Byla 2A-284-178/2017
Dėl piniginių lėšų priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo A. B

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Danguolės Martinavičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovams J. J., bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Plusta“ dėl piniginių lėšų priteisimo ir sandorių pripažinimo negaliojančiais, trečiasis asmuo A. B..

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovas patikslintame ieškinyje prašo: (1) pripažinti negaliojančiais 2009 m. balandžio 29 d. UAB „Plusta“ kasos pajamų orderį PLUS Nr. 1812 dėl 150 000 Lt gavimo iš atsakovės, (2) 2009 m. balandžio 30 d. sudarytos statinių pirkimo-pardavimo sutarties tarp UAB „Plusta“ ir atsakovės dėl statinių įsigijimo (toliau – Sutartis) dalį, kuria padarytas šalių susitarimas, kad už perkamus statinius visiškai atsiskaityta, (3) ieškovo 2009 m. gruodžio 15 d. paaiškinimą „dėl 150 000 Lt pastato UAB „Plusta“ pinigų gavimo“; (4) priteisti iš atsakovų 43 443 Eur sumą; (5) priteisti bylinėjimosi išlaidas (1 t., b.l. 96-100).
  2. Nurodė, kad jis, būdamas UAB „Plusta“ direktoriumi, tarpininkaujant trečiajam asmeniui A. B., 2009 m. balandžio 30 d. pagal Sutartį atsakovei pardavė UAB „Plusta“ priklausantį pastatą už 300 000 Lt. Už perkamus pastatus 150 000 Lt sumokėjo trečiasis asmuo. Likusią pinigų dalį trečiasis asmuo ir atsakovė pažadėjo sumokėti vėliau. Negavęs dalies pinigų iš atsakovės, pats pasiskolino ir įnešė 150 000 Lt į UAB „Plusta“ kasą. Sutarties sudarymo metu notarui patvirtino, jog statinių kaina sumokėta, nes tikėjosi atgauti pinigus iš atsakovės ir trečiojo asmens. Ginčijamą 2009 m. gruodžio 15 d. raštelį dėl 300 000 Lt gavimo ieškovas pasirašė todėl, kad tikėjosi gauti iš trečiojo asmens likusią pinigų dalį už parduotus pastatus, nors jų taip ir neatgavo. Atsakovė, nesumokėjusi likusios perkamų pastatų kainos, be teisinio pagrindo gavo ieškovo sąskaita 150 000 Lt (43 443 Eur).

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Šiaulių apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo 600 Eur trečiajam asmeniui A. B. už advokato pagalbą.
  2. Teismas nurodė, kad atsakovė privalėjo atsiskaityti ne su ieškovu, kuris nebuvo sandorio šalimi, o su pastato pardavėja UAB „Plusta“. Ši buvo pateikusi ieškinį dėl Sutarties pripažinimo negaliojančia. Šiaulių apygardos teismas 2012 m. kovo 9 d. sprendimu nustatė, kad atsakovė Sutarties sudarymo metu turėjo pakankamai lėšų šiam turtui įsigyti ir už parduodamą pastatą UAB „Plusta“ buvo sumokėta visa 300 000 Lt suma, todėl UAB „Plusta“ reikalauti papildomos 150 000 Lt sumos neturi pagrindo. Teismas nenustatė ir atsakovės kaip pirkėjos nesąžiningumo fakto. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. birželio 7 d. nutartimi minėtą Šiaulių apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą, o apelianto teiginius, kad minėtas sandoris buvo fiktyvus, pripažino nepagrįstais. Todėl teismas nurodė, kad toje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, nustatytos faktinės aplinkybės nebegali būti iš naujo įrodinėjamos, jos tapo prejudiciniais faktais (CPK 182 str. 1 d. 2 p.).
  3. Ieškovo teiginiai, kad 150 000 Lt už atsakovės perkamą turtą į UAB „Plusta“ kasą 150 000 Lt jis įnešė paties skolintais pinigais, o 2009 m. gruodžio 15 d. raštelį dėl 300 000 Lt gavimo pasirašė todėl, kad tikėjosi gauti iš trečiojo asmens likusią pinigų dalį už parduotus pastatus neparemti jokiais įrodymais ir tai yra tik ieškovo prielaidos, kuriomis negali remtis byloje sprendimą priimantis teismas (CPK 263 str.). Ieškovo teiginiai, kad Radviliškio rajono apylinkės teisme nagrinėjant baudžiamąją bylą, iškeltą pačiam ieškovui dėl UAB „Plusta“ apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo apklausiamos liudytojomis J. J. ir A. B. melavo, neatitinka tikrųjų bylos aplinkybių. LITEKO duomenimis ieškovui reikalaujant atlikti ikiteisminius tyrimus J. J. ir A. B. atžvilgiu dėl melagingų parodymų davimo atsiskaitant pagal minėtą sandorį Šiaulių apygardos teismas 2016 m. vasario 4 d. nutartyje konstatavo, kad surinktų ir išanalizuotų duomenų visuma nepatvirtina R. P. deklaratyvių teiginių, kad J. J. ir A. B. tyčia davė atitinkamus melagingus parodymus apklausiamos ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu (baudžiamoji byla Nr. 1S-64-616/2016).
  4. Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas ir negali būti paneigtas nei teikiant pakartotinius ar papildomus nesutikimo motyvus kitoje byloje, nei iškeliant kitą tapačią civilinę bylą ir pan. Todėl nėra teisinio pagrindo kitaip vertinti įsiteisėjusiais teismo sprendimais išspręstus ginčus dėl minėtų liudytojų parodymų teisingumo dėl atsiskaitymo aplinkybių už pirktą pastatą. Todėl teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo pareikštus reikalavimus.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

8

  1. Ieškovas (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti pirmosios instancijos teismui bylą nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas, būdamas šališkas ir neteisingas, iškraipė (pakeitė) ieškinio (sutikslinto ieškinio) pagrindą ir dalyką, neteisėtai, nemotyvuodamas pašalino proceso šalį - atsakovę BUAB „Plusta“, turinčią materialinį ir procesinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Pažeisdamas apelianto teises, išnagrinėjo bylą jam neatvykus į teismo posėdį dėl sunkios ir staigios ligos, atsiradusios vykstant į posėdį (CPK 329 str. 3 d. 1 p. absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas); be pateisinamos priežasties nedalyvaujant atsakovėms J. J. ir BUAB „Plusta“ bei trečiajam asmeniui; atėmęs teisę pateikti papildomus įrodymus ir teisę remtis prejudiciniais įrodymais, esančiais baudžiamojoje byloje Nr. 1-24-767-2015, neleidęs apklausti liudytojų, atėmęs teisę ir pareigą įrodinėti apelianto reikalavimus bei atsikirtimus, priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
    2. Apeliantas tiek ieškinyje, tiek patikslintame ieškinyje nurodė, kad esant įstatymo numatytiems pagrindams, galimas sprendimo už akių priėmimas, atsakovė bei trečiasis asmuo tokio sprendimo priėmimui neprieštaravo, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendimą už akių atsisakė priimti.
    3. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimo dalies „dėl trečiojo asmens reikalavimo priteisti 150 000 Lt“, kuria nustatyta, kad apeliantas nepraranda galimybės paduoti atskirą ieškinį ir reikalauti atgauti skolą iš atsakovų. Teismas šių aplinkybių nevertino.
    4. Šiaulių apygardos teismas 2012 m. kovo 9 d. sprendimu sprendė ginčą tarp UAB „Plusta“ ir kitų atsakovų dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, o ne dėl apelianto ieškinio.
    5. Teismas, nagrinėdamas bylą, privalo tiesiogiai ištirti byloje esančius įrodymus; apklausti dalyvaujančius byloje asmenis, išklausyti liudytojų parodymus, ištirti kitus įrodymus. Tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė. Į teismo posėdį nebuvo iškviestos ir apklaustos atsakovė ir trečiasis asmuo. Apeliantas prieš teismo posėdį susirgo ir pateko į ligoninę, todėl teismo posėdyje negalėjo dalyvauti. Apeliantui paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos advokatas prašė bylos nagrinėjimą atidėti, bet teismas tokio prašymo negirdėjo. Ieškinyje apeliantas nurodė, kad į teismo posėdį atsiveš liudytojus, tačiau šis apelianto prašymas neįvertintas.
    6. Neįvertinti atsakovės bei trečiojo asmens parodymai, duoti FNTT ir Radviliškio rajono apylinkės teisme. Teismas netyrė ir sprendime nepasisakė dėl pateiktų įrodymų, iš kurių matyti, kad tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo, būdamos įspėtos dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą pareigūnams ir teismui melavo.
    7. Neištyrus byloje esančių įrodymų, teismas pažeidė procesinės teisės normas, dėl ko sprendimas naikintinas, nes dėl šių pažeidimų neteisingai išspręsta byla. Apeliantas negalėjo remtis Radviliškio rajono apylinkės teismo baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais, nes 2015 m. birželio 25 d. nuosprendis apskųstas, byla apeliacine tvarka neišnagrinėta. Pirmosios instancijos teismas, nestabdydamas bylos iki kol bus išnagrinėta Radviliškio rajono apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-24-767/2015, kurioje yra didžioji dalis įrodymų, pažeidė CPK 163 straipsnio 3 punkto reikalavimus.
    8. Teismas pažeidė materialines teisės normas, nes nenagrinėjo ieškinio pagal apeliantės reikalavimą dėl CK 6.237 straipsnio taikymo.
  2. Atsakovė ir trečiasis asmuo atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Šiaulių apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti trečiajam asmeniui bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas pagrįstai sprendė, kad pagal Sutartį atsakovė privalėjo atsiskaityti ne su apeliantu, o su UAB „Plusta“. Jokiais įrodymais neparemti apelianto teiginiai apie tai, kad į UAB „Plusta“ kasą apeliantas įnešė už parduodamą nekilnojamąjį daiktą ne iš atsakovės prieš sandorio sudarymą gautus pinigus, o pasiskolintas lėšas. Teismas objektyviai ištyrė ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus.
    2. Teismas teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas (CK 6.237 str.). Atsakovė pastatą įsigijo teisėtai, Sutarties pagrindu. Šio sandorio teisėtumo klausimas patikrintas ir išspręstas tarp tų pačių šalių išnagrinėtoje byloje Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimu. Todėl teismas teisingai sprendė, kad apeliantė neįrodė, jog atsakovė gavo turtą be teisėto pagrindo.
    3. Teismas pagrįstai netenkino apelianto reikalavimų dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais. Šiuos ieškinio reikalavimus apeliantas grindė neva melagingų atsakovės ir trečiojo asmens parodymų dėl atsiskaitymo pagal Sutartį davimo faktu. Tačiau melagintų parodymų faktas teisme nepasitvirtino.
    4. Nėra absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo (CPK 329 str. 3 d. 1 p.), nes apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo tinkamai pranešta visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Teismas pagrįstai atsisakė priimti sprendimą už akių, nes nebuvo CPK 285 straipsnyje nustatytų pagrindų. Byla buvo nagrinėjama pakankamai ilgą laiko tarpą, posėdžiai buvo atidedami dėl apelianto ar jo atstovo negalėjimo juose dalyvauti arba teikiant įvairius prašymus. Atsakovė ir trečiasis asmuo pateikė atsiliepimus į ieškinį ir juos argumentavo, joms apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo žinoma.
    5. UAB „Plusta“ yra bankrutavusi, bankroto procedūros baigtos, ginčo šalimi ji nebegali būti.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

10

  1. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
  2. Byloje nustatyta, kad UAB „Plusta“, atstovaujama apelianto, Sutartimi pardavė atsakovei J. J. pastatą, esantį Laisvės al. 16, Šeduvoje, Radviliškio rajone, už 300 000 Lt (1 t., b. l. 118–121). Už įsigyjamą pastatą pardavėjai UAB „Plusta“ sumokėta 2009 m. balandžio 24 d. mokėjimo nurodymu 150 000 Lt (mokėtoja A. B.) (1 t., b.l. 115). Apeliantas nurodo, kad likusią pinigų dalį (150 000 Lt) jis pasiskolino ir už atsakovę įnešė į UAB „Plusta“ kasą, todėl ši suma iš atsakovės jam priteistina. Apeliantas taip pat prašo pripažinti negaliojančiais 2009 m. balandžio 29 d. UAB „Plusta“ kasos pajamų orderį PLUS Nr. 1812 dėl 150 000 Lt gavimo iš atsakovės, Sutarties dalį dėl šalių susitarimo, kad už perkamus statinius visiškai atsiskaityta, bei apelianto 2009 m. gruodžio 15 d. paaiškinimą „dėl 150 000 Lt pastato UAB „Plusta“ pinigų gavimo“. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė. Apeliantas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

11Dėl sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų

  1. Apelianto teigimu, egzistuoja absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nes pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo apeliantui dėl sunkios ligos neatvykus į teismo posėdį. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus.
  2. CPK 329 straipsnio 3 dalies 1 punktas numato, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra tuo atveju, jei teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Šiuo atveju apie 2016 m. rugsėjo 7 d. teismo posėdį, kuriame byla išnagrinėta iš esmės, apeliantui buvo žinoma, jis informuotas teismo pranešimu (2 t., b.l. 49). Apeliantas ir neneigia šios aplinkybės, priešingai, pats skunde nurodo, kad į teismo posėdį neatvyko dėl sunkios ir staigios ligos, atsiradusios vykstant į teismo posėdį. Beje, pastarajai aplinkybei patvirtinti apeliantas jokių įrodymų ir nepateikia. Pažymėtina, kad minėtame teismo posėdyje dalyvavo apelianto atstovas, kas pagal CPK 51 straipsnio 2 dalį prilyginama paties apelianto dalyvavimui.
  3. Apeliantas taip pat nurodo, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, kas reikštų, kad apeliantas remiasi CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu. Taip pat teigia, kad teismas neteisėtai ir nemotyvuodamas pašalino iš bylos atsakovą BUAB „Plusta“ (CPK 329 str. 2 d. 7 p.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad sprendimas dėl šių apelianto nurodytų aplinkybių turėtų būti naikinamas.
  4. Bylos duomenimis apelianto pareiškimai dėl Šiaulių apygardos teismo ir bylą nagrinėjusio teisėjo nušalinimo buvo spręsti Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 10 d. ir 2016 m. birželio 16 d. nutartimis, kuriose konstatuota, kad neįrodyta, jog byla Šiaulių apygardos teisme gali būti išnagrinėta pažeidžiant teismo ir teisėjų nešališkumo principą (1 t., b.l. 61-63; 2 t., b.l. 44-47). Apeliantas teismo šališkumą iš esmės grindžia procesinių normų pažeidimais nagrinėjant bylą. Tačiau pažymėtina, kad net ir šių normų pažeidimo konstatavimas savaime dar neteiktų pagrindo pripažinti teismo šališkumą. Tokio pobūdžio pažeidimai gali būti pagrindu sprendimo panaikinimui, jei dėl to galėjo neteisingai išspręsta byla ir pažeidimų negalima pašalinti apeliacinės instancijos teisme (CPK 329 str. 1 d.), tačiau jie nebūtinai rodo teismo šališkumą bylos baigties atžvilgiu. Ieškinio atmetimas taip pat nereiškia, kad bylą nagrinėjęs teisėjas buvo šališkas ieškovo (apelianto) atžvilgiu. Šiuo atveju apeliantas kitokių (be procesinių normų pažeidimo) teismo šališkumo įrodymų ar argumentų nepateikia. Todėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas nekonstatuotinas, o dėl apelianto nurodomų procesinių normų (ne)pažeidimo pasisakoma šioje nutartyje žemiau.
  5. Teisėjų kolegija pripažįsta iš dalies pagrįstais apelianto argumentus, susijusius su neišspręstu patikslinto ieškinio reikalavimu atsakovui BUAB „Plusta“ (apeliantas prašė priteisti 43 443 Eur tiek iš šios bendrovės, tiek iš J. J.). Teismas dėl jo nepasisakė nei sprendimo motyvuose, nei rezoliucinėje dalyje. Taigi, iš esmės teismas, pažeisdamas CPK 265 straipsnio nuostatas, išsprendė ne visus pareikštus reikalavimus. Tokiu atveju būtų pagrindas naikinti skundžiamą sprendimą, jei bylos šio atsakovo atžvilgiu negalima išskirti (CPK 329 str. 1 d. 7 p.), arba bylą šio atsakovo atžvilgiu grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 str. 2 d.). Tačiau iš Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad BUAB „Plusta“, pasibaigus bankroto procedūroms, dar bylos proceso pirmosios instancijos teisme eigoje buvo išregistruota (2016 m. rugpjūčio 10 d.), taigi, nustojo egzistuoti. Todėl pirmosios instancijos teismas šio atsakovo atžvilgiu bylą turėjo nutraukti (CPK 293 str. 8 p.). Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad grąžinti bylą/jos dalį nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš esmės vien tam, kad byla šio atsakovo atžvilgiu būtų nutraukta, neatitiktų nei proceso ekonomiškumo, nei koncentracijos principų (CPK 3 str. 1 d., 7 str.). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas sprendimas papildytinas nurodant, kad byla BUAB „Plusta“ atžvilgiu nutrauktina.
  6. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, spręstina dėl apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo.
  7. Apeliacinis skundas netenkintinas.
  8. Ieškinys grindžiamas CK 1.91 straipsnio, 6.237 straipsnio pagrindais. Kaip matyti iš pareikšto ieškinio tikslo, apeliantas siekia iš atsakovės susigrąžinti 43 433 Eur (150 000 Lt), kuriuos, pasak jo, jis už atsakovę sumokėjo savais (pasiskolintais) pinigais už Sutartimi atsakovės įgytą turtą.

    12.

  9. Kaip pagrįstai, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais dėl CK 6.237 straipsnio aiškinimo ir taikymo, nurodė pirmosios instancijos teismas, turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 str. 1, 2 d.). Taigi tam, kad atsirastų asmens pareiga grąžinti be pagrindo įgytą turtą kitam asmeniui turi būti, be kita ko, nustatyta, jog asmuo turtą įgijo, o įgijimas neturi teisinio pagrindo, t. y. daikto ar pinigų gavimas negali būti pateisinamas nei įstatymu, nei sandoriu.
  10. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į apelianto nurodomas faktines aplinkybes, visų pirma aktualu, ar yra pagrindas daryti išvadą, jog iš tikrųjų 150 000 Lt už turtą sumokėjo ne atsakovė, o apeliantas savo/skolintomis lėšomis. Tik konstatavus, jog ši aplinkybė įrodyta, galima būtų svarstyti ieškinio tenkinimo galimybes kitų reikšmingų CK 6.237 straipsnio (ar CK 6.242 straipsnio - atsakovės nepagrįsto praturtėjimo) taikymui aplinkybių kontekste.
  11. Pirmosios instancijos teismas ieškinio netenkino remdamasis, be kita ko, teismų sprendimais (kaip prejudiciniais) Šiaulių apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-385-372/2012 (CPK 182 str. 1 d. 2 p.). Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliantu, kad paminėtoje byloje ne visos teismų priimtuose sprendimuose nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią, nes toje byloje šiai bylai reikšmingos aplinkybės nebuvo nustatytos (ir net nebuvo nustatinėjamos). Toje byloje actio Pauliana ieškinį dėl Sutartimi perleisto turto buvo pareiškusi bankrutuojanti įmonė, todėl joje buvo nustatinėjamos tokiam ieškiniui reikšmingos sąlygos. Abiejose bylose neginčijama, kad už parduotą turtą įmonei Sutartyje nurodyta kaina buvo sumokėta (tai ir dabar nurodo apeliantas). Iš Šiaulių apygardos teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimo toje byloje matyti, kad ir įmonės administratorius pripažino neturįs pagrindo teigti, jog 150 000 Lt nebuvo įnešti įmonės kasą („buvo sumokėta visa 300 000 Lt suma“). Tačiau nagrinėjamu atveju apeliantas įrodinėja, kad dalį kainos įmonei sumokėjo ne pirkėja (atsakovė), o už ją sumokėjo jis savo/skolintomis lėšomis. Paminėtoje byloje tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai ne tik nenagrinėjo ir nenustatė, kieno lėšomis buvo atsiskaityta, bet dar daugiau –2012 m. kovo 9 d. sprendime nurodyta, kad dėl 150 000 Lt sumos reikalavimų pareikšta nebuvo ir (nagrinėjamos bylos) apeliantas turi teisę pateikti atskirą ieškinį. Todėl šiuo aspektu skundžiamame sprendime dėl prejudicinės kitos bylos sprendimo reikšmės nagrinėjamai bylai teigiama nepagrįstai, tokią reikšmę tik faktas, kad su įmone pagal Sutartį buvo atsiskaityta (kas, minėta, neginčijama ir šioje byloje), bet ne faktas, kieno (apelianto ar atsakovės) pinigais buvo atsiskaityta. Apeliantas nebuvo Sutarties šalis, su įmone yra atsiskaityta. Todėl, visų pirma, apeliantas, nebūdamas Sutarties šalimi, neturi teisės ginčyti Sutartį/jos dalį, antra, įmonei (nepaisant kieno pinigais) gavus visišką atsiskaitymą, nėra pagrindo pripažinti, kad ji buvo apgauta ir Sutartimi yra pažeistos jos teisės.
  12. Tačiau iš apelianto dėstomų aplinkybių nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad atsakovė įgijo/gavo 150 000 Lt. Šią sumą, anot paties apelianto versijos, iš jo gavo turto pardavėjas (įmonė), o ne atsakovė. Todėl ieškinys atsakovei CK 6.237 straipsnio pagrindu negalėtų būti tenkinamas. Tokiu atveju galima būtų tik svarstyti, ar atsakovė, jei už ją su įmone iš dalies atsiskaitė apeliantas, nėra nepagrįstai praturtėjusi (CK 6.242 str.). Tačiau apeliacinio skundo argumentai nepaneigia teismo išvados, jog aplinkybes, kad 150 000 Lt įmonei sumokėjo (už atsakovę) būtent apeliantas ir jo paties/pasiskolintomis lėšomis (o ne, pavyzdžiui, jam perduotomis pirkėjos), turėjo įrodyti jis, bet jų neįrodė (CPK 12, 178 str.).
  13. Į bylą be paties apelianto paaiškinimų apie 150 000 Lt sumokėjimą už apeliantę jo pasiskolintomis lėšomis, jo atžvilgiu taikytą apgaulę faktiškai nėra pateikta jokių konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų tokius paaiškinimus. Kasos pajamų orderis dėl 150 000 Lt ne tik įformintas atsakovės, o ne apelianto vardu (jei buvo įnešami jo asmeniniai pinigai), bet ir patvirtintas būtent atsakovės parašu (1 t., b.l. 7); Sutarties 3.1 punkte nurodyta, jog visus 300‘000 Lt (jau) sumokėjo pirkėja, nors apelianto teikiamos versijos atveju galėjo (ir turėjo) būti nurodytas tik įvykęs dalinis apmokėjimas su kitos mokėjimo dalies termino nustatymu, juo labiau, kad apeliantas nurodo ir paskolas apmokėjimui už atsakovę ėmęs tik po Sutarties sudarymo. Teisėjų kolegijos vertinimu, aiškinimas apie apmokėjimą už turto dalį asmeninėmis (skolintomis) lėšomis vien dėl tarpusavio pasitikėjimo apskritai menkai tikėtinas – apeliantas, būdamas pelno siekiančio juridinio asmens vadovas, nenurodo kitų įtikinamų priežasčių, kodėl jis, turėdamas galimybę Sutartyje nurodyti (jo aiškinimu) kitokią tikrąją faktinę padėtį bei numatyti realius atsiskaitymo terminus, ne tik to nenurodė, bet ėmėsi dengti itin didelę dalį atsakovės mokėtinos sumos be jokių tarpusavio įsipareigojimų kitokio teisinio įforminimo. Dar daugiau, 2009 m. gruodžio 15 d., t.y. net ir praėjus 8 mėnesiams po Sutarties sudarymo apeliantas pats (ir būtent) atsakovei prašant parašė paaiškinimą, kuriame nurodė, jog „likusieji 150 000 Lt įnešti į UAB „Plusta“ kasą 2009 m. balandžio 30 d.“ (1 t., b.l. 105), kas, be kita ko, paneigia ir aiškinimą apie savo pasiskolintų pinigų įnešimą, nes paskolas jis nurodo gavęs vėliau. Netgi taikant žemesnį nei vidutiniškai apdairaus asmens elgesio standartą ir turint galvoje galbūt buvusį pasitikėjimą, pakankamai neįtikima, kad bent jau tuomet bet kuris (besijaučiantis apgautu) asmuo, pasiskolinęs ir tokį ilgą laiką neatgavęs sumokėtų už kitą asmenį lėšų, ne tik nereikalautų jų grąžinti, bet priešingai – to asmens prašymu raštu (beje, rastu tik kratos metu) patvirtintų pinigų sumokėjimą. Kitaip tariant, apelianto teikiami paaiškinimai prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir iš esmės yra deklaratyvaus pobūdžio. Paminėtų įrodymų kontekste, netgi ir neatmetant versijos, jog apeliantas skolinosi iš kitų asmenų, tai niekaip neįrodo, kad paskolų paskirtis buvo atsiskaityti už apeliantę pagal šios įsipareigojimus už perkamą turtą, o ne kitiems tikslams, pavyzdžiui, atsiskaityti su kitais kreditoriais Beje, iš LITEKO duomenų (CPK 179 str. 3 d.) matyti, kad yra įsiteisėjęs Šiaulių apygardos teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-268-282/2016, kuriame, be kita ko, nurodyta, kad „byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog <...> į UAB „Plusta“ kasą būtų įneštos R. P. asmeninės ar skolintos lėšos“.
  14. Taigi, faktiškai byloje, išskyrus paties apelianto teiginius, nėra duomenų, kad jis savo/skolintomis lėšomis būtų sumokėjęs įmonei už atsakovę, bet yra ne vienas įrodymas, kurie tokius teiginius paneigia. Todėl teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo daryti išvadą, kad ieškinys turėjo būti tenkintas (CPK 185 str.).

13Dėl procesinės teisės normų pažeidimų

  1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teisme buvo pažeistos jo teisės, nes byla išnagrinėta jam dėl sunkios ligos nedalyvaujant teismo posėdyje. Su šiuo argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Visų pirma, dokumentų, patvirtinančių apelianto ligą pirmosios instancijos teismo posėdžio dieną apeliantas nėra pateikęs, o ir šalies liga paprastai nelaikoma svarbia priežastimi bylos atidėjimui (CPK 246 str. 1, 2 d.). Antra, kaip minėta, 2016 m. rugsėjo 7 d. teismo posėdyje, kuriame byla buvo išnagrinėta iš esmės, dalyvavo apeliantą atstovaujantis advokatas (2 t., b.l. 50-52).
  2. Atsakovės bei trečiojo asmens nedalyvavimas bei jų neapklausimas teismo posėdyje nelaikytinas apelianto procesinių teisių pažeidimu. Pastebėtina, kad tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo savo nesutikimo su pareikštu ieškiniu argumentus yra išsamiai išdėsčiusios atsiliepimuose į ieškinį, atsiliepime į apeliacinį skundą. Apeliantas nurodo, kad esant jo prašymui dėl sprendimo už akių priėmimo bei neprieštaraujant nei atsakovei, nei trečiajam asmeniui, turėjo būti priimtas sprendimas už akių. Tačiau sprendimas už akių gali būti priimtais tais atvejais, kai neatvyksta į parengiamąjį teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių (CPK 285 str. 1 d.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas net neturėjo pagrindo spręsti dėl galimybės byloje priimti sprendimą už akių, nes, kaip minėta, teismo posėdyje, kuriame byla išnagrinėta iš esmės, dalyvavo apelianto advokatas, tokio sprendimo priimti jis neprašė (2 t., b.l. 51). Šiame kontekste pastebėtina, kad sprendimas už akių nebūtinai reiškia visais atvejais tik palankaus sprendimo jį prašančiajam priimti asmeniui.
  3. Deklaratyviu laikytinas procesinių teisių pažeidimas, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausti (apelianto nenurodomi) liudytojai, kuriuos apeliantas (neva) būtų atsivežęs į teismo posėdį. Jis ir nepateikia jokių įrodymų apie realius veiksmus atsivežant neįvardijamus liudytojus į teismo posėdį, į kurį vykstant nurodo susirgęs. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2016 m. balandžio 7 d. protokoline nutartimi netenkino apelianto prašymo dėl konkrečių liudytojų apklausos (1 t. b.l. 14-18), o apeliantas ir nenurodo, kad prašymas apklausti šiuos asmenis atmestas nepagrįstai.
  4. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 163 straipsnio 3 punkto reikalavimus, nes nestabdė bylos iki bus išnagrinėta Radviliškio rajono apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 1-24-767/2015, todėl jis negalėjo remtis minėtoje baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Pažymėtina, kad civilinio proceso normos griežtai reglamentuoja civilinės bylos sustabdymo pagrindus, o vienas iš privalomų bylos sustabdymo pagrindų yra numatytas CPK 163 straipsnio 3 punkte, pagal kurį teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Taigi, sustabdyti civilinę bylą nurodytu pagrindu galima tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai. Radviliškio rajono apylinkės teisme nagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-24-767/2015, kurioje apeliantas buvo kaltinamas dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo (BK 222 str. 1 d.). Todėl spręstina, kad tarp nagrinėjamos civilinės ir baudžiamosios bylų nėra tiesioginio teisinio ryšio, taigi, nėra pagrindo konstatuoti CPK 163 straipsnio 3 punkto pažeidimą. Bet kuriuo atveju pažymėtina, kad apeliantas į bylą ir teikė duomenis iš baudžiamosios bylos (liudytojų apklausos, teisiamųjų posėdžių protokolų kopijos), kas reiškia, kad nagrinėjamai bylai reikšmingus įrodymus galėjo gauti/teikti ir pats. Beje, kaip jau paminėta nuosprendis šioje baudžiamojoje byloje jau yra ir įsiteisėjęs (žr. nutarties 23 p.).
  5. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

14Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

  1. Netenkinus apeliacinio skundo, iš apelianto byloje dalyvaujantiems asmenims priteistinos išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.). Byloje pateikti įrodymai, kad trečiasis asmuo apeliacinės instancijos teisme patyrė 600 Eur bylinėjimosi išlaidų (2 t., b.l. 78-83).
  2. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pateikimo 8.11 punktą už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikomas 1,3 koeficientas nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Remiantis šio departamento skelbiama informacija vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių) 2016 m. antrąjį ketvirtį (atsiliepimas į apeliacinį skundą surašyti 2016 m. ketvirtąjį ketvirtį) sudarė 771,90 Eur. Taigi trečiojo asmens prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neviršija sumos, gaunamos pritaikius minėtą koeficientą. Todėl iš apelianto priteistina trečiajam asmeniui 600 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme apmokėti (CPK 93 str., 98 str.).

15Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

16Šiaulių apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17Papildyti sprendimą nurodant, kad bylos dalis dėl ieškinio reikalavimų atsakovei bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Plusta“ nutrauktina.

18Priteisti iš ieškovo R. P. (asmens kodas ( - ) trečiajam asmeniui A. B. (asmens kodas ( - ) 600 Eur (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai