Byla 2A-561-212/2018
Dėl nuostolių atlyginimo. Teisėjų kolegija

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zinos Mickevičiūtės,

2kolegijos teisėjų: Eigirdo Činkos, Birutės Jonaitienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „Naideka“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovei UAB „Naideka“, trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, S. B. dėl nuostolių atlyginimo. Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašė priteisti iš atsakovės 4‘626,22 Eur nuostolių atlyginimą, 6 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011 m. spalio 25 d. Prancūzijoje dėl S. B., vairavusio transporto priemonę IVECO STRALIS, valst. Nr. ( - ), kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala, t. y. apgadinta stovinti transporto priemonė vilkikui manevruojant į dešinę pusę. Atsakovė eismo įvykio dieną buvo šios transporto priemonės naudotoja pagal lizingo sutartį, todėl buvo atsakinga už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą, be to, eismo įvykį sukėlė atsakovės samdomas darbuotojas.
  2. Lietuvoje Respublikoje registruota transporto priemonė IVECO STRALIS, valst. Nr. ( - ), nebuvo apdrausta privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. Eismo įvykio valstybės – Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos Respublikos nacionaliniam draudikų biurui reikalavimą 4‘626,22 Eur sumai. Ieškovas sumokėjo Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui 4‘626,22 Eur, todėl pateikė reikalavimą grąžinti sumokėtą sumą atsakovei kaip atsakingam už žalos padarymą asmeniui (vairuotojo darbdaviui) ir kaip asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 27 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovės UAB „Naideka“ 4‘626,22 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2016 m. liepos 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 139 Eur žyminį mokestį, 195,75 Eur išlaidas už dokumentų vertimus, 56,47 Eur kelionės išlaidas - ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro naudai. Priteisė iš atsakovės 20,70 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
  2. Nustatė, kad Prancūzijoje 2011 m. spalio 25 d., 14:30 val. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė ALFA ( - ), valst. Nr. ( - ). Eismo įvykį sukėlė atsakovės darbuotojas S. B., vairavęs transporto priemonę IVECO STRALIS, valst. Nr. ( - ). Atsakovė eismo įvykio dieną buvo šios transporto priemonės naudotoja pagal lizingo sutartį.
  3. Eismo įvykio valstybės – Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras, vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais (3 ir 5 straipsniai), sureguliavęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės – Lietuvos Respublikos nacionaliniam draudikų biurui, t. y. ieškovui reikalavimą 4‘626,22 Eur. Ieškovas 2015 m. spalio 13 d. sumokėjo 4‘626,22 Eur sumą Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui. 2015 m. gruodžio 10 d. atsakovei buvo išsiųsta pretenzija dėl 4‘626,22 Eur sumos sumokėjimo.
  4. Atsakovė transporto priemonę IVECO STRALIS, valst. Nr. ( - ), naudojo ir valdė lizingo sutarties pagrindu, eismo įvykio metu šią transporto priemonę vairavo atsakovės darbuotojas S. B., todėl atsakovė buvo atsakinga už minėtos transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą.
  5. Atsakovės atstovas paaiškino, kad transporto priemonę IVECO STRALIS, valst. Nr. ( - ), transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu apdraudė Rusijos draudimo bendrovėje, tačiau teismui nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Teismas padarė išvadą, kad eismo įvykio metu transporto priemonė IVECO STRALIS, valst. Nr. ( - ), nebuvo apdrausta TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkančiu transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu.
  6. Teismas nustatė, kad nukentėjusiojo F. B. transporto priemonė ALFA ( - ), valst. Nr. ( - ), stovėjo J. V. gatvėje stovėjimo vietoje, o transporto priemonė IVECO STRALIS, valst. Nr. ( - ), suko į dešinę Fond de Sante gatvę. Nukentėjusysis F. B. eismo įvykio deklaracijoje nurodė savo adresą 19 rue du Fond de Sante, deklaracijos priede nurodė, kad automobilis stovėjo leidžiamoje stovėjimo vietoje priešais vairuotojo namus, todėl darė išvadą, kad nukentėjusiojo F. B. nurodytos aplinkybės yra teisingos ir neprieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams. Eismo įvykio dalyvių pažymėti langeliai (12 punkto A12 ir B1) ir jų nubraižyta eismo įvykio schema neprieštarauja tarpusavyje ir atitinka eismo įvykio nustatytas aplinkybes.
  7. Nustatė, kad eismo įvykis įvyko dėl trečiojo asmens S. B., vairavusio transporto priemonę IVECO STRALIS, valst. Nr. ( - ), kaltės. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantis šio asmens rašytinis paaiškinimas, kuriame nurodyta, jog „2011 m. spalio 25 d. nereguliuojamoje sankryžoje, sukdamas į dešinę su puspriekabės kairės pusės galu, kliudžiau lengvąjį automobilį ALFA ( - )“, abiejų eismo įvykio dalyvių užpildyta ir pasirašyta eismo įvykio deklaracija ir jos priedas, iš kurių matyti, kad trečiojo asmens vairuojamas vilkikas, sukdamas į dešinę pusę kliudė stovinčią transporto priemonę ALFA ( - ). Už žalos administravimą Prancūzijoje atsakingo asmens 2014 m. balandžio 14 d. laiške nurodyta, kad atsakomybę nustatė remdamiesi faktinių aplinkybių, dėl kurių sutariama, aprašymu, kurį pasirašė abu vairuotojai, ir pripažino, kad atsakingas yra Lietuvos vairuotojas.
  8. Po eismo įvykio trečiasis asmuo pranešė apie įvykį UAB „Naideka“ direktoriui ir savo kaltės neginčijo. Atsakovė 2014 m. vasario 13 d. raštu buvo informuota apie Prancūzijoje vykstantį 2011 m. spalio 25 d. įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo procesą. Teismas sprendė, kad atsakovė turėjo pakankamai duomenų ir galimybių domėtis ir dalyvauti Prancūzijoje atliekamu eismo įvykio tyrimu, žalos administravimu, kadangi apie įvykį buvo informuota. Prancūzijoje 2011 m. spalio 25 d. įvykęs eismo įvykis įvyko dėl trečiojo asmens kaltės, kas sudaro vieną iš sąlygų civilinės atsakomybės kilimui atsakovei.
  9. Ieškovas pateikė įrodymus apie užsienio teisę ir pagrindė, remdamasis Prancūzijos teisės aktų nuostatomis, kokias teisės normas pažeidė eismo įvykį sukėlęs trečiasis asmuo. Atsakovė nepateikė teismui įrodymų, susijusių su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu). Trečiasis asmuo eismo įvykio metu pažeidė Prancūzijos kelių eismo taisyklių R412-6 straipsnį ir R413-17 straipsnį. Prancūzijos kelių eismo taisyklių R412-6 straipsnis reglamentuoja, kad vairuotojas privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus ir gerbti kitus dalyvius eismo viešuosiuose keliuose. Ypač atidus vairuotojas privalo būti labiausiai pažeidžiamų eismo dalyvių atžvilgiu. Kiekvienas vairuotojas privalo būti pasiruošęs netrukdomas ir nedelsdamas atlikti visus jam privalomus atlikti manevrus. Vežami keleiviai, jų skaičius ar padėtis, gabenami daiktai ar ant langų užklijuoti nepermatomi objektai neturi trukdyti vairuotojui judėti ir matyti. Prancūzijos kelių eismo taisyklių R413-17 straipsnis reglamentuoja važiavimo greičio pasirinkimą, kuriame nurodyta, kad didžiausias leidžiamas važiavimo greitis neatleidžia vairuotojo nuo atsakomybės visuomet rinktis saugų greitį, atsižvelgiant į kelio dangos būklę, eismo trikdžius ir iš anksto numatomas kliūtis. Vairuotojas privalo sumažinti greitį posūkiuose, siaurose ar su kliūtimis kelio atkarpose ar atkarpose išilgai, kurių yra gyvenamųjų būstų. Atsakingas už žalos administravimą Prancūzijos pareigūnas nurodė, kad įpareigojimas atlyginti kitam asmeniui padarytą žalą yra nustatytas Prancūzijos Civilinio kodekso 1240 straipsnyje. Prancūzijos Civilinio kodekso 1240 straipsnyje nurodyta, kad už bet kokį žmogaus veiksmą, kuriuo padaroma žala kitiems, yra atsakingas tas, kas jį padarė.
  10. Atsakovė nepateikė į bylą jokių patikimų duomenų, patvirtinančių, jog eismo įvykio kaltininkas yra ne vilkiko vairuotojas S. B.. Atsakovė, būdama juridiniu asmeniu, kuriam taikomi aukštesni elgesio standartai, ir abejodama tuo, kad eismo įvykio kaltininkas yra ne jos darbuotojas S. B., turėjo būti aktyvi ir domėtis eismo įvykio tyrimu, teikti argumentuotus paaiškinimus kompetentingoms Prancūzijos institucijoms, tačiau to nedarė. Atsakovė turėjo galimybę pasinaudoti įrodinėjimo teise, t. y. aktyviai dalyvauti procese ir pati teikti užklausimus Prancūzijos kompetentingoms institucijoms, tačiau įrodinėjimo pareigas vykdė netinkamai, procese buvo pasyvi, todėl jos argumentai dėl vilkiko vairuotojo kaltės nebuvimo teismas laikė neįrodytais.
  11. Teismas nustatė, kad 4‘626,22 Eur žalą sudaro: 4‘022,80 Eur pagrindinė žalos suma (transporto priemonės ALFA ( - ) remonto išlaidos), 603,42 Eur administravimo išlaidos. Dėl transporto priemonės apgadinimų 2011 m. lapkričio 14 d. atlikta ekspertizė, pateikta ekspertizės ataskaita bei sudaryta sąmata, pagal kurią mokėtina suma dėl transporto priemonės būklės atstatymo yra 4‘022,80 Eur. Nukentėjusiajam B. F. atlyginta 4‘022,80 Eur turtinė žala, todėl teismas padarė išvadą, jog žala yra įrodyta. Prašomas priteisti 603,42 Eur (15 proc. nuo 4‘022,80 Eur sumos) administravimo mokestis neviršija Biurų tarybos 2003 m. gegužės 29-30 d. 37 – osios generalinės asamblėjos Sprendimo Nr. 2 numatyto administravimo mokesčio dydžio, todėl jį laikė pagrįstu.
  12. Atsakovė tik deklaratyviai nurodė, kad nesutinka su žalos dydžiu, tačiau nepateikė teismui jokių duomenų, įrodančių kitokį padarytos žalos mastą per įvykusį eismo įvykį Prancūzijoje. Ieškovas pateikė įrodymus apie užsienio teisę ir pagrindė, remdamasis Prancūzijos teisės nuostatomis, kaip ir kokiu pagrindu Prancūzijoje per eismo įvykį nukentėjusiajam asmeniui apskaičiuota ir išmokėta kompensacija. Teismas padarė išvadą, kad ieškovas pagrįstai sumokėjo Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui 4‘626,22 Eur sumą ir įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakovės.
  13. Teismas nustatė, kad ieškovas Prancūzijos nacionaliniam draudikų biurui jo pareikalautą sumą sumokėjo 2015 m. spalio 13 d., o ieškinį teismui išsiuntė 2016 m. birželio 27 d., t. y. nepraleidus ieškinio senaties termino. Atmetė atsakovės, trečiojo asmens prašymus taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmesti ieškinį, nes ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8

  1. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 27 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
  2. Apeliantės nuomone, teismas padarė nepagrįstą išvadą įvertindamas įrodymus, vertindamas Prancūzijos draudikų biuro surinktus dokumentus, kad „byloje nustatytos eismo įvykio faktinės aplinkybės, kad Prancūzijoje 2011 m. spali 25 d. trečiojo asmens vairuojama transporto priemonė IVECO STRALIS, valst. Nr. ( - ) nereguliuojamoje sankryžoje suko į dešinę pusę Fond de Sante gatvę ir kliudė transporto priemonę ALFA ( - ), valst. Nr. ( - ), stovėjusią J. V. gatvėje.
  3. Teismas nemotyvavo, kodėl atmeta trečiojo asmens parodymus, kad į jo vairuojamą automobilį atsitrenkė netinkamai manevruodamas, nesilaikydamas saugaus atstumo, nukentėjusiojo asmens automobilis, nes jis buvo pradėjęs manevrą-darė posūkį į dešinę, ir jį turėjo praleisti nukentėjusiojo vairuojamas automobilis. Teismas rėmėsi eismo įvykio deklaracija, tačiau nevertino tokių aplinkybių, kad tretysis asmuo užsienio kalbos nesupranta, todėl ji buvo užpildyta, kaip pageidavo tariamas nukentėjusysis. Teismas be teisinio pagrindo suteikė šiam rašytiniam įrodymui didesnę įrodyminę galią, o visi kiti įrodymai yra išvestiniai iš deklaracijos, kadangi tiesioginių eismo įvykio liudytojų nebuvo. Juo labiau, kad automobilių apgadinimai tik patvirtina trečiojo asmens paaiškinimus, jog jam darant manevrą, t.y. sukant į dešinę, į jo vairuojamą automobilį (į priekabos kairę dalį) atsitrenkė nukentėjusiojo vairuojamas automobilis. Šiuos trečiojo asmens paaiškinimus patvirtina ir deklaracijos priedas (priedo 3 punktas), nes nukentėjusysis nurodė, „kad pastatė automobilį, į kurį atsitrenkė pilnai pakrauta puspriekabė, kai ji norėjo pasukti į dešinę Fond de Sante gatvę (I t. b. L 146-147)“. Tačiau ir toks deklaracijos priedo įrašas neatitinka tikrovės, nes trečiojo asmens vairuojamas automobilis jau buvo bebaigęs manevrą - posūkį dešinėn.
  4. Tuo atveju, jeigu vairuotojai nesutaria dėl įvykių ir aplinkybių, aprašytų kitos šalies, šis nesutarimas, prieš šalims pasirašant dokumentą turi būti nurodytas skyriuje „Pastabos“, o byloje tokių nėra, negali būti vertinama kaip trečiojo asmens kaltė, nes kaip pildyti deklaraciją užsienio kalba, kurios nemoka tretysis asmuo, negali būti kaltę pagrindžiančia aplinkybe. Šiuo atveju trečiojo asmens kaltės nepagrindžia ir teismo cituojami Prancūzijos kelių eismo taisyklių reikalavimai, o teismo Sprendimo motyvas, kad trečiasis asmuo eismo įvykio metu pažeidė Prancūzijos kelių eismo taisyklių R412-6 straipsnį ir R413-17 straipsnį, yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Šiuo atveju Prancūzijos kelių eismo taisyklių R412-6 straipsnį pažeidė nukentėjusysis, kuris neleido trečiajam asmeniui S. B. baigti pradėto manevro, o Prancūzijos Civilinio kodekso 1240 straipsnio nuostatas pažeidė ALFA ( - ), valst. Nr. ( - ) vairuotojas, kadangi minėtame straipsnyje yra nurodyta, kad už bet kokį žmogaus veiksmą, kuriuo padaroma žala kitiems, yra atsakingas tas, kas jį padarė.
  5. Teismas pažeidė CPK 185 straipsnio 1 dalyje, 265 straipsnio 1 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo ir sprendimo priėmimo taisykles, nes ieškinį tenkino remdamasis tik ieškovo nuomone ir Prancūzijos Draudikų biuro pateiktomis dokumentų kopijomis, kuriuos teismas nepagrįstai laikė tinkamais didesnę galią turinčiais įrodymais dėl faktų pagrįstumo ir užsienio teisės turinio. Teismas vertindamas įrodymus nukrypo nuo formuojančios Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktikos.
  6. Be to, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, reiškiant regresinį ieškinį pareiga įrodyti visus atsakovų pagrindinėje byloje civilinės atsakomybės už eismo įvykį elementus iš esmės tenka Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui.
  7. Atsakovės vertinimu, realiai šio proceso eigoje, savalaikė teisė į tinkamą gynybą atsakovei buvo pažeista. Atsakovei suteikta galimybė teikti prieštaravimus šiame procese, nebuvo tinkamas rungimosi principo įgyvendinimas, ir atsakovė tapo nebelygiaverčiu rungimosi dalyviu. Reikalavimas atsakovei pateikti įrodymus, kurių anuo laiku iš karto po įvykio surinkti neturėjo pareigos, o dabar neįmanoma, yra nesąžiningas, prieštaraujantis protingumo bei teisingumo principams. Vienok, atsakovei pateikus turimus įrodymus, jie vertinti nebuvo.
  8. Pagal bendrąsias įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles ieškovas, pareikšdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, privalo įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus, žalos padarymo faktą ir dydį, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos padarymo. Regresinio ieškinio patenkinimui nepakanka aplinkybės, kad žala už atsakingą asmenį yra atlyginta. Dėl eismo įvykio fakto turi būti oficialus dokumentas, administracinis aktas ar pan., kurių byloje nėra, nes joks Prancūzijos policijos padalinys ar kita oficiali įstaiga, jokių dokumentų įmonei dėl įvykio neatsiuntė. Mano, kad tokiu atveju žalos dydis yra mažintinas, nes būtinas aiškus eismo įvykio išdėstymas, pagrindimas ir motyvacija, informacija apie ginčo eismo įvykių metu padarytos žalos administravimo metu taikytus Prancūzijos norminius teisės aktus dėl eismo įvykio įforminimo ir vairuotojo kaltės nustatymo mechanizmą.
  9. Apeliantės nuomone, turėjo būti vertinama ne tik Prancūzijos teisės aktų taikymo gairės, bet ir nukentėjusiojo elgesys įvykio metu ir po jo, paties nukentėjusiojo veiksmai. Reikalinga buvo įrodyti ne tik draudimo išmokos faktą, bet ir/ar atitinkamas išmokos dydis susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais. Šios aplinkybės teismo nebuvo vertintos. Teismas neįvertino atsiradusios žalos nustatymo laiko, automobilio sugadinimo pobūdžio, remonto sąmatos ir nukentėjusiojo veiksmų ir jų sąsajumo. Byloje taip ir nebuvo nustatyta, kaip įvyko nurodytas eismo įvykis, kas kaltas, policijos pažymos nėra, nėra eismo įvykio liudytojų ir t.t. Dėl paminėto, nepagrįstas Sprendimo teiginys, kad „Nustatydamas atlygintinos žalos dydį, Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras vadovavosi Prancūzijos nacionalinio draudikų biuro pateiktais oficialiais žalos dydžio paskaičiavimais, kurie vertintini kaip turintys didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis)“.
  10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog aprašytoje situacijoje susidarė žalos atlyginimo teisiniai santykiai, todėl ieškinio senaties termino institutas kvalifikuotinas remiantis CK 1.125 straipsnio 8 dalis, numatančiu sutrumpintą trijų metų ieškinio senaties terminą.
  11. Nukentėjusysis pagal teisinį reglamentavimą yra Kreditorius, turintis teisę pasirinkti Skolininką į kurį gali būti nukreiptas reikalavimas atlyginti autoįvykyje patirtą žalą. TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalis nukentėjusiam su reikalavimu atlyginti žalą nedraudžia tiesiogiai kreiptis į Lietuvos draudikų biurą, Prancūzijos civilinio kodekso 1240 straipsnis, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas tiesiogiai žalą padariusį asmenį - apeliantę UAB „Naideka“, ir savaime suprantama, į Prancūzijos nacionalinį draudikų biurą. Nukentėjusysis pasirenka skolininku Prancūzijos nacionalinį biurą, kuris atlyginęs žalą, iš žalos atlyginimo teisinių santykių eliminuoja kreditorių B. F. ir vietoj jo pats tampa kreditoriumi. Mano, kad šiuo atveju yra ne regresas, bet subrogacija - asmenų prievolėje pasikeitimas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą iš esmės, turėjo vadovautis ne tik CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, nustatančia sutrumpintą trijų metų ieškinio senaties terminą, bet ir CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, nustatančią kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį dienos, o tokia diena yra autoįvykio diena, bei CK 1.128 straipsniu nustatančiu, kad prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos.
  12. Nesusiformavus regresiniams teisiniams santykiams pirmosios instancijos teismas negalėjo taikyti CK 1.127 straipsnio 4 dalies, o taip pat neteisingai konstatuoti, kad pagrindinė prievolė įvykdyta tuomet, kai Lietuvos draudiko biuras atsiskaitė su Prancūzijos nacionaliniu draudikų biuru. Esant žalos atlyginimo teisiniams santykiams pagrindinė prievolė sietina su žalos atlyginimu nukentėjusiajam, o draudikams išmokamos sumos yra išvestinės prievolės iš žalos atlyginimo nukentėjusiam prievolės ir jokiu būdu jos nevadintinos pagrindinėmis. Ir dar daugiau, duotoje faktinėje situacijoj negali būti trijų pagrindinių prievolių. Jeigu apeliacinės instancijos teismas nesutiktų su apeliantės pateiktais aiškinimais, tuomet tektų konstatuoti, kad nukentėjusiam Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras žalos atlyginimą sumokėjo pasibaigus trijų metų ieškinio senaties terminui, t. y. tuomet, kai turėjo teisę geranoriškai to nebedaryti. Tai reiškia, šiuo pagrindu ir Lietuvos Draudikų biuras neprivalėjo daryti išmokų prancūzų naudai. Prancūzijos civilinis kodeksas, kaip ir kitų kontinentinės teisės šalių kodeksai žalos atlyginimui numato sutrumpintą trijų metų ieškinio senaties terminą.
  13. Nesutinka su teismo išvada, kad TPVCAPDĮ 23 straipsnis nustato regreso teisę Draudikui atgauti sumokėtas sumas. Nieko panašaus šioje normoje nėra, šiame straipsnyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisyklė, nustatanti, kad Draudikų biuras turi teisę atgauti išmokėtas išmokas. Tai reiškia, kad jis gali atgauti pinigus ir subrogacijos ir kitais įstatymo leistinais būdais (pvz., reikalavimo perleidimu.).
  14. Mano, kad nukentėjusiajam B. F. teisė į ieškinį atsirado iš karto po eismo įvykio 2011 m. spalio 26 d., trijų metų ieškinio senaties terminas pasibaigė 2014 m. spalio 26 d., šalių pasikeitimas ieškinio senaties termino neįtakojo, todėl esant apelianto prašymui taikyti ieškinio senaties terminą, pirmosios instancijos teismas šiuo pagrindu privalėjo ieškinį atmesti ir priteisti visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
  15. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad kasacine tvarka 2009 m. vasario 10 d. civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009, 2005 m. spalio 24 d. civilinėje byla Nr. 3K-3-503/2005 ir kitose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs apie subrogacijos ir regreso skirtumus. Mano, kad nagrinėjamuoju atveju subrogacija atsirado įstatymų - Badinterio įstatymo (1985 m. liepos 5 d. įstatymo redakcija Nr.85-677) ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo, kuriuos abu apjungia 1949 m. sausio 25 d. Jungtinių tautų Europos ekonomikos reikalų komisijos Vidaus transporto komiteto kelių transporto pakomitečio rekomendacijų ir daugybės ES direktyvų pagrindu.
  16. Teismas išvados dėl senaties termino nustatymo nemotyvavo ir teisiškai neargumentavo, nenagrinėjo su ieškinio senatimi susijusių aplinkybių, ar pagal Prancūzijos teisę pagal 1968 m. birželio 7 d. Europos Konvenciją dėl informacijos apie užsienio teisę, tarp nukentėjusio asmens Prancūzijoje ir Prancūzijos Draudikų Biuro nesusiklosto draudiminiai teisiniai santykiai, nes Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras laikomas draudiku, tuomet senaties terminas yra vieneri metai, todėl ieškinys yra atmestinas šiuo savarankišku pagrindu. Esant atsakovės prašymui taikyti vienerių metų ieškinio senaties terminą, teismas šių aplinkybių nenagrinėjo.
  1. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Nesutinka su apeliantės argumentais, jog ieškovas neįrodė S. B. kaltės dėl 2011-10-25 Prancūzijoje įvykusio eismo įvykio. Eismo įvykio valstybės – Prancūzijos nacionalinis draudikų biuras 2011-10-25 Prancūzijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytą žalą administravo savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais privalomąjį draudimą, civilinę atsakomybę bei žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims. B. P. nacionalinis draudikų biuras buvo išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų taikymu, civilinės atsakomybės nustatymu bei žalos administravimu. Byloje yra pateikti reikalavimo faktinį pagrindą pagrindžiantys įrodymai: eismo įvykio deklaracija; deklaracijoje nubraižyta įvykio schema, iš kurios aiškiai matyti, jog transporto priemonė A, t. y. transporto priemonių sąstatas IVECO, valst. Nr. ( - ) ir puspriekabė valst. Nr. ( - ), sukdamas į dešinę pusę su puspriekabės kairės pusės galu kliudė stovinčią transporto priemonę ALFA ROMEO, valst. Nr. ( - ); S. B. paaiškinimas, kuris patvirtina, jog būtent jis yra kaltas dėl eismo įvykio; Prancūzijos kelių eismo taisyklės; Badinterio įstatymas, kuriuo remiantis buvo apskaičiuota žala ir išmokėta išmoka; eismo įvykio metu padarytos žalos dydį pagrindžiančius dokumentus.
  2. Apeliantė apsiribojo vien tik nepagrįstų abejonių dėl Biuro pateiktų įrodymų teikimu, tačiau nepateikė jokių įrodymų pagrindžiančių savo poziciją. Mano, jog ieškovas pateikė pakankamai įrodymų pagrindžiančių savo reikalavimą. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.
  3. Nors Biuras neturi pareigos informuoti transporto priemonės valdytoją apie kitoje valstybėje vykdomą žalos administravimo procedūrą, apeliantei buvo pranešta apie Prancūzijoje vykstantį 2011-10-25 įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo procesą, t. y. buvo suteikta galimybė teikti paaiškinimus. Apeliantė, tiriant įvykį, buvo pasyvi ir pateikė tik S. B. paaiškinimą, kuris patvirtino, jog jis yra kaltas dėl eismo įvykio.
  4. Apeliantės argumentai taikyti ieškinio senatį yra nepagrįsti jokiais nacionaliniais teisės aktų nuostatomis. Ieškovas savo argumentus dėl ieškinio senaties termino išdėstė teismui pateiktame 2017-10-02 rašte Nr. S-11343-17-(4.11), todėl jų nekartoja.

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10

  1. Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.
  2. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2011 m. spalio 25 d. 15:30 val. Prancūzijoje, C. M. mieste įvyko eismo įvykis, kurio metu atsakovės UAB „Naideka“ transporto priemonė IVECO STRALIS, valst. Nr. ( - ) ir puspriekabė valst. Nr. ( - ), sukdama į dešinę pusę su puspriekabės kairės pusės galu kliudė stovinčią transporto priemonę ALFA ROMEO, valst. Nr. ( - ) (1 t., b. l. 10, 21-23, 38-39). Transporto priemonė IVECO STRALIS, valst. Nr. ( - ) eismo įvykio metu nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Eismo įvykio kaltininkas - atsakovės UAB „Naideka“ darbuotojas trečiasis asmuo S. B., vairavęs transporto priemonę IVECO STRALIS, valst. Nr. ( - ). Apie sukeltą eismo įvykį S. B. darbdaviui pranešė tinkamai (t. 1, b. l. 13). Ieškovas 2014 m. vasario 13 d. informavo UAB „Naideka“, kad Biuras administruoja žalą dėl Prancūzijoje 2011-10-25 įvykusio eismo įvykio, kuriame dalyvavo neapdrausta transporto priemonė IVECO STRALIS, valst. Nr. ( - ) (2 t., b. l. 105).
  3. Prancūzijos centrinis eismo įvykių draudimo bendrovių biuras, įvertinęs tai, kad 2011-10-25 eismo įvykis įvyko Prancūzijoje, kad joks transporto priemonės (valst. Nr. ( - )) draudikas nenustatytas bei įgaliotos bendrovės G M F S A ataskaitą dėl eismo įvykio metu padarytos 4‘626,22 Eur žalos dydžio, pareikalavo iš Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro žalos sumą pervesti į Prancūzijos centrinio biuro nurodytą sąskaitą. Ieškovas reikalaujamą 4‘626,22 Eur sumą Prancūzijos centriniam biurui sumokėjo 2015 m. spalio 13 d. Ieškovas 2015 m. gruodžio 10 d. UAB „Naideka“ pateikė pretenziją, reikalaudamas sumokėti 4‘626,22 Eur sumą (1 t., b. l. 14-31, 54-55).
  4. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 23 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad Biuras turi teisę reikalauti, jog atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jeigu išmoka buvo sumokėta pagal šio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Ši specialioji teisės norma įtvirtina Biuro regreso teisę į atitinkamus asmenis, t. y. kaltąjį dėl žalos padarymo arba savininką, atsakingą už transporto priemonės apdraudimą.
  5. Apeliantė UAB „Naideka“ neginčija, kad jai priklausanti transporto priemonė IVECO STRALIS, valst. Nr. ( - ), 2011 m. spalio 25 d. dalyvavo eismo įvykyje Prancūzijoje, tačiau teigia, kad transporto priemonę vairavęs trečiasis asmuo S. B., dėl eismo įvykio nėra kaltas, kad į S. B. vairuojamą automobilį atsitrenkė nukentėjęs asmuo, kuris manevravo, nesilaikydamas saugaus atstumo ir nepraleisdamas jau pradėjusio daryti posūkį į dešinę S. B. automobilio. Teisėjų kolegija atmeta šiuos apeliantės argumentus, nes jie prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir esamiems įrodymams.
  6. Įstatymas reglamentuoja, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio 1 dalis). CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009).
  7. Bylos duomenys patvirtina, kad eismo įvykio dalyviai S. B. ir B. F. policijos pareigūnų į įvykio vietą nekvietė, geranoriškai užpildė eismo įvykio deklaraciją, kurioje nubraižė įvykio situaciją, pažymėjo atitinkamus jos langelius ir patvirtino tai savo parašais. Iš pateiktos deklaracijos matyti, kad B. F. pažymėjo langelį Nr. 1, t. y., kad jo automobilis stovėjo ir S. B. dėl šios atžymos langelyje „Pastabos“ langelyje jokio nesutikimo neįrašė bei pažymėjo langelį Nr. 12. Paaiškinime S. B. pripažino, kad „<...> sankryžoje sukdamas į dešinę su puspriekabės kairės pusės galu kliudė lengvąjį automobilį ALFA ROMEO“. Priešingai, nei teigia apeliantė, nukentėjusiojo asmens paaiškinimas, kad „<...> pastatė automobilį, į kurį atsitrenkė pilnai pakrauta puspriekabė, kai ji norėjo pasukti į dešinę Fond de Sante gatvę“ taip pat patvirtina, kad jo automobilis stovėjo. Šiame paaiškinime B. F. nurodė, kad leidžiamojoje vietoje automobilis stovėjo (jau), o ne buvo statomas. Be to, jis pažymėjo, kad „<...> užvesdamas automobilį pastebėjo neįprastą vibraciją ir tai, kad automobilis buvo šiek tiek pajudintas iš vietos“ (1 t., b. l. 146-147). Taigi, byloje pateikti įrodymai visiškai patvirtina trečiojo asmens S. B. kaltę dėl autoįvykio, o jo nurodomos aplinkybės, kad B. F. manevravo, kad nesuprato kalbos, kad buvo įsitikinęs savo nekaltumu, vertintinos kaip pasirinktas gynybos būdas. Kolegijos nuomonė, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, kad būtent S. B. pažeidė Prancūzijos kelių eismo taisyklių R412-6 ir R413-17 straipsnius.
  8. Apeliantė pagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 3 d. nutartimi, kuri buvo priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-338-313/2017. Šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: „<...> tais atvejais, kai Lietuvos draudikų biuras, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi, pareiškia regresinį reikalavimą dėl kitos žaliosios kortelės sistemos valstybės draudikų biurui atlygintos žalos išsiieškojimo iš galimai už eismo įvykį atsakingo asmens, o toks asmuo neigia savo civilinę atsakomybę dėl eismo įvykio ir jis nedalyvavo (nebuvo informuotas, jam nebuvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus, kt.) eismo įvykio vietos valstybės teisme vykusiame procese, teismas atsakovo prieštaravimus vertina regresinio ieškinio byloje. Tokia teismų pareiga kyla iš proceso šalių teisės į teisminę gynybą“. Kartu kasacinis teismas konstatavo, kad „<...> Lietuvos teismams nagrinėjant Lietuvos draudikų biuro regresinį ieškinį pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį dėl reikalavimo susigrąžinti eismo įvykio vietos valstybės draudikų biurui tretiesiems asmenims išmokėtas sumas dėl Lietuvos Respublikoje registruota ir privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neapdrausta transporto priemone padarytos žalos ir atsakovui ginčijant savo civilinę atsakomybę, ieškovui tenka pareiga pateikti visus savo reikalavimą pagrindžiančius įrodymus, inter alia, ir transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę pagal eismo įvykio vietos valstybės teisę pagrindžiančias nuostatas bei, esant poreikiui, jų taikymo ir aiškinimo praktiką, patvirtinančią reiškiamo regresinio reikalavimo pagrįstumą“. Pažymėjo, kad „<...> CPK 12 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas suponuoja, jog bylose, kuriose Lietuvos draudikų biuras reiškia atgręžtinį reikalavimą pagal TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalį, o atsakovas ginčija šio reikalavimo pagrįstumą, atsakovas, siekdamas nuneigti ieškinio pagrįstumą, taip pat teikia savo poziciją pagrindžiančius įrodymus, kuriais gali būti ir su eismo įvykio vietos teise (jos aiškinimu) susiję įrodymai“.
  9. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į esamą teisinį reglamentavimą ir suformuotą teismų praktiką, atmeta apeliantės argumentus, kad jos teisės į tinkamą gynybą buvo pažeistos, kad nebuvo suteikta galimybė teikti prieštaravimus, kad iš karto po įvykio surinkti įrodymų negalėjo, kaip nepagrįstus. Kaip jau minėta, ieškovas tinkamai informavo UAB „Naideka“ apie administruojamą žalą dėl autoįvykio, trečiasis asmuo S. B. taip pat informavo apie autoįvykį. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apeliantė turėjo pakankamai laiko ir galimybių pasidomėti tyrimu, jo eiga, dalyvauti tiriant eismo įvykį, ginčyti nustatytas faktines aplinkybes, vairuotojų paaiškinimus ir pan. Tuo tarpu apeliantė, nors ir žinodama, kad jos transporto priemonė, kuri nėra apdrausta privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, sukėlė autoįvykį, kad S. B. yra dėl šio įvykio kaltas, elgėsi abejingai, nesiėmė jokių realių veiksmų tiriant įvykį, nebendradarbiavo su Biuru, neteikė įrodymų ir nepaneigė atsakomybės dėl autoįvykio.
  10. Apeliantė teigia, kad net ir esant trečiojo asmens kaltei, žalos dydis yra užaukštintas, nustatytas vienašališkai, nedalyvaujant nei atsakovei, nei trečiajam asmeniui. Teisėjų kolegija, įvertinusi faktines bylos aplinkybes, byloje esančius įrodymus bei skundžiamo sprendimo argumentus, vertinant žalos dydį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad turtui padaryta 4‘022,80 Eur žala pagrįsta ir įrodyta. Kaip jau minėta, apie autoįvykį bei administruojamą žalą apeliantė buvo informuota tiek trečiojo asmens S. B., tiek ieškovo. Ta aplinkybė, kad UAB „Naideka“ šiuo atveju užėmė neveikimo poziciją ir nerodė suinteresuotumo, nustatant žalos dydį, nepaneigia Prancūzijos centrinio biuro įgaliotos bendrovės G M F S A ataskaitos apie eismo įvykio metu padarytą 4‘022,80 Eur žalą.
  11. Pateiktoje ekspertizės ataskaitoje nurodyta, kad autoįvykio metu nukentėjusiojo B. F. transporto priemonė ALFA ROMEO buvo apžiūrėta 2011-10-27 remonto dirbtuvėse, prieš pradedant darbus. Dalyvavo remonto dirbtuvių atstovas, bendrovės BCA atstovas (automobilių ekspertas). Byla išnagrinėta BCA agentūroje 2011-11-04, nustatyta transporto priemonei padaryta žala, kuri sudarė 4‘022,80 Eur su PVM (1 t., b. l. 32-37). Iš pateiktų dokumentų matyti, kad automobilio ALFA ROMEO remonto darbai atitinka jam padarytus pažeidimus 2011-10-25 autoįvykio metu, kuriuos taip pat nurodė trečiasis asmuo S. B. (1 t., b. l 13). Apeliantės argumentai apie tai, kad žalos dydis yra užaukštintas yra deklaratyvūs ir neparemti jokiais pagrįstais įrodymais.
  12. Nesutiktina su apeliantės argumentais, kad ieškinys pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo iš karto po eismo įvykio, t. y. po 2011 m. spalio 25 d. Nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, išmokėjęs Prancūzijos centriniam biurui draudimo išmoką pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalį, TPVCAPDĮ 23 straipsnio pagrindu turi atgręžtinio reikalavimo teisę į apeliantę, kaip į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis). Regresinė prievolė yra nauja prievolė, kuri atsiranda asmeniui įvykdžius prievolę už atsakingą už žalą asmenį. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras turi teisę reikalauti iš atsakingo už žalos padarymą asmens ar asmens, neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį, arba kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro ar Garantinio iždo (fondo), jeigu jis yra prisiėmęs atsakomybę už tokį žalos padarymo atvejį pagal Bendradarbiavimo nuostatus arba pagal susitarimo dėl reikalavimų tenkinimo abipusio pripažinimo nuostatas, išmokėtos žalos atlyginimo tik tuo atveju ir tik tada, kai išmoka kitos Europos Sąjungos valstybės narės žalos atlyginimo institucijai reikalaujamą sumą (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 5 dalis). Analogiškos praktikos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugpjūčio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2006; 2013 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2013).
  13. Į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras, gavęs Prancūzijos centrinio biuro reikalavimą, 4‘626,22 Eur išmokos sumą sumokėjo 2015 m. spalio 13 d. Ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo draudimo išmokos pervedimo dienos, t. y. 2015 m. spalio 13 d. Ieškinys teisme pareikštas 2016 m. birželio 29 d., t. y. nepraleidus įstatyme nustatyto 3 metų ieškinio senaties termino.
  14. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, skundžiamo teismo sprendimo, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingam bylos išsprendimui ištyrė visas svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 straipsnis, 263 straipsnio 1 dalis). Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl jie atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93, 98 straipsniai).

11Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

12Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai