Byla 2-1420-381/2015
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutarties, kuria atsakovui Lietuvos Respublikoje iškelta šalutinė bankroto byla

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Kačinskienės ir Danutės Milašienės,

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje nagrinėjo atsakovo Tief–und Rohrleitungsbau Meyer & John Gmbh & Co. KG atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutarties, kuria atsakovui Lietuvos Respublikoje iškelta šalutinė bankroto byla.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ginčas byloje yra kilęs dėl to, ar Vilniaus apygardos teismas pagrįstai nustatė, kad turi jurisdikciją iškelti atsakovui Lietuvos Respublikoje šalutinę (teritorinę) bankroto bylą.

62014 m. kovo 31 d. Hamburgo miesto apylinkės teismas priėmė nutartį, kuria iškėlė atsakovui Tief–und Rohrleitungsbau Meyer & John Gmbh & Co. KG (buvęs pavadinimas – Tief–Meyer & John Gmbh & Co. KG) bankroto bylą.

7Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „Refakta“ 2014 m. lapkričio 17 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas iškelti atsakovui Lietuvos Respublikoje šalutinę bankroto bylą. Ieškovas nurodė, kad atsakovas Lietuvos Respublikoje per įsteigtą filialą – Meyer & John Gmbh & Co. KG Vilniaus filialas (toliau – ir Filialas), vykdė ūkinę–komercinę veiklą, t. y. vertėsi statybos rangos veikla. Taigi atsakovas Lietuvos Respublikoje turi įmonę, kaip ji apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas) 2 straipsnio h punkte, todėl Vilniaus apygardos teismas pagal Reglamento 3 straipsnio 2 dalį turi jurisdikciją iškelti šalutinę bankroto bylą.

8II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi iškėlė Filialui bankroto bylą, paskyrė bankroto administratorių.

10Įvertinęs Filialo nuostatų turinį, dirbusių darbuotojų pareigų ir darbo pobūdį, turėtą turtą ir Filialo veiklos apimtis, teismas sprendė, kad Filialas laikytinas įmone Reglamento 2 straipsnio h punkto prasme. Atsižvelgęs į tai, kad Filialas Lietuvos Respublikoje vis dar turi turto (tikslios jo vertės teismas nenustatinėjo), teismas konstatavo, jog ieškovas pagrindė ekonominį šalutinės bankroto bylos iškėlimo interesą.

11III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12Atsakovas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos teismo išvadomis ir priimtu procesiniu sprendimu, atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį ir atmesti ieškovo pareiškimą dėl šalutinės bankroto bylos iškėlimo atsakovui, priteisti iš ieškovo jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

13Skunde atsakovas teigia, kad skundžiamos nutarties rezoliucinė dalis negali būti įgyvendinta, kadangi bankroto byla iškelta Filialui ir paskirtam bankroto administratoriui suteikta teisė reikalauti perduoti jam visą atsakovo turtą, o ne tik esantį Lietuvos teritorijoje. Taip pat atsakovas abejoja tuo, ar bankroto administratorius buvo paskirtas laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos. Atsakovas įsitikinęs, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino Reglamento 3 straipsnio 2 dalį, kadangi „įmonės“ kriterijai turi egzistuoti pareiškimo dėl šalutinės bankroto bylos iškėlimo padavimo teismui metu, bet ne nustatinėjami pagal kažkada egzistavusias aplinkybes. Tokį aiškinimą atsakovas grindžia tuo, kad Reglamento 2 straipsnio h punkte vartojamas esamasis laikas bei remiasi Virgos–Schmit (Virgos M., Schmit E. Report on the Convention on Insolvency Proceedings) ataskaitos 71 paragrafu. Taip pat atsakovas teikia nuorodą į Anglijos ir Velso Apeliacinio Teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendimą byloje Nr. IX ZB 178/11 bei fragmentiškas Lietuvos teisės doktrinoje (Norkus R. ir kt. Bankroto teisė. Pirmoji knyga. Vilnius: Justitia, 2009, P. 329) pateikiamų nuomonių citatas. Kadangi ieškovo kreipimosi į teismą dieną atsakovas Lietuvoje „įmonės“ neturėjo, o buvo likusi tik dalis Filialo turto, atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas neturėjo teisės iškelti šalutinės bankroto bylos ar, juolab, akcentuoti ekonominį šalutinės bankroto bylos interesą. Kaip pagrindą skundžiamai nutarčiai panaikinti, atsakovas nurodo ir jos nepakankamą motyvavimą.

14Atsakovas taip pat prašo tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas manytų, kad „įmonė“ turi egzistuoti pagrindinės bankroto bylos iškėlimo dieną, kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) dėl prejudicinio sprendimo.

15Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš atsakovo jo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

16Atsikirsdamas į atskirojo skundo argumentus, ieškovas teigia, kad atsakovo pozicija yra logiškai ydinga. Vadovaujantis atsakovo logika, šalutinės bankroto bylos iškėlimas būtų negalimas jau nuo pagrindinės bankroto bylos iškėlimo bendrovei momento, kadangi iškėlus įmonei bankroto bylą automatiškai stabdoma filialo veikla bei išardoma jo organizacinė struktūra. Ieškovas pažymi, kad atsakovo minimas Anglijos ir Velso Apeliacinio Teismo sprendimas priimtas byloje, kurios faktinės aplinkybės nesutampa su nagrinėjamos. Ieškovo manymu, pirmosios instancijos teismas išsamiai motyvavo ir argumentavo procesinį sprendimą bei tinkamai suformulavo nutarties rezoliucinę dalį. Ieškovas mano, kad nėra jokio pagrindo kreiptis dėl prejudicinio sprendimo į ESTT.

17Teisėjų kolegija

konstatuoja:

18IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

19Prieš pradėdama atskirojo skundo pagrindų analizę, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal bendrą taisyklę apeliacinio proceso ribas apibrėžia bylos šalys (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 13, 320 straipsniai). Taigi apeliacinės instancijos teismas skundžiamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę, jeigu nėra viešojo intereso apsaugos poreikio, atlieka išimtinai pagal apeliaciniame (atskirajame) skunde ir atsiliepime į jį nurodytus faktinį ir teisinį pagrindus (lot. revisio prioris instantiae). Dėl to bylos svarstymui pateiktų įrodymų pakartotinį tyrimą, t. y. bylai išspręsti reikšmingų faktinių aplinkybių nustatymą, apeliacinės instancijos teismas atlieka tik tais atvejais, kai tai akivaizdžiai būtina pagal apeliacinio (atskirojo) skundo ir atsiliepimo į jį pagrindus. Įvertinusi tai, kad bylos šalys paduotuose procesiniuose dokumentuose iš esmės nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių teisingumo, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju apsiribotina teisės taikymo ir aiškinimo pagal bylos faktinį pagrindą problemų analize.

20Atsižvelgdama į šalių apibrėžtas apeliacinio proceso šioje byloje ribas, teisėjų kolegija mato prielaidas suskaidyti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus į kelias grupes (klausimus), į kuriuos būtina atsakyti šioje byloje. Pirma, Vilniaus apygardos teismo jurisdikcijos iškelti atsakovui šalutinę (teritorinę) bankroto bylą nustatymo problema, t. y. ar teismas tinkamai taikė Reglamento 2 straipsnio h punktą, 3 straipsnio 2 dalį. Antra, pirmosios instancijos teismo nutarties turinio trūkumai ir jų teisinis vertinimas (CPK 291 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktai). Trečia, poreikio kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo įvertinimas. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, būtent šios argumentų grupės sudaro atsakovo inicijuoto apeliacinio proceso teisminio nagrinėjimo dalyką. Nors atskirajame skunde atsakovas išsako abejones ir dėl teismo paskirto bankroto administratoriaus atrankos procedūros teisėtumo, tačiau teismo nutarties dalis, kuria paskirtas bankroto administratorius, negali būti apeliacinio apskundimo objektu (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 4 dalis, CPK 315 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Remdamasi tuo, teisėjų kolegija atskirojo skundo argumentų, susijusių su uždarosios akcinės bendrovės „Stinkoma“ paskyrimo atsakovo bankroto administratoriumi procedūrų pažeidimais, nenagrinėja.

21Dėl Vilniaus apygardos teismo jurisdikcijos iškelti atsakovui šalutinę (teritorinę) bankroto bylą

22Pirmiausia teisėjų kolegija pastebi, kad atsakovo pozicija, jog Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai sprendė turintis jurisdikciją pagal Reglamento 3 straipsnio 2 dalį iškelti šalutinę bankroto bylą atsakovui Lietuvos Respublikoje, yra vienareikšmė bei kategoriška. Atsakovas įrodinėja, jog šalutinė bankroto byla skolininkui kitoje valstybėje narėje, nei toje, kurioje yra jo pagrindinių turtinių interesų vieta, gali būti keliama tik tais atvejais, jeigu skolininkui pareiškimo dėl šalutinės bankroto bylos iškėlimo padavimo teismui metu priklauso „įmonė“. Atsakovas laikosi pozicijos, pagal kurią kreipimosi į teismą dėl šalutinės bankroto bylos iškėlimo dieną turi objektyviai (nepaisant jokių išimčių) egzistuoti visi kumuliatyvus požymiai, įtvirtinti Reglamento 2 straipsnio h punkte, kurie leidžia identifikuoti, ar skolininkas valstybėje narėje turi „įmonę“. Taigi atsakovas neigia bet kokią retroaktyvaus „įmonės“ požymių nustatymo galimybę.

23Sąvoka „įmonė“ Reglamento 2 straipsnio h punkte apibrėžiama taip: „tai bet kuri veiklos vieta, kur skolininkas vykdo nuolatinę ūkinę veiklą naudodamas žmonių ir daiktinius resursus“. Aiškindamas nurodytos apibrėžties turinį tuo aspektu, kiek jis susijęs su skolininko pagrindinės interesų vietos ir įsisteigimo vietos kriterijų atribojimu, ESTT yra nusprendęs, kad vien atskiro turto arba banko sąskaitų buvimas iš principo neatitinka reikalavimų, būtinų „įmonei“ apibrėžti. Sąvoką „įmonę“ reikia aiškinti kaip reikalaujančią struktūros, kurią sudarytų minimali organizacija ir tam tikras stabilumas vykdant ekonominę veiklą (sprendimo byloje Interedil, C‑396/09, EU:C:2011:671, 62 ir 64 punktai). Taigi akivaizdu, kad šalutinė bankroto byla asmeniui gali būti keliama tik valstybėje narėje, kurioje jo vykdoma veikla nėra atsitiktinė ar laikina bei neapsiriboja pasyviu turto turėjimu. Pagal šios bylos aplinkybes (Filialo veiklos trukmė ir mastas, darbuotojų skaičius ir turėto turto masė), ką de facto pripažįsta ir atsakovas, pagrindinės bankroto bylos iškėlimo metu atsakovo veikla Lietuvoje atitiko Reglamento 2 straipsnio h punkte suformuluotus „įmonės“ požymius. Taigi akivaizdu, kad atsakovo kreditoriai, remdamiesi objektyviais požymiais, galėjo spręsti, jog Lietuvos Respublikoje yra viena iš atsakovo įsisteigimo vietų. Pastarasis faktas kartu reiškia ir tai, kad skolininko Filialo vietos kreditoriams turėjo susiformuoti objektyvizuotas lūkestis, jog jie savo interesus atsakovo nemokumo atveju galės ginti ir pagal Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę, t. y. inicijuodami šalutinės (teritorinės) bankroto bylos iškėlimą.

24Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors Reglamentas grindžiamas universalumo ir vieningumo principais, tačiau ES teisės aktų leidėjas, siekdamas padidinti bankroto bylų veiksmingumą ir efektyvumą, apsaugoti vietos kreditorių interesus, palengvinti sudėtingą turto administravimą (Reglamento konstatuojamosios dalies 8, 11 ir 19 punktai), įtvirtino sistemą, kiek tai susiję su įsisteigimo vietos kriterijaus taikymu laike, leidžiančią vienu metu tam pačiam skolininkui iškelti kelias bankroto bylas. Vis dėlto šalutinių bankroto bylų iškėlimas yra ribojamas tiek procesiniais, tiek materialiaisiais pagrindais. Įprastai šalutinė bankroto byla gali būti iškeliama tik po pagrindinės bankroto bylos iškėlimo, o priešinga situacija galima tik išimtiniais atvejais (Reglamento konstatuojamosios dalies 17 punktas, 3 straipsnio 4 dalis). Po pagrindinės bankroto bylos iškelta šalutinė bankroto byla turi būti likvidavimo byla ir jos teisinis poveikis apribotas skolininko turtu, esančiu valstybėje, kurioje iškelta šalutinė bankroto byla (Reglamento 3 straipsnio 2, 3 dalys, 27 straipsnis).

25Taigi šalutinės bankroto bylos iškėlimas valstybėje lemia pagrindinės bankroto bylos poveikio apribojimą, t. y. išimties iš universalumo ir vieningumo principų sukūrimą. Teisę pateikti pareiškimą dėl šalutinės bankroto bylos iškėlimo pagal Reglamento 29 straipsnį turi likvidatorius pagrindinėje byloje ir bet kuris kitas asmuo, kuriam tokia teisė numatyta nacionalinėje teisėje. Kadangi likvidatorius pagrindinėje byloje iki šalutinės bankroto bylos iškėlimo gali vykdyti visus valstybės, kurioje iškelta pagrindinė byla, įstatymų jam suteiktus įgaliojimus kitoje valstybėje narėje (Reglamento 18 straipsnio 1 dalis), jis turi teisę pasirinkti, kokiu būdu likviduoti skolininko įsisteigimo vietas, t. y. ar faktiniais bankroto procedūros vykdymo pagrindinėje bankroto byloje veiksmais, ar kreipiantis dėl šalutinės bankroto bylos iškėlimo, tokiu būdu „įmonės“ likvidavimą pavedant likvidatoriui šalutinėje byloje. Tai reiškia, kad priklausomai nuo konkrečių aplinkybių galimi tokie skolininko „įmonės“ kitoje valstybėje likvidavimo būdai: pirma, kai likvidatorius pagrindinėje bankroto byloje po pagrindinės bylos iškėlimo kreipiasi dėl šalutinės bankroto bylos iškėlimo, ir antra, kai likvidatorius imasi priemonių faktiškai likviduoti kitoje valstybėje narėje, nei ta, kurioje iškelta pagrindinė bankroto byla, esančią skolininko „įmonę“, kaip ji apibrėžiama Reglamento 2 straipsnio h punkte. Nagrinėjamu atveju atsakovo likvidatorius pasirinko antrąjį variantą ir kategoriškai prieštarauja šalutinės bankroto bylos iškėlimui, kaip jo įgaliojimų apribojimo pagrindui. Įvertinus prieš tai minėtą pagrindinės bylos poveikio pobūdį ir jo sukeliamas teisines pasekmes bei likvidatoriaus pagrindinėje bankroto byloje veiksmų laisvės ribas, teisėjų kolegijos įsitikinimu, reikėtų pritarti ieškovo atsikirtimams, suformuluotiems atsiliepime į atskirąjį skundą.

26Būtent skolininko „įmonės“ teisinė ir faktinė priklausomybė nuo skolininko, kaip juridinio asmens, teisinės padėties suponuoja atsakovo pozicijos loginį ydingumą (argumentum ad absurdum). Vadovaujantis ja, šalutinių bankroto bylų iškėlimas, kaip teisingai pastebi ieškovas, faktiškai taptų neįmanomas (pvz., likvidatoriui pagrindinėje byloje prieš pat vietinio kreditoriaus kreipimąsi į teismą dėl šalutinės bankroto bylos iškėlimo atleidus visus „įmonės“ darbuotojus ar perkėlus daiktinius resursus iš vietos valstybės). Taip pat negalima ignoruoti ir įprastai egzistuojančio „įmonės“ teisinio subjektiškumo ribotumo fakto, t. y. „įmonės“ teisinės padėties subordinavimo juridinio asmens teisinei padėčiai. Juridinio asmens filialo riboto teisinio subjektiškumo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.53 straipsnio 2 dalis) ir jo santykio su pagrindinės bankroto bylos pasekmėmis ignoravimas atskirajame skunde yra vienas iš ryškiausių požymių, atskleidžiančių atsakovo argumentacijos sisteminį trūkumą. Be to, atsakovo siūlomas Reglamento nuostatų aiškinimo variantas de jure reikštų vietiniams kreditoriams Reglamentu suteikiamos teisėtų lūkesčių pasinaudoti skolininko veiklos vietos valstybės nacionalinės teisės suteikiama apsauga paneigimą. Taigi akivaizdu, kad „įmonės“ požymių egzistavimo nustatymas neatsiejamai susijęs su retrospektyviu skolininko veiklos kitoje valstybėje narėje, nei iškelta pagrindinė bankroto byla, įvertinimu. Nors Reglamente ir nėra nustatyti konkretūs „įmonės“ požymių nustatymo laike ribojimai, tačiau jie neabejotinai susiję su laiko tarpu tarp pagrindinės bankroto bylos iškėlimo ir teismo nutarties iškelti šalutinę bankroto bylą priėmimo momentų. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia atsakovo dėmesį, kad tiek teisės doktrinoje, tiek kitų valstybių narių teismų praktikoje iš dalies pripažįstama, jog skolininko įsisteigimo vieta, kaip jurisdikciją šalutinei bankroto bylai iškelti suteikiantis kriterijus, gali būti konstatuojama ir tais atvejais, kai skolininkas anksčiau vykdė valstybėje narėje veiklą ir joje vis dar yra likę skolininko turto, naudoto veikloje ar gauto iš jos (žr., Moss G., Fletcher I., Isaacs S. The EC Regulation on Insolvency Proceedings. A Commentary and Annotated Guide. Second Edition. Oxford, 2009. P. 273–274). Atsakovo minimame Anglijos ir Velso Apeliacinio Teismo 2012 m. kovo 8 d. sprendime, kaip viename iš jo poziciją turinčių pagrįsti šaltinių, nėra suformuluota konkrečių Reglamento 3 straipsnio 2 dalies aiškinimo nuostatų, o „įmonės“ kriterijų nebuvimas sprendime konstatuotas atsižvelgiant į konkrečias tos bylos faktines aplinkybes. Dėl to teisėjų kolegija nemato pagrindo pritarti atsakovo pozicijai dėl Anglijos ir Velso Apeliacinio Teismo nagrinėtos bylos baigties teisinės reikšmės šioje byloje.

27Kadangi būtent nacionalinių valstybių narių teismų pregoratyvai priskirta spręsti dėl to, ar jie turi jurisdikciją kelti šalutinę bankroto bylą, tik jie, atlikdami patikrinimą, ar skolininko vykdyta ekonominė veikla kvalifikuotina kaip „aktyvus turto turėjimas“, turi teisę konstatuoti Reglamente įtvirtintų jurisdikciją suteikiančių pagrindų egzistavimą. Nors pagal Reglamento tikslus nacionalinių valstybių narių teismai turi gana plačią nuožiūros laisvę spręsti, ar jie turi jurisdikciją šalutinei bankroto bylai iškelti, tačiau teisėjų kolegijai nekyla jokių abejonių, kad jurisdikcijos turėjimas apribotas objektyviais kriterijais, t. y. laiko kriterijumi ir ekonominio šalutinės bankroto bylos iškėlimo intereso egzistavimu. Šioje nutartyje teisėjų kolegija jau yra pripažinusi, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovas pagrindinės bankroto bylos iškėlimo metu turėjo Lietuvoje „įmonę“.

28Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, paskutiniai Filialo darbuotojai buvo atleisti 2014 m. gegužės 19 d., o atsakovo veikla Lietuvoje po 2014 m. kovo 31 d., kai buvo iškelta pagrindinė bankroto byla, iš esmės apsiribojo aktyviu Filialo veiklos likvidavimu. Ieškovas į teismą su pareiškimu dėl šalutinės bankroto bylos iškėlimo kreipėsi 2014 m. lapkričio 17 d., t. y. praėjus pusei metų po faktinio Filialo veiklos nutraukimo, tačiau vykstant aktyviems Filialo veiklos likvidavimo veiksmams bei esant nerealizuoto Filialo turto. Išvardytos faktinės aplinkybės, teisėjų kolegijos įsitikimu, patvirtina, kad ieškovo kreipimosi į teismą momentu atsakovui Lietuvos Respublikoje vis dar priklausė „įmonė“, kaip ji suvokiama pagal Reglamento 2 straipsnio h punktą. Tą įrodo visetas aplinkybių, į kurias dėmesį atkreipė ir pirmosios instancijos teismas: Filialo teisinė registracija nebuvo panaikinta, Filialas vis dar turėjo turto, o atsakovo turtinių interesų administravimas buvo tęsiamas (parduodamas ir perimamas turtas; nutraukiamos, keičiamos senos sutartys ir sudaromos naujos; perleidžiamos reikalavimo teisės ir pareigos ir pan.). Dėl to teisėjų kolegija negali sutikti su atsakovo nuomone, kad Vilniaus apygardos teismas neturėjo jurisdikcijos iškelti šalutinės bankroto bylos. Kadangi atsakovo turtinių interesų tvarkymas Lietuvoje nenutrūko iki šalutinės bankroto bylos iškėlimo, Lietuvoje vis dar buvo atsakovo turto, kurį apimtų šalutinės bankroto bylos poveikis, pirmosios instancijos teismas objektyviai neturėjo kitos išeities kaip tik priimti tokį sprendimą, kurį atsakovas skundžia. Teisėjų kolegija atkreipia atsakovo dėmesį, kad jis izoliuotai bei selektyviai interpretuoja pirmosios instancijos teismo motyvus, kadangi teismas ekonominį šalutinės bankroto bylos iškėlimo interesą įvardijo tik kaip papildomą pagrindą ieškovo reikalavimui tenkinti. Ekonominio intereso šalutinei bankroto bylai iškelti buvimas, kaip viena iš materialiųjų prielaidų šalutinei bankroto bylai kelti, akcentuojama ir Virgos–Schmit ataskaitos 71 paragrafe. Nors atsakovas nurodo, kad Filialas Lietuvoje 2014 m. lapkričio 17 d. beveik neturėjo turto, tačiau pastarasis teiginys vertintinas itin rezervuotai. Tą suponuoja atsakovo teiginių abstraktumas (nenurodomi konkretūs skaičiai) bei dar pirmosios instancijos teismo pastebėtas faktas, kad atsakovas nepateikė bylos svarstymui jokios konsoliduotos ataskaitos apie Filialo turtą, buvusį ieškovo kreipimosi į teismą dieną. Nepaisant to, kad iki 2014 m. lapkričio 17 d. dalis Filialo turto jau buvo realizuota, tiek iš skundžiamoje teismo nutartyje nustatytų faktų apie Filialo turtą, tiek iš bylos medžiagos matyti, jog Filialas turto turi (pvz., pagal 2014 m. spalio 30 d. Sutarties dėl pareigų perleidimo, sudarytos atsakovo, uždarųjų akcinių bendrovių „Meyer & John“, „Šiaulių vandenys“, 1.5 punktą Filialui iki 2015 m. gegužės 30 d. turėjo būti sumokėta 243 351,97 Eur). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, kaip nepagrįstos, vertintinos ir atsakovo abejonės dėl ieškovo sąžiningumo pasirenkant ginčo teisių gynimo būdą. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės neteikia pagrindo išvadai, kad ieškovas būtų nepagrįstai ilgai delsęs inicijuoti šalutinės bankroto bylos iškėlimą ir dėl to teismas būtų turėjęs atsisakyti tenkinti jo reikalavimą.

29Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties turinio trūkumų ir jų teisinio vertinimo

30Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog turi jurisdikciją šalutinei atsakovo bankroto bylai iškelti Lietuvos Respublikoje, teisėjų kolegijos vertinimu, būtina išsiaiškinti, ar atsakovas pagrįstai abejoja apeliacijos objektu esančios nutarties atitiktimi CPK 291 straipsnio 1 dalies 5, 6 punktų reikalavimams.

31Atsakant į atsakovo argumentus dėl teismo nutarties netinkamo motyvavimo, teisėjų kolegijos nuomone, pirmiausia pabrėžtina, kad esminė dalis su tuo susijusių atsakovo teiginių yra pagrįsti vien nesutikimu su teismo padarytomis išvadomis. Tai, kad atsakovas nepritaria teismo sprendimui, savaime neįrodo, jog teismas nepateikė argumentų dėl byloje surinktų įrodymų vertinimo, nustatytinų faktinių bylos aplinkybių bei jų teisinio kvalifikavimo. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su atsakovu, kad skundžiamos teismo nutarties motyvuojamoji dalis nėra visiškai sklandi teisinio argumentavimo nuoseklumo požiūriu, tačiau tai nebuvo kliūtis atsakovui suvokti teismo pozicijos esmę ir išdėstyti nesutikimo su ja argumentus atskirajame skunde. Vien tik atsakovo noras, kad teismas būtų išsamiau atsakęs į jo atsiliepime išdėstytus atsikirtimus (pastebėtina, kad teismas bent lakoniškai atsakė į kiekvieną atsakovo argumentą), nepatvirtina atsakovo teiginių šioje bylos dalyje. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija atskirojo skundo argumentus dėl nepakankamo teismo procesinio sprendimo motyvavimo pripažįsta nepagrįstais.

32Teisėjų kolegija pritaria atsakovo pozicijai, kad pirmosios instancijos teismas ydingai suformulavo skundžiamos nutarties rezoliucinę dalį. Šis trūkumas gali būti pašalinimas apeliacinėje instancijoje (CPK 328, 338 straipsniai). Draudimas naikinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą vien dėl formalių pagrindų ne kartą konstatuotas kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Arijus“ prieš UAB „Auster“ ir Ko, bylos Nr. 3K-3-373-687/2015, ir kitas joje nurodytas teismo nutartis). Atsakovas teisingai nurodo, kad teismas nepagrįstai subjektu, kuriam keliama šalutinė bankroto byla, nurodė Filialą, o ne patį atsakovą. Taip pat teismas nutarties rezoliucinėje dalyje, nustatydamas paskirtam šalutinės bankroto bylos administratoriui teisę reikalauti viso atsakovo turto, ignoravo Reglamento 3 straipsnio 2 dalį, kurioje aiškiai nurodyta: „[t]okios [šalutinės bankroto] bylos poveikis gali apimti tik tą skolininko turtą, kuris yra pastarosios valstybės narės teritorijoje“. Dėl šių aplinkybių teismo nutarties rezoliucinė dalis tikslinama, nurodant, kad bankroto byla keliama atsakovui, o ne Filialui, taip pat įvardijant keliamos bankroto bylos rūšį bei patikslinant, kad uždarajai akcinei bendrovei „Stinkoma“ atsakovo likvidatorius pagrindinėje byloje turi perduoti tik Lietuvos Respublikoje esantį atsakovo turtą. Šie neesminiai skundžiamos teismo nutarties turinio trūkumai nesudaro pagrindo naikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį (CPK 329 straipsnio 1 dalis).

33Dėl pagrindo kreiptis į ESTT

34Pagal Europos Bendrijų Teisingumo Teismo (nuo 2009 m. sausio 1 d. – ESTT) suformuotą acte clair doktriną valstybės narės teismas, turintis pareigą kreiptis dėl prejudicinio sprendimo, neprivalo kreiptis į ESTT, jeigu teisingas ES teisės taikymas yra toks akivaizdus, kad nebelieka jokios pagrįstos abejonės dėl to, kokiu būdu turėtų būti išspręstas klausimas, ir kilusio klausimo sprendimas atrodytų toks pat akivaizdus kitų valstybių narių teismams ir pačiam ESTT (sprendimas byloje CILFIT, byla Nr. C-283/81).

35Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo, nes atsakovas iš esmės kelia įrodymų konkrečioje byloje vertinimo, bet ne Reglamento 2 straipsnio h punkto, 3 straipsnio 2 dalių probleminio, aktualaus ir esminio ES mastu aiškinimo klausimą.

36Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra esminiai nagrinėjamam byloje klausimui ir nesudaro pagrindo priimti kitokį procesinį sprendimą, todėl atskirai dėl jų teisėjų kolegija nepasisako.

37Netenkinus atskirojo skundo, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje nepateikė.

38UAB „Wolf system“ 2015 m. rugpjūčio 6 d. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui nuomonę dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutarties ir prašo ją prijungti prie bylos. Pagal apeliacinio proceso taisykles šio proceso subjektais gali būti tik dalyvaujantys byloje asmenys (CPK 305, 318 straipsniai). Net ir apeliacinio proceso subjektams ribojama laike galimybė pildyti (keisti) procesinius dokumentus (CPK 323 straipsnis). Be to, prašymus civilinėje byloje galima teikti tik iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 251, 302 straipsniai). Todėl UAB „Wolf system“ pateiktą po bylos išnagrinėjimo iš esmės (2015 m. rugpjūčio 3 d.) procesinį dokumentą atsisakytina priimti ir jis grąžintinas jį padavusiam asmeniui (CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 3 straipsnio 6 dalis).

39Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

40Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant rezoliucinę dalį:

41„Iškelti atsakovui Vokietijos Federacinėje Respublikoje įregistruotai įmonei Tief–und Rohrleitungsbau Meyer & John Gmbh & Co. KG (registracijos kodas HRA 82102) Lietuvos Respublikoje šalutinę (teritorinę) bankroto bylą.

42Atsakovo bankroto administratoriumi paskirti uždarąją akcinę bendrovę „Stinkoma“ (sąrašo Nr. B-JA039).

43<...>

44Nustatyti laikotarpį, ne ilgesnį kaip 15 dienų nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, per kurį atsakovo likvidatorius pagrindinėje byloje privalo perduoti šalutinės bankroto bylos administratoriui atsakovo turtą, esantį Lietuvos Respublikoje, pagal balansą, sudarytą iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus.“.

45UAB „Wolf system“ pateiktą procesinį dokumentą (nuomonę dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutarties) atsisakyti priimti, šis dokumentas grąžintinas jį padavusiam asmeniui - UAB „Wolf system“ (CPK 315 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 3 straipsnio 6 dalis).

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje nagrinėjo atsakovo Tief–und... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ginčas byloje yra kilęs dėl to, ar Vilniaus apygardos teismas pagrįstai... 6. 2014 m. kovo 31 d. Hamburgo miesto apylinkės teismas priėmė nutartį, kuria... 7. Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „Refakta“ 2014 m. lapkričio 17 d.... 8. II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė... 9. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. gegužės 20 d. nutartimi iškėlė Filialui... 10. Įvertinęs Filialo nuostatų turinį, dirbusių darbuotojų pareigų ir darbo... 11. III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 12. Atsakovas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos teismo išvadomis ir priimtu... 13. Skunde atsakovas teigia, kad skundžiamos nutarties rezoliucinė dalis negali... 14. Atsakovas taip pat prašo tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas... 15. Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti... 16. Atsikirsdamas į atskirojo skundo argumentus, ieškovas teigia, kad atsakovo... 17. Teisėjų kolegija... 18. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai... 19. Prieš pradėdama atskirojo skundo pagrindų analizę, teisėjų kolegija... 20. Atsižvelgdama į šalių apibrėžtas apeliacinio proceso šioje byloje ribas,... 21. Dėl Vilniaus apygardos teismo jurisdikcijos iškelti atsakovui šalutinę... 22. Pirmiausia teisėjų kolegija pastebi, kad atsakovo pozicija, jog Vilniaus... 23. Sąvoka „įmonė“ Reglamento 2 straipsnio h punkte apibrėžiama taip:... 24. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors Reglamentas grindžiamas universalumo ir... 25. Taigi šalutinės bankroto bylos iškėlimas valstybėje lemia pagrindinės... 26. Būtent skolininko „įmonės“ teisinė ir faktinė priklausomybė nuo... 27. Kadangi būtent nacionalinių valstybių narių teismų pregoratyvai priskirta... 28. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, paskutiniai Filialo darbuotojai... 29. Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties turinio trūkumų ir jų teisinio... 30. Pripažinus, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog turi... 31. Atsakant į atsakovo argumentus dėl teismo nutarties netinkamo motyvavimo,... 32. Teisėjų kolegija pritaria atsakovo pozicijai, kad pirmosios instancijos... 33. Dėl pagrindo kreiptis į ESTT... 34. Pagal Europos Bendrijų Teisingumo Teismo (nuo 2009 m. sausio 1 d. – ESTT)... 35. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti atsakovo prašymą... 36. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai nėra esminiai... 37. Netenkinus atskirojo skundo, atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos... 38. UAB „Wolf system“ 2015 m. rugpjūčio 6 d. pateikė Lietuvos apeliaciniam... 39. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 40. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 20 d. nutartį palikti iš esmės... 41. „Iškelti atsakovui Vokietijos Federacinėje Respublikoje įregistruotai... 42. Atsakovo bankroto administratoriumi paskirti uždarąją akcinę bendrovę... 43. <...>... 44. Nustatyti laikotarpį, ne ilgesnį kaip 15 dienų nuo nutarties iškelti... 45. UAB „Wolf system“ pateiktą procesinį dokumentą (nuomonę dėl Vilniaus...