Byla 2A-371-278/2017
Dėl servituto nustatymo. Teisėjų kolegija

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimanto Misiūno, Laimutės Sankauskaitės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. M., I. B., R. M. ir A. P. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-17-335/2017 pagal ieškovų J. M., I. B., R. M. ir A. P. ieškinį atsakovams B. B., I. K., I. P., V. P., J. P., S. P. ir S. P., trečiajam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Molėtų skyriui dėl servituto nustatymo. Teisėjų kolegija

Nustatė

2I. Ginčo esmė

31. Ieškovai J. M., I. B., R. M. ir A. P. prašė teismo nustatyti jiems priklausančiam žemės sklypui, adresu ( - ), atsakovų sklype, esančiame ( - ), 183 kv. m. ploto kelio servitutą pagal 2016-10-28 D. D. IĮ parengtą planą, pažymėtą žyma S, suteikiantį teisę keliu judėti pėstiesiems, važiuoti transporto priemonėmis, varyti galvijus. 2. Nurodė, kad jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai bei 0,2559 ha žemės sklypas, unikalus numeris ( - ), adresu ( - ). Atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso gretimas, 0,2099 ha dydžio žemės sklypas, unikalus numeris ( - ), esantis ( - ), kuriems žemės sklypą valstybė 2004-2009 metais perleido nuosavybėn kaip daugiabučio namo savininkams. Nurodė, kad nuo 1977 metų, kai buvo pastatytas jų gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, į savo namų valdą patekdavo iš bendrojo naudojimo kelio/skersgatvio, einančio tarp jų ir atsakovų namų valdų bei jungiančio ( - ) ir ( - ) gatves. Iš šio kelio buvo įrengti trys įvažiavimai, skirti privažiavimui prie jų gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų. 2016 m. vasario mėn. buvo gautas matininkės A. Š. raštas, kuriuo informuota apie geodezinių matavimų atlikimą atsakovų žemės sklype, o jie buvo kviečiami suderinti atsakovams priklausančio žemės sklypo ribas. Tokiu būdu sužinojo, kad kelias/skersgatvis yra įmatuotas į atsakovų žemės sklypą. Po kadastrinių matavimų atlikimo atsakovai pradėjo montuoti tvorą, iš dalies išardė kelio asfaltuotą dangą, metaliniais stulpais užtvėrė visus įvažiavimus į jų namų valdą. Teigė, jog nustatyti kelio servitutą ne teismo tvarka nepavyko, todėl buvo prarasta galimybė naudotis įvažiavimais į namų valdą, teisėtai naudotis ūkiniu ir gyvenamuoju pastatais. Nurodė, kad daugiabučio namo butų savininkams įsigyjant žemės sklypą bendro naudojimo kelio sąskaita, jiems atiteko didesnė sklypo dalis, negu jie faktiškai naudojosi iki žemės įsigijimo. Nurodė, kad projektuojant atsakovų žemės sklypą, nebuvo atsižvelgta į jų faktiškai valdomas ir naudojamas sklypų ribas, nusistovėjusią žemėnaudą, bendro naudojimo kelią. Teigė, kad išasfaltuotas ginčo kelias niekada nebuvo valdomas bei naudojamas daugiabučio namo gyventojų ar savininkų. Nurodė, kad bendro naudojimo kelias, kuris išasfaltuotas dar buvusio kolūkio lėšomis, buvo valomas ir prižiūrimas iki 2015 metų vasaros. Teigė, jog Molėtų rajono savivaldybės administracija 2016-06-23 rašte yra nurodžiusi, kad bendro naudojimo gatvė (jungianti ( - ) ir ( - ) gatves) yra įtraukta į Molėtų rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo schemos keitimo projektą. Nurodė, kad įvažiavimai į jų žemės sklypą iš ginčo kelio ir visa infrastruktūra susiformavo atsižvelgiant į tai, kad: 1) statant suprojektuotus gyvenamuosius ir ūkinius pastatus jokio kelio paežere nebuvo; 2) infrastruktūra, suderinta su pagrindiniais statiniais, susikurta jų pačių – želdiniai, sodas, kanalizacija, vandens paskirstymo šulinys ir kt. jiems priklausančiame sklype, atsižvelgiant į pastatų išdėstymą, aplinkos objektus ir reljefo ypatumus. Teigė, kad iš ( - ) gatvės įrengti įvažiavimą į namų valdą nėra techninių galimybių, nes tai riboja atstumas tarp pastatų, žemės sklypo ribų, sodo, kitų sodybos objektų ir komunikacijų išdėstymas bei vietovės reljefas (įkalnė), tai, kad prie ( - ) gatvės esanti žemės sklypo dalis pavasariais užliejama. Nurodė, kad nenustačius servituto, jiems nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo pagal paskirtį nebūtų įmanoma naudoti normaliomis sąnaudomis, todėl egzistuoja objektyvi būtinybė nustatyti kelio servitutą su trimis įvažiavimais.

4II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

53. Molėtų rajono apylinkės teismas 2017 m. sausio 11 d. sprendimu ieškinį atmetė. 4. Teismas nustatė, kad ieškovai J. M., R. M., I. B. ir A. P. yra 0,2700 ha ploto žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), esančio ( - ), bendraturčiai. Iš jų J. M. nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis, jos vaikams – po 1/6 dalį sklypo. Ieškovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ir šiame žemės sklype esantys pastatai – gyvenamasis namas, unikalus Nr. ( - ), tvartas, unikalus Nr. ( - ), malkinė, unikalus Nr. ( - ), lauko tualetas, unikalus Nr. ( - ), o ieškovei J. M. ir pirtis, unikalus Nr. ( - ). Ieškovams nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas suformuotas atliekant preliminarius matavimus. Nustatė, kad atsakovams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 0,2099 ha ploto žemės sklypas, kadastro Nr. ( - ), esantis ( - ). Konstatavo, jog atsakovų nuosavybės teise valdomas žemės sklypas suformuotas atliekant kadastrinius matavimus. Nurodė, kad 2016-05-18 Nacionalinės žemės tarnybos prie ŽŪM Molėtų skyriaus vedėjo sprendimu buvo patvirtinti atsakovų žemės sklypo kadastro duomenys pagal matininkės 2015-03-31 parengtą žemės sklypo kadastro duomenų bylą. Šio žemės sklypo kadastriniai duomenys įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, kas reiškia, jog ribos yra aiškios ir nenuginčytos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovų ir atsakovų žemės sklypai turi vieną bendrą ribą, kuri atsakovų žemės sklypo plane pažymėta taškais 1-3 ir abu žemės sklypai ribojasi su ( - ) gatve. Nurodė, kad pagal ieškovų pateiktą D. D. IĮ parengtą planą prašomas nustatyti kelio servitutas būtų 4 metrų pločio ir 45,67 m ilgio; į jį būtų patenkama iš ( - ) gatvės; į ieškovų žemės sklypą būtų patenkama trimis įvažiavimais: į ūkio pastatą, į kiemą ir į po namu esantį garažą. 5. Teismas nustatė, kad prašomas nustatyti kelio servitutas ilgą laiko tarpą buvo naudojamas kaip kelias. Ši žemės sklypo dalis kaip kelias buvo žymima žemėtvarkos dokumentuose, kadastro žemėlapio ištraukose, kuriose duomenys fiksuoti 1995 m., 2009 m., 2013 m. Nurodė, kad nors Molėtų rajono savivaldybės administracija 2016-06-23 rašte Nr. B22-1055, adresuotame ieškovei J. M., buvo nurodžiusi, kad gatvė ( - ), tarp sklypų ( - ), Molėtų rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemoje nebuvo pažymėta, tačiau tuo pačiu informavo, kad žiemos metu ji buvo valoma, atsiradusios duobės buvo taisomos ir tuo rūpinosi Balninkų seniūnija. Savivaldybės administracija ketino šiam keliui suteikti gatvės statusą, organizavo Schemos, kurioje suprojektuotas kelias žemės sklype, kadastro Nr. ( - ), esančiame ( - ), rengimą. Teismas nurodė, kad parengta Schema buvo teikiama tikrinti Nacionalinei žemės tarnybai, kuri atlikusi patikrinimą nepritarė Schemos teikimo tvirtinimui. Molėtų rajono savivaldybės administracija, atsižvelgusi į kilusį ginčą, išnagrinėjusi pateiktus argumentus bei teritorijų planavimo dokumentus, nusprendė pakoreguoti Molėtų rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemos keitimo sprendinius ir kaip viešojo kelio/gatvės atsakovų sklype nenumatyti. 6. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad praeityje atsakovų žemės sklypo dalis buvo naudojama praėjimui ar pravažiavimui, tačiau įvertinęs byloje ištirtus įrodymus, duomenis, gautus atlikus vietos apžiūrą, teismas darė išvadą, jog jie nepatvirtina kelio egzistavimo šiuo metu ir neatlygintino servituto nustatymo būtinumo. Teismo įsitikinimu, iš ( - ) gatvės pusės link ieškovų namų valdos nei šaligatvių, nei bortelių ar kitokių fizinių kliūčių nėra ir ieškovai turi galimybę įsirengti įvažiavimą iš šios gatvės. Nurodė, kad ieškovų akcentuojama aplinkybė, jog žemės sklypo dalis pavasarį yra užliejama ir įvažiavimo įrengimui reikalingos didelės investicijos, paneigia Balninkų seniūnijos seniūnės 2016-08-16 raštas, kuriame pažymima, kad informacijos apie Balninkų miestelio ( - ) gatvės užliejimą seniūnija neturi bei devynių gyventojų parašais patvirtintas liudijimas, kurių teigimu jie nėra matę, kad kelias ties ( - ) namu pavasario metu būtų užlietas. 7. Teismas konstatavo, kad ieškovai nuosavybės teise valdydami žemės sklypą, kuris ribojasi su ( - ) gatve, gali tiesiogiai iš šios gatvės patekti į jiems priklausantį žemės sklypą, nesinaudodami atsakovų žemės sklypo dalimi. Priešingu atveju, nustačius kelio servitutą per atsakovų žemės sklypą, būtų pažeistos atsakovų, kaip nekilnojamojo daikto savininkų, teisės ir interesai.

6III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

78. Apeliaciniu skundu ieškovai J. M., I. B., R. M. ir A. P. prašo panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2017-01-11 sprendimą ir ieškinį patenkinti. 9. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino bei taikė CK 1.2, 1.5, 4.111, 4.124, 4.126, 4.128 straipsnių nuostatas, nesivadovavo įstatymo numatytais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, o netinkamai vertindamas byloje nustatytas aplinkybes bei įrodymus, pažeidė esmines įrodymų vertinimo civiliniame procese taisykles, nustatytas CPK 176-179, 183, 185, 189, 190 straipsniuose. 10. Teigia, jog teismas nepagrįstai suabsoliutino atsakovų nuosavybės teises, neįvertino tos aplinkybės, kad prašomas nustatyti servitutas yra toje pačioje vietoje, kurioje buvo ir yra bendro naudojimo kelias, kuriuo jie įvažiuodavo į savo naudojamą namų valdą. Nurodo, jog byloje svarbi aplinkybė, kad atsakovai, įsigydami žemės sklypą, nesilaikė įstatymų reikalavimų ir pažeidė jų teises. Teigia, jog pagal teisinį reglamentavimą privačių namų (butų) savininkams galėjo būti išnuomojami ar parduodami tik faktiškai naudojami žemės sklypai. Pagal atsakovų sklypo ilgametį faktinį naudojimą išasfaltuotas ginčo kelias (kelio atkarpa) niekada nebuvo valdomas bei naudojamas daugiabučio namo gyventojų ar savininkų, tai buvo visų gyventojų bendro naudojimo kelias. Teigia, jog daugiabučio namo, esančio ( - ), butų savininkams įsigyjant žemės sklypą bendro naudojimo kelio sąskaita, atiteko didesnė sklypo dalis, negu jie faktiškai naudojosi iki žemės įsigijimo. Be to, žemės planui galiojo tam tikros taisyklės, viena iš kurių – žemės sklypo ribų suderinimas su gretutiniais žemės sklypo naudotojais. Tačiau jie, kaip besiribojančių sklypų savininkai, prieš parengiant atsakovų žemės sklypo planą, nebuvo kviesti sklypo ribų derinimui. 11. Apeliantų teigimu, atsakovams užtvėrus įvažiavimus, jie neteko galimybės racionaliai eksploatuoti bei naudotis namų valdos statiniais pagal ilgametį faktinį sklypų naudojimąsi, nes nebelieka pravažiavimo tarp sklypų. Nurodo, kad iš ( - ) gatvės, kaip siūlo atsakovai bei teismas, įrengti įvažiavimą į namų valdą nėra techninių galimybių, nes riboja atstumas tarp pastatų, žemės sklypo ribų, sodo, kitų sodybos objektų ir komunikacijų išdėstymas bei vietovės reljefas (įkalnė), aplinkybė, jog dalis jų žemės sklypo pavasarį yra užliejama. Teigia, jog teismas apsiribojo tik vienos aplinkybės – šaligatvių ir bortelių ar kitokių fizinių kliūčių iš ( - ) gatvės nebuvimo konstatavimu, o kitų reikšmingų aplinkybių netyrė ir į jas neatsižvelgė. Vadovaujantis Balninkų seniūnijos seniūnės 2016-08-16 raštu, kuriame pažymima, kad seniūnija informacijos apie Balninkų miestelio ( - ) gatvės užliejimą neturi bei devynių gyventojų parašais patvirtintu liudijimu, kurie esą niekada nėra matę, kad kelias ties ( - ) namu pavasario metu būtų užlietas, teismas kritiškai vertino jų paaiškinimus, jog ši vieta pavasarį yra užliejama ir įvažiavimo įrengimui reikalingos labai didelės investicijos. Tačiau teismo nurodyti įrodymai neteikia pagrindo tokiai išvadai, nes seniūnijos rašte tik nurodomas tokios informacijos, o ne užliejimų fakto, nebuvimas, be to, gyventojų liudijimas negali būti laikomas tinkamu įrodymu byloje, nes jie nebuvo apklausti teisme laikantis CPK 192 straipsnio nuostatų. Teigia, jog jų nurodyta aplinkybė, kad jų žemės sklypo dalis, esanti prie ( - ) gatvės, yra užliejama patvirtina pateikiamos foto nuotraukos, iš kurių matyti, jog ištirpus sniegui, jų nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype žemė tampa klampi bei nepravažiuojama. Aplinkybę, kad naujo įvažiavimo įrengimas susijęs su neprotingomis bei nepateisinamomis sąnaudomis, patvirtina pačių atsakovų į bylą pateiktas ir teismo sprendime nurodytas buvusio Molėtų rajono Balninkų kolūkio valdybos pirmininko E. S. 2016-04-18 rašytinis paliudijimas. 12. Mano, jog teismas visiškai ignoravo jų teisę tinkamai naudotis ūkiniu pastatu, prie kurio privažiuoti ypatingai sudėtinga dėl staiga kylančio žemės reljefo. Be to, net jeigu ir teoriškai būtų galimybė įrengti įvažiavimą iki ūkinio pastato iš ( - ) per žemės sklypo vidurį, tai padaryti trukdo sodas. Nurodo, kad jie turi poreikį naudoti ūkinį pastatą, kuris reikalingas atsivežti kurą, ūkiui reikalingus reikmenis. Ūkinis pastatas reikalauja remonto, todėl privažiuoti prie jo yra svarbu. Nurodo, kad teismui nepatenkinus ieškinio, naujo įvažiavimo įrengimas pareikalaus didelių sąnaudų, nukentės jų gyvenimo kokybė, jie turės materialinių nuostolių, nes reikės iš esmės pertvarkyti namų valdos infrastruktūrą: kanalizaciją, želdinius, elektros tinklus, iškirsti sodą ir panašiai. 13. Apeliantai teigia, jog teismas bylą išnagrinėjo šališkai, sprendimo motyvai dėl kelio egzistavimo yra prieštaringi. Teismas neteisingai apibūdina kelią, jungiantį kaip išasfaltuotą teritoriją bei valstybinės žemės dalį, kuria buvo leista naudotis ir ieškovams, nes taip buvo patogu. Teigia, jog nėra aišku, kokių duomenų pagrindu teismas darė išvadą, jog kelio dabar nėra. Priešingai, byloje yra pakankamai įrodymų, kad vietoje, kur prašomas nustatyti servitutas, buvo ir yra kelias, kurio atkarpą įsigijo atsakovai. Pažymi, jog teismas 2016-12-01 vietos apžiūrą atliko tuo metu, kai teritoriją dengė sniegas, tačiau pateikti į bylą įrodymai bei kompaktinis diskas su video įrašu, padarytu 2016 m. birželio mėn., patvirtina ginčo kelio egzistavimą. Nurodo, kad kelias minimas ir oficialiame dokumente – Molėtų rajono savivaldybės administracijos 2016-06-23 rašte Nr. B22-1055, adresuotame ieškovei J. M.. Mano, jog nustačius servitutą atsakovai nepatirs jokių praradimų, nes įsigydami žemės sklypą jie žinojo apie kelio atkarpos paskirtį, o kelio servitutas nepatogumų jiems nekeltų, nes yra pačiame žemės sklypo pakraštyje. 14. Nurodo, kad teismas 2016-12-22 posėdyje nepagrįstai atmetė prašymą apklausti liudytojus, kurie būtų patvirtinę ginčo kelio egzistavimą ir kurių apklausos būtinumas, kaip papildomo įrodymų šaltinio, iškilo tik atsakovei B. B. ir jos atstovui atsisakius savo teiginių apie bendro naudojimo kelio egzistavimą. Be to, spręsdamas klausimą dėl išlaidų atsakovų advokato pagalbai priteisimo, teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos advokatų tarybos patvirtintas Rekomendacijas, turėjo šias išlaidas mažinti. 15. Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą atsakovai B. B., I. K., I. P., V. P., J. P., S. P. ir S. P. prašo apeliacinį skundą bei prašymą dėl naujų įrodymų (nuotraukų) prijungimo atmesti ir priteisti atsakovei B. B. lygiomis dalimis iš apeliantų 400 Eur bylinėjimosi išlaidas. 16. Nurodo, kad apeliantai neįrodė servituto nustatymo būtinumo, todėl apeliacinis skundas yra nepagrįstas, o ginčijamu sprendimu teismas nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymą, kas nepagrįstai priešingai teigiama apeliaciniame skunde. Teigia, kad apeliantai nepateikė jokių įrodymų apie bendro naudojimo kelio egzistavimą, todėl teismo išvada, jog kelio nėra, yra pagrįsta.

8Teisėjų kolegija

konstatuoja:

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

1017. Apeliacinis skundas atmestinas. 18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apeliantų nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 329 str.). 19. Byloje nustatyta, kad ieškovai J. M., R. M., I. B. ir A. P. yra 0,2700 ha ploto žemės sklypo, kadastro Nr. ( - ), esančio ( - ), bendraturčiai, kuriems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso šiame žemės sklype esantys pastatai – gyvenamasis namas, tvartas, malkinė, lauko tualetas, o ieškovei J. M. ir pirtis. Atsakovams B. B., I. K., I. P., V. P., J. P., S. P. ir S. P. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso 0,2099 ha ploto žemės sklypas, kadastro Nr. ( - ), esantis ( - ). Nustatyta, kad šalių žemės sklypai turi vieną bendrą ribą, kuri atsakovų žemės sklypo plane pažymėta taškais 1-3 (1 t., b. l. 76-81). Iš bylos duomenų matyti, kad abu žemės sklypai ribojasi su ( - ) gatve (1 t., b. l. 20, 24, 31, 76). Ieškovai prašė nustatyti jiems priklausančiam žemės sklypui atsakovų sklype 183 kv. m. ploto kelio servitutą pagal 2016-10-28 D. D. IĮ parengtą planą, pažymėtą žyma S, suteikiantį teisę keliu judėti pėstiesiems, važiuoti transporto priemonėmis, varyti galvijus. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. 20. Civilinio kodekso (toliau - CK) 4.126 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, o šis būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą. Kadangi servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė, todėl, sprendžiant su servituto nustatymu susijusius klausimus, pirmiausia įvertintina, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog, atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012). 21. Nustatant servitutą svarbu laikytis tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų interesų proporcingumo. Vienas proporcingumo reikalavimų yra tas, kad tarnaujančiajam daiktui gali būti nustatomi tik tokie ir tokios apimties ar dydžio suvaržymai, kurie būtini siekiant užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2012). 22. Apeliantų teigimu, teismas neįvertino tos aplinkybės, kad prašomas nustatyti servitutas yra toje pačioje vietoje, kurioje buvo ir yra bendro naudojimo kelias, kuriuo jie įvažiuodavo į savo naudojamą namų valdą. Teigia, jog atsakovai, įsigydami žemės sklypą, nesilaikė įstatymų reikalavimų ir pažeidė jų teises. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog, atsakovams priklausanti žemės sklypo dalis, prašoma nustatyti kelio servitutu, ilgą laiką buvo naudojama kaip kelias. Ši žemės sklypo dalis, kaip kelias, buvo žymima ir žemėtvarkos dokumentuose (1 t., b. l. 19), kadastro žemėlapio ištraukose, kuriose duomenys fiksuoti 1995 m., 2009 m., 2013 m. (1 t., b. l. 20, 21, 22, 23). Tačiau, kad oficialiai apskaityto ir įregistruoto įstatymo nustatyta tvarka, bendro naudojimo kelio niekada nebuvo ir nėra. Tai patvirtina Molėtų rajono savivaldybės tarybos 2010-03-31 sprendimas Nr. B1-42 „Dėl specialiojo plano patvirtinimo“, kuriuo patvirtintas specialusis planas „Molėtų rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schema“ (1 t., b. l. 66-69), nes schemoje toks kelias nenumatytas. Nustatyta, kad 2016-05-16 raštu Nr. B22-818 „Dėl kelio/skerstgatvio, jungiančio ( - ) gatves“ Molėtų rajono savivaldybės administracija atsakovus informavo, jog rengiant Molėtų rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemos keitimą, gauti J. M., R. M., I. B. ir A. P. pasiūlymai dėl viešojo kelio statuso suteikimo keliui/skerstgatviui, jungiančiam ( - ) gatves (1 t., b. l. 98-99). Molėtų rajono savivaldybės administracija į minėtus pasiūlymus atsižvelgė, nurodydama, jog pasiūlymuose minimas kelias yra įtrauktas į Molėtų rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemos keitimą. Minėta aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad Molėtų rajono savivaldybės administracija ketino šiam keliui suteikti gatvės statusą, organizavo schemos rengimą, parengta schema buvo teikiama tikrinti Nacionalinei žemės tarnybai, kuri, atlikusi patikrinimą, nepritarė schemos tvirtinimui (1 t., b. l. 100-103). Byloje nustatyta, kad Molėtų rajono savivaldybės administracija, išnagrinėjusi pateiktus argumentus, teritorijų planavimo dokumentus, 2016-10-20 nusprendė pakoreguoti Molėtų rajono savivaldybės teritorijos vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemos keitimo sprendinius ir vietinės reikšmės viešojo kelio/gatvės per atsakovų žemės sklypą nenumatyti (1 t., b. l. 104). Tai patvirtina ir Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016-11-14 nutartis, priimta nagrinėjant B. B., I. K., I. P., V. P., J. P., S. P. ir S. P. skundą Molėtų rajono savivaldybės administracijai ir kt. dėl savivaldybė ketinimo ginčo kelią įtraukti į vietinės reikšmės viešųjų kelių tinklo išdėstymo žemėtvarkos schemą per atsakovų nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Iš nutarties matyti, kad administracinė byla buvo nutraukta, savivaldybei 2016-10-20 sprendimu pakeitus rengiamo specialiojo plano sprendinius (1 t., b. l. 162-163). 23. Pažymėtina ir tai, kad, nepaisant to, jog buvęs Molėtų rajono Balninkų kolūkio valdybos pirmininkas E. S. 2016-04-18 raštu patvirtino, kad kolūkio gyventojų prašymu buvo išasfaltuota teritorija aplink namus (( - )), siekiant palengvinti jiems buitį, todėl ( - ) namo gyventojų žemės valdoje atsirado asfalto danga (1 t., b. l. 71), tačiau ši aplinkybė nepatvirtina kelio egzistavimo šiuo metu. Tai, kad gyventojų patogumui buvo išasfaltuota valstybei priklausiusi, o šiuo metu atsakovams nuosavybės teise priklausanti žemės sklypo dalis ir šia sklypo dalimi naudojosi apeliantai patekimui į savo namų valdą, o kiti miestelio gyventojai – kaip praeinamu kiemu, nereiškia, jog buvo ir yra nutiestas bendro naudojimo kelias per atsakovų žemės sklypą. Pirmosios instancijos teismas, atlikęs vietos apžiūrą, taip pat nenustatė kelio egzistavimo, kad juo naudotųsi kiti asmenys, be apeliantų, neginčijamų duomenų byloje nėra. 24. Iš bylos duomenų matyti, kad Lietuvos Respublikos valstybei priklausiusį žemės sklypą, esantį ( - ), atsakovai B. B., I. K., V. P., I. P. įsigijo 2005 bei 2009 m. sudarydami pirkimo-pardavimo sutartis, o S. P. (teisių ir pareigų paveldėtojai S. P., S. P., J. P.) - 2004-12-20 apskrities viršininko sprendimu (1 t., b. l. 10-13). Minėti žemės sklypo įgijimo sandoriai nėra nuginčyti, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovams priklausantis žemės sklypas yra įsigytas pažeidžiant įstatymų reikalavimus. 25. Apeliantai teigia, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Teismas, vertindamas pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.). 26. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog nustatyti servitutą nėra pagrindo, nes į namų valdą ieškovai turi galimybę įsirengti atskirą įvažiavimą. Apeliantai su šia išvada nesutinka. Pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti ieškovo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų, tenka servituto prašančiam asmeniui (nagrinėjamu atveju – apeliantams). Kokios sąnaudos būtų normalios, kiekvienu atveju sprendžiama pagal bylos aplinkybes, vadovaujantis protingumo kriterijumi. Sąnaudos neprotingomis negali būti pripažįstamos vien todėl, kad naudotis servitutu yra pigiau ir patogiau, nes tai reikštų, kad vieno asmens problemos sprendžiamos kito asmens sąskaita, nepagrįstai suvaržant šio nuosavybės teisę, ir neatitiktų CK 4.126 straipsnio esmės. 27. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju apeliantai neįrodė servituto nustatymo būtinumo, o teismas nepažeidė teisės normų, reglamentuojančių servituto nustatymą. Minėta, jog aplinkybė, kad apeliantai nuo įsikūrimo, kai tiek jų, tiek atsakovų žemės sklypai buvo valstybės nuosavybė, į savo žemės sklypą važinėjo per atsakovams šiuo metu nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, nesudaro pagrindo tokiai situacijai tęstis ir ateityje. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas 2016-12-01 atliko vietos apžiūrą, kurios metu buvo apžiūrėta ginčo žemės sklypo vieta, apeliantams priklausančių statinių išdėstymas bei įsitikinta, jog iš ( - ) gatvės pusės, link J. M. ir kt. apeliantų namų valdos kliūčių įrengti įvažiavimą nėra (1 t., b. l. 169-170). Apeliacinio skundo argumentas, kad naujo įvažiavimo įrengimas yra susijęs su neprotingomis ir nepateisinamomis sąnaudomis, iš esmės yra grindžiamas tik pačių apeliantų teiginiais, tačiau jokių įvažiavimo įrengimo planų, paskaičiavimų, sąnaudų dydžio, iš kurių būtų galima spręsti apie įvažiavimo įrengimo kaštus, apeliantai nepateikė nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui. 28. Nesutiktina, kad teismas, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus ir apsiribojo tik šaligatvių ir bortelių, kitokių fizinių kliūčių iš ( - ) gatvės nebuvimo konstatavimu, o kitų reikšmingų aplinkybių netyrė ir į jas neatsižvelgė. Priešingai, teismas įvertino visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų visumos darė išvadą, kad apeliantai, nuosavybės teise valdydami žemės sklypą, kuris ribojasi su ( - ) gatve, gali tiesiogiai iš šios gatvės patekti į jiems priklausantį žemės sklypą, nesinaudodami atsakovų žemės sklypo dalimi. Teisėjų kolegija sutinka, jog servituto nustatymas nagrinėjamu atveju reikštų nepagrįstą atsakovų nuosavybės teisių ribojimą ir neatitiktų tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyros. Būtent servituto būtinybei pagrįsti nereikšmingas jo naudingumas ar patogumas viešpataujančiojo daikto savininkui – esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę. Nagrinėjamos bylos duomenimis, nenustatyta objektyvių aplinkybių, kurioms esant nebūtų galima normaliomis sąnaudomis, įrengti įvažiavimus į apeliantams priklausantį sklypą iš ( - ) gatvės, pavyzdžiui greta atsakovų ruošiamos tvoros bei iš gatvės į greta esantį ūkinį pastatą - pirtį (1 t., b. l. 17, 20). Ta aplinkybė, jog apeliantams priklausanti žemės sklypo dalis, atskirais metų laikais yra įmirkusi, nereiškia, jog šioje dalyje negalima įrengti įvažiavimų. 29. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog apeliantai, norėdami tiesiogiai iš ( - ) gatvės patekti į jiems priklausantį žemės sklypą, nesinaudodami atsakovų žemės sklypo dalimi, privalės investuoti asmenines lėšas, tačiau, vertinant ginčo faktinę situaciją, nėra pagrindo spręsti apie objektyvų servituto poreikį. Nors apeliantai nurodo, kad įrengti atskiro įvažiavimo negalima dėl komunikacijų, atstumų tarp pastatų, sklypo reljefo, tačiau jokių specialistų išvadų minėtiems teiginiams pagrįsti nepateikė. 30. Atmestinas skundo argumentas, jog teismas 2016-12-22 posėdyje nepagrįstai atmetė ieškovų prašymą apklausti liudytojus, kurie būtų patvirtinę ginčo kelio egzistavimą. Priešingai, pirmosios instancijos teismas teismo posėdyje aiškiai pasisakė dėl tokio prašymo netenkinimo bei nurodė priežastis. Be to, ta aplinkybė, jog atskiru laikotarpiu, tiek valstybei, tiek ir atsakovams priklausančiu žemės sklypu buvo naudojamasi kaip praėjimu, nesudaro pakankamo pagrindo nustatyti servitutą. 31. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas šališkai išnagrinėjo bylą, nes sprendimo motyvai dėl kelio egzistavimo yra prieštaringi. Teismas įvertina įrodymus ir pripažįsta nustatytomis aplinkybes pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą tinkamu bylos aplinkybių ištyrimu (CPK 185 str.). Kai teisėjas daro išvadas apie bylos faktinių aplinkybių įrodytumą ar neįrodytumą pagal prieštaringus įrodomuosius duomenis, netiesioginius įrodymus, esant sudėtingoms bylos aplinkybėms, tai, nors teismo nustatytos bylos aplinkybės yra objektyviai naudingos vienai iš šalių, tai nereiškia teisėjo šališkumo, jeigu nėra duomenų dėl jo suinteresuotumo bylos baigtimi ar dar kitokių aplinkybių, kurios keltų abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Nagrinėjamu atveju apeliantai jokių objektyvių duomenų dėl bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumo nenurodė, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Be to, vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas neatitinka apeliantų lūkesčių bei norų, neleidžia vertinti, kad bylą nagrinėjęs teisėjas buvo šališkas. Priešingai, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas kruopščiai ir detaliai išnagrinėjo civilinę bylą, vietoje įvertino esamą situaciją. Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, atmetami kaip nepagrįsti. 32. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmiau nurodytos aplinkybės leidžia spręsti, kad apeliantai siekia patenkinti savo interesus kitų asmenų sąskaita, t. y. reiškia reikalavimą leisti jiems naudotis svetimu daiktu tik dėl to, kad jiems taip naudingiau ir patogiau. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad nenustačius servituto, apeliantams neįmanoma normaliomis sąnaudomis naudotis jiems priklausančiu daiktu pagal paskirtį. Konstatuotina jog nagrinėjamoje byloje nėra esminės servituto nustatymo sąlygos – objektyvaus būtinumo. Šiuo atveju servituto nustatymas reikštų nepagrįstą kito savininko – atsakovų nuosavybės teisės ribojimą ir neatitiktų tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyros. 33. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantai, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias servituto nustatymo teismo sprendimu sąlygas, priėmė teisėtą bei pagrįstą teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkinamas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). 34. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovė B. B. patyrė 1 400 Eur bylinėjimosi išlaidų ir šias išlaidas, atmetus ieškinį, pirmosios instancijos teismas priteisė iš ieškovų. Apeliantai nurodo, jog išlaidos yra užaukštintos, neatitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro Rekomendacijų, todėl mažintinos. Byloje nustatyta, kad atsakovai teikė atsiliepimą į ieškinį, atstovas dalyvavo trijuose teismo posėdžiuose, vietos apžiūroje, todėl konstatuotina, jog B. B. patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršijo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Dėl paminėto, mažinti priteistas bylinėjimosi išlaidas, nėra pagrindo. 35. Byloje nustatyta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą atsakovė B. B. patyrė 400 Eur (2 t., b. l. 16). Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, iš ieškovų lygiomis dalimis priteistinos atsakovės turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (CPK 88, 98 str.).

11Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

12Molėtų rajono apylinkės teismo 2017 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

13Priteisti iš J. M. (a. k. ( - ) I. B. (a. k. ( - ) R. M. (a. k. ( - ) ir A. P. (a. k. ( - ) po 100 Eur (vieną šimtą eurų) bylinėjimosi išlaidų B. B. (a. k. ( - ) naudai.

Proceso dalyviai
Ryšiai