Byla 2A-1463-395/2010

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Čeplinsko, Evaldo Burzdiko ir Arūno Rudzinsko, sekretoriaujant Irenai Nikolajenko, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui P. J., suinteresuoto asmens P. K. atstovui advokatui R. Š., viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų V. K., R. Ž., E. S. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-721-454/2009 pagal pareiškėjos B. S. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (Kauno apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja), V. K., A. R., H. M., J. M., P. K., K. Č., R. Ž., E. S. dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo ir juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

4Pareiškėja B. S. patikslintu pareiškimu (t. 2, b.l. 102-105) prašė nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tikslu atnaujinti terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti dėl nuosavybės teisių atkūrimo į sutuoktinio P. N. iki žemės nacionalizavimo valdytą žemės sklypą, esantį prie ( - ), pripažinus, kad terminas dokumentams pateikti praleistas dėl svarbių priežasčių, ir nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad P. N. 1929 metų spalio mėn. dovanojimo sutarties pagrindu įgijo ir iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė apie 25 arų žemės sklypą Nr. 157-159, buvusį ( - ) (šiuo metu esantį ( - ).

5Pareiškėja nurodė, kad jos sutuoktinis P. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdė žemės sklypus, esančius ( - ) . Sutuoktiniui 1990 m. sausio 18 d. mirus, pareiškėja, kaip testamentinė įpėdinė, įstatymo nustatyta tvarka 1992 m. vasario 25 d. Kauno miesto valdybai padavė prašymą atkurti jai nuosavybės teises į P. N. nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Kadangi nebuvo žinoma kiek sutuoktinis turėjo žemės, todėl pateikė turimus dokumentus - Lietuvos Respublikos Kauno apylinkės teismo 1939 m. gegužės 28/30 d. vykdomąjį raštą civ. byloje Nr.5-445/ 1939 m., patvirtinantį nuosavybes teises į 1645 kv.m. žemės sklypą, esantį ( - ) . Į dalį šios žemės nuosavybės teisės yra atkurtos. Kadangi pateikiant prašymą daugiau jokių nuosavybes teises patvirtinančių dokumentų neturėjo, jų nereikalavo ir dokumentus priimantis darbuotojas, todėl pildant prašymą pareiškėja nurodė tik teismo vykdomajame rašte nurodytą 1645 kv m žemės sklypą. Tačiau jos sutuoktiniui su J. N. priklausė dar vienas sklypas, esantis ( - ) . Šiame sklype stovi dar iki nacionalizacijos P. N. statyti trobesiai, kuriuose pareiškėja iki šiol gyvena. Šį žemės sklypą P. N. ir pirmajai jo žmonai J. N. sutuoktuvių proga, lygiomis dalimis, 1929 m. spalio mėn. padovanojo J. N. tėvas J. M.. Faktą, kad J. M. nuosavybės teisėmis valdė žemę, patvirtina 1927 m. liepos 15 d. Lampėdžių kaimo žemės ploto savininkų sąrašas, kuriame nurodyta, kad J. M. priklauso 9 ha žemės. Tačiau dokumento, patvirtinančio patį žemės dovanojimą, tarp vyro paliktų daiktų rasti nepavyko. Todėl tam, kad būtų galima atkurti nuosavybės teises į sutuoktinio P. N. nuosavybės teisėmis valdytą žemės sklypą Nr. 157-159, buvusį ( - ) (šiuo metu ( - )), būtina nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Pareiškėja teigė, kad yra garbaus amžiaus ir silpnos sveikatos, invalidė, todėl negalėjo aktyviai ieškoti dokumentų ir rūpintis nuosavybės teisių atkūrimu. Žemėtvarkos skyriuje buvo žinoma, kad ji pretenduoja ir į kitą P. N. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Be to, į šį žemės sklypą nuosavybės teisės nėra niekam atkurtos ir ginčo dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo. Prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas ir būtų tuo papildomu dokumentu, reikalingu nuosavybės teisių atkūrimui, kuriam pateikti prašoma atnaujinti praleistą įstatymo nustatytą terminą.

6Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. gegužės 11 d. sprendimu (t. 2, b.l. 133-139) pareiškėjos pareiškimą tenkino.

7Teismas nurodė, kad terminas prašymui atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pateikti nėra praleistas. Pareiškėja 1992 m. vasario 25 d. pateikė prašymą Kauno m. valdybai, kuriame nurodė, kad pretenduoja atkurti nuosavybės teises į savo vyro P. N., mirusio 1990-01-18, iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą turtą - žemę. Žemėtvarkos tarnybos vyriausia specialistė G. V. patvirtino, kad tokio prašymo pakako, kad pareiškėjai būtų atkurtos nuosavybės teisės į visą jos vyrui iki nacionalizacijos priklausiusį turtą, nežiūrint į tai, kad prašyme nebuvo įvardintas ir kitas jos vyrui priklausęs turtas. Aplinkybę, kad prašymas pareiškėjos paduotas laiku, pripažino ir valstybinė institucija, sprendžianti nuosavybės atkūrimo klausimus. Teismas, nagrinėdamas termino atnaujinimo klausimą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti, atsižvelgė į pareiškėjos amžių, persirgtas ligas, invalidumą (I gr. be termino nustatyta 1997 m.) ir sprendė, kad pareiškėja neturėjo galimybės tinkamai realizuoti savo teisių į nuosavybės atkūrimą dėl savo sveikatos būklės. Aplinkybių, kad pareiškėjai buvo pasiūlyta pateikti papildomus dokumentus ar kreiptis į teismą, teismas nenustatė. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė ir į tai, kad tik 2004 m. spalio 26 d. įsigaliojus LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalies pakeitimui, asmenims atsirado galimybė kreiptis į teismą dėl termino atnaujinimo. Teismas konstatavo, kad pareiškėja įstatymo suteikta teise nepasinaudojo ne dėl savo aplaidumo, o dėl priežasčių, susijusių su jos ligomis bei invalidumu, žemėtvarkos tarnybos neveikimu, kuri nepasiūlė ir nereikalavo teikti papildomus dokumentus. Teismas, spręsdamas juridinio fakto nustatymo klausimą, padarė išvadą, kad byloje pareiškėjos pateikti įrodymai teikia pagrindo manyti, jog žemės sklypas prie ( - ) , į kurį pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises, 1929 m. dovanojimo sandorio pagrindu buvo perleistas vestuvių proga, lygiomis dalimis, pareiškėjos vyrui P. N. ir J. N. (M.). Kad ginčo žemė buvo dovanota neneigė ir pretendentai į J. M. valdytos žemės atkūrimą, teigdami, kad J. M. žemė buvo dovanota tik dukrai J. N. (M.). Darydamas išvadą, kad liudytojų parodymai neprieštarauja rašytiniams įrodymams, teismas jais vadovavosi ir atmetė kaip nepagrįstus kai kurių suinteresuotų (fizinių) asmenų aiškinimus, jog ginčo žemė iki žemės nacionalizacijos priklausė J. M.. Teismas konstatavo, kad pateikti archyvo pažymėjimai patvirtina, jog archyvų įstaigų dokumentuose žinių apie P. N. žemę, turėtą iki 1940 m. nacionalizacijos, nerasta, o notarų, hipotekos įstaigų dokumentai saugojimui neperduoti, mokesčių mokėtojų bylos dėl jų blogos fizinės būklės nekopijuojamos. Kadangi pareiškėja negali kitokia tvarka gauti valdymo nuosavybės teisę faktą patvirtinančių dokumentų, teismas pareiškimą pripažino pagrįstu ir prašomą juridinę reikšmę turintį faktą nustatė.

8Suinteresuoti asmenys V. K., R. Ž. ir E. S. apeliaciniu skundu (t. 2. b.l. 142-146) prašo panaikinti 2009 m. gegužės 11 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos pareiškimą atmesti; priteisti iš pareiškėjos visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.

9Apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, pažeidžiantis materialinės ir procesinės teisės normas, priimtas nukrypstant nuo suformuluotos teisminės praktikos juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo bylose. Nagrinėjamoje byloje jokių objektyvių priežasčių, trukdžiusių pareiškėjai laiku pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, nenustatyta. 2006 m. rugpjūčio 23 d. Kauno miesto žemėtvarkos skyriaus raštas Nr. 695 negali būti pagrindu prašyti atnaujinti terminą nuosavybės teisę patvirtinantiems dokumentams pateikti, kadangi jokie nauji duomenys, kurie pareiškėjai negalėjo būti žinomi anksčiau, šiame rašte nenurodyti. Bylos duomenys nepatvirtina pareiškėjos nepajėgumo aktyviai veikti daugiau nei 15 metų, juolab, kad dėl kito P. N. priklausiusio žemės sklypo nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėja elgėsi aktyviai ir neaplaidžiai, sveikatos būklė jai netrukdė dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese į P. N. priklausiusį žemės sklypą ( - ) . Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvas dėl praleisto termino priežasčių nustatymo svarbumo prasilenkia su bendraisiais teisės principais. Teismo nurodytos termino atnaujinimo aplinkybės negali būti sąlyga atnaujinti praleistą terminą, kadangi tai reikštų asmens piktnaudžiavimą savo teisėmis ir pareigomis ir tokių neteisėtų veiksmų įteisinimą teismine tvarka. Byloje surinkta medžiaga ne tik kad nepatvirtina pareiškėjos prašomo nustatyti juridinio fakto, bet ir kategoriškai tokią galimybę paneigia. Visuma byloje esančių įrodymų patvirtina aplinkybę, kad J. M. žemės plotas iki nacionalizacijos, nors ir yra nurodomas priešingai archyviniuose dokumentuose, iki 1937 m. buvo žymimas tas pats kaip ir 1927 m., todėl akivaizdu, kad šios žemės dalies J. M. savo žentui, kaip įrodinėja pareiškėja, perleisti negalėjo. J. M. dalį jam priklausančios žemės notarinėmis sutartimis perleido savo dukroms – M. A. ir M. M.. Jos nuo 1937-1938 metų ( - ) žemės savininkų sąrašuose žymimos kaip žemės savininkės. P. N. archyviniuose dokumentuose savininku nenurodomas. Byloje esanti 1951 m. Kauno m. Lenino rajono nutartis patvirtina faktą, kad žemės sklypas ( - ) jos tėvo buvo išskirtas P. N. sutuoktinei N. J., bet ne P. N.. Todėl juridinę reikšmę turintis faktas teismo negalėjo būti nustatytas.

10Atsiliepimu į apeliacinį skundą (t.2, b.l. 151-156) pareiškėja prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Teigia, kad teismas pagrįstai nurodė, jog sprendžiant klausimą dėl termino atnaujinimo visų pirma turi būti atsižvelgta į prašomo atnaujinti termino paskirtį. Pareiškėja prašė atnaujinti ne praleistą ieškinio senaties terminą, o specialiu įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ nustatytą terminą, su kuriuo šis įstatymas sieja valdžios nacionalizuoto turto grąžinimą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas termino praleidimo priežastis, padarė pagrįstą išvadą, kad yra pagrindas atnaujinti pareiškėjai terminą dokumentams pateikti. Pareiškėja nurodė, jog P. N. vestuvių proga su pirmąja žmona J. N. (M.) jos tėvas J. M. dovanojo lygiomis dalimis 50 arų žemės sklypą, ant kurio P. N. pasistatė gyvenamąjį namą su priklausiniais ir kuriame iki šiol gyvena pati pareiškėja. Todėl teismas pagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamojoje byloje pareiškėjos pateikti įrodymai teikia pagrindo manyti, jog žemės sklypas, į kurį nuosavybės teises pretenduoja atkurti pareiškėja, 1929 m. dovanojimo sutarties sandorio pagrindu buvo perleistas lygiomis dalimis pareiškėjos vyrui ir jo pirmajai žmonai ir nacionalizacijos metu buvo iš jų abiejų nacionalizuotas. Nepagrįstas apeliantų argumentas, jog byloje surinkta medžiaga ne tik kad nepatvirtina pareiškėjos prašomo nustatyti juridinio fakto, bet ir jį kategoriškai paneigia – sandoris iki neteisėto turto suvisuomeninimo nebuvo ir negalėjo būti sudarytas. Šiam argumentui pagrįsti apeliantai nepateikė jokių įrodymų ir nenurodė, būtent kokia medžiaga patvirtina šį jų argumentą.

11Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.

12Apeliacinės instancijos teisme suinteresuoti asmenys V. K. ir, R. Ž. apeliacinį skundą palaikė, prašė jį tenkinti. Pareiškėjos atstovai suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą prašė atmesti.

13Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad jis atmestinas.

14Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

15Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

16Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teisme suinteresuotų asmenų V. K., R. Ž., E. S. apeliacinis skundas dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimo panaikinimo nagrinėjamas iš naujo, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. gegužės 31 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 8 d. nutartį ir perdavė bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui iš naujo (T.III, 28-36 b.l.).

17CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą, yra privalomi kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai.

18Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutartyje konstatuota, kad pareiškėja yra pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises į 25 arų žemės sklypą Nr. 157-159, buvusį ( - ) (šiuo metu esantį prie ( - ) ), nes pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teises į visą sutuoktinio nuosavybės teisėmis valdytą žemę buvo pareikštas 1992 m. vasario 25 d., t. y. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu. Dėl to pareiškėja neturėjo pakartotinai išreikšti valią atkurti nuosavybės teises ir papildomai kreiptis su kitu prašymu atkurti nuosavybės teises į šį turtą.

19Atsižvelgdama į kasacinio teismo nutartyje konstatuotas aplinkybes, teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus, nebenagrinės klausimų ar pareiškėja buvo pateikusi, ir ar laiku, prašymą atkurti nuosavybės teises į 25 arų žemės sklypą Nr. 157-159, buvusį ( - ) (šiuo metu esantį prie ( - )), nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismas 2010 m. gegužės 31 d. nutartyje pripažino, kad toks prašymas buvo pateiktas per įstatymo nustatytus terminus.

20Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas juridinę reikšmę turintį faktą, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, iki 1940 m. galiojusias materialines teisės normas bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose, teisėjų kolegija pažymi, kad 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ bei vėliau jį pakeitęs 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, nuosavybės teisių atkūrimo tvarką bei sąlygas. Nuosavybės teisės atkuriamos šio įstatymo 2 straipsnyje išvardintiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie įstatymo nustatyta tvarka yra pateikę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Prašymą atkurti nuosavybės teisę į žemę nagrinėja Vyriausybės įgaliota institucija (17 straipsnio 1 dalis). Kartu su piliečio prašymu turi būti pateikiami nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai (10 straipsnio 4 dalis). Įstatymas numato, kad nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais yra išrašai iš hipotekos knygų, jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduotais pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai (9 straipsnio 1 dalis). Kiti dokumentai išvardyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“, taip pat 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnis nustato, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių nustatymo kreiptis į teismą CPK nustatyta tvarka.

21Lingvistiškai bei sistemiškai aiškinant šias įstatymo nuostatas, darytina išvada, jog tiek įstatyme, tiek ir Vyriausybės nutarimuose nurodytais dokumentais įrodinėjamas nekilnojamojo turto valdymo nuosavybės teise faktas, kai nuosavybės teisių atkūrimo klausimas sprendžiamas administracine tvarka. Tuo tarpu, kai juridiškai reikšmingas valdymo nuosavybės teise faktas yra nustatinėjamas teismine tvarka, tokio fakto įrodinėjimo procesas vyksta CPK nustatyta tvarka (CPK 176 straipsnio 2 dalis). CPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šie duomenys nustatomi CPK 178 straipsnio 2-3 dalyse nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis. Įrodinėjimo priemonių leistinumas reiškia įstatymų nustatytą įrodinėjimo priemonių panaudojimo apribojimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymas nuosavybės teisių atkūrimo bylose turi ypatumų, kurie sąlygoja ir įrodinėjimo priemonių leistinumo ypatumus. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme teisiškai reikšmingas yra nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas. Šis faktas gali būti nustatomas tiek įrodžius nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, tiek ir patį valdymo nuosavybės teise faktą. Tokia išvada darytina lingvistiškai bei sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1, 9 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057, 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 ir 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 nuostatas. Šiuose teisės aktuose išvardytais dokumentais administracine tvarka įrodinėjamas ne nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, o valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindą patvirtinantys dokumentai dėl įvairių priežasčių gali būti neišlikę, tačiau pats valdymo nuosavybės teise faktas patvirtintas kitais dokumentais, kurie yra pakankami fakto nustatymui administracine tvarka. Kai teisės aktuose nurodyti dokumentai neišlikę, ar jų nepakanka administracine tvarka nustatyti valdymo nuosavybės teise faktui, asmuo gali kreiptis į teismą ir prašyti šį faktą nustatyti CPK tvarka. Tokiu atveju nėra jokių pateisinamų priežasčių susiaurinti juridiškai reikšmingo fakto įrodinėjimą iki nuosavybės teisės pagrindo įrodinėjimo. Minėta, kad valdymo nuosavybės teise faktas gali būti įrodinėjamas visomis CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau šių priemonių reikšmę įrodinėjimo procese suponuoja įrodinėjamo fakto specifika. Nuosavybės teisių nustatymas į nekilnojamąjį daiktą gali sąlygoti ginčą su kitais asmenimis dėl tų pačių teisių. Dėl to nustatant valdymo nuosavybės teise faktą dėl tų pačių teisių į tą patį daiktą esant ginčui tarp kelių asmenų turi būti taikomi tuo metu galiojusios materialinės teisės nustatyti įrodinėjimo priemonių panaudojimo ribojimai, pvz., draudimas remtis liudytojų parodymais įrodinėjant nuosavybės teisės perleidimą buvo pripažintas iki nacionalizacijos Vyriausiojo Tribunolo praktikoje taikant didžiojoje Lietuvos dalyje galiojusio Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado 1417 straipsnį.

22Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikrų įrodinėjimo priemonių panaudojimo ribojimai, nereiškia, jog prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas gali būti įrodinėjamas tik pateikiant teisės aktuose išvardytus dokumentus, nepagrįstai apribojant kitų įrodinėjimo priemonių panaudojimą ir taip pažeidžiant CPK 177 straipsnio nuostatas.

23Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje byloje esminę reikšmę turi įrodymų vertinimas jų pakankamumo aspektu.

24Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, t. y. išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. M. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-171/2006; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. pareiškimą dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-147/2005; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B., R. Ž.v. AB „Panevėžio duona”, bylos Nr. 3K-3-513/2004 ir kt.).

25Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-324/2008; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Z. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-147/2005).

26Nagrinėjamoje byloje faktą, kad P. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė apie 25 arų žemės sklypą Nr. 157-159, buvusį ( - ) (šiuo metu esantį prie ( - ) , pareiškėja įrodinėja rašytiniais įrodymais (1937 m. pil. N. P. med. Gyv. namo fasadui pertvarkyti ir ūkio trobesiui pastatyti ( - ) kurorte, D-ro ( - ) g-vėj, skl. Nr. 157-159 projektu (T.I, 16 b.l.); Visuotinio Lietuvos Generalinės srities gyventojų surašymo, atlikto 1942 m. gegužės 27 d., Butų-ūkio lapu Nr. 5323 apie P. N. šeimos narius, gyvenančius name, pastatytame ( - ) (dabar ( - ) ) (T.I, 18-20 b.l.); ištrauka iš gyvenamojo namo techninio paso dėl teisinės registracijos atlikimo P. N. vardu 1949 m. (T.I, 24-25 b.l.) ir pan.) bei liudytojų E. S. ir H. T. parodymais. Minėta, kad nuosavybės teisių atkūrimo tikslu juridinę reikšmę turintis nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise faktas nustatomas jo nacionalizavimo momentui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nustatant žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktus, būtina nustatyti, kas buvo žemės savininkas žemės nacionalizacijos metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. M. Š. ir kt.,bylos Nr.3K-3-171/2006). Byloje esantis P. N. 1937 m. su tuo metu už statybų priežiūrą atsakingomis institucijomis suderintas gyvenamojo namo fasadui pertvarkyti ir ūkio trobesiui pastatyti sklypuose Nr. 157-159, esančiuose ( - ) , projektas (T.I, 16 b.l.) patvirtina, kad pareiškėjas sutuoktinis dar iki nacionalizacijos, t.y. 1937 m., ginčo sklype teisėtai statė statinius. Sprendžiant ar rašytiniais įrodymais patvirtintą statinių teisėtą statymą ant ginčo sklypo, galima laikyti pakankamu įrodymu, patvirtinančiu, kad pareiškėjos sutuoktinis nuosavybės teise valdė žemės sklypą, būtina vertinti ir kitų byloje esančių įrodymų visumą.

27Suinteresuoti (fiziniai) asmenys įrodinėjo, kad ginčo sklypas nuosavybės teise priklausė J. M., nes tiek 1927 m., tiek 1937 m. ( - ) žemės ištyrimo žiniaraščiuose nurodoma, kad J,M. nuosavybės teise priklausė 9,00 ha žemės, todėl jis savo dukrai ir jos sutuoktiniui žemės 1929 m. nedovanojo. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, jog iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ( - ) km. buvo du fiziniai asmenys, kurių vardas ir pavardė J. M.. Vienas iš jų buvo K., o kitas J. anūkas. Tai patvirtina Lietuvos Centrinio archyvo 1995 m. gruodžio 18 d. pažymėjimas Nr.550-M (T.II, 9 b.l.). Kadangi ( - ) km. žemės ištyrimo žiniaraščiuose nurodomi tik asmenų vardai ir pavardės, todėl nėra aišku kuriam J. M. nuosavybės teise 1927 m. – 1937 m. priklausė 9,00 ha žemės. Antra, iš Lietuvos Centrinio valstybės archyvo 1995 12 18 pažymėjimo Nr. 550-M taip pat matyti, kad 1936 05 26 Žemės tvarkymo projekto pateikimo protokole M. J., J. anūkas, turėjo: sklype Nr. 94 - 2 ha 6086 kv.m. žemės, sklype Nr. 152 - 3810 kv.m. žemės, sklype Nr. 17 - 2 ha 5510 kv.m. žemės, sklype Nr. 201 - 1 ha 968 kv.m. Viso 6 ha 6374 kv.m. žemės. Vertindama šį įrodymą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad jame yra nurodytas ne tik bendras M. J., J. anūko, ( - ) km. nuosavybės teise valdytas žemės plotas 6 ha 6374 kv.m., bet ir nurodyti konkrečių žemės sklypų numeriai. Tarp M. J., J. anūkui, 1936 m. nuosavybės teise priklausiusių sklypų nėra sklypų Nr. 157-159, kuriuose pareiškėjos sutuoktinis 1937 m. teisėtai suderino gyvenamojo namo fasado pertvarkymo ir ūkio trobesio pastatymo projektą. Trečia, byloje esantys įrodymai apie žemės sklypo naudojimą po jo nacionalizacijos vienareikšmiškai patvirtina, kad juo naudojosi pareiškėjos sutuoktinio šeima (T.I, 18-20, 24-25 b.l.). Įvertinusi rašytiniais įrodymais nustatytas aplinkybes, taip pat liudytojų parodymus, kurie papildo rašytinius įrodymus, bei atsižvelgdama į tai, jog bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia naudojami netiesioginiai įrodymai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors ir nėra išlikusios pačios nekilnojamojo turto dovanojimo sutarties, t.y. pareiškėjos sutuoktinio nuosavybės teisių pagrindą į ginčo sklypą patvirtinančio tiesioginio įrodymo, tačiau byloje esančių netiesioginių įrodymų visuma leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, jog, J. M. vestuvių proga 1929 m. buvo perleidęs nuosavybės teises (padovanojęs) į žemės sklypus Nr.157-159 savo dukrai ir jos sutuoktiniui, kurie šiuose sklypuose nuo 1937 m., P. N. suderinus statybos projektą, vykdė statinių statybos darbus. Nustačiusi, kad pareiškėjos sutuoktinis su pirmąja žmona buvo bendrai įgijęs nuosavybės teisę į ginčo sklypą ir buvo jo savininkais žemės sklypo nacionalizacijos 1940 m. liepos 22 d. metu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas pareiškėjos prašomą juridinį faktą, kad P. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė apie 25 arų žemės sklypą Nr. 157-159, buvusį ( - ) gatvėje (šiuo metu esantį prie ( - )), įrodinėjimo taisyklių nepažeidė bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, taikomos šio pobūdžio bylose.

28Spręsdama ar pirmosios instancijos teismas pareiškėjai pagrįstai atnaujino terminą nuosavybės teisės patvirtinantiems dokumentams pateikti, teisėjų kolegija pažymi, jog iš byloje esančio Kauno apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemės skyriaus 2005 m. rugpjūčio 23 d. rašto Nr.695 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo“ matyti, kad nuosavybės teisių atkūrimo klausimą sprendžiančiai valstybės įgaliotai institucijai nekilo abejonių, jog atkurti nuosavybės teises į P. N. iki nacionalizacijos valdytą žemę dokumentų pakanka ir pareiškėja buvo kviečiama atvykti į Kauno žemėtvarkos skyrių (T.I, 9 b.l.). Atsakydama į šį raštą, pareiškėja 2005 m. rugpjūčio 30 d. raštu informavo Žemėtvarkos skyrių, kad atvykti negali, nes serga (T.I, 10 b.l.). Kad nuo 2005 m. rugpjūčio 12 d. iki 2005 m. rugsėjo 1 d. pareiškėja buvo hospitalizuota patvirtina išrašas iš medicininių dokumentų (T.I, 31 b.l.). Iš Kauno apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Kauno miesto žemės skyriaus 2009 m. balandžio 14 d. rašto Nr.S1-7S7(1.10) „Dėl informacijos pateikimo“ matyti, kad nuosavybės teisių atkūrimo klausimą sprendžianti valstybės įgaliota institucija raštu nebuvo nurodžiusi pareiškėjai apie nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nepakankamumą. Rašte nurodoma, kad apie nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nepakankamumą pareiškėja buvo informuota žodžiu (T.II, 126-127 b.l.). Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad iki 2005 rugpjūčio mėnesio pabaigos pareiškėja negalėjo būti informuota apie nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nepakankamumą, nes nuosavybės teisių atkūrimo klausimą sprendžiančiai institucijai nekilo abejonių, jog dokumentų pakanka. Pareiškėja į teismą dėl juridinio fakto nustatymo kreipėsi 2006 m. gruodžio 6 d. (T.I, 2 b.l.). Byloje nėra tikslių duomenų kada būtent (laikotarpiu nuo 2005 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. gruodžio 6 d. pareiškėja žodžiu buvo informuota apie nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nepakankamumą. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad kilus abejonių apie informavimo momentą visos abejonės turi būti aiškinamos pareiškėjos naudai, nes būtent institucija, valstybės įgaliota spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, turi pateikti dokumentus kada ir kokius veiksmus, sukeliančius teisines pasekmes atliko. Nesant tokių dokumentų, teisėjų kolegijos vertinimu pareiškėja negali būti pripažinta dėl savo kaltės praleidusi terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nors ir ne tokiais motyvais, tačiau pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pareiškėjai atnaujino terminą nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti.

29Įvertinusi aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

30Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

31apeliacinį skundą atmesti.

32Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 4. Pareiškėja B. S. patikslintu pareiškimu (t. 2, b.l. 102-105) prašė... 5. Pareiškėja nurodė, kad jos sutuoktinis P. N. iki nacionalizacijos... 6. Kauno miesto apylinkės teismas 2009 m. gegužės 11 d. sprendimu (t. 2, b.l.... 7. Teismas nurodė, kad terminas prašymui atkurti nuosavybės teises į... 8. Suinteresuoti asmenys V. K., R. Ž. ir E. S. apeliaciniu skundu (t. 2. b.l.... 9. Apeliantai nurodo, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas... 10. Atsiliepimu į apeliacinį skundą (t.2, b.l. 151-156) pareiškėja prašo... 11. Daugiau atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.... 12. Apeliacinės instancijos teisme suinteresuoti asmenys V. K. ir, R. Ž.... 13. Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro... 14. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų,... 15. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2... 16. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teisme... 17. CPK 362 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismui, iš naujo nagrinėjančiam... 18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 31 d. nutartyje konstatuota,... 19. Atsižvelgdama į kasacinio teismo nutartyje konstatuotas aplinkybes, teisėjų... 20. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos... 21. Lingvistiškai bei sistemiškai aiškinant šias įstatymo nuostatas, darytina... 22. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad tam tikrų įrodinėjimo... 23. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog... 24. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu... 25. Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo... 26. Nagrinėjamoje byloje faktą, kad P. N. iki nacionalizacijos nuosavybės teise... 27. Suinteresuoti (fiziniai) asmenys įrodinėjo, kad ginčo sklypas nuosavybės... 28. Spręsdama ar pirmosios instancijos teismas pareiškėjai pagrįstai atnaujino... 29. Įvertinusi aukščiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia,... 30. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, bei vadovaudamasi Lietuvos... 31. apeliacinį skundą atmesti.... 32. Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti...