildais; R. D. griežtu valdingu tonu nurodė trauktis iš verslo; R. D. dar klausė, ar nukentėjusieji žino, su kuo kalba; grėsmė jautėsi iš viso pokalbio konteksto; suprato, kad yra prievartaujamas turtas.

13Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų dėl R. U. veikos kvalifikavimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį. Išvadą, kad nukentėjusiųjų argumentai, jog jie buvo verčiami susilaikyti nuo prekybos 60 565,24 Lt vertės maisto papildais, nepagrįsti, teismas grindė nukentėjusiųjų duotų parodymų detalių, ištrauktų iš konteksto, vertinimu, neaptardamas nukentėjusiųjų parodymų, kad nusikaltimo padarymo dieną už visą produkciją gamintojui buvo sumokėta ir, jeigu jie pagal kaltininkų reikalavimą būtų nustoję prekiauti maisto papildais būtų patyrę tiesioginių nuostolių. Apibendrindamas prokuroras teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas bylos aplinkybes, įrodymus vertino nepakankamai atsižvelgdamas į jų tarpusavio santykį, teikdamas pirmenybę išteisintojo R. D. ir nuteistojo R. U. gynybinei pozicijai, neatsakydamas į esminius prokuroro apeliacinio skundo argumentus.

14Kasaciniai skundai atmestini.

15Dėl nuteistojo R. U. argumentų, susijusių su nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį

16Nuteistasis R. U. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį teigdamas, jog jis jokio turtinio pobūdžio reikalavimo, turinčio piniginę vertę, nukentėjusiesiems neišsakė, o bendraujant su jais buvo svarstoma dviejų konkuruojančių įmonių galimybė dirbti rinkoje, taigi, kasatoriaus manymu, jo veiksmuose nėra turto prievartavimo požymių. Šie kasatoriaus argumentai yra nepagrįsti. Pagal teismų nustatytas faktines aplinkybes R. U. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip turto prievartavimas.

17Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Vienas esminių turto prievartavimo požymių yra reiškiamų turtinių pretenzijų teisinis nepagrįstumas, kurį suvokia ir pats kaltininkas. Kai prievarta reiškiamos turtinės pretenzijos turi teisėtą pagrindą, veika, nustačius visus kitus būtinus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, gali būti kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas (BK 294 straipsnis). Pabrėžtina ir tai, kad veika kvalifikuojama kaip savavaldžiavimas ir tada, kai savavališkai įgyvendinama tariama (įsivaizduojama, realiai neegzistuojanti) teisė. Kita vertus, pripažįstant tariamos teisės įgyvendinimo faktą, neleistina pagrindu laikyti vien tik kaltininko subjektyvų gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimą, bet būtina nustatyti, kad jis sąžiningai klydo, t. y. negalėjo arba neturėjo suprasti, jog jokios realiai egzistuojančios teisės nėra (kasacinės nutartys Nr. 2K-509/2008, 2K-65/2009, 2K-122/2010).

18Faktines turto prievartavimo aplinkybes teismas nustatė remdamasis nukentėjusiųjų L. D., V. J., iš dalies ir nuteistojo R. U., liudytojų parodymais, nuteistojo inicijuoto 2009 m. lapkričio 19 d. susitikimo metu vykusio nukentėjusiųjų ir R. U. pokalbio garso įrašu bei šio pokalbio stenograma. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. U. veika pasireiškė atviru ir be jokio teisėto pagrindo reiškiamu reikalavimu nukentėjusiesiems L. D. ir V. J. nutraukti maisto papildų „Olimp“ platinimą panaudojant psichinę prievartą. Tokie veiksmai vertintini kaip vertimas susilaikyti nuo turtinio pobūdžio veiksmų ir atitinka turto prievartavimo nusikaltimo sudėties požymius. Nuteistojo kasacinio skundo teiginys, kad maisto papildų platinimo nutraukimas, kurio buvo reikalaujama, nesudaro turto prievartavimo dalyko, neatitinka įstatymo turinio ir atmestinas. Nepaisant to, kad sudėtinga apskaičiuoti tokių pretenzijų vertę, prievartinis reikalavimas pasitraukti iš verslo traktuotinas kaip veiksmas, kuriuo siekiama gauti neteisėtos turtinės naudos bei pažeisti nukentėjusiojo turtinius interesus. Turtines pretenzijas nuteistasis reiškė naudodamas psichinę prievartą. Nuteistojo argumentai, kuriais bandoma paneigti psichinės prievartos naudojimą prieš nukentėjusiuosius, atmestini. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, nustatė, kad R. U. grasino paveikti papildų gamintojus neteikti nukentėjusiesiems produkcijos, minėjo G. S. mirties faktą, taigi užuominomis leido suprasti, jog, nenutraukus maisto papildų „Olimp“ platinimo, juos gali ištikti toks pat likimas. Nagrinėjamos bylos kontekste teismas šiuos faktus vertino kaip psichinės prievartos panaudojimą. Apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo argumentus patikrinęs atliktą įrodymų vertinimą, padarė tokias pat išvadas. Kasacinio teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingų išvadų.

19Nustatyta, kad R. U. kaltė reiškėsi tiesiogine tyčia, t. y. jis suvokė, kad, panaudodamas psichinę prievartą, verčia nukentėjusiuosius vykdyti neteisėtą turtinę pretenziją, ir norėjo taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

20Nėra jokio pagrindo sutikti ir su nuteistojo versija apie neva jo tariamos teisės vykdymą ginant savo verslą nuo neteisėtos ir nesąžiningos konkurentų veiklos. Toks įvykio traktavimas yra teisiškai nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad nors R. U. nuo 2009 m. spalio 9 d. buvo vienintelis UAB „O.“, prekiavusios maisto papildais „Olimp“, akcininkas, o nuo 2009 m. rugpjūčio mėn. tokiais pat papildais pradėjo prekiauti ir UAB G, vadovaujama L. D. (R. U. ir L. D. tapo verslo konkurentais), sprendė, kad R. U. neturėjo teisėto pagrindo versti kitą asmenį susilaikyti nuo tam tikrų turtinio pobūdžio veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas pritarė šiai išvadai pažymėdamas, kad veikos padarymo metu UAB G buvo teisėtas šių maisto papildų platintojas. Sutiktina su apeliacinės instancijos teismo argumentais, kad veiksmai, kuriais bandoma iš rinkos išstumti konkurentus, nevertintini kaip tikros ar tariamos teisės vykdymas (savavaldžiavimas).

21Turtinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai išdėstyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.136 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalies 1 punkte konkrečiai nustatyta, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš šio kodekso ir kitų įstatymų numatytų sutarčių ir kitokių sandorių, taip pat, nors įstatymų ir nenumatytų, bet jiems neprieštaraujančių sandorių. Pagal bylos duomenis nenustatyta, kad tarp UAB „O.“, kurios akcininkas buvo R. U., ir UAB G, kurios interesams atstovavo nukentėjusieji, buvo atsiradę turtinių teisių ir prievolių, ginčų, kuriuos būtų bandęs savavališkai spręsti nuteistasis. Taigi teismų išvada, kad R. U. pareikštos turtinės pretenzijos buvo neteisėtos, yra teisinga.

22Dėl privačiai daryto garso įrašo kaip įrodymo leistinumo

23Nuteistasis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pažeidimų vertindamas naujai ištirtus įrodymus (liudytojo A. B. parodymus), nurodydamas, kad šio liudytojo parodymai apie diktofono perdavimo aplinkybes nukentėjusiajam L. D., jame padaryto įrašo perrašymą skyrėsi nuo L. D. duotų parodymų, dėl to iškilo abejonių dėl padaryto garso įrašo originalumo. Be to, nuteistojo manymu, kyla pagrįstų abejonių, ar šis garso įrašas nebuvo padarytas ikiteisminio tyrimo pareigūnų iniciatyva ir jiems padedant.

24Pažymėtina, kad pagal BPK 98 straipsnį nukentėjusysis gali savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Tai leidžiama padaryti bet kurioje proceso stadijoje. Privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu, be to, įstatymai nedraudžia asmeniui slaptai įrašinėti savo pokalbių su kitais asmenimis. Toks privačiai padarytas garso įrašas, patvirtinantis ar paneigiantis reikšmingas bylos sprendimo aplinkybes, gali būti pripažintas įrodymu (kasacinės nutartys Nr. 2K-360/2004, 2K-191/2005). Kita vertus, tais atvejais, kai privačiai padarytas pokalbių garso įrašas pateikiamas kaip įrodymas, teismas gali juo remtis tik patikrinęs jo atsiradimo aplinkybes ir įsitikinęs jo patikimumu (kasacinė nutartis Nr. 2K-122/2010). Bylos medžiaga rodo, kad šis įrodymų vertinimo reikalavimas nebuvo pažeistas.

25Bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismas, priešingai proceso dalyvių nuomonei, nusprendė atlikti įrodymų tyrimą ir pakartotinai apklausė nukentėjusiuosius L. D., V. J., iškvietė ir apklausė naują liudytoją A. B., apžiūrėjo daiktinį įrodymą – „Olimpus“ diktofoną. Apeliacinės instancijos teismas savo sprendime pasisakė ir vertino naują įrodymą – liudytojo A. B. parodymus. Tai, kad nukentėjusiojo L. D. parodymai apie padaryto pokalbio garso įrašą perrašymą iš diktofono į USB laikmeną iš dalies skyrėsi nuo liudytojo A. B. parodymų, neleido teismui vertinti nukentėjusiojo parodymų kaip nepatikimų, nes šie skirtumai parodymuose nebuvo susiję su esminėmis bylos aplinkybėmis. Minėta, kad gynyba neneigė, jog toks pokalbis 2009 m. lapkričio 19 d. buvo, neabejojo pokalbio įrašo originalumu, neginčijo, kad garso įraše užfiksuota, kaip R. U. kalbasi su nukentėjusiaisiais. Be to, gynyba nekėlė klausimo, ar toks įrašas nebuvo padarytas teisėsaugos pareigūnų iniciatyva. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad teismai, remdamiesi 2009 m. lapkričio 19 d. vykusio pokalbio įrašu ir jo stenograma, įrodinėjimo tvarkos nepažeidė.

26Dėl prokuroro kasacinio skundo argumentų, susijusių su R. D. išteisinimu

27Prokuroras kasaciniame skunde ginčija teismų atliktą įrodymų vertinimą, kurio pagrindu R. D. buvo išteisintas. Prokuroras, nesutikdamas su R. D. išteisinimu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 181 straipsnio 3 dalyje, teigia, kad teismai neišsamiai išnagrinėjo nukentėjusiųjų L. D. ir V. J. parodymus. Prokuroro argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo nepagrįsti.

28Pažymėtina, kad išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, daromos tik tada, kai išvadai pagrįsti pakanka įrodymų. Teismai išsamiai įvertino įrodymų, kuriais kaltinimas grindė abiejų kaltinamųjų dalyvavimą jiems inkriminuotoje veikoje, visetą: nukentėjusiųjų, nuteistojo ir liudytojų parodymus, 2009 m. lapkričio 19 d. pokalbio tarp nukentėjusiųjų ir R. U. įrašą bei stenogramą. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai sprendė, kad R. D. kaltei pagrįsti vien nukentėjusiųjų duotų parodymų, jo atpažinimo fakto, nepakanka. Teismai pažymėjo, kad 2009 m. lapkričio 19 d. pokalbio tarp nukentėjusiųjų ir R. U. stenogramoje R. D. dalyvavimas šiame pokalbyje neužfiksuotas; nustatytas faktas, kad jis priėjo prie stalelio, kur sėdėjo R. U. bei nukentėjusieji L. D. ir V. J., negali būti vertinamas kaip nusikaltimas; byloje nėra duomenų apie tai, kad R. U. ir R. D. iš anksto buvo susitarę susitikti tam, kad prievartautų turtą iš nukentėjusiųjų; iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad jie tik manė, jog kaltinamieji buvo susitarę daryti nusikaltimą, tačiau tai patvirtinančių duomenų teismui nepateikta.

29Priešingai nei teigiama prokuroro kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino prokuroro skundo argumentus dėl nepagrįsto R. D. išteisinimo, aprašomojoje nutarties dalyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl prokuroro apeliacinio skundo, taigi BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų nepažeidė.

30Kasacinio teismo teisėjų kolegija pagal bylos aplinkybes nenustatė pagrindo abejoti teismų išvada, kad R. D. dalyvavimas nusikalstamoje veikoje neįrodytas.

31Dėl prokuroro kasacinio skundo argumentų, susijusių su R. U. veikos kvalifikavimu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį

32Prokuroras kasaciniame skunde nesutinka ir su tuo, kad teismai nenustatė, jog buvo prievartaujamas didelės vertės turtas ir perkvalifikavo R. U. veiką iš BK 181 straipsnio 3 dalies į BK 181 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, kad turto prievartavimo bylose neteisėtų turtinių pretenzijų vertė nustatinėjama pagal bylos duomenis, iš kurių galima spręsti, kokio dydžio naudai gauti buvo nukreipti kaltininko veiksmai. Nustatant šią aplinkybę, būtina įvertinti tiek objektyvius reikštų turtinių pretenzijų parametrus, tiek kaltininko tyčios turinį. Be to, kaip pagrindas imami realūs kaltininko ketinimai, o ne bet kokia pokalbiuose paminėta suma (kasacinė nutartis Nr. 2K-462/2006). Akivaizdu, kad šioje byloje dėl pareikšto reikalavimo specifikos (pasitraukti iš verslo), kaltininko neteisėtai siekiamos naudos vertės nustatymas ir pagrindimas objektyviais duomenimis buvo apsunkintas.

33Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš pradžių kaltinamiesiems buvo pareikštas kaltinimas dėl 2 100 000 Lt vertės turto prievartavimo. Iš bylos medžiagos galima suprasti, kad tokia turtinės pretenzijos vertė atsirado pagal nukentėjusiojo L. D. per apklausą nurodytus paskaičiavimus, kokio pelno jis tikėjosi gauti per penkerius metus (T. 1, b. l. 75). Bylą nagrinėjant teisme savo baigiamojoje kalboje prokurorė sumažino inkriminuojamą turto vertę iki 60 565,24 Lt. Šis skaičius buvo pagrįstas apskaičiavimu, kokios vertės neparduotų maisto papildų likutis buvo nukentėjusiųjų bendrovės sandėlyje (T. 8, b. l. 20). Akivaizdu, kad tiek pirmas, tiek antras skaičius nerodo, kokios vertės naudą būtų gavęs kaltininkas, jei būtų privertęs nukentėjusiuosius pasitraukti iš verslo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad kaltinimas dėl siekiamos naudos vertės turi būti konkretus bei aiškus ir kad teismas negali remtis nukentėjusiųjų vizijomis. Tokiai pozicijai pritartina. Šioje byloje tai ypač aktualu, nes nuo to, kaip apskaičiuota turtinių pretenzijų vertė, priklauso, ar kaltinamajam inkriminuotina sunkiausia iš kvalifikuoto turto prievartavimo rūšių (BK 181 straipsnis 3 dalis), smarkiai apsunkinanti kaltinamojo teisinę padėtį.

34Taigi teismas, nustatęs visišką pateiktų didelės vertės apskaičiavimų nepagrįstumą, privalėjo pašalinti šį kvalifikuojantį požymį iš kaltinimo. Tai ir buvo padaryta. Kita vertus, teismo nustatyta turtinių pretenzijų vertė (2242 Lt) taip pat nėra tiksli, nes pagrįsta specialistės apskaičiavimu, kokį pelną, pardavę maisto papildus, būtų gavę nukentėjusieji, bet ne kaltinamasis R. U. Tačiau šis netikslumas nesuteikia pagrindo naikinti ar keisti teismų priimtų sprendimų, nes R. U. veika pagal BK 181 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai. Panašiai yra pasisakęs ir apeliacinės instancijos teismas, atmetęs prokuroro skundo argumentus dėl būtinumo veiką kvalifikuoti pagal BK 181 straipsnio 3 dalį.

35Pripažintina, kad pagal kasacinių skundų nurodytus argumentus, keisti ar naikinti teismų priimtus sprendimus, nėra pagrindo.

36Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

37Nuteistojo R. U. ir Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo, Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro Vladimiro Kakoškino kasacinius skundus atmesti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų... 2. Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 14 d. nuosprendžiu R. U. nuteistas... 3. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 4. Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo, gynėjų ir... 5. R. U. nuteistas pagal BK 181 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2009 m. lapkričio... 6. R. D. dėl kaltinimo pagal BK 181 straipsnio 3 dalį išteisintas. Jis buvo... 7. Nuteistasis R. U. kasaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo... 8. Nuteistojo R. U. kasaciniame skunde nurodyta ir tai, kad BK 181 straipsnyje... 9. Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas,... 10. Kasaciniame skunde nurodoma ir tai, kad 2009 m. lapkričio 30 d. ir gruodžio... 11. Prokuroras kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2011... 12. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino L.... 13. Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė... 14. Kasaciniai skundai atmestini.... 15. Dėl nuteistojo R. U. argumentų, susijusių su nusikalstamos veikos... 16. Nuteistasis R. U. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 181 straipsnio 1 dalį... 17. Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo... 18. Faktines turto prievartavimo aplinkybes teismas nustatė remdamasis... 19. Nustatyta, kad R. U. kaltė reiškėsi tiesiogine tyčia, t. y. jis suvokė,... 20. Nėra jokio pagrindo sutikti ir su nuteistojo versija apie neva jo tariamos... 21. Turtinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai išdėstyti Lietuvos... 22. Dėl privačiai daryto garso įrašo kaip įrodymo leistinumo ... 23. Nuteistasis teigia, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pažeidimų... 24. Pažymėtina, kad pagal BPK 98 straipsnį nukentėjusysis gali savo iniciatyva... 25. Bylos duomenys patvirtina, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismas,... 26. Dėl prokuroro kasacinio skundo argumentų, susijusių su R. D. išteisinimu... 27. Prokuroras kasaciniame skunde ginčija teismų atliktą įrodymų vertinimą,... 28. Pažymėtina, kad išvados dėl aplinkybių, turinčių reikšmės bylai... 29. Priešingai nei teigiama prokuroro kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos... 30. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pagal bylos aplinkybes nenustatė pagrindo... 31. Dėl prokuroro kasacinio skundo argumentų, susijusių su R. U. veikos... 32. Prokuroras kasaciniame skunde nesutinka ir su tuo, kad teismai nenustatė, jog... 33. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš pradžių kaltinamiesiems buvo... 34. Taigi teismas, nustatęs visišką pateiktų didelės vertės apskaičiavimų... 35. Pripažintina, kad pagal kasacinių skundų nurodytus argumentus, keisti ar... 36. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 37. Nuteistojo R. U. ir Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo,...