Byla 2A-844/2014

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Jarackaitės, Kazio Kailiūno, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės „Indėlių ir investicijų draudimas“ apeliacinį skundą, atsakovo bankrutavusios akcinės bendrovės banko SNORAS prisidėjimą prie apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2437-611/2013 pagal ieškovų E. S., V. S.-K., R. S. ir C. R. ieškinį atsakovams bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui SNORAS ir valstybės įmonei „Indėlių ir investicijų draudimas“ dėl sandorių pripažinimo nesudarytais ir niekiniais, ieškovų pripažinimo indėlininkais ir akcinei bendrovei bankui SNORAS patikėtų pinigų pripažinimo indėliais, draudimo išmokų ir procesinių palūkanų priteisimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Ieškovai E. S., V. S.-K., R. S. ir C. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti, kad ieškovai su atsakovu AB banku SNORAS nesudarė 2011 m. gegužės 27 d. obligacijų įsigijimo sutarčių, t. y. E. S. nesudarė obligacijų įsigijimo sutarties Nr. FO20110527V990027, V. S.-K. nesudarė sutarties Nr. FO20110527V990033, R. S. – sutarties Nr. FO20110527V990026, o ieškovė C. R. – sutarties Nr. FO20110527V990032; pripažinti, kad atsakovo BAB banko SNORAS nurodomos šios 2011 m. gegužės 27 d. obligacijų įsigijimo sutartys yra niekinės ir teisiškai neegzistavusios ab initio, tai yra nuo 2011 m. gegužės 27 d. ir vėlesniu laikotarpiu po šios datos; pripažinti, kad jokios AB banke SNORAS ieškovų laikytos lėšos 2011 m. gegužės 27 d. ar vėlesniu laikotarpiu po šios datos nebuvo teisėtai panaudotos AB banko SNORAS išleistoms obligacijoms įsigyti; pripažinti, kad visos ieškovų atsakovui AB bankui SNORAS perduotos lėšos draudžiamojo įvykio dieną (banko licencijos panaikinimo ar bankroto bylos iškėlimo dieną) laikytinos indėliais Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) 2 straipsnio 4 dalies prasme, o patys ieškovai draudžiamojo įvykio dieną buvo indėlininkais IĮIDĮ 2 straipsnio 3 dalies prasme visų ieškovų AB bankui SNORAS patikėtų sumų atžvilgiu; priteisti iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams priklausančias draudimo išmokas: E. S. – 333 193,39 Lt, V. S.-K. – 115 095,04 Lt, R. S. – 340 194,06 Lt, C. R. – 105 598,20 Lt; priteisti iš atsakovo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ieškovams 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas už kiekvienam ieškovui priteistą sumą už laikotarpį nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

5Ieškinyje nurodyta, kad ieškovai su atsakovu AB banku SNORAS buvo sudarę terminuotojo indėlio sutartis su automatinio pratęsimo sąlygomis. Iškėlus bankui bankroto bylą, paaiškėjo, kad ieškovų banke laikytos lėšos nebuvo panaudotos terminuotiems indėliams pratęsti, o 2011 m. gegužės 27 d. tariamai buvo investuotos į banko išleistas obligacijas. Ieškovai jokių 2011 m. gegužės 27 d. obligacijų įsigijimo sutarčių nėra sudarę, o atsakovo AB banko SNORAS įrašai atlikti vienašališkai ir negali patvirtinti tikrosios ieškovų valios dėl tariamų obligacijų įsigijimo sutarčių sudarymo ar pačių sutarčių sudarymo fakto. Kadangi ieškovų valia dėl obligacijų įsigijimo sutarčių sudarymo su banku nebuvo išreikšta įstatymų nustatyta tvarka, todėl atsakovo nurodomų tariamų 2011 m. gegužės 27 d. obligacijų įsigijimo sutarčių teisinio egzistavimo pripažinimas prieštarautų imperatyvioms CK nuostatoms dėl sutarčių sudarymo tvarkos ir formos, sutarčių laisvės principui, bendriesiems protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principams bei Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) imperatyvams. Obligacijų įsigijimo sutartys nebuvo sudarytos, todėl pripažintina, kad ieškovų pinigai draudžiamojo įvykio dieną buvo laikomi ieškovų indėliuose ar jų einamosiose sąskaitose AB banke SNORAS. Tuo pagrindu atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, gavęs ieškovų 2012 m. rugpjūčio 30 d. prašymus privalėjo apskaičiuoti ir išmokėti draudimo išmokas iki 100 000 eurų kiekvienam, o to nepadaręs pasielgė neteisėtai ir nepagrįstai. Pripažinus 2011 m. gegužės 27 d. tariamai sudarytas obligacijų įsigijimo sutartis niekinėmis, šalys grąžintinos į status quo ante, atitinkamai ieškovų už obligacijas bankui pervestos lėšos turi būti pripažįstamos 2011 m. gegužės 27 d. ir vėliau laikytomis lėšomis ieškovų einamosiose sąskaitose ar ieškovų indėlių sąskaitose banke.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 8 d. sprendimu E. S., V. S.-K., C. R. ir R. S. ieškinį tenkino iš dalies. Teismas pripažino ieškovės E. S. ir atsakovo BAB banko SNORAS 2011 m. gegužės 27 d. sudarytą obligacijų įsigijimo sutartį Nr. FO20110527V990027 dėl 451 992,32 Lt vertės obligacijų įsigijimo, ieškovės V. S.-K. 2011 m. gegužės 27 d. sudarytą obligacijų įsigijimo sutartį Nr. FO20110527V990033 dėl 115 098,04 Lt vertės obligacijų įsigijimo, ieškovo R. S. 2011 m. gegužės 27 d. sudarytą obligacijų įsigijimo sutartį Nr. FO20110527V990026 dėl 340 794,21 Lt vertės obligacijų įsigijimo, ieškovės C. R. 2011 m. gegužės 27 d. sudarytą obligacijų įsigijimo sutartį Nr. FO20110527V990032 dėl 105 598,20 Lt vertės obligacijų įsigijimo negaliojančiomis nuo jų sudarymo dienos. Taikė restituciją ir grąžino 451 992,32 Lt į E. S., 115 098,04 Lt į V. S.-K., 340 794,21 Lt į R. S., 105 598,20 Lt į C. R. banko sąskaitas AB banke SNORAS ir šias sumas laikė ieškovų lėšomis jų mokėjimo sąskaitose, kurioms taikomos IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalies ir 3 straipsnio 1 dalies nuostatos. Įpareigojo atsakovą BAB banką SNORAS perduoti atsakovui VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ duomenis apie ieškovus E. S., V. S.-K., C. R. ir R. S. bei jų turėtas lėšas mokėjimo sąskaitose draudimo išmokos apskaičiavimo ir išmokėjimo tikslu. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė.

8Teismas, įvertinęs ginčijamų sutarčių dalyką ir šių sutarčių vertę, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad jos priskiriamos rizikos sutartims, o sudaromos tarp fizinio ir juridinio asmenų, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymo (toliau – FĮĮ) 31 straipsnio 2 dalimi, 2 straipsnio 35 dalies 1 punktu konstatavo, jog ieškovų obligacijų pasirašymo sutartys turėjo būti sudarytos rašytine forma. Tačiau teismas pažymėjo, kad rašytinės formos nesilaikymas nedaro tokios sutarties negaliojančia, tačiau atima iš šalių teisę, esant ginčui dėl sutarties sudarymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 str. 2 d.), ypač kai pagal CK 6.922 straipsnio 1 dalį lėšos iš klientų sąskaitų gali būti nurašomos tik klientų nurodymu.

9Teismas pripažino, jog atsakovo BAB banko SNORAS pateikti į bylą ieškovų sąskaitų įrašai, kuriais iš ieškovų sąskaitų buvo nurašytos lėšos ir įskaitytos į atsakovo surenkamąją sąskaitą obligacijų platinimui, yra atlikti atsakovo vienašališkai, taigi neatspindi ieškovų tikrosios valios, todėl ir negali būti laikomi netiesioginiais sutarties sudarymo įrodymais.

10Teismas pažymėjo, jog bankas nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad ieškovai pagal šalių susitarimą atsakovo pasiūlymą sudaryti ginčo sutartis galėjo akceptuoti tylėjimu, t. y. nepranešant apie valią sudaryti sutartis atsakovui (CK 6.173 str.). Teismas akcentavo, kad valia sudaryti sutartį tylėjimu gali būti išreikšta tik įstatymo ar sandorio šalių susitarimo numatytais atvejais (CK 1.64 str. 3 d., 6.173 str. 3 d.). Kadangi šalys nebuvo susitarusios, jog ieškovai valią sudaryti ginčo sutartis gali išreikšti tylėjimu, todėl banko nurodytą aplinkybę, kad ieškovai esą pastebėjo lėšų nurašymą elektroninės bankininkystės sistemoje pagal jų nesudarytas sutartis ir dėl to nereiškė anksčiau pretenzijų, nesudarė teismui pagrindo pripažinti, jog ieškovai patvirtino ginčo sutarčių sudarymą. Be to, teismo nuomone, toks ieškovų elgesys nėra pakankamas pagrindas konstatuoti esant jų konkliudentiniams veiksmams sudaryti ginčo sutartį ar jos vėlesnį patvirtinimą, nes konkliudentiniai veiksmai negali būti išreiškiami tylėjimu, jie turi būti aktyvūs, jog aiškiai atspindėtų šalies valią sudaryti ar patvirtinti sutartį (CK 1.71 str. 1 d., 6.173 str. 1 d.). Teismas taip pat pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų, kad tarp šalių vyravo praktika sutartis sudaryti žodžiu, be rašytinio patvirtinimo, o aplinkybė, jog atsakovas taikė teisės požiūriu ydingą praktiką, kai sutartį suvesdavo į banko vidaus sistemą ir ją įvykdydavo, o tik po to ją pasirašydavo su klientais, negali būti pagrindas pripažinti esant ieškovų numanomą valią sudaryti ginčo sutartis. Tai, jog ieškovė E. S. derėjosi su banko darbuotojais dėl banko išleistų obligacijų įsigijimo, taip pat nepatvirtina, kad ji ar kiti ieškovai tokias sutartis pasirašė ar kokiu nors būdu išreiškė valią atsakovo obligacijas įsigyti ir šalys susitarė dėl visų esminių sąlygų.

11Teismas pažymėjo, kad AB bankas SNORAS yra banko įstaiga, kuriai taikomi aukštesni atidumo bei rūpestingumo standartai, todėl nėra teisinio pagrindo nagrinėjamu atveju taikyti CK 1.93 straipsnio 6 dalyje numatytą išimtį dėl galimybės remtis liudytojų parodymais bei nėra pagrindo konstatuoti, jog CK 1.93 straipsnio 2 dalies pasekmių netaikymas prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Teismo vertinimu, atsakovo pakviestų liudytojų G. Ž., L. Š., V. S. parodymai, net jei ir būtų leista jais remtis, neįrodo ginčo sutarčių sudarymo fakto. Nesant įrodymų, patvirtinančių ieškovų valią sudaryti ginčo sutartis ar jų pavedimus atsakovui nurašyti lėšas iš jų sąskaitų pagal ginčo sutartis, teismo pripažino, kad ieškovų ginčijamos 2011 m. gegužės 27 d. obligacijų įsigijimo sutartys turi valios trūkumų, todėl tokios sutartys prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.). Teismas pažymėjo, kad dėl to, jog realiai sutartys nebuvo sudarytos, tačiau atsakovui jas įvykdžius, ieškovų reikalavimas sutartis pripažinti negaliojančiomis nėra teisiškai korektiškas, visgi toks reikalavimas dėl teismo sprendime nurodytų motyvų tenkintinas. Be to, sutartys negalioja ab initio, t. y. nuo jų sudarymo momento, nes atsakovo veiksmai buvo neteisėti nuo pat vienašališko sutarčių įvykdymo, t. y. nuo 2011 m. gegužės 27 d.

12Teismas pažymėjo, kad atsakovas privalo pašalinti neteisėtų veiksmų pasekmes ir grąžinti lėšas į ieškovų mokėjimo sąskaitas, nes jas įgijo be teisėto pagrindo (nepagrįstai praturtėdamas) (CK 6.237 str.). Remiantis IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalimi teismas laikė ieškovų lėšas indėliais, todėl pripažino, kad ieškovai draudžiamojo įvykio dieną, kuomet Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu banką pripažino nemokiu ir atėmė banko licenciją, buvo indėlininkais (IĮIDĮ 2 str. 3 d.). Teismo nuomone, nėra CK 6.145 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų restitucijai byloje netaikyti.

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

14Apeliaciniu skundu atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas ieškinys, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą ? ieškovų ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Byloje esantis įrodymų visetas patvirtina, kad ginčo sutartys buvo sudarytos ieškovams akceptavus atsakovo ofertą. Tai, kad ieškovai pradžioje teigė, jog nieko nežino apie obligacijų įsigijimą, neigė savo valią (ketinimus) sudaryti ginčo sutartis, bet vėliau nustačius faktą, jog derybos visgi vyko, jog ieškovų žinioje ir šiandien yra ginčo sutartys (kurias ieškovų patvirtinimui paliko atsakovo atstovas), leidžia daryti prielaidą, kad ieškovai realiai sudarė su banku sutartis, susitardami dėl jų sąlygų, tačiau jų pasirašytų sutarties egzempliorių atsakovui negrąžino dėl tos priežasties, kad po esminių sąlygų suderinimo su atsakovu sužinojo apie banko pradedamą platinti naują obligacijų emisiją su siūlomomis didesnėmis palūkanomis.
  2. Sprendime išreikštas teismo atsisakymas remtis liudytojų parodymais prieštarauja CK 1.5 straipsniui, CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktui. Kaip įrodo liudytojo E. Ž. parodymai, sutartis ieškovai buvo pasirašę, tačiau ieškovai bankui skirtų sutarčių egzempliorių bankui negrąžino, o paskelbus atsakovui moratoriumą ir vėliau iškėlus bankroto bylą ieškovai nutarė neigti sutarčių sudarymo faktą tam, kad galėtų pretenduoti į draudiminę išmoką pagal IĮIDĮ.
  3. Sprendimu pritaikytas restitucijos būdas pažeidžia VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ ir visų banko kreditorių interesus.

15Atsakovas BAB bankas SNORAS pareiškimu dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo prašo skundą tenkinti bei panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo tenkintas, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad sutinka su apelianto skunde nurodytais argumentais.

16Ieškovai V. S.-K., E. S., R. S. ir C. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas pagrįstai konstatavo, jog nebuvo ieškovų valios dėl ginčo sutarčių sudarymo, bankas pats vienašališkai jas sudarė, vienašališkai nurašė lėšas nuo ieškovų sąskaitų. Banko vienašališki veiksmai nurašant ieškovų lėšas nuo jų sąskaitų yra aiškiai neteisėti ir teismo pagrįstai pripažinti negaliojančiais nuo jų atlikimo momento ab initio. Skundo teiginiai apie tariamai egzistavusią ginčo šalių praktiką tarpusavio sutartis derinti telefonu, kuria neva reikia vadovautis ir šiuo atveju, ir apie tai, kad ieškovai esą tylėjimu patvirtino ginčo sandorius, neatitinka tikrovės ir prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Skundo argumentai apie tai, kad teismas neturėjęs pagrindo pritaikyti restituciją, prieštarauja suformuotai teismo praktikai analogiškose bylose.

17IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

18Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

19Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė E. S. su atsakovu BAB banku SNORAS buvos sudariusi terminuotojo indėlio sutartis Nr. DE20080403V990349, Nr. DĖL20091028V990322, R. S. – terminuotojo indėlio sutartį Nr. DE20081110V990389, V. S.-K. – terminuotojo indėlio sutartį Nr. DE20090116V990489, o C. R. – terminuotojo indėlio sutartis Nr. DE20100324V990409, DE20071121V990220, (1 t., 94-135 b. l.), kurių 7 punkte buvo įtvirtinta indėlio automatinio pratęsimo sąlyga, t. y. sutartyse numatyta, kad praėjus 7 kalendorinėms dienoms nuo indėlių termino pabaigos sutartys pratęsiamos automatiškai, paliekant indėlininkui teisę bet kada atsisakyti automatinio sutarties pratęsimo. 2011 m. gegužės 27 d. (pagal sutartį Nr. DE20091028V990322 – 2011 m. balandžio 28 d.) suėjus nurodytų terminuotųjų indėlių sutarčių terminui, į ieškovams priklausančias mokėjimo sąskaitas AB banke SNORAS buvo grąžintos indėlio sumos su priskaičiuotomis palūkanomis (1 t., 136-142, 162-164 b. l.). Tačiau tą pačią dieną atsakovas BAB bankas SNORAS pagal indėlio sutartis grąžintas ieškovų lėšas nurašė atsakovo AB banko SNORAS obligacijoms įsigyti pagal obligacijų įsigijimo sutartis, t. y. pagal sutartį Nr. FO20110527V990027 su E. S. – 451 992,32 Lt sumą, su V. S.-K. pagal sutartį Nr. FO20110527V990033 – 115 098,04 Lt, su R. S. pagal sutartį Nr. FO20110527V990026 – 340 794,21 Lt, su C. R. pagal sutartį Nr. FO20110527V990032 – 105 598,20 Lt (1 t., 18, 20, 27-28, 36-37 b. l.).

20Byloje kilo ginčas dėl šių obligacijų sutarčių, kaip turinčių esminį – valios – trūkumą, pripažinimo negaliojančiomis. Ieškovai neigia ginčijamų obligacijų įsigijimo sutarčių su atsakovu AB banku SNORAS sudarymo faktą.

21Dėl aiškiai išreikštos ieškovų valios sudaryti ginčo sutartis nebuvimo

22Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, jog pačių ieškovų byloje užimta pozicija leidžia abejoti jų ieškinio argumentų pagrįstumu, jog byloje esančių įrodymų visetas patvirtina ginčo sutarčių sudarymą ieškovams akceptavus atsakovo ofertą.

23Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ginčijamos obligacijų įsigijimo sutartys privalėjo būti sudarytos raštu. Abejonių dėl šios teismo padarytos išvados nėra. Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau įstatymo reikalaujamos rašytinės formos nesilaikiusios šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais, įrodinėdamos sandorio sudarymo ar jo įvykdymo faktą (CK 1.93 str. 2 d.). Taigi sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo įrodinėjimo kilus ginčui (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008). Kaip jau minėta pirmiau šioje nutartyje, 2011 m. gegužės 27 d. suėjus ieškovų ir banko sudarytų terminuotųjų indėlių sutarčių terminui, į ieškovams priklausančias mokėjimo sąskaitas AB banke SNORAS buvo grąžintos indėlio sumos su priskaičiuotomis palūkanomis, tačiau tą pačią dieną atsakovas pagal indėlių sutartis grąžintas ieškovų lėšas nurašė atsakovo AB banko SNORAS obligacijoms įsigyti pagal ginčo obligacijų įsigijimo sutartis. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė civilinio proceso taisyklių, išsamiai ištyręs ir tinkamai įvertinęs visas bylos aplinkybes bei įrodymus padarė teisingą išvadą dėl ieškovų ieškinio pagrįstumo ir turėjo pagrindą pripažinti negaliojančiomis ginčo sutartis nuo jų sudarymo momento pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, taip pat pritaikyti restituciją.

24Kaip teisingai skundžiamame sprendime akcentavo pirmosios instancijos teismas, civilinių teisinių santykių dalyviai patys sprendžia, ar sudaryti sutartį (CK 6.156 str. 2 d.), todėl bet kokie veiksmai, lemiantys sutarties šalių valios trūkumą, sukelia sutarties negaliojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2009). Analizuojamu atveju ieškovė E. S. bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad tarp jos ir banko vyko derybos dėl obligacijų sutarties pasirašymo, tačiau dėl obligacijų įsigijimo nebuvo susitarta, nei ji, nei kiti ieškovai jokių sutarčių nepasirašė. Pasirašytos sutartys į bylą nebuvo pateiktos, todėl darytina išvada, kad ieškovai ir bankas sutarčių, atitinkančių įstatyme nustatytą formą ir reikalavimus (FĮĮ 31 str. 2 d.), nepasirašė. Apelianto skundo teiginiai apie tai, kad ginčijamas sutartis ieškovai esą buvo pasirašę, tačiau bankui skirtų sutarčių egzempliorių nesugrąžino, o paskelbus atsakovui (bankui) moratoriumą ir vėliau iškėlus bankroto bylą, ieškovai tiesiog nutarė neigti sutarčių sudarymo faktą tam, kad galėtų pretenduoti į draudiminę išmoką, yra deklaratyvūs, neparemti objektyviais duomenimis (CPK 12, 178 str.). Tai, kad ieškovai su banku sutartis realiai sudarė, susitardami dėl esminių jų sąlygų, yra tik atsakovų išsakyta prielaida, bet ne daugiau.

25Apelianto nuomone, tai, kad ieškovai išreiškė valią sudaryti ginčijamas sutartis su banku, patvirtina tarp šalių egzistavusi praktika, kuomet patys ieškovai nesilankė banko klientų aptarnavimo skyriuose, o visi sudaromi sandoriai buvo aptariami su ieškovus aptarnaujančiu vadybininku telefonu, kad sudaromos sutartys telefonu aptartomis sąlygomis jau pasirašytos banko atstovo buvo asmeniškai atvežamos ieškovei E. S., o kito banko atstovo vizito metu atsiimamos. Pasak apelianto, pirmiau sudarytų terminuoto indėlio sutarčių pratęsimo atveju banko mokamų palūkanų dydis ir indėlio terminas buvo derinami telefonu, ieškovams banko sutarčių egzemplioriai visada buvo paliekami E. S., o vėliau atsiimami kito susitikimo metu. Apelianto teigimu, šalys neginčijo fakto, kad E. Ž. derino sutarčių sąlygas su E. S., kad banko vardu veikęs E. Ž. parengtas ginčo sutartis pristatė E. S., kad liudytoju apklaustas V. S. patvirtino, jog buvo sulaukęs klausimo iš E. Ž. dėl galimybės keturiems klientams pakeisti už obligacijas mokamas palūkanas nuo obligacijų pasirašymo sutarčių sudarymo ir obligacijų apskaitymo vertybinių popierių sąskaitoje, pradėjus naujos obligacijų emisijos platinimą.

26Byloje nustatyta, kad E. S. ir kiti ieškovai buvo priskirti asmeninio aptarnavimo klientų grupei, kurie su banku buvo sudarę tipines banko SNORAS terminuotojo indėlio sutartis. Tačiau priešingai nei nurodo apeliantas, tai, jog tarp šalių egzistavo praktika, kuomet sudaromi sandoriai (čia turimi mintyje tik terminuotųjų indėlių sandoriai, nes duomenų, jog be ginčijamų sutarčių ieškovai būtų pasirašę obligacijų įsigijimo ar kitas panašaus pobūdžio sutartis, byloje nėra) buvo aptariami su banko vadybininku telefonu, kad sudaromos sutartys telefonu aptartomis sąlygomis jau pasirašytos banko atstovo buvo asmeniškai atvežamos ieškovei E. S., o kito banko atstovo vizito metu atsiimamos, neįrodo ieškovų ir banko suderintos valios dėl obligacijų įsigijimo pagal ginčijamas sutartis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad indėlio ir obligacijų sutartys pagal savo pobūdį yra skirtingos sutartys. Obligacijų įsigijimo sutarčių ieškovai su banku nebuvo sudarę, todėl spręsti dėl ieškovų valios sudaryti ginčo obligacijų sutartis pagal apelianto nurodytą neva susiklosčiusią banko ir jo klientų tarpusavio santykių praktiką nėra jokio pagrindo. Tokios ieškovų valios neįrodo ir tai, kad ginčo sutartys buvo su jais derinamos. Apie liudytojų parodymus, kaip įrodinėjimo šioje byloje priemonę, pasisakoma kitame šioje nutarties motyvų skyriuje.

27Dėl įrodymų leistinumo

28Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo atsisakymas remtis liudytojų parodymais prieštarauja CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punktui. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į CK 1.93 straipsnio 2 dalyje pateiktą sutarties sudarymo įrodinėjimo teisinį reguliavimą, nurodo, kad kai sutartis, kuri turi būti sudaryta rašytine forma, tokia forma sudaryta nebuvo, tai reiškia įstatymo reikalaujamos sutarties paprastos rašytinės formos nesilaikymą ir įrodymų leistinumo sutarties sudarymo faktui įrodyti ribojimą. Tokiu atveju ieškovams ginčijant privalomos rašytinės formos sutarties sudarymą jų valios nebuvimu, atsakovai sutarties sudarymo faktą turėjo įrodyti leistinais ir patikimais įrodymais. Tačiau CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, o būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Šias išimtis patvirtinančias aplinkybes teismai turi nustatyti ir motyvuoti nutartyje (sprendime). Nagrinėjamoje byloje atsakovas nepateikė sutarčių sudarymą patvirtinančių tiesioginių įrodymų, tačiau įrodinėdamas šią aplinkybę rėmėsi liudytojų parodymais, teigdamas, jog byloje buvo ieškovų pozicijos svyravimų, įrodančių sutarčių sudarymą, jog ribojimas pasiremti liudytojų parodymais prieštaravo CK 1.5 straipsnio, 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punkto nuostatoms. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė įrodymų leistinumo klausimą, t. y. nustatė, kad neegzistuoja įstatyme numatytas išimtinis pagrindas leisti atsakovui remtis liudytojų parodymais. Faktas, jog ieškovai pradžioje apskritai neigė ketinimą su banku sudaryti ginčijamus sandorius, o vėliau ieškovė E. S. patvirtino, jog vyko derybos dėl sutarčių sąlygų, nelemia pagrindo leisti remtis liudytojų parodymais, nes šios aplinkybės, priešingai nei nurodo apeliantas, neįrodo įrodymų prieštaravimo, galinčio nulemti CK 1.93 straipsnio 6 dalies 4 punkte nurodytos išimties taikymą. CK 6.163 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas, o būtent duomenų apie pasiektą susitarimą ir aiškiai išreikštą ieškovų valią sudaryti sutartis dėl obligacijų įsigijimo byloje nėra. Byloje atsakovai nepateikė jokių įrodymų, kurie jų patikimumo prasme galėtų būti vertinami kaip netiesioginiai ginčijamų sutarčių sudarymo įrodymai.

29Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas nagrinėjamos bylos faktinius duomenis, teisingai sprendė, kad nėra duomenų išvadai apie ginčo sutarčių sudarymą bei ieškovų aiškiai išreikštą valią (CPK 185 str.).

30Dėl restitucijos taikymo

31Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog sąskaitose buvusias ieškovų lėšas bankas neteisėtai panaudojo obligacijoms įsigyti, konstatavo, kad atsakovas privalo pašalinti neteisėtų veiksmų pasekmes ir grąžinti lėšas į ieškovų mokėjimo sąskaitas, nes jas įgijo be teisėto pagrindo (nepagrįstai praturtėdamas) (CK 6.237 str.). Remiantis IĮIDĮ 2 straipsnio 4 dalimi ieškovų lėšas pirmosios instancijos teismas laikė indėliais ir pripažino, kad ieškovai draudžiamojo įvykio dieną, kai Lietuvos banko valdyba 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu atsakovą AB banką SNORĄ pripažino nemokiu ir atėmė banko licenciją, buvo indėlininkais (IĮIDĮ 2 str. 3 d.). Apeliantas skunde nurodo, kad teismo sprendimu pritaikytas restitucijos būdas pažeidžia apelianto ir visų bankrutavusio banko kreditorių interesus, tokią savo poziciją argumentuodamas tuo, jog atsakovui išmokėjus ieškovams indėlių draudimo išmoką už jų sutarčių pagrindu bankui patikėtas lėšas, bus sumažinta kitiems kreditoriams tenkanti bankrutavusio atsakovo (banko) turto dalis. Tokią aplinkybę apeliantas sieja su tuo, kad pagal kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę apeliantas yra antrosios eilės kreditorius, o ieškovai ? ketvirtosios, kad apeliantui išmokėjus draudimo išmoką ieškovams, apeliantas padidins savo finansinį reikalavimą bankui jo bankroto byloje, atitinkamai sumažės paskesnės eilės kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimo galimybės. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė restituciją reglamentuojančias teisės normas.

32CK 1.80 straipsnyje nustatyta, jog imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. CK 6.145 straipsnyje nustatyta, kad restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos. Iš nurodytų teisės normų sudėties matyti, kad restitucija yra civilinių teisių gynybos būdas, kai šaliai grąžinama tai, ką ji perdavusi kitai šaliai, o iš nepagrįstai įgijusios šalies išieškoma tai, ką ši nepagrįstai gavusi. Taigi restitucija dėl sandorio negaliojimo yra įvykdyto sandorio šalių grąžinimas į status quo. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba iš viso jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos pagerėtų.

33Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad ginčijamos sutartys buvo sudarytos be ieškovų valios ir sutikimo jas sudaryti bei nurašyti lėšas nuo ieškovų sąskaitos, tačiau nenustatyta aplinkybių, kurios lemtų restitucijos netaikymą pagal CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatytas restitucijos netaikymo sąlygas. Ginčo sandorius įvertinus kaip negaliojančius, taikytina restitucija – lėšos grąžinamos į ieškovų sąskaitas, iš kurių bankas, nesant aiškiai išreikštos ieškovų valios, vienašališkai nurašė lėšas. Tokiu teisinės padėties atkūrimu apelianto ir kitų banko kreditorių teisės ir teisėti interesai nebus pažeisti. Pripažinus sandorį negaliojančiu CK 1.80 straipsnio 2 dalies pagrindu, restituciją taikyti nurodo įstatymų leidėjas, o toks restitucijos taikymo būdas atitinka teismų praktiką, t. y. pripažinus negaliojančiu vertybinių popierių įsigijimo sandorį, jų įsigijimui panaudotos lėšos pripažintos lėšomis, esančiomis kliento mokėjimo sąskaitoje banke (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2013). Pripažinus sandorį negaliojančiu, ieškovai grąžinti į tą teisinę padėtį, kurioje jie manė esantys, kai terminuotųjų indėlių sutarčių pagrindu lėšas laikė AB banke SNORAS. Restitucijos taikymas šioje byloje reiškia, kad, ieškovams nesudarius ginčo sandorių, jų lėšos būtų likusios banke pagal banko sąskaitos ar banko indėlio sutartį ir šioms lėšoms pagal IĮIDĮ būtų taikoma draudimo apsauga. Dėl to, panaikinus ginčo sandorius ir taikius restituciją, ieškovų teisinis statusas tampa analogišku banko sąskaitos turėtojo statusui, o sąskaitoje esančios lėšos laikytinos apdraustomis Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis (IĮIDĮ 2 str. 4 d., 38 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2014).

34Papildomai pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

35Esant pirmiau byloje nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo dėl apeliaciniame skunde pateiktų argumentų keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl skundas atmetamas, o apskųstas sprendimas paliekamas nepakeistas.

36Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

37Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Ieškovai E. S., V. S.-K., R. S. ir C. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu,... 5. Ieškinyje nurodyta, kad ieškovai su atsakovu AB banku SNORAS buvo sudarę... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 8 d. sprendimu E. S., V. S.-K., C. R.... 8. Teismas, įvertinęs ginčijamų sutarčių dalyką ir šių sutarčių vertę,... 9. Teismas pripažino, jog atsakovo BAB banko SNORAS pateikti į bylą ieškovų... 10. Teismas pažymėjo, jog bankas nepateikė į bylą jokių įrodymų, kad... 11. Teismas pažymėjo, kad AB bankas SNORAS yra banko įstaiga, kuriai taikomi... 12. Teismas pažymėjo, kad atsakovas privalo pašalinti neteisėtų veiksmų... 13. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai... 14. Apeliaciniu skundu atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“... 15. Atsakovas BAB bankas SNORAS pareiškimu dėl prisidėjimo prie apeliacinio... 16. Ieškovai V. S.-K., E. S., R. S. ir C. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą... 17. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai... 18. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo... 19. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovė E. S. su atsakovu BAB banku... 20. Byloje kilo ginčas dėl šių obligacijų sutarčių, kaip turinčių esminį... 21. Dėl aiškiai išreikštos ieškovų valios sudaryti ginčo sutartis nebuvimo ... 22. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai... 23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad... 24. Kaip teisingai skundžiamame sprendime akcentavo pirmosios instancijos teismas,... 25. Apelianto nuomone, tai, kad ieškovai išreiškė valią sudaryti ginčijamas... 26. Byloje nustatyta, kad E. S. ir kiti ieškovai buvo priskirti asmeninio... 27. Dėl įrodymų leistinumo... 28. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo atsisakymas remtis liudytojų... 29. Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 30. Dėl restitucijos taikymo... 31. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog sąskaitose buvusias ieškovų... 32. CK 1.80 straipsnyje nustatyta, jog imperatyviosioms įstatymo normoms... 33. Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad ginčijamos sutartys buvo sudarytos be... 34. Papildomai pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį... 35. Esant pirmiau byloje nustatytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi... 36. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 37. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą....