Byla 2S-727-104/2014
Dėl sprendimų panaikinimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Natalja Cikoto teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės V. Ž. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. 2-47857-641/2013 pagal ieškovės V. Ž. ieškiniu atsakovui Daugiabučių namų savininkų bendrijai „Naujasis Trinapolis“ dėl sprendimų panaikinimo, ir

Nustatė

2ieškovė V. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Daugiabučių namų savininkų bendrijai „Naujasis Trinapolis“ dėl sprendimų panaikinimo. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t.y. uždrausti atsakovo, t.y. bendrijos valdymo organams, atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su atsakovo bendrijos veikla, priimti sprendimus, sudaryti sandorius su trečiaisiais asmenimis, kurie būtų susiję su bendrijos valdymu, turtinių ir neturtinių įsipareigojimų prisiėmimu, bendrijos, jos narių bendro turto valdymu, naudojimu, disponavimu, taip pat perimti savo žinion namų bendrojo naudojimo objektų dokumentaciją. Paaiškino, kad suinteresuoti asmenys, šiuo metu esantys bendrijos valdyboje, gali pradėti neteisėtai veikti bendrijos vardu – perimti savo žinion namų administravimą, eksploatavimą bei kitų paslaugų teikimą, panaikinti galiojančias paslaugų sutartis, priimti į darbą naujus darbuotojus, bendrijos vardu sudaryti įvairius sandorius, naudoti bendraturčių lėšas ne pagal paskirtį bei atlikti kitus neteisėtus veiksmus, dėl ko teismui priėmus ieškovei palankų sprendimą, jo įvykdymas gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomas.

3Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi ieškovės V. Ž. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kad ieškinio tenkinimo atveju galimai palankus ieškovei teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų neįmanomas. Be to, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos kilus realiai grėsmei, kad atsakovas gali imtis priemonių apsunkinti teismo sprendimo įvykdymą, tačiau nagrinėjamu atveju ieškovė jokios realios grėsmės, svarių argumentų, įrodymų ar bent tikėtinų duomenų, kad Daugiabučių namų savininkų bendrijai „Naujasis Trinapolis“ ėmėsi kokių nors veiksmų, siekiant padaryti bendrijai žalą, nenurodė. Pažymėjo, kad bendrijos veikla apima kelių daugiabučių namų nuolatinę priežiūrą, bendrijos atliekami veiksmai, susiję su bendrosios dalinės nuosavybės nuolatiniu išlaikymu, reikalauja pastovumo bei tam tikrais atvejais operatyvumo, o pritaikius laikinąsias apsaugos priemones būtų užkertamas kelias bet kokiai bendrijos veiklai, ji būtų paralyžiuota. Tokiu būdu prašomomis pritaikyti laikinosiomis apsaugos priemonėmis būtų ilgą laiką nepagrįstai apribota bendrijos veikla, ji negalėtų siekti savo numatytų tikslų ir uždavinių, o tai sukeltų itin neigiamas pasekmes bendrosios dalinės nuosavybės savininkams, neatitiktų protingumo, proporcingumo bei sąžiningumo principų, taip pat neužtikrintų šalių teisėtų interesų bei jų teisių apsaugos pusiausvyros.

4Ieškovė V. Ž. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu. Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais. Pirma, bylos faktinių aplinkybių, patvirtinančių atsakovo neteisėtus veiksmus keičiant bendrijos įstatus bei perrenkant bendrijos valdybą, visiškai pakanka padaryti išvadą, kad netaikant laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo atžvilgiu, pasunkėtų ar taptų neįmanomas ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas dėl galimos žalos Daugiabučių namų bendrijos savininkams. Antra, įstatymų leidėjas, siekdamas išvengti tęstinių namo bendraturčių teisių ir teisėtų interesų pažeidimų, kilusių ginčo metu, pasirūpino namo bendrojo naudojimo objektų tinkamu valdymu ir priežiūra, suteikdamas teisę tretiesiems nešališkiems asmenims (administratoriui) įgyvendinti visų, kartu ir ginčo šalių, bendraturčių interesus. Šiuo atveju bendrija būtent ir yra sudariusi sutartį su administravimo paslaugas teikiančia įmone, todėl bendrijos veikla nors ir būtų apribota, tačiau pačių bendrosios dalinės nuosavybės savininkų teisių nepažeistų, kadangi bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu rūpinasi administratorius. Trečia, jei teismas ieškinį tenkintų, sprendimo įvykdymas būtų apsunkintas, nes reikėtų nutraukinėti naujai sudarytas sutartis, atleisti neteisėtai priimtus bendrijos darbuotojus ir kita.

5Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

6Atskirasis skundas atmetamas.

7Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Respublikos CPK 338 str.).

8Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šioje byloje nebuvo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų, numatytų Lietuvos Respublikos CPK 144 str. 1 d. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs pateiktą civilinės bylos medžiagą, įvertinęs argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių institutu.

9Vadovaujantis Lietuvos Respublikos CPK 144 str. 1 d., teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos CPK 144 str. 3 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams.

10Nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 20 d. nutartimi ieškovės V. Ž. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Įvertinus atskirojo skundo medžiagą, apeliacinės instancijos teismo nuomone, apylinkės teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad ieškovė tikėtinai nepagrindė savo reikalavimo ir būtinumo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Priešingai nei teigia apeliantė, su ieškiniu ji nepateikė pakankamų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas neįvykdys galimai palankaus ieškovei sprendimo. Todėl apeliantės teiginiai, kad atsakovas padarė ar siekia padaryti bendrijai žalą, laikomi deklaratyviais ir nepagrįstais. Taip pat, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovui padarius žalą, ieškovė bei kiti bendrijos nariai turėtų galimybę kreiptis dėl žalos atlyginimo. Taigi darytina išvada, kad pagal skundžiamos nutarties priėmimo metu turėtus duomenis ir žinomas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, todėl priėmė visapusiškai teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią panaikinti ar pakeisti, remiantis atskirojo skundo argumentais, nėra įstatyme numatytų pagrindų.

11Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, kad įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Be to, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).

12Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nėra pagrindo pripažinti pirmosios instancijos teismo nutartį nepagrįsta ir neteisėta, todėl atskirasis skundas netenkinamas.

13Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p., teismas

Nutarė

14Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai