Byla 2A-518-430/2018
Dėl žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), H. J. ir Virginijaus Kairevičiaus,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės B. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės B. G. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 procentų procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
  1. Ieškinyje nurodė, kad 2009 m. kovo 9 d. ieškovės atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 ir 2 dalį. 2010 m. balandžio 26 d. surašytas kaltinamasis aktas ir byla perduota nagrinėti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui, kuris 2012 m. liepos 13 d. nuosprendžiu pripažino ieškovę kalta ir nuteisė ją pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 300 straipsnio 1 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, skirdamas 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. kovo 27 d. nutartimi pakeitė nuosprendį iš dalies dėl pareikšto civilinio ieškinio. Ieškovė pateikė Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kasacinį skundą ir prašymą dėl teismo sprendimų vykdymo sustabdymo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas netenkino ieškovės prašymo dėl sprendimų vykdymo sustabdymo, dėl to ieškovė nuo 2013 m. balandžio 26 d. pradėjo atlikti laisvės atėmimo bausmę. 2013 m. lapkričio 7 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartimi ieškovė lygtinai paleista iš pataisos įstaigos, jos atžvilgiu taikant intensyviąją priežiūrą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi panaikino Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 27 d. nutarties dalį dėl ieškovės ir kito asmens nuteisimo bei perdavė bylą nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Šioje nutartyje nurodyta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas apeliacinį skundą, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, padarė esminius baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus. Vilniaus apygardos teismas, nagrinėdamas skundą iš naujo, 2014 m. rugsėjo 22 d. nuosprendžiu atmetė ieškovės apeliacinį skundą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs ieškovės kasacinį skundą, 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi sumažino civilinio ieškinio dydį, o likusią nuosprendžio dalį paliko nepakeistą. Ieškovės nuomone, teismai neteisingai išnagrinėjo jos atžvilgiu baudžiamąją bylą, nepagrįstai netenkino jos skundo, siekdami pateisinti aplinkybes, jog ieškovė iš dalies jau buvo atlikusi bausmę. Ieškovės manymu, teismai tokiais veiksmais pažeidė jos teises į teisingą procesą ir nešališką teismą. Taip pat ieškovė pažymėjo, jog 2013 m. gruodžio 10 d. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui panaikinus Vilniaus apygardos teismo nutartį, bausmės vykdymas nebuvo nutrauktas, nors jos atžvilgiu nebuvo įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio. Dėl šių priežasčių nepagrįstai buvo suvaržytos ieškovės teisės ir laisvės. Be to, ieškovės vertinimu, pats baudžiamasis procesas dėl neteisėtų ir nemotyvuotų teismų sprendimų priėmimo, vengimo bylą nagrinėti iš esmės, nepateisinamai didelio teismų užimtumo, ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės, truko pernelyg ilgai, dėl to ieškovė patyrė didelį stresą, neigiamus išgyvenimus, pablogėjo jos psichinė ir fizinė sveikata.
  1. Atsiliepime į ieškinį atsakovė nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kuriais pagrįstų neteisėtus ir nemotyvuotus teismų sprendimus bei teismų vengimą nagrinėti skundus iš esmės. Teismų sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas instancine tvarka, o ne pateikiant ieškinį dėl žalos atlyginimo. Ieškovės atžvilgiu priimtas teismo nuosprendis iš dalies dėl bausmės paskyrimo buvo du kartus tikrintas instancine tvarka ir liko nepakeistas, dėl to ieškovės motyvai dėl nepagrįsto nuteisimo yra nepagrįsti. Pažymėjo, kad ieškovei pradėjus atlikti bausmę buvo įsiteisėjusi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis, o ieškovė nenurodė, kokius ji patyrė suvaržymus, kai jos atžvilgiu buvo taikoma intensyvi priežiūra.
  1. Atsiliepime į ieškinį atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, nesutiko su ieškiniu, prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė, kad nesutinka su ieškovės motyvais dėl pernelyg ilgo ikiteisminio tyrimo ir teisminio proceso, nes baudžiamasis persekiojimas ieškovės atžvilgiu pradėtas 2009 m. gegužės 20 d., o 2010 m. balandžio 26 d. ikiteisminio tyrimo medžiaga su kaltinamuoju aktu išsiųsta į teismą. Pats atliktas ikiteisminis tyrimas buvo sudėtingas, jam atlikti buvo reikalingos specialios žinios, buvo tiriama trijų juridinių asmenų veikla, atliekamas finansinės veiklos tyrimas. Ikiteisminio tyrimo medžiagą sudarė dešimt tomų, be ieškovės kaltinimai pareikšti dar dešimčiai kitų asmenų. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme keturi teismo posėdžiai atidėti dėl ieškovės ligos, du posėdžiai dėl kitų kaltinamųjų ligų, 2010 m. lapkričio 9 d. vykusio teismo posėdžio metu ieškovė atsisakė duoti parodymus, teigdama, jog tai padarys, kai bus apklausti visi liudytojai. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdžiai atidėti dėl vienos iš nuteistųjų ir jos gynėjų neatvykimo, gynėjo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą. Dėl to atsakovės atstovo manymu, ikiteisminis tyrimas ir teisminis procesas pagal susiklosčiusias aplinkybes teismų nebuvo vilkinamas. Be to, ieškovės ieškinys grindžiamas motyvais dėl teismų nešališkumo, bausmės pagrįstumo, abejonių nepašalinimo, kuriuos ieškovė buvo nurodžiusi pateiktame kasaciniame skunde ir dėl kurių Lietuvos Aukščiausiasis Teismas detaliai pasisakė galutinėje nutartyje. Taip pat ieškovė neįrodė, kad jos psichinė ir fizinė sveikata pablogėjo.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  1. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės baudžiamasis persekiojimas pradėtas 2009 m. gegužės 20 d., kai atsakovei buvo pareikšti įtarimai, o baudžiamoji byla išnagrinėta 2015 m. balandžio 7 d. Teismo sprendimu B. G. pripažinta kalta padariusi nusikaltimus, numatytus BK 25 straipsnio 3 dalyje, 182 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 3 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnyje, jai paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams. Ieškovės atžvilgiu nagrinėta baudžiamoji byla buvo sudėtinga, didelės apimties, kurios ištyrimui, išsamiam ir teisingam išnagrinėjimui buvo būtinas pakankamai ilgas laiko tarpas. Ilgiausiai užtrukęs bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme iš esmės buvo sąlygotas ieškovės, kitų kaltinamųjų, jų gynėjų ir liudytojų neatvykimu į teisiamuosius posėdžius ir vieną kartą dėl teisėjos ligos. Paskirti teisiamieji posėdžiai vyko intensyviai ir teisėjai ėmėsi visų būtinų veiksmų užtikrinti greitą bylos nagrinėjimą. Todėl pirmosios instancijos teismas pripažino, kad viso baudžiamojo proceso trukmė ir atskiros jos stadijos nebuvo vilkinamos.
  1. Teismas nutarė laikyti nenagrinėtomis ieškinyje nurodytas aplinkybes dėl jos neteisėto ir neteisingo nubaudimo, šališko teismo, esminių baudžiamojo proceso taisyklių pažeidimų, nes šios aplinkybės yra nustatytos įsiteisėjusiajame Lietuvos Aukščiausio Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nuosprendyje.
  1. Teismas padarė išvadą, kad Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį iš dalies dėl ieškovės ir bylą perdavus nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, ieškovei remiantis Panevėžio apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi toliau buvo taikomas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos taikant intensyvią priežiūrą, kuris 2015 m. liepos 16 d. nutartimi nutrauktas prieš terminą. Lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos taikant intensyvią priežiūrą nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d. buvo vykdomas neteisėtai, tačiau nepaisant neteisėto vykdymo šis terminas bendrai nepailgėjo. Ieškovė ieškinyje neįrodė aplinkybių, jog neturtinė žala jai atsirado būtent nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d., dėl to teismas laikė, kad ieškovė neįrodė būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos – priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

8III. Apeliacinis skundas ir atsiliepimų į jį argumentai

9

  1. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, prašydama panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
  1. Apeliantė nurodo, kad skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas įvertino byloje esančius įrodymus formaliai, išskirtinai rėmėsi tik atsakovų pateikta pozicija, neištyrė visų reikšmingų bylai aplinkybių, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, savo išvadas grindė nenuosekliais, prieštaringais bylos duomenimis, prielaidomis, tinkamai nemotyvuojant savo išvadų.
  1. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ji neįrodė visų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų, nes šio baudžiamojo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, šie pažeidimai tęsėsi ilgą laiką, teismai neteisingai išnagrinėjo jos atžvilgiu baudžiamąją bylą, dėl to ieškovė patyrė emocinį sukrėtimą, neigiamus išgyvenimus, stresą, ieškovei neteisėtai apribotos bendravimo ir laisvo judėjimo galimybės, dėl to ieškovei realiai buvo padaryta didelė neturtinė žala.
  1. Apeliantė nesutinka, kad baudžiamasis procesas užtruko 6 metus dėl jos ar kitų kaltinamųjų kaltės, nes procesas užtruko dėl neteisėtų, nemotyvuotų teismų sprendimų priėmimo, vengimo bylą ir pareikštus skundus nagrinėti iš esmės, nepateisinamai didelio teismų užimtumo. Apeliantė pabrėžia apeliacinės instancijos teismo padarytus esminių baudžiamojo proceso nuostatų pažeidimus, kuriuos konstatavo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
  1. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjo bylą, kai laikėsi pozicijos, jog ieškovės išdėstyti faktai dėl šališko, neobjektyvaus teismo proceso, neteisėto ir neteisingo nubaudimo, esminių baudžiamojo proceso taisyklių pažeidimų neva nenagrinėtini civilinėje byloje, nes šios aplinkybės buvo nustatytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 7 d. nutartyje. Ieškovės manymu, jeigu šios išdėstytos aplinkybės jau buvo išnagrinėtos, tuomet civilinę bylą nagrinėjusiam teismui kilo pareiga spręsti klausimą dėl atsakovės įgaliotų asmenų neteisėtais veiksmais ieškovei padarytos žalos atlyginimo.
  1. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad dėl neteisėtų atsakovės veiksmų (nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d. vykdyto neteisėto lygtinio paleidimo) ieškovė nepatyrė žalos, nes bausmės vykdymas jos atžvilgiu buvo pradėtas neteisėtos apeliacinės instancijos teismo nutarties pagrindu, dėl to ieškovė buvo suimta, laikoma pataisos namuose, vėliau jai buvo taikoma intensyvi priežiūra, žymiai apribota jos judėjimo laisvė, galimybė bendrauti. Dėl šių aplinkybių ieškovė patyrė neigiamas pasekmes, neigiamus išgyvenimus ir neturtinę žalą. Tai, kad ieškovei buvo sutrikdyta sveikata, pablogėjo psichinės ir fizinės sveikatos būklė, patvirtina pateikti išrašai iš medicininių dokumentų.
  1. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, nesutiko su skundu, prašė jį atmesti.
  1. Atsakovės atstovas nurodė, kad apeliantė apeliaciniu skundu nepagrįstai siekia peržiūrėti jos atžvilgiu priimtą nuosprendį, teigdama, kad jos nurodyti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai lėmė galutinio nuosprendžio, kuris jos nuomone yra nepagrįstas, priėmimą, nes nagrinėjamu atveju apeliantė galutiniu nuosprendžiu buvo nuteista, todėl apeliantės motyvai dėl baudžiamojo proceso pažeidimų, yra nepagrįsti.
  1. Atsakovės įsitikinimu, nagrinėjamu atveju negali būti konstatuotas baudžiamojo proceso delsimas, nes baudžiamoji byla išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog apeliantė neįrodė priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, nes ieškovė neįrodė aplinkybių, jog neturtinė žala atsirado būtent nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. rugsėjo 24 d. Ieškovės pateikti medicininiai dokumentai patvirtina, jog ieškovės ligos atsirado kitais laikotarpiais nei ginčo įvykiai.
  1. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros, nesutiko su skundu, prašė jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
  1. Atsiliepime nurodė, kad šioje civilinėje byloje iš esmės nebuvo ginčo dėl to, kad 2013 m. kovo 27 d. Vilniaus apygardos teismo nutartis (kurią 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi panaikino Lietuvos Aukščiausiasis Teismas) priimta, padarant tam tikrus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, tačiau šie pažeidimai, įvertinti viso baudžiamojo proceso kontekste ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino juos kaip negalėjusius sukelti apeliantei žalos. Apeliantė neteigė, kad baudžiamasis procesas jos atžvilgiu buvo pradėtas neteisėtai, o baudžiamojoje byloje priimtus apeliantei nepalankius teismų procesinius sprendimus, apeliantė nepagrįstai įvardina kaip šališkus, remdamasi savo subjektyviais samprotavimais. Apeliacinis skundas šioje byloje, kaip ir kasacinis skundas baudžiamojoje byloje, grindžiamas iš esmės analogiškais argumentais, kuriuos detaliai išnagrinėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.
  1. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo apeliantės argumentus dėl ilgos baudžiamojo proceso trukmės ir apskųstame sprendime detaliai aprašė baudžiamojo proceso chronologiją, trukmes kiekvienoje baudžiamojo proceso stadijoje ir išdėstė nuoseklius argumentus, dėl baudžiamosios bylos sudėtingumo, proceso dalyvių elgesio ir jo įtakos proceso trukmei, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės skundo motyvais.
  1. Atsakovė nesutinka su apskųstojo sprendimo motyvu, kad lygtinis paleidimas taikant intensyvią priežiūrą apeliantei nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d. buvo taikomas neteisėtai, kadangi tuo metu galiojo 2013 m. lapkričio 7 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nutartis, kuria apeliantė lygtinai paleista iš laisvės atėmimo vietos. Ši teismo nutartis nustatyta tvarka nebuvo panaikinta, o jos galiojimo įstatymas nesieja su kitais teismų priimtais procesiniais sprendimais baudžiamojoje byloje.
  1. Atsakovė nesutinka su apeliante, jog ji medicininiais dokumentais įrodė, kad dėl teismų veiksmų buvo sutrikdyta jos sveikata, pablogėjo fizinės ir psichinės sveikatos būklė, nes iš byloje esančių medicininių dokumentų matyti, kad tam tikri apeliantės sveikatos sutrikimai pasireiškė nuo 2000 metų. Byloje nėra įrodymų, kad apeliantės sveikata būtų pablogėjusi tiek aptariamo baudžiamojo proceso metu, tiek po jo.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nagrinėjamoje byloje, todėl pasisako dėl apeliacinių skundų faktinių ir teisinių pagrindų.
  2. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išplėtota praktika dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, taikymo, konstatavus, kad tai yra specialus civilinės deliktinės atsakomybės atvejis, kai valstybės civilinė atsakomybė kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės, todėl civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007; 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013). Ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 24 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-2/2012; 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-670-378/2015).
  3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas, buvo ar nebuvo pažeista asmens teisė į kuo trumpiausią (įmanomai trumpiausią) procesą, vadovaujasi tais pačiais kriterijais, kurie taikomi EŽTT praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio vykdytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valstybės institucijų elgesys, organizuojant bylos procesą; baudžiamajame procese sprendžiamų klausimų reikšmė pareiškėjui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009; 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartis Nr. 3K-7-375/2011; 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Grauslys prieš Lietuvą, peticijos Nr. 36743/97, § 60; 2009 m. sausio 20 d. sprendimas byloje Norkūnas prieš Lietuvą; peticijos Nr. 302/05).
  4. Nagrinėjamu atveju baudžiamasis persekiojimas ieškovės atžvilgiu prasidėjo nuo 2009 m. gegužės 20 d. pareiškus jai įtarimus, 2010 m. balandžio 26 d. surašytas kaltinamasis aktas, 2010 m. balandžio 26 d. byla gauta Vilniaus miesto 2 apylinkės teisme, 2010 m. gegužės 28 d. perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje, baudžiamoji byla po apeliacijos ir kasacijos procesų išnagrinėta 2015 m. balandžio 7 d.
  5. Baudžiamojo proceso kodekso 2 straipsnyje nustatyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymių, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Šiuo atveju ieškovė buvo kaltinama veika dėl sukčiavimo valstybinio socialinio draudimo motinystės, tėvystės pašalpų mokėjimo srityje, tyčia, savo ir organizuotos grupės narių naudai apgaule įgijusi didelės vertės valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui priklausančias lėšas, kaltinimai buvo pareikšti 11 asmenų, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui priklausančios lėšos buvo grobstomos, pasikeitus įstatyminiam reglamentavimui dėl motinystės (tėvystės) pašalpų skyrimo, t. y. buvo vertinami nauji teisiniai santykiai. Ikiteisminis tyrimas nuo įtarimo ieškovei pateikimo buvo atliktas per 11 mėnesių, kas, vertinant anksčiau minėtų aplinkybių kontekste, nelaikytina pernelyg ilgu; priešingai, atitinka baudžiamosios bylos sudėtingumą ir ypatingumą ir visiškai pateisinamas, vertinant Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kaltinamųjų teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką ir baudžiamojo proceso normų taikymo aspektais. Akcentuotina ir tai, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 215 straipsnio tvarka būtų teikusi skundą ikiteisminio tyrimo teisėjui dėl ikiteisminio tyrimo vilkinimo.
  6. Baudžiamoji byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta per 2 metus 2 mėnesius, apeliacinės instancijos teisme su apskundimo laikotarpiu – 8 mėnesius, kasaciniame teisme su apskundimo laikotarpiu – 8 mėnesius, apeliacinės instancijos teisme – 9 mėnesius, kasaciniame teisme su apskundimo laikotarpiu – 6 mėnesius, kas Europos žmogaus teisių teismo praktikoje traktuojamas kaip ilgas baudžiamasis procesas (2007 m. liepos 17 d. sprendimas byloje Gečas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 418/04; 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas byloje Novikas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45756/05). Vertinant objektyvius kriterijus, lėmusius ilgą baudžiamosios bylos nagrinėjimą, sutiktina su pirmosios instancijos išvada, kad buvo nagrinėjama didelės apimties baudžiamoji byla (19 tomų), kurioje kaltinimai pareikšti 11 asmenų, apklausti 9 liudytojai, buvo reikalingos specialios žinios, pareikšti civiliniai ieškiniai, byla nagrinėta visų instancijų teismuose, tačiau svarbu tai, kad, jeigu apeliacinės instancijos teismas nebūtų padaręs esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, dėl ko Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylą grąžino apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo ir byla dar kartą nebūtų nagrinėta kasacine tvarka, bylos nagrinėjo terminas būtų žymiai trumpesnis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2013 m. gruodžio 10 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr.2K-478/2013 konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistosios B. G. ir nuteistojo D. M. gynėjo apeliacinius skundus, nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose, nuteistosios B. G. apeliacinis skundas iš esmės liko neišnagrinėtas, teismas nutartyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai ir prašymai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 7 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr.2K-203-677/2015 nuosprendžio dalies dėl B. G. skirtos bausmės nepakeitė, tačiau pakeitė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 13 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2014 m. rugsėjo 22 d. nuosprendį, sumažindamas priteistą turtinės žalos dydį sumokėta pajamų mokesčio nuo motinystės pašalpos dydžiu. Minėtoje nutartyje kasacinės instancijos teismas išsprendė civilinio ieškinio dydžio klausimą, kurio neišsprendė apeliacinės instancijos teismas, kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi Nr. 2K-478/2013 panaikinus Vilniaus apygardos teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį, liko galioti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 13 d. nuosprendis. Civilinio ieškinio neišsprendimas apeliacinės instancijos teisme buvo vienas iš ieškovės kasacinio skundo motyvų. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad baudžiamosios bylos nagrinėjimas buvo per ilgas, užsitęsė dėl apeliacinės instancijos teismo padarytų esminių procesinių klaidų. Užsitęsus teisminiam procesui, nebuvo įgyvendintas ieškovės bendrasis teisinio tikrumo ir proceso ekonomiškumo interesas, pažeista teisė į kuo trumpesnį procesą, todėl valstybei atsirado pareiga atlyginti žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje.
  7. Pasisakydama dėl priežastinio ryšio kaip vienos iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, taikant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingos pasekmės kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingos pasekmės būtų atsiradusios, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar pasekmės teisiškai nėra pernelyg nutolusios nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2005; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-345/2007). Nagrinėjamu atveju, užsitęsęs teisminis procesas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pakankamu laipsniu turėjo įtakos ir padėjo neturtinei žalai atsirasti, kadangi pats baudžiamasis procesas neišvengiamai yra susijęs su neigiamais emociniais išgyvenimais. Jeigu baudžiamosios bylos nagrinėjimas būtų pasibaigęs Vilniaus apygardos teismui 2013 m. kovo 27 d. išnagrinėjus ieškovės apeliacinį skundą dėl 2012 m. liepos 13 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžio, teisminis procesas būtų iš esmės sutrumpėjęs, teisinis tikrumas būtų pasiektas 2013 m. kovo 27 d., o ne 2015 m. balandžio 7 d., t. y. daugiau nei po 2 metų. Net ir tuo atveju, jeigu ieškovė kasacine tvarka būtų skundusi 2013 m. kovo 27 d. Vilniaus apygardos nutartį, baudžiamosios bylos nagrinėjimas būtų pasibaigęs 2013 m. gruodžio 10 d.
  8. Pasisakydamas dėl apeliacinio skundo motyvų, kad baudžiamasis procesas buvo šališkas, pirmosios instancijos teismas priėmė nuosprendį, remdamasis prieštaringais ir neobjektyviais valstybinio kaltintojo pateiktais įrodymais, pažeisdamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatytą teisę į teisingą teismą, ignoruodamas kaltinamųjų pateiktus įrodymus, nesuteikdamas galimybės užduoti klausimų liudytojai L. V., teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo visuotino privalomumo principas reiškia, kad tai, kas nuspręsta teismo, yra privaloma visiems teisės subjektams ir turi būti vykdoma, o įsiteisėjusio teismo sprendimo teisingumas negali būti kvestionuojamas kitaip, negu instancine tvarka. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2012 m. gegužės 31 d. sprendimu byloje Esertas prieš Lietuvą (peticijos Nr. 50208/06) nurodė, kad teisė į teisingą bylos nagrinėjimą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, aiškinamą atsižvelgiant į teisėtumo ir teisinio tikrumo principus, apima reikalavimą, kad tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama. Tokia situacija gali prilygti teisinio tikrumo principo pažeidimui, taip pažeidžiant Konvencijos 6 straipsnio 1 dalį.
  9. Neturtinės žalos dydis išreikštas pinigais, neturėtų būti įrodinėjamas, o yra nustatomas teismo pagal konkrečioje byloje teisiškai reikšmingų kriterijų visumą ir kriterijus, nustatytus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tačiau šis sąrašas nėra išsamus, todėl vertinti ir konkrečioje byloje reikšmingi kriterijai. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės patirti nematerialinio pobūdžio suvaržymai, tokie kaip ilgalaikis stresas, netikrumo dėl baudžiamojo proceso baigties ir užtikrintumo dėl ateities būsena, vertintina kaip adekvati asmens reakcija į jo neturtinių vertybių pažeidimą, ir, vertinant protingo žmogaus požiūriu, neigiamai veikė įprastinę savijautą. Pats buvimas teisiamuoju neturtinių vertybių hierarchijoje vertintinas itin aukštai, todėl nematerialinio pobūdžio suvaržymai, jeigu jie atsirado dėl nepagrįstai užsitęsusio baudžiamosios bylos nagrinėjimo (šiuo atveju – dėl apeliacinės instancijos teismo esminių procesinių klaidų ir ieškovės apeliacinio skundo neišnagrinėjimo), negali būti pateisinami ir, vadovaujantis CK 6.250 straipsniu, pripažintini neturtine žala. Taikant įprastą moralės standartą, ilgi teisminiai procesai sukelia dvasinius išgyvenimus ir nervinę įtampą, tačiau ieškovė neįrodė, kad jos sveikatos sutrikimai (stuburo juosmeninės ir kaklinės dalies osteochondrozė, pirminė arterinė hipertenzija, lėtinis bronchitas, hipercholesterolemija, difuzinė II laipsnio struma, eutirozė, alerginė bronchinė astma, epikondilitas) sietini su patirta neturtine žala (CPK 178 straipsnis). Tiek diagnozių nustatymo laikotarpis, t.y. sveikatos sutrikimai nuo 2000 metų (iki baudžiamojo persekiojimo pradėjimo), tiek pačios ligos nesudaro pagrindo neabejotinai išvadai, kad sveikata sutriko dėl per ilgo bylinėjimosi. Priešingai, pagal uždarosios akcinės bendrovės „Sanum medicale“ šeimos gydytojo S. Č. (S. Č.) 2017 m. vasario 20 d. pažymą ieškovės sveikatos būklė laikotarpyje nuo 2007 m. sausio 1 d. iki vasario 9 d. nepablogėjo. Nustatydama neturtinės žalos dydį, kolegija atsižvelgia į ieškovės patirtus ilgalaikius nematerialinio pobūdžio suvaržymus, ilgalaikį stresą dėl netikrumo dėl baudžiamojo proceso baigties ir ateities (trukusius daugiau nei dvejus metus), kasacinės instancijos ir Europos žmogaus teisių teismo praktiką ir priteisia 2000 Eur neturtinei žalai atlyginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-7-7/2007, 2009 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2009, 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje; 2013 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2013; 2015 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-670-378/2015; Europos žmogaus teisių teismo sprendimai: Šleževičius v. Lithuania, no. 55479/00, judgment of 13 November 2000; Meilus v. Lithuania, no. 53161/99, judgment of 6 November 2003; Jakumas v. Lithuania, no. 6924/02, judgment of 18 July 2006; Šulcas v. Lithuania, no. 35624/04, judgment of 5 January 2010).
  10. Teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus pirmosios instancijos teismo motyvus, kad lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos, ieškovei taikant intensyvią priežiūrą, laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2014 m. rugsėjo 22 d. buvo vykdomas neteisėtai ir pritaria atsakovo, atstovaujamo Vilniaus apygardos prokuratūros, atsiliepime į apeliacinį skundą išsakytai pozicijai, kad lygtinis paleidimas, taikant intensyvią priežiūrą buvo taikomas, vykdant Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį.
  11. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi, išnagrinėjęs Panevėžio pataisos namų teikimą dėl nuteistosios B. G. lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos, nuteistajai atlikus mažiau nei 1/3 teismo paskirtos bausmės, ir įvertinęs nuteistosios pakartotinio nusikalstamumo riziką, bei tai, kad nuteistoji įvykdė individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytas priemones, nutarė Panevėžio pataisos namų Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos 2013-10-22 nutarimą Nr. 01/7-2309 patvirtinti ir B. G. lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos, taikant intensyvią priežiūrą. Minėta nutartis apeliacine tvarka nebuvo skundžiama, įsiteisėjo ir buvo teisėtai vykdoma.
  12. Apeliacinės instancijos teismo anksčiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, kiti argumentai neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui. Kasacinio teismo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2018 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-701/2018; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, peticijos Nr. 16034/90).
  13. Dėl nurodytų aplinkybių ir motyvų apeliacinės instancijos teismo kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino visų reikšmingų bylos aplinkybių, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, dėl to teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškinį tenkinti iš dalies (326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
  14. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovė pateikė įrodymus, patvirtinančius 1 243,88 Eur išlaidas už apeliacinio skundo surašymą. Spręsdama dėl atlygintinų išlaidų dydžio, teisėjų kolegija vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, galimas darbo ir laiko sąnaudas, parengto procesinio dokumento pobūdį, turinį.
  15. Atsižvelgiant į Rekomendacijose numatytą advokato darbo užmokestį, į tai, kad ieškovę atstovavo tas pats advokatas ir pirmos instancijos teisme, byla nėra didelės apimties, nebuvo reikalingos specialios žinios, teismų praktika gausi ir nuosekli, ir nors apeliacinis skundas didelės apimties, ir sąlygojo galimas didesnes advokato darbo laiko sąnaudas, tačiau, įvertinus minėtus argumentus ir teismų praktiką dėl priteistinų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme, kolegija, vadovaudamasi realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, išlaidas ieškovės patirtas advokato pagalbai apmokėti mažina iki 400 Eur. Kadangi buvo patenkinta 2 procentai ieškovės reikalavimų, ieškovei iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, priteistina 8 Eur atstovavimo išlaidoms atlyginti (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

10Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu

Nutarė

11Ieškovės B. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

12Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

13Ieškinį tenkinti iš dalies.

14Priteisti ieškovei B. G., a. k. ( - ) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, j. a. k. ( - ), 2000 Eur (du tūkstančiai Eur) neturtinei žalai atlyginti ir 8 Eur (aštuoni Eur) bylinėjimosi išlaidų.

15Likusią ieškinio dalį atmesti.

16Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai