Byla 2A-202/2009

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko (kolegijos pirmininkas), Kazio Kailiūno (pranešėjas) ir Nijolės Piškinaitės, sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei, Vaidai Stepanavičiūtei, dalyvaujant atsakovo atstovei Julianai Ostrouch, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-695-232/2008 pagal ieškovų L. A. , L. B. , J. B. , S. G. , R. M. , N. Š. , D. V. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiajam asmeniui Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Ieškovai L. A. , L. B. , J. B. , S. G. , R. M. , N. Š. , D. V. 2000 m. gruodžio 29 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurio reikalavimai 2007 m. gegužės 30 d. buvo patikslinti, atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, trečiajam asmeniui Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydami priteisti iš Lietuvos valstybės neteisėtai sumažinus jų atlyginimą netektą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gegužės 28 d.: L. A. – 236 942,21 Lt, L. B. – 236 340,96 Lt, S. G. – 236 553,47 Lt, R. M. – 233 813,47 Lt, N. Š. – 235 321,49 Lt, D. V. – 241 152,29 Lt, J. B. už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. rugsėjo mėnesio – 124 635,47 Lt. Ieškovai nurodė, kad jie dirba (ieškovė J. B. iki 2003 m. rugpjūčio 22 d. dirbo) Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjais ir nuo ieškovų darbo teisme pradžios galiojo 1993 m. vasario 23 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros darbuotojų, valstybinių arbitrų bei Valstybės kontrolės departamento darbuotojų tarnybinių atlyginimų“, kuriuo Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki atitinkamų įstatymų teisėjų darbo apmokėjimo klausimais priėmimo pavesta reguliuoti šiuos santykius. Dėl to darbo apmokėjimo klausimai buvo reguliuojami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, atitinkamai taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ (toliau tekste – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimas Nr. 666), kuris nustatė teisėjų atlyginimus pagal atitinkamus koeficientus bei priedus už ištarnautus metus, bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689, kuris padidino minėtus koeficientus 2,5 karto. Ieškovai nurodė, kad nuo 2000 m. sausio 1 d. jiems mokamas sumažintas atlyginimas, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau tekste – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimas Nr. 1494), kuriuo atlyginimų koeficientas sumažintas iki 1,75. Ieškovų teigimu, tokiais veiksmais atsakovas pažeidė jų teises ir įstatymų saugomus interesus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 ir 114 straipsniuose garantuotą teismų ir teisėjų nepriklausomumą bei draudimą valstybinės valdžios ir valdymo institucijoms bei pareigūnams kištis į teismų veiklą. Ieškovai pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad bet kokie mėginimai mažinti teisėjų atlyginimą ir kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas traktuotini kaip kėsinimasis į teismų ir teisėjų nepriklausomumą, kad dirbančių teisėjų nustatytos darbo apmokėjimo sąlygos vienašališkai negali būti bloginamos. Ieškovai pažymėjo, kad, ateidami dirbti į Vilniaus administracinį teismą, jie prisiėmė numatomo gauti atlyginimo dydį atitinkančius asmeninius finansinius įsipareigojimus, pagrįstai tikėdamiesi juos vykdyti. Ieškovų nuomone, mažinant atlyginimus nebuvo išlaikytas proporcingumo principas, atitinkamai mažinant visų iš biudžeto finansuojamų valstybinę valdžią įgyvendinančių institucijų finansavimą ir sričių finansavimą bei iš biudžeto apmokamų asmenų atlyginimus, taip pat pažeistas atlyginimo sumažinimo laikinumo principas, kadangi sumažinti atlyginimai mokami aštuonerius metus nepaisant to, kad dauguma valstybės ekonominių rodiklių pagerėjo.

4Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė ieškovams iš atsakovo Lietuvos valstybės neišmokėtą atlyginimų dalį neatskaičius mokesčių už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gegužės 28 d.: L. A. – 236 942,21 Lt, L. B. – 236 340,96 Lt, S. G. – 236 553,47 Lt, R. M. – 233 813,47 Lt, N. Š. – 235 321,49 Lt, D. V. – 241 152,29 Lt; J. B. už laikotarpį nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. rugsėjo mėnesio priteisė 124 635,47 Lt neišmokėtą atlyginimo dalį neatskaičius mokesčių.

5Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos analogiškoje nagrinėjamai bylai civilinėje byloje Nr. 3K-P-18-187/2007 2007 m. vasario 21 d. nutartį, nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti tokias faktines aplinkybes: itin sunkios ekonominės ir finansinės padėties valstybėje susidarymą arba jos nebuvimą, priimant nutarimą mažinti teisėjų atlyginimus; proporcingumo principo laikymąsi mažinant atlyginimus, nustatant, ar visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas buvo mažinamas; atlyginimų mažinimo laikinumo principo laikymąsi.

6Teismas pažymėjo, kad atlyginimai ieškovams galėjo būti mažinami tik esant itin sunkiai ekonominei ir finansinei valstybės būklei, tik proporcingai ir tik laikinai.

7Teismas nurodė, kad teismas buvo sustabdęs bylą, kol Lietuvos apeliaciniame teisme bus išnagrinėta civilinė byla Nr. 2A-3/2008, kurioje Lietuvos ekonominei-finansinei būklei nustatyti buvo paskirta ekonominė ekspertizė, turinti įrodomąją galią šioje byloje. Teismas pažymėjo, kad ekspertai akto metodologinėje dalyje pažymėjo, kad nėra (ir negali būti) vieningo objektyvaus metodo ar sintetinio rodiklio, kuriuo remiantis galima būtų nustatyti, kad tam tikras laikotarpis galėtų būti apibūdinamas kaip itin sunki ekonominė ir finansinė padėtis, nes nė viena iš šių sąvokų ekonominėje literatūroje nėra griežtai ir vieningai apibrėžiama. Vienu iš objektyvių rodiklių ekonominės padėties vertinimui, ekspertų nuomone, galėtų būti kreditų reitingas, koncentruotai atspindintis šalies gebėjimus vykdyti įsipareigojimus, taip pat indikuojantis lūkesčius dėl šių gebėjimų tendencijų. Artimiausia sunkios, itin sunkios ekonominės padėties sąvokai yra sąvoka „recesija“, reikšianti ekonominio augimo sulėtėjimą. Tačiau net ir recesijos pradžią ir pabaigą skelbia įpareigota institucija, kuri vadovaujasi savo ekonominiu vertinimu, kuriame esama subjektyvaus vertinimo, valios pareiškimo. Lyginant su recesija sunkios ekonominės ir finansinės padėties apibrėžimas yra dar abstraktesnis. Ekonominė ir finansinė padėtis valstybėje reiškia iš esmės skirtingus dalykus. Ekonominė padėtis apibūdina rinkos dalyvių ekonominę būklę, kurią atspindi makroekonominių rodiklių visuma. Finansinė padėtis valstybėje traktuotina kaip nacionalinio šalies biudžeto, kitų biudžetų ir fondų, valstybės prisiimtų finansinių įsipareigojimų vykdymo apibūdinimas (valstybės institucijų, iždo finansinė padėtis, todėl kredito reitingai pakankamai tiksliai apibūdina šalies finansinę padėtį). Nepaisant minėtų skirtumų ekonominė ir finansinė padėtis dažnai yra tarpusavyje susiję reiškiniai, kadangi ekonominė padėtis veikia finansinę. Valstybės pajamos didžiąja dalimi susideda iš mokestinių įplaukų, susidarančių apmokestinus gyventojų pajamas, įmonių pelną, vartojimą, įvairių rinkliavų ir kitų mokesčių. Gera ekonominė padėtis, rinkos dalyvių aktyvumas sąlygoja įmonių darbo pelningumą, gyventojų pajamas, vartojimo augimą, kas leidžia į biudžetą surinkti daugiau įplaukų ir, priešingai – ekonominio aktyvumo mažėjimas gali sąlygoti finansinės padėties pablogėjimą. Sunki finansinė padėtis gali susidaryti ir dėl netinkamos valstybės biudžeto išlaidų politikos, kai išlaidos planuojamos per daug optimistiškai, neatsižvelgiant į pajamas, toks planavimas paprastai sąlygoją biudžeto deficitą. Dėl to biudžeto deficitas gali atsirasti ir netgi augti esant gerai ekonominei valstybės padėčiai, ir atvirkščiai– esant blogai valstybės ekonominei padėčiai finansinė padėtis gali būti kontroliuojama, jei valstybės institucijos laiku imasi adekvačių priemonių sureaguoti į pablogėjusią padėtį, ima itin konservatyviai planuoti biudžeto lėšas. Taigi net esant gerai ekonominei padėčiai finansinė padėtis gali būti bloga arba gera, ir, atvirkščiai – bloga finansinė padėtis pati savaime nesuponuoja blogos ekonominės padėties. Viskas priklauso nuo valstybės institucijų sugebėjimo kontroliuoti situaciją. Teismas nurodė, kad ekonomikos nuosmukis, ekspertų teigimu, prasidėjęs 1998 metų pabaigoje ir labiausiai pasireiškęs 1999 metais, didėjo ne tiek dėl Rusijos krizės, kiek dėl neūkiškai tvarkomų valstybės finansų ir vykdytos ekonominiam augimui nepalankios politikos, nes jei pagrindinė krizės priežastis būtų buvusi Rusijos krizė, įmonės būtų netekusios Rusijos rinkų, tačiau būtų sugebėjusios greitai persiorientuoti į vidaus ir kitų užsienio šalių rinkas. Tačiau to neįvyko, nes ekonominė politika vertė nukreipti pastangas ne į verslą, bet į valdžios iškeltų reikalavimų vykdymą. Teismas nurodė, kad ekspertai taip pat pabrėžė, jog 2000 metų sausio mėnesį valstybės pajamos nusirito į 1997 metų lygį, vadinasi, valstybės pajamos, anot ekspertų, mažinant teisėjų atlyginimus, nebuvo mažesnės nei tada, kai atlyginimas jiems buvo nustatytas.

8Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 nutarimo Nr. 1494 priėmimo metu dalis ekonominių ir finansinių rodiklių, nulemiančių tiek valstybės ekonominę, tiek finansinę padėtį buvo pablogėję, todėl ekspertai padarė išvadą, jog itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 m. ir truko iki 2003 m., kai daugiau nei pusė vertintų rodiklių pagerėjo. Teismas pažymėjo, kad iš finansinės padėties vertinimų matyti, kad jos pablogėjimo 1999 m. rodikliai buvę tiek objektyvūs, tiek subjektyvūs, susiję su konkrečiais vykdomosios valdžios veiksmais, ir, kaip nustatė ekspertai akte, tokia padėtis daugiausia nulemta valstybės nesugebėjimo efektyviai valdyti šalies ūkį bei finansus, riboti išlaidas, sąlygota ir naujų įsipareigojimų prisiėmimo.

9Teismo nuomone, ekspertų pastebėjimai iš dalies patvirtina, kad, mažinant išlaidas, įskaitant ir teisėjų atlyginimus, nebuvo laikytasi proporcingumo principo. Teismo teigimu, kad nebuvo laikomasi proporcingumo principo, galima spręsti ir iš 1999, 2000, 2001 metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymų, kurie patvirtina, kad daliai valstybės institucijų 2000 metams skirtos išlaidos biudžete ne tik nebuvo mažinamos bet dar ir išaugo palyginti su 1999 metais, panaši situacija buvo ir lyginant 2000 metams bei 2001 metams skirtus asignavimus darbo užmokesčiui.

10Teismas konstatavo, kad, mažinant ieškovų atlyginimus, nebuvo laikomasi ne tik proporcingumo, bet ir laikinumo principo. Teismas pažymėjo, kad, nepaisant prieš penkerius metus, kaip nustatyta ekspertizės akte, pagerėjusios ekonominės situacijos, teisėjų atlyginimai ne tik nebuvo grąžinti į ankstesnį lygį, bet ir realiai sumažėjo dėl infliacijos poveikio.

11Teismo teigimu, neproporcingu atlyginimų mažinimu vienai socialinei visuomenės grupei, vėlesniu, nepaisant pagerėjusios ekonominės finansinės padėties, užsitęsusiu sumažintų atlyginimų mokėjimu pažeidžiami pagrindiniai CK 1.2 straipsnyje nustatyti civilinių santykių teisinio reglamentavimo principai, reikalaujantys, kad civiliniai santykiai būtų reglamentuojami vadovaujantis jų subjektų lygiateisiškumo, nuosavybės neliečiamumo, sutarties laisvės, nesikišimo į privačius santykius, teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių, neleistinumo piktnaudžiauti teise ir visokeriopos civilinių teisių teisminės gynybos principais, nustatantys, kad civilines teises gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu – teismas, jeigu toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, geros moralės principams, žmonių sveikatai ir gyvybei, asmenų turtui, jų teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti.

12Dėl nurodytų argumentų teismas konstatavo, kad ieškovų reikalavimai priteisti jiems neteisėtai neišmokėtą atlyginimo dalį tenkintini.

13Teismas atmetė atsakovo prašymą taikyti Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatą, apribojančią darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo galimybę, nustatant, kad šios išmokos ir darbo užmokestis priteisiamas ne daugiau kaip už trejus metus, nes ginčo santykiai nėra Darbo kodekso reguliavimo dalykas. Teismas nurodė, kad ginčo santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos teismų įstatymas bei specialus įstatymas, reguliuojantis teisėjų, kitų teisėsaugos bei valdymo organų pareigūnų darbo apmokėjimo tvarką. Teismas pažymėjo, kad nors teisėjo veikla plačiąja prasme taip pat yra darbas, tarp jo ir valstybės teisiniai darbo santykiai, kurie yra reguliuojami Darbo kodekso normomis, nesusiklosto. Be to, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 96 straipsnis numato, kad teisėjų darbo užmokestis nustatomas kitu įstatymu, kad jo mažinti teisėjo darbo teisme metu neleidžiama. Teismo nuomone, Darbo kodekso 298 straipsniu nustatytais apribojimais siekta paskatinti asmenis domėtis gaunamu darbo užmokesčiu, kitomis jiems priklausančiomis su darbo santykiais susijusiomis išmokomis, laiku ginti savo pažeistas teises, elgtis rūpestingai ir apdairiai, todėl straipsnio ribojimų esmė turėtų būti suprantama siauresniąja prasme, kad darbuotojas negali reikalauti darbo užmokesčio ar kitų išmokų daugiau nei už trejus metus. Kitoks aiškinimas, teismo teigimu, atvertų kelią ir skatintų kitą darbo ginčo šalį – darbdavį tokio pobūdžio bylose piktnaudžiaujant ir vilkinant procesą sutaupyti darbuotojų sąskaita.

14Teismas nurodė, kad ieškovai dėl savo teisių pažeidimo į teismą kreipėsi praėjus metams nuo jų atlyginimo sumažinimo, o tai, kad procesas byloje užtruko, yra ne jų procesinio pasyvumo ar piktnaudžiavimo procesu pasekmė. Teismas pažymėjo, kad byla buvo sustabdyta ir ji užsitęsė iš vienos pusės dėl objektyvių priežasčių. Iš kitos pusės – dėl užsitęsusio proceso dėl neveikimo kaltas ir atsakovas, kuris Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui suformulavus pagrindines nuostatas dėl teisėjų atlyginimo teisinio reguliavimo, pripažinus prieštaraujančiu Konstitucijai įstatymą, reguliavusį šiuos klausimus, nepriėmė kito įstatymo.

15Teismas konstatavo, kad ieškovų teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio, todėl jų teisės gauti nesumokėto atlyginimo dalį už visą bylinėjimosi laikotarpį ribojimas, remiantis formaliu pagrindu, neatitiktų konstitucinių teisėjų atlygį reglamentuojančių teisės principų, neatitiktų konstitucinio principo, kad asmeniui, kuris atliko jam pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas) ir kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku, neatitiktų CK 1.5 straipsnyje įtvirtinto reikalavimo visiems civilinių teisinių subjektams, įgyvendinant savo teises bei atliekant pareigas, veikti pagal protingumo, sąžiningumo bei teisingumo principus.

16Teismo nuomone, atsakovo argumentai, kad, pačiai valstybei esant atsakovu, iš valstybės nebeturėtų būti priteisiami privalomi mokesčiai, nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad mokesčių skaičiavimas nėra teismo kompetencija ir teismas, spręsdamas tarp šalių kilusį ginčą, visais atvejais sprendime nurodo priteisiamą sumą, iš kurios nėra išskaitytas gyventojų pajamų ir kiti mokesčiai, kadangi tokius mokesčius apskaičiuoja ir išskaito vykdantis teismo sprendimą asmuo.

17Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo apeliacinės instancijos teismą panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

  1. Teismas, nagrinėdamas valstybės ekonominę ir finansinę padėtį, rėmėsi išreikalautu Lietuvos apeliacinio teismo ekonominės ir finansinės ekspertizės, kuri buvo atlikta nagrinėjant analogišką savo faktinėmis aplinkybėmis civilinę bylą Nr. 2A-3/2008, aktu. Teismas skundžiamame sprendime padarė kitokias nei ekspertizės akte išvadas, todėl nepagrįstai atmetė ekspertizės metodologiją – eksperto atrinktų reikšmingų ekonominių ir finansinių rodiklių tyrimą ir bendrą rodiklių įvertinimą. Teigdamas, kad atskiri rodikliai pagerėjo, teismas nepaneigė rodiklių apibendrinimo, pateikto ekspertizės akte. Be to, teismui kilus neaiškumų dėl ekspertizės akto tiriamosios dalies ir vykdant teismo pareigą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, teismas privalėjo kviesti ekspertą ir užduoti jam rūpimus klausimus.
  2. Teismo išvada, kad buvo pažeistas proporcingumo principas, kuris aiškintinas kaip mažinimas, kuriuo nebūtų sudaromos prielaidos kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo, o teisėjų atlyginimai negali būti mažinami taip, kad teismai negalėtų atlikti savo konstitucinės funkcijos ir priedermės vykdyti teisingumą arba teismų galimybė tai atlikti būtų suvaržyta, nenurodė nei vienos faktinės aplinkybės, kad teisėjų atlyginimų mažinimu buvo suvaržytas teismų nepriklausomumas taip, kad teismai dėl nepakankamo finansavimo tapo priklausomi nuo valdžios institucijų ar atskirų pareigūnų, kad teismas negalėtų vykdyti savo funkcijų.
  3. Teismas, konstatuodamas, kad pažeistas proporcingumo principas, netinkamai rėmėsi 1999-2001 metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymais, iš kurių matyti, kad darbo užmokesčio fondas kai kurioms iš biudžeto finansuojamoms įstaigoms padidėjo, kadangi neatsižvelgė į tai, jog pagal šiuos įstatymus kai kuriems teismams finansavimas ir lėšos darbo užmokesčio fondui taip pat didėjo.

18Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovai L. A. , L. B. , S. G. , R. M. , N. Š. , D. V. prašo apeliacinės instancijos teismą atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovai nurodo, kad apeliacinis skundas yra nepagrįstas. Ieškovų nuomone, teismas, vertindamas įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo principų bei teisės aktais nustatytos tvarkos, be to, apeliantas nenurodė teisės aktų, kurių pagrindu jis padarė išvadas, jog teismas netinkamai vertino įrodymus, ir todėl tokie apelianto vertinimai yra nepagrįsti. Ieškovų teigimu, teismas išsamiai ir objektyviai įvertino faktines aplinkybes ir išvadas pagrindė ištirtais įrodymais. Ieškovai nurodo, kad sutinka su teismo išvadomis dėl Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 paskirtos ir Lietuvos laisvosios rinkos instituto atliktos ekspertizės. Ieškovai pažymi, kad nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl proporcingumo principo. Ieškovų nuomone, nors atsakovas nurodo, kad buvo didinamas darbo užmokesčio fondas kai kuriems teismams, tačiau nėra duomenų, jų nenurodo ir atsakovas, kad darbo užmokestis nebuvo sumažintas ar buvo padidintas skunde nurodytų Klaipėdos apygardos teismo ar Panevėžio apygardos teismo teisėjams.

19Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas pakeistinas.

20Pagal CPK 320 straipsnio pirmąją dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.).

21Byloje nustatyta, kad ieškovams – Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjams – atlyginimas iki 1999 m. gruodžio 31 d. buvo mokamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimą Nr. 666 „Dėl Lietuvos Respublikos teismų teisėjų, prokuratūros sistemos ir Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento pareigūnų bei kitų darbuotojų darbo apmokėjimo“ ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimą Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“, o nuo 2000 m. sausio 1 d. ieškovams atlyginimas buvo sumažintas ir mokamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1494 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 689 „Dėl teisėtvarkos, teisėsaugos ir kontrolės institucijų vadovaujančiųjų pareigūnų ir valdininkų darbo apmokėjimo“ dalinio pakeitimo“. Byloje kilo ginčas dėl ieškovams priklausiusios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimo pagrįstumo ir šios darbo užmokesčio dalies priteisimo.

22Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje yra nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje inter alia nustatyta, kad teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Konstitucijoje įtvirtintas teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas įpareigoja įstatymų leidėją nustatyti tokias teisėjo ir teismo nepriklausomumą užtikrinančias garantijas, kurios užtikrintų teismo nešališkumą priimant sprendimą, neleistų kištis į teisėjo ir teismo veiklą įgyvendinant teisingumą. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas nustačius teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijas, įtvirtinus teisminės valdžios savivaldą, teismų finansinį ir materialinį techninį aprūpinimą, kad visos šios garantijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios, todėl pažeidus bet kurią iš teismo ir teisėjo nepriklausomumo garantijų gali būti pakenkta teisingumo įgyvendinimui, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimai). Teisėjo socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų apsauga yra viena iš konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo užtikrinimo garantijų. Teisėjas, kaip ir kiekvienas asmuo, turi teisę ginti savo teises, teisėtus interesus bei teisėtus lūkesčius (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 22 d. nutarime konstatavo, kad teisėjo socialinės garantijos kyla iš konstitucinio teisėjų ir teismų nepriklausomumo principo. Teisėjas, kuriam tenka pareiga nagrinėti visuomenėje kylančius konfliktus, taip pat ir asmens konfliktus su valstybe, turi būti ne tik aukštos profesinės kvalifikacijos bei nepriekaištingos reputacijos, bet ir materialiai nepriklausomas, saugus dėl savo ateities. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių (materialinių) garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijoje (inter alia jos 109 straipsnyje) įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, kuriuo siekiama teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomeninių organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, kitų juridinių ir fizinių asmenų įtakos.

23Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė, kad bloginti įstatymų numatytas finansines ir materialines technines teismų veiklos sąlygas, mažinti teisėjų atlyginimą galima tik įstatymu, kad tai daryti galima tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė būklė yra itin sunki; tokiu atlyginimo mažinimu neturi būti sudaroma prielaidų kitoms valstybės valdžios institucijoms, jų pareigūnams pažeisti teismų nepriklausomumo. Kai iš esmės pakinta valstybės ekonominė ir finansinė būklė, kai dėl ypatingų aplinkybių (ekonominės krizės, gaivalinės nelaimės ir kt.) valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, valstybės funkcijoms vykdyti ir viešiesiems interesams tenkinti, taigi ir teismų materialiniams bei finansiniams poreikiams užtikrinti dėl objektyvių priežasčių gali pritrūkti lėšų. Esant tokioms aplinkybėms, įstatymų leidėjas gali pakeisti teisinį reguliavimą, pagal kurį nustatyti atlyginimai įvairiems asmenims, ir įtvirtinti tiems asmenims mažiau palankų atlyginimų teisinį reguliavimą, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes. Tačiau ir tokiais atvejais įstatymų leidėjas turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. paisyti proporcingumo principo reikalavimų. Be to, esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai paprastai turėtų būti peržiūrimas ir mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, taip pat įvairių iš valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšų finansuojamų sričių finansavimas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutarimas).

24Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime pabrėžė, kad kol įstatymų leidėjas nėra įvykdęs savo konstitucinės pareigos pakoreguoti teisėjų atlyginimų santykių įstatyminio reguliavimo, asmenys, manantys, jog jų teisės ar laisvės Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nustatytu teisėjų atlyginimo santykių teisiniu reguliavimu yra pažeidžiamos būtent dėl to, kad įstatymo leidėjas nėra įvykdęs šios savo konstitucinės pareigos, turi teisę ir dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, o atitinkami teismai, pagal savo kompetenciją nagrinėjantys tokias bylas, pagal Konstituciją privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės ar laisvės šiuo įstatymu iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių ar laisvių teisminę gynybą, taikydami ne tik įstatymą, bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisėjų atlyginimo santykio visuminio teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugai užtikrinti atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose tol, kol įstatymų leidėjas įvykdys savo konstitucinę pareigą ir teisėjų atlyginimų santykių įstatyminį reguliavimą pakoreguos taip, kad jis atitiktų Konstituciją.

25Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, spręsdama analogišką ginčą, 2007 m. vasario 21 d. nutartyje nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Šios teisės negalima paneigti. Asmeniui jo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas garantuojamas nepriklausomai nuo jo teisinio statuso, lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų arba kitų požymių. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismai, teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi, teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas inter alia nustatant teisėjo įgaliojimų trukmės neliečiamumo, teisėjo asmens neliečiamumo, teisėjo socialines (materialines) garantijas. Teisėjo atlyginimo apsauga – viena iš teisėjo socialinių (materialinių) nepriklausomumo garantijų. Teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, siekiant teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomenės organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Valstybės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisėjų atlyginimo santykius reglamentuojančius teisės aktus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu, kurio vienas iš esminių elementų – teisinio saugumo principas – inter alia reiškia, kad teisinį reguliavimą galima keisti tik laikantis iš anksto nustatytos tvarkos ir nepažeidžiant Konstitucijos principų ir normų, teisinio reguliavimo keitimu negalima paneigti asmens įgytų teisių, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių bei nepagrįstai pabloginti asmens teisinę padėtį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija minėtoje nutartyje pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos normas ir principus, kurių turinys atskleistas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo baigiamuosiuose aktuose: 1) teisėjo ir teismų nepriklausomumas bei jo garantijų apsauga kyla iš Konstitucijos; Konstitucijos normų galiojimas ir tiesioginis jų taikymas negali būti saistomas jokių kitų sąlygų, išskyrus pačioje Konstitucijoje nustatytas sąlygas; 2) sąvoka „teisėjo atlyginimas“ apima visas išmokas, mokamas teisėjui iš valstybės biudžeto; 3) teisėjų atlyginimai turi būti nustatomi įstatymu, jų dydžiai, kaip ir teisėjams nustatytos materialinės bei socialinės garantijos, turi būti tokie, kad atitiktų teisėjo konstitucinį statusą, jo orumą ir atsakomybę; teisėjų atlyginimai, jiems nustatytos materialinės bei socialinės garantijos gali būti diferencijuojamos pagal aiškius, ex ante žinomus kriterijus, nesusijusius su teisingumo vykdymu sprendžiant bylas (pavyzdžiui, pagal asmens darbo teisėju trukmę), teisėjo atlyginimas neturi priklausyti nuo jo darbo rezultatų; 4) Lietuvos Respublikos Konstitucija draudžia mažinti teisėjų atlyginimus bei socialines garantijas; bet kokie mėginimai mažinti teisėjo atlyginimą ar kitas socialines garantijas arba teismų finansavimo ribojimas yra traktuotini kaip kėsinimasis į teisėjų ir teismų nepriklausomumą; 5) teisėjų atlyginimų mažinimas yra galimas tik tada, kai valstybėje susiklosto itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; tai daryti galima tik įstatymu ir tik laikinai – kol valstybės ekonominė ir finansinė padėtis yra itin sunki; atlyginimų mažinimas tokiu atveju galimas tik laikantis proporcingumo principo reikalavimų. Teisėjų atlyginimo mažinimas pažeidžiant minėtus principus reikštų teisėjų nepriklausomumo pažeidimą. Šio Konstitucijoje įtvirtinto principo pažeidimas yra viešojo intereso pažeidimas.

26Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija, atsižvelgdama į teisėjų atlyginimo teisinių santykių reguliavimą, teisėjų gauto atlyginimo dydį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimuose ir 2000 m. sausio 12 d., 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimuose suformuotą oficialią konstitucinę doktriną bei vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109 straipsniais, konstituciniais teisinės valstybės, teisingumo, teisinio tikrumo ir saugumo, teisėtų lūkesčių apsaugos principais, konstatavo, kad teisėjai įgijo teisę gauti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 666 ir 1997 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 689 nustatyto dydžio atlyginimą. Ši įgyta teisė yra saugoma Konstitucijos, todėl teisinėmis priemonėmis gintina nuo pažeidimų. Minėtoje nutartyje taip pat išaiškinta, kad nustačius, jog atlyginimas ieškovėms (civilinė byla Nr. 3K-P-187/2007) buvo sumažintas bei sumažintas atlyginimas joms mokamas ir pastaruoju metu dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis ir tokia padėtis tebesitęsia, kad atlyginimas sumažintas laikantis proporcingumo principo, tai nebūtų teisinio pagrindo konstatuoti ieškovių teisės pažeidimą ir ją ginti. Tuo tarpu nustačius, kad atlyginimas ieškovėms buvo sumažintas ne dėl to, kad valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis, arba kad atlyginimas sumažintas nesilaikant proporcingumo principo, arba kad sumažintas atlyginimas ieškovėms mokamas pažeidžiant galimybės mažinti teisėjo atlyginimą laikinumą, būtų pagrindas konstatuoti, kad minėta ieškovių teisė yra pažeista, ir ją ginti. Minėtoje nutartyje taip pat pažymėta, kad proporcingumo principas reikalauja, jog teisės aktais nustatytos teisinės priemonės būtinos demokratinėje visuomenėje ir turi būti tinkamos siekiamiems teisėtiems ir visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų finansavimas iš biudžeto, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas. Tokiu atveju mažinant atlyginimus turi būti išlaikyta pusiausvyra tarp asmenų, kuriems atlyginimas sumažinamas, teisių ir teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų. Akivaizdu, kad, esant itin sunkiai valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas.

27Teisėjų kolegija pripažįsta tik iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo argumentą dėl pirmosios instancijos teismo netinkamo ekspertizės akto įvertinimo. Bylos duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas valstybės ekonominę ir finansinę padėtį, rėmėsi analogiškoje byloje atliktos ekonominės ekspertizės aktu. Minėtame ekspertizės akte ekspertai apibrėžė ekonominės ir finansinės padėties sąvokas ir nurodė, jog tai reiškia iš esmės skirtingus dalykus. „Ekonominė padėtis valstybėje“ apibūdina bendrą šalies, t. y. rinkos dalyvių, ekonominę būklę, kurią atspindi makroekonominių rodiklių visuma, o „finansinė padėtis valstybėje“ traktuotina kaip nacionalinio šalies biudžeto, kitų biudžetų ir fondų, valstybės prisiimtų finansinių įsipareigojimų vykdymo apibūdinimas (kaip valstybės institucijų, iždo finansinė padėtis). „Ekonominė“ ir „finansinė“ padėtis dažnai yra susiję reiškiniai, nes valstybės ekonominė padėtis tiesiogiai veikia valstybės finansinę padėtį. Ekspertai pažymėjo, kad sunki valstybės finansinė padėtis gali susidaryti dėl netinkamos valstybės biudžeto išlaidų politikos, t. y. blogą finansinę padėtį valstybėje gali sukurti ir pernelyg optimistiškai planuojamos išlaidos, neatitinkančios pajamų bei sąlygojančios biudžeto deficitą, ir tokiu būdu valstybės skola ar biudžeto deficitas gali atsirasti ir net augti, esant gerai ekonominei padėčiai valstybėje. Ekspertai ekonominei padėčiai įvertinti išanalizavo 39 rodiklius, finansinei padėčiai įvertinti – 12 rodiklių. Apibendrinę nagrinėtus rodiklius, ekspertai padarė išvadą, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje prasidėjo 1999 metais ir truko iki 2003 metų, kuriais buvo pagerėję daugiau nei pusė nagrinėtų rodiklių; ekonominė būklė gerėjo palaipsniui, jos sukūrimas nebuvo toks akivaizdus, kaip būklės pablogėjimas 1999 metais (ekspertizės akto išvados 6 punktas). Itin sunki finansinė padėtis valstybėje prasidėjo 1999 metais, o 2004 metais 7 iš 12 nagrinėtų rodiklių buvo pagerėję – iš jų 5 susiję su VSD fondo būkle, tačiau 4 rodikliai, rodantys pagrindinio valstybės lėšų fondo būklę, nepasiekė ikikrizinio lygio iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos (2006 metų) (ekspertizės akto išvadų 12 p.). Ekspertai pažymėjo, kad kadangi valstybės ekonominė padėtis priklauso ne tik nuo objektyvių, bet ir nuo subjektyvių faktorių, esant gerai ekonominei padėčiai, bloga valstybės finansų padėtis didžiąja dalimi yra nulemta valstybės nesugebėjimo riboti išlaidas; jau esant blogai valstybės finansų padėčiai, buvo prisiimti nauji įsipareigojimai, pritarta naujoms investicijoms, tęsėsi neefektyvus valstybės lėšų panaudojimas ir nors buvo galimybė pagerinti valstybės finansinę padėtį ribojant išlaidas, to nebuvo padaryta. Teisėjų kolegija, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nurodęs minėtas ekspertizės išvadas, nekonstatavo, kad itin sunki ekonominė padėtis, prasidėjusi nuo 1999 m., truko iki 2003 m., ir nenurodė minėtos aplinkybės reikšmės ieškinio pagrįstumui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 nurodė, kad atsižvelgdama į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme, nes priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. birželio 18 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 konstatavo, kad 1999 metais, tai yra laikotarpiu, kai buvo sumažinti teisėjų atlyginimai, valstybėje buvo susiklosčiusi itin sunki ekonominė, finansinė padėtis; teisėjų atlyginimų mažinimas buvo atliekamas laikantis proporcingumo principo, nes pavieniai atskirų asmenų atlyginimo didinimo atvejai nekeičia reiškinio esmės ir neatspindi ketinimo nukrypti nuo proporcingumo principo; valstybės ekonominė ir finansinė padėtis pagerėjo nuo 2003 m., o nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas ir nuo šio laikotarpio pradžios pažeistos teisės turėtų būti ginamos. Nurodytos išvados, teisėjų kolegijos nuomone, yra reikšmingos bei svarbios nagrinėjamai bylai.

28Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismo išvada dėl proporcingumo principo pažeidimo nepagrįsta. Kaip minėta, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, jog teisėjų atlyginimų mažinimas bus teisėtas tik tuomet, jei tai bus daroma proporcingai. Tai reiškia, kad, esant itin sunkiai valstybės ekonominei, finansinei padėčiai, turėtų būti mažinamas visų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų biudžetinis finansavimas, įvairių iš valstybės biudžeto lėšų finansuojamų sričių finansavimas, taip pat iš valstybės biudžeto apmokamų asmenų atlyginimas, be to, esant itin sunkiai valstybės ekonominei bei finansinei padėčiai, iš valstybės biudžeto apmokamų net ir dalies asmenų atlyginimas negalėtų būti didinamas. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad proporcingumo principas pažeistas, netinkamai rėmėsi 1999-2001 metų Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymais, iš kurių matyti, kad darbo užmokesčio fondas kai kurioms iš biudžeto finansuojamoms įstaigoms padidėjo. Aplinkybė, kad nurodytu laikotarpiu buvo padidintas darbo užmokesčio fondas atskirom institucijoms, nepatvirtina ir nereiškia šios institucijos darbuotojų darbo užmokesčio padidinimo, kadangi darbuotojų skaičius gali keistis. Pavieniai atskirų asmenų darbo užmokesčio didinimo atvejai, teisėjų kolegijos nuomone, neapsprendžia reiškinio esmės ir nėra nukrypimas nuo proporcingumo principo. Teisėjų kolegijos nuomone, kiekvieno valstybei svarbaus objekto ar renginio finansavimo negalima sieti su proporcingumo principo pažeidimu, be to, vien finansavimo duomenys nepatvirtina, kad skirti asignavimai buvo realiai gauti bei įsisavinti. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. birželio 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 ir Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2009 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 konstatavo, kad proporcingumo principas, sumažinant teisėjams darbo užmokestį, nebuvo pažeistas. Teisėjų kolegijos nuomone, mažinant teisėjams darbo užmokestį proporcingumo principas nebuvo pažeistas.

29Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. birželio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-3/2008 nurodė, kad ekspertizės akto išvadose yra konstatuota, kad itin sunki ekonominė padėtis šalyje truko iki 2003 m., valstybės sunki finansinė padėtis nepasibaigė iki nagrinėjamo laikotarpio pabaigos 2006 m.) (ekspertizės akto išvadų 6, 12 p.). Minėtoje nutartyje nurodyta, kad ekspertas R. Š. teismo posėdyje patvirtino, kad valstybės finansinę padėtį didžia dalimi gali lemti subjektyvus faktorius – valstybės nemokėjimas, nesugebėjimas tvarkytis su savo finansais, todėl finansinė padėtis negali būti lemiamas veiksnys nustatant, ar atskiriems iš valstybės lėšų finansuojamiems pareigūnams (tarp jų ir teisėjams) gali būti mažinami atlyginimai ar valstybėje taikomos kitos ekonominės sankcijos ir šiuo atveju lemiamą reikšmę turi bendra valstybės ekonominė, finansinė būklė, kuri, kaip nurodė ekspertas ir iš esmės pripažino atsakovų atstovai, pagerėjo nuo 2003 m. Minėtoje nutartyje teisėjų kolegija nurodė, kad valstybės ekonominei ir finansinei padėčiai pagerėjus nuo 2003 m., tačiau nuo šio laikotarpio valstybei neatšaukus ekonominių priemonių (šiuo atveju atlyginimų mažinimo) taikymo, tuo buvo pažeistas tokių priemonių laikinumo principas, todėl ieškovų pažeistos teisės turi būti ginamos. Nurodytos minėtos nutarties išvados, teisėjų kolegijos nuomone, reikšmingos nagrinėjamai bylai. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2008 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi atsisakė priimti atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 18 d. nutarties peržiūrėjimo, konstatuodama, kad kasaciniame skunde abstrakčiai teigiama apie, jo nuomone, padarytus teisės pažeidimus, tačiau teisiniai argumentai, leidžiantys daryti išvadą apie kasacijos galimumą nepateikti, kad kasacinio skundo teiginiai nepatvirtina, jog apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.

30Teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog teisėjų atlyginimų mažinimu buvo suvaržytas teismų nepriklausomumas taip, kad teismai dėl nepakankamo finansavimo tapo priklausomi nuo valdžios institucijų ar atskirų pareigūnų, kad teismas negalėtų vykdyti savo funkcijų. Kaip jau buvo minėta, teisėjo nepriklausomumas yra užtikrinamas nustatant teisėjo socialines (materialines) garantijas, o teisėjo atlyginimo apsauga – viena iš teisėjo socialinių (materialinių) nepriklausomumo garantijų, kurios konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo, kuriuo siekiama teisingumą vykdančius teisėjus apsaugoti tiek nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių poveikio, tiek nuo kitų valdžios įstaigų ir pareigūnų, politinių ir visuomenės organizacijų, komercinių ūkinių struktūrų, juridinių ir fizinių asmenų įtakos. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismui konstatavus aplinkybę, kad ieškovams – teisėjams – buvo nepagrįstai sumažintas atlyginimas, pirmosios instancijos teismui savaime buvo pagrindas konstatuoti, jog nepagrįstas teisėjų atlyginimų sumažinimas suvaržė teismų nepriklausomumą ir galimybę tinkamai vykdyti savo funkcijas.

31Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2008 m. sausio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-790/2009 konstatavo, kad DK 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi ir teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose. Pagal Darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 41 straipsnio pirmoji dalis numato, kad teisėjas skiriamas į pareigas tik Konstitucijos 112 straipsnyje ir šiame įstatyme nustatyta tvarka bei pagrindu; jis yra valstybės pareigūnas, turintis specifinius, šiame bei kituose įstatymuose numatytus valstybės valdžios įgaliojimus. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 96 straipsnį teisėjų darbo užmokestis nustatomas įstatymu; teisėjo darbo teisme metu draudžiama mažinti teisėjo atlyginimą, išskyrus Lietuvos Respublikos teismų įstatymo numatytus atvejus, ar kitas socialines garantijas. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio penktosios dalies 2 punktą šis įstatymas netaikomas teisėjams. Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į minėtas įstatymų nuostatas, darytina išvada, kad, susidarius teisės reglamentavimo spragoms, klausimai, kurie yra susiję su teisėjų darbine veikla ir kurie nereglamentuojami Lietuvos Respublikos teismų įstatymo, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimo įstatymo ir kt., pagal įstatymo analogiją spręstini vadovaujantis Darbo kodekso nuostatomis. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatomis turėtų būti remiamasi teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo bylose ir nagrinėjamu atveju ieškovams priteistinas neišmokėto darbo užmokesčio dydis skaičiuotinas už trejus metus. Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamo ginčo atveju netaikytinos Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatos, nepagrįsta.

32Teisėjų kolegija pažymi, kad 2008 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymas Nr. X-1761, kuris įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d., nustato teisėjams nesumokėtos teisėjų darbo užmokesčio ir kitų neišmokėtų išmokų dalies grąžinimą. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio pirmąją dalį teisėjams, kurių įgaliojimai nepasibaigę iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus – nuo 2005 m. spalio 31 d. iki 2008 m. spalio 31 d.; pagal 2 straipsnio antrąją dalį teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už paskutinius trejus metus nuo teisėjo įgaliojimų pasibaigimo dienos; pagal 2 straipsnio trečiąją dalį teisėjams, kurių įgaliojimai pasibaigę nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2005 m. gruodžio 31 d., nesumokėta darbo užmokesčio dalis grąžinama už laikotarpį, dirbtą nuo 2003 m. sausio 1 d. iki teisėjų įgaliojimų pasibaigimo dienos. Minėto įstatymo 5 straipsnis, kuris įsigaliojo 2008 m. lapkričio 11 d., nustato, kad Vyriausybė iki 2009 m. sausio 1 d. turi nustatyti nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo teisėjams tvarką ir nesumokėtos socialinių ir valstybinio socialinio draudimo išmokų, kurių dydis priklausė nuo teisėjo darbo užmokesčio, dalies paskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybė nėra priėmusi minėtų tvarkų, o minėtas įstatymas numato tik bendruosius teisėjams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo principus ir kad realiai įstatymas nepradėtas įgyvendinti ir tam net nėra sąlygų, teisėjų kolegija daro išvadą, kad priėmus minėtą įstatymą skola ieškovams nebuvo padengta ir kad ieškovai turi reikalavimą atsakovams dėl darbo užmokesčio nepriemokos. Teisėjų kolegija pažymi, kad, teismui apgynus ieškovų teises teismine tvarka, jie negalės reikalauti tos pačios neišmokėtos teisėjų atlyginimo dalies dar kartą pagal Lietuvos Respublikos teisėjams nesumokėto darbo užmokesčio dalies grąžinimo įstatymą, jeigu jos nuostatos bus įgyvendintos.

33Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovai L. A. , L. B. , S. G. , R. M. , N. Š. , D. V. 2007 m. gegužės 30 d. paduotu teismui patikslintu ieškiniu prašė priteisti jiems iki 2007 m. gegužės 28 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, į tai, kad ieškovams darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos gali būti priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, bei vadovaudamasi į bylą pateiktomis Vilniaus apygardos teismo pažymomis apie ieškovų darbo užmokestį 2004-2007 metais (t. 1, b. l. 65-116), sprendžia, kad priteistina iš atsakovo ieškovams nesumokėta darbo užmokesčio dalis už paskutinius trejus metus iki patikslinto ieškinio padavimo momento, t.y. priteistina ieškovui L. A. 96 407,80 Lt, ieškovei L. B. 95 320,24 Lt, ieškovui S. G. 96 456,69 Lt, ieškovei R. M. 95 643,67 Lt, ieškovei N. Š. 95 816,47 Lt, ieškovui D. V. 101 379,91 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, neatskaičius mokesčių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 6, 109, 144 str.; Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 1, 3, 96 str.; CK 1.1, 1.2., 1.136-1.138 str.; DK 1, 2 , 186, 298 str.).

34Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė J. B. patikslintu ieškiniu prašė priteisti jai iki 2003 m. rugsėjo mėnesio nesumokėto darbo užmokesčio dalį, kadangi ji dirbo teisėja iki 2003 m. rugsėjo mėnesio. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad neišmokėtos darbo užmokesčio sumos gali būti priteisiamos už laikotarpį, kuris pradedamas skaičiuoti nuo 2003 m. sausio 1 d., kai baigėsi itin sunki valstybės ekonominė būklė, darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos gali būti priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, bei vadovaudamasi į bylą pateikta Vilniaus apygardos teismo pažyma apie ieškovės J. B. darbo užmokestį 2003 m., sprendžia, kad priteistina ieškovei J. B. 27 720,35 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, neatskaičius mokesčių.

35Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas pakeistinas: ieškinys tenkintinas iš dalies, priteistina iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ieškovui L. A. 96 407,80 Lt, ieškovei L. B. 95 320,24 Lt, ieškovei J. B. 27 720,35 Lt, ieškovui S. G. 96 456,69 Lt, ieškovei R. M. 95 643,67 Lt, ieškovei N. Š. 95 816,47 Lt, ieškovui D. V. 101 379,91 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, neatskaičius mokesčių; kita ieškinio dalis atmestina.

36CPK 284 straipsnio pirmoji dalis numato, kad teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visuotinai žinomą aplinkybę apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį, sprendžia, kad sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui.

37Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 2 punktu,

Nutarė

38Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą pakeisti, sprendimo rezoliucinę dalį suformuluojant taip:

39„Ieškinį tenkinti iš dalies.

40Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ieškovui L. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 96 407,80 Lt (devyniasdešimt šešis tūkstančius keturis šimtus septynis litus aštuoniasdešimt centų), ieškovei L. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 95 320,24 Lt (devyniasdešimt penkis tūkstančius tris šimtus dvidešimt litų dvidešimt keturis centus), ieškovei J. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 27 720,35 Lt (dvidešimt septynis tūkstančius septynis šimtus dvidešimt litų trisdešimt penkis centus), ieškovui S. G. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 96 456,69 Lt (devyniasdešimt šešis tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt šešis litus šešiasdešimt devynis centus), ieškovei R. M. (asmens kodas ( - ) 95 643,67 Lt (devyniasdešimt penkis tūkstančius šešis šimtus keturiasdešimt tris litus šešiasdešimt septynis centus), ieškovei N. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 95 816,47 Lt (devyniasdešimt penkis tūkstančius aštuonis šimtus šešiolika litų keturiasdešimt septynis centus), ieškovui D. V. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 101 379,91 Lt (šimtą vieną tūkstantį tris šimtus septyniasdešimt devynis litus devyniasdešimt vieną centą) neišmokėto darbo užmokesčio, neatskaičius mokesčių.

41Kitą ieškinio dalį atmesti.

42Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.“

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. Ieškovai L. A. , L. B. , J. B. , S. G. , R. M. , N. Š. , D. V. 2000 m.... 4. Vilniaus apygardos teismas 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ieškinį... 5. Teismas nurodė, kad, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo... 6. Teismas pažymėjo, kad atlyginimai ieškovams galėjo būti mažinami tik... 7. Teismas nurodė, kad teismas buvo sustabdęs bylą, kol Lietuvos apeliaciniame... 8. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gruodžio 28... 9. Teismo nuomone, ekspertų pastebėjimai iš dalies patvirtina, kad, mažinant... 10. Teismas konstatavo, kad, mažinant ieškovų atlyginimus, nebuvo laikomasi ne... 11. Teismo teigimu, neproporcingu atlyginimų mažinimu vienai socialinei... 12. Dėl nurodytų argumentų teismas konstatavo, kad ieškovų reikalavimai... 13. Teismas atmetė atsakovo prašymą taikyti Darbo kodekso 298 straipsnio... 14. Teismas nurodė, kad ieškovai dėl savo teisių pažeidimo į teismą... 15. Teismas konstatavo, kad ieškovų teisių pažeidimas yra tęstinio pobūdžio,... 16. Teismo nuomone, atsakovo argumentai, kad, pačiai valstybei esant atsakovu, iš... 17. Apeliaciniu skundu atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos... 18. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovai L. A. , L. B. , S. G. , R. M. , N.... 19. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos teismo 2008 m.... 20. Pagal CPK 320 straipsnio pirmąją dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 21. Byloje nustatyta, kad ieškovams – Vilniaus apygardos administracinio teismo... 22. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje yra... 23. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime nurodė,... 24. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendime... 25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija... 26. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių... 27. Teisėjų kolegija pripažįsta tik iš dalies pagrįstu apeliacinio skundo... 28. Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo argumentą, jog... 29. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008... 30. Teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta pagrįstu apeliacinio skundo... 31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2008 m. sausio... 32. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2008 m. spalio 28 d. Lietuvos Respublikos... 33. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad ieškovai L. A. , L. B. , S. G.... 34. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė J. B. patikslintu ieškiniu prašė... 35. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinis skundas... 36. CPK 284 straipsnio pirmoji dalis numato, kad teismas turi teisę... 37. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio... 38. Vilniaus apygardos teismo 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą pakeisti,... 39. „Ieškinį tenkinti iš dalies.... 40. Priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos... 41. Kitą ieškinio dalį atmesti.... 42. Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.“...