Byla 1A-611-397/2017
Dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo E. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 30 MGL dydžio, t.y. 1129,80 Eur bauda

1Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Gražio, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, dalyvaujant prokurorei Rimai Žaltauskaitei, nuteistajam E. R., jo gynėjui advokatui Renui Bradūnui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. R. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo E. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 235 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 30 MGL dydžio, t.y. 1129,80 Eur bauda.

3Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat buvo nuteistas E. O., tačiau dėl jo apeliacinis skundas negautas.

4Teisėjų kolegija

Nustatė

5

    1. E. R. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. rugsėjo 16 d. nuo 14 val. 10 min. iki 14 val. 45 min., ( - ), apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminiame tyrime Nr. 56-1-00412-14, pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, tyčia davė žinomai melagingus parodymus apie tai, kad 2014 m. birželio 28 d., jis kartu su M. M. ir E. O. pastarojo automobiliu „Mazda 626“ iš Lazdijų į Vištyčio miestelį sugrįžo apie 01 val. ir išsiskirstė į namus, bei kad su savimi neturėjo judriojo ryšio telefono aparato.
    2. Vilkaviškio rajono apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad šiuo atveju nuosprendyje aprašytais įrodymais neabejotinai nustatyta, kad E. R. tyrėjai iš esmės nurodė visišką tikrovės neatitikimą, t.y. padarė BK 235 straipsnio 1 dalyje nustatytą veiką.
    3. Apeliaciniame skunde nuteistasis E. R. prašo panaikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-23-503/2017 bei jį išteisinti.

63.1.Skunde teigiama, kad teismo išvados ir jų pagrindu priimtas apkaltinamasis nuosprendis yra nepagrįstas, priimtas neįvertinus visų svarbių aplinkybių, apelianto bei liudytojų M. M., E. K. parodymų, juos vertinant visiškai neobjektyviai, interpretuojant kaltinimui palankia linkme, todėl nuosprendis naikintinas bei turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Pasak apelianto, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus dėl išsamaus, nešališko visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo. Teismas neobjektyviai bei šališkai vertino surinktus įrodymus, jo paties bei kito nuteistojo E. O. ir liudytojų E. K., M. M. parodymus teisme, vertino išimtinai jam nepalankia linkme, todėl neteisingai įvertino apelianto veiksmų esmę, tyčios įvykdyti nusikalstamą veiką nebuvimą, dėl ko nepagrįstai nuteisė už nusikaltimą, kurio neįvykdė.

73.2.Skunde apeliantas paaiškino, jog neteisingus parodymus davė jo veiksmuose nesant tyčios, nes jis to nesuvokė. Tokia pozicija yra nuosekli. Teigia, jog 2014 m. rugsėjo 16 d. apklausiamas liudytoju byloje, kurioje M. M. buvo įtariamas padaręs nusikaltimą, neprisiminė įvykio aplinkybių dėl pasieniečių šventėje išgerto alkoholio. Į apklausą pas tyrėją vyko galvodamas, kad yra kviečiamas dėl kito incidento, kuriame nukentėjo jis pats, todėl tuo metu tyrėjai nurodė tai, ką prisiminė bei kaip jam tuo metu atrodė. Po apklausos nuvyko pas M. M. ir su juo kalbantis sužinojo, kad po pasieniečio dienos minėjimo buvo nuvykę prie Vištyčio ežero, kur M. M. konflikto metu išdaužė automobilio žibintą. Po šio pasakymo pergalvojo įvykius ir prisiminė, jog tokie įvykiai iš tikro buvo. Dėl šios priežasties susisiekė su tyrėja ir informavo, jog nori patikslinti anksčiau duotus parodymus. Tvirtina, kad M. M. neprašė jo duoti jokių parodymų jo naudai, nes jis pats, kol jam nepriminė įvykio detalių, nieko neprisiminė. Šias aplinkybes patvirtino tiek nuteistasis E. O., tiek liudytojas M. M., tiek tyrėja E. K.. Liudytojas E. O. nenurodė, kad tarp jo ir M. M. buvo koks nors susitarimas duoti M. M. palankius parodymus.

83.3.Skunde nurodoma, kad duodamas neteisingus parodymus savo pirmoje apklausoje 2014 m. rugsėjo 16 d. tai darė ne tyčia, o dėl elementarios priežasties – tuo metu paties įvykio ir jo aplinkybių neprisiminė ir tam įtakos turėjo išgertas alkoholio kiekis bei jo sukelti atminties sutrikimai. Pažymėjo, kad nors tarp pirmosios apklausos, vykusios 2014 m. rugsėjo 16 d. iki antrosios, vykusios 2014 m. gruodžio 2 d., parėjo beveik pusantro mėnesio laiko tarpas, tačiau šis laikotarpis atsirado ne dėl jo kaltės, o dėl tyrėjos užimtumo. Jis skambino tyrėjai, norėdamas pateikti teisingus duomenis, tačiau tyrėja pasakė, kad jam paskambins vėliau ir suderins apklausos laiką bei datą. Pastebėjo, kad pati tyrėja savo apklausoje nurodė, jog apkausiant nepasakė, jog disponuoja duomenimis, kad įvykio naktį jo telefono aparatas kontaktavo su telekomunikacijų bokštu, esančio Vištyčio ežero aplinkoje. Tai patvirtina apelianto geranorišką siekį pasakyti byloje tiesą, o ne prisipažinimą išgaunant surinktais įrodymais bei kitais svarbiais duomenimis. Teismo padarytos išvados, jog jų trijų, t.y. apelianto, E. O. bei M. M. liudytojų apklausos protokolų panašumai patvirtina išankstinį susitarimą duoti neteisingus parodymus, yra niekinis ir jokiais duomenimis nepagrįstas. Byloje nenustatytas joks susitarimo buvimo faktas, nors tai nurodyta tiek pranešime apie įtarimą, tiek nuosprendyje, to nepatvirtina jokie faktiniai duomenys. Teismas rėmėsi ne objektyviais duomenimis, o prielaidomis, abejonėmis. Tuo teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 1 ir 5 dalių bei 44 straipsnio 6 dalies nuostatas.

    1. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.
    2. Nuteistojo E. R. apeliacinis skundas atmetamas.
    3. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir susipažinusi su apeliacinio skundo argumentais, su byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, taip pat atlikusi papildomą įrodymų tyrimą, t.y. teisiamojo posėdžio metu apklausus liudytoją E. K., konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas ir kurie patvirtino E. R. kaltę padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai E. R. pripažino kaltu davus melagingus parodymus bei nuteisė jį pagal BK 235 straipsnio 1 dalį ir paskyrė teisingą bausmę. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl E. R. kaltės. Nuteistojo E. R. kaltė grindžiama nuosprendyje aptartais teisme ištirtais bylos duomenimis. Šie faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas patikrintas teismo proceso metu BPK numatytomis priemonėmis. Todėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
    4. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. R. nuteistas už tai, kad jis apklausiamas kaip liudytojas ikiteisminiame tyrime, būdamas pasirašytinai įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, davė melagingus parodymus.
    5. Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, svarbus pats melagingų parodymų davimo faktas, o ne tai, kokią įtaką tie melagingi parodymai padarė ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro, teismo procesinio sprendimo turiniui. BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstamos veikos sudėtis yra formali. Šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo melagingų parodymų davimo momento, nepriklausomai nuo to, ar tai sukėlė kokius nors padarinius. BK 235 straipsnio 1 dalyje numatyta veika – melagingų parodymų davimas – yra padaroma tiesiogine tyčia.
    6. Nuteistasis E. R. pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nuosprendžiu dėl jo nuteisimo už melagingų parodymų davimą. Tvirtina, kad teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė prieštaraujančiais faktinėms aplinkybėms įrodymais, netinkamai vertino liudytojų parodymus, be to, teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, rėmėsi ne objektyviais duomenimis, o prielaidomis ir abejonėmis, todėl neteisingai įvertino jo veiksmų esmę, tyčios įvykdyti nusikalstamą veiką nebuvimą, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas. Taigi, nuteistasis E. R. ginčija savo kaltę ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.
    7. Tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal apeliacinį skundą, neturi pagrindo išvadai, kad šioje baudžiamojoje byloje vertinant įrodymus ir sprendžiant nuteistojo E. R. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK nuostatas. Priešingai, skundžiamo nuosprendžio turinys tvirtina, kad apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nuosprendyje aiškiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta, taip pat išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nekartoja. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

910.1.Pažymėtina, kad E. R. 2014 m. rugsėjo 16 d. prieš apklausiant jį liudytoju ikiteisminiame tyrime Nr. 56-1-00412-14, buvo įspėtas dėl galimos baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, šią aplinkybę patvirtina jo parašas liudytojo apklausos protokole (1 t., b.l. 24), ir jau vien situacija, kad jis kardinaliai pakeitė savo parodymus 2014 m. gruodžio 2 d. apklausos metu, kuriuos vėliau patvirtino ir teisme (1 t., b.l., 26-27), leidžia spręsti, jog kažkurie iš jo parodymų yra neteisingi. Pats E. R., neigdamas savo kaltę, teismą bandė įtikinti, jog įvykio vakarą pasieniečių sąskrydžio metu išgertas alkoholis stipriai jį paveikė, dėl ko sutriko atmintis, todėl 2014 m. rugsėjo 16 d. apklausos metu neprisiminė, jog po pasieniečių šventės dar buvo nuvykę prie Vištyčio ežero, kur tarp M. M. ir kitų asmenų įvyko incidentas. Ir tik po apklausos nuvykus pas M. M., po pokalbio su juo, gerai pergalvojęs įvykius, prisiminė aplinkybes. Tačiau šiuo atveju, priešingai nei teigia apeliantas, visiškai pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog jų trijų, t.y. apelianto, E. O. bei M. M. liudytojų apklausų protokolų panašumai patvirtina, kad E. R. pirmos apklausos pas tyrėją E. K. metu nebuvo pamiršęs įvykio prie ežero, kuriame dalyvavo M. M., ar neteisingai šį įvykį suprato. Tiek nuteistojo, tiek liudytojų E. O. bei M. M. parodymai dėl jų 2014 m. birželio 28 d. naktį nurodytų aplinkybių yra identiški: E. R., kaip ir liudytojai E. O. bei M. M., parodė, jog sąskrydyje buvo iki 2014 m. birželio 28 d. 00.00 val., po to automobiliu „Mazda 626“ E. O. M. M. ir apeliantą parvežė į namus (1 t., b.l. 25,33,39). Tačiau vėlesnių apklausų ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant teisme, visi asmenys pakeitė parodymus paaiškindami, jog apie 23 val. kartu nuvyko į Vištyčio miestelį prie ežero esančią stovėjimo aikštelę, bei patvirtino aplinkybes apie M. M. padarytą nusikalstamą veiką, kurios metu buvo išmuštas automobilio žibintas. Nors apeliantas kategoriškai neigia buvus susitarimą dėl melagingų parodymų davimo, teigdamas, kad susitarimas buvo tik tarp E. O. ir M. M., tačiau liudytojas M. M. 2015 m. vasario 7 d. teisiamojo posėdžio metu apklaustas kaltinamuoju parodė, kad tyrimo metu davė neteisingus paaiškinimus (parodymus), nes buvo išsigandęs, kad jo neatleistų iš tarnybos. Tokius paaiškinimus (parodymus) davė ir kiti su juo buvę asmenys, nes taip pat buvo išsigandę (1 t., b.l. 46). Teisėjų kolegijos vertinimu, E. R. nurodytą aplinkybę, jog 2014 m. birželio 28 d. įvykio negalėjo prisiminti dėl išgerto alkoholio kiekio bei jo sukeltų atminties sutrikimų, paneigia ir paties E. R. parodymai. Apklausos metu jis parodė, jog alkoholį vartojo šventės metu (1 t., b.l. 98), t.y. iki šventės jis buvo blaivus, todėl darytina išvada, jog jam buvo žinoma, kad įvykio naktį jis turėjo mobilaus ryšio telefono aparatą bei su kokios markės transporto priemone vyko į sąskrydį. Abejones E. R. parodymų, jog jis dėl girtumo negalėjo prisiminti pirmos apklausos metu įvykio aplinkybių, nuoširdumu ir patikimumu kelia taip pat apelianto ir liudytojo E. O. nurodytos aplinkybės apie tai, jog prie Vištyčio ežero E. R. ėjo paskui M. M., nes norėjo jį sutramdyti, kad tas nesikabintų prie žmonių, t.y. siekė, kad jog jo draugas išvengtų konfliktinės situacijos, kas reiškia, jog gebėjo įvertinti esamą padėtį ir elgėsi racionaliai, kas nesuderinama su girto asmens būsena. Be to, 2014 m. rugsėjo 16 d. apklausos metu aplinkybės, jog buvo girtas tyrėjai nenurodė. Remiantis minėtais duomenimis akivaizdu buvus susitarimą tarp visų trijų įvykyje dalyvavusių asmenų - E. R., E. O. ir M. M., todėl skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas visiškai pagrįstai ir teisingai pripažino apeliantą kaltu davus melagingus parodymus ikiteisminiame tyrime apklausiant kaip liudytoją ikiteisminiame tyrime Nr. 56-1-00412-14, todėl nėra jokio teisinio pagrindo baudžiamosios bylos duomenų vertinti kitaip.

1010.2.Apeliantas skunde taip pat nepagrįstai tvirtina, jog jo veiksmuose nebuvo tyčios padaryti šį nusikaltimą, kadangi jis nesuvokė, kad duoda melagingus parodymus. Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį kaltininko tiesioginė tyčia pasireiškia tuo, kad jis suvokia, jog duoda tikrovės neatitinkančius parodymus, supranta tai ir nori, kad tokia informacija būtų užfiksuota procesiniuose dokumentuose ir panaudota byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-335-895/2015). Iš bylos medžiagos matyti, kad E. R. prieš duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu tyrėjos buvo įspėtas dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį. Liudytoja E. K. parodė, kad E. R. parodymai buvo duoti gera valia. Vadinasi, jis, būdamas pilnamečiu, sveiku, pakaltinamu asmeniu, be to, pasienio tarnybos pareigūnu, puikiai suprato savo, kaip liudytojo, procesinę padėtį, žinojo teisinę pareigą duoti teisingus parodymus. Apelianto nurodyta aplinkybė, jog jis nesuprato dėl kokio įvykio yra kviečiamas apklausai, taip pat nėra įtikinama, juolab, jog 2014 m. rugsėjo 16 d. apklausos protokole yra užfiksuotos būtent 2014 m. birželio 28 d. po pasienio pareigūnų sąskrydžio buvusios aplinkybės. Liudytojo pareigos ir atsakomybės už jos nevykdymą žinojimą E. R. patvirtino savo parašu. Apie tai, kad jis nesuprato įspėjimo esmės, liudytojo apklausos protokole nėra užfiksuota. Tokie duomenys nekelia jokių abejonių, jog nuteistasis neabejotinai suprato, kad duodamas melagingus parodymus dėl įvykio aplinkybių jis elgiasi neteisėtai, suprato savo veikos pavojingumą ir sąmoningai norėjo taip elgtis, t. y. kad šią veiką jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia.

1110.3.Pasak apelianto, jo nekaltumo įrodymais yra ir tai, jog jis parodymus pakeitė nežinodamas, kad tyrėja disponuoja duomenimis, kad įvykio naktį jo telefono aparatas kontaktavo su telekomunikacijos bokštu, esančiu Vištyčio ežero aplinkoje, o tai kad pakartotinai apklausa įvyko beveik po pusantro mėnesio, taip atsitiko ne dėl jo kaltės, o tyrėjos užimtumo, nes jis norėjo nurodyti tikrąsias įvykio aplinkybes. Atsakant į šiuos argumentus pastebėtina, kad parodymus pakeitė net tik apeliantas, tačiau ir liudytojas E. O. bei M. M.. Vėlesnis visų apklausiamųjų asmenų parodymų analogiškas pakeitimas, vėlgi rodo esant jų visų trijų susitarimą. Be to, vertinant E. R. paaiškinimus dėl parodymų pakeitimo gera valia (kaip jo kaltę paneigiantį įrodymą) aspektu, pažymėtina, kad liudytojas, visų pirma, turi pareigą duoti teisingus parodymus, o šios pareigos nevykdymas ar netinkamas vykdymas – paties liudytojo pasirinkimas, galintis užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Todėl E. R. teisingų parodymų davimas šiuo atveju yra vertintinas kaip sąmoningo žmogaus pasirinkimas, tačiau ne kaip kaltę paneigiantis įrodymas.

    1. Vertinant anksčiau išdėstytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl E. R. kaltės, ir, remdamasi šių duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis E. R. betarpiškai realizavo jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 235 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, todėl naikinti nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį E. R. atžvilgiu nėra pagrindo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija E. R. apeliacinio skundo teiginį, kad jis pirmosios apklausos metu dėl išgerto alkoholio kiekio neprisiminė 2014 m. birželio 28 d. įvykio aplinkybių, vertina kaip nuteistosios gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti, todėl jį atmeta kaip nepagrįstą.
    2. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistojo E. R. padarytą veiką, paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, todėl keisti ar naikinti Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 9 d. nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

12Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

13Nuteistojo E. R. apeliacinį skundą atmesti.

14Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Ryšiai