Byla 2A-141-340/2015
Dėl įstatymu nustatyto sandorio pagrindu įgytos nuosavybės teisės pripažinimo, trečiasis asmuo A. T

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Petkuvienės, Jelenos Šiškinos ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, UAB „Kitoks sprendimas“ dėl įstatymu nustatyto sandorio pagrindu įgytos nuosavybės teisės pripažinimo, trečiasis asmuo A. T..

2Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti jo 1992 m. įgytas nuosavybės teises į trijų kambarių butą, esantį ( - ). Nurodė, kad 1992 m. gyvenamojo ploto statybai dalinio dalyvavimo tvarka per UAB „Dieona“, kurios steigėju ir akcininku jis buvo, apmokėjo 1 044 000 rublių, o SĮ „Kapitalinė statyba“ pastačius daugiabutį namą, Vilniaus miesto valdyba 1993-01-20 išdavė orderį jo šeimai apsigyventi 3-jų kambarių 72,82 kv. m ploto bute, esančiame ( - ). Teigė, kad atlikdamas nekilnojamojo daikto registraciją Nekilnojamojo turto registras be teisėto pagrindo įregistravo bendrovės „Dieona“ nuosavybės teisę į minėtą butą, dėl ko buvo pažeistos 1964 m. CK 96 straipsnis (LR 1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 redakcija) nuostatos. Kadangi registre įrašyti duomenys yra klaidingi, dėl buto pardavimo iš varžytynių skolininkui UAB „Dieona“ nepriklausančio daikto, jam - teisėtam daikto savininkui - atsirado 1 060 260 Lt žala.

5Atsiliepimu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ji nėra ieškinyje nurodytų dokumentų šalimi ir remiantis jais, jokių teisių ir pareigų neįgijo. Pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. liepos 17 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr.I-96-331/2009, atmetė ieškovo skundą atsakovams VĮ „Registrų centras“ ir centro filialui bei suinteresuotam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybei pakeisti ginčo buto registro duomenis ir įregistruoti jo nuosavybės teise į ginčo butą. Teigė, kad Vilniaus miesto valdybos 1992-12-24 potvarkio Nr.2626V priedėlis ir potvarkis – nėra ieškovo nuosavybės teisę į ginčo butą patvirtinantys dokumentai. Jame nurodoma, kad tuo metu galiojusio 1964 m. CK 255 straipsnis numatė privalomą notarinę formą nekilnojamojo turto perleidimo sutarčiai, kuri per tris mėnesius turėjo būti įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, o šių taisyklių nesilaikymas turto perdavimą darė negaliojančiu. Pažymėjo, jog Ūkinis teismas 1996 m. gegužės 21 d. sprendimu iš UAB „Dieona” Vilniaus miesto tarybos naudai priteisė 43 103,18 Lt, o 1997 m. sausio 21 d. sprendimu – priteisė 44 598,37 Lt. Vykdomieji raštai antstolių kontoroms buvo pateikti vykdyti dar 1996 m. ir 1998 m., tačiau įsiskolinimo išieškoti nepavyko, nes bendrovė „Dieona“ buvo likviduota ir nuo 2003-01-23 išregistruota. Todėl teismų sprendimais Vilniaus miesto savivaldybei buvo leista minėtus įsiskolinimus bei delspinigius išieškoti iš likviduotai bendrovei „Dieona“ priklausančio turto – buto, esančio ( - ). Šiuo metu minėtas butas parduotas iš varžytynių.

6Atsiliepimu trečiasis asmuo A. T. ieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad ginčo butą nusipirko iš varžytinių. Pažymėjo, jog ieškovas jau daugiau kaip 10 metų nemoka už šildymą ir karštą vandenį ir įsiskolinimą sudaro daugiau kaip 23 000 Lt. Teigė, kad ieškovas geranoriškai buto perduoti nenori.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.

9Nurodė, jog Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913 „Dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, pardavimo šiems gyventojams tvarkos“ 1 punkte buvo numatyta, kad miestų (rajonų) valdybos, įmonės, įstaigos ir organizacijos, pastačiusios dalinio dalyvavimo būdu gyvenamuosius namus, butus, kurių statybai iki šio nutarimo priėmimo dienos buvo naudojamos įmokėtos į įmonės, įstaigos ar organizacijos kasą gyventojų lėšos, turi įskaityti šias lėšas kaip gyventojų įmoką už pastatytus gyvenamuosius namus, butus. Teismas iš byloje esančio lėšų gyvenamiesiems namams ir komunalinės paskirties objektams statyti perdavimo Vilniaus miesto valdybai protokolo nustatė, kad bendrovė „Dieona“ pervedė SĮ „Kapitalinė statyba“ 1 044 000 rublių už gyvenamojo ploto statybą. Teismas nurodė, jog protokolas pagal savo turinį yra bendrovės „Dieona“ su savivaldybės įmone sudaryta sutartis dėl buto statybos, tačiau protokolą pasirašydamas kaip bendrovės „Dieona“ vadovas, pats ieškovas šios sutarties šalimi netapo. Teismas nustatė, jog vykdydama minėtą susitarimą bendrovė „Dieona“ pervedė savivaldybės įmonei ieškovo įmokėtus 1 044 000 rublių ir paprašė apmokėtą 73 kv. m ploto gyvenamąjį plotą paskirti firmos darbuotojui A. P.. Daugiabutį namą pastačius, Vilniaus miesto valdyba 1992-12-24 potvarkiu Nr. 2626V patvirtino miesto įmonių ir organizacijų sprendimus dėl butų suteikimo pagal priedėlius. Šiuo potvarkiu taip pat buvo patvirtintas bendrovės „Dieona“ pateiktas sąrašas ir ieškovui 1993 m. sausio 20 d. buvo išduotas orderis dėl ginčo buto suteikimo. Teismas pažymėjo, jog gautas orderis suteikė ieškovo šeimai teisę tik apsigyventi bute, bet nepatvirtino jo nuosavybės teisės į minėtą butą. Remiantis minėtu Vilniaus valdybos potvarkiu ir 1992 m. rugsėjo 21d. raštu Nr.10-04-359-89, nuosavybės teisė į ginčo butą buvo įregistruota bendrovei „Dieona“. Teismas nurodė, jog nuosavybės teisės perleidimo ieškovui notariškai patvirtinta sutartis su bendrove nebuvo sudaryta ir per tris mėnesius įregistruota registre, kaip tai numatė tuo metu galiojusio 1964 m. LR CK 255 straipsnis (LR 1994 m. gegužės 17 d įstatymo Nr. I-459 redakcija). Teismas pažymėjo, jog ieškovas negalėjo įgyti nuosavybės teisės į butą ir likviduojant bendrovę, nes ji savivaldybei turėjo įsiskolinimą, kuris dėl turto nebuvimo, liko nepadengtas, todėl bendrovei priklausęs turtas buvo parduotas iš varžytinių.

10III. Apeliacinio skundo argumentai

11Patikslintu apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmos instancijos teismui iš naujo. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

121.Teismas nevertino Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913 „Dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, pardavimo šiems gyventojams tvarkos“ 2.1 punkto nuostatos, kuri nustato pastatyto namo, buto perdavimo gyventojams tvarką: tais atvejais, kai asmens įmokėta į įmonės, įstaigos ar organizacijos kasą už gyvenamojo namo, buto statybą, suma yra ne mažesnė už šiam asmeniui atitenkančių gyvenamųjų patalpų pardavimo kainą, miesto (rajono) valdyba remdamasi asmens įmokos dydį patvirtinančiais dokumentais, turi priimti potvarkį dėl gyvenamojo namo, buto perdavimo nuosavybės teise asmeniui, savo lėšomis apmokėjusiam jų statybą. Taigi, Vilniaus miesto valdybos 1992-12-24 potvarkis Nr.2626V, šio potvarkio priedėlis, gyvenamosios patalpos orderis Nr.002289 iš esmės patvirtina, kad pagal minėtą Vyriausybės nutarimo 2.1 punktą, Vilniaus miesto valdyba 1992-12-24 priimtu potvarkiu Nr. 2626V patvirtino miesto įmonių ir organizacijų sprendimus dėl butų, pastatytų dalinio dalyvavimo tvarka, suteikimo gyventojams pagal priedelį, kuriuo suteikė ieškovui ginčo butą, kurio statybos buvo apmokėtos iš jo lėšų;

132. Teismo išvada, jog gautas orderis suteikė teisę ieškovo šeimai tik apsigyventi bute, bet nepatvirtino jo nuosavybės teisės į ginčo butą, yra neteisinga ir pažeidžia Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo paskirties teisės aktus, Vyriausybės nutarimo Nr.913 1, 2.1 punktų nuostatas, Vyriausybės nutarimo Nr.383 1 dalį, 2 dalies 2.1, 2.3, 2.4, 2.6 punktų nuostatas, Vyriausybės nutarimo Nr.704 1 dalies nuostatas, Vilniaus miesto valdybos 1992-12-24 potvarkio Nr.2626V „Dėl butų suteikimo“ 2 punkte nustatytą tvarką;

143. Be teisinio pagrindo UAB „Dieona“ vardu atlikta ginčo buto nuosavybės teisės registracija pažeidžia Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 1, 2, 3, 4 dalis, CK 1.74 straipsnio 1 dalies 1 punktą, CK 6.393 straipsnio 1, 2, 4 dalis;

154. Teismo išvada, jog nuosavybės teisės perleidimo ieškovui notariškai patvirtinta sutartis su bendrove nebuvo sudaryta ir per tris mėnesius įregistruota registre, kaip tai buvo numatyta 1964 m. CK 225 straipsnyje, yra niekinė ir iš esmės kertasi su 1964 m. CK 253 straipsnyje nustatyta pirkimo – pardavimo sutarties sąvoka, kadangi bendrovė namų, butų nestatė ir neturėjo teisinio pagrindo sudaryti pirkimo – pardavimo sutartis. Teigia, jog UAB „Dieona“ vadovavosi Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymu, kurio paskirtis numatė, kad ne bendrovės ar įstaigos, o kiekvienas pilietis turi teisę į gyvenamąją patalpą, gali statytis ar kitokiu teisėtu būdu įsigyti gyvenamuosius namus ar butus nuosavybėn;

165. Skundžiamame sprendime išdėstytos išvados ir vertinimai iš esmės pažeidžia materialinę, subjektinę teisę ir įstatymų saugomus interesus varžo 1964 m. CK 96 straipsnyje numatytas savininko teises;

176. Teigia, jog valstybės tarnautojas atlikdamas registratoriaus funkcijas viešame registre iš esmės pažeidė Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 str. Teigia, kad viešojo registro tvarkytojas neteisėtai panaudojamas SĮ „Kapitalinė statyba“ 1992-09-21 raštą Nr.10-04-359-89, sufalsifikavo ( - ), esančio buto kadastrinius duomenis, statinio unikalų numerį, Vilniaus miesto valdybos potvarkį Nr.2626V, dėl ko neteisėtai buvo įregistruotos nuosavybės teisės į ginčo butą.

18Atsiliepimu atsakovas prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos atsikirtimus apeliaciniam skundui:

191. Įvertinęs ir aiškiai sprendime įvardijęs galiojusių teisės aktų nuostatas, pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nepagrįstas ieškovo vertinimas, kad Vilniaus miesto valdybos 1992-12-24 potvarkiu Nr.2626V suteikus ginčo butą bendrovei „Dieona“, jis, būdamas akcininku, įgijo nuosavybės teisę į jį. Taip pat teisingai nurodė, jog nuosavybės teisės ieškovas negalėjo įgyti ir likviduojant bendrovę, nes pastaroji savivaldybei turėjo įsiskolinimą, kuris, dėl turto nebuvimo, liko nepadengtas;

202. Įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu ir nutartimi yra pripažinta, kad 1992-09-21 raštas Nr.10-04-359-89 ir 1992-12-24 Vilniaus miesto valdybos potvarkis Nr.2626V yra pakankami ir teisėti pagrindai UAB „Dieona“ nuosavybės teisėms į butą, esantį I. Kanto al. 13-107, Vilniuje, įregistruoti.

21Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Kitoks sprendimas“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kas įsiteisėjusiais teismų sprendimais Vilniaus miesto savivaldybei buvo pripažinta teisė nukreipti išieškojimą į likviduotai UAB „Dieona“ priklausantį nekilnojamąjį turtą. Klausimas dėl nuosavybės teisių į ginčo butą, dėl paties išieškojimo galimumo ir būtinumo, dėl to, kas turi šiame ginče išieškotojo teises, dėl išregistruotos UAB „Dieona“ turto – buto, esančio ( - ), realizavimo vykdant išieškojimą vykdomosiose bylose Nr.0013/03/03550 ir Nr.0013/03/01549 galutinai išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr.3K-3-364/2009, todėl ieškovas neturi jokių teisių naudotis turtu, jį valdyti ir disponuoti, tuo labiau, nebūdamas savininku neteisėtais gyventi ginčo bute, reikšti nepagrįstus ieškinius, skundus ir visokiausiomis priemonėmis vilkinti turto realizavimo procedūrą, kuri vykdoma vadovaujantis įsiteisėjusiais teismų sprendimais.

22IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

23Apeliacinis skundas atmetamas.

24Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias šalių teisinį santykį, sprendimas teisėtas ir pagrįstas.

25Byloje keliamas klausimas dėl bendrovės dalyvio – akcininko nuosavybės teisės į butą, kuris buvo įsigytas bendrovei sumokėjus visą statomo buto kainą.

26Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913 ,,Dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, pardavimo šiems gyventojams tvarkos“ (toliau – Nutarimas) 1 punktas numatė, kad miestų (rajonų) valdybos, įmonės, įstaigos ir organizacijos, pastačiusios dalinio dalyvavimo būdu gyvenamuosius namus, butus, kurių statybai iki šio nutarimo priėmimo dienos buvo naudojamos įmokėtos į įmonės, įstaigos ar organizacijos kasą gyventojų lėšos, turi įskaityti šias lėšas kaip gyventojų įmoką už pastatytus gyvenamuosius namus, butus. Nutarimo 2 punkte buvo numatyta, kad tais atvejais, kai asmens įmokėta į įmonės, įstaigos ar organizacijos kasą už gyvenamojo namo, buto statybą, suma yra ne mažesnė už šiam asmeniui atitenkančių gyvenamųjų patalpų pardavimo kainą, miesto (rajono) valdyba, remdamasi asmens įmokos dydį patvirtinančiais dokumentais, turi priimti potvarkį dėl gyvenamojo namo, buto perdavimo nuosavybės teise asmeniui, savo lėšomis apmokėjusiam jų statybą, o kai ši suma mažesnė už šiam asmeniui atitenkančių gyvenamųjų patalpų pardavimo kainą, miesto (rajono) valdyba praneša asmeniui trūkstamą jo gyvenamųjų patalpų pardavimo kainos dalį ir sudaro su šiuo asmeniu notariškai patvirtintą sutartį, kurioje nurodoma atsiskaitymo tvarka bei terminai.

27Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nesiaiškino minėtos Nutarimo 2 punkto nuostatos, kuri numato pareigą miesto valdybai, remiantis asmens įmokos dydį patvirtinančiais dokumentais, priimti potvarkį dėl gyvenamojo namo, buto perdavimo nuosavybės teise asmeniui, savo lėšomis apmokėjusiam jų statybą. Apelianto teigimu, byloje pateikti dokumentai patvirtina, jog ginčo butas nuosavybės teise buvo perduotas jam. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Pažymėtina, jog minėtas Nutarimas nustatė savivaldybėms pareigą arba potvarkiu iš karto perduoti butą nuosavybėn, arba sudaryti su asmeniu buto pirkimo – pardavimo sutartį, kurioje būtų numatyta atsiskaitymo tvarka tais atvejais, kai sumokėta dalis kainos. Kaip matyti iš byloje esančių ir apeliaciniame skunde išvardintų dokumentų: lėšų gyvenamiesiems namams ir komunalinės paskirties objektams statyti perdavimo Vilniaus miesto valdybai protokolo (b.l.16), 1992-09-24 rašto Nr.10-04-359-82, kuriuo SĮ „Kapitalinė statyba“ patvirtino, kad komercinė firma „Dieona“ pasirašė lėšų ir materialinių resursų gyvenamiesiems namams statyti perdavimo Vilniaus miesto valdybai protokolą ir perdavė savivaldybės įmonei lėšas, kurios suteikia teisę 1992-1993 m. gauti 73 kv. metrus bendrojo gyvenamojo ploto (b.l.17), Vilniaus miesto valdybos 1992-12-24 potvarkio Nr.2626V bei jo priedelio (b.l.21-23), nuosavybės teisę į ginčo butą įgijo komercinė firma „Dieona“, tuo tarpu tai, kad 1992-09-24 prašymu, adresuotu Vilniaus miesto valdybai, komercinė firma „Dieona“ nurodė išskirtą ir apmokėtą 73 kv. metrų gyvenamąjį plotą paskirti firmos darbuotojui A. P. (b.l.18) bei 1993-01-20 Vilniaus miesto valdybos ieškovui A. P. išduotas orderis apsigyventi bute, esančiame ( - ) (b.l.25,26), nepaneigia komercinės firmos „Dieona“ nuosavybės teisės ginčo buto atžvilgiu. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, gautas orderis suteikė ieškovui teisę apsigyventi bute, bet nepatvirtino jo nuosavybės teisės atsiradimo. Kaip matyti iš nekilnojamojo turto registro duomenų, šiuo atveju nuosavybės teisė į ginčo butą 1992-09-21 rašto Nr.10-04-359-89 bei 1992-12-24 Nr.2626V miesto (rajono) valdybos potvarkio pagrindu buvo įregistruota UAB „Dieona“. VĮ „Registro centras“ duomenys patvirtina, jog atsakinga savivaldybės institucija pagal nurodytus dokumentus, priėmė potvarkį dėl ginčo buto perdavimo bendrovei „Dieona“, o ne jos dalyviui – apeliantui. Pažymėtina, jog nurodyti dokumentai, kurių pagrindu VĮ „Registrų centras“ buvo įregistruota ginčo buto nuosavybės teisė bendrovės vardu, yra galiojantys ir nenuginčyti; juose nurodyta, kad būtent komercinė firma „Dieona“ apmokėjo ginčo buto statybą ir šiam juridiniam asmeniui yra suteikiama ginčo buto nuosavybės teisė. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad lėšos, bendrovės „Dieona“ sumokėtos už ginčo buto statybą, buvo suteiktos bendrovės akcininko – apelianto. Pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 117 -1 straipsnį, akcinės bendrovės ir jos dalyvių (akcininkų) turtas ir prievolės buvo atskiros. Net ir tuo atveju, jeigu piniginės lėšos, panaudotos ginčo buto statybai, buvo ne bendrovės „Dieona“, o apelianto, jis turėjo imtis teisinių veiksmų įforminti ginčo buto nuosavybę savo vardu: sudaryti atitinkamą nustatytos formos nekilnojamojo turto perleidimo sandorį, jį įregistruoti (1964 CPK 255 str.).

28Dėl apelianto argumentų, jog bendrovė „Dieona“ namų, butų nestatė ir neturėjo teisinio pagrindo sudaryti pirkimo – pardavimo sutarties, pažymėtina, jog, kaip minėta, bendrovės nuosavybės teisė į ginčo butą buvo įregistruota 1992-09-21 rašto Nr.10-04-359-89 bei 1992-12-24 Nr.2626V miesto (rajono) valdybos potvarkio pagrindu, dėl ko UAB „Dieona“ buvo teisėtas ginčo turto savininkas ir vadovaujantis tiek 1964 m., tiek dabar galiojančio CK nuostatomis, turėjo teisę juo disponuoti. Apeliantas taip pat teigia, jog UAB „Dieona“ vadovavosi 1992 m. Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymu, kuris nustatė, kad ne bendrovės ar įstaigos, o kiekvienas pilietis turi teisę į gyvenamąją patalpą, gali statytis ar kitokiu teisėtu būdu įsigyti gyvenamuosius namus ar butus nuosavybėn. Bendrovės nuosavybės teisė į ginčo butą buvo įregistruota 1992 m. lapkričio 30 d. nutarime Nr. 913 ,,Dėl gyvenamųjų namų, butų, kurių statybai buvo naudojamos gyventojų lėšos, pardavimo šiems gyventojams tvarkos“ nustatyta tvarka, tuo tarpu apelianto paminėtas teisės aktas nors ir nustatė Lietuvos Respublikos piliečių apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis būdus, valstybės teikiamos paramos formas įsigyjant gyvenamąjį namą ar butą, šios paramos suteikimo ir panaudojimo tvarką bei sąlygas, taip pat gyvenamųjų patalpų statybos ir eksploatavimo valstybinę kontrolę, tačiau numatė galimybę nuosavybę įgyti ir juridiniams asmenims (1992 m. Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 4 str. 4 d.).

29Teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ginčo buto teisinės registracijos galiojimu, kadangi šis klausimas išspręstas įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniais sprendimais (administracinių bylų Nr. I-96-331/2009; Nr. A-502-982/2010). Tuo tarpu dėl apelianto argumentų, susijusių su viešojo registro tvarkytojo duomenų suklastojimu įregistruojant ginčo buto nuosavybės teisę UAB „Dieona“, pažymėtina, jog minėti argumentai pirmosios instancijos teisme nebuvo nurodyti ir nagrinėjami nebuvo, todėl negali būti apeliacijos dalyku (CPK 306 str. 2 d.).

30Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT) formuoja praktiką (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir teisingai vertino surinktus įrodymus, reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 263, 329-330 str.).

31Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str.,

Nutarė

32Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti jo 1992 m. įgytas... 5. Atsiliepimu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko.... 6. Atsiliepimu trečiasis asmuo A. T. ieškinį prašė atmesti. Nurodė, kad... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 7 d. sprendimu ieškinį... 9. Nurodė, jog Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913 „Dėl... 10. III. Apeliacinio skundo argumentai... 11. Patikslintu apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus miesto... 12. 1.Teismas nevertino Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913... 13. 2. Teismo išvada, jog gautas orderis suteikė teisę ieškovo šeimai tik... 14. 3. Be teisinio pagrindo UAB „Dieona“ vardu atlikta ginčo buto nuosavybės... 15. 4. Teismo išvada, jog nuosavybės teisės perleidimo ieškovui notariškai... 16. 5. Skundžiamame sprendime išdėstytos išvados ir vertinimai iš esmės... 17. 6. Teigia, jog valstybės tarnautojas atlikdamas registratoriaus funkcijas... 18. Atsiliepimu atsakovas prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus... 19. 1. Įvertinęs ir aiškiai sprendime įvardijęs galiojusių teisės aktų... 20. 2. Įsiteisėjusiais Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos... 21. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo UAB „Kitoks sprendimas“... 22. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.... 23. Apeliacinis skundas atmetamas.... 24. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų... 25. Byloje keliamas klausimas dėl bendrovės dalyvio – akcininko nuosavybės... 26. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 913... 27. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas... 28. Dėl apelianto argumentų, jog bendrovė „Dieona“ namų, butų nestatė ir... 29. Teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su... 30. Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT) formuoja praktiką (LAT 2009 10 14... 31. Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325... 32. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 7 d. sprendimą palikti...