Byla eAS-1376-575/2015
Dėl Viešųjų pirkimų tarnybos Kontrolės skyriaus Energijos išteklių pirkimų vertinimo išvados panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fortum Klaipėda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fortum Klaipėda“ skundą dėl Viešųjų pirkimų tarnybos Kontrolės skyriaus Energijos išteklių pirkimų vertinimo išvados panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Fortum Klaipėda“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Fortum Klaipėda“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–8), prašydamas panaikinti Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Kontrolės skyriaus 2015 m. rugsėjo 21 d. Energijos išteklių pirkimų vertinimo išvadą Nr. 4S-3176 (toliau – ir Išvada Nr. 4S-3176).

5II.

6Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 29 d. nutartimi (b. l. 25–27) pareiškėjo skundą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną administraciniame teisme (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 str. 2 d. 1 p.).

7Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundu prašo panaikinti Išvadą Nr. 4S-3176, iš kurios turinio matyti, jog Viešųjų pirkimų tarnyba atliko UAB „Fortum Klaipėda“ skelbtų derybų būdu vykdyto medienos biokuro pirkimo dokumentų ir procedūrų vertinimą bei pateikė vertinimo išvadą. Tarnyba išvadoje konstatavo eilę Įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimu Nr. 277 (2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 741 išdėstytų nauja redakcija), nuostatų pažeidimų, nurodė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnio 1 dalyje numatytas imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančio sandorio pasekmes, taip pat pateikė nuomonę, kad įsigyjančioji organizacija (UAB „Fortum Klaipėda“) sudarytas sutartis turėtų nutraukti ir, esant poreikiui, organizuoti naują pirkimą. Be to, Tarnyba išaiškino, kad įsigyjančios organizacijos padaryti Taisyklių 21 ir 121 punktų pažeidimai laikomi esminiais Taisyklių pažeidimais ir gali būti laikomi reguliuojamos veiklos energetikos sektoriuje pažeidimais, už kuriuos energetikos įmonė atsako Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad ginčijamoje Išvadoje Nr. 4S-3176 pareiškėjui jokie įpareigojimai nesuformuluoti, joje pareiškėjui pateikta rekomendacija (siūlymas) nutraukti su tiekėjais sudarytas viešojo pirkimo sutartis ir, esant poreikiui, pirkimą organizuoti iš naujo. Taigi, įvertinęs skundžiamos išvados turinį ir ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad Tarnybos Išvada Nr. 4S-3176 pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių, todėl negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku. Teismas pabrėžė, jog ši išvada gali būti pagrindu Tarnybai priimti sprendimą, kuris sukeltų pareiškėjui teisines pasekmes ir galėtų būti skundžiamas teismui, arba toks sprendimas išvados pagrindu gali būti priimtas kitos kompetentingos institucijos. Tuo tarpu administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra. Atsižvelgęs į tai, kad skundžiama Viešųjų pirkimų tarnybos išvada nelaikytina ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo skundą atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną administraciniame teisme (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.).

8III.

9Pareiškėjas UAB „Fortum Klaipėda“, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 29–32), prašydamas minėtą nutartį panaikinti ir priimti pareiškėjo skundą dėl Išvados Nr. 4S-3176 panaikinimo.

10Pareiškėjas mano, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai išaiškino, kad Tarnybos Išvada Nr. 4S-3176 nelaikytina ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu teisės aktu. Nurodo, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nesutinka su Išvadoje Nr. 4S-3176 Tarnybos nurodytais biokuro pirkimo procedūros pažeidimais, laikytina, jog tarp pareiškėjo ir Tarnybos kilo ginčas dėl biokuro pirkimų procedūros teisėtumo bei dėl pareiškėjo teisės toliau vykdyti biokuro pirkimo sutartis. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčijamoje Išvadoje Nr. 4S-3176 buvo priimtas konkretus sprendimas – Tarnyba konstatavo, kad pareiškėjo biokuro pirkimo sandoriai yra niekiniai, todėl tuo atveju, jeigu ši išvada nebus panaikinta teismo, jos pagrindu pareiškėjui atsiras konkrečios neigiamos pasekmės (pareiškėjo biokuro pirkimo sutarčių negaliojimas, pareiga ieškoti tiekėjų, organizuoti naują pirkimo procedūrą arba pirkti biokurą biokuro biržoje ir t. t.). Taigi, pareiškėjas tvirtina, kad skundžiama išvada turi konkrečios neigiamos įtakos jo teisių ir pareigų apimčiai bei daro žalą pareiškėjo turtiniams interesams. Tuo tarpu, jei teismas šią išvadą panaikintų, pareiškėjas turėtų teisinį pagrindą toliau vykdyti sudarytas biokuro pirkimo sutartis. Be to, pareiškėjas akcentuoja, kad šiuo atveju, jeigu Tarnybos vertinimu imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantys sandoriai yra niekiniai, nėra aišku, ar niekinių sandorių pasekmės pareiškėjui taikytinos ab initio, ar nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pareiškėjo manymu, nepaisant to, ar individualus administracinis aktas yra „tarpinis“ ir jo pagrindu bus priimami kiti aktai, tuo atveju, jei toks aktas daro tiesioginę įtaką asmens teisėms ir pareigoms, jis gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Šiame kontekste pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Išvada Nr. 4S-3176 sukelia jam tiesiogines neigiamas ekonomines pasekmes, kadangi konstatuojamas pareiškėjo veiksmų priešingumas teisei, o tokios neigiamos pasekmės, turinčios tiesioginės įtakos pareiškėjui, yra realiai egzistuojančios kreipimosi į administracinį teismą metu. Papildomai nurodo, jog minėta išvada yra individualaus pobūdžio administracinis teisės aktas, kadangi yra priimta dėl konkrečiai apibrėžto subjekto – pareiškėjo – teisių ir pareigų. Todėl atsižvelgiant į tai, kad ginčijama išvada tiesiogiai pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, daro žalą pareiškėjo turtiniams interesams, jis yra suinteresuotas asmuo ir turi galiojančią subjektinę teisę ginčyti šią išvadą kaip individualų administracinį teisės aktą ABTĮ nustatyta tvarka. Pareiškėjas kartu pažymi, kad pati Tarnyba savo internetiniame puslapyje nurodo, jog perkančioji organizacija (įsigyjančioji organizacija, kiti suinteresuoti asmenys), nesutikusi su Tarnybos pirkimų vertinimo išvada, vadovaudamasi ABTĮ 5 ir 15 straipsnių nuostatomis, gali apskųsti sprendimus Vilniaus apygardos administraciniam teismui per ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Atitinkamai pagal Įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų vertinimų atlikimo ir jų rezultatų įforminimo taisyklių 28 punktą, jeigu vertinimo išvadoje nurodoma, kad yra nustatyti Energijos išteklių pirkimo taisyklių ir (ar) kitų su jų įgyvendinimu susijusių teisės aktų pažeidimai ir pateikiami įpareigojimai perkančiajai organizacijai, šioje išvadoje turi būti įrašoma, kad perkančioji organizacija, nesutikusi su vertinimo išvada, ABTĮ 5 ir 15 straipsniuose nustatyta tvarka gali apskųsti Tarnybos vertinimo išvadą teismui. Taigi, pareiškėjas tvirtina, kad šiuo atveju vien tai, kad ginčijamoje Tarnybos išvadoje konstatuojami esminiai Taisyklių pažeidimai, suponuoja išvadą, jog pareiškėjas, nesutikdamas su tokia išvada, turi turėti galimybę ją ginčyti, o formalus faktas, kad išvadoje neįrašyta jos apskundimo tvarka, neturėtų užkirsti kelio pareiškėjui ginti savo pažeistus interesus. Tuo tarpu nesant galimybės pagal ABTĮ nuostatas ginčyti Tarnybos pirkimų vertinimo išvadą dėl pareiškėjo atlikto biokuro pirkimo, apskritai nebūtų jokios kitos galimybės ginčyti aktą, t. y. taip būtų pažeidžiama pareiškėjo teisė į gynybą, kas turėtų neigiamos įtakos pareiškėjui.

11Teisėjų kolegija

konstatuoja:

12IV.

13Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutarties, kuria ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atsisakyta priimti pareiškėjo UAB „Fortum Klaipėda“ skundą dėl Viešųjų pirkimų tarnybos Kontrolės skyriaus 2015 m. rugsėjo 21 d. Energijos išteklių pirkimų vertinimo išvados Nr. 4S-3176 panaikinimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

14Visų pirma, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015 ir kt.). Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Taigi, atsižvelgus į skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, šiuo atveju turi būti nustatyta, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo skundžiama Išvada Nr. 4S-3176 negali būti administracinės bylos dalyku.

15Šiuo aspektu pabrėžtina, jog viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 22 straipsnio 1 dalies nuostatų, reglamentuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., LVAT 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004 ir kt.). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Kartu pabrėžtina, kad tuo atveju, jeigu suinteresuotam subjektui aiškinama, kaip vienokiu ar kitokiu atveju taikytini teisės aktai, teikiama informacija, tai iš čia kildinami reikalavimai laikytini nepriskirtinais administracinių teismų kompetencijai (žr., pvz., LVAT 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004, 2009 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-308/2009 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011 ir kt.). Kita vertus, nurodyta taisyklė turi būti taikoma pripažįstant visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principo svarbą (žr., pvz., LVAT 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-278/2006, 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1669/2008 ir kt.). Viešojo administravimo subjektų priimto akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti tik formalūs kriterijai, inter alia jo pavadinimas. Tai, ar dėl akto arba sprendimo galima paduoti skundą, lemia ne jo forma, o turinys (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-435/2010 ir kt.).

16Atitinkamai pasisakydama dėl pareiškėjo skundžiamos Tarnybos išvados, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Viešųjų pirkimų tarnybos kompetenciją numato Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas (toliau – ir VPĮ), kurio 82 straipsnio 2 dalyje inter alia nurodyta, kad Viešųjų pirkimų tarnyba turi teisę, įtarusi šio įstatymo ir kitų su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų pažeidimus ir vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, įpareigoti perkančiąją organizaciją sustabdyti pirkimo procedūras tol, kol Viešųjų pirkimų tarnyba pateiks perkančiosios organizacijos pateiktų dokumentų ir sprendimų vertinimą, o nustačiusi šiuos pažeidimus, – įpareigoti perkančiąją organizaciją nutraukti pirkimo procedūras, pakeisti ar panaikinti neteisėtus sprendimus ar veiksmus, šiame įstatyme nustatytais atvejais duoti sutikimą perkančiajai organizacijai nutraukti pirkimo procedūras, pakeisti pirkimo sutarties sąlygas, atlikti pirkimą neskelbiamų derybų būdu arba šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje nustatytu būdu, Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka traukti administracinėn atsakomybėn šį įstatymą pažeidusius ir Viešųjų pirkimų tarnybos reikalavimų ar sprendimų nevykdančius asmenis, nustačiusi šio įstatymo ir kitų su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų pažeidimus, gindama viešąjį interesą, kreiptis į teismą dėl pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir (ar) alternatyvių sankcijų taikymo (VPĮ 82 str. 2 d. 6, 7, 8, 10 p.). Tuo tarpu, įvertinus pareiškėjo skundžiamos Išvados Nr. 4S-3176 (b. l. 10–17) turinį, nors Tarnyba šioje išvadoje, be kita ko, konstatavo eilę Taisyklių nuostatų pažeidimų, nurodė CK 1.80 straipsnio 1 dalyje numatytas imperatyvioms įstatymo nuostatoms prieštaraujančio sandorio pasekmes, taip pat pateikė savo nuomonę, kad pareiškėjas sudarytas sutartis turėtų nutraukti ir, esant poreikiui, organizuoti naują pirkimą, be to, išaiškino, jog padaryti Taisyklių 21 ir 121 punktų pažeidimai laikomi esminiais Taisyklių pažeidimais ir gali būti laikomi reguliuojamos veiklos energetikos sektoriuje pažeidimais, už kuriuos energetikos įmonė atsako Lietuvos Respublikos energetikos įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju joje pareiškėjo atžvilgiu nėra jokių imperatyviai suformuluotų jam privalomų elgesio taisyklių, jo teisių ir pareigų, šia išvada pareiškėjo atžvilgiu nėra taikytos neigiamo poveikio priemonės, minėta išvada yra tik informacinio-aiškinamojo pobūdžio dokumentas, pats savaime, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, nesukeliantis pareiškėjui teisinių pasekmių. Kartu akcentuotina, kad, kaip atskirajame skunde nurodo pats pareiškėjas, remiantis Įmonių, veikiančių energetikos srityje, energijos ar kuro, kurių reikia elektros ir šilumos energijai gaminti, pirkimų vertinimų atlikimo ir jų rezultatų įforminimo taisyklių, patvirtintų Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2015 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1S-38, 28 punktu, išvadoje turi būti įrašoma, kad perkančioji organizacija, nesutikusi su vertinimo išvada, ABTĮ 5 ir 15 straipsniuose nustatyta tvarka gali apskųsti Tarnybos vertinimo išvadą teismui, jeigu vertinimo išvadoje <...> pateikiami įpareigojimai perkančiajai organizacijai. Tačiau, kaip minėta, šiuo atveju pareiškėjo ginčijamoje Tarnybos išvadoje jokie įpareigojimai pareiškėjui (perkančiajai organizacijai) nepateikiami (nesuformuluoti). Todėl, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju darytina išvada, jog teisminis procesas pagal pareiškėjo suformuluotą skundo dalyką dėl Viešųjų pirkimų tarnybos išvados kaip individualaus akto panaikinimo yra negalimas, nes toks skundas yra nenagrinėtinas teismų (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.). Šiuo aspektu pabrėžtina, jog administraciniai teismai nesprendžia ginčų dėl tokių viešojo administravimo subjektų dokumentų, adresuotų atitinkamiems asmenims. Teismas turi priimti nagrinėti tik tokį reikalavimą dėl teisės akto, kuriame aiškiai bei imperatyviai suformuluotos visuomeninio santykio dalyviams privalomos elgesio taisyklės, jų teisės bei pareigos. Tačiau pareiškėjo ginčijama Viešųjų pirkimų tarnybos išvada, įvertinus jos turinį ir ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, nelaikytina ABTĮ nustatyta tvarka skundžiamu administraciniu aktu (ABTĮ 2 str. 15 d., 15 str. 1 d.). Pabrėžtina, jog tokia išvada iš esmės atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-326/2012, 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-336/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-395/2012, 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015 ir kt.) (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 4 d.).

17Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo skundžiama Tarnybos išvada gali būti pagrindu Tarnybai priimti sprendimą, kuris sukeltų pareiškėjui teisines pasekmes ir galėtų būti skundžiamas teismui, arba toks sprendimas išvados pagrindu gali būti priimtas kitos kompetentingos institucijos, o administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010 ir kt.). Tuo tarpu pareiškėjo atskirojo skundo teiginiai dėl ginčijamos Išvados Nr. 4S-3176 pagrindu jam kilusių / kilsiančių teisinių pasekmių šiame proceso etape iš esmės grindžiami tik prielaidomis. Todėl ABTĮ taikymo požiūriu šie teiginiai negali būti laikomi pakankamu pagrindu teismui konstatuoti pareiškėjo teisių arba įstatymo saugomų interesų pažeidimą ir teisės kreiptis gynybos į teismą ribojimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015).

18Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

19Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

20Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Fortum Klaipėda“ atskirąjį skundą atmesti.

21Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

22Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai