Byla 2-385-372/2012
Dėl turto pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais

1Šiaulių apygardos teismo teisėja Birutė Simonaitienė, sekretoriaujant Dianai Tarozienei, dalyvaujant ieškovės atstovui A. S., atsakovėms J. J., A. B., atsakovo UAB „T. M.“ atstovui A. B., atsakovų atstovei adv. S. B., trečiajam asmeniui R. P., žodinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios UAB „Plusta“ ieškinį atsakovams J. J., V. J., A. B., V. G. B., UAB „T. M.“, trečiajam asmeniui R. P. dėl turto pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais ir

Nustatė

2

  1. Šalių ir jų atstovų paaiškinimai ir argumentai

3Ieškovės atstovas prašo: 1) pripažinti negaliojančia 2009 m. balandžio 30 d. sudarytą pastato-paslaugų pramogų centro pirkimo pardavimo sutartį Nr. 3924, sudarytą tarp atsakovės J. J. ir UAB „Plusta“, nuo jos sudarymo momento; 2) pripažinti negaliojančia 2009 m. gegužės 22 d. to paties pastato pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 1867, sudarytą tarp J. J., V. J. ir A. B., nuo jos sudarymo momento; 3) pripažinti negaliojančia 2009 m. gruodžio 23 d. to paties pastato pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 5083, sudarytą tarp atsakovų A. B., V. G. B. ir UAB „T. M.“ nuo jos sudarymo momento; 4) taikyti resatituciją ir priteisti grąžinti ginčo pastatą bankrutavusiai UAB „Plusta“, o nesant galimybės ją grąžinti, solidariai iš atsakovų priteisti atlyginti vertės skirtumą tarp sandorio sumos ir turto vertės sumos, nustatytos turto vertintojo, 129000 Lt bankrutavusios UAB „Plusta“ naudai. Jis nurodė, kad 2009 m. gegužės 26 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi ieškovei buvo iškelta bankroto byla. Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 17 d. nutartimi UAB „Plusta“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu. Bankroto administratorius nustatė, kad įmonės direktorius R. P. 2009 m. balandžio 15 d. priėmė sprendimą parduoti UAB „Plusta“ priklausiusį ginčo pastatą už 300000 Lt. 2009 m. balandžio 30 d. pastato pirkimo-pardavimo sutartimi jį įsigijo atsakovė J. J.. Dalį pinigų 151895,64 Lt įmokėjo į UAB „Plusta“ sąskaitą atsakovė A. B., o likusi 150000 Lt kasos knygoje buvo parašyta, kad pinigai įnešti už pastatą. Po to buvo pateiktas ir orderis. Įmonėje nėra užfiksuota 300000 Lt skolos trūkumas, todėl bankroto administratorius reikalavime taikyti restituciją nurodo tik skirtumą tarp parduoto pastato sandoriu sumokėtos sumos ir turto vertintojo nustatyto pastato rinkos vertės.

4A. J. J. prašo ieškinį atmesti. Ji nurodė, kad apie UAB „Plusta“ pastato pardavimą jai pasakė pusseserė A. B.. Kadangi logistikos verslas nebesisekė, atsakovė nutarė pasinaudoti galimybe ir įsigijus pastatą, užsiimti prekyba. Pradinę lėšų sumą paskolino A. B., kuri sumokėjo pusę sumos, padengdama UAB „Plusta“ skolą bankui. Likusi suma buvo sumokėta grynais R. P.. Kadangi pablogėjo sveikata, reikėjo daryti operaciją, po kurios atsakovė liko neįgali, prekybos verslo nebevykdė ir pastatą pardavė A. B.. Sandorį analizavo FNTT pareigūnai, tačiau jokių nusikalstamų jos veiksmų nebuvo nustatyta. Pastatą prieš tai buvo apžiūrėjusi kartu su vyru, manė, kad jis nėra vertas 300000 Lt sumos, tačiau nesiginčijo dėl to.

5Atsakovė A. B. su ieškiniu nesutinka. Ji nurodė, kad trečiasis asmuo R. P. buvo jos pažįstamas, bet ne giminaitis. Ji užsukdavo į parduotuvę, kai atvykdavo apsipirkti. P. jai pasisakė, kad nebeturi sveikatos tęsti veiklą ir prašė padėti surasti pirkėją pastatui. Jis nurodė, kad parduos ne mažiau kaip už 300000 Lt, nors aplink esantys prekybos centrai už jį davė ne daugiau nei 200000 Lt. Ji pasiūlė įsigyti pastatą atsakovei J. J., tačiau pastarajai susirgus, pati nutarė jį įsigyti. Ji pamanė, kad mokslus baigiantis sūnus galėtų vykdyti verslą. Jokio tarimosi su Plunge dėl kainos mažinimo nebuvo, kadangi jis jau buvo apsisprendęs. Apie jokius kreditorius kalbos nebuvo, ji tik pažiūrėjo, ar P. turi teisę pastatą parduoti. Ji nurodė, kad niekada nedirbo UAB „Plusta“, nebuvo jos akcininkė ar kaip nors būtų turėjusi sąsajų su ja. Pinigai buvo sumokėti per du kartus. 150000 Lt ji pati sumokėjo įmonei už banko skolą, o kitą pusę sumokėjo J., sudarant sandorį. Tai ji gali patvirtinti, nes kartu buvo pas notarę. Notarė nebuvo tame kabinete, kur buvo mokami pinigai.

6Atsakovo atstovas A. B. nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Jis patvirtino, kad pastatą išsimokėtinai nupirko iš motinos A. B.. Įmonę įregistravo dėl to, kad priešingu atveju negalėjo gauti jokios paramos verslui. Pats pastatas buvo pakankamai apleistas, jo remontui sumokėjo virš 100000 Lt. Reikėjo keisti stogą, buvo trūkusi nešančioji rūsio siena ir pastatas galėjo sukristi. UAB „Plusta“ buvo dirbęs per atostogas vieną mėnesį 2008 metų vasarą pardavėju gėrimų skyriuje, todėl neturėjo galimybės įvertinti įmonės finansinės būklės. Tuo metu tai buvo normaliai veikianti parduotuvė, prekių ir pirkėjų buvo daug. Šiuo metu jis prarado galimybę gauti paramą iš Europos Sąjungos lėšų įmonės veiklos plėtimui, kadangi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės.

7Trečiasis asmuo nurodė, kad pastatą buvo priverstas parduoti, kadangi veikla strigo. Įmonė turėjo įsipareigojimų bankui, kuris nebesutiko pratęsti paskolos mokėjimo. Taip pat buvo 3 kreditoriai, kuriems skolos nebuvo mokėtos nuo 2005 metų. Kadangi buvęs direktorius E. S. padarė įmonei nuostolių, trečiasis asmuo tikėjosi, kad jie bus priteisti, tačiau byla užsitęsė. Nebebuvo apyvartinių lėšų tolesnei parduotuvės veiklai. Prekyba nesisekė, kadangi parduotuvė buvo miestelio aikštėje, kurioje žvaigždės forma buvo įrengta keletas stambių sisteminių parduotuvių. Prekybos centrai galėjo mažinti savo prekių kainas, o UAB „Plusta“ negalėjo tai daryti. Norėdamas parduoti pastatą, jis lankėsi stambiose prekyba užsiimančiose įmonėse, tačiau šios atsisakė tai daryti arba siūlė labai mažą kainą. Kai apie ketinimą parduoti parduotuvę pasakė A. B., ši sutiko padėti paieškoti pirkėjo. Jis manė, kad pastatą pirks pati B., todėl nustebo, kad pas notarą atvyko J.. Kadangi dėl kainos nekilo ginčo, jis neprieštaravo, kad pirktų J. Už pastatą buvo sumokėta tik 150000 Lt, kita dalis liko nesumokėta. Jis prašė B. sumokėti likusią 150000 Lt sumą, tačiau ji vengė su juo kalbėtis. Šią sumą įmonei jis sumokėjo savo lėšomis. Mano, kad teismas turėtų išspręsti šį klausimą.

  1. Teismo padarytos išvados ir argumentai

8Ieškinys atmestinas.

9Actio Pauliana instituto taikymo sąlygos yra šios 1. kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2. Ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3. Nėra suėjęs vienerių metų senaties terminas; 4. Skolininkas neprivalo sudaryti ginčijamo sandorio; 5. skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises; 6. trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7. Kreditoriaus reikalavimas nukreiptas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti. Actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarties laisvės principo ribomis, pripažinti sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu bei taikyti teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visetui, kad būtų užkirstas kelias galimam kreditoriaus piktnaudžiavimui šiuo institutu ir nepagrįstam skolininko teisių suvaržymui.

10Dėl bankroto bylos dokumentų kopijų pateikimo

11Nagrinėdamas bylą, teismas remiasi ir visa bankroto bylos Nr.B2-64-372/2012 medžiaga. Kadangi visos bankroto bylos išsiuntimas į apeliacinės instancijos teismą, jei šalys pateiks apeliacinius skundus, užvilkins šios bylos nagrinėjimą, teismas daro kopijas visų dokumentų, kurie susiję su nagrinėjamu ginču.

12Dėl ieškinio senaties taikymo

13Kai bankrutuojančios įmonės administratorius, atstovaudamas kreditorių interesams, ginčija įmonės sudarytą sandorį actio Pauliana pagrindu, nustatant, ar nepraleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas, taikytinas Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 8 punktas, pagal kurį administratorius apie sandorius sužino nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Taigi, šiuo atveju CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2008). Esant svarbioms priežastims, ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas CK 1.131 straipsnio 2 dalies pagrindu. Šioje byloje bankroto administratorius teigia, kad ieškinio senaties nepraleido, kadangi vienerių metų terminą skaičiuoja nuo tos dienos, kai buvo nustatytas tyčinio bankroto faktas. Teismas sprendžia, kad toks ieškovo teiginys yra nepagrįstas. Apie iškeltą bankroto bylą bankroto administratorius sužinojo mažiausiai 2009.05-26, kai jam buvo išsiųsta Šiaulių apygardos teismo 2009 m. gegužės 26 d. nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Plusta“( pridėta medžiaga iš UAB „Plusta“ bankroto bylos). Administratorius ieškinį dėl pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu pateikė tik 2011-07-19 (1 b.l., 1 t.). Tas faktas, kad Šiaulių apygardos teismo 2010 m. lapkričio 17 d. nutartimi įmonės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu (7-10 b.l., 1 t.), neleidžia daryti išvados, kad bankroto administratorius neturėjo galimybės ginčyti pirkimo-pardavimo sandorio per 1 metų terminą. Bankroto administratoriaus įgaliotinio pakeitimas šiuo atveju situacijos nekeičia, kadangi įmonės bankroto administratorius yra juridinis asmuo. Teismas turi imtis priemonių išaiškinti reikšmingas bylos aplinkybes tam, kad teisingai išspręstų nagrinėjamą klausimą. Tačiau aktyvus teismo vaidmuo neturi pažeisti civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus tuos atvejus, kai šių aplinkybių nereikia įrodinėti pagal įstatymą (CPK 12, 178 straipsniai). Įvertinus ieškinio senaties termino nustatymo aplinkybes, teismas sprendžia, kad šiuo atveju jis negali būti tiek aktyvus, kad gindamas viešąjį interesą bankroto byloje, pats savo iniciatyva atnaujintų terminą ieškinio pateikimui, nors atsakovai reikalauja taikyti šį terminą, o bankroto administratorius nemano, kad jis yra praleistas.

14Dėl kreditorių teisių pažeidimo

15Kai bankrutuojančios įmonės administratorius, atstovaudamas kreditorių interesams, ginčija įmonės sudarytą sandorį actio Pauliana pagrindu, teismas privalo nustatyti, kurie iš bankroto byloje patvirtintų kreditorių jau buvo tuo metu, kai buvo sudaryta sutartis, ir sprendžia, ar sutarties sudarymas galėjo turėti įtakos įmonės turtinei padėčiai taip, kad ji iš dalies ar visiškai negalėtų atsiskaityti su kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje bankrutuojanti AB „ Rameksta“ v.V. J. K., bylos Nr. 3K-3-573/2005). Nagrinėjamoje byloje teismas remiasi įrodymais, esančiais bankroto byloje Nr. B2-64-372/2012. Teismui buvo pateiktas 2008-12-31 balansas, iš kurio matyti, kad tuo metu UAB „Plusta“ turėjo per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų už 633484 Lt, o jos turtas sudarė 814999 Lt (21 b.l., 1 t.). 2009-04-30 balanse skolų liko 294529 Lt, tačiau turto irgi sumažėjo iki 444446 Lt (23 b.l., 1 t.). Pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas 2009-04-30. Tai rodo, kad jo metu įmonė turėjo kreditorių, kurių reikalavimai nebuvo patenkinti, pardavus vienintelį nekilnojamąjį turtą – įmonei priklausiusią parduotuvę. Pats trečiasis asmuo R. P. pripažino, kad jis atsiskaitė su banku ir su 3 trečiosios eilės kreditoriais – A. V., V. J. ir V. J.. Kitų kreditorių, tame tarpe ir pirmosios bei antrosios eilės kreditorių, reikalavimai nebuvo patenkinti. Tai reiškia, kad įmonės vadovas R. P. pažeidė imperatyvias teisės normas, parduodamas pastatą už kainą, kurią nustatė pats, neatlikdamas jokių turto vertinimų, o gautus pinigus išmokėjo kreditoriams, pažeisdamas Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo (1999 m. gruodžio 2 d. įstatymas Nr. VIII-1463; neteko galios 2009 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. XI-293 nuo 2009 m. liepos 1 d.) nuostatas. Šio įstatymo 3 straipsnyje, reglamentuojančiame mokėjimų eilės tvarką, nustatyta, kad kai mokėtojas visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti neturi pakankamai pinigų, mokėjimai vykdomi tokia eilės tvarka: 1) su darbo santykiais susijusios išmokos, žalos dėl profesinio susirgimo, sveikatos sužalojimo ar žuvimo darbe atlyginimo sumos; mokėtinos sumos už Lietuvoje supirktą ar perdirbtą žemės ūkio produkciją, nurodytą Atsiskaitymų už žemės ūkio produkciją įstatyme; 2) valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos; 3) mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai į valstybės biudžetą ir savivaldybių biudžetus bei kitus valstybės pinigų fondus; 4) kiti mokėjimai pinigų gavėjams. Mokėtojas, vykdydamas piniginius įsipareigojimus, šio straipsnio 1 dalyje nustatytos eilės tvarkos laikosi nepaisydamas, kada piniginiai įsipareigojimai atsirado (Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo paskirtį – valstybiniu reguliavimu įvesti finansinę drausmę mokėjimų eiliškumo srityje, kai juridinis asmuo ar juridinio asmens teisių neturinti įmonė visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu neturi pakankamai pinigų (Įstatymo 1 straipsnis), sandoriai (CK 1.63 straipsnio 1 dalis), kurių pagrindu atliekami mokėjimai, turi būti vykdomi taip pat laikantis Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo, nes šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje piniginis įsipareigojimas apibrėžiamas kaip visos mokėtojo prievolės mokėti.

16Kaip jau minėta, trečiasis asmuo R. P., būdamas įmonės direktoriumi ir akcininku, 2009 m. balandžio 15 d. priėmė Sprendimą parduoti pastatą už 300000 Lt (11 b.l., 1 t.). Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo taikymo prasme toks sprendimas savaime negalėtų būti laikomas prieštaraujančiu imperatyviosioms įstatymo normoms, todėl nebūtų niekinis ir negaliojantis (CK 1.78 straipsnio 1, 5 dalys, 1.80 straipsnis). Prieštaraujantis imperatyviosioms įstatymo normoms yra mokėtojo prievolės mokėti vykdymas, pažeidžiantis Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnyje nustatytą mokėjimų eiliškumo tvarką. Ginčijamas sandoris buvo sudarytas būtent tokiomis sąlygomis, kai trečiasis asmuo aiškiai žinojo, jog už jo paties nustatytą kainą parduotas realiai vienintelis įmonės turtas neleis patenkinti visų kreditorių reikalavimų, todėl yra niekinis ir negaliojantis CK 1.80 straipsnio pagrindu dėl pardavėjo nesąžiningumo ir sandorio sąlygų prieštaravimo imperatyviosioms Laikinojo mokėjimų tvarkos įstatymo 3 straipsnio nuostatoms.

17Dėl ginčo sandorio šalių sąžiningumo

18Pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį dvišalį atlygintinį sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu galima tik tuo atveju, kai trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, buvo nesąžiningas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą ir pasisakydamas dėl skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo vertinimo, ne kartą nurodė, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti“ suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko statusas sustiprina reikalavimą sandorio šaliai domėtis kita sandorio šalimi ir jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti, nepažeidžiant įstatymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. T. S., A. I. ir kt., bylos Nr. 3K-3-898/2002; 2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Neringos žuvis“ v. A. P. individuali įmonė ,,( - )“, bylos Nr. 3K-3-168/2007). Vertinant trečiojo asmens nesąžiningumą, kuris, palyginti su skolininko nesąžiningumu, gali būti ne taip aiškiai išreikštas, nereikalaujama, kad jo žinojimas būtų nukreiptas į konkretų kreditorių, užtenka, kad trečiasis asmuo žinotų, jog toks sandoris sukels ar sustiprins skolininko nemokumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Cetarium“, UAB „ Ortofina“ ir R. G. K., bylos Nr. 3K-3-17/2006). Nagrinėjamoje byloje matyti, jog bankroto administratorius nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovė J. J. buvo susijusi su UAB „Plusta“ vadovais, būtų joje dirbusi, turėjusi akcijų ar būtų informuota apie šios įmonės galimą nemokumą. Neginčijamas tas faktas, kad atsakovė J. J. sandorio sudarymo metu turėjo savo šeimos verslą, tačiau jis buvo susijęs su logistika. Ji patvirtino pasidomėjusi, ar UAB „Plusta“ nėra bankrutuojančių įmonių sąraše. Teismas sprendžia, kad realiai visiškai pašalinis asmuo neturėjo jokių kitokių jai prieinamų būdų papildomai susižinoti UAB „Plusta“ duomenis apie jos realias galimybes atsiskaityti su galimais kreditoriais. Trečiasis asmuo patvirtino, kad jis šią atsakovę pirmą kartą pamatė pas notarę, prieš tai su ja nebuvo pažįstamas, įmonės finansinės būklės neaptarinėjo. Teismas neturi pagrindo daryti išvados, kad atsakovė A. B. taip pat buvo informuota apie UAB „Plusta“ įsiskolinimus kreditoriams ir galimybes su jais atsiskaityti. Teismas neturi pagrindo netikėti jos teiginiais, kad trečiasis asmuo R. P. jai tik pasakė, kad pavargo ir nebeturi sveikatos toliau dirbti. UAB „T. M.“ vadovas A. B. patvirtino, kad per atostogas 2008 m. vasarą 1 mėnesį dirbo UAB „Plusta“ pardavėju, tačiau jam nekilo jokių abejonių dėl įmonės nemokumo. Pats trečiasis asmuo patvirtino, kad pastato kainą nustatė pats, nesitarė su atsakovais, nevykdė jokių derybų dėl kainos. Atsakovė A. B. taip pat patvirtino, kad jai P. sakė, jog kiti pirkėjai siūlė tik apie 200000 Lt, tačiau jis nurodė nesutikęs su tokia kaina, reikalavęs būtent 300000 Lt. Įvertinus šias aplinkybes, teismas sprendžia, kad atsakovų nesąžiningumas, sudarant sandorius, nėra įrodytas, todėl ši actio Pauliana sąlyga neišlaikyta.

19Dėl sandorio sudarymo privalomumo

20CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos skolininko sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo. Ši nuostata konkuruoja su sutarties laisvės principu (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis), kuris suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė. Sutarties laisvės principas taip pat apima šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2006). Sandorio privalomumu nustatomos sutarties laisvės principo ribos. Skolininko sudaryto sandorio privalomumas nulemia actio Pauliana instituto netaikymą.

21Privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti įstatymas, ir jei šalis tokios pareigos nevykdo, tai suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą su reikalavimu teismo tvarka nustatyti prievolę.

22Įmonė, turėdama finansinių sunkumų ir siekdama išvengti bankroto, sandoriais prisiima įvairių įsipareigojimų, tačiau tai nelemia išvados, kad ji privalėjo šiuos prisiimti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad įmonei gresiantis bankrotas, sunki materialinė padėtis, skola kitam kreditoriui, kurios gali turėti įtakos skolininko elgesiui, negali būti traktuojamos kaip pareiga sudaryti sandorį. Skolininkas, net turėdamas pareigą sudaryti sandorį, ją turėtų įvykdyti kuo mažiau pakenkdamas kreditoriaus interesams, vengdamas sudaryti sandorį nepalankesnėmis sau sąlygomis, nei būtų galėjęs, pvz., parduoda turtą už daug mažesnę kainą nei jo rinkos vertė. Taigi, vykdydamas tokią savo pareigą skolininkas, sudarydamas sandorį, turi siekti, kad kuo mažiau būtų pažeisti kreditoriaus interesai, todėl turi pasirinkti tokį sandorį ar tokias jo sąlygas, kad likusio turto ir prisiimtų įsipareigojimų santykis kuo mažiau apsunkintų atsiskaitymą su kreditoriumi.

23Nagrinėjamoje byloje trečiasis asmuo R. P. nepateikė jokių įrodymų, kad jis privalėjo parduoti UAB „Plusta“ turtą kuo skubiau ir dėl to neišvengiamai turėjo nukentėti visų kreditorių interesai. K. V. J., kuriam 2007 metais priteista skola, teismo įsakymo neperdavė vykdyti antstoliams. To nepadarė ir A. V. ir V. J.. AB DNB bankas tik ketino pareikalauti grąžinti kreditą. Šių aplinkybių neginčijo ir pats trečiasis asmuo. Tas faktas, kad buvęs direktorius ir 33 procentų akcijų savininkas R. P. savo nustatyta kaina ir savo paties pasirinktu laiku pardavė įmonės vienintelį nekilnojamąjį turtą, atsiskaitydamas su jo paties pasirinktais kreditoriais, rodo, kad šioje situacijoje nebuvo privalu iš esmės sužlugdyti įmonės veiklą, parduodant pastatą J. J.. Praradusi parduotuvę, UAB „Plusta“ jokios kitokios veiklos vykdyti nebegalėjo, o tuo pačiu – atsiskaityti su likusiais kreditoriais. Sudarydamas sandorį, kuriuo pastatą pardavė nepalankesnėmis sąlygomis, nei galėjo tai daryti, trečiasis asmuo pažeidė visų kreditorių, su kuriais liko neatsiskaityta, interesus.

24Dėl trečiojo asmens reikalavimo priteisti 150000 Lt

25Bankroto administratorius pripažino, kad įmonės kasoje ir banko pavedimu buvo sumokėta visa 300000 Lt suma, todėl reikalauti papildomai 150000 Lt jis neturi pagrindo. Trečiasis asmuo nepareiškė jokio savarankiško reikalavimo, nors teismo posėdyje jam buvo tai išaiškinta. Tačiau tokiu atveju jis nepraranda galimybės pateikti atskirą ieškinį ir reikalauti atgauti skolą iš atsakovų, jei mano, kad yra pažeistos jo teisės (CPK 5 straipsnio 1 dalis). Būtent tuo metu ir būtų pagrindo vertinti liudytojos T. A. parodymus bei teismui pateiktus atsakovės J. J. rašytinius įrodymus, tame tarpe ir paties trečiojo asmens rašytinį patvirtinimą, kad jis gavo 150000 Lt iš jos pagal kasos pajamų orderį. Teismas dar kartą išaiškina trečiajam asmeniui, kad jis turi galimybę pasinaudoti nemokama teisine pagalba.

26Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

27Atmetant ieškinį, iš ieškovės atsakovams turi būti priteisiamos jų turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju tai yra išlaidos advokato pagalbai. Jos sudaro 2600 Lt, kuriuos advokatei sumokėjo A. B. (77-79 b.l., 2 t.). Tačiau nuo 2011 m. spalio 1 d. įsigaliojo CPK 98 straipsnio pakeitimai. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti šalis turi pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šiuo gi atveju nei rašytinio prašymo, nei išlaidų detalizacijos nepateikta. Dėl to teismas neturi galimybės priteisti ieškovams turėtų išlaidų. Teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad net priteistos UAB „T. M.“ turėtos išlaidos būtų įtraukiamos į kreditorių sąrašą (Įmonių bankroto įstatymo 26 straipsnis).

28Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo

29Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 21 d. nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – areštuotas atsakovo UAB „T. M.“ pirkimo-pardavimo sutartimi įsigytas ginčijamas pastatas (26-27 b.l., 1 t.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas turi būti išspręstas tame pačiame sprendime (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

30Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 263, 265, 268 – 270 straipsniais, teismas

Nutarė

31Ieškovės UAB „Plusta“ ieškinį atsakovams J. J., V. J., A. B., V. G. B., UAB „T. M.“, trečiajam asmeniui R. P. dėl turto pardavimo sandorių pripažinimo negaliojančiais atmesti.

32Įsiteisėjus teismo sprendimui, panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 21 d. nutartimi taikytą areštą pastatui-paslaugų-pramogų centrui ( - ).

33Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Šiaulių apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Šiaulių apygardos teismo teisėja Birutė Simonaitienė, sekretoriaujant... 2.
  1. Šalių ir jų atstovų paaiškinimai ir argumentai
...
3. Ieškovės atstovas prašo: 1) pripažinti negaliojančia 2009 m. balandžio 30... 4. A. J. J. prašo ieškinį atmesti. Ji nurodė, kad apie UAB „Plusta“... 5. Atsakovė A. B. su ieškiniu nesutinka. Ji nurodė, kad trečiasis asmuo R. P.... 6. Atsakovo atstovas A. B. nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Jis patvirtino,... 7. Trečiasis asmuo nurodė, kad pastatą buvo priverstas parduoti, kadangi veikla... 8. Ieškinys atmestinas.... 9. Actio Pauliana instituto taikymo sąlygos yra šios 1. kreditorius turi turėti... 10. Dėl bankroto bylos dokumentų kopijų pateikimo... 11. Nagrinėdamas bylą, teismas remiasi ir visa bankroto bylos Nr.B2-64-372/2012... 12. Dėl ieškinio senaties taikymo ... 13. Kai bankrutuojančios įmonės administratorius, atstovaudamas kreditorių... 14. Dėl kreditorių teisių pažeidimo... 15. Kai bankrutuojančios įmonės administratorius, atstovaudamas kreditorių... 16. Kaip jau minėta, trečiasis asmuo R. P., būdamas įmonės direktoriumi ir... 17. Dėl ginčo sandorio šalių sąžiningumo... 18. Pagal CK 6.66 straipsnio 2 dalį dvišalį atlygintinį sandorį pripažinti... 19. Dėl sandorio sudarymo privalomumo... 20. CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta galimybė kreditoriui ginčyti tik tuos... 21. Privalėjimas sudaryti sandorį – tai asmens pareiga, kurią gali nustatyti... 22. Įmonė, turėdama finansinių sunkumų ir siekdama išvengti bankroto,... 23. Nagrinėjamoje byloje trečiasis asmuo R. P. nepateikė jokių įrodymų, kad... 24. Dėl trečiojo asmens reikalavimo priteisti 150000 Lt... 25. Bankroto administratorius pripažino, kad įmonės kasoje ir banko pavedimu... 26. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo... 27. Atmetant ieškinį, iš ieškovės atsakovams turi būti priteisiamos jų... 28. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo... 29. Šiaulių apygardos teismo 2011 m. liepos 21 d. nutartimi buvo pritaikytos... 30. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259, 263, 265, 268 – 270... 31. Ieškovės UAB „Plusta“ ieškinį atsakovams J. J., V. J., A. B., V. G. B.,... 32. Įsiteisėjus teismo sprendimui, panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2011 m.... 33. Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos...