Byla 3K-3-381/2013

Dėl sandorio pripažinimo niekiniu, teisės gauti draudimo išmoką pripažinimo, trečiasis asmuo – VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas) ir Antano Simniškio, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo BAB bankas „Snoras“ ir trečiojo asmens VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nutarčių peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. V. ieškinį atsakovui BAB bankas „Snoras“ dėl sandorio pripažinimo niekiniu, teisės gauti draudimo išmoką pripažinimo, trečiasis asmuo – VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė N. V. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti negaliojančia dėl suklydimo jos ir atsakovo BAB bankas „Snoras“ 2011 m. vasario 28 d. sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį (toliau – Sertifikato įsigijimo sutartis), pripažinti jos teisę į 26 000 Lt indėlių draudimo išmoką, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ji nurodė, kad 2011 m. vasario 28 d. atvyko į banką pratęsti terminuoto indėlio sutarties, o atsakovo darbuotoja primygtinai siūlė sudaryti indėlio sertifikato įsigijimo sutartį. Apie indėlio sertifikato investavimo riziką atsakovo darbuotoja neinformavo, su sutartimi pateikė pasirašyti dokumentą, kuriame nurodyta, kad, siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Tai sudarė klaidingą įspūdį, kad indėlių sertifikatas apdraustas. Ieškovės teigimu, su Indėlių sertifikatų išleidimo bendrųjų sąlygų aprašu Nr.78 (LTL) (toliau – Aprašas) ji supažindinta nebuvo.

5Atsakovas BAB bankas „Snoras“ atsiliepime nurodė, kad su ieškove 2011 m. vasario 28 d. sudarė tipinę neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį (toliau – Aptarnavimo sutartis), kurios 3 punkte nustatyta, jog įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis, tačiau tai nereiškia, kad visi banko įsipareigojimai neprofesionaliam klientui yra apdrausti. Pasirašydama sutartį ieškovė patvirtino, kad visos sutarties sąlygos aptartos ir paaiškintos, ji su jomis sutinka ir jos išreiškia ieškovės valią, taip pat kad ieškovė yra susipažinusi su Aprašu ir sutinka su jo sąlygomis. Ieškovė, sudarydama sutartį, veikė laisva valia, suvokdama sandorio esmę bei jo padarinius, be to, ji nepateikė jokių savo esminį suklydimą patvirtinančių įrodymų.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinių sprendimų esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartimi civilinę bylą pagal ieškovės N. V. ieškinį atsakovui BAB bankas „Snoras“ pridėjo prie civilinės bylos Nr. B2-2361-611/2012 ir laikė šios bylos dalimi, ieškinį patenkino iš dalies: pripažino negaliojančia 2011 m. vasario 28 d. sudarytą indėlio sertifikato įsigijimo sutartį, taikė restituciją ir pripažino ieškovės sumokėtus 26 000 Lt lėšomis jos mokėjimo sąskaitoje BAB bankas „Snoras“, kitą ieškinio dalį atmetė, priteisė ieškovei iš atsakovo 700 Lt bylinėjimosi išlaidų.

8Teismas nurodė, kad atsakovas, kaip kredito įstaiga, kuriai taikomi didesni atidumo ir rūpestingumo standartai, be to, kaip patyręs vertybinių popierių rinkos dalyvis, teikiantis investavimo paslaugas, turi pareigą veikti ypač rūpestingai geriausiais kliento interesais, minimizuoti nepamatuotą neprofesionalaus kliento riziką, įspėti apie galimus nepalankius padarinius. Teismas sprendė, kad ieškovei galėjo susidaryti klaidingas įspūdis, jog įsigyjamas indėlio sertifikatas apdraustas. Teismo nuomone, tai, kad indėlio sertifikato įsigijimo sutartyje yra nuoroda, jog ieškovė supažindinta su Aprašu, nagrinėjamu atveju nėra pakankamas įrodymas, kad ji iš tikrųjų buvo supažindinta su indėlio sertifikato įsigijimo rizika bei tuo, kad indėlio sertifikatas nėra apdraustas Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo (toliau – IĮIDĮ) nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad Aprašo kopija ieškovei nebuvo įteikta, ji neturėjo galimybės apsvarstyti atsakovo pasiūlymo dėl indėlio sertifikato įgijimo, nes šis vykdė agresyvią rinkodarą ieškovės atžvilgiu; sprendė, kad ieškovė buvo suklaidinta atsakovo, sudarant įspūdį, jog įsigyjamas indėlio sertifikatas yra apdraustas IĮIDĮ nustatyta tvarka, būtent tai lėmė jos valią sudaryti sutartį. Dėl šių priežasčių teismas ieškovės suklydimą pripažino esminiu ir Sertifikato įsigijimo sutartį pripažino negaliojančia. Kadangi atsakovui Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi iškelta bankroto byla ir atsakovas negali būti įpareigojamas grąžinti lėšas ieškovei, tai teismas sprendė, kad ieškovės už indėlio sertifikatą sumokėtos lėšos grąžinamos į jos sąskaitą atsakovo banke ir jos yra lėšos pagal banko sąskaitos sutartį, kurioms taikoma draudimo apsauga, neviršijant 100 000 eurų atitinkančios sumos litais.

9Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs atsakovo BAB banko „Snoras“ atskirąjį skundą, 2012 m. lapkričio 22 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartį paliko nepakeistą, iš esmės sutikdamas su joje išdėstytais motyvais.

10Teismas nurodė, kad Sertifikato įsigijimo sutartis buvo sudaryta Aptarnavimo sutarties pagrindu. Vadovaujantis CK 6.719 straipsnio 1 dalimi, prieš sudarant paslaugų sutartį, jų teikėjas privalo suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, teikimo sąlygomis, kaina, teikimo terminais, galimais padariniais, bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui. Be to, Aptarnavimo sutarties pagrindu bankas, kaip finansų maklerio įmonė, teikianti klientui investicines paslaugas, suteikė ieškovei neprofesionalaus kliento kategoriją, kartu prisiimdamas prievolę jos atžvilgiu laikytis Finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRĮ) 22 ir 24 straipsniuose bei 25 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtintų investuotojų apsaugos priemonių (Aptarnavimo sutarties 3.6, 3.9 punktai), įskaitant pareigą aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikiamą informaciją, kad klientas galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką bei galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis). Ieškovei neigiant, kad bankas tinkamai atliko informavimo pareigą dėl indėlio sertifikato rizikos, jam teko pareiga įrodyti šią prievolę atlikus tinkamai. Teismas sprendė, kad Aprašymo turinys nesudaro pagrindo spręsti, jog bankas tinkamai informavo klientą apie indėlio sertifikatui būdingą riziką, nes pinigų rinkos priemonėms būdingos rizikos aprašyme neatskleista indėlio sertifikatų, kaip savarankiškos finansinės priemonės, rizika, o pateiktas aprašymas pažeidžia teisės aktų reikalavimus, nes informacija neatitinka aiškumo, suprantamumo ir išsamumo reikalavimų (FPRĮ 22 straipsnio 2 dalis). Teismas konstatavo, kad klientas nėra tiesiogiai, aiškiai informuojamas, jog indėlių sertifikatai, kaip pinigų rinkos priemonė, nėra apdrausti indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimu, o banko bankroto atveju jis neįgytų teisės į pinigų sumą, kuri numatyta IĮIDĮ.

11Atsižvelgiant į tai, kad Sertifikato įsigijimo sutartyje esanti standartinė sąlyga, išreiškianti indėlio sertifikato savininko patvirtinimą susipažinus su Aprašu, yra vienintelis atsakovo pateiktas susipažinimą patvirtinantis įrodymas, ieškovei ginčijant šios sąlygos atitiktį tikrovei, jis negali būti laikomas pakankamu, siekiant įrodyti supažindinimo su Aprašu aplinkybę, todėl atsakovas turi prisiimti su šios įrodinėjimo pareigos neįvykdymu susijusių padarinių atsiradimo riziką. Ieškovė Sertifikato įsigijimo sutartį sudarė neturėdama informacijos, kad indėlio sertifikatas nėra indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo objektas. Be to, Aptarnavimo sutartyje pateikta informacija, kad, siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, atsižvelgiant į tai, jog ieškovė yra neprofesionali investuotoja, sudarė pagrindą susiformuoti įsitikinimui, kad indėlio sertifikatui taikoma draudimo apsauga.

12Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad ieškovės finansinė nauda vietoj terminuoto indėlio sutarties sudarius Sertifikato įsigijimo sutartį yra labai maža (0,1 proc.), todėl sprendė, kad būtent aplinkybių, susijusių su indėlio sertifikato rizika, nežinojimas ir neteisingas draudimo apsaugos suvokimas buvo tas veiksnys, kuris lėmė ieškovės sprendimą dėl Sertifikato įsigijimo sutarties sudarymo.

13III. Kasacinių skundų ir atsiliepimo į kasacinius skundus teisiniai argumentai

14Kasaciniu skundu atsakovas BAB bankas „Snoras“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

15Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, ar bankas tinkamai įgyvendino FPRĮ 22 straipsnio 2 ir 3 dalyje nustatytą pareigą informuoti ieškovę dėl galimos rizikos, susijusios su investavimu į indėlio sertifikatą, nurodė, kad Aprašymas pažeidžia pirmiau nurodyto teisės akto reikalavimus, nes klientas nėra tiesiogiai informuojamas, kad indėlio sertifikatas, kaip savarankiška pinigų rinkos priemonė, nėra apdraustas indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimu ir kad banko bankroto atveju jis neįgytų teisės į draudimo išmoką pagal IĮIDĮ. Tai rodo, kad teismas Aprašymą nagrinėjo paviršutiniškai, nesigilindamas į jo paskirtį ir prasmę. Aprašymo tikslas – aprašyti sugrupuotas įvairias finansines priemones. Teisės aktų nenustatyta, kad Aprašyme privalo būti aprašyta kiekviena savarankiška finansinė priemonė, nurodant būtent su ja susijusią riziką, nes toks reikalavimas būtų neprotingas.

17Aprašymo loginė tąsa yra Aprašas, jame pateikiamas konkrečios savarankiškos finansinės priemonės (indėlio sertifikato) aprašymas, rizika, taip pat nurodoma, kad indėlių sertifikatas nėra indėlių draudimo objektas. Nors Aprašas nebuvo patvirtintas Vertybinių popierių komisijos (įstatyme tokios pareigos nenustatyta), tačiau jis buvo viešai prieinamas, o tai atitinka Vertybinių popierių įstatymo (VPĮ) 9 straipsnio reikalavimus prospekto paskelbimui. Pagal VPĮ 9 straipsnio 3 punktą elektronine forma paskelbto prospekto popieriuje išspausdinta kopija įteikiama klientui, jeigu jis to prašo. Byloje nėra duomenų, kad ieškovė prašė pateikti jai Aprašą, todėl teismai nepagrįstai sprendė dėl banko prievolės jį pateikti bet kuriuo atveju. Ieškovė Aptarnavimo sutartimi patvirtino turinti galimybę naudotis internetu, taigi ji galėjo susipažinti su Aprašu. Be to, Sertifikato įsigijimo sutartyje pateiktas Indėlio sertifikato savininko patvirtinimas, kad jis yra susipažinęs su Aprašu, o ne jį gavęs. Teismai nenagrinėjo Aprašo ir Sertifikato įsigijimo sutarties tarpusavio ryšio, todėl padarė klaidingas išvadas, nulėmusias neteisėtų nutarčių priėmimą.

18Teismai pažeidė CPK 185 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai sprendė, kad dėl susipažinimo su Aprašu ir sutikimo su jo sąlygomis ieškovė nebuvo tinkamai informuota. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas tinkamo kliento supažindinimo pareigos turinį, nurodė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, priimtas bylose dėl draudimo teisinių santykių, todėl nagrinėjamos ir šių bylų ratio decidenti nesutampa. Vien ta aplinkybė, kad ginčijama sutartis ar atskira jos sąlyga yra standartinė, negali reikšti įrodinėjimo naštos perkėlimo vienai iš ginčo šalių. Ieškovė yra patyrusi indėlininkė, žinanti, kad bankui jos patikėtos lėšos yra draudžiamos. Protingas, rūpestingas ir apdairus asmuo tokioje situacijoje naujos sutarties nesudarytų, nes pasirinktų jau išbandytą ir finansiškai ne ką prastesnį produktą – terminuotą indėlį. Teismai turėjo nustatyti sertifikato įsigijimo ir indėlio sertifikato sutarčių sudėtingumo lygį ir tik įvertinę tai galėjo daryti išvadą, ar ieškovės elgesys atitinka rūpestingo, protingo ir apdairaus asmens elgesio standartą. To nepadarę, teismai pažeidė CPK ir kasacinio teismo praktikoje nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo pareigą.

19Pagal Taisyklių 58 punktą indėlio sertifikatas laikomas nesudėtinga finansine priemone, dėl kurių FPRĮ 22 straipsnio 10 dalyje nurodytos investicinės paslaugos gali būti teikiamos nesurinkus informacijos apie kliento žinias ir patirtį investavimo srityje bei nevertinant, ar ši finansinė priemonė yra jam tinkama. Nepaisant to, bankas buvo surinkęs šią informaciją apie ieškovę. Taisyklių 58.4 punkte nurodyta, kad apie finansinę priemonę turi būti parengta ir viešai prieinama tinkama ir lengvai suprantama informacija, kuri leidžia vidutinių sugebėjimų neprofesionaliam klientui priimti pagrįstą investicinį sprendimą ar sudaryti sandorį. Šį reikalavimą atitinka Aprašas, tačiau teismai jo šiuo aspektu nevertino. Dėl ieškovės amžiaus (52 metai), išsilavinimo (baigusi aukštesniąją mokyklą), pareigų (pardavimų konsultantė bendrovėje „Lietuvos draudimas“) ji negali būti laikoma mažesnių nei vidutinių sugebėjimų banko klientu ir nėra pagrindo išvadai, kad ji negalėjo suvokti pasirašomo Sertifikato įsigijimo sutarties sąlygų, įskaitant patvirtinimą dėl susipažinimo su Aprašu. Be to, ieškovė, kuriai, anot jos, banke esančių visų gyvenimo santaupų draudimo apsauga buvo svarbi, galėjo ir turėjo pasidomėti dėl įsigyjamo indėlio sertifikato draudimo, o to nepadarius, konstatuotinas jos neapdairumas ir nerūpestingumas.

20Aptarnavimo sutarties nuostata dėl finansinių priemonių draudimo „Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis“ konkrečiai neapibrėžia nei draudimo apimties, nei pobūdžio, o tik nukreipia į įstatymą, todėl negali būti vertinama kaip sudariusi ieškovei įspūdį, kad jos atveju draudimo apsauga taikoma.

21Teismai, priteisdami iš atsakovo 700 Lt bylinėjimosi išlaidų ir nurodydami, kad jos turi būti sumokėtos iš administravimui skirtų lėšų, netinkamai išaiškino ir taikė Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 36 straipsnio nuostatas. Bankroto administravimo lėšos skirtos bankroto procedūroms įgyvendinti. Ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatitinka bankroto administravimui skiriamų išlaidų esmės ir paskirties, nes byla pradėta pagal ieškovės ieškinį, jos reikalavimas bankroto byloje yra patvirtintas, o administratorius nesutiko su ieškiniu, nedalyvavo sudarant Sertifikato sutartį ir nesprendė dėl jos vykdymo. Prie bankroto administravimo išlaidų negali būti priskiriamos išlaidos, susijusios su ūkine komercine veikla (ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalis). Akivaizdu, kad Sertifikato įsigijimo sutarties sudarymas buvo banko vykdytos komercinės veiklos rezultatas, todėl ieškovės bylinėjimosi išlaidos taip pat laikytinos susijusiomis su ūkine komercine veikla.

22Trečiasis asmuo VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ pateikė prisidėjimą prie atsakovo kasacinio skundo.

23Kasaciniu skundu trečiasis asmuo atsakovas VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.

24Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

25Teismas konstatavo, kad pareiga įrodyti, jog bankas tinkamai atliko informavimo pareigą, teko atsakovui. Su tokių įrodinėjimo naštos paskirstymu kasatorius nesutinka, nes vadovaujantis rungimosi principu kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. CK 6.719 straipsnio 1 dalyje, FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje bei 22 straipsnio 4 dalies 2 punkte nenustatyta prezumpcijos, todėl ieškovė privalo įrodyti atsakovo pažeidimą, o ne atsakovas įrodyti, kad teisės normų nepažeidė. Atsakovas yra atleistas nuo pareigos įrodinėti, kad ieškovė susipažino su Indėlio sertifikato įsigijimo sutarties sąlygomis, nes tai ji patvirtino pasirašydama sutartyje. Sertifikato sutartyje aiškiai nurodyta, kad sertifikatas nėra indėlių draudimo objektas. Taigi, netinkamai paskirstęs įrodinėjimo naštą, teismas neteisingai išsprendė bylą.

26Standartinės sutarčių sąlygos negalioja, kai jos yra siurprizinės (CK 5.186 straipsnio 1 dalis). Net jeigu standartinės sąlygos ir nebūtų pateiktos ieškovei, ši aplinkybė negali būti naudojama kaip pagrindas pripažinti tokias sąlygas negaliojančiomis (CK 6.186 straipsnio 1 dalis, UNIDROIT principų 2.1.20 straipsnis). Sutartyje nurodyta, kad ją pasirašydamas indėlio sertifikato savininkas patvirtina, jog visos sutarties sąlygos su juo buvo aptartos ir paaiškintos prieš pasirašant sutartį, jis su jomis sutinka ir jos išreiškia jo valią; jis susipažinęs su Aprašu ir sutinka su jo sąlygomis. Jei ieškovė sutarties neskaitė, ji pažeidė pirmiau nurodytas nuostatas ir elgėsi neprotingai, todėl negali reikalauti pripažinti Sertifikato įsigijimo sutartį negaliojančia dėl suklydimo, nes pati elgėsi neatsargiai ir nerūpestingai (CK 1.90 straipsnio 5 dalis).

27CK 1.90 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad suklydusi šalis neturi teisės reikalauti pripažinti sutartį negaliojančia, jeigu ji savo teises ir interesus adekvačiai gali apginti kitais gynimo būdais. CK 1.90 straipsnyje numatytas civilinių teisių gynimas (CK 1.138 straipsnio 5 punktas) negalimas, kai pareikšti kreditorių reikalavimai atsakovo bankroto byloje. Kol jų tenkinimo klausimas neišspręstas, ieškovė neturi teisės ginčyti sutarties.

28Lietuvos apeliacinis teismas nutartyje nepasisakė dėl kasatoriaus argumentų dėl restitucijos, nors privalėjo ex officio patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė restituciją, nes pats pripažino, kad byla turi viešojo intereso elementų. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovui iškelta bankroto byla, teismas pakeitė restitucijos būdą, nes atsakovas negalėjo būti įpareigojamas grąžinti ieškovei lėšas, išvengiant įmonių bankroto įstatymo nustatytos atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos. Taikant restituciją ieškovės už indėlio sertifikatą sumokėtos lėšos (26 000 Lt) buvo grąžintos į jos sąskaitą atsakovo banke ir nustatyta, kad joms taikoma draudimo apsauga. Kasatoriaus įsitikinimu, teismai neturėjo pagrindo taikyti restitucijos jo atžvilgiu, be to, netinkamai parinko restitucijos būdą. CK 1.95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu tik nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Įmonių bankroto ir Bankų įstatymų normos įtvirtina absoliutų draudimą bankui, kuriam iškelta bankroto byla, vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo. Taigi, ieškovė taip siekia dirbtinai įgyti draudimo apsaugą, todėl jos veiksmai laikytini nesąžiningais. Dėl šios priežasties teismas privalėjo atsisakyti ginti ieškovės teisę (CK 1.137 straipsnio 3 dalis).

29Teismo sprendimas negali pažeisti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų, todėl nagrinėjamu atveju restitucija taikytina ne ab initio, o tik nuo sprendimo įsiteisėjimo momento (CK 1.95 straipsnio 2 dalis). Dėl šios priežasties ginčijamą sutartį pripažinus negaliojančia ieškovės atsakovui sumokėtas lėšas prilyginus banko sąskaitoje laikomoms lėšoms, jos netaps indėlių draudimo objektu, nes pagal IIDĮ 10 straipsnio 3 dalį draudimo išmoka apskaičiuojama ir mokama remiantis draudėjo (šiuo atveju – atsakovo) draudžiamojo įvykio dienos (t. y. 2011 m. lapkričio 24-osios) duomenimis apie indėlininkus ir jų indėlių sumas. Atsižvelgiant i tai, kad atsakovo draudimas nutrauktas, draudžiamasis įvykis įvykęs, o ieškovės pagal ginčo sutartį sumokėtų lėšų prilyginimas banko sąskaitoje laikomoms lėšoms būtų nustatytas teismo sprendimu, todėl net ir pripažinus sutartį negaliojančia, ieškovė neturės teisės reikalauti draudimo išmokos, nes draudžiamojo įvykio dieną neturėjo indėlininko, kuriam būtų taikoma draudimo apsauga, statuso.

30Atsižvelgiant į restitucijos instituto paskirtį, siekiamus tikslus bei konkrečias aplinkybes, akivaizdu, kad teismo parinktas restitucijos būdas nagrinėjamu atveju negrąžina šalių į pirminę padėtį, sukuria prievoles ginčo sandoryje nedalyvavusiam trečiajam asmeniui bei pažeidžia viešąjį interesą. Esminis restitucijos bruožas yra tas, kad ji galima tik tarp sandorio šalių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad jeigu priverstinio turto pardavimo vykdymo procese neteisėtumą lėmė antstolio atlikti neteisėti veiksmai, tai pažeistas asmenų teises teismas gina taikydamas civilinę atsakomybę, bet netaiko restitucijos. Dėl to nagrinėjamos bylos kontekste, konstatavus, kad Sutarties negaliojimą lėmė neteisėti atsakovo veiksmai, privalo atsakyti jis, o ne trečiasis asmuo. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo teisė išimtiniais atvejais netaikyti restitucijos arba pakeisti jos taikymo būdą, jeigu dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Nagrinėjamu atveju taikant restituciją atsakovo padėtis iš esmės nepakito, o trečiojo asmens, nedalyvavusio sudarant Sutartį ir neprisiėmusio su ja susijusios rizikos, padėtis akivaizdžiai pablogėjo, nes jam atsirado nauja prievolė.

31Atsakovas BAB bankas „Snoras“ pateikė prisidėjimą prie trečiojo asmens kasacinio skundo.

32Ieškovė N. V. su kasaciniais skundais nesutinka, prašo juos atmesti ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

33Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

34Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis yra atlygintinų paslaugų teikimo sutartis ir jai taikoma CK 6.719 nuostata, įpareigojanti suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, bei informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį. Ši pareiga nustatyta ir FPRĮ 22, 24 straipsniuose, 25 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Kadangi pareiga informuoti neprofesionalų klientą nustatyta finansų maklerio įmonei, todėl Lietuvos apeliacinis teismas teisingai konstatavo, kad atsakovas privalo įrodyti, jog pareigą įvykdė tinkamai.

35Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė Sertifikato įsigijimo sutartį sudarė neturėdama atsakovo suteiktos informacijos, jog indėlio sertifikatas nėra indėlių draudimo objektas. Be to, Sutarties priedas, kuriame nurodyta, kad banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis sudarė pagrindą susiformuoti įsitikinimui, jog įsigyjamam indėlio sertifikatui taikoma indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo apsauga. Šis suklydimas laikytinas esminiu, nes ieškovė klydo dėl su sandorio dalyku susijusių aplinkybių, buvusių sandorio sudarymo metu. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos apeliacinis teismas nustatė būtinąsias sąlygas, kurioms esant sandoris naikintinas kaip sudarytas dėl suklydimo, darytina išvada, kad jis priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

36Nesutiktina, kad teismai nepadarė išvadų dėl ieškovės tikslų sudarant Indėlio sertifikato sutartį, nes ieškovė nuolatos sudarydavo terminuotų indėlių sutartis, be to, byloje buvo pateiktas Kliento aptarnavimo sutarties priedas, kuriame ieškovė atsakovui raštu nurodė, jog jai priimtina mažo rizikos laipsnio investicinė rizika, ji norinti investuoti saugiai, o apie akcijas, skolos obligacijas, kitas finansines priemones žinių neturi. Šie įrodymai patvirtina ieškovės tikslą investuoti saugiai, todėl atsakovas privalėjo siūlyti tik saugias santaupų laikymo priemones arba aiškiai akcentuoti, kokia yra indėlio sertifikato rizika. Nagrinėjamu atveju atsakovo darbuotoja akcentavo, kad ši priemonė yra identiška terminuotam indėliui, o Aprašą ieškovė gavo tik bankui pateikus atsiliepimą į ieškinį.

37Priskyręs ieškovę neprofesionalių klientų kategorijai, atsakovas privalėjo vykdyti FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatas, nepaisant jos asmeninių savybių ar gebėjimų vertinti sutartis. Šiuo atveju atsakovas informaciją apie finansinės priemonės riziką neabejotinai pateikė klaidinančiu būdu: indėlio sertifikato sutartyje nenurodė, kad indėlis nėra draudžiamas indėlių ir investicijų draudimu, kartu pateikė pasirašyti Sutarties priedą, kuriame nurodyta, jog „Banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos Įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“. Ieškovė AB „Lietuvos draudimas“ dirba su draudimo sutartimis, kurias kaip standartines parengia draudikas ir pateikia neprofesionaliems klientams. Ieškovės darbo specifika įpareigoja klientui aiškiai ir suprantamai atskleisti esmines sutarties sąlygas, jas iškeliant į pagrindinį draudimo poliso puslapį ar supažindinant klientą pasirašytinai. Būtent dėl savo darbo specifikos ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad atsakovo standartinės sutarties sąlygos bus aiškiai atskleistos pagrindinėje (Indėlio sertifikato) sutartyje.

38Lietuvos apeliacinio teismo nurodyta kasacinio teismo praktika yra aktuali nagrinėjamu atveju, nes tiek draudimo, tiek finansinių paslaugų sutartims, sudaromoms su neprofesionaliais klientais (vartotojais), yra keliami aukšti klientų informavimo standartai.

39Trečiojo asmens nurodoma CK 1.90 straipsnio 7 dalis nagrinėjamu atveju neaktuali, nes ieškovė negali apginti savo pažeistų turtinių interesų kitais būdais: atsakovui iškelta bankroto byla, jis nemokus, taigi nėra jokio kito adekvataus civilinių teisių gynimo būdo, kuris užtikrintų ieškovei prarastų santaupų susigrąžinimą. Teismui pripažinus sandorį negaliojančiu, ieškovė grąžinta į tą teisinę padėtį, kurioje ji manė esanti, kai patikėjo savo santaupas atsakovui. Teismo nustatytas restitucijos būdas nepažeidžia viešojo intereso, nes jis privalo būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės.

40Teisėjų kolegija

konstatuoja:

41IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

42Dėl tinkamo pareigos informuoti įvykdymo

43Kasaciniuose skunduose yra nurodoma, kad teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir nepagrįstai sprendė, jog ieškovė nebuvo tinkamai supažindinta su Aprašu, o Aptarnavimo sutarties nuostata dėl finansinių priemonių draudimo negalėjo būti vertinama kaip sudariusi įspūdį, kad draudimo apsauga yra taikoma ir indėlių sertifikatams.

44Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovė nėra profesionali investuotoja, o Sertifikato įsigijimo sutartis buvo sudaryta Aptarnavimo sutarties pagrindu. Taigi, nagrinėjamu atveju taikytina CK 6.719 straipsnio 1 dalis, nustatanti paslaugų teikėjui pareigą prieš sudarant sutartį suteikti klientui išsamią informaciją, susijusią su teikiamų paslaugų prigimtimi, jų teikimo sąlygomis, paslaugų kaina, paslaugų teikimo terminais, galimomis pasekmėmis, bei kitokią informaciją, turinčią įtakos kliento apsisprendimui. Be to, suteikęs ieškovei neprofesionalaus kliento kategoriją, bankas prisiėmė prievolę aiškiai ir suprantamai suteikti visą reikiamą informaciją, kurios pagrindu klientas galėtų suprasti siūlomų finansinių priemonių esmę ir joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus (FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis) ir pateikti informaciją apie finansines priemones, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga investicijoms į tam tikras finansines priemones (FPRĮ 22 straipsnio 4 dalies 2 punktas).

45Bylą nagrinėję teismai konstatavo, kad bankas informavimo pareigą vykdė netinkamai, nes Aprašyme klientas nėra tiesiogiai, aiškiai informuojamas, jog indėlių sertifikatai, kaip pinigų rinkos priemonė, nėra apdrausta indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimu, o su Apraše įtvirtintomis standartinėmis sąlygomis ieškovė nebuvo supažindinta tinkamai. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad faktas, jog šaliai buvo suteikta galimybė susipažinti su standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripažįstamas tik tada, jeigu jos visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo arba pateiktos susipažinti sutarties pasirašymo metu. Šias aplinkybes privalo įrodyti standartines sąlygas parengusi šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. v. UADB „Baltikums draudimas“, bylos Nr. 3K-3-516/2006; 2002 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. R. v. UAB „Lietuvos žemės ūkio banko draudimas“, bylos Nr. 3K-3-1425/2002; 2001 m. sausio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. U. v. UADB „Preventa“, bylos Nr. 3K-3-50/2001). Nors apeliacinės instancijos teismo nurodomose bylose buvo sprendžiami su draudimo teisiniais santykiais susiję klausimai, vien ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo nesivadovauti nutartyse pateiktais kasacinio teismo išaiškinimais dėl šalies supažindinimo su standartinėmis sąlygomis, nes abiem atvejais sutartis sudaroma prisijungimo būdu pagal profesionalaus paslaugų tiekėjo parengtas standartines sąlygas, todėl kasacinio skundo argumentai dėl šio aspekto nelaikytini pagrįstais.

46Nagrinėjamu atveju atsakovas neįrodė, kad atliko veiksmus, kurie galėtų būti laikomi tinkamu kitos sutarties šalies supažindinimu su standartinėmis sąlygomis, priešingai, jis teigė, kad pareigos ieškovei pateikti Aprašą, kuriame nurodyta, jog indėlių sertifikatams draudimo apsauga netaikoma, neturėjo, nes ji su juo galėjo susipažinti internete. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kasacinių skundų argumentai dėl netinkamo įrodinėjimo pareigos paskirstymo atmestini.

47Kasaciniame skunde atsakovas teigia, kad tiek jo parengtas Aprašymas, tiek Aprašas atitiko teisės aktų reikalavimus, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu atveju tai neturi esminės reikšmės, nes yra svarbus galutinis rezultatas, t. y. svarbu įvertinti, ar banko klientui pateikta informacija buvo aiški ir nedviprasmiška, ir ar ja remdamasis asmuo, kuris nėra profesionalus investuotojas, galėjo priimti sprendimą, suvokdamas galimų padarinių riziką. Nagrinėjamu atveju su ieškove sudarytoje Aptarnavimo sutartyje buvo nurodyta, kad, siekiant užtikrinti kliento lėšų ir vertybinių popierių grąžinimą, banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, Sertifikatų įsigijimo sutartyje ir Aprašyme konkreti indėlių sertifikatų rizika nenurodyta, o atsakovas neįrodė, kad su Aprašu ieškovė buvo supažindinta. Šių aplinkybių visuma sudaro pagrindą išvadai, kad ieškovei pateiktos informacijos pobūdis neatitiko aiškumo ir išsamumo kriterijų, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai pripažino, kad atsakovas neįrodė informavimo pareigą atlikęs tinkamai.

48Dėl ieškovės teisių gynimo ir restitucijos būdo

49Trečiojo asmens kasaciniame skunde teigiama, kad pagal CK 1.90 straipsnio 7 dalį šalis neturi teisės reikalauti pripažinti sutartį negaliojančia, jeigu ji savo teises ir interesus adekvačiai gali apginti kitais gynimo būdais. Kasatoriaus teigimu, ieškovė turėjo pareikšti kreditorinius reikalavimus atsakovo bankroto byloje, o kol jų tenkinimo klausimas neišspręstas, ji neturi teisės ginčyti sutarties.

50Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju atsakovui yra iškelta bankroto byla. Juridiniam asmeniui bankroto byla iškeliama, kai įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio, mokesčių, nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų, neturi turto ar pajamų, iš kurių galėtų būti išieškomos skolos ir pan. (ĮBĮ 4 straipsnis). Bankrotas – tai nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka (ĮBĮ 2 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą įmonei draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas).

51Toks teisinis reguliavimas ir susiklosčiusi faktinė situacija (atsakovas – bankrutuojanti įmonė) apriboja ieškovės galimybes savo teises ginti alternatyviais teisių gynimo būdais. Be to, CK 1.90 straipsnio 7 dalyje nustatytas draudimas yra taikomas ne tada, kai egzistuoja abstrakti galimybė apginti savo teises alternatyviu būdu, bet kai alternatyvus būdas būtų toks pat efektyvus (adekvatus), kaip ir sandorių nuginčijimas. Nagrinėjamu atveju kasatoriaus nurodytas ieškovės teisių gynimo būdas (pareiškiant reikalavimus atsakovo bankroto byloje) negali būti laikomas adekvačiu CK 1.90 straipsnio 7 dalies prasme, todėl šie kasacinio skundo argumentai atmestini.

52Trečiojo asmens kasaciniame skunde teigiama, kad teismai netinkamai parinko restitucijos būdą, nes jis negrąžina šalių į pirminę padėtį, sukuria prievoles ginčo sandoryje nedalyvavusiam trečiajam asmeniui bei pažeidžia viešąjį interesą. Šie argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, laikytini nepagrįstais.

53Restitucija yra sandorio, pripažinto negaliojančiu, padarinys (CK 1.80 straipsnio 2 dalis, 1.90 straipsnio 3 dalis). Teismas, atsižvelgdamas į restitucijos taikymą reglamentuojančias teisės normas, ypač į 6.147 straipsnio 1, 2 dalis, turi nustatyti ir įvertinti visas taikytinai restitucijai (jos būdui) teisiškai reikšmingas aplinkybes. Kasacinio teismo praktikoje yra nurodoma, kad taikant restituciją asmuo grąžinamas į ankstesnę padėtį, buvusią iki jo teisės pažeidimo. Tai reiškia, kad, pritaikius restituciją, asmuo negali gauti mažiau, negu iš jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo. Restitucijos teisinis institutas, kaip ir kiti, negali būti taikomas formaliai, nesiejant su konkrečiomis kiekvienu individualiu atveju reikšmingomis bylos aplinkybėmis. CK 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – išvengti, kad dėl restitucijos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos – atitinkamai pagerėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. T. v. G. Ž., bylos Nr. 3K-3-359/2006).

54Nagrinėjamu atveju yra aktualu tai, kad atsakovui yra iškelta bankroto byla ir jis, net ir pripažinus sandorį negaliojančiu, negali būti įpareigojamas grąžinti ieškovei lėšas, išvengiant ĮBĮ nustatytos atsiskaitymo su kreditoriais tvarkos. Tai reiškia, kad nepakeitus restitucijos būdo ieškovės interesai nebūtų realiai apginti. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovė nurodo ginčo sandorio dieną atvykusi į banką pratęsti terminuoto indėlio sutarties, taigi, šalių grąžinimas į pradinę padėtį nagrinėjamu atveju reiškia, jog nesudarius Sertifikato įsigijimo sutarties ieškovės lėšos būtų likusios banke pagal banko sąskaitos ar banko indėlio sutartį ir šioms lėšoms pagal IĮIDĮ būtų taikoma draudimo apsauga. Dėl šių priežasčių panaikinus sandorį ir pritaikius restituciją, ieškovės teisinis statusas tampa analogišku banko sąskaitos turėtojo statusui, o sąskaitoje esančios lėšos laikytinos apdraustomis Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis, taigi, draudimo apsauga joms turi būti taikoma.

55Dėl šių priežasčių konstatuotina, kad teismas, nustatydamas, jog ieškovės už indėlio sertifikatą sumokėtos lėšos (26 000 Lt) grąžinamos į jos sąskaitą atsakovo banke ir jos yra lėšos banko sąskaitoje pagal banko sąskaitos sutartį, kurioms taikoma draudimo apsauga, restituciją reglamentuojančių teisės normų nepažeidė.

56Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal CPK 47 straipsnio 1 dalį tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Ši norma atskleidžia, kad teismo priimtas sprendimas gali turėti padarinių ne tik atsakovams bet ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, todėl VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“, kuris į bylą buvo įtrauktas trečiuoju asmeniu, argumentai dėl šiuo teismo sprendimu jam atsiradusių prievolių laikytini nepagrįstais.

57Dėl bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo iš administravimui skirtų lėšų

58Įmonės bankroto administratorius turi pareigą ne tik išsaugoti ir prižiūrėti perimtą bankrutuojančios įmonės turtą, bet ir jį gausinti, pareikšdamas teisme ieškinius dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir kitus reikalavimus bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės skolininkams. Lygiai taip pat įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, kreditoriai gali pareikšti savo reikalavimus bankrutuojančiai ar bankrutavusiai įmonei. Nuo bankrutuojančios įmonės piniginių prievolių kreditoriams atsiradimo momento (iki ar po bankroto bylos iškėlimo) ir pobūdžio priklauso tai, kokia tvarka jos turi būti vykdomos. ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pirmiausia apmokamos įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurios mokamos iš bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės visų rūšių lėšų (gautų pardavus įmonės turtą, įskaitant ir įkeistą, įmonei grąžintų skolų, ūkinės veiklos, turto nuomos ir kitų bankroto procese gautų lėšų), kai įmonė neturi lėšų arba jų nepakanka administravimo išlaidoms apmokėti, jos apmokamos Vyriausybės nustatyta tvarka. Taigi, įmonės bankroto administravimo išlaidos, kurias turi teisę gauti kreditorius, jam apmokamos būtent ĮBĮ 36 straipsnio nustatyta tvarka, pirmiau už kitus kreditorius, neturinčius teisės į tokio pobūdžio išlaidų atlyginimą. To paties įstatymo 36 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąrašas išlaidų, kurios gali būti priskirtos prie administravimo išlaidų: bankroto administravimo išlaidas sudaro atlyginimas administratoriui, įmonės darbuotojų, kuriems būtina dalyvauti bankroto procese, išskyrus dalyvaujančių ūkinėje komercinėje veikloje, su darbo santykiais susijusios išmokos, išlaidos įmonės auditui, turto vertinimo, pardavimo, atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymo bei kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos. Šioje teisės normoje nustatytas administravimo išlaidų sąrašas nėra baigtinis, nes tokiomis išlaidomis pripažįstamos ir kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos, t. y. tokios, kurios atitinka administravimo išlaidų teisinę prigimtį ir paskirtį. Aplinkybė, kad administravimo išlaidų sąmatą tvirtina kreditorių susirinkimas, savaime nereiškia, jog iš šios sąmatos negali būti dengiamos kitos sąmatoje nenumatytos išlaidos. Jeigu tam tikros išlaidos pagal savo teisinę prigimtį skirtos bankroto procedūroms atlikti, kreditorių interesams bankroto procedūrų metu ginti, įmonės veiklai (išskyrus ūkinę komercinę veiklą) užtikrinti, tai tokios išlaidos turi būti dengiamos iš administravimo išlaidų sąmatos. Jeigu įmonė patyrė išlaidų po bankroto bylos iškėlimo, svarstytina, ar jos neturėtų būti priskirtos prie administravimo išlaidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Otega“ v. antstolė

59V. Ž. ir kt., bylos Nr. 3K-3-112/2011).

60Dėl įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, prievolių, atsiradusių po bankroto bylos iškėlimo, vykdymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs keliais aspektais. Tuo atveju, kai iškėlus bankroto bylą įmonė, atstovaujama profesionalaus bankroto administratoriaus, toliau vykdo ar sudaro naujus sandorius, reikalingus bankroto procedūroms vykdyti (ĮBĮ 17 straipsnis), ir dėl to kreditorius patiria nuostolių, tokių sandorių šalys laikytinos lygiateisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybės turto fondas v. UAB „Čiaupas“, bylos Nr. 3K-3-301/2009). Tai reiškia, kad bankrutuojančiai įmonei, atstovaujamai profesionalaus bankroto administratoriaus veikiančio inter alia kreditorių interesais, negali būti sudarytos palankesnės sandorio vykdymo sąlygos nei kitai sandorio šaliai. Priešingu atveju bankrutuojančios įmonės kontrahentas nepagrįstai turėtų prisiimti tokių sandorių neįvykdymo riziką, o bankrutuojanti įmonė turėtų nepateisinamą galimybę piktnaudžiauti savo padėtimi nevykdant ar netinkamai vykdant savo įsipareigojimus. Dėl to tokių sandorių šalies padėtis negali būti tokia pati kaip kreditorių, kurių reikalavimai atsirado iki bankroto bylos iškėlimo, ir bankrutuojančios įmonės patiriamos tokių sandorių vykdymo išlaidos laikytinos administravimo išlaidomis ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalies prasme. Kasacinis teismas taip pat yra konstatavęs, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos netaikytinos prievolėms, atsiradusioms po bankroto bylos iškėlimo ir susijusioms su bankroto procedūrų vykdymu; bankrutuojančios įmonės statusas tokiu atveju nepanaikina ir neriboja bankrutuojančios įmonės civilinės atsakomybės pagal prievoles, atsiradusias po bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybės turto fondas v. UAB „Čiaupas“, bylos Nr. 3K-3-301/2009).

61Nustatant, ar išlaidos priskirtinos prie administravimo išlaidų, visų pirma reikia atsižvelgti į tokių išlaidų paskirtį, teisinę prigimtį, subjektus, kurių naudai tos išlaidos apmokamos, taip pat jų atsiradimo laiką. Pažymėtina, kad tiek įmonės turto gausinimas bankroto proceso metu, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, reiškia reikalavimus skolininkams, tiek įmonės turto išsaugojimas, kai įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, ginasi nuo jai pareikštų kreditorių reikalavimų, yra tiesiogiai susiję su įmonės bankroto proceso administravimu, o iš šios veiklos atsiradusios išlaidos priskirtinos prie įmonės bankroto administravimo išlaidų, kurių sąmatą tvirtina, keičia ir disponavimo jomis tvarką nustato kreditorių susirinkimas (ĮBĮ 26 straipsnio 2, 3 dalys).

62Nagrinėjamoje byloje atsakovo BAB bankas „Snoras“ išlaidos (piniginė prievolė) ieškovei dėl bylos nagrinėjimo metu jos turėtų bylinėjimosi išlaidų atsirado po bankroto bylos iškėlimo. Jų atsiradimą lėmė ieškovės pareikšti reikalavimai atsakovui BAB bankui „Snoras“ dėl sandorio nuginčijimo ir šalių ginčo išsprendimas ieškovės naudai. Teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus apygardos teismo nutartimi iš atsakovo ieškovės naudai priteisti 700 Lt bylinėjimosi išlaidų (piniginė prievolė) atitinka administravimo išlaidų sampratą pagal savo teisinę prigimtį ir paskirtį. Ieškovė šių išlaidų turėjo todėl, kad atsakovas, kuriam iškelta bankroto byla, atstovaujamas bankroto administratoriaus, gynėsi nuo jam ieškovės pareikšto reikalavimo, laikydamas jį neteisėtu ir nepagrįstu. Jei atsakovas, atstovaujamas bankroto administratoriaus, nesutinka su ieškovo jam pareikštais turtiniais reikalavimais, siekdamas sutaupyti įmonės turto, ir patiria išlaidų teisinėms paslaugoms apmokėti, jos priskirtinos įmonės administravimo išlaidoms ir turi būti atlyginamos ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Dėl to tuo atveju, jei, išsprendus pareikštus reikalavimus, ieškovo pareikšti reikalavimai yra patenkinami, o atsakovui teismo procesinio sprendimo pagrindu atsiranda prievolė atlyginti kitos šalies bylinėjimosi išlaidas, jos taip pat turi būti atlyginamos iš administravimo išlaidų. Priešingu atveju ieškovas turėtų nepagrįstai prisiimti atsakovo prievolių dėl pareigos atlyginti jo bylinėjimosi išlaidas neįvykdymo riziką, o bankrutuojanti įmonė turėtų nepateisinamą galimybę piktnaudžiauti savo padėtimi, reikšdama nepagrįstus reikalavimus savo skolininkams arba nepagrįstai nesutikdama su kreditorių jai pareikštais reikalavimais.

63Dėl šios priežasties bylą nagrinėję teismai pagrįstai ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas laikė bankrutavusios įmonės administravimo išlaidomis (ĮBĮ 36 straipsnio 3 dalis), kurios apmokamos ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

64Dėl bylinėjimosi išlaidų

65Kasaciniame teisme patirta 67,64 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinius skundus, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorių lygiomis dalimis (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

66Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

67Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

68Priteisti iš kasatorių BAB bankas „Snoras“ (duomenys neskelbtini) ir VĮ „Indėlių ir investicijų draudimas“ (duomenys neskelbtini) po 33,82 Lt (trisdešimt tris litus 82 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

69Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.