Byla eAS-441-575/2017
Dėl Viešųjų pirkimų tarnybos išvados ir sprendimo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

2teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Verslo aptarnavimo centras“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Verslo aptarnavimo centras“ skundą dėl Viešųjų pirkimų tarnybos išvados ir sprendimo panaikinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Verslo aptarnavimo centras“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–10), prašydamas panaikinti Viešųjų pirkimų tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2017 m. sausio 23 d. viešojo pirkimo–pardavimo sutarties neplaninio vertinimo išvadą Nr. 4S-241 (toliau – ir Išvada) ir 2017 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 4S-621 „Dėl išvados“ (toliau – ir Sprendimas), o teismui nusprendus, kad praleistas terminas minėtai Išvadai apskųsti, šį terminą atnaujinti ir pareiškėjo skundą tenkinti, taip pat priteisti sumokėtą žyminį mokestį.

6II.

7Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 5 d. nutartimi (II t., b. l. 1–3) pareiškėjo skundą atsisakė priimti ir nutarė, nutarčiai įsiteisėjus, grąžinti pareiškėjui sumokėtą 22,50 Eur žyminį mokestį.

8Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog administracinio teismo teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą, jeigu skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad teismine tvarka gali būti ginčijama ne bet kokia valstybinio administravimo subjekto veikla, o tik tokia, kuri atitinka ABTĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 23 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Taigi, teismas akcentavo, kad administracinės bylos nagrinėjimo dalyku gali būti tik toks reikalavimas, kuriuo siekiama išspręsti administracinį ginčą ir kurio patenkinimas reikštų pažeistų teisių ar interesų apsaugą. Teismas pabrėžė, jog nurodytų teisės normų sisteminis vertinimas leidžia teigti, kad į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje. Kiekvienu atveju vertinama, ar skundžiamas aktas daro įtaką suinteresuoto asmens teisinei padėčiai. Teismas, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, negalėtų apginti asmens teisių, nes skundo patenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, taigi pats procesas būtų beprasmis. Dėl šios priežasties administraciniuose teismuose nenagrinėjami rekomendacinio, informacinio, konstatuojamojo pobūdžio viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartimis administracinėse bylose Nr. AS438-135/2009, Nr. AS146-201/2009, Nr. AS525-435/2010, Nr. AS146-327/2011, Nr. AS858-671/2011, Nr. AS822-727/2011, Nr. AS492-324/2012, Nr. AS525-29/2013, Nr. A520-62/2013, Nr. A756-821/2013, Nr. AS-1193-552/2015). Atsižvelgęs į tai, teismas atkreipė dėmesį, jog nagrinėjamu atveju Tarnyba šioje byloje prašoma panaikinti Išvada pripažino, kad perkančioji organizacija (UAB „Verslo aptarnavimo centras“) papildomą automobilių kiekį išsinuomojo nevykdydama naujos viešojo pirkimo procedūros, o apie 2015 m. spalio 5 d. pirkimo sutarties sudarymą pavėluotai paskelbė Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje, ir tuo padarė Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – ir VPĮ) 3 straipsnio 1 dalies bei 18 straipsnio 11 dalies reikalavimų pažeidimą. Atitinkamai Tarnyba šioje Išvadoje pareiškėjui rekomendavo nutraukti pirkimo sutartį ir, esant poreikiui, transporto priemonių nuomos ir aptarnavimo paslaugas įsigyti vykdant naujas pirkimo procedūras. Taigi, įvertinęs ginčijamos Išvados turinį, teismas sprendė, kad ji yra tik konstatuojamojo pobūdžio dokumentas, kuriame aprašyti pareiškėjo neplaninio vertinimo metu nustatyti viešųjų pirkimų procedūros trūkumai, tačiau konkrečios poveikio priemonės, kurios lemtų pareiškėjo teisių ar pareigų atsiradimą, pasikeitimą arba išnykimą (pasibaigimą), t. y. sukeltų pareiškėjui apibrėžtas materialines teisines pasekmes, Išvadoje taikytos nebuvo. Todėl laikytina, jog Tarnybos 2017 m. sausio 23 d. Išvada ABTĮ prasme nėra administraciniam teismui skundžiamas aktas ir tokio vertinimo niekaip nekeičia faktas, kad šios išvados IV dalyje Tarnyba išaiškino pareiškėjui teisę ją ginčyti ABTĮ nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, kad tokios pozicijos, spręsdamas dėl Tarnybos išvadų apskundimo administraciniams teismams, laikosi ir LVAT (rėmėsi LVAT nutartimis administracinėse bylose Nr. eAS-917-575/2016, Nr. eAS-292-146/2017). Šiuo aspektu teismas papildomai išaiškino, kad Tarnybos 2017 m. sausio 23 d. Išvada gali būti pagrindas priimti sprendimą, kuris sukeltų pareiškėjui teisines pasekmes ir galėtų būti skundžiamas teismui, o administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (rėmėsi LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010).

9Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo panaikinti Tarnybos 2017 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 4S-621, teismas nurodė, kad, įvertinus šio akto turinį, matyti, jog juo Tarnyba atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą dėl 2017 m. sausio 23 d. Išvados patikslinimo. Atitinkamai, šioje byloje nustačius, kad minėta Išvada, kaip konstatuojamojo pobūdžio tarpinis dokumentas, pareiškėjui nesukelia jokių teisinių pasekmių, konstatuotina, kad Tarnybos 2017 m. vasario 27 d. sprendimas Nr. 4S-621, kuriuo atsisakyta minėtą Išvadą tikslinti, taip pat nedaro įtakos kokioms nors pareiškėjo teisėms, pareigoms ir (ar) teisėtiems interesams. Kaip minėta, Tarnybai ateityje priėmus sprendimą, kuriuo pareiškėjo atžvilgiu už 2017 m. sausio 23 d. išvadoje Nr. 4S-241 nurodytus pažeidimus būtų formuojami konkretūs (nerekomendacinio pobūdžio) patvarkymai bei taikomos realios poveikio priemonės, pareiškėjas, teismui ginčydamas tokį sprendimą, galėtų išdėstyti argumentus ir dėl Tarnybos Išvados bei Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

10Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjo skundą atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Teismas kartu pabrėžė, kad pagal ABTĮ 38 straipsnio 1 dalies 3 punktą, žyminis mokestis grąžinamas, kai atsisakoma priimti skundą. Tuo tarpu iš kartu su skundu pateiktų dokumentų matyti, kad už pareiškėjo skundą teismui yra sumokėtas 22,50 Eur žyminis mokestis. Taigi, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundą atsisakyta priimti, teismas nutarė grąžinti pareiškėjui sumokėtą žyminį mokestį.

11III.

12Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (II t., b. l. 5–10), prašydamas minėtą nutartį panaikinti ir perduoti jo skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

13Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog skundžiami Tarnybos Išvada ir Sprendimas nesukelia jam teisinių pasekmių. Šiuo aspektu pareiškėjas pažymi, kad jam nevykdant Tarnybos rekomendacijų visuomenės požiūriu gali kilti abejonių dėl vykdomų viešųjų pirkimų teisėtumo. Be to, Tarnybai pateikus Išvadoje nurodytas rekomendacijas ir skundžiamu Sprendimu jų nepakeitus, o pareiškėjui jomis nesivadovaujant, kyla reali teisinė rizika, jog Tarnyba inicijuos procedūrą dėl viešojo intereso gynimo, siekdama, kad kompetentingas teismas įpareigotų perkančiąsias organizacijas, įskaitant ir pareiškėją, nutraukti pirkimo sutartis, ir / arba imsis veiksmų dėl administracinių nusižengimų protokolų surašymo pirkimo procedūrose dalyvavusiems asmenims vien tuo pagrindu, kad pareiškėjas nesilaikė Tarnybos Išvadoje bei skundžiamame Sprendime, kaip individualaus taikymo teisės akte, pateiktų rekomendacijų. Pareiškėjo teigimu, vien tai, kad šiuo atveju skundžiama Tarnybos Išvados dalis, kurioje įpareigojimai suformuluoti kaip rekomendacijos, nereiškia, jog Tarnybos Išvados ir Sprendimo teisėtumo klausimas negali būti administracinės bylos dalyku. Šiame kontekste pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, kad viešojo administravimo subjekto priimto akto kvalifikavimą ir teisinį vertinimą lemia ne formalūs kriterijai, tarp jų – ir akto pavadinimas, o jo turinys, t. y., ar skundžiamas aktas turi įtakos suinteresuoto asmens teisinei padėčiai. Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog kreipimuisi į teismą pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą. Pareiškėjas kartu pabrėžia, jog net jei teismui kiltų abejonių dėl to, ar Išvada ir Sprendimas sukelia pareiškėjui teisines pasekmes, skundo priėmimo stadijoje to negalima aiškiai nustatyti, todėl skundas turėtų būti priimtas, ir klausimas dėl to, ar Išvada bei Sprendimas sukelia teisines pasekmes, turėtų būti vertinamas tik bylą išnagrinėjus iš esmės. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas mano, kad, nors Išvados rezoliucija yra suformuota kaip rekomendacija, ji sukelia pareiškėjui privalomas teisines pasekmes, nes siekiant išvengti Tarnybos įvardintų sutarčių nutraukimo, neigiamo visuomenės požiūrio į pareiškėjo atliekamus pirkimus ir sankcijų pirkimo procedūrose dalyvavusiems asmenims taikymo, pareiškėjas privalo įgyvendinti Išvadoje pateiktas rekomendacijas. Todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą tuo pagrindu, kad Išvada ir Sprendimas jam nesukelia jokių teisinių pasekmių. Juolab kad pačioje Išvadoje yra nurodyta, jog ji gali būti skundžiama teismui ABTĮ nustatyta tvarka, t. y. pati Tarnyba pripažino faktą, kad Išvada yra sukelianti teisines pasekmes, todėl gali būti skundžiama. Pareiškėjas papildomai akcentuoja, kad po Išvados gavimo pateikė Tarnybai papildomą informaciją, kuria vadovaudamasi Tarnyba turėjo pagrindą patikslinti Išvadą, tačiau Tarnyba šios informacijos nelaikė pakankamu pagrindu pakeisti Išvadą, todėl pareiškėjas savo pažeistas teises yra priverstas ginti teismine tvarka.

14Teisėjų kolegija konstatuoja:

15IV.

16Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutarties, kuria ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu atsisakyta priimti pareiškėjo skundą dėl Viešųjų pirkimų tarnybos 2017 m. sausio 23 d. išvados Nr. 4S-241 ir 2017 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. 4S-621 panaikinimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

17Visų pirma, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015 ir kt.). Viena iš ABTĮ numatytų teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų yra ginčo priskirtinumas teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Taigi, atsižvelgus į skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, šiuo atveju turi būti nustatyta, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjo skundžiami Tarnybos Išvada ir Sprendimas negali būti administracinės bylos dalyku.

18Šiuo aspektu pabrėžtina, jog viešojo administravimo srityje yra priimami įvairaus pobūdžio aktai, tačiau ne visų jų teisėtumas ir pagrįstumas gali būti tikrinimas administraciniuose teismuose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ABTĮ nuostatų, reglamentuojančių kreipimąsi į administracinį teismą, sisteminis vertinimas leidžia teigti, jog į administracinį teismą asmuo turi teisę kreiptis tik dėl jam teisines pasekmes sukeliančių individualių teisės aktų, priimtų viešojo administravimo srityje (žr., pvz., LVAT 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004 ir kt.). Tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.). Kartu pabrėžtina, kad tuo atveju, jeigu suinteresuotam subjektui aiškinama, kaip vienokiu ar kitokiu atveju taikytini teisės aktai, teikiama informacija, tai iš čia kildinami reikalavimai laikytini nepriskirtinais administracinių teismų kompetencijai (žr., pvz., LVAT 2004 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-121/2004, 2009 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-308/2009 ir kt.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, jog viešojo administravimo subjekto surašytas dokumentas, kuriame nėra viešojo administravimo subjekto patvarkymų (įpareigojimų asmeniui), negali būti bylos nagrinėjimo dalyku, o byla, kurioje yra ginčijamas toks dokumentas, nenagrinėtina teismų (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010, 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62-180/2011 ir kt.). Kita vertus, nurodyta taisyklė turi būti taikoma pripažįstant visuotinio teisminės gynybos prieinamumo principo svarbą (žr., pvz., LVAT 2006 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-278/2006, 2008 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1669/2008 ir kt.). Viešojo administravimo subjekto priimto akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti tik formalūs kriterijai, inter alia jo pavadinimas. Tai, ar dėl akto arba sprendimo galima paduoti skundą, lemia ne jo forma, o turinys (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-435/2010 ir kt.).

19Atitinkamai pasisakydama dėl pareiškėjo skundžiamos Tarnybos Išvados, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Tarnybos kompetenciją numato VPĮ, kurio 82 straipsnio 2 dalyje inter alia nurodyta, kad Viešųjų pirkimų tarnyba turi teisę, įtarusi šio įstatymo ir kitų su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų pažeidimus ir vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, įpareigoti perkančiąją organizaciją sustabdyti pirkimo procedūras tol, kol Viešųjų pirkimų tarnyba pateiks perkančiosios organizacijos pateiktų dokumentų ir sprendimų vertinimą, o nustačiusi šiuos pažeidimus, – įpareigoti perkančiąją organizaciją nutraukti pirkimo procedūras, pakeisti ar panaikinti neteisėtus sprendimus ar veiksmus; Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka traukti administracinėn atsakomybėn šį įstatymą pažeidusius ir Viešųjų pirkimų tarnybos reikalavimų ar sprendimų nevykdančius asmenis; nustačiusi šio įstatymo ir kitų su jo įgyvendinimu susijusių teisės aktų pažeidimus, gindama viešąjį interesą, kreiptis į teismą dėl pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir (ar) alternatyvių sankcijų taikymo (VPĮ 82 str. 2 d. 6, 8, 10 p.). Tuo tarpu, įvertinus pareiškėjo skundžiamos Išvados turinį, matyti, kad nors Tarnyba Išvadoje konstatavo atitinkamų VPĮ nuostatų pažeidimą, šioje Išvadoje Tarnyba pareiškėjui tik rekomendavo nutraukti pirkimo sutartį ir, esant poreikiui, transporto priemonių nuomos ir aptarnavimo paslaugas įsigyti vykdant naujas pirkimo procedūras. Taigi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju ginčijamoje Išvadoje pareiškėjo atžvilgiu nėra jokių imperatyviai suformuluotų jam privalomų elgesio taisyklių, jo teisių ir pareigų, šia Išvada pareiškėjo atžvilgiu nėra taikytos neigiamo poveikio priemonės, minėta Išvada yra tik konstatuojamojo pobūdžio dokumentas, pats savaime, priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, nesukeliantis pareiškėjui apibrėžtų materialinių teisinių pasekmių. Kartu akcentuotina, kad tokio vertinimo niekaip nekeičia faktas, jog Išvados IV dalyje Tarnyba išaiškino pareiškėjui teisę ginčyti Išvadą kreipiantis į administracinį teismą, kadangi Viešųjų pirkimų tarnybos direktoriaus 2014 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 1S-90 patvirtintų Viešųjų pirkimų procedūrų vertinimų atlikimo ir jų rezultatų įforminimo taisyklių 28 punktas numato, jog išvadoje turi būti įrašoma, kad perkančioji organizacija, nesutikusi su vertinimo išvada, ABTĮ nustatyta tvarka gali apskųsti Tarnybos vertinimo išvadą teismui tuo atveju, jeigu vertinimo išvadoje nurodoma, kad yra nustatyti VPĮ ir (ar) su jo įgyvendinimu susijusių kitų teisės aktų pažeidimai ir pateikiami įpareigojimai perkančiajai organizacijai. Tačiau, kaip minėta, šiuo atveju pareiškėjo ginčijamoje Išvadoje jokie įpareigojimai pareiškėjui (perkančiajai organizacijai) nepateikiami (nesuformuluoti). Todėl, remiantis minėtomis nuostatomis, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog teisminis procesas pagal pareiškėjo suformuluotą skundo dalyką dėl Tarnybos Išvados ir Sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas dėl Išvados patikslinimo, kaip individualių aktų panaikinimo yra negalimas, nes toks skundas yra nenagrinėtinas teismų (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.). Pabrėžtina, jog tokia išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuosekliai formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-326/2012, 2012 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-336/2012, 2012 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-395/2012, 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015, 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1376-575/2015, 2017 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-292-146/2017 ir kt.) (ABTĮ 15 str. 1 d.).

20Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pareiškėjo skundžiama Išvada, kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, gali būti pagrindu Tarnybai priimti sprendimą, kuris sukeltų pareiškėjui savarankiškas teisines pasekmes ir galėtų būti skundžiamas teismui, arba toks sprendimas Išvados pagrindu gali būti priimtas kitos kompetentingos institucijos, o administracinių teismų praktikoje argumentai dėl tarpinių aktų pagrįstumo ir teisėtumo paprastai gali būti nurodyti grindžiant skundą dėl galutinio sprendimo, kurio tarpiniais dokumentais jie yra (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-555/2010 ir kt.). Tuo tarpu pareiškėjo atskirojo skundo teiginiai dėl galimų pasekmių neįgyvendinus Išvadoje pateiktų rekomendacijų, t. y. Tarnybos įvardintų sutarčių nutraukimo, neigiamo visuomenės požiūrio į pareiškėjo atliekamus pirkimus ir sankcijų pirkimo procedūrose dalyvavusiems asmenims taikymo, yra tik hipotetinio pobūdžio ir minėtų išvadų savaime nepaneigia.

21Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas, nenukrypo nuo administracinių teismų praktikos analogiško pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

22Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

23Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Verslo aptarnavimo centras“ atskirąjį skundą atmesti.

24Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

25Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Verslo... 6. II.... 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 5 d. nutartimi... 8. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos... 9. Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo panaikinti Tarnybos 2017 m. vasario 27... 10. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, teismas pareiškėjo skundą atsisakė... 11. III.... 12. Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017... 13. Pareiškėjas mano, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas... 14. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 15. IV.... 16. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos... 17. Visų pirma, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30... 18. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog viešojo administravimo srityje yra priimami... 19. Atitinkamai pasisakydama dėl pareiškėjo skundžiamos Tarnybos Išvados,... 20. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad pareiškėjo skundžiama Išvada,... 21. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 22. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 23. Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Verslo aptarnavimo centras“... 24. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 5 d. nutartį... 25. Nutartis neskundžiama....