Byla A-143-1039-09

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Virgilijaus Valančiaus, sekretoriaujant Ramunei Petkuvienei, dalyvaujant atsakovo atstovui Ramūnui Valatkai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. P. – Z. bei L. Ž. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. P. – Z. ir L. Ž. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus apygardos teismui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos finansų ministerijai dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjai D. P. – Z. ir L. Ž. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (T 1, b. l. 2 – 9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, D. P. – Z. 113 453,34 Lt nuo 2004 m. vasario 23 d. iki 2007 m. rugsėjo 1 d. ir L. Ž. 214 900,98 Lt nuo 2001 m. sausio 10 d. iki 2007 m. rugsėjo 1 d. neišmokėto darbo užmokesčio bei įpareigoti atsakovus Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Vilniaus apygardos teismą nustatyti ir mokėti jiems darbo užmokestį, ne mažesnį nei buvo nustatytas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimas Nr. 689). Pareiškėjai taip pat prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, po 500 Lt kiekvienam atstovavimo išlaidų (T 1, b. l. 175).

5Pareiškėjai nurodė, kad šiuo metu yra Vilniaus apygardos teismo teisėjai. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 ,,Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 ,,Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494) iš dalies pakeitė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 ir nustatė, jog nuo 2000 m. sausio 1 d. teisėjų tarnybiniai atlyginimai apskaičiuojami taikant koeficientą „1,75 karto“. Taigi Lietuvos Respublikos Vyriausybė nuo 2000 m. sausio 1 d. sumažino darbo užmokestį dirbantiems apygardų teismų teisėjams ir sudarė sąlygas nemokėti atitinkamo dydžio darbo užmokesčio karjeros siekiantiems teisėjams – teisėjams, paskirtiems į atitinkamas pareigas po 2000 m. sausio 1 d., t. y. pareiškėjams. Tokiais veiksmais Lietuvos Respublikos Vyriausybė pažeidė jų teises ir įstatymų saugomus interesus bei teisėtų lūkesčių principą. Pažymėjo,

6kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimą motyvavo sunkia valstybės ekonomine bei finansine būkle, tačiau tokio savo argumentavimo nepagrindė. Kadangi teisėjų atlyginimai gali būti mažinami tik įstatymu ir tik laikinai, o valstybės ekonominė ir finansinė padėtis nuo 2001 m. sausio 1 d. nuolat kito – šalies ekonomika augo, todėl, pareiškėjų nuomone, šiuo atveju buvo šiurkščiai pažeistas laikinumo principas, nes sumažinti atlyginimai jiems mokami iki šios dienos, nors ir yra įsigaliojęs 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymas, be to, teisėjų atlyginimai sumažinti nesilaikant proporcingumo principo. Atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2001 m. liepos 12 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies 1 punktas, 7 straipsnio 5 dalis ir 7 straipsnio 6 dalis bei šio įstatymo priedėlio II skirsnis ta apimtimi, kuria juose nustatomas teisėjų, kurių darbo užmokestis yra didesnis už šio įstatymo nustatytą darbo užmokestį, darbo užmokesčio mažinimas, prieštarauja Konstitucijos 5, 109 straipsniams ir

7114 straipsnio 1 daliai bei Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat pažymėjo, kad, siekiant užtikrinti teisėjo nepriklausomumą, draudžiama mažinti teisėjų atlyginimą, kol teisėjas eina tas pareigas, taip pat mažinti nustatytas socialines garantijas. Pareiškėjai pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 padidintas tarnybinis atlyginimas turėjo būti mokamas nuo jų paskyrimo į Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų pareigas dienos.

8Pareiškėjai prašymu (T 1, b. l. 164 – 165) prašė atnaujinti praleistą terminą reikalavimui dėl teisėjo atlyginimo skirtumo priteisimo už laikotarpį iki 2004 m. spalio 5 d. pareikšti.

9Pareiškėjai nurodė, kad terminą reikalavimui dėl dalies teisėjo atlyginimo priteisimo praleido dėl svarbių priežasčių. Remdamiesi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-05/2007, pažymėjo, kad jeigu pasikeitus administracinių teismų praktikai buvo atnaujintas procesas kitose panašiose bylose, kuriose reikalavimus reiškė valstybės tarnautojai, terminas jiems taip pat turėtų būti atnaujintas.

10Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 38 – 40) su skundu nesutiko.

11Lietuvos valstybė nurodė, kad pareiškėjai apygardų teisėjais pradėjo dirbti nuo 2001 m. ir 2004 m., todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 jiems atlyginimas nebuvo sumažintas. Pareiškėjams mokant nustatyto dydžio atlyginimus pagal teisės aktus, nepripažintus prieštaraujančiais Konstitucijai, nebuvo pažeista Konstitucija ir joje įtvirtintas teisėtų lūkesčių principas. Pažymėjo, kad pareiškėjai praleido ieškinio senaties terminą kreiptis į teismą, ir prašė jį taikyti. Teigė, kad šio ginčo atveju taikytinas Darbo kodekso (toliau – DK) 298 straipsnis, reglamentuojantis, jog darbuotojui priklausantis darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteistinos ne daugiau kaip už trejus metus. DK 298 straipsnio komentare nurodyta, kad ieškovui suteikiama teisė pačiam pasirinkti jam palankesnį konkretų trejų metų laikotarpį. Nors Teismų įstatymas nenustato specialios normos, tačiau taikytina analogija, kaip ji taikoma teismų praktikoje valstybės tarnautojams. Remiantis asmenų lygybės prieš įstatymus principu, visų tapačių teisinių santykių dalyvių pažeistos teisės turi būti ginamos analogiškai. Ši norma yra imperatyvi ir teismo negali būti keičiama, atsižvelgiant į kitas bylos aplinkybes. Be to, pareiškėjai neteisingai interpretuoja Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimą, nurodydami, kad šiame nutarime teismas konstatavo, jog teisėjų atlyginimų mažinimas ta apimtimi, koks jis buvo nustatytas iki 2000 m. sausio 1 d., prieštarauja Konstitucijai. Šiuo nutarimu prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos tik tos įstatymo nuostatos, kurios nustato teisėjų atlyginimo, apskaičiuoto iš paskutinių 3 mėnesių, mažinimą taikant įstatyme nustatytą formulę pereinamuoju laikotarpiu. Atkreipė dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. ar 2006 m. rugpjūčio 8 d. nutarimai negali būti pagrindu patenkinti pareiškėjų skundą.

12Atsakovas Vilniaus apygardos teismas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 54 – 56) prašė skundą patenkinti iš dalies.

13Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 teisėjų atlyginimų sumažinimas buvo motyvuotas sudėtinga ekonomine ir finansine situacija valstybėje, todėl sunkios valstybės ekonominės ir finansinės būklės įrodinėjimo našta priklauso atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Atkreipė dėmesį, kad finansinių lėšų neskirsto ir už darbo užmokesčio dydžio teisėjams nustatymą nėra atsakingas, nes teisėjų darbo užmokesčio fondą kiekvienais metais tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas, priimdamas biudžeto įstatymą. Pažymėjo, jog pareiškėjams mokėjo atlyginimą vadovaudamasis 2000 m. rugpjūčio 29 d. priimtu Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymu, atsižvelgdamas į teisėjų atlyginimams skirtą darbo užmokesčio fondą. Pareiškėjams mažesnio dydžio atlyginimus mokėjo ne savo valia, bet vykdydamas Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą, kurio nuostatos vėliau buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai.

14Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija (toliau – trečiasis suinteresuotas asmuo, Finansų ministerija) atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 29 – 33) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas aktualus tik tiems teisėjams, kuriems atlyginimas buvo sumažintas priėmus Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymą arba kurie į pareigas priimti pereinamuoju laikotarpiu ir kuriems per šį laikotarpį atlyginimas buvo mažinamas. Pateikė išsamią valstybės ekonominės ir finansinės padėties analizę.

16II.

17Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 6 d. sprendimu

18(T 1, b. l. 187 – 197), kurį ištaisė 2008 m. spalio 21 d. nutartimi (T 1, b. l. 199), pareiškėjų skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjai D. P. – Z. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 91 810 Lt ir 167 Lt turėtų bylinėjimosi išlaidų, o pareiškėjui L. Ž. – 91 611 Lt ir 167 Lt turėtų bylinėjimosi išlaidų. Teismas kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

19Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi,

20109 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 23 straipsniu, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio

2113 d. nutarimu, taip pat Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsniu,

224 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 straipsniu. Nurodė, jog šis administracinis ginčas kilo dėl pareiškėjams sumažinto atlyginimo nuo 2000 m. sausio 1 d. Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Prezidentas 2004 m. vasario 18 d. dekretu Nr. 372 atleido D. P. – Z. iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo teisėjos pareigų ir paskyrė Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja, o 2006 m. spalio 5 d. dekretu Nr. 774 perkėlė teisėją D. P. – Z. iš Vilniaus apygardos administracinio teismo į Vilniaus apygardos teismą. Lietuvos Respublikos Prezidentas 2001 m. sausio 10 d. dekretu Nr. 1169 atleido L. Ž. iš Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo teisėjo pareigų ir 2001 m. sausio 10 d. dekretu Nr. 1170 paskyrė Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėju, o 2004 m. vasario 18 d. dekretu Nr. 376 perkėlė teisėją L. Ž. iš Vilniaus apygardos administracinio teismo į Vilniaus apygardos teismą. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjams atlyginimas iki 1999 m. gruodžio 31 d. buvo mokamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, o nuo 2000 m. sausio 1 d. pareiškėjams atlyginimas buvo sumažintas ir mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494. Teismas, spręsdamas bylą, rėmėsi Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. vasario 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007. Pažymėjo, kad sprendžiant šį ginčą yra svarbu nustatyti, ištirti ir įvertinti: 1) ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu valstybėje iš tikrųjų buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis; 2) ar teisėjų atlyginimo mažinimas buvo atliktas laikantis proporcingumo principo reikalavimų tiek dėl valstybėje susiklosčiusios ekonominės bei finansinės padėties, tiek ir dėl kitų kategorijų asmenų, kuriems atlyginimas (darbo užmokestis) mokamas iš valstybės biudžeto; 3) ar faktinis pagrindas laikinai mažinti teisėjų atlyginimą, jeigu jis buvo, tebeegzistuoja, ar jis nėra pasibaigęs. Nes tik šių juridinių faktų visetas leistų konstatuoti pareiškėjų atlyginimo sumažinimo teisėtumą. Teismas, vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 1, 2, 6 dalimis, įvertino Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 1 d. posėdžio protokolą Nr. 52, išanalizavo 1998, 1999, 2000, 2001 metų valstybės ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymų nuostatas, ekspertizės akto išvadas. Teismas padarė išvadą, kad tvirtinti, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, nėra pagrindo, nes, lyginant atskirus rodiklius ar atskirus rodiklius vertinant atskirai, netgi galima būtų teigti, kad 1999 m. ekonominė ir finansinė padėtis buvo geresnė nei 1997 m. arba 1997 m. ir 1999 m. ekonominė ir finansinė padėtis buvo tolygi, be to, vertinant ir lyginant atskirus tiek ekonominius, tiek finansinius rodiklius, yra ir tam tikrų prieštaravimų (pvz., vertinant BVP rodiklį, teigiama, kad 1999 m. buvo sukurta daug daugiau gėrybių nei 1997 m., tačiau ekonominė padėtis blogesnė nei 1997 m.; vertinant „Sodros“ biudžetą, taip pat nurodoma, kad 1999 m. Valstybinio socialinio draudimo pajamos buvo didesnės nei 1997 m., tačiau padėtis blogesnė). Teismas, atsižvelgęs į ABTĮ

2310 straipsnį, 13 straipsnio 1 dalį, 81 straipsnį, nurodė, jog spręsdamas šį administracinį ginčą taip pat vadovausis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškoje byloje suformuota praktika bei, siekdamas padėti pareiškėjams įgyvendinti jų procesines teises ir nustatyti tiesą šioje byloje, savo iniciatyva vadovausis ne tik šioje byloje šalių pateiktais rašytiniais įrodymais, bet ir kitais duomenimis, reikšmingais sprendžiant šią bylą. Analogišką ginčą su tapačiomis faktinėmis aplinkybėmis dėl neišmokėtos atlyginimų dalies nagrinėję teismai savo procesiniuose dokumentuose jau yra aktualius duomenis įvardiję ir juos analizavę (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-01/2007). Įvertinęs įrodymus, teismas konstatavo, kad valstybės ekonominės bei finansinės padėties pablogėjimas 1999 m. nebuvęs toks didelis, kad jį galima būtų apibrėžti sąvoka ,,itin sunki ekonominė, finansinė padėtis“, bei, nepaisant susiklosčiusios padėties, ginčo teisės aktų priėmimo metu kai kurių kategorijų darbuotojams, finansuojamiems iš valstybės biudžeto, buvo padidintas darbo užmokestis. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad pareiškėjų atlyginimo mažinimas buvo atliktas pažeidžiant proporcingumo principą. Teismas atmetė pareiškėjų prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo. Pareiškėjai prašyme nurodė, kad jiems buvo žinoma apie teismuose nagrinėjamas teisėjų darbo užmokesčio bylas, tačiau patys į teismą nesikreipė, nes iš anksto žinojo apie neigiamus teismų sprendimus. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. rugsėjo 2 d. sprendimu byloje De Santa prieš Italiją, DK 298 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 ir 2007 m. sausio 18 d. nutartimi administracinėje byloje

24Nr. A10-01/2007, teismas pažymėjo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas, todėl pareiškėjams priteistina neišmokėto atlyginimo dalis, susidariusi nuo 2004 m. spalio 5 d. iki 2007 m. spalio 5 d. Teismas pažymėjo, jog individualų ginčą nagrinėjantis teismas yra netinkamas subjektas, galintis spręsti pareiškėjų reikalavimą dėl įpareigojimo nustatyti darbo užmokestį teismo sprendimu, todėl šis klausimas spręstinas ne individualiu aktu – teismo sprendimu, o įstatymu. Teismas taip pat pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje atsakovai yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Vilniaus apygardos teismas – pareiškėjų darbovietė. Vilniaus apygardos teismas pareiškėjams atlyginimą nagrinėjamu laikotarpiu mokėjo iš tų lėšų, kurias skyrė Lietuvos valstybės įgaliotos institucijos bei kurios buvo sumažintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494, todėl šiuo atveju neišmokėta darbo užmokesčio dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Įvertinęs įrodymus ir vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio 1, 2, 6 dalimis, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjams priteistina turėtų bylinėjimosi išlaidų dalis, atsižvelgiant į tenkintinų skundo reikalavimų apimtį, t. y. po 167 Lt.

25III.

26Pareiškėjai apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 2 – 7) prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimo dalį, kuria atmestas jų skundas dėl teisėjų atlyginimų skirtumo priteisimo, ir priimti naują sprendimą – atnaujinti praleistą terminą ir

27D. P. – Z. nuo 2004 m. vasario 23 d. iki 2004 m. spalio 5 d. papildomai priteisti 19 829,52 Lt, o nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2007 m. spalio 5 d. – 3 108,77 Lt, L. Ž. nuo 2001 m. sausio 10 d. iki 2004 m. spalio 5 d. papildomai priteisti 121 476,48 Lt, o nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2007 m. spalio 5 d. – 3 108,77 Lt; 2) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimo dalį, kuria atmestas jų skundas dėl įpareigojimo mokėti nesumažintą teisėjų atlyginimą, ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą Lietuvos valstybę nuo 2007 m. spalio 6 d. jiems mokėti teisėjo atlyginimą, kuriam apskaičiuoti taikytini Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarime Nr. 666 ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarime Nr. 689 nustatyti matematinės išraiškos dydžiai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

281. Teismas nepagrįstai taikė DK 298 straipsnyje nustatytą terminą. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal įstatymo analogiją tokioje situacijoje taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas terminas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 ir 2007 m. sausio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-01/2007). Terminas reikalavimui dėl dalies teisėjo atlyginimo priteisimo už laikotarpį iki 2004 m. spalio 5 d. turėjo būti atnaujintas, nes buvo praleistas dėl svarbių priežasčių (DK 27 str. 5 d., Civilinio kodekso 1.131 str. 2 d., ABTĮ 34 str. 1 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje

29Nr. A17-05/2007).

302. Nebuvo priteistas teisėjo atlyginimo skirtumas nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2007 m. spalio 5 d., nes su skundu buvo pateiktos pažymos apie neišmokėtą teisėjo atlyginimą iki 2007 m. rugpjūčio mėn. įskaitytinai, paskutinė pažyma surašyta 2007 m. rugsėjo 21 d. Pažymos apie neišmokėtą teisėjo atlyginimą 2007 m. rugsėjo – 2008 m. rugpjūčio mėn. buvo teikiamos su pareiškimu dėl skundo rezoliucinės dalies patikslinimo, kurį teismas atsisakė priimti.

313. Kol įstatymų leidėjas nėra priėmęs atitinkamo įstatymo dėl teisėjų atlyginimų klausimų sureguliavimo, inter alia ir dėl neišmokėto teisėjo atlyginimo skirtumo grąžinimo teisėjams, būtent individualias administracines ar civilines bylas nagrinėjantys teismai kiekvieną kartą

32šį klausimą turi spręsti ad hoc. Priešingu atveju gali susidaryti situacija, kad šio klausimo išsprendimas užsitęstų nepateisinamai ilgai (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 12 d. sprendimas).

334. Teismas neteisingai priteisė bylinėjimosi išlaidas, kadangi priteista suma neatitinka proporcingumo principo.

34Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 13 – 16) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

351. Teismas, konstatuodamas, jog valstybės ekonominės bei finansinės padėties pablogėjimas 1999 m. nebuvo toks didelis, kad jį būtų galima apibrėžti sąvoka ,,itin

36sunki ekonominė, finansinė padėtis“, ir teisėjų atlyginimo mažinimas buvo atliktas pažeidžiant proporcingumo principą, pažeidė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57, 58 str., 62 str. 4 d.). Ekspertizės išvadose nustatyta, kad itin sunki padėtis šalyje truko iki 2003 m., o valstybės sunki finansinė padėtis nepasibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos, t. y. iki 2006 m. Ši aplinkybė yra konstatuota ir Konstitucinio Teismo 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarime bei 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime. Teisėjams, palyginus su kitomis iš biudžeto finansuojamomis darbuotojų grupėmis, atlyginimas sumažintas mažiausiai – paliktas 1,75 karto padidinimo koeficientas (t. y. 75 proc. priedas prie atlyginimo), kai tuo tarpu kitoms grupėms jis iš viso panaikintas. Todėl atlyginimo padidinimo koeficiento sumažinimas teisėjams nelaikytinas diskriminacinio pobūdžio. 1999 m. gruodžio mėn. vidutinis mėnesinis darbo užmokestis valstybės sektoriuje buvo 1 170,90 Lt, vidutinis teisėjo atlyginimas – 7 784,20 Lt. Atsižvelgiant vien į šį rodiklį, teisėjų atlyginimai sumažinti nepažeidžiant proporcingumo principo.

372. Iš pareiškėjų pateiktų dokumentų negalima daryti išvados, kad jų atlyginimas iš tiesų faktiškai sumažėjo. Pareiškėjams pradėjus dirbti aukštesnės grandies teisme, jų atlyginimas žymiai padidėjo ir nagrinėjamu laikotarpiu nemažėjo.

38Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (T 2, b. l. 19 – 21) prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

391. Teisėjui vykdant savo darbines pareigas, atsiranda valstybės tarnybos teisiniai santykiai, kurie plačiąja prasme suprantami kaip darbo teisiniai santykiai. Kadangi nei Valstybės tarnybos įstatymas, nei Teismų įstatymas, nei kiti specialūs teisės aktai nereglamentuoja laikotarpio, už kurį teisėjai gali prisiteisti darbo užmokestį, pagal analogiją turėtų būti taikomas DK 298 straipsnis.

402. Pareiškėjai akivaizdžiai pripažino, jog anksčiau į teismą nesikreipė dėl tiesiogiai nuo jų valios priklausiusių priežasčių. Ieškinio senaties termino eigos metu nebuvo aplinkybių, kliudžiusių pateikti skundą (ieškinį), o vėliau, teismams pradėjus formuoti kitokią praktiką, teikti prašymą dėl bylos atnaujinimo. Teismas pagrįstai ir motyvuotai atsisakė atnaujinti ieškinio senaties terminą.

413. Pareiškėjai nekėlė reikalavimo priteisti neišmokėtą atlyginimą nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2007 m. spalio 5 d. (ABTĮ 130 str. 5 d.). Teismas neturi teisės išeiti už reikalavimo ribų.

424. Individualų ginčą nagrinėjantis teismas yra netinkamas subjektas, galintis nustatyti pareiškėjams teisę gauti darbo užmokestį į ateitį, kadangi tai daroma teisės aktais ir jų nustatyta tvarka (Teismų įstatymo 96 str. 1 d., 126, 127 str.). Nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjų teisės gali būti varžomos ar pažeidžiamos ateityje.

43Atsakovas Vilniaus apygardos teismas atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą

44(T 2, b. l. 22 – 24) prašo priimti sprendimą teismo nuožiūra. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

451. Vilniaus apygardos teismas nėra tinkamas atsakovas šioje byloje. Neskirsto finansinių lėšų ir už darbo užmokesčio (atlyginimo) dydžio teisėjams nustatymą nėra atsakingas.

462. Sprendžiant, už kokį laikotarpį turėtų būti teisėjams priteisiamas neišmokėtas darbo užmokestis, taikytinos ne DK, o Civilinio kodekso nuostatos.

473. Negali būti įpareigotas mokėti tam tikro dydžio atlyginimą ateityje, jei įstatymo nustatyta tvarka šiam tikslui nebus skirtos atitinkamos piniginės lėšos.

48Teisėjų kolegija

konstatuoja:

49IV.

50Pareiškėjų ir atsakovo apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

51Pareiškėjai siekia atgauti savo (kaip apygardos administracinio bei apygardos teismų teisėjų) darbo užmokesčio dalį, kuri jiems nebuvo mokama nuo 2000 m. sausio 1 d. sumažinus pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 apskaičiuojamą darbo užmokestį. Iš pareiškėjų pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad reikalavimą dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo pareiškėjai, remdamiesi atitinkamais Konstitucinio Teismo išaiškinimais bei išvadomis, grindžia Konstitucijos 5, 109 straipsniais, 114 straipsnio 1 dalimi ir Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu. Todėl nagrinėjamoje byloje pirmiausia yra būtina pasisakyti dėl nurodytų Konstitucijos nuostatų taikymo šioje byloje.

52Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, o kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija (Konstitucijos 6 str.). Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimu (oficialiai paskelbtu 2001-07-18) Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo (kuris įsigaliojo nuo 2000-08-01 ir kurio 7 str. buvo nustatyta nauja teisėjų darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka ir šios tvarkos įgyvendinimo taisyklės) 7 straipsnio nuostatos dėl teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimų) mažinimo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijos 5, 109 straipsniams, 114 straipsnio 1 daliai ir Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Todėl (atsižvelgiant į Konstitucijos 107 str. 1 d.) šios nuostatos negalėjo būti taikomos, t. y. jomis neturėjo būti vadovaujamasi, teisėjams apskaičiuojant ir išmokant darbo užmokestį nuo 2001 m. liepos 18 d. Kolegija taip pat pažymi, kad nurodyto Konstitucinio Teismo nutarimo nuostatos Konstitucinio Teismo buvo aiškinamos ir kituose priimtuose dokumentuose (2006-03-28 nutarime, 2009-01-15 sprendime). Be to, Konstitucinis Teismas jau 1999 m. gruodžio 21 d. nutarime ir 2000 m. sausio 12 d. sprendime dėl pastarojo nutarimo išaiškinimo buvo pateikęs nagrinėjamai bylai aktualų Konstitucijos 109 straipsnio bei 113 straipsnio 1 dalies (teisėjo atlyginimo sampratos) aiškinimą. Todėl, kaip jau buvo nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, ši Konstitucinio Teismo suformuota konstitucinė jurisprudencija saisto ne tik įstatymų leidėją, bet ir bylą nagrinėjantį teismą, teismui ji yra privaloma taip pat sprendžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 (pagal kurį minėtas teisėjų darbo užmokesčio mažinimas buvo vykdomas nuo 2000-01-01) taikymo klausimą.

53Atsižvelgdama į išvardintus argumentus, kolegija konstatuoja, kad aukščiau nurodytos Konstitucijos nuostatos pirmosios instancijos teismo pritaikytos iš esmės teisingai.

54Pasisakydama dėl DK 298 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje, kolegija pažymi, kad šis klausimas yra aptartas paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl, sprendžiant jį šioje administracinėje byloje, būtina laikytis teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų administracinėje byloje Nr. A822-790/2009, kuri yra iš esmės panaši su nagrinėjama byla. Tai yra būtina pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008-07-03 įstatymo Nr. X-1685 redakcija), kurioje nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Be to, kolegija pažymi, kad nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla (šioje byloje priimta 2009-01-23 nutartis) yra reikšminga ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies bei 20 straipsnio 3 dalies, kuriose kalbama apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo vienodos administracinių teismų praktikos taikant įstatymus formavimą, taikymo prasme.

55Atsižvelgiant į nurodytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas šioje administracinėje byloje turėjo taikyti DK 298 straipsnį, pagal kurį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

56Pasisakydama dėl laiko, už kurį gali būti priteistas neteisėtai sumažintas (teisėjo) darbo užmokestis, kolegija pažymi, kad šio klausimo išsprendimą iš esmės nulemia aukščiau aptartas DK 298 straipsnio taikymas. Tai yra pakankamas pagrindas pripažinti nepagrįstu pareiškėjų reikalavimą dėl darbo užmokesčio priteisimo už visą laikotarpį - nuo 2004 m. vasario 23 d. iki 2007 m. rugsėjo 1 d. (kaip to prašė pareiškėja D. P. – Z.) ir nuo 2001 m. sausio 10 d. iki 2007 m. rugsėjo 1 d. (kaip to prašė pareiškėjas L. Ž.).

57Pasisakydama dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl valstybės ekonominės ir finansinės padėties nuo 1999 m. gruodžio 28 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 priėmimo laikas) vertinimo, kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu ši aplinkybė yra bylai reikšminga kaip fakto nustatymo klausimas. Tačiau kartu pažymėtina, kad nurodytos aplinkybės aiškinimas taip pat yra sietinas su materialinės teisės normos aiškinimu, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494 preambulės nuorodos į sudėtingą valstybės ekonominę bei finansinę būklę, kuria buvo grindžiamas šio nutarimo priėmimas (bylai aktualiu koeficiento „1,75“ taikymo teisėjų atlyginimams klausimu), aiškinimu. Savo ruožtu toks nurodytos materialinės teisės normos aiškinimas turi būti sietinas su atitinkamomis Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarime bei 2009 m. sausio 15 d. sprendime pateiktomis sampratos „ sunki valstybės ekonominė ir finansinė būklė“ („valstybėje susiklosčiusi itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis“) aiškinimo ir taikymo laike išvadomis. Kolegija pažymi, kad išvardinti valstybės ekonominės ir finansinės padėties laikotarpiu nuo 1999 m. gruodžio 28 d. iki 2003 m. sausio 1 d. aiškinimosi aspektai buvo integruotai įvertinti paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009. Todėl šioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje padaryta išvada apie valstybės ekonominės ir finansinės padėties pagerėjimą (tik) nuo 2003 m. yra reikšminga šiai administracinei bylai ir Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu. Kolegija taip pat pripažįsta būtina atsižvelgti į nuo 2008 m. lapkričio 11 d. įsigaliojusio Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas (2008-10-28 įstatymo Nr. X-1761 1 str., 2 str. 3 d.), kuriomis iš esmės pripažįstama, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. (t. y. ir šiai bylai aktualiu laiku) teisėjams nesumokėta iki 1999 m. gruodžio 31 d. gaunamo atlyginimo dalis buvo nemokama nepagrįstai ir (taikant trejų metų ribos taisykles) turi būti grąžinama. Atsižvelgiant į šias Teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymo nuostatas, galima teigti, kad aptariama bylai reikšminga aplinkybė iš esmės pripažįstama ir įstatymų leidėjo. Todėl šiuo aspektu konstatuotina, kad pareiškėjo L. Ž. (apelianto) argumentai dėl jo reikalavimų, sietinų su laikotarpiu nuo 2001 m. sausio 10 d. iki 2003 m. sausio 1 d., pagrįstumo kolegijos nepripažintini pagrįstais.

58Pareiškėjų skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. mokėti jiems iki 1999 m. gruodžio 31 d. nustatyto atlyginimo dydžio darbo užmokestį negali būti pripažintas pagrįstu, nes yra nukreiptas į ateitį reglamentuoti teisinius santykius, kurie turi būti reglamentuojami atitinkamų teisės aktų, t. y. tokio reikalavimo patenkinimas hipotetiškai galėtų sukelti koliziją su atitinkamu šių teisinių santykių teisiniu reglamentavimu ir dėl to galėtų atsirasti teisinė situacija, kai teismo sprendimas susikirstų laike su atitinkamais teisės aktais. Todėl kolegija iš esmės pritaria šiuo klausimu pateiktiems pirmosios instancijos teismo argumentams dėl tokio pareiškėjų reikalavimo pripažinimo nepagrįstu.

59Pasisakydama dėl galimybės bylą išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, kolegija pažymi, kad aukščiau aptarti teisės taikymo klausimai leidžia tai padaryti be papildomo teisės taikymo aiškinimosi. Byloje esančiose Vilniaus apygardos administracinio bei Vilniaus apygardos teismų pažymose apie teisėjams neišmokėtą atlyginimą už 2004 – 2007 m. (T 1, b. l. 10-22) yra pakankamai duomenų tam, kad būtų galima apskaičiuoti pareiškėjams nesumokėto ir, taikant DK 298 straipsnio nustatytas trejų metų ribos taisykles, priteistino darbo užmokesčio dydžius. Nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei atsakovo apeliaciniame skunde šie duomenys nebuvo kvestionuojami. Todėl kolegija neturi faktinio pagrindo nesiremti šiais duomenimis. Atsižvelgiant į pareiškėjų skundo reikalavimą grąžinti jiems (priteisti) iki 2007 m. rugsėjo 1 d. nesumokėto darbo užmokesčio dalį, priteistina kiekvienam pareiškėjui darbo užmokesčio dalis apskaičiuotina už paskutinius iki 2007 m. rugsėjo 1 d. trejus metus.

60Taikydama nurodytus pareiškėjams priteistinų darbo užmokesčio dalių apskaičiavimo kriterijus, kolegija konstatuoja, kad pareiškėjams priteistinos šios darbo užmokesčio sumos: D. P. – Z. – 96 732,59 Lt, L. Ž. – 96 550,57 Lt.

61Atsižvelgdama į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu nusprendė atidėti sprendimo įvykdymą vienerių metų laikotarpiui. Kolegija pripažįsta, kad toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai. Todėl, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi (pagal šias procesinės teisės normas, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti), teisėjų kolegija konstatuoja, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

62Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

63Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimą pakeisti, padidinant pareiškėjams priteistų sumų dydžius: D. P. – Z. iki 96 732,59 Lt (devyniasdešimt šešių tūkstančių septynių šimtų trisdešimt dviejų litų 59 ct), L. Ž. iki 96 550,57 Lt (devyniasdešimt šešių tūkstančių penkių šimtų penkiasdešimt litų 57 ct).

64Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

65Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

66Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjai D. P. – Z. ir L. Ž. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (T 1,... 5. Pareiškėjai nurodė, kad šiuo metu yra Vilniaus apygardos teismo teisėjai.... 6. kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1494... 7. 114 straipsnio 1 daliai bei Konstitucijoje įtvirtintam teisinės valstybės... 8. Pareiškėjai prašymu (T 1, b. l. 164 – 165) prašė atnaujinti praleistą... 9. Pareiškėjai nurodė, kad terminą reikalavimui dėl dalies teisėjo... 10. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 11. Lietuvos valstybė nurodė, kad pareiškėjai apygardų teisėjais pradėjo... 12. Atsakovas Vilniaus apygardos teismas atsiliepimu į skundą (T 1, b. l. 54 –... 13. Vilniaus apygardos teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999... 14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos finansų ministerija... 15. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Konstitucinio Teismo 2001 m.... 16. II.... 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. spalio 6 d. sprendimu... 18. (T 1, b. l. 187 – 197), kurį ištaisė 2008 m. spalio 21 d. nutartimi (T 1,... 19. Teismas, spręsdamas bylą, vadovavosi Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi,... 20. 109 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, 23 straipsniu, Konstitucinio Teismo 2004 m.... 21. 13 d. nutarimu, taip pat Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau –... 22. 4 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 straipsniu. Nurodė, jog šis administracinis... 23. 10 straipsnį, 13 straipsnio 1 dalį, 81 straipsnį, nurodė, jog spręsdamas... 24. Nr. A10-01/2007, teismas pažymėjo, kad valstybės tarnautojų... 25. III.... 26. Pareiškėjai apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 2 – 7) prašo: 1) panaikinti... 27. D. P. – Z. nuo 2004 m. vasario 23 d. iki 2004 m. spalio 5 d. papildomai... 28. 1. Teismas nepagrįstai taikė DK 298 straipsnyje nustatytą terminą.... 29. Nr. A17-05/2007).... 30. 2. Nebuvo priteistas teisėjo atlyginimo skirtumas nuo 2007 m. rugsėjo 1 d.... 31. 3. Kol įstatymų leidėjas nėra priėmęs atitinkamo įstatymo dėl teisėjų... 32. šį klausimą turi spręsti ad hoc. Priešingu atveju gali susidaryti... 33. 4. Teismas neteisingai priteisė bylinėjimosi išlaidas, kadangi priteista... 34. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 35. 1. Teismas, konstatuodamas, jog valstybės ekonominės bei finansinės... 36. sunki ekonominė, finansinė padėtis“, ir teisėjų atlyginimo mažinimas... 37. 2. Iš pareiškėjų pateiktų dokumentų negalima daryti išvados, kad jų... 38. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 39. 1. Teisėjui vykdant savo darbines pareigas, atsiranda valstybės tarnybos... 40. 2. Pareiškėjai akivaizdžiai pripažino, jog anksčiau į teismą nesikreipė... 41. 3. Pareiškėjai nekėlė reikalavimo priteisti neišmokėtą atlyginimą nuo... 42. 4. Individualų ginčą nagrinėjantis teismas yra netinkamas subjektas,... 43. Atsakovas Vilniaus apygardos teismas atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį... 44. (T 2, b. l. 22 – 24) prašo priimti sprendimą teismo nuožiūra. Atsiliepime... 45. 1. Vilniaus apygardos teismas nėra tinkamas atsakovas šioje byloje. Neskirsto... 46. 2. Sprendžiant, už kokį laikotarpį turėtų būti teisėjams priteisiamas... 47. 3. Negali būti įpareigotas mokėti tam tikro dydžio atlyginimą ateityje,... 48. Teisėjų kolegija... 49. IV.... 50. Pareiškėjų ir atsakovo apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.... 51. Pareiškėjai siekia atgauti savo (kaip apygardos administracinio bei apygardos... 52. Pasisakydama šiuo klausimu, kolegija pažymi, kad Konstitucija yra tiesiogiai... 53. Atsižvelgdama į išvardintus argumentus, kolegija konstatuoja, kad aukščiau... 54. Pasisakydama dėl DK 298 straipsnio taikymo šioje administracinėje byloje,... 55. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus konstatuotina, kad pirmosios instancijos... 56. Pasisakydama dėl laiko, už kurį gali būti priteistas neteisėtai... 57. Pasisakydama dėl atsakovo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų dėl... 58. Pareiškėjų skundo reikalavimas įpareigoti atsakovą nuo 2007 m. rugsėjo 1... 59. Pasisakydama dėl galimybės bylą išnagrinėti iš esmės apeliacinės... 60. Taikydama nurodytus pareiškėjams priteistinų darbo užmokesčio dalių... 61. Atsižvelgdama į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš... 62. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 63. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. sprendimą... 64. Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.... 65. Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.... 66. Nutartis neskundžiama....