Byla 2A-633/2011

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Gasiūnienės, Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono,

2sekretoriaujant Ilonai Kovger,

3dalyvaujant apeliantės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovui Jovaldui Černiauskui,

4ieškovei A. V. K. ir jos atstovui advokatui Juozui Šeškevičiui,

5trečiojo asmens Lietuvos Dailės Muziejaus atstovei advokatei Birutei Rutkauskienei,

6viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės Lietuvos Respublikos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. V. K. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai dėl teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams nusavintą paveikslų kolekciją priteisimo; trečiuoju asmeniu, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, byloje patrauktas Lietuvos Dailės Muziejus.

7Teisėjų kolegija

Nustatė

8I. Ginčo esmė

9Ginčas kilo dėl kompensacijos už sovietinės okupacijos metais konfiskuotus meno kūrinius (tapybos ir grafikos kūrinius) priteisimo.

10Ieškovė A. V. K. nurodė, kad 1951 m. buvo įkalintas jos tėvas V. S. , taip pat konfiskuotas tėvo turtas – paveikslų kolekcija (27 tapybos ir grafikos kūriniai), kuri tais pačiais metais perduotas Vilniaus valstybiniam dailės muziejui. 1989 m. V. S. po mirties buvo reabilituotas, tačiau paveikslų kolekcija ieškovei iki šiol negrąžinta ir už ją nėra atlyginta. Ieškovės nuomone, Lietuvos Respublikos Muziejų įstatymas, nenumatantis, kad už valstybės nuosavybe pripažintą ir sovietų okupacijos metais iš politinių kalinių atimtą turtą turi būti atlygintina jų savininkams, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui ir Lietuvos Respublikos civiliniam kodeksui (toliau – CK). Pagal CK 4.100 straipsnį ieškovė tebėra tėvo paveikslų kolekcijos savininkė, nes valstybė iki šios dienos su ja neatsiskaitė. Nors teismai jau anksčiau buvo konstatavę, kad kliūtis grąžinti ieškovei paveikslus ar už juos atlyginti, yra įstatymų stoka, tačiau nei Lietuvos Respublikos Seimas, nei Lietuvos Respublikos Prezidentas, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybė, turintys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, iki šios dienos problemos neišsprendė. Ieškovės įsitikinimu, asmenys, dėl sovietinės okupacijos metais taikytų represijų praradę kilnojamąjį turtą, pažeidžiant Konstitucijos 23 ir 29 straipsnius, yra iki šios dienos tebediskriminuojami pagal turėto turto rūšį – kilnojamąjį turtą. Valstybė privalo pripažinti šį tęstinį ieškovės teisių pažeidimą, nedelsiant įvertinti iki šios dienos padarytos skriaudos mastą (nustatyti grąžintino kilnojamojo turto vertę) ir už ją teisingai atlyginti. Vadovaudamasis išdėstytu, ieškovė prašė priteisti iš valstybės 744 000 Lt dydžio kompensaciją už tėvo paveikslų kolekcijos nusavinimą visuomenės poreikiams.

11II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 635 775 Lt dydžio kompensaciją už 27 natūra negrąžintus meno kūrinius; kitą ieškinio dalį atmetė. Bylos nagrinėjimo metu ieškovės reikalavimas dėl kompensacijos priteisimo už Antonio Campi paveikslą „Trys Marijos prie Kristaus kapo“ buvo išskirtas į atskirą bylą.

13Teismas sprendė, kad nepaisant to, jog ieškovė nepateikė rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kada ir kokiu būdu jos tėvas įsigijo meno kūrinius nuosavybėn, iš 1951 m. spalio 12 d. meno kūrinių konfiskavimo (nacionalizavimo) akto bei 1995 m. gegužės 19 d. Lietuvos Dailės muziejaus pažymos Nr. 59 labiau tikėtina, kad meno kūrinių konfiskavimo metu jie priklausė ieškovės tėvui nuosavybės teise.

14Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 16 d. nutarimu, pažymėjo, kad jau tuomet Konstitucinis Teismas konstatavo, jog įstatymų leidėjas specialiu įstatymu turi išspręsti nuosavybės teisių į muziejines vertybes, atimtas iš žmonių okupacinės valdžios, atstatymo klausimą. Būtent dėl to, kad šis klausimas neabejotinai turi būti sureguliuotas, bei atsižvelgiant į tai, jog muziejinių vertybių tikslas yra išsaugoti jas ateities kartoms, Konstitucinis Teismas minėtame nutarime konstatavo, kad specialus įstatyminis reguliavimas, kuriuo iki 1990 m. kovo 11 d. nusavintos muziejinės vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintam nuosavybės neliečiamumo principui. Tačiau įstatymų leidėjas iki šiol nėra priėmęs specialaus įstatymo, kuris nustatytų galimybę atkurti fiziniam asmeniui nuosavybės teises į muziejines vertybes. Kitaip tariant, įstatymo leidėjas iki šiol nėra įvykdęs savo konstitucinės priedermės – išleisti specialų įstatymą (Konstitucijos 67 str. 1 d. 2 p.). Nepaisant to, teismas neturi teisės atsisakyti spręsti šią bylą remdamasis teisės normos nebuvimu, nes tai reikštų, jog teismas atsisako vykdyti savo konstitucinę priedermę – teisingumą (Konstitucijos 109 str. 1 d.).

15Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nėra įstatymo, reglamentuojančio konkretų civilinį santykį – nuosavybės teisių atkūrimą į muziejines vertybes, taip pat įstatymo, reglamentuojančio panašų civilinį santykį, nusprendė ginčą spręsti taikydamas teisės analogiją – bendruosius teisės principus (CK 1.8 str.), o būtent – vadovautis konstituciniu nuosavybės apsaugos garantijos principu (Konstitucijos 23 str.). Remdamasis Konstitucija bei Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. ir 1999 m. kovo 16 d. nutarimuose išdėstytais argumentais, teismas sprendė, kad aptariamas konstitucinis principas įpareigoja Lietuvos Respubliką, faktiškai valdančią neteisėtai okupacinės valdžios nacionalizuotą piliečių turtą, šį turtą įstatymų nustatyta tvarka grąžinti piliečiams natūra, o kai to neįmanoma padaryti – sumokėti teisingo dydžio kompensaciją. Kadangi Muziejų įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad muziejinės vertybės, atitekusios valstybei iki 1990 m. kovo 11 d., buvusiems teisėtiems jų savininkams negali būti grąžintos natūra, pagal teisės analogiją už jas turi būti teisingai atlyginta išmokant kompensaciją. Tik tokiu būdu bus užtikrintas nuosavybės teisių atstatymas bei nuosavybės teisių neliečiamumo ir gynimo principai. Tuo remiantis, ieškovė, kaip vienintelė tėvo turto paveldėtoja, turi teisę į teisingo dydžio kompensaciją už visus ieškinyje nurodytus meno kūrinius, išskyrus Vladislav Šarner paveikslą „Turguje“. Šis paveikslas neteisėtais okupacinės valdžios veiksmais 1959 m. buvo perduotas Lvovo paveikslų galerijai. Kadangi Lietuvos Respublika neperėmė jokių okupacinės valdžios teisių ir pareigų, valstybei negali pereiti ir atsakomybė už šios valdžios neteisėtais veiksmais padarytą žalą. Remdamasis nustatyta minimalia ir maksimalia meno kūrinių rinkos kaina, teismas sprendė, kad ieškovei turi būti priteista 605 500 Lt dydžio kompensacija.

16Teismas, atmesdamas atsakovės reikalavimą taikyti ieškinio senatį, pažymėjo, kad, Lietuvos Respublikai faktiškai valdant meno kūrinius ir už tai nemokant kompensacijos, ieškinio senaties terminas dėl kompensacijos sumokėjimo prasideda kiekvieną neteisėto meno kūrinių valdymo dieną (CK 1.127 str. 5 d.), todėl senatis nėra suėjusi.

17III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

18Apeliantė Lietuvos Respublika prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo patenkinta ieškinio dalis, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

191. Teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį. Ginčo meno kūrinius apeliantė nuosavybės teise valdo visiškai teisėtai (tai patvirtina Muziejų įstatymo 8 str. 1 d., Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 16 d. nutarimas, taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 28 d. nutartis), taip pat ji neturi pareigos priimti specialių įstatymą, kuriuo būtų nustatyta kompensacija už nusavintas meno vertybes, todėl negalima laikyti, kad apeliantė vykdo tęstinį pažeidimą. Nagrinėjamu atveju senatis turėtų būti skaičiuojama atsižvelgiant į Lietuvos Tarybų Sąjungos Respublikos Prokuratūros 1989 m. gegužės 25 d. raštą, kuriame nurodyta, kad reabilituotas asmuo (jo įpėdiniai) dėl konfiskuoto turto grąžinimo arba jo vertės atlyginimo turi teisę per 6 mėnesius nuo šio pranešimo gavimo dienos kreiptis į to miesto arba rajono, kuriame buvo konfiskuotas turtas, finansų įstaigas. 1989 m. rugpjūčio 18 d. ieškovės prašymas dėl kompensavimo turi būti vertinamas kaip ieškovės valios išreiškimas pasirinkti vieną iš reabilitavimo pažymėjime pasiūlytų alternatyvų. Tokiu būdu ieškinio senaties termino pradžia turėtų būti skaičiuojama nuo to momento, kada ieškovės prašymas nebuvo patenkintas ir ji įgijo teisę kreiptis į teismą, o būtent nuo 1995 metų, kai buvo priimtas Muziejų įstatymas, nenumatantis galimybės meno vertybes grąžinti ankstesniems savininkams. Trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo, net ir skaičiuojant jo pradžią nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 28 d. nutarties priėmimo, yra akivaizdžiai praleistas.

202. Teismai neteisingai aiškino Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 16 d. nutarimą ir dėl to padarė nepagrįstą išvadą, kad įstatymų leidėjas, neįvykdęs savo konstitucinės priedermės priimti specialų įstatymą, kuris nustatytų galimybę atkurti fiziniam asmeniui nuosavybes teises į muziejines vertybes, turi atlyginti ieškovei žalą. Priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, aptariame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad yra prielaidų Muziejų įstatymą vertinti kaip specialų įstatyminį reguliavimą, nustatantį, jog valstybinių muziejų fonde esančios kultūros vertybės negrąžinamos savininkams, kurie jų neteko dėl okupacinės valdžios įvykdytos visuotinės nacionalizacijos arba kitokio neteisėto nusavinimo, o specialus įstatyminis restitucijos vykdymo reguliavimas yra įstatymo leidėjo prerogatyva. Taigi vertinti atlyginimo už konfiskuotas kultūros vertybes teisinio reguliavimo nepriėmimą kaip teisės spragą bei imperatyvų įpareigojimą įstatymų leidėjui priimti tokį teisinį reguliavimą nebuvo teisinio pagrindo. Be to, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, specialus teisinis reguliavimas dėl atlyginimo už konfiskuotą kilnojamąjį turtą buvo priimtas, pavyzdžiui, vadovaujantis Lietuvos Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 368 „Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu ir kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat dėl jų pilietinės garbės ir orumo gynimo“ yra iš dalies atlyginama už konfiskuotus namų apyvokos daiktus. Manytina, kad meno vertybės taip pat turėtų būti traktuojamos kaip sudėtinė kilnojamojo turto dalis. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. I-436 „Dėl Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos laikinojo įstatymo įsigaliojimo“ buvo nustačiusi, kad kultūros vertybės, šiuo metu esančios valstybės nuosavybėje, atsiradus teisėtiems savininkams, jiems negrąžinamos, kol nebus priimtas naujas Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų apsaugos ir naudojimo įstatymas. 1995 m. buvo priimtas Muziejų įstatymas, kuriame buvo įtvirtinta nuostata negrąžinti muziejų fonde esančių vertybių ankstesniems savininkams. Ši nuostata įtvirtinta ir 2003 m. Muziejų įstatymo redakcijoje. Muziejų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies norma, kad muziejinės vertybės, atitekusios valstybei iki 1990 m. kovo 11 d., buvusiems teisėtiems jų savininkams negali būti grąžintos natūra, nereiškia, kad už jas turi būti mokama kompensacija – įstatymų leidėjas, nenumatydamas kompensacijos mokėjimo įstatyme, taip išreiškė savo valią nemokėti kompensacijos už nusavintas meno vertybes. Teismas turėjo išnagrinėti teisės aktus, reguliuojančius konfiskuotų kilnojamųjų daiktų bei kilnojamųjų kultūros vertybių grąžinimo ir kompensavimo klausimus bei išspręsti klausimą, ar kompensavimas ieškovei galėjo būtų vykdomas pagal šių teisės aktų nuostatas.

213. Teismas neturėjo pagrindo taikyti teisės analogiją, nes egzistuoja specialus teisinis reguliavimas dėl atlyginimo už nusavintus kilnojamus daiktus (Muziejų įstatymo 8 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimas Nr. 1238 „Dėl kompensacijų už konfiskuotą turtą buvusiems politiniams kaliniams, tremtiniams ir jiems prilygintiems asmenims arba jų įpėdiniams perskaičiavimo“). Be to, panašius visuomeninius santykius reguliuoja ne bendrieji teisės principai, o kiti įstatymai, skirti konfiskuoto nekilnojamojo turto grąžinimo ir kompensavimo tvarkai nustatyti.

224. Teismas neturėjo teisinio pagrindo ieškovės tėvo kolekcijoje buvusių paveikslų konfiskavimą ir perdavimą muziejui prilyginti turto paėmimui visuomenės poreikiams, nes tai neatitinka CK 4.100 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų. Pirma, Muziejų įstatyme įtvirtintas muziejinių vertybių negrąžinimas ankstesniems savininkams negali būti laikomas šių vertybių paėmimu visuomenės poreikiams. Antra, teismas nepagrįstai nustatė, kad ieškovei ginčo meno vertybės priklauso nuosavybės teise. Sprendžiant dėl nuosavybės teisės įgijimo fakto, neturėtų būti vadovaujamasi tikimybių pusiausvyros principu, nes priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos pažeisti civilinių teisinių santykių stabilumo, apibrėžtumo principus. Atsižvelgiant į tai, kad nuo 1940 m. legalus privačių meno kolekcijų formavimas iš esmės buvo neįmanomas, yra pakankamas pagrindas abejoti ginčo kūrinių priklausymu ieškovės tėvui. Be to, pagal Konstitucinį Teismą, kol atitinkamos valstybės institucijos remiantis įstatymu nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atstatymo, asmenys, kurių turtas okupacijos metais buvo nusavintas, realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių, todėl ieškovė negali būti laikoma ginčo meno vertybių paveldėtoja.

235. Teismo sprendimas pažeidžia įstatymo leidėjo valią dėl ribotos restitucijos taikymo bei piliečių lygiateisiškumo principą. Lietuvoje nei vienas teisės aktas nenustato visiško restitucijos taikymo už konfiskuotą turtą. Meno vertybių negrąžinimas ankstesniems savininkams nėra vienintelis įstatymo leidėjo valio pasireiškimas negrąžinti konfiskuoto turto ir už jį neatlyginti. Archyviniai dokumentai, kai kuris nekilnojamasis turtas taip pat nėra grąžinami ir už juos asmenys negavo jokios kompensacijos. Lygiateisiškumas pažeidžiamas, nes nemažai reabilituotų asmenų jau gavo žymiai mažesnes kompensacijas už okupacijos metais nusavintą turtą, o kai kurie asmenys negavo nei kompensacijų, nei turto natūra.

24Tretysis asmuo Lietuvos Dailės muziejus pareiškė prisidedantis prie apeliacinio skundo.

25Ieškovė A. V. K. prašo skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Ieškovė taip pat akcentuoja, kad Lietuvos Respublika nėra teisėta ginčo meno kūrinių savininkė, o yra tik faktinė neteisėta jų valdytoja. Nepaisant neteisėto šių vertybių valdymo, valstybė nesiėmė jokių priemonių aptariamam neteisėtumui pašalinti.

26IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

27Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje šalių ginčas kyla dėl kompensavimo už sovietinės okupacijos metais konfiskuotus ir iki šių dienų išlikusius meno kūrinius, kuriuos savo žinioje turi Lietuvos Respublika.

28Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl konkrečių apeliantės argumentų, trumpai pažymi, kad teismuose jau buvo spręsta byla dėl ginčo kūrinių priteisimo natūra. Ieškovės ieškinys iš esmės buvo atmestas tuo pagrindu, kad tuo metu galiojusi 1995 m. Muziejų įstatymo redakcija draudė grąžinti muziejines vertybes ankstesniems savininkams. Būtent nagrinėdamas aptariamą ginčą, teismas buvo kreipęsis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti nurodytos Muziejų įstatymo nuostatos konstitucingumą. Tuo pagrindu Konstitucinis Teismas priėmė 1999 m. kovo 16 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos muziejų įstatymo 5 straipsnio 2 dalies atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuriuo remiamasi ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime.

29Dėl ieškinio senaties

30Vienas iš apeliantės argumentų yra tas, kad ieškovė praleido trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti žalą pareikšti.

31Atsakant į tai, visų pirma būtina pažymėti, kad byloje ieškovė kelia klausimą ne dėl žalos, o dėl kompensacijos už visuomenės poreikiams paimtas ginčo meno vertybes priteisimo. Tai aiškiai ne kartą pirmosios instancijos teisme akcentavo ir pati ieškovė (pavyzdžiui, T. 2, b. l. 112). Teisėjų kolegija taip pat mano, kad nėra jokio pagrindo ieškovės reikalavimą teisiškai kvalifikuoti reikalavimu atlyginti žalą. Dėl šios priežasties byloje turėtų būti taikomas ne sutrumpintas trejų, o bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 1 d.).

32Pažymėtina, kad ieškinio senaties institutu, be kita ko, siekiama užtikrinti civilinių santykių stabilumą, užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, taip pat skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę. Tačiau pripažinti, kad aptariamu atveju ieškovė delsė ginti savo teises, negalima.

33Ieškovės tėvas buvo reabilituotas 1989 m. gegužės 25 d. (T. 1, b. l. 116) Į tuo metu kompetentingas spręsti turto grąžinimo natūra ar kompensavimo už jį institucijas ieškovė su prašymu grąžinti tėvo turtą kreipėsi dar 1989 m. rugpjūčio 18 d., tačiau prašymas iš esmės nebuvo sprendžiamas, o ieškovė apie tai nebuvo informuojama (T. 1, b. l. 40-62). 1995 m. birželio 21 d. ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji po tėvų mirties priėmė palikimą (c. b. Nr. 28-3889/1995, b. l. 2), o 1996 m. vasario 29 d. – prašydama išreikalauti iš valstybės konfiskuotas meno vertybes (c. b. 212-876/1997, b. l. 2-3). Pastaroji byla buvo baigta Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2000 m. kovo 28 d. priėmus nutartį, kuria žemesnės instancijos teismų procesiniai sprendimai atmesti vindikacinį ieškovės ieškinį buvo palikti nepakeisti. Taigi ieškovė aktyviai gynė savo teises.

341995 m. birželio 8 d. buvo priimtas Muziejų įstatymas, kurio 5 straipsnio 2 dalis, minėta, draudė grąžinti muziejines vertybes ankstesniems savininkams. Konstitucinis Teismas 1999 m. kovo 9 d. nutarime konstatavo, kad ta nurodytos teisės normos dalis, kuria nustatyta, jog okupacijos laikotarpiu (iki 1990 m. kovo 11 d.) nusavintos ir valstybinių muziejų fonde sukauptos kultūros vertybės negrąžinamos ankstesniems savininkams, neprieštarauja Konstitucijai. Šios aplinkybės buvo esminės atmetant vindikacinį ieškovės ieškinį. Po galutinės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 28 d. nutarties priėmimo tapo aišku, kad pagal tuo metu galiojusį įstatyminį reglamentavimą meno vertybės natūra negali būti grąžinamos. Pastebėtina, kad, dar nagrinėjant vindikacinį ieškinį, įstatymų leidybos iniciatyvos teisę turintys asmenys kėlė klausimą dėl Muziejų įstatymo pakeitimo, be kita ko, numatant galimybę grąžinti meno vertybes ankstesniems savininkams natūra arba už jas kompensuoti (c. b. 212-876/1997, b. l. 99, 175-184, 231), tačiau 2003 m. gegužės 29 d. priimtoje naujoje Muziejų įstatymo redakcijoje nuostata, draudžianti grąžinti muziejų fondų vertybes ankstesniems savininkams, išliko, taip pat nebuvo aptartas kompensacijos už šį natūra negrąžinamą turtą mokėjimo klausimas.

35Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent momentą, kada ieškovė suvokė ar turėjo suvokti, kad Lietuvos Respublika neketina mokėti kompensacijos už negrąžinamas meno vertybes, yra pagrįsčiau laikyti ieškinio senaties termino pradžia (CK 1.127 str. 1 d.). Apie tokį suvokimą pačiu ieškovei nepalankiausiu atveju galėtų būti sprendžiama ne anksčiau nei nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 28 d. nutarties priėmimo ar 2003 m. redakcijos Muziejų įstatymo įsigaliojimo, tačiau bet kuriuo atveju ieškinio senaties terminas ieškovės kreipimosi į teismą metu nebuvo pasibaigęs. Taigi, nors teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone dėl ieškinio senaties termino pradžios momento, tačiau dėl išdėstyto konstatuoja, kad teismas iš esmės pagrįstai netaikė senaties.

36Dėl ieškovės teisės reikalauti kompensacijos

37Apeliantė kvestionuoja ieškovės reikalavimą priteisti kompensaciją ir tuo aspektu, kad nebuvo tinkamai įrodytas faktas, jog konfiskuoti meno kūriniai nuosavybės teise priklausė ieškovės tėvui, be to, apeliantės nuomone, kadangi nebuvo priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atstatymo ieškovės tėvui, ieškovė šios subjektinės teisės negalėjo paveldėti. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

38Civiliniame procese galiojantis įrodymų pakankamumo principas, grindžiamas tikimybių pusiausvyra, nėra diferencijuojamas pagal įrodinėtinos aplinkybės pobūdį, tai yra, būtų nepagrįsta teigti, kad teismo įsitikimo laipsnis dėl vienos aplinkybės buvimo ar nebuvimo, atsižvelgiant į jos prigimtį, vienu atveju turi būti didesnis, o kitu atveju galėtų būti mažesnis. Įstatymas numato tik tai, kad bylos aplinkybės, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtinamos tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis, negali būti patvirtintos jokiomis kitomis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 4 d.), ar tai, kad tam tikri įrodymai teismui turi didesnę įrodomąją galią (CPK 185 str. 2 d.). Tačiau nagrinėjamu atveju nėra jokio reikalavimo, kad daugiau kaip prieš 60 metų buvusių nuosavybės teisinių santykių egzistavimas būtų pagrįstas tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis. Priešingai, kaip teisingai nurodo ieškovė, Lietuvos Respublikos katalikų bažnyčios nuosavybės teisės į kilnojamąsias kultūros vertybes atkūrimo įstatymas (5 str. 2 d.) ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (9 str. 2 d.) turto nacionalizavimo aktą pripažįsta vienu iš įrodymų, patvirtinančių buvusio savininko nuosavybes teises. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad ieškovės tėvas buvo konfiskuotų meno vertybių savininkas, įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų nepažeidė.

39Apeliantės teiginys, kad, kompetentingoms institucijoms remiantis įstatymu nepriėmus sprendimo dėl nuosavybės teisių atstatymo ieškovės tėvui, pastarasis realiai neturi subjektinių teisių ir dėl to tokios teisės negalėjo paveldėti ieškovė, grindžiamas Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“ 3 punkto dalių, kuriomis pakeistos 1991 m. birželio 18 d. įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnio penktoji ir šeštoji dalys, bei 14, 15, 16, 17, 18 ir 19 punktų, kuriais šio įstatymo 12 straipsnis papildytas 10, 11, 12, 13, 14 ir 15 punktais, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ nuostatomis. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, net ir taikant šį išaiškinimą nagrinėju atveju, galima kalbėti apie ieškovės tėvo teisę atkurti nuosavybės teisę, kurią ieškovė paveldėjo. Taigi ieškovė turi teisę reikalauti sumokėti kompensaciją.

40Dėl Lietuvos Respublikos pareigos sumokėti kompensaciją

411. Ginčo meno vertybės iš ieškovės tėvo buvo konfiskuotos sovietinės okupacijos metais. Šis veiksmas, atkūrus nepriklausomą Lietuvos Respubliką, pripažįstamas neteisėtu. Konfiskuoti meno kūriniai išliko iki šių dienų. Juos savo žinioje turi Lietuvos Respublika, tačiau atsisako tiek juos grąžinti buvusio savininko įpėdinei natūra, tiek už juos kompensuoti.

422. Apeliantė, siekdama pateisinti savo elgesį, vienu iš argumentų nurodo tai, kad dabar galiojančio 2003 m. redakcijos Muziejų įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (atitinkamai 1995 m. redakcijos įstatymo 5 str. 1 d.), be kita ko, numatanti, jog muziejų fondo vertybės, atitekusios fondui iki nepriklausomybės atstatymo, negrąžinamos buvusiems savininkams, išreiškia įstatymų leidėjo siekį ne tik negrąžinti šių vertybių natūra, bet ir už tai nemokėti kompensacijos.

431995 m. Muziejų įstatymo redakcijos, kurios konstitucingumą Konstitucinis Teismas tyrė minėtame 1999 m. kovo 19 d. nutarime, 5 straipsnio 2 dalyje buvo numatyta: „Valstybinių muziejų fondas yra valstybinė nuosavybė. Šio fondo muziejinės vertybės ankstesniems savininkams negrąžinamos“. Nors Konstitucinis Teismas ir netyrė pacituotos nuostatos pirmojo sakinio konstitucingumo, tačiau, be kita ko, pažymėjo, kad kultūros vertybių suvalstybinimas gali būti vykdomas tik laikantis Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalies reikalavimų, numatančių nuosavybės paėmimo visuomenės poreikiams sąlygas, inter alia, teisingą atlyginimą. Be to, priešingai nei šiuo metu bando įtikinti apeliantė, aptariamoje konstitucinės justicijos byloje įstatymo leidėjo atstovas taip pat nurodė, kad nuostata, draudžianti grąžinti meno vertybes natūra, nereiškia, kad nuosavybės teisės į šias vertybes negali būti atkurtos kitais būdais. Taigi nors 2003 m. redakcijos Muziejų įstatymas taip pat draudžia grąžinti meno vertybes buvusiems savininkams natūra, tačiau jame įtvirtintas reguliavimas negali būti aiškinamas plečiamai, teigiant, kai jis išreiškia ir įstatymų leidėjo valią nemokėti kompensacijos.

443. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliantės argumentu, kad Lietuvos Ministrų Tarybos 1988 m. gruodžio 27 d. nutarimas Nr. 368 „Dėl asmenų, kurių iškeldinimas pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu ir kurie pripažinti reabilituotais, turtinių ir asmeninių neturtinių teisių, taip pat dėl jų pilietinės garbės ir orumo gynimo“ bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. spalio 17 d. nutarimas Nr. 1238 „Dėl kompensacijų už konfiskuotą turtą buvusiems politiniams kaliniams, tremtiniams ir jiems prilygintiems asmenims arba jų įpėdiniams perskaičiavimo“ laikytini specialaus reglamentavimo dalimi, pagal kurį ir turėjo būti sprendžiamas klausimas dėl kompensacijos ieškovei išmokėjimo.

45Visų pirma pažymėtina, kad šiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teisme apeliantė nesirėmė, todėl jomis negalėjo grįsti ir apeliacinio skundo (CPK 306 str. 2 d.). Antra, nuosavybės teisės, kaip vienos iš pamatinių asmens teisių, atkūrimo savarankiškas reguliavimas poįstatyminiais teisės aktais nėra galimas, o tiek Konstitucinis Teismas 1999 m. kovo 19 d. nutarime, tiek Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. kovo 28 d. nutarime pripažino, kad įstatymas dėl nuosavybės teisių į kilnojamąjį turtą atkūrimo tuo metu nebuvo priimtas. Trečia, minėto Ministrų Tarybos nutarimo analizė neleidžia teigti, kad meno vertybės nepatenka į jo reguliavimo sritį: nutarime aiškiai išskiriami pastatai, įrenginiai, gamybos priemonės, žemės ūkio produkcija, namų apyvokos daiktai, tačiau apie meno vertybes nenurodoma. Ketvirta, net ir pripažinus, kad Ministrų Tarybos nutarimas galėtų būti taikomas, jame numatyta kompensacija už natūra negalima grąžinti turtą (ne daugiau kaip 3 000 Lt šeimai, iš jų 500 Lt – už namų apyvokos daiktus) akivaizdžiai neatitiktų teisingumo principo sprendžiant dėl tinkamos kompensacijos už nusavintas didelės vertės meno vertybes.

464. 2003 m. redakcijos Muziejų įstatyme nebeliko nuostatos, kad valstybinių muziejų fondas yra valstybinė nuosavybė. Nepaisant to, Lietuvos Respublika nagrinėjamoje byloje tebelaiko save ginčo meno vertybių savininke, kildindama savo nuosavybės teisę iš jau minėto draudimo grąžinti aptariamą turtą natūra (8 str. 1 d.). Iš tiesų, teisėjų kolegijos įsitikinimu, aptariamas reglamentavimas, taip pat valstybės pozicija reiškia ne ką kitą, kaip ieškovės tėvui priklausiusių meno vertybių suvalstybinimą ar bent jau siekį jį suvalstybinti.

475. Įstatyminį reglamentavimą negrąžinti muziejinių vertybių ankstesniems savininkams natūra Lietuvos Respublika grindžia poreikiu išsaugoti šias vertybes visuomenei, padaryti jas visiems prieinamas. Tokią galimybę minėtame 1999 m. kovo 19 d. nutarime pripažino ir Konstitucinis Teismas. Tokiu atveju, teisėjų kolegijos įsitikinimu, yra visiškai pagrįsta teigti, kad ieškovės tėvui priklausiusios meno vertybės yra paimtos visuomenės poreikiams ir dėl to už jas turėtų būti teisingai atlyginama (Konstitucijos 23 str. 3 d.). Tai, kad įstatymų leidėjas nepriėmė specialaus įstatymo, numatančio nurodyto atlyginimo tvarką, neužkerta kelio šioje individualioje byloje tiesiogiai taikyti Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį, nes Konstitucija yra ne tik aukščiausios teisinės galios aktas, bet ir tiesiogiai taikomas aktas, kuriuo, gindamas savo teises, gali remtis kiekvienas asmuo (Konstitucijos 6 str.). Priešingu atveju, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamoje situacijoje įstatymų leidėjui būtų suteikta galimybė piktnaudžiauti jam visuomenės patikėtomis galiomis.

486. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, jei ir būtų turėjęs pagrindo spręsti dėl analogijos taikymo, tai turėjo taikyti įstatymo analogiją – įstatymus, reglamentuojančius nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atstatymą, o ne teisės analogiją.

49Teisėjos kolegijos nuomone, nepaisant to, ar šiuo atveju galima kalbėti apie įstatymo ar teisės analogiją, ar pagrįsčiau tiesiogiai vadovautis konstitucinėmis nuostatomis, teisinis rezultatas visais atvejais būtų vienodas, nes negalima spręsti ginčo tokiu būdu, kuris paneigtų Konstitucijos garantuojamą nuosavybės teisę.

507. Apeliantė savo skundą grindžia ir tuo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas pažeidžia ir kitų asmenų teises, už kurių nusavintą turtą, jos teigimu, nebuvo atlyginta jokia forma ar atlyginta nevisiškai.

51Atsakant į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju yra sprendžiama individuali ieškovės byla, todėl teismas nesiima vertinti su teisių į kitokio pobūdžio nuosavybę atkūrimu susijusio teisinio reglamentavimo pagrįstumo ir teisingumo. Bet kuriuo atveju, vieno asmens teisių pažeidimas negali būti pateisinamas tuo, kad galimai buvo ir (ar) yra pažeidžiamos ir kitų asmenų teisės.

526. Byloje buvo keliamas klausimas ir dėl ieškovei palankaus teismo sprendimo sukuriamo precedento atveju valstybei galimai teksiančios finansinės naštos išmokant kompensacijas ir kitiems buvusiems meno vertybių savininkams.

53Teisėjų kolegijos vertinimu, toks argumentas negali būti priežastimi paneigti ieškovės nuosavybės teisę. Įstatymų leidėjas neabejotinai turi galimybę tinkamai suderinti valstybės pareigų vykdymą su jos tam tikro laikotarpio finansine padėtimi. Kitą vertus, apeliantės atstovai nesugebėjo nurodyti bent apytikslio skaičiaus asmenų, galinčių pretenduoti į kompensacijas už neteisėtai nusavintas ir išlikusias meno vertybes.

547. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei kompensaciją už Lietuvos Respublikos žinioje esančias iš jos tėvo konfiskuotas meno vertybes. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas yra atmestinas.

55Dėl bylinėjimosi išlaidų

56Ieškovė nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl šių išlaidų atlyginimas ieškovei nepriteistinas.

57Dėl teismo sprendime padarytų rašymo apsirikimo ir aiškių aritmetinių klaidų

58Nors byloje dalyvaujantys asmenys nekėlė klausimo dėl skundžiamame sprendime padarytų klaidų, tačiau teisėjų kolegija negali neatkreipti dėmesio į šias klaidas ir jų neištaisyti (CPK 276 str.).

59Pirmosios instancijos teismas, priteistinos kompensacijos nustatymu pasirinkęs kiekvieno ginčo meno kūrinio minimalios ir maksimalios rinkos vertės vidurkį, motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodė priteisiantis 605 500 Lt. Tačiau rezoliucinėje dalyje nurodyta kompensacijos suma siekia 635 775 Lt. Tai aiški rašymo apsirikimo klaida. Tačiau, negana to, apskaičiuodamas 605 500 Lt sumą, pirmosios instancijos teismas taip pat padarė dvi klaidas: pirma, sprendimo 8 lape neteisingai perrašė 21 punkte nurodyto kūrinio minimalią vertę (turi būti 5 000 Lt, o ne 6 000 Lt; žr. T. 2, b. l. 102), o skaičiuodamas 22 punkte nurodyto kūrinio vidutinę rinkos vertę, neteisingai atliko aritmetinį veiksmą (aptariamas vidurkis turi būti 6 500 Lt, o ne 7 000 Lt). Tokiu būdu pagal pasirinktą kompensacijos apskaičiavimo modelį ieškovei turėjo būti priteista 604 500 Lt, o ne 605 500 Lt.

60Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principus (CPK 7 str.), nusprendžia pataisyti nurodytas klaidas, atitinkamai ištaisydama pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinę dalį.

61Teisėjų kolegija apibendrindama išdėstytą, konstatuoja, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl sprendimą palieka iš esmės nepakeistą, o skunda atmetą. Šiuo atveju ištaisytina tik sprendimo rezoliucinėje dalyje padaryta klaida.

62Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

63Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

64Ištaisyti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimo rezoliucinėje dalyje padarytą klaidą, priteistina kompensacijos suma nurodant 604 500 Lt (šešis šimtus keturis tūkstančius penkis šimtus litų).

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. sekretoriaujant Ilonai Kovger,... 3. dalyvaujant apeliantės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos... 4. ieškovei A. V. K. ir jos atstovui advokatui Juozui Šeškevičiui,... 5. trečiojo asmens Lietuvos Dailės Muziejaus atstovei advokatei Birutei... 6. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 7. Teisėjų kolegija... 8. I. Ginčo esmė... 9. Ginčas kilo dėl kompensacijos už sovietinės okupacijos metais konfiskuotus... 10. Ieškovė A. V. K. nurodė, kad 1951 m. buvo įkalintas jos tėvas V. S. , taip... 11. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 12. Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš... 13. Teismas sprendė, kad nepaisant to, jog ieškovė nepateikė rašytinių... 14. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 16... 15. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nėra įstatymo, reglamentuojančio... 16. Teismas, atmesdamas atsakovės reikalavimą taikyti ieškinio senatį,... 17. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 18. Apeliantė Lietuvos Respublika prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo... 19. 1. Teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį. Ginčo meno... 20. 2. Teismai neteisingai aiškino Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 16 d.... 21. 3. Teismas neturėjo pagrindo taikyti teisės analogiją, nes egzistuoja... 22. 4. Teismas neturėjo teisinio pagrindo ieškovės tėvo kolekcijoje buvusių... 23. 5. Teismo sprendimas pažeidžia įstatymo leidėjo valią dėl ribotos... 24. Tretysis asmuo Lietuvos Dailės muziejus pareiškė prisidedantis prie... 25. Ieškovė A. V. K. prašo skundą atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos... 26. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 27. Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje šalių ginčas kyla dėl kompensavimo už... 28. Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama dėl konkrečių apeliantės... 29. Dėl ieškinio senaties... 30. Vienas iš apeliantės argumentų yra tas, kad ieškovė praleido trejų metų... 31. Atsakant į tai, visų pirma būtina pažymėti, kad byloje ieškovė kelia... 32. Pažymėtina, kad ieškinio senaties institutu, be kita ko, siekiama... 33. Ieškovės tėvas buvo reabilituotas 1989 m. gegužės 25 d. (T. 1, b. l. 116)... 34. 1995 m. birželio 8 d. buvo priimtas Muziejų įstatymas, kurio 5 straipsnio 2... 35. Teisėjų kolegijos vertinimu, būtent momentą, kada ieškovė suvokė ar... 36. Dėl ieškovės teisės reikalauti kompensacijos ... 37. Apeliantė kvestionuoja ieškovės reikalavimą priteisti kompensaciją ir tuo... 38. Civiliniame procese galiojantis įrodymų pakankamumo principas, grindžiamas... 39. Apeliantės teiginys, kad, kompetentingoms institucijoms remiantis įstatymu... 40. Dėl Lietuvos Respublikos pareigos sumokėti kompensaciją... 41. 1. Ginčo meno vertybės iš ieškovės tėvo buvo konfiskuotos sovietinės... 42. 2. Apeliantė, siekdama pateisinti savo elgesį, vienu iš argumentų nurodo... 43. 1995 m. Muziejų įstatymo redakcijos, kurios konstitucingumą Konstitucinis... 44. 3. Teisėjų kolegija nesutinka ir su apeliantės argumentu, kad Lietuvos... 45. Visų pirma pažymėtina, kad šiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos... 46. 4. 2003 m. redakcijos Muziejų įstatyme nebeliko nuostatos, kad valstybinių... 47. 5. Įstatyminį reglamentavimą negrąžinti muziejinių vertybių ankstesniems... 48. 6. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, jei ir būtų... 49. Teisėjos kolegijos nuomone, nepaisant to, ar šiuo atveju galima kalbėti apie... 50. 7. Apeliantė savo skundą grindžia ir tuo, kad pirmosios instancijos teismo... 51. Atsakant į tai, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju yra sprendžiama... 52. 6. Byloje buvo keliamas klausimas ir dėl ieškovei palankaus teismo sprendimo... 53. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks argumentas negali būti priežastimi... 54. 7. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytą, sprendžia, kad pirmosios... 55. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 56. Ieškovė nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas... 57. Dėl teismo sprendime padarytų rašymo apsirikimo ir aiškių aritmetinių... 58. Nors byloje dalyvaujantys asmenys nekėlė klausimo dėl skundžiamame... 59. Pirmosios instancijos teismas, priteistinos kompensacijos nustatymu pasirinkęs... 60. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į proceso ekonomiškumo ir koncentracijos... 61. Teisėjų kolegija apibendrindama išdėstytą, konstatuoja, kad naikinti... 62. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 63. Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 64. Ištaisyti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 25 d. sprendimo...