Byla 3K-3-156/2009

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Algio Norkūno ir Antano Simniškio (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. P. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. Ž. (dabartinė pavardė – P.) ieškinį atsakovui R. P. dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta ir avanso bei netesybų išieškojimo, trečiasis asmuo A. U.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė prašė pripažinti nesudaryta 2006 m. liepos 20 d. paskolos sutartį, pagal kurią atsakovas paskolino ieškovei 75 000 Lt; išieškoti iš atsakovo ieškovės naudai 25 000 Lt avansu sumokėtų pinigų ir 25 000 Lt baudos pagal 2006 m. birželio 23 d. preliminariąją sutartį. Šalys 2006 m. birželio 23 d. pasirašė žemės sklypo pirkimo-pardavimo preliminariąją sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo ieškovei parduoti jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, ieškovė įsipareigojo per tris dienas sumokėti avansinę 25 000 Lt įmoką. Anot ieškovės, sumokėjus avansą, paaiškėjo, kad žemės sklypas nepriklausė atsakovui; jai pareikalavus grąžinti sumokėtus pinigus, atsakovas pažadėjo, jog tarpininkaus sudarant sandorį ir garantavo, kad sklypo savininkai žemę parduos ieškovei. Ieškovė nurodė, kad už darbą atsakovas papildomai pareikalavo 75 000 Lt, dėl kurių ieškovė ir pasirašė ginčijamą paskolos sutartį, tačiau sutartis sudaryta apgaulės būdu, nes ieškovė iš atsakovo pinigų negavo. Žemės sklypo ieškovė neįsigijo, nes jį, tarpininkaujant UAB „Eslanas“, nusipirko UAB „Finmakras“. Ieškovės teigimu, avansinę įmoką atsakovas gavo apgaulės būdu, tikėjosi ieškovei turtą parduoti už 1 500 000 Lt, nors sklypo savininkai buvo nustatę 900 000 Lt kainą.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovė, kaip vienintelė UAB „Finmakras“ akcininkė, nuo 2006 m. kovo 15 d. paskirta šios bendrovės direktore, priėmė ir 2006 m. birželio 20 d. pasirašė bendrovės sprendimą dėl žemės sklypo įsigijimo bei pasirašė paraišką bankui dėl kredito suteikimo. 2006 m. birželio 23 d. dėl to paties žemės sklypo pirkimo-pardavimo ieškovė su atsakovu pasirašė preliminariąją sutartį, pagal kurią atsakovas įsipareigojo ieškovei parduoti jam nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą už 1 500 000 Lt, o ieškovė pagal sutarties sąlygas sumokėjo avansinę 25 000 Lt įmoką. Teismas nurodė, kad pagrindinė sutartis dėl žemės sklypo sudaryta 2006 m. liepos 21 d., t. y. per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą, tačiau sutartį sudarė žemės sklypo savininkė A. U. ir pirkėjas UAB „Finmakras“, atstovaujamas ieškovės. Teismas konstatavo, kad ieškovė, tiek prieš sudarant preliminariąją sutartį, tiek preliminariosios sutarties galiojimo laikotarpiu, tiek sudarius pagrindinę sutartį, veikė kaip UAB „Finmakras“ atstovė, todėl laikytina, kad iš esmės ir buvo siekiama tikslo, jog turtą įsigytų būtent UAB „Finmakras“. Padaręs išvadą, kad ieškovė nuo pat pradžių neturėjo ketinimų įsigyti žemės sklypo savo vardu, teismas sprendė, jog ieškovė taip pat pažeidė preliminariosios sutarties sąlygas, nes jos galiojimo metu turtą įsigijo ne ieškovė, o jos atstovaujama bendrovė. Atkreipęs dėmesį į tai, kad atsakovas su sklypo savininke A. U. buvo pasirašęs preliminariąją sutartį, kuria įsipareigojo iki 2006 m. liepos 23 d. nupirkti žemės sklypą už 950 000 Lt bei sumokėjo pardavėjai 10 000 Lt avansą, teismas konstatavo, jog šalių preliminariojoje sutartyje įtvirtintas atsakovo įsipareigojimas ieškovei parduoti jam priklausantį sklypą neprieštarauja preliminariosios sutarties esmei. Atsakovo veiksmai, kad jis neįsigijo parduodamos žemės savo nuosavybėn ir atitinkamai jos nepardavė pirkėjui kaip pardavėjas, o veikė kaip tarpininkas pagrindinei sutarčiai sudaryti, teismo nuomone, negali būti vertinami kaip tinkamai įvykdyti pagal pasirašytą šalių preliminariąją sutartį, tačiau toks atsakovo veiksmų įvertinimas nepakankamas konstatuoti jo pareigai grąžinti ieškovės sumokėtą avansą ir priteisti sutartyje numatytą baudą, kuri turėtų būti aiškinama kaip nuostoliai. Be to, teismas pažymėjo, kad ieškovė neįrodinėjo jai padarytos žalos. Aplinkybę, kad atsakovas veikė kaip tarpininkas, atitinkamai tarėsi su žemės sklypo savininke dėl šiai priklausančio sklypo pardavimo, teismo vertinimu, patvirtina atsakovo bei trečiojo asmens A. U. paaiškinimai teismo posėdžio metu, netiesioginiu tarpininkavimo įrodymu taip pat laikytina preliminarioji sutartis, sudaryta atsakovo ir trečiojo asmens A. U.. Aplinkybę, kad ieškovė preliminariosios sutarties galiojimo metu buvo informuota apie atsakovo tarpininkavimą, ieškovė patvirtino savo ieškinyje. Teismas nenustatė aplinkybių ir CK 1.91 straipsnio 5 dalyje apibrėžiamų pagrindų, kurie būtų pagrindas išvadai, jog paskolos sutartį ieškovė pasirašė dėl apgaulės. Teismas pažymėjo, kad 2006 m. liepos 20 d. paskolos sutartyje nurodyta, jog paskolos gavėja pinigus (75 000 Lt) gavo prieš pasirašant šią sutartį ir sutarties pasirašymu patvirtina pinigų gavimo faktą. Nurodęs, kad ieškovės teiginiai, jog ji pinigų negavo, yra grindžiama tik jos paaiškinimais, iš esmės neigiančiais pačios ieškovės pasirašytą faktą, teismas konstatavo, kad pinigų negavimo faktas pagal ginčijamą paskolos sutartį nėra įrodytas.

7Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2008 m. spalio 6 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimą pakeitė: ieškinį tenkino iš dalies – pripažino nesudaryta 2006 m. liepos 20 d. paskolos sutartį; kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis, kad ieškovė, kaip fizinis asmuo, neketino sudaryti pirkimo-pardavimo sutarties ir kad pagrindinė sutartis vis dėlto buvo sudaryta, t. y. preliminariojoje sutartyje nustatytas tikslas buvo pasiektas, todėl pinigų, sumokėtų pagal preliminariąją sutartį, grąžinti ieškovei nėra pagrindo. Vertindama ieškovės nurodytas aplinkybes, kad ji pinigų pagal paskolos sutartį negavo, kolegija atsižvelgė ne tik į pažodinį sutarties tekstą, bet ir į kitus šalių santykius, preliminariosios sutarties sudarymo aplinkybes. Kolegijos vertinimu, atsakovas nepaneigė ieškovės teiginių, kad, paaiškėjus aplinkybei, jog atsakovas nėra žemės sklypo savininkas, jis pažadėjo tarpininkauti ieškovei įsigyjant žemės sklypą iš A. U., sutvarkyti dokumentus, parengti žemės sklypo detalųjį planą ir už tai ieškovė turėsianti sumokėti 75 000 Lt sumą, dėl kurios ir pasirašė ginčijamą paskolos sutartį. Nors atsakovas nurodė, kad pinigus pagal paskolos sutartį grynaisiais perdavė ieškovės biure, tačiau, atsižvelgdama į civilinės teisės doktrinoje ir teismų praktikoje egzistuojančią tikėtinumo taisyklę, taip pat įvertinusi preliminariosios sutarties sudarymo aplinkybes – kad atsakovas tikrai nebuvo žemės savininkas, kad jis nurodė, jog žemės sklypas kainuos 1 500 000 Lt, o tikrosios savininkės jis buvo parduotas už 900 000 Lt, kad atsakovas tarpininkavo surandant žemės sklypą, taip pat šalių santykius – kad jie nebuvo verslo partneriai, o tik pažįstami žmonės, kad atsakovas neturėjo pagrindo tikėti, jog tokia didelė pinigų suma bus grąžinta po mėnesio, net nesiaiškinant, kokiu tikslu skolinamasi, ir skolos gavėjos turtinės padėties, kolegija sprendė, kad labiau tikėtina ieškovės pozicija – kad realiai ji pinigų iš atsakovo negavo, o tik pasirašė paskolos sutartį dėl žadamų atsakovo atlikti darbų. Kolegija pažymėjo, kad nors įstatyme nenustatyta paskolos gavėjo pareigos įrodyti, jog paskolos davėjas neturėjo pinigų pagal sutartį, tačiau netiesiogiai šią aplinkybę patvirtina ir iš atsakovo teismo reikalauti nepateikti įrodymai, būtent: kad jis turėjo tokią pinigų sumą; kad tokia suma būtų nurašyta iš atsakovo sąskaitų banke ir pan.; kad ši suma būtų pervesta į ieškovės ar bent jos įmonės sąskaitas. Atsakovo siekimą dirbtinai įrodyti jo nurodomas aplinkybes dėl paskolos suteikimo patvirtina ir tai, kad jis 75 000 Lt paskolą, neva suteiktą ieškovei, Valstybinėje mokesčių inspekcijoje deklaravo tik po to, kai teisme buvo užvesta nagrinėjama byla.

8III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutarties dalį dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

101. Aiškindamas 2006 m. liepos 20 d. sutartį, apeliacinės instancijos teismas vertino visai kitos sutarties, t. y. 2006 m. birželio 23 d. preliminariosios sutarties, sudarymo aplinkybes, taip pažeisdamas CK 6.193 straipsnį, pagal kurio prasmę sutarčiai aiškinti turi reikšmės aiškinamos sutarties sudarymo aplinkybės. Be to, taip aiškindamas ginčo sutartį, apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos CK 6.193 straipsnio aiškinimo ir taikymo praktikos. Teismo išvada, kad ieškovė pasirašė paskolos sutartį dėl žadamų atlikti darbų, kasatoriaus nuomone, prieštarauja CK 6.870 straipsnyje pateiktai paskolos sutarties sampratai, pagal kurią paskolos sutarties dalykas yra ne darbų atlikimas, o pinigų ar rūšies požymiais apibūdintų suvartojamųjų daiktų perdavimas. Apeliacinės instancijos teismas vietoje paskolos sutarties konstatavo sutartį dėl darbų atlikimo, taigi iš esmės nutartyje pasisakoma, kad šalys sudarė apsimestinį sandorį. Tuo tarpu, konstatuojant apsimestinį sandorį, turi būti nustatomas ir tokio sandorio turinys, jo sąlygos, tačiau apeliacinės instancijos teismas to nepadarė, CK 1.87 straipsnio taikymo sąlygų visapusiškai netyrė, nes ieškovė paskolos sutartį ginčijo kitu teisiniu pagrindu, todėl kasatorius daro prielaidą, kad teismas ir nesiekė tokių tikslų, nes skundžiamoje nutartyje tokio teisinio pagrindo (CK 1.87 straipsnis) nenurodė. Kasatoriaus manymu, šioje byloje nėra pagrindo taikyti CK 6.193 straipsnį, nes jame išdėstytų aiškinimo taisyklių tikslas – nustatyti sutarties turinį. Toks poreikis atsiranda, kai tarp šalių kyla ginčas dėl tarpusavio teisių ir pareigų ir tik tuo atveju, kai kyla ginčas dėl sutarties sąlygų reikšmės. Atsižvelgiant į paskolos, kaip realinės, sutarties prigimtį (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), pinigų perdavimas reikšmingas sutarties sudarymo faktui, o ne jos vykdymui. Tuo tarpu ieškinys grindžiamas įrodinėjant, kad pinigai nebuvo perduoti ieškovei, t. y. neigiant sutarties sudarymo faktą, o ne kokią nors jos sąlygą, todėl CK 6.193, 6.875 straipsnių taikymas kartu neigiant sutarties sudarymo faktą yra nelogiškas ir neteisėtas. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.193, 6.875 straipsnius.

112. Paskolos, kaip realinės, sutarties prigimtis lemia įrodinėjimo naštos paskirstymą: kreditorius turi įrodyti, kad paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino; taip pat svarbu atsižvelgti į įstatymines prezumpcijas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008). Nurodytoje nutartyje išdėstyta Aukščiausiojo Teismo nuomonė, kad jei kreditorius turi paskolos sutartį, tai toks faktas preziumuoja ir paskolos suteikimą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad paskolos sutartį turi kreditorius, be to, sutarties 1 punkte aiškiai nurodyta, kad paskolos gavėjas pinigus gavo prieš sudarant šią sutartį ir sutarties pasirašymu patvirtina pinigų gavimo faktą. Anot kasatoriaus, faktų pripažinimas ne teismo procese civilinio proceso doktrinoje vadinamas neteisminiu faktų pripažinimu. Nors ieškinys grindžiamas tuo, kad paskolos sutartis buvo sudaryta apgaulės būdu, tačiau apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 187 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų aplinkybių, dėl kurių šalies pripažintas faktas negalėtų būti laikomas nustatytu. Dėl to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo CPK 187 straipsniu.

123. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teismas nepagrįstai nurodė, kad kasatorius nepaneigė ieškovės teiginių, jog, paaiškėjus aplinkybei, kad kasatorius nėra žemės sklypo savininkas, jis pažadėjo tarpininkauti ieškovei įsigyjant žemės sklypą iš A. U., sutvarkyti dokumentus, parengti detalųjį planą ir už tai ji turėsiant sumokėti 75 000 Lt, dėl kurių ir pasirašė ginčijamą paskolos sutartį. Kasatoriaus teigimu, jis tokius ieškovės teiginius neigė, be to, teismas privalėjo (CPK 331 straipsnio 4 dalies 3 punktas) įvertinti ieškovės teiginius paneigiančius įrodymus – paskolos sutarties 1 punktą. Nepagrįstas ir teismo interpretavimas, kad kasatorius neturėjo pagrindo tikėti, jog tokia didelė suma bus grąžinta po mėnesio – juk ieškovė pagal preliminariąją sutartį buvo įsipareigojusi sumokėti 1 500 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad kasatorius nepateikė įrodymų apie tai, jog jis turėjo 75 000 Lt, kad tokia suma būtų nurašyta nuo jo sąskaitų banke ar pan. Kasatoriaus teigimu, jis nurodė, kad pinigus ieškovei perdavė grynaisiais, be to, ieškovei suteikta paskola buvo deklaruota metinėje gyventojo turto deklaracijoje, kuri pateikta Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatytais terminais, todėl tokį įstatymų reikalavimus atitinkantį kasatoriaus elgesį apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vertino kaip siekimą dirbtinai įrodyti jo nurodomas aplinkybes. Anot kasatoriaus, byloje nėra nė vieno įrodymo, paneigiančio paskolos sutarties 1 punkte patvirtintą 75 000 Lt perdavimo ieškovei faktą, o apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų tikėtinumo taisyklę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Ū. ir kt. v. O. I. ir kt., bylos Nr. 3K-3-862/2002). Skundžiama teismo nutartis faktiškai grindžiama tik ieškovės paaiškinimais, tačiau, vertindamas tokius paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas privalėjo taikyti CPK 178 straipsnį, įtvirtinantį ieškovės pareigą įrodyti savo teiginius.

13Atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.

14Teisėjų kolegija

konstatuoja:

15IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

16Dėl CK 6.193 straipsnio taikymo

17CK 6.193 straipsnio nuostatos ir kasacinio teismo praktika (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras ieškovo AB „Kauno energija“ interesais v. V. A., bylos Nr. 3K-3-1311/2002), viena vertus, iš dalies patvirtina kasacinio skundo argumentus, kad CK 6.193 straipsnyje išdėstytų sutarčių aiškinimo taisyklių tikslas – nustatyti sutarties turinį ir kad šio straipsnio normos taikytinos, kai tarp sutarties šalių kyla ginčas dėl tarpusavio teisių ir pareigų ir tik tuo atveju, kai kyla ginčas dėl sutarties sąlygų reikšmės. Kita vertus, kasacinio teismo suformuotoje sutarčių aiškinimo praktikoje akcentuojama ir tai, kad pagal CK 6.193 straipsnį, aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties tekstu; svarbiausia, kokių tikslų ir teisinių pasekmių siekė šalys; surašytų dokumentų prasmė turi būti nustatoma pagal tai, kokio turinio veiksmai buvo įforminti, ar jais siekta sukurti šalims tarpusavio teises ir pareigas ir kokias būtent (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪB „Eržvilko ūkininkų agroservisas“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-106/2002). Dėl to konstatuotina, kad CK 6.193 straipsnio nuostatos taikytinos sprendžiant ne tik dėl tam tikra objektyvia forma (pavyzdžiui, raštu) užfiksuotos sutarties sąlygų reikšmės, bet ir dėl tokia sutartimi prisiimtų teisių ir pareigų tikrumo, fiktyvumo ir (arba) apsimestinumo, taip pat nustatant tikruosius santykio šalių ketinimus, kuriuos dėl tam tikrų priežasčių šalys siekė (tebesiekia) nuslėpti nuo trečiųjų asmenų. Taigi aptariamojo straipsnio nuostatų taikymo sritis yra daug platesnė ir ji neribojama vien tik kasaciniame skunde nurodytais atvejais.

18Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašo pripažinti nesudaryta paskolos sutartį, kurios raštu užfiksuotos sąlygos šalims yra aiškios, t. y. byloje nėra ginčo dėl paskolos rašytinės sutarties turinio. Sutarties nuostatą, kad ieškovė pinigus gavo prieš pasirašydama šią sutartį ir kad sutarties pasirašymu patvirtina pinigų gavimo faktą, ieškovė ginčija šios nuostatos fiktyvumo aspektu. Šio ieškinio reikalavimo pagrindu ieškovė nurodė, be kita ko, ir tai, kad paskolos sutartį ji pasirašė atsakovui papildomai pareikalavus 75 000 Lt už tarpininkavimą perkant žemės sklypą, kad ši sutartis sudaryta apgaulės būdu, nes ieškovė iš atsakovo pinigų negavo. Atsižvelgiant į taip suformuluotą ieškinio pagrindą ir dalyką, taip pat į byloje nustatytas aplinkybes, yra pagrindas išvadai, kad ieškovės prašoma pripažinti nesudaryta paskolos sutartis ir jos sudarymo aplinkybės yra glaudžiai susijusios su žemės sklypo pirkimo-pardavimo santykiais. Dėl to konstatuotina, kad, spręsdamas dėl šalių tikrųjų ketinimų ir susiklosčiusių santykių, kuriuos šalys įformino, be kita ko, ir paskolos sutartimi, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis CK 6.193 straipsnio nuostatomis, pagrįstai atsižvelgė ne tik į paskolos sutarties pažodinį tekstą, bet ir į šalių kitus su šia sutartimi susijusius santykius, įskaitant ir preliminariosios žemės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes. Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą nagrinėjamoje byloje taikyti CK 6.193 straipsnio nuostatas ir, jas taikydamas, vertinti 2006 m. liepos 23 d. preliminariosios sutarties sudarymo aplinkybes.

19Dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta ir apsimestinio sandorio teisinių pasekmių taikymo

20CK 1.138 straipsnyje nustatyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, taip pat nurodyti civilinių teisių gynimo būdai. Dažniausiai civilinių teisių gynimo būdus nustato tos teisės normos, kurios reguliuoja konkretų teisinį santykį. Asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos, gali prašyti teismo taikyti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymai nenustato konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Tokiais atvejais civilinių teisių gynimo būdą gali pasirinkti šalys savo nuožiūra.

21Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad paskolos sutarties pripažinimas negaliojančia (niekine) ir paskolos sutarties pripažinimas nesudaryta yra du skirtingi civilinių teisių gynimo būdai. Atsižvelgiant į paskolą kaip realinę sutartį (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), pinigų arba daiktų perdavimas reikšmingas sandorio sudarymo faktui konstatuoti, nes toks sandoris pripažįstamas sudarytu tik nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Tuo tarpu nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų arba daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu (niekiniu) objektas.

22Nagrinėjamoje byloje ieškovė, ginčydama šalių sudarytą paskolos sutartį, prašė taikyti CK 6.875 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą civilinės teisės gynimo būdą – paskolos sutartį pripažinti nesudaryta. Šio ieškinio reikalavimo pagrindu ieškovė nurodė, be kita ko, tai, kad paskolos sutartį ji pasirašė atsakovui papildomai pareikalavus 75 000 Lt už tarpininkavimą perkant žemės sklypą. Apeliacinės instancijos teismas, motyvuodamas tuo, kad labiau tikėtina, jog ieškovė pinigų iš atsakovo realiai negavo, o tik pasirašė paskolos sutartį dėl žadamų atsakovo atlikti darbų, tenkino aptariamą ieškovės reikalavimą ir ginčijamą paskolos sutartį pripažino nesudaryta. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nurodė, kad kasatorius nepaneigė ieškovės nurodytų aplinkybių, jog 75 000 Lt sumą ieškovė įsipareigojo sumokėti už kasatoriaus tarpininkavimą, dokumentų sutvarkymą, detaliojo plano parengimą, t. y. šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas iš esmės laikė nustatytomis, be to, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatorius tarpininkavo surandant žemės sklypą. Tokia apeliacinės instancijos teismo išvada ir ją pagrindžiantys pirmiau nurodyti motyvai, teisėjų kolegijos vertinimu, teikia pagrindą konstatuoti, kad, pripažindamas paskolos sutartį nesudaryta, apeliacinės instancijos teismas šalių veiksmuose nustatė apsimestinio sandorio požymių. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentais, kad skundžiamoje teismo nutartyje iš esmės pasisakoma, jog šalys sudarė apsimestinį sandorį, tačiau, nustatęs apsimestinio sandorio požymius, apeliacinės instancijos teismas nesprendė dėl CK 1.87 straipsnio 1 dalies taikymo.

23CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis) nagrinėjantis teismas, nustatęs, jog pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti dėl to, kad ginčijama paskolos sutartis yra kitam sandoriui pridengti sudarytas sandoris, pripažindamas ginčijamą sandorį (paskolos sutartį) nesudarytu, turi sistemiškai taikyti ir CK 1.87 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, ginčijamą paskolos sutartį pripažindamas nesudaryta tokiu faktiniu pagrindu, kad ieškovė pinigų iš atsakovo realiai negavo, o tik pasirašė paskolos sutartį dėl žadamų atsakovo atlikti darbų, turėjo taikyti ir CK 1.87 straipsnio 1 dalies nuostatą, jog taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės, tačiau to nepadarė. Tai teikia teisinį pagrindą konstatuoti, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas. Sutikdama su iš esmės analogiškais kasacinio skundo argumentais, teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl CK 1.87 straipsnio 1 dalies nuostatos taikymo, turi būti nustatyta, kokį sandorį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, kokios to sandorio esminės sąlygos, ar šalys dėl visų tų esminių sąlygų susitarė, ar tokios sąlygos yra teisėtos (nedraudžiamos įstatymu) ir pan. Nustatytas materialinės teisės normų netinkamas taikymas yra pagrindas naikinti kasacine tvarka apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Kadangi materialinės teisės normoms tinkamai pritaikyti būtina nustatyti tam reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tai, panaikinus apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta, ši bylos dalis grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

24Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių

25Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Reikalavimas vertinti įrodymus vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. I. V. v. Kauno apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-177/2006; 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. Kauno miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-398/2006; 2007 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamentas v. UAB „Marių žvejys“, bylos Nr. 3K-3-416/2007; 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Liteksas“ ir kt. v. VĮ Registrų centras ir kt., bylos Nr. 3K-3-427/2008; ir kt.).

26Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi; teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2, 3 dalys, Teismų įstatymo 3 straipsnis, CPK 21 straipsnis). Jau minėta, kad niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą. Dėl to teisėjų kolegija, naikindama apskųstą apeliacinės instancijos nutarties dalį ir šią bylos dalį grąžindama nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, detaliau nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, kuriais teigiama apie apeliacinės instancijos teismo padarytus CPK 185 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus. Nagrinėjant bylos dalį iš naujo, apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis CPK įtvirtintų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, turi iš naujo nagrinėti ir įvertinti įrodymus bei konstatuoti nustatytas faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija tik pažymi, kad byloje nėra išsamiai ištirtos bei nustatytos ieškovės ir atsakovo, kaip tarpininko dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo, santykių aplinkybės, atsakovo vaidmuo ir konkretūs atlikti veiksmai pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo bei pasirašymo procese, aplinkybės, susijusios su atsakovo pozicija dėl jo atlyginimo už tarpininkavimą. Nagrinėjant bylą iš naujo taip pat turi būti ištirtos, išnagrinėtos bei įvertintos, be kita ko, ir aplinkybės, susijusios su paskolos bei pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo laiku, t. y. aplinkybės, kurios gali patvirtinti arba paneigti šių dviejų sandorių tarpusavio ryšį ir iš jų kylančius teisinius padarinius. Šiuo aspektu pažymėtina, kad, ieškovės teigimu, 2006 m. liepos 20 d. paskolos sutartį ji pasirašė atsakovui 75 000 Lt sumos papildomai pareikalavus už darbą. Ieškinyje ir patikslintame ieškinyje (T. 1, b. l. 2, 144) nurodoma, kad šios sumos pareikalauta už būsimą (o ne jau atliktą) tarpininkavimą. Tuo tarpu žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta 2006 m. liepos 21 d., t. y. jau kitą dieną po paskolos sutarties pasirašymo.

27Naikinant apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, taip pat naikintina ir nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Kadangi bylos dalis grąžinama nagrinėti iš naujo, tai kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

28Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

29Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutarties dalis, kuriomis pakeistas Vilniaus apygardos teismo 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimas, ieškinys patenkintas iš dalies, pripažinta nesudaryta 2006 m. liepos 20 d. paskolos sutartis, priteistos žyminio mokesčio išlaidos bei išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Šią bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo Lietuvos apeliaciniam teismui.

30Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

31Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė prašė pripažinti nesudaryta 2006 m. liepos 20 d. paskolos... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. rugsėjo 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.... 7. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 8. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai... 9. Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo... 10. 1. Aiškindamas 2006 m. liepos 20 d. sutartį, apeliacinės instancijos teismas... 11. 2. Paskolos, kaip realinės, sutarties prigimtis lemia įrodinėjimo naštos... 12. 3. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 185 straipsnyje įtvirtintas... 13. Atsiliepimų į kasacinį skundą negauta.... 14. Teisėjų kolegija... 15. IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 16. Dėl CK 6.193 straipsnio taikymo... 17. CK 6.193 straipsnio nuostatos ir kasacinio teismo praktika (pavyzdžiui,... 18. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašo pripažinti nesudaryta paskolos... 19. Dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta ir apsimestinio sandorio... 20. CK 1.138 straipsnyje nustatyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta... 21. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad paskolos sutarties... 22. Nagrinėjamoje byloje ieškovė, ginčydama šalių sudarytą paskolos... 23. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam... 24. Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių... 25. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo... 26. Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi; teisėjai,... 27. Naikinant apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, taip pat... 28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 29. Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų... 30. Kitą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos... 31. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...