Byla A-552-2377-12

Dėl sprendimo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko, sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovams adv. Ryčiui Paukštei ir Joanai Baublytei atsakovo atstovams Pauliui Kaklauskui, Eglei Vilimaitei , Daliai Karmazinienei, trečiojo suinteresuoto asmens asociacijos Už sąžiningą bankininkystę atstovui adv. Jūratei Truskaitei-Paškevičienei, trečiojo suinteresuoto asmens Investuotojų asociacijos atstovams Dominykui Vanharai, Tomui Pilipavičiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės DNB banko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės DNB banko skundą atsakovui Lietuvos bankui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims asociacijai „Už sąžiningą bankininkystę“ ir Investuotojų asociacijai dėl sprendimo panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas akcinė bendrovė DNB bankas (toliau – ir pareiškėjas, AB DNB bankas, Bankas) skundu (I t., b. l. 1–42) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos (toliau – ir Komisija) 2011 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. 2K-161 „Dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-10“ (toliau – ir Sprendimas).

5Pareiškėjas nurodė, kad iš Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos (toliau – ir Komisija) tarnautojo 2011 m. rugpjūčio 2 d. atsiųsto elektroninio laiško ir iš tuo pačiu metu pasirodžiusių viešų informacinių pranešimų pareiškėjas sužinojo apie Komisijos 2011 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. 2K-161, kuriame konstatuojama, kad Bankas, teikdamas investicines paslaugas, susijusias su Banko platintų su akcijomis susietų obligacijų (toliau – ir SASO) įsigijimu skolintomis lėšomis, tariamai padarė Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – ir FPRĮ), Lietuvos Respublikos vertybinių popierių įstatymo (toliau – ir VPĮ), Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymo (toliau – ir VPRĮ) ir juos įgyvendinančių teisės aktų pažeidimus, ir nuspręsta Banko veiklos tyrimą nutraukti, kadangi sprendimo priėmimo dieną nebeliko teisinio pagrindo skirti poveikio priemonę. Pareiškėjas pažymėjo, kad Komisija 2009 metais atliko tyrimą dėl Banko klientams teiktų investicinių paslaugų, susijusių su Banko platintų SASO įsigijimu skolintomis lėšomis, ir 2009 m. balandžio 30 d. sprendimu konstatavo FPRĮ 13 ir 22 straipsnių pažeidimus, skyrė Bankui 15 tūkst. Lt baudą. Bankui šį sprendimą apskundus, tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir VAAT) 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2011 m. balandžio 14 d. nutartimi Komisijos sprendimą panaikino. Tais pačiais 2009 metais Komisija atliko dar vieną tyrimą dėl vienai Banko klientei teiktų investicinių paslaugų, taip pat susijusių su SASO įsigijimu skolintomis lėšomis (atvejis iš esmės identiškas pirmajam), ir 2009 m. lapkričio 26 d. sprendimu konstatavo FPRĮ 22 straipsnio pažeidimus, skyrė Bankui poveikio priemonę – įspėjimą. Bankui šį sprendimą apskundus, tiek VAAT 2010 m. gegužės 6 d. sprendimu, tiek LVAT 2011 m. gegužės 3 d. nutartimi Komisijos sprendimą panaikino. Nepaisydama anksčiau atliktų dviejų tyrimų ir priimtų sprendimų, 2010 m. liepos 1 d. Komisija pradėjo naują patikrinimą, skirtą ištirti Banko sisteminį pasirengimą teikti investicines paslaugas klientams, kurie 2005–2010 m. įsigijo Banko išleistas SASO, o jų įsigijimas buvo finansuojamas iš Banko paskolintomis lėšomis. Patikrinimo objektas iš dalies persidengė su anksčiau atliktais tyrimais dėl konkrečių klientų atvejų, dėl kurių Komisijos priimti sprendimai administracinių teismų galiausiai buvo panaikinti. Atlikę minėtą sisteminį patikrinimą, Komisijos specialistai 2011 m. vasario 4 d. surašė patikrinimo aktą (toliau – ir Patikrinimo aktas). Išanalizavęs Patikrinimo akte nustatytas aplinkybes, Bankas 2011 m. kovo 7 d. pateikė Komisijai savo paaiškinimus (toliau – Paaiškinimai dėl patikrinimo akto). Įvertinus Patikrinimo akte užfiksuotas aplinkybes, buvo akivaizdu, kad nuo Komisijos tiriamų Banko veiksmų yra praėję daugiau kaip 2 metai. Dėl šios priežasties, remdamasis FPRĮ 87 straipsnio 2 dalimi, kartu su savo paaiškinimais Bankas taip pat pateikė Komisijai prašymą nutraukti Komisijos atliekamą tyrimą dėl suėjusio senaties termino. Į šį Banko prašymą Komisija atsakė 2011 m. balandžio 5 d. raštu ir nurodė, kad informuos ir sudarys galimybę Banko atstovams dalyvauti Komisijos posėdyje, kuriame bus sprendžiamas tyrimo nutraukimo ir (arba) poveikio priemonių taikymo ar netaikymo klausimas. Nepaisydama Banko prašymo, Komisija tyrimo nenutraukė ir 2011 m. gegužės 10 d. uždarame Komisijos posėdyje, nepakvietusi Banko atstovų, nusprendė, jog yra pagrindas taikyti Bankui poveikio priemonę. Remiantis šiuo Komisijos sprendimu, 2011 m. birželio 2 d. buvo išduotas Komisijos pirmininko pavedimas surašyti Bankui pažeidimo protokolą. 2011 m. birželio 3 d., t. y. po 1 dienos nuo pavedimo, Bankui buvo surašytas Pažeidimo protokolas Nr. 12K-8 (toliau – Protokolas), kuris iš esmės pažodžiui atkartojo Patikrinimo akto tekstą. Bankas 2011 m. birželio 20 d. pateikė savo paaiškinimus dėl šio Protokolo (toliau – Paaiškinimai dėl protokolo). 2011 m. birželio 30 d. sprendimu nusprendus surinkti daugiau įrodymų, buvo priimtas sprendimas pratęsti Banko veiklos tyrimą. Remdamasi Komisijos pirmininko 2011 m. liepos 18 d. pavedimu, tą pačią 2011 m. liepos 18 d. dieną Komisija surašė papildytą protokolą Nr. 12K-10 (toliau – Papildytas protokolas). Bankas 2011 m. liepos 27 d. pateikė savo paaiškinimus ir dėl šio Papildyto protokolo (toliau – Paaiškinimai dėl papildyto protokolo). 2011 m. liepos 28 d., t. y. kitą dieną po Banko paaiškinimų pateikimo, Komisija uždarame posėdyje išnagrinėjo teisės pažeidimo bylą ir, išklausiusi, tačiau neatsižvelgusi į Banko paaiškinimus, priėmė galutinį Sprendimą, kuriuo konstatavo Banko tariamai padarytus įstatymų ir kitų teisės aktų pažeidimus ir nusprendė tyrimą nutraukti dėl senaties, kadangi Sprendimo priėmimo dieną nebeliko teisinio pagrindo skirti poveikio priemonę. Apie tyrimą ir jo išvadas bei priimtą Sprendimą Komisija paskelbė viešai ir, nors nuo Sprendimo priėmimo praėjo jau mėnuo, šis Komisijos pranešimas vis dar yra skelbiamas kaip pirmoji Komisijos naujiena. Pranešime teigiama, kad Bankas „galėjo piktnaudžiauti investuotojų pasitikėjimu“. Paskelbusi Sprendimą, tą pačią 2011 m. rugpjūčio 2 d. dieną Komisija surengė ir spaudos konferenciją žiniasklaidai, kurioje Komisijos pirmininkas pristatė Komisijos nuomonę ir Sprendimą dėl tirtų Banko veiksmų.

6Banko nuomone, Komisijos veiksmai šiurkščiai pažeidžia Banko teises ir teisėtus interesus visų pirma dėl to, kad, nepaisant suėjusio senaties termino ir nesurinkus pakankamai įrodymų, Sprendime pripažįstama, jog Bankas pažeidė įstatymų reikalavimus. Ir nors poveikio priemonė Bankui formaliai nėra skiriama dėl to, kad Komisija praleido poveikio priemonės paskyrimo terminą, vien Sprendimu pripažinus Banko tariamai padarytus pažeidimus ir apie tai, kad, Komisijos nuomone, Bankas pažeidė įstatymų reikalavimus, plačiai paskelbus Komisijos interneto tinklalapyje ir žiniasklaidoje, Bankui buvo skirta kvazi poveikio priemonė ir taip neabejotinai buvo pakenkta jo dalykinei reputacijai. Dėl šių Komisijos veiksmų esami ir (ar) potencialūs klientai Banką vertins kaip ne tokį patikimą ar apskritai nepatikimą rinkos dalyvį. Banko esamiems ir (ar) potencialiems klientams ateityje atsisakius Banko paslaugų, Bankas patirs akivaizdžią materialinę žalą. Be to, Banko klientų inicijuotose civilinėse bylose Komisija dalyvauja kaip suinteresuotas asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, arba kaip institucija, teikianti išvadą byloje. Komisijai nustačius, kad Bankas tariamai padarė įstatymų pažeidimus, neteisėtas ir nepagrįstas Komisijos Sprendimas gali lemti nepagrįstų ir neteisėtų sprendimų civilinėse bylose priėmimą. Komisijos atliekamas tyrimas privalėjo būti nutrauktas gerokai anksčiau, nesant objektyvių ir teisėtų pagrindų užbaigti tyrimą sprendimu dėl poveikio priemonių taikymo. Tokie Komisijos veiksmai nėra susiję su ūkio subjekto priežiūros tikslais, dėl jų Bankas nepagrįstai patyrė reputacinę žalą, o dabar yra priverstas gintis nuo neteisėtai jam pareikštų kaltinimų.

7Pabrėžė, kad Komisija viršijo teisės aktais jai suteiktą kompetenciją ir pažeidė įstatymo reikalavimus, nes Komisija de facto paskyrė Bankui poveikio priemonę. Banko įsitikinimu, Sprendime pripažindama Banką padarius įstatymų pažeidimus ir apie tai paskelbdama viešai, Komisija de facto paskyrė Bankui poveikio priemonę – įspėjimą, nustatytą FPRĮ 86 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nors Sprendime expressis verbis to nenurodė. Apibendrindama tyrimo rezultatus, Sprendime Komisija konstatavo, kad „Banko veikla teikiant SASO platinimo Banko skolintomis lėšomis paslaugą neatitiko teisės aktų reikalavimų ir Bankas šią paslaugą teikė netinkamai“, „Banko veikla teikiant SASO platinimo skolintomis lėšomis paslaugą neprofesionaliesiems klientams iš esmės buvo organizuota ir vykdyta netinkamai, t. y. Bankas sistemiškai nebuvo pasirengęs vykdyti Strategijos platinimo ir tuo pačiu negalėjo sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais“ ir „yra poveikio priemonių taikymo pagrindas, numatytas FPRĮ 87 str. 1 d. 4 p.“ Pripažinimas, kad Bankas pažeidė įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, ir viešas paskelbimas apie tai sudaro poveikio priemonės – įspėjimo – turinį. Įspėjimas laikytinas švelniausia FPRĮ 86 straipsnio 1 dalyje nurodyta poveikio priemone, kuria viešai smerkiamas kalto asmens padarytas administracinis teisės pažeidimas ir jis įspėjamas daugiau nenusižengti. Vadinasi, įspėjimo, kaip poveikio priemonės, tikslai ir kartu turinys yra viešas asmens pasmerkimas už padarytą teisės aktų pažeidimą ir prevencija, t. y. siekis, kad tiek įspėtas asmuo daugiau nebedarytų teisės aktų pažeidimų, tiek kiti asmenys nedarytų tokių pačių pažeidimų.

8Pažymėjo, kad poveikio priemonių taikymas praleidus senaties terminą pažeidžia teisinės valstybės principus. FPRĮ 87 straipsnio 2 dalis nustato, kad sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 2 metai nuo pažeidimo įvykdymo dienos. Nagrinėjamu atveju, jau Komisijai atlikus Banko tikslinį patikrinimą ir 2011 m. vasario 4 d. surašius Patikrinimo aktą, buvo nustatyta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad įstatymo nustatytas senaties terminas yra suėjęs dar prieš Komisijai surašant Protokolą. Kaip matyti iš Patikrinimo akte užfiksuotų aplinkybių, Banko tikslinio patikrinimo metu buvo surinkta pakankamai informacijos ir duomenų, kurie leistų nustatyti, kada buvo padaryti Komisijos tirti Banko tariamai neteisėti veiksmai. Komisijos patikrinimo tikslas buvo patikrinti ir įvertinti Banko veiksmus 2005–2010 m., teikiant investicines paslaugas klientams, kurie skolintomis lėšomis įsigijo SASO, todėl tariami pažeidimai, nurodomi Patikrinimo akte ir Protokole, yra susiję išimtinai su ikisutartiniais šalių tarpusavio santykiais ir ikisutartinėmis Banko pareigomis klientams. Tačiau, kaip Komisijai turėjo tapti aišku surašant Patikrinimo aktą ir ką Bankas akcentavo savo Paaiškinimuose dėl patikrinimo akto, paskutinis sandoris dėl SASO įsigijimo skolintomis lėšomis, dėl ko ir buvo atliekamas Komisijos tyrimas, buvo sudarytas 2008 m. spalio 30 d. Todėl akivaizdu, kad jau surašant Patikrinimo aktą nuo šių veiksmų padarymo buvo praėję daugiau nei dveji metai, ir jau tada turėjo būti aišku, kad sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo Bankui nebegalės būti priimtas.

9Komisija Banko teises ir teisėtus interesus pažeidė taip pat ir dėl to, kad neteisėtai bei nepagrįstai viešai (interneto tinklalapyje ir žiniasklaidoje) paskelbė savo nuomonę, kad Bankas pažeidė įstatymo reikalavimus. Pirma, Bankas neginčija FPRĮ 72 str. 1 d. 14 p. įtvirtintos Komisijos teisės viešai atskleisti rinkos ar jos dalyvių interesų apsaugai reikalingą informaciją, tačiau Komisija, kaip ir bet kuris kitas viešojo administravimo subjektas, vykdydamas savo funkcijas, turi veikti nepažeisdamas bendrųjų teisės ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 straipsnyje nustatytų teisėtumo, proporcingumo principų. Antra, įstatymas apskritai nenustato nei Komisijos teisės, nei pareigos viešai skelbti priimamus sprendimus dėl tikrinamų subjektų padarytų teisės aktų pažeidimų. Trečia, spaudos konferencijoje ir spaudos pranešimuose Komisijos pirmininkas ragino investuotojus ginti savo teises kreipiantis į teismą.

10Pareiškėjo teigimu, Komisijos tyrimas pradėtas pavėluotai ir vyko neproporcingai ilgai. Siekdamas nepažeisti tikrinamų asmenų teisių, užtikrinti teisėtų lūkesčių bei stabilios teisinės valstybės teisinius principus, kontrolę vykdantis viešojo administravimo subjektas privalo tikslinį patikrinimą atlikti per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį. Sprendimų dėl poveikio priemonių skyrimo priėmimo procedūrą numato Komisijos 2011 m. vasario 3 d. nutarimu Nr. 1K-4 patvirtinti Komisijos atliekamų patikrinimų tvarkos nuostatai (toliau – ir Nuostatai). Vadovaujantis Nuostatų 32 punktu, Komisijos atliekamo patikrinimo aktas turi būti surašomas kuo greičiau, tačiau ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo patikrinimo pradžios, o išimtiniais atvejais Komisijos pirmininkas gali duoti leidimą pratęsti patikrinimo akto surašymo terminą (Nuostatų 32 p.). Nagrinėjamu atveju bendra Komisijos patikrinimo trukmė yra daugiau nei vieni metai (t. y. nuo 2010 m. liepos 1 d., kaip nurodyta Protokolo 1 psl.). Patikrinimo aktas buvo surašytas 2011 m. vasario 4 d., t. y. praėjus daugiau nei pusei metų nuo patikrinimo pradžios ir daugiau nei du kartus viršijant maksimalią patikrinimo trukmę. Sprendimas pratęsti tyrimą buvo priimtas tik 2011 m. birželio 30 d., t. y. praėjus metams laiko nuo tyrimo pradžios. Pats Sprendimas buvo priimtas praėjus 13 mėnesių nuo Banko tyrimo pradžios. Tokie Komisijos veiksmai akivaizdžiai pažeidžia ne tik Nuostatus, bet ir VAĮ 362 straipsnio 1 punkte įtvirtintą minimalios ir proporcingos priežiūros naštos principą, taip pat VAĮ 3 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą efektyvumo principą. Dar iki priimdama 2010 m. liepos 1 d. pavedimą atlikti Banko patikrinimą, Komisija turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą vykyti Banko priežiūrą, todėl jei būtų tinkamai atlikusi savo funkcijas, Banko tiriamus veiksmus galėjo ir turėjo nustatyti bei įvertinti gerokai anksčiau, nepraleisdama įstatymo nustatytų terminų.

11Atkreipė dėmesį, kad Komisijos Sprendimas Banko veiklos tyrimą nutraukti dėl senaties iš tikrųjų privalėjo būti priimtas gerokai anksčiau, t. y. jau pirmajame Komisijos posėdyje (2010 m. gegužės 10 d.), kuriame buvo nuspręsta surašyti Bankui Protokolą. Jau Patikrinimo akte Komisija nustatė pakankamai aplinkybių, iš kurių buvo akivaizdu, kad taikyti poveikio priemonės yra suėjęs senaties terminas, todėl išnyko įstatyme nustatytas pagrindas taikyti poveikio priemonę. Komisija priėmė sprendimą surašyti Protokolą, pažeisdama Banko teisę būti išklausytu. Kartu su Paaiškinimais dėl patikrinimo akto 2011 m. kovo 7 d. Bankas pateikė Komisijai prašymą nutraukti tyrimą dėl senaties, taip pat prašė Komisijos leisti Bankui dalyvauti Komisijos posėdyje, kuriame bus sprendžiamas klausimas dėl tyrimo nutraukimo dėl suėjusio poveikio priemonės taikymo senaties termino. Į tokį Banko prašymą Komisija atsakė 2011 m. balandžio 5 d. raštu, kuriame nurodė, kad informuos Banką apie Komisijos posėdžio datą ir laiką, tačiau sprendimą surašyti Protokolą Komisija priėmė 2011 m. gegužės 10 d. vykusiame uždarame posėdyje, apie kurį Banko neinformavo ir dalyvauti jame nesudarė galimybės.

12Nurodė, kad skundžiamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų, kad individualus administracinis aktas būtų pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės būtų motyvuotos. Komisija, priimdama Sprendimą, vadovavosi neobjektyviais duomenimis – Banko klientų, civilinėse bylose besibylinėjančių su Banku, ir buvusio Banko darbuotojo L. M. paaiškinimais, kurie negali būti objektyvūs ne tik dėl šių asmenų suinteresuotumo, bet ir dėl to, kad nuo tiriamų aplinkybių praėjo pernelyg daug laiko, be to, Komisija nepagrįstai ribojo Banko teises teikti paaiškinimus. Komisija, kaip viešojo administravimo subjektas, privalo laikytis objektyvumo principo, tuo tarpu Komisija viso tyrimo Banko atžvilgiu metu buvo šališka, neobjektyvi ir savo aktyviais veiksmais siekė bet kokia kaina pritaikyti poveikio priemonę Bankui ir sukelti jam neigiamų pasekmių, o tai negali būti laikoma teisėtais ir pagrįstais Komisijos, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmais. Komisija Banko tyrimo metu ir priimdama Sprendimą padarė minimus esminius pagrindinių procedūrų pažeidimus, dėl kurių teisėtas ir pagrįstas sprendimas iš principo negalėjo būti priimtas.

13Pažymėjo, kad Komisijos Sprendimo išvados, neva paskolos suteikimas SASO įsigyti iš esmės pakeitė pačią finansinę priemonę, yra visiškai nepagrįstos. Įsigydami SASO už skolintas lėšas klientai įsigijo tas pačias SASO, tačiau prisiėmė papildomą – paskolos palūkanų – riziką, kuri yra ir turi būti suvokiama kiekvienam vidutiniam vartotojui ir kuri buvo aiškiai aprašyta klientų su Banku sudaromose skolinimo obligacijoms apmokėti sutartyse. Mano, kad Banko įsigytų opcionų analizė nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšminga, o Komisijos teiginiai, kad „iš esmės Bankas neprofesionaliajam klientui suteikė paskolą opciono pozicijai atidaryti“, parodo, jog Komisija nesupranta šių sandorių esmės.

14Komisija nepagrįstai nurodė, kad yra pagrindas teigti, jog Bankas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi Komisija be suinteresuotų asmenų paaiškinimų nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių neabejotinai ir pagrįstai teigti, kad Banko darbuotojai klientams būtų siūlę atlikti konkrečius veiksmus (t. y. pirkti, parduoti ar pan. finansinių priemonių) su konkretaus tipo finansinėmis priemonėmis (t. y. SASO, finansuojant investicijas skolintomis lėšomis), o esant tokioms aplinkybėms LVAT jau yra konstatavęs, kad Komisijos išvada, jog Bankas pažeidė FPRĮ 22 straipsnio 5 dalies reikalavimus, yra nepagrįsta. Komisijos kaltinimai Bankui pažeidus 2000 m. rugsėjo 14 d. Komisijos nutarimu Nr. 19 patvirtintų Klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 3 punktą yra visiškai nepagrįsti, kadangi šios taisyklės buvo taikomos pavedimams priimti ir vykdyti, kai su klientais buvo pasirašomos investicinių paslaugų teikimo sutartys, to nagrinėjamu atveju nebuvo. Nesutiko su kaltinimais, kad Bankas nesuteikė klientams specifinės informacijos apie skolintomis lėšomis įsigyjamas SASO, pažeisdamas VPRĮ 24 straipsnio 3 ir 4 dalies ir FPRĮ 22 straipsnio 1–3 dalis. Nesutiko su Sprendimo 2.1.3 dalyje daroma Komisijos išvada, kad Bankas tariamai nesistengė išvengti galimo interesų konflikto, o nepavykus jo išvengti – aiškiai, suprantamai ir pasirašytinai neinformavo klientų apie tai. Priešingai nei nurodė Komisija, Bankas, pateikdamas klientams užpildyti tokias standartizuotas anketas, tinkamai vykdė pareigą surinkti reikšmingą informaciją apie klientus. Daro išvadą, kad Bankas po MiFID įsigaliojimo tinkamai vykdė pareigą surinkti teisės aktų reikalaujamą informaciją apie klientus, pateikdamas jiems užpildyti klientų anketas, o priešingos Komisijos išvados yra nepagrįstos ir neįrodo sisteminio Banko veiksmų netinkamumo.

15Pabrėžė, kad teisės aktai nenumato pareigos Bankui organizuoti konkrečius mokymus darbuotojams ir nereglamentuoja šių mokymų turinio, Komisija neturėjo jokio teisinio pagrindo konstatuoti, kad Bankas pažeidė VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 3 punktą, FPRĮ 13 straipsnio 1 dalį ir juos detalizuojančių įstatymų įgyvendinamųjų teisės aktų reikalavimus. Komisijos nurodomos 2003 m. rugsėjo 25 d. Komisijos nutarimu Nr. 13 patvirtintos Viešosios apyvartos tarpininkų ir valdymo įmonių veiklos vidaus kontrolės organizavimo ir vykdymo taisyklės nagrinėjamu atveju apskritai nėra aktualios, kadangi jos reglamentavo finansų maklerio įmonių vidaus kontrolės organizavimo ir vykdymo procedūras, o ne veiklos organizavimą apskritai, ir lygiai taip pat nenumatė jokių reikalavimų dėl Banko darbuotojų kvalifikacijos. Komisija kaltina Banką neužtikrinus tinkamos savo darbuotojų kvalifikacijos ir dėl to, kad, pasak Komisijos, Bankas nesiekė, kad klientus aptarnautų finansų maklerio licenciją turintys Banko darbuotojai. Toks Komisijos kaltinimas taip pat yra visiškai nepagrįstas. Banko darbuotojai buvo ruošiami dirbti su klientais, įsigyjančiais SASO skolintomis lėšomis. Tai patvirtina aplinkybė, kad darbuotojams netgi buvo paruoštos specialios interaktyvios skaičiuoklės „Excel“ formatu, kuriomis Banko darbuotojai vadovavosi iliustruodami kliento galimą patirti maksimalų nuostolį. Iki FPRĮ įsigaliojimo paslaugas, kurias teikti galėjo tik finansų maklerio licenciją turintys asmenys, nustatė 2002 m. vasario 15 d. Komisijos nutarimu Nr. 7 patvirtintos Finansų maklerių licencijų išdavimo ir panaikinimo taisyklių 4 punktas. Po FPRĮ įsigaliojimo taisyklės pakeistos. Komisija neįrodė, jog klientus aptarnavę Banko darbuotojai, sudarydami su klientais sutartis dėl SASO įsigijimo bei skolinimo sutartis SASO apmokėti, būtų teikę nors vieną iš paslaugų, kurioms reikia licencijos, todėl Komisijos reikalavimas, kad tokie Banko darbuotojai privalėjo turėti finansų maklerio licencijas, yra nepagrįstas. Nesutinka su Sprendimo 2.4 dalyje Komisijos daroma išvada, kad Bankas tariamai nesilaikė VPRĮ 24 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 3 dalies 1 ir 2 punktų (Banko veiksmai iki MiFID) ir atitinkamai FPRĮ 22 straipsnio 1 dalies (Banko veiksmai po MiFID), nes nesielgė profesionaliai ir sąžiningai dėl geriausių klientų interesų.

16Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjo skundą (III t., b. l. 76–91) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka.

17Atsakovas nurodė, kad sisteminio Banko veiklos tyrimo, kuriuo buvo siekiama ištirti sisteminį Banko pasirengimą teikti investicines paslaugas Banko klientams, objektas, priešingai, nei teigia Bankas, nepersidengė su anksčiau atliktais tyrimais dėl konkretiems klientams suteiktų paslaugų – Komisijai tiriant Banko veiklą, teikiant paslaugas individualiems klientams ir priimant minėtus sprendimus, sisteminis Banko pasirengimas vykdyti šią Banko veiklą nebuvo tiriamas. Be to, priimant minėtus sprendimus, nebuvo tiriamas SASO įsigijimo skolintomis lėšomis (toliau – ir Strategija), kaip kokybiškai naujo investicinio produkto, sandaros ir veikimo mechanizmas, dėl to sisteminio Banko veiklos tyrimo (toliau – ir Tyrimas) objektas buvo iš esmės naujas ir neapsiribojo vien paslaugos suteikimo individualiems klientams vertinimu. Mano, kad Bankas nepagrįstai sutapatina tyrimo nutraukimo ir poveikio priemonės taikymo institutus administraciniame procese viešojo administravimo institucijoje, todėl nepagristai daro išvadą, kad nutraukdama Tyrimą Komisija vis dėlto pritaikė poveikio priemonę Bankui. Kritiškai vertina Banko cituojamos LVAT nutarties administracinėje byloje Nr. A15-626-05 reikšmę šioje konkrečioje byloje, kadangi ji negali būti laikoma analogiška šiai bylai. Pabrėžė, kad Komisija Sprendime išsamiai išnagrinėjo priežastis ir motyvus, kodėl Komisijos Tyrimas nebuvo nutrauktas po to, kai 2011 m. vasario 4 d. buvo surašytas Patikrinimo aktas Nr. 6V-2 ir buvo gauti Banko paaiškinimai dėl Patikrinimo akto (Sprendimo 48–50 psl.), dėl to, siekdamas proceso ekonomiškumo, atsakovas atsiliepime minėtų priežasčių nekartoja. Pažymėjo, kad skunde Bankas neanalizuoja FPRĮ nuostatų, nustatančių Komisijos teises ir pareigas, atliekant pažeidimo tyrimą, nagrinėjant pažeidimo bylą bei skiriant poveikio priemonę (FPRĮ 86 straipsnis, 87 straipsnis, 96 straipsnis, 961 straipsnis ir kt.), todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad Komisija turėjo pareigą nutraukti tyrimą iš karto po to, kai paaiškėjo aplinkybės, jog poveikio priemonei bus suėjęs FPRĮ 87 straipsnio 2 dalyje nustatytas senaties terminas. Komisijos nuomone, Bankas skunde sutapatina visas Komisijos vykdomos priežiūros stadijas, akcentuodamas tik poveikio priemonės skyrimą. Pažymėjo, kad Sprendimu Komisija būtent ir įvertino visą Banko atžvilgiu atlikto tyrimo medžiagą, ją išnagrinėjo ir priėmė sprendimą nutraukti tyrimą (FPRĮ 96 straipsnio 4 dalies 2 punktas), taip nepradėdama konkrečios poveikio priemonės ir, jei reikia, jos dydžio parinkimo veiksmų, o tai savo ruožtu yra neatsiejama poveikio priemonių taikymo stadijos dalis. Komisija atkreipė dėmesį, kad VAĮ nustato, jog ūkio subjektų veiklos priežiūra – šio įstatymo nustatyta tvarka vykdoma viešojo administravimo subjektų veikla, skirta teikti metodinę pagalbą ūkio subjektams, prižiūrėti, kaip ūkio subjektai laikosi įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, kontroliuoti, ar tinkamai tuos reikalavimus vykdo, ir įgyvendinti kitas priemones, užtikrinančias tinkamą teisės aktų reikalavimų laikymąsi ir mažinančias galimų pažeidimų skaičių (VAĮ 361 straipsnio 1 dalis). Dėl to Komisijos, kaip vienos iš viešojo administravimo subjektų sistemą sudarančių institucijų, tikslas vykdant patikrinimus ne stengtis bet kokia kaina ir kuo greičiau atlikti patikrinimus, kad, nepraleidžiant poveikio priemonei skirti nustatytų terminų, būtų galima nubausti rinkos dalyvį, bet, priešingai, visapusiškai ir išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir pateikti Komisijos vertinimą, kuriuo ateityje vadovausis ne tik tikrinamas subjektas, bet ir kiti rinkos dalyviai. Komisijos taikomų poveikio priemonių tvarką reglamentuoja FPRĮ, kuris kartu nustato, kad sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 2 metai nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam ar trunkamajam pažeidimui, – nuo paskutinių tęstinio pažeidimo veiksmų atlikimo dienos ar trunkamojo pažeidimo paaiškėjimo dienos (FPRĮ 87 straipsnio 2 dalis). Tačiau net ir nesant galimybės už nustatytus pažeidimus taikyti poveikio priemonę (pvz., asmuo kreipiasi į Komisiją su skundu suėjus arba beveik suėjus patraukimo atsakomybėn senaties terminui, dėl objektyvių priežasčių tyrimas užtrunka ir pan.), kompetentingas priežiūros institucijos vertinimas gali būti svarbus ir aktualus kitiems rinkos dalyviams, ketinantiems ginti galimai pažeistas savo teises, kadangi senaties terminai civiliniuose teisiniuose santykiuose gerokai ilgesni. Pažymėjo, kad Banko veiksmų (sisteminio pasirengimo) įvertinimas buvo atliktas ir Komisijos Sprendimas buvo priimtas ir paskelbtas tik atlikus išsamų vertinimą, griežtai laikantis nustatytos tvarkos ir procedūrų, taikomų skiriant poveikio priemones (t. y. maksimaliai užtikrinant administracinės procedūros teisėtumą ir skaidrumą). FPRĮ 73 straipsnio 7 dalis imperatyviai nustato pareigą Komisijai skelbti priimtus sprendimus. Taigi Komisija, paskelbdama Sprendimą viešai, tinkamai įvykdė jai įstatymo nustatytą pareigą.

18Dėl procedūrų vykdant Tyrimą ir priimant Sprendimą paaiškina, kad Komisija sutinka su Banko nuomone, kad viešojo administravimo subjektas privalo tikslinį patikrinimą atlikti per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį. Tačiau Komisija nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Tyrimas pradėtas pavėluotai ir truko neproporcingai ilgai. Pažymi, kad Tyrimo metu galiojo Komisijos pirmininko 2009 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 6P-32 patvirtinti Komisijos atliekamų patikrinimų tvarkos nuostatai, o Banko nurodyti nuostatai, nors daugeliu atveju ir nustatė analogišką reglamentavimą, įsigaliojo tik nuo 2011 m. kovo 1 d., todėl šioje byloje yra netaikytini. Nuostatų 32 punkte nustatyta, kad patikrinimo aktas surašomas kuo greičiau, tačiau ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo patikrinimo vykdymo pradžios, apibrėžtos šių nuostatų 18 punkte. Išimtiniais atvejais patikrinimo akto surašymo terminas gali būti pratęsiamas Komisijos pirmininko leidimu. Šiuo atveju Komisija vykdė sisteminį Banko veiklos Tyrimą, kurio metu buvo siekiama ištirti ir įvertinti ne tiek atskirų Banko klientų skundų pagrįstumą, kiek Banko, kaip finansinių priemonių rinkų profesionalo, pasirengimą ir gebėjimą profesionaliai ir tinkamai, laikantis teisės aktų reikalavimų, teikti Strategijos platinimo paslaugą. Kaip išsamiai aprašyta Banko Patikrinimo akte, Tyrimo objektas buvo kompleksinis ir sudėtingas, dėl to 3 mėnesių terminas sisteminiam Banko veiklos Tyrimui užbaigti vertintinas kaip neprotingas, ypač atsižvelgiant į tai, kad į Strategiją buvo investavę 640 Banko klientų, iš kurių 77 buvo atrinkti Tyrimui – Komisijos tyrėjai išreikalavo iš Banko ir analizavo šių klientų sudarytas sutartis su Banku ir tyrė sutarčių sudarymo aplinkybes, analizavo kitus iš Banko išreikalautus dokumentus (Banko vidines tvarkas ir procedūras, Banko naudotas rinkodaros priemones ir kt.), Banko klientų, Banko darbuotojų ir paties Banko pateiktus paaiškinimus. Atsižvelgiant į Tyrimo sudėtingumą ir apimtį, Komisijos pirmininko leidimu terminas Patikrinimo aktui surašyti buvo pratęsiamas.

19Dėl Banko argumentų, kad Banko atstovai nebuvo pakviesti į 2011 m. gegužės 10 d. Komisijos posėdį, kuriame buvo nuspręsta surašyti pažeidimo protokolą, Komisija paaiškino, kad poveikio priemonių tikrintiems subjektams taikymo klausimas nagrinėjamas dviem etapais: pirmajame Komisijos posėdyje, kuriame pristatoma Tyrimo (patikrinimo) medžiaga ir sprendžiama dėl tolesnės administracinės procedūros eigos (tarpinis Komisijos sprendimas), tikrinto subjekto atstovai paprastai nedalyvauja ir nėra kviečiami, išskyrus atvejus, kai nusprendžiama kitaip (Komisijos atliekamų patikrinimų tvarkos nuostatų 46 punktas). O į antrąjį Komisijos posėdį, kuriame, gavus tikrinto subjekto paaiškinimus, priimamas sprendimas dėl konkrečios poveikio priemonės rūšies ir dydžio (galutinis Komisijos sprendimas), tikrinto subjekto atstovai privalomai kviečiami visais atvejais – Banko atstovai apie Komisijos posėdžio, kuriame bus svarstomas poveikio priemonės Bankui taikymo klausimas, buvo informuoti 2011 m. liepos 19 d. Komisijos raštu Nr. 06-703-(9.2-03) (t. y. prieš 9 dienas iki Komisijos posėdžio), Bankui buvo sudarytos galimybės tinkamai pasiruošti ir dalyvauti Komisijos posėdyje, jame Banko atstovai dalyvavo ir teikė paaiškinimus. FPRĮ nuostatas įgyvendinančių Komisijos atliekamų patikrinimų tvarkos nuostatų 46 punktas nustato, kad tikrinamo subjekto atstovai į pirmąjį posėdį nekviečiami, jei nenusprendžiama kitaip. Kadangi pirmajame Komisijos posėdyje joks sprendimas dėl konkrečios poveikio priemonės taikymo nėra priimamas, Banko atstovų dalyvavimas pirmajame posėdyje nebuvo pripažintas būtinu ir Banko atstovai į šį posėdį (įvykusį 2011 m. gegužės 10 d.) kviečiami nebuvo. Lygiai taip pat Banko atstovai nebuvo kviesti į Komisijos posėdį, įvykusį 2011 m. birželio 30 d., kuriame, įvertinus Banko pateiktus paaiškinimus, buvo nuspręsta pratęsti Tyrimą. Tačiau apie Komisijos posėdį, kuriame bus svarstomas klausimas dėl poveikio priemonės taikymo, Bankas buvo tinkamai informuotas ir Komisijos posėdyje dalyvavo. Daro išvadą, kad Banko procesinės teisės priimant Sprendimą buvo užtikrintos, o kadangi Banko pateikti paaiškinimai dėl Patikrinimo akto buvo įvertinti ir pripažinti išsamiais, nebuvo ir poreikio atitraukti Banko darbuotojų nuo jų tiesioginių pareigų vykdymo, kviečiant dalyvauti tarpiniame Komisijos posėdyje.

20Komisija nesutiko su Banko išsakyta pozicija, kad Komisija Sprendime dėstomus kaltinimus Bankui grindžia akivaizdžiai šališkų asmenų, ypač suinteresuotų, kad Komisija priimtų Bankui nepalankų sprendimą, paaiškinimais. Banko klientų ir darbuotojų paaiškinimai, užfiksuoti per apklausas, tik patvirtino ir sustiprino Komisijos tyrėjams kilusius įtarimus dėl netinkamos Banko veiklos. Vien tai, kad Banko klientai gali būti suinteresuoti Komisijai priimant sprendimą dėl Banko veiklos Tyrimo, nesudaro pagrindo abejoti Banko klientų paaiškinimais – juk klientų suinteresuotumas ir kyla dėl netinkamai vykdytos Banko veiklos, o Bankui tinkamai vykdžius teisės aktuose nustatytas pareigas, tikėtina, obligacijų pasirašymo ir skolinimo obligacijoms apmokėti sutartys iš viso nebūtų buvusios sudarytos. Bankas nurodo, kad Komisija ignoravo jo teiktus paaiškinimus dėl Patikrinimo akto, Protokolo ir Papildyto protokolo – jų nevertino, neanalizavo ir netgi neaptarė, kodėl jie nebuvo vertinami arba kodėl jie buvo atmesti. Tačiau pats Bankas pripažįsta, kad Komisija į Banko paaiškinimus pirmą kartą atsakė tik priimdama Sprendimą, kai Bankas iš esmės jau nebegalėjo pateikti naujų argumentų dėl Komisijos pozicijos Banko paaiškinimų atžvilgiu. Pažeidimo protokolą surašo įgaliotas Komisijos darbuotojas už pažeidimus, kurių tikėtiną egzistavimą pripažino Komisija, tačiau pačiam pažeidimo protokolui Komisija, kaip kolegiali sprendimus priimanti institucija, jokios įtakos nedaro. Be to, protokolo paskirtis – užfiksuoti įtariamus pažeidimus. Ir priešingai, Sprendimas yra Komisijos pateikto vertinimo atspindys, jame atsispindi ir traukiamo atsakomybėn subjekto paaiškinimai, ir Komisijos atliktas jų vertinimas, ir vertinimo motyvai, dėl to kalbėti apie pažeistą Banko teisę būti išklausytam nėra jokio pagrindo. Dėl Banko kaltinimų Komisijos Tyrimą buvus šališku, neobjektyviu ir tendencingu paaiškina, kad Komisija jau yra konstatavusi Sprendime, kad Banko nurodyti Investuotojų asociacijos veiksmai ir šios asociacijos parengtas veiksmų planas niekaip nedarė ir negalėjo daryti įtakos nei Komisijos teisiniam statusui, nei Komisijos priimtam Sprendimui – Komisija nėra sudariusi jokių susitarimų nei su Investuotojų asociacija, nei su kitomis asocijuotomis ar neasocijuotomis struktūromis.

21Dėl Banko argumentų, jog jo padaryti pažeidimai yra neįrodyti, Komisija pabrėžė, kad Banko nurodomas klientų, įsigijusių SASO skolintomis lėšomis, skaičius (7,88 proc. visų Banko klientų, įsigijusių SASO) neparodo realaus Strategijos išplatinimo masto. Kaip jau buvo nurodyta Sprendime, net 76 proc. SASO, skaičiuojant nuo visų išleistų SASO, buvo išplatinta skolintomis lėšomis. Būtent tai, kad daugiau kaip ¾ visų SASO buvo išplatinta skolintomis lėšomis, dar kartą įrodo, kad realiai buvo išplatinta Strategija, o ne SASO, kaip sąlyginai saugi finansinė priemonė. Tai, kad Bankas aktyviai siūlė Strategiją, Komisija konstatavo įvertinusi visą Banko elgesį (informacija per visuomenės informavimo priemones, Banko naudotos rinkodaros priemonės, susitikimai su potencialiais investuotojais ir kt.), o ne vien įvertinusi rinkodaros medžiagą SASO nuosavomis lėšomis įsigyti, kaip kad bando įrodyti Bankas (skundo 19–20 psl.). Banko argumentai, kad, platindamas Strategiją, jis veikė kaip emitentas, bet ne kaip investicines paslaugas teikiantis subjektas (skundo 23 psl.), yra atmestini. Kaip Komisija yra pažymėjusi savo 2009 m. kovo 5 d. išaiškinime Nr. 13K-2 „Dėl finansų maklerio įmonių ir kredito įstaigų pareigų platinant savų vertybinių popierių emisiją“, į MiFID direktyvos (taigi ir FPRĮ) taikymo sritį nepatenka tik emitento išleistų viešo vertybinių popierių siūlymo teisiniai santykiai. O santykiai, kurie apima finansų tarpininko (kad ir platinančio savo išleistų vertybinių popierių emisiją) ir kliento santykius, jei jie atitinka bent vienos investicinės paslaugos, nurodytos FPRĮ 3 straipsnio 13 dalyje, požymius, laikomi patenkančiais į FPRĮ taikymo sritį. Atmestinas Banko teiginys, kad šis Komisijos išaiškinimas priimtas tik 2009 m. kovo 5 d., kada Bankas jau nebevykdė Strategijos platinimo, ir dėl to „jokio paaiškinimo, kaip turėtų elgtis kredito įstaiga, pati platinanti savo vertybinius popierius, nepateikė nei teisės aktai, nei Komisija“. Atsakydama į Banko argumentus dėl interesų konflikto, Komisija pažymėjo, kad Sprendime yra nurodžiusi, jog interesų konfliktas kilo dėl to, jog Banko sukurta Strategija savo esme prilygsta opciono įsigijimui, kurio įsigijimas, vertinant iš kliento pozicijų, sunkiai tikėtinas dėl visų opcionui būdingų rizikų (tai nepatrauklus ir nenaudotinas produktas neprofesionaliųjų investuotojų atžvilgiu), o pardavęs opcioną klientui, Bankas gautų opciono pardavimo mokestį, bet nepritrauktų lėšų Banko veiklai vykdyti. Būtent todėl to kilo interesų konfliktas, o ne dėl klientų atlikto nekilnojamojo ar kito turto įkeitimo, kaip priemonės užtikrinti kliento prievolių Bankui vykdymą, ką savo skunde bando įrodyti Bankas. Atsakydama į Banko skunde dėstomą poziciją, kad jokie teisės aktai neįpareigoja Banko organizuoti konkrečius mokymus darbuotojams ir nereglamentuoja šių mokymų turinio, Komisija pažymėjo, kad tiek iki MiFID įsigaliojimo, tiek ir po jo Lietuvos Respublikos nacionaliniai teisės aktai numatė pareigą tarpininkams turėti ir naudoti veiklai reikalingas priemones, sistemas ir procedūras (VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 3 punktas, FPRĮ 13 straipsnio 3 dalis). Atsakydama į Banko minimą Banko parengtą skaičiuoklę „Excel“ formatu, atkreipė dėmesį, kad jokie vidiniai Banko teisės aktai neįpareigojo Banko darbuotojų naudotis ar teikti skaičiavimus klientams naudojantis minėta skaičiuokle. Vien tai, kad atitinkama skaičiuoklė buvo parengta, dar neįrodo, kad ji iš tiesų buvo naudojama.

22Trečiasis suinteresuotas asmuo Investuotojų asociacija atsiliepime į pareiškėjo skundą (XVII t., b. l. 1–8) prašė teismo pareiškėjo skundą atmesti.

23Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Komisija skundžiamą sprendimą priėmė, remdamasi FPRĮ 72 straipsnio 14 dalimi, t. y. viešai atskleisti rinkos ar jos dalyvių interesų apsaugai reikalingą informaciją. Taikant sisteminį finansinių priemonių rinkų įstatymo ir kitų teisės aktų aiškinimo būdą, nurodyta FPRĮ nuostata turi būti aiškinama, kaip suteikianti atsakovui teisę rinkos dalyviams atskleisti visą būtiną informaciją, taip pat ir informaciją apie rinkos dalyvių padarytus pažeidimus. Tokią teisę atsakovui suteikia FPRĮ 69 straipsnio 1 dalis. Pabrėžia, kad 2004-04-21 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/39/EB dėl finansinių priemonių rinkų (toliau – ir Direktyva), kurią įgyvendinant ir buvo priimtas FPRĮ, preambulės 31 punktas nustato, kad vienas iš Direktyvos uždavinių yra investuotojų apsauga. Direktyvos preambulės 33 punktas nustato būtinybę užtikrinti, kad investicinės įmonės klientų pavedimus įvykdytų klientui palankiausiomis sąlygomis, o kartu Direktyvos preambulės 58 punkte yra nurodyta, kad valstybės narės turi turėti teisę paskirti įvairias kompetentingas institucijas, atsakingas už šioje direktyvoje nustatytų įsipareigojimų laikymosi priežiūrą. Todėl Komisijos sprendimas buvo būtinas tam, kad užtikrintų neprofesionalių investuotojų teisę į finansinių priemonių rinkos skaidrumą ir teisę gauti informaciją apie finansinių paslaugų teikėjus bei jų siūlomus produktus. Dėl pareiškėjo skundo argumentų, kad tyrimas pradėtas per vėlai ir vyko neproporcingai ilgai, mano, kad tokią ilgą tyrimo trukmę lėmė tai, kad atsakovas vykdė išplėstinį pareiškėjo patikrinimą. Pareiškėjo platinamų SASO obligacijų buvo įsigiję daugiau kaip 600 investuotojų, todėl atsakovui tinkamai ir kokybiškai atlikti išplėstinį Banko veiklos patikrinimą prireikė daugiau laiko. Pažymėjo, kad pareiškėjo darbuotojai neįvykdė teisės aktų jiems keliamos pareigos tinkamai ir išsamiai neprofesionaliems investuotojams suteikti visą informaciją apie siūlomas finansines priemones. Priešingai, darbuotojai aktyviai skatino neprofesionalius investuotojus investuoti į pareiškėjo platintas SASO obligacijas, jas įsigyjant už paties pareiškėjo skolinamas lėšas.

24Nurodė, kad pareiškėjo platintos SASO obligacijos jau yra laikomos modifikuotu finansiniu instrumentu, t. y. išvestiniu sandoriu. Paskolų šiems išvestiniams sandoriams įsigyti teikimas be jokios abejonės modifikuoja tokį finansinį sandorį, kadangi keičiasi tokios finansinės priemonės pelningumas, nes investuotojams iš gauto pelno tenka mokėti palūkanas pareiškėjui. Palūkanos yra mokamos bet kuriuo atveju, net jei finansinė priemonė neuždirbo jokio pelno. Keičiasi finansinės priemonės rizika – jeigu įprastu atveju SASO obligacijų savininkams garantuojama, kad jie atgaus savo investuotą pinigų sumą, tai, įsigijus SASO obligacijų už skolintas lėšas, dėl mokamų palūkanų investuotojui atsiranda reali rizika patirti nuostolių. Įsigyjant SASO obligacijų už skolintas lėšas, keičiasi tokios finansinės priemonės paskirtis. Jeigu įprastu atveju tokia finansinė priemonė laikytina saugia, tai šiuo konkrečiu atveju finansinis produktas tampa net labai rizikingas. Pareiškėjo darbuotojai klientams aktyviai siūlė investuoti į SASO obligacijas skolintomis lėšomis, akcentuodami, kad yra labai maža tikimybė, kad ši finansinė priemonė nieko neuždirbs. Pareiškėjo darbuotojai teikė klientams investavimo rekomendacijas, todėl galima konstatuoti, kad yra aplinkybė, nurodyta 2009 m. spalio 14 d. konsultacijoje. Dėl antros aplinkybės pažymi, kad rekomendacijos buvo teikiamos dėl modifikuotos finansinės priemonės, t. y. SASO obligacijų už skolintas lėšas įsigijimo. Trečioji aplinkybė konstatuotina, kai yra įvertinamas tas faktas, kad pareiškėjo darbuotojai konkrečiai rekomendavo klientams investuoti į SASO obligacijas skolintomis lėšomis, įkeičiant klientams priklausiusį nekilnojamąjį turtą, paskolas SASO obligacijoms įsigyti suteikiant kartais net penkis kartus didesnes, nei buvo įvertinamas kliento įkeičiamas nekilnojamasis turtas. Būtent dėl aktyvaus pareiškėjo siūlymo šių finansinių priemonių įsigijo dauguma klientų, todėl daro išvadą, kad yra visuma aplinkybių, būtinų tam, kad pareiškėjo siūlymai klientams įsigyti SASO obligacijų už skolintas lėšas būtų pripažinti kaip investicinė konsultacija.

25Trečiasis suinteresuotas asmuo asociacija „Už sąžiningą bankininkystę“ atsiliepime į pareiškėjo skundą (XVI t., b. l. 107–125) prašė pareiškėjo skundą atmesti.

26Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad palaiko Komisijos sprendime ir atsiliepime išdėstytą poziciją. Papildomai pažymėjo, kad Banko klientai, kurie įsigijo SASO skolintomis lėšomis, nebuvo profesionalūs investuotojai, todėl jų interesus Komisija privalo ginti. Sutiko su Komisijos teiginiu, kad realiai Bankas siūlė finansinį produktą, kuris nebuvo aprašytas prospektuose ir galutinėse sąlygose. Bankas realiai siūlė visai kitokį produktą, nei nurodyta prospektuose, tačiau savo argumentus grindžia juose nurodyta informacija. Teigė, kad įsigyti SASO skolintomis lėšomis buvo siūloma aktyviai. Aiškina, kad banko darbuotojai informuodavo tik apie teigiamus rodiklius. Bankas neprofesionaliems investuotojams pateikdavo informaciją apskritai apie galimybę investuoti, nediferencijuodamas SASO įsigijimo nuosavomis ar skolintomis lėšomis. Detalesnė informacija buvo pateikiama tik susitikimuose su atskiromis investuotojų grupėmis, todėl neprofesionalus investuotojas negalėjo atskirti informacijos. Todėl Banko darbuotojai teikė investuotojams investavimo rekomendacijas, bet ne objektyvią informaciją. Komisija šias aplinkybes aiškino tinkamai ir pagrįstai konstatavo, kad Bankas neatliko pareigos išaiškinti neprofesionaliems investuotojams modifikuotos finansų priemonės pobūdžio. Pažymėjo, kad klientams nebuvo atskleista informacija apie rizikas. Pritarė, kad Banko veikloje buvo interesų konfliktas. Pažymi, kad finansų ir investavimo rinkoje tarpininkai, taip pat ir bankai, veikia kaip profesionalai. Neprofesionalūs klientai turi labai mažai investavimo patirties arba jos visai neturi, todėl tarpininkams yra įtvirtintas imperatyvus įpareigojimas veikti sąžiningai, teisingai ir profesionaliai geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais (FPRĮ 22 straipsnio 1 dalis). Bankas netinkamai surinko informaciją apie klientus. Teisės aktuose keliami reikalavimai, kokią informaciją tarpininkas privalo surinkti apie neprofesionalų klientą (FPRĮ 22 straipsnio 2–4, 5 dalys, Taisyklių 11, 34, 36, 53 punktai, Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalis), nes tai svarbu, teikiant jam informaciją ir parenkant finansines priemones.

27II.

28Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 5 d. sprendimu (XVIII t., b. l. 1-34) pareiškėjo AB DNB banko skundą atmetė kaip nepagrįstą.

29Teismas nurodė, jog šiuo atveju vertintini tik procedūriniai klausimai, t. y. ar galėjo būti priimtas toks sprendimas, ar iki sprendimo priėmimo vykęs tyrimas buvo atliekamas laikantis teisės aktuose nustatytų tokiam tyrimui reikalavimų, o jeigu tyrimo metu buvo padaryti procedūriniai pažeidimai, vertintina, ar jie gali turėti įtakos sprendimo teisėtumui. Pažymėjo, kad Komisijos tyrimas pradėtas po to, kai Komisija 2008–2010 m. laikotarpiu gavo kelias dešimtis Banko klientų skundų dėl Banko veiksmų, parduodant SASO, suteikiant paskolas joms įsigyti ir atskleidžiant su šiomis paslaugomis susijusią esminę informaciją. Pareiškėjas teigia, kad paskutinis sandoris, kurį Komisija vertino kaip pažeidimą, buvo sudarytas 2008 m. spalio 30 d., todėl teismas padarė išvadą, kad pradedant tyrimą 2010 m. liepos 1 d. dar nebuvo pasibaigęs poveikio priemonės taikymo terminas, kuris nustatytas FPRĮ 87 straipsnio 2 dalyje, todėl tyrimas galėjo būti pradėtas. Atsižvelgiant į FPRĮ 85 straipsnio 8 dalies, 86 straipsnio, 87 straipsnio 2 dalies nuostatas, padarė išvadą, kad Komisijos teisė organizuoti ir atlikti patikrinimus, kad nustatytų, ar laikomasi šio įstatymo ir jo pagrindu priimtų teisės aktų, nėra ribojama jokiais terminais. Terminas nustatytas tik poveikio priemonei taikyti, tačiau vis dėlto yra pagrindas teigti, kad tyrimas pradėtas dar tuo metu, kai poveikio priemones taikyti buvo galima. Vadinasi, laikantis bendrųjų teisės principų (objektyvumo, nešališkumo, proporcingumo ir kt., kurie įtvirtinti VAĮ 3 straipsnyje), nėra pagrindo teigti, kad tyrimas pradėtas neteisėtai ar kad jis turėjo baigtis, kai paaiškėjo, kad poveikio priemonėms taikyti suėjo senaties terminai. Iš tyrimo apimties, tirtų faktinių aplinkybių įvairovės (tirtos ir sandorių sudarymo aplinkybės, ir banko darbuotojų pasiruošimas teikti analizuojamas paslaugas, jų skatinimo tvarka, viešai platinamos reklamos pobūdis ir kt.) negalima teigti, kad kažkuriuo tyrimo momentu turėjo paaiškėti, jog suėjo senaties terminai poveikio priemonei taikyti. Todėl teismas padarė išvadą, kad nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad patikrinimas negalėjo būti pradėtas ar pradėtas patikrinimas turėjo būti nutrauktas, kaip tai nustato Administracinių teisės pažeidimų kodeksas ar netgi Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos, kuriomis remiasi pareiškėjas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Šiuo atveju analogija negali būti taikoma, nes yra konkretus įstatymas, taikomas ginčo santykiams. Be to, Komisija yra viešojo administravimo institucija, ją steigė ir likvidavo Seimas Vyriausybės teikimu (FPRĮ 69 straipsnis, galiojęs ginčo santykių metu). Todėl, jeigu ir būtų nustatyta, kad FPRĮ reguliavime yra spragų, jos gali būti užpildomos tik VAĮ esančiu reguliavimu, juo labiau kad šiame įstatyme yra 4 skirsnis „Ūkio subjektų priežiūra“, kuris reglamentuoja ir priežiūros principus, ir patikrinimų atlikimą.

30Teismas pažymėjo, kad ginčo sprendime nurodyta, kad Banko tyrimas truko nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2011 m. vasario 4 d., jis buvo atliktas dėl Banko sisteminio pasirengimo teikti investicines paslaugas klientams, kurie 2005–2010 metų laikotarpiu įsigijo banko išleistų su akcijų indeksais susietų obligacijų, jų įsigijimą finansuodami iš Banko paskolintomis lėšomis. Sprendime nurodyta, kad tyrimas pradėtas po to, kai Komisija 2008–2010 m. laikotarpiu gavo kelias dešimtis banko klientų skundų. Taigi, tiriamasis laikotarpis, kaip minėta, netgi nereiškė, kad galėjo būti praleistas poveikio priemonių taikymo terminas. Vadinasi, tyrimas galėjo būti pradėtas ir tęsiamas iki 2011 metų. 2009 m. nuostatų 32 punkte buvo nustatyta vidiniam administravimui, kad patikrinimo aktas turi būti surašomas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo patikrinimo pradžios, tačiau išimtiniais atvejais patikrinimo terminas (iki akto surašymo) galėjo būti pratęsiamas Komisijos pirmininko leidimu. Bet kuriuo atveju patikrinimo terminas nebuvo nustatytas norminiu teisės aktu, jis nenustatytas ir FPRĮ, todėl nėra pagrindo teigti, kad šio termino nesilaikymas, netgi tuo atveju, jeigu Komisijos pirmininkas nepratęsė patikrinimo termino, gali būti galutinio sprendimo panaikinimo pagrindas. Atkreipė dėmesį, kad nuo 2011 m. kovo 1 d. įsigaliojo Vertybinių popierių komisijos 2011 m. vasario 3 d. nutarimas, kuriuo patvirtinti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos atliekamų patikrinimų tvarkos nuostatai (Žin., 2011, Nr. 19-951). Šių nuostatų 32 punktas nustatė, kad patikrinimo aktas turi būti surašytas ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo patikrinimo pradžios, išimtiniais atvejais šis terminas gali būti pratęsiamas Komisijos pirmininko leidimu. Šis terminas buvo pažeistas, skaičiuojant nuo patikrinimo pradžios, tačiau jis nėra naikinamasis, nes nei 2011 m. nuostatuose, nei FPRĮ nėra nustatyta, kad, pažeidus patikrinimo atlikimo terminą, visi priimti sprendimai (aktas, protokolas, sprendimas) yra neteisėti.

31Dėl pareiškėjo argumentų, kad patikrinimas iš viso negalėjo būti atliekamas, nes tais pačiais klausimais jau buvo atlikti patikrinimai, priimti sprendimai, kurie buvo nuginčyti teismuose, pabrėžė, kad visų pirma, ankstesni sprendimai buvo susiję su konkrečių paslaugų teikimu konkretiems banko klientams, o nagrinėjamas patikrinimas buvo dėl banko sisteminio pasirengimo teikti investicines paslaugas klientams, kurie 2005–2010 metų laikotarpiu įsigijo Banko išleistų su akcijų indeksais susietų obligacijų, jų įsigijimą finansuodami iš Banko paskolintomis lėšomis. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas neskundė patikrinimo pradžią lėmusio dokumento, taigi, sužinojusi apie atliekamą patikrinimą, jo teisėtumo neginčijo, tuo tarpu VAĮ 364 straipsnio 15 dalyje nustatyta ūkio subjektų teisė skųsti priežiūrą atliekančio subjekto sprendimą atlikti neplaninį patikrinimą.

32Teismas nurodė, kad Bankui buvo žinoma apie tyrimo eigą, jis dėl to ne kartą teikė paaiškinimus (pvz., t. XIII, b. l. 1–2, 55–71), kartu su dokumentais. Taigi Bankas turėjo galimybę pateikti ir savo poziciją tiriamais klausimais. Vadovaujantis FPRĮ 87 str. 2 d., sprendimas dėl poveikio priemonių taikymo gali būti priimtas, jeigu praėjo ne daugiau kaip 2 metai nuo pažeidimo įvykdymo dienos, o esant tęstiniam ar trunkamajam pažeidimui, – nuo paskutinių tęstinio pažeidimo veiksmų atlikimo dienos ar trunkamojo pažeidimo paaiškėjimo dienos – ši teisės norma, nustatanti Komisijai privalomas elgesio taisykles suėjus ūkio subjekto patraukimo atsakomybėn senaties terminui, aktuali tik poveikio priemonių taikymo kontekste – bet kokie kiti Komisijos veiksmai, kol nėra pritaikytos poveikio priemonės, nėra ir negali būti laikomos asmens pasmerkimu, asmens teisinį statusą įtakojančiu individualiu administraciniu aktu ir pan. Pažymėjo, kad teisės aktai nenustato senaties terminų Komisijos nuomonės paskelbimui vienu ar kitu rinkos priežiūrai aktualiu klausimu, neriboja Komisijos teisių pateikti tam tikrų aplinkybių vertinimą ir netgi priešingai – imperatyviai įpareigoja Komisiją imtis priemonių, užtikrinančių veiksmingą finansinių priemonių rinkų veikimą ir investuotojų apsaugą (FPRĮ 71 str. 1 d. 2 p.) ar kitų priemonių Finansinių priemonių rinkų įstatymui ir kitiems teisės aktams, susijusiems su finansinių priemonių rinka, įgyvendinti (FPRĮ 71 str. 1 d. 5 p.), šiuos Komisijos veiksmus įtvirtindami kaip pagrindinius institucijos uždavinius. Teismas padarė išvadą, kad atsižvelgiant į tai, kad priėmus sprendimą netaikyti poveikio priemonių jokios asmenų, kurių elgesys buvo svarstomas, teisės ar pareigos nėra nustatomos, toks sprendimas nelaikomas individuliu administraciniu aktu pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 8 str. 2 d., o gali būti vertinamas tik kaip atitinkamo subjekto nuomonė svarstomu klausimu. Pažymėjo, kad senaties termino taikyti poveikio priemonę pasibaigimas neužkerta kelio Komisijai vertinti ir pateikti kompetentingą nuomonę dėl tiriamų Banko veiksmų. Pirma, tokią teisę Komisijai ekspresyviai suteikia FPRĮ 72 str. 1 d. 14 p., įtvirtinantis Komisijos teisę viešai atskleisti rinkos ar jos dalyvių interesų apsaugai reikalingą informaciją. Komisijos nuomonė nagrinėjamu klausimu yra aktuali ir svarbi visai Lietuvos finansų rinkai ir jos dalyviams – juo labiau, kad Banko veiksmai yra ne kartą viešai aprašyti ir vertinti spaudoje <...>, o Komisijai nepateikus kompetentingo vertinimo, išliktų didelis teisinis netikrumas dėl analogiškai ar panašiai veiklai, kuria užsiima ir daugiau rinkos dalyvių, keliamų reikalavimų laikymosi ir tokios veiklos praktinio vykdymo aspektų. Antra, pats Bankas akcentuoja, kad Komisijos sprendimas gali turėti įtakos Banko klientams, kurie yra pateikę ieškinius civilinėse bylose. Akivaizdu, kad neatlikusi Banko veiklos organizavimo platinant Strategiją vertinimo Komisija negalėtų pateikti objektyvių išvadų ir civilines bylas nagrinėjantiems teismams; antra vertus, jei Komisija pateiktų savo vertinimą konfidencialiai (tik minėtas civilines bylas nagrinėjantiems teismams), būtų ne tik sudėtinga išlaikyti pateiktos informacijos konfidencialumą (dėl kitiems proceso dalyviams suteiktos procesinės teisės susipažinti su bylos medžiaga), tačiau tuo pačiu tai sukurtų informacijos disbalansą, nes ji taptų neprieinamumą tiems Banko klientams, kurie galimai svarstytų proceso inicijavimą, jei visa svarbi informacija (įskaitant ir Komisijos Tyrimo metu atliktą Banko veiksmų vertinimą) jiems būtų prieinama.“ Tose civilinėse bylose Komisija buvo įpareigojama duoti savo išvadą arba teikti atsiliepimus, todėl siekė, kad ta nuomonė būtų suformuluota kokiame nors viename dokumente, atlikus išsamų kilusios problemos tyrimą. Proceso šalys pripažino, kad iš tiesų dalyje civilinių bylų pagal banko klientų ieškinius Komisija teismams teikė tokias išvadas, kuriose iš esmės atkartojamas ginčo sprendimas. Atsižvelgiant į teisinį reglamentavimą, tokios išvados davimas yra labai artimas ekspertų išvadai (CPK 216, 217, 218 straipsniai). Įstatymuose nėra nustatyta, kad valstybės institucijos išvada teismui yra privaloma, teismas tokias išvadas gali vertinti kaip ir ekspertų išvadas. Pažymėjo, kad Komisijos, o šiuo metu Lietuvos banko, negalima versti turėti kitą nuomonę, nei išdėstyta ginčo sprendime, nes ir panaikinus tokį sprendimą, Komisija ar Lietuvos bankas, kuris palaiko Komisijos poziciją, dalyvaudami civiliniuose procesuose teiks tokias išvadas, kurios, jų manymu, yra teisingos ir pagrįstos.

33Nustatęs reikšmingas bylos aplinkybes teismas pabrėžė, kad tyrimas nutrauktas suėjus senaties terminui, o ne todėl, kad nebuvo nustatyta pažeidimo sudėtis. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad toks sprendimas reiškia kvazi poveikio priemonės taikymą, nes jis buvo paskelbtas. Atkreipė dėmesį, kad byla dėl žalos atlyginimo yra išskirta į kitą administracinę bylą, kartu išskiriant ir reikalavimą dėl pasekmių panaikinimo. Bankas reikalavimą dėl žalos atlyginimo būtent ir grindžia tuo, kad sprendimo paskelbimas akivaizdžiai pakenkė jo dalykinei reputacijai, todėl šie klausimai (kokias pasekmes pareiškėjui galėjo sukelti viešas sprendimo paskelbimas, ar Komisija turėjo teisę skelbti tokį sprendimą) bus nagrinėjami kitoje administracinėje byloje.

34Įvertinęs FPRĮ 72 ir 73 straipsnių nuostatas, padarė išvadą, kad procedūros reglamentuotos taip, kad nėra nustatyta, kuriame iš posėdžių kokie sprendimai priimami. 2011 m. nuostatų 30 punkte yra nurodyta, kad patikrinimo aktas visada surašomas atlikus kompleksinį patikrinimą, todėl šiuo atveju toks aktas turėjo būti surašytas. Dėl dviejų pažeidimo svarstymo etapų nurodė, kad šiuos du etapus reglamentuoja 2011 m. nuostatų 43–49 punktai. Šio normos nėra imperatyvios, nes 44 punkte nustatyta, kad paprastai poveikio priemonių taikymo klausimas nagrinėjamas dviem etapais: pirmajame posėdyje Komisija nusprendžia poveikio priemones taikyti, o antrajame posėdyje priimamas sprendimas dėl konkrečios sankcijos subjektui skyrimo. Šiuo atveju Komisijos sprendime nurodyta, kad pirmasis posėdis įvyko 2011 m. birželio 30 d., posėdis buvo uždaras, jo metu buvo atsižvelgta į Banko paaiškinimus, todėl nuspręsta papildomai apklausti asmenis. Taigi buvo nutarta, kad Bankui surašytas 2011 m. birželio 3 d. pažeidimo protokolas Nr. 12K-8 turi būti papildytas, jis buvo papildytas ir surašytas 2011 m. liepos 18 d. protokolas Nr. 12K-10. Jame nurodoma, kad yra pagrindas Komisijai taikyti poveikio priemones vadovaujantis FPRĮ 87 straipsnio 1 dalies 4 punktu. Atsižvelgdama į šiame protokole esantį sprendimą, Komisija privalėjo sušaukti antrąjį posėdį, apie kurį kalbama 2011 m. nuostatų 49 punkte, nes galimybė nutraukti tyrimą buvo tik antrajame Komisijos posėdyje. Iki antrojo posėdžio sušaukimo nebuvo priimtas sprendimas nutraukti tyrimą, buvo surašytas pažeidimo protokolas, vadinasi, jis turėjo būti svarstomas komisijos posėdyje, tame posėdyje dalyvavo ir Bankas. Teismo vertinimu, tokia procedūrų eiga neprieštarauja 2011 m. nuostatų 43–49 punktuose esančiam reguliavimui, nes, kaip matyti iš protokolo 12K-10, buvo numatyta, kad poveikio priemonės bus taikomos.

35Dėl pareiškėjo teiginių, kad skundžiamu sprendimu Bankui buvo pritaikyta poveikio priemonė – įspėjimas, pažymėjo, kad poveikio priemonės yra aiškiai apibrėžtos įstatyme. FPRĮ nurodyta poveikio priemonė pareiškėjui nebuvo taikyta, nes pagal nurodytą reglamentavimą sprendime konkrečiai turėjo būti nurodyta, kad Bankas įspėjamas, o sprendime nurodyti trūkumai turi būti pašalinti iki nustatyto termino. Sprendime tokių teiginių nėra, o dėl to, kad sprendimas buvo paskelbtas ir kokias pasekmes tai galėjo sukelti, bus nagrinėjama kitoje byloje, kurioje nagrinėjami iš šios bylos išskirti reikalavimai. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad skundžiamas Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2011 m. liepos 28 d. sprendimas Nr. 2K-161 „Dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-10“ nesukelia pareiškėjui teisinių padarinių, juo netaikyta poveikio priemonė, nes yra išdėstyta tik Komisijos nuomonė dėl banko sisteminio pasirengimo teikti investicines paslaugas klientams, kurie 2005–2010 metų laikotarpiu įsigijo Banko išleistas su akcijų indeksais susietas obligacijas, jų įsigijimą finansuodami iš Banko paskolintomis lėšomis. Komisijai tokią nuomonę suformuoti ir pareikšti leido FPRĮ 71 ir 72 straipsnių, taip pat Civilinio proceso kodekso nuostatos. Teismas nevertino sprendimo, kuriame išreiškiama nuomonė, esmės, nes administraciniai teismai nenagrinėja bylų, kuriose ginčijama institucijos nuomonė, ekspertų išvados (ABTĮ 15 straipsnis), kas gali turėti įtakos sprendžiant kokius nors civilinius ar kitus ginčus, bet tai nėra tiesiogiai susiję su subjekto, kuris kreipėsi į teismą, teisių ar teisėtų interesų pažeidimu (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjui šiuo sprendimu sukeliama tik viena teisinė pasekmė – juo nutrauktas veiklos tyrimas. Pareiškėjas sutinka su tuo, kad tyrimas turėjo būti nutrauktas. Dėl jo nurodomų procedūrinių pažeidimų teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti ginčijamo sprendimo neteisėtu, nes pažeidimai neturėjo ir negalėjo turėti įtakos sprendimo (nutraukti tyrimą) teisėtumui. Nei įstatymuose, nei kituose teisės aktuose nenustatyta imperatyviai, kad esami pažeidimai (viršytas 3 mėnesių tyrimo terminas) neišvengiamai lemia tokio sprendimo neteisėtumą. Tai, kad sprendimas priimtas antrame Komisijos posėdyje pagal 2011 m. nuostatų reikalavimus, iš viso nelaikytina procedūriniu pažeidimu, nes nuostatai to nedraudžia.

36III.

37Pareiškėjas AB DNB bankas (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (XVIII t., b. l. 41-55) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą –skundą visiškai patenkinti ir panaikinti Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos 2011 m. liepos 28 d. sprendimą Nr. 2K-161. Iš esmės pakartojo skunde pirmosios instancijos teismui pateiktą poziciją.

38Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė Banko teisę į teisminę gynybą, atsisakydamas vertinti Banko pateiktus argumentus dėl Sprendimo esmės ir jame konstatuotų tariamai Banko padarytų pažeidimų, nurodydamas, kad šioje byloje vertinami tik procedūriniai klausimai. Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino ginčijamo sprendimo turinio (jame konstatuojamų tariamai padarytų pažeidimų pagrįstumo). Komisija, kaip viešojo administravimo subjektas, turi prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir priimamus aktus, todėl Bankui tokį Komisijos priimtą aktą apskundus, jo teisėtumas ir pagrįstumas tiek priėmimo procedūros laikymosi prasme, tiek ir sprendimo turinio pagrįstumo prasme privalo būti teismo įvertintas.
2. Komisijos sprendimas, kuriame yra konstatuoti Banko tariamai padaryti pažeidimai, yra individualus teisės aktas, kuriuo būtent Bankas pasmerkiamas valstybės vardu, ir dėl to Bankui sukeliamos neigiamos teisinės pasekmės ne tik dėl Komisijos sprendimo įtakos civilinėms byloms, bet ir padaroma žala Banko reputacijai.
3. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime nepagrįstai nurodė, kad Komisijos Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo nevertina todėl, kad civiliniuose procesuose Bankas turi galimybę, įžvelgdamas į tų bylų konkrečias aplinkybes, įrodinėti Komisijos išvadų neteisingumą ir nepagrįstumą.
4. Suėjus senaties terminui, išnyko įstatymo pagrindas taikyti poveikio priemonę, o kartu ir Komisijos, kaip viešojo administravimo subjekto, teisė tęsti tyrimą ir skirti poveikio priemonę Bankui. Kadangi Komisijos sprendimu de facto Bankui buvo paskirta poveikio priemonė, ir tai buvo padaryta praleidus FPRĮ 84 str. 2 d. nurodytą senaties terminą, laikytina, kad Komisija pažeidė teisinės valstybės, o tuo pačiu ir teisėtų lūkesčių apsaugos bei teisinio tikrumo principus bei pažeidžia administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens teises ir teisėtus interesus.
5. Tyrimo metu padaryti pažeidimai, turėjo įtakos tam, kad nagrinėjamu atveju buvo priimtas ginčijamas sprendimas, kuriame konstatuojami Banko tariamai padaryti pažeidimai. Jei Komisija būtų laikiusis nustatytų terminų ir tvarkos, Banko teises ir interesus pažeidžiančio sprendimo ji apskritai nebūtų priėmusi.
6. Nesutinka su atsakovo argumentais, kad Banko platintas SASO skolintomis lėšomis yra iš esmės ydingas finansinis produktas, kuris negali būti platinamas neprofesionaliesiems investuotojams vien jau dėl to, kad tariamai egzistuoja maža tikimybė, kad SASO grąža bus teigiama. Pažymi, kad jo pateikti įrodymai patvirtina, kad SASO gali duoti ne tik teigiamą, bet kartu ir labai didelį pelną į SASO investavusiems asmenims. Obligacijų pajamingumas yra labai aukšto lygio ir tai tik dar kartą patvirtina Banko anksčiau dėstytą poziciją, kad SASO yra tinkamas produktas neprofesionaliems investuotojams, o obligacijos, kurios buvo išpirktos anksčiau, davė ne tokio lygio grąžą, kurios tikėjosi Banko klientai dėl visą pasaulį sukrėtusios finansų rinkų krizės, o ne dėl Banko kaltės.

39Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (XVIII t., b. l. 62-71) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pakartojo atsiliepime į skundą pateiktą poziciją.

40Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Apelianto teisė į teisminę gynybą nebuvo ribojama, jo skundas dėl sprendimo buvo nagrinėjamas ir ginčijamu sprendimu iš esmės išnagrinėtas pirmosios instancijos teisme.
2. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių faktą, kad ginčijamas sprendimas jam sukėlė kokių nors realių neigiamų arba kitų teisinių pasekmių, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad sprendimas negali būti laikomas individualiu administraciniu aktu.
3. Šioje administracinėje byloje nagrinėjimo dalykas yra sisteminis apelianto pasirengimas platinti Strategiją, o civilinėse bylose tarp apelianto ir apelianto klientų sprendžiama dėl paslaugų konkretiems klientams suteikimo tinkamumo. Mano, kad Komisijos išvada apie apelianto (ne)pasirengimą teikti Strategijos platinimo paslaugą būtų vienas iš įrodymų civilinėse bylose, tačiau ji iš anksto nustatytos galios teismui neturi, o apeliantui įrodžius, kad paslaugos atskiriems klientams buvo suteiktos tinkamai, Komisijos sprendimas neturėtų lemiamos įtakos teismo sprendimui civilinėje byloje.
4. Nesutinka su apelianto argumentais, kad Komisija nebeturėjo teisės vykdyti Banko veiklos tyrimo po to, kai paaiškėjo, kad išnyko įstatymo pagrindas skirti poveikio priemonę dėl suėjusio senaties termino. Pažymi, kad Komisija, priimdama sprendimą, laikėsi ir veikė pagal visus jos veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir sprendimą nutraukti tyrimą priėmė taip, kaip numatyta tuo metu galiojusio FPRĮ 96 str. 4 d. 2 p. nuostatos. Nepagrįstu laikytinas apelianto argumentas, kad šioje byloje turėtų būti taikoma ABTĮ 270 str. 7 d. norma, ir remiamasi baudžiamojo proceso kodekso nuostatomis. Priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas tinkamai vykdė ABTĮ 86 str. 2 d. nustatytą pareigą ir nustatė, kad šioje byloje turi būti taikomos specialiosios FPRĮ įstatymo normos ir nėra pagrindo remtis įstatymo analogija.
5. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime teisingai nurodė, kad Komisijos teisė organizuoti ir atlikti patikrinimus, kad nustatytų, ar laikomasi šio įstatymo ir jo pagrindu priimtų teisės aktų, nėra ribojama jokiais terminais, tačiau net ir nesant formalaus ribojimo, akivaizdu, kad Komisijos tyrimas dėl savo apimties ir kompleksiškumo negali būti vertinamas kaip neproporcingai ilgas arba sukeliantis neadekvačią naštą tikrintam asmeniui, t. y. apeliantui. Apelianto teiginiai, kad Komisijos veiksmai po patikrinimo akto surašymo tęsiant tyrimą buvo neteisėti, yra nepagrįsti.
6. Sprendimu tyrimą nutraukti nėra nei pasmerkiamas asmens elgesys, nei įspėjama daugiau nenusižengti - priešingu atveju nebeliktų skirtumo tarp sprendimo skirti poveikio priemonę arba jos neskirti. Sprendimą priimti buvo būtina siekiant pateikti kompetentingos institucijos išvadą civilines bylas nagrinėjantiems teismams, kuri buvo rengiama būtent sisteminio tyrimo metu surinktos medžiagos ir Komisijos padarytų išvadų pagrindu, o informaciją apie priimtą sprendimą viešai paskelbti - siekiant atskleisti rinkos dalyvių interesams būtiną informaciją ir išvengti informacijos asimetrijos, kuri neišvengiamai kiltų to nepadarius.
7. Dėl apelianto argumentų, kad Komisija tariamai nesilaikė Komisijos pirmininko 2009 m. kovo 19 d. įsakymu patvirtintų Komisijos atliekamų patikrinimų tvarkos nuostatų, pažymi, kad minėti nuostatai, suteikiantys teisę Komisijos pirmininkui pratęsti 3 mėn. terminą patikrinimui atlikti, nenustato, kokia forma turi būti gaunamas (įforminamas) Komisijos pirmininko leidimas - atskiru potvarkiu (įsakymu), rezoliucija ar pan. Svarbu, kad būtų aiškiai užfiksuota Komisijos pirmininko (įstaigos vadovo) valia minėtą 3 mėn. terminą pratęsti. Atsakovo pateikti dokumentai patvirtina, kad Bankas reguliariai buvo informuojamas, kad sisteminis tyrimas Banko atžvilgiu tęsiamas, dėl to Bankas neturėjo pagrindo abejoti dėl de facto Komisijos toliau tęsiamo tyrimo.
8. Dėl apelianto pateiktos pažymos atkreipia dėmesį, kad Komisijos tyrimo objektas buvo SASO įsigijimas paties apelianto skolintomis lėšomis kaip kokybiškai naujas produktas (Strategija), iš esmės besiskiriantis nuo SASO įsigijimo investuotojo nuosavomis lėšomis. Apelianto pateiktoje Pažymoje nurodyti duomenys apie SASO pelningumą ir išpirkimo datą yra teisingi tik tada, kai SASO investuotojas įsigijo nuosavomis lėšomis. Pažymoje nenurodoma, kiek procentų palūkanų per trejus metus už skolintas lėšas SASO įsigyti privalėjo sumokėti investuotojai, o būtent šiuo procentu turėtų būti koreguojamas Pažymoje išskirto tariamo pelno procentas. Atlikus šias korekcijas, matyti, kad tik į emisiją skolintomis lėšomis investavę asmenys galėjo uždirbti nedidelį pelną.

41Trečiasis suinteresuotas asmuo asociacija „Už sąžiningą bankininkystę“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (XVIII t., b. l. 80-89) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Iš esmės pakartojo atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus. Papildomai prašo teismo ištirti 2012 m. sausio 16 d. Prof. Dr. A. Paškevičiaus analitinę mokslinę išvadą (ekspertizę) dėl AB DNB banko su akcijų indeksu susietų obligacijų platinimo, taikant banko skolintas lėšas.

42Trečiasis suinteresuotas asmuo Investuotojų asociacija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (XVIII t., b. l. 128-135) su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Palaikė atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus. Papildomai atkreipia dėmesį, kad įvertinus apelianto pateiktą pažymą, darytina išvada, kad, jei neprofesionaliems investuotojams apeliantas į šią platintą SASO obligacijų emisiją Pasaulis Nr. 34, būtų siūlęs investuoti ne nuosavomis lėšomis, o per apelianto vykdytą strategiją, t. y. už iš apelianto pasiskolintas lėšas, šių SASO obligacijų pasaulis Nr. 34 pajamingumas būtų ženkliai mažesnis, kadangi nuo šios metinės 18,25 proc. grąžos būtų tekę atskaičiuoti palūkanas už skolintas lėšas apeliantui. Pažymi, kad tokia SASO obligacijų Pasaulis Nr. 34 grąža buvo pasiekta dėl itin palankiai rinkoje susiklosčiusių aplinkybių, t. y. kaip tik tuo laikotarpiu, kuomet finansų rinkose baigėsi drastiškas finansinių priemonių kritimas, kuomet kai kurių finansinių priemonių, dėl rinkose iki tol buvusios panikos, kainos buvo nukritusios net 90 proc., t.y. buvo galimybė itin pigiai nusipirkti finansinių priemonių. Taip pat pabrėžia, kad praėjus maždaug savaitei po apelianto platintos SASO obligacijų emisijos Pasaulis Nr. 34 platinimo pradžios, rinkose įvyko esminis lūžis ir iki tol drastiškai pigusios finansinės priemonės, po to, kai išaiškėjo, jog finansų ir ekonomikos krizė pasaulyje yra suvaldyta, pradėjo itin ženkliai brangti. Pažymi, kad sistemiškai įvertinus apelianto pažymą, matyti, kad apeliantas yra iš viso išplatinęs 107 SASO obligacijų emisijas, iš kurių, jei į šias SASO obligacijų emisijas būtų investuota per apelianto vykdytą strategiją, pelninga būtų tik viena SASO obligacijų emisija, t. y. būtent SASO obligacijų emisija Pasaulis Nr. 34. Taigi, tikimybė uždirbti investuojant į apelianto platintas SASO obligacijas skolintomis lėšomis per Apelianto siūlytą strategiją yra net mažesnė nei 1 proc. (1 pelninga emisija iš 107).

43Teisėjų kolegija

konstatuoja:

44IV.

45Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

46Byloje kilęs ginčas dėl Vertybinių popierių komisijos 2011 m. liepos 28 d. sprendimo Nr. 2K-161 „Dėl teisės pažeidimo bylos Nr. 12K-10“ teisėtumo ir pagrįstumo.

47Ginčijamu sprendimu Komisija užbaigė teisės pažeidimo jai priskirtoje kontroliuoti viešojo administravimo srityje tyrimą , konstatavo, jos nuomone, Banko padarytus teisės aktų pažeidimus ir tyrimą nutraukė, pasibaigus terminui, per kurį galima skirti poveikio priemones.

48Pirmosios instancijos teismas Banko skundą atmetė, motyvuodamas tuo, kad Komisija turėjo teisę pradėti ir atlikti įtariamų pažeidimų tyrimą, jo metu esminių procedūrinių pažeidimų nepadarė, teisės aktuose numatytų poveikio priemonių nepaskyrė ir pagrįstai tyrimą nutraukė. Teismas netyrė Komisijos sprendimo motyvų pagrįstumo Banko galimai padarytų teisės aktų pažeidimų aspektu, bet apsiribojo šio sprendimo teisėtumo patikrinimu procesiniu požiūriu.

49Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad Komisija neturėjo teisės Sprendime konstatuoti pareiškėjo padarytų pažeidimų, o privalėjo tik nutraukti tyrimą, pasibaigus įstatyme numatytiems terminams. Be to, apeliantas mano, kad Sprendimo motyvuojamojoje dalyje išsakytas pažeidimų konstatavimas de facto reiškia poveikio priemonės – įspėjimo pritaikymą. Iš to darytina išvada, kad apeliantas iš esmės nesutinka su Komisijos sprendimo motyvuojamaja, o ne jo rezoliucine dalimi.

50Vertybinių popierių komisijos veiklą, priimant ginčijamą sprendimą, reglamentavo Finansinių priemonių rinkų įstatymas (čia ir toliau tekste minima 2010 m. birželio 3 d. įstatymo Nr. XI-875 redakcija). Šiame teisės akte numatyta, kad Komisija reguliuoja ir prižiūri Finansinių priemonių rinkas. Tai darydama, be kita ko, Komisija stebi, analizuoja, tikrina ir kitaip prižiūri finansų maklerio įmonių, finansų patarėjo įmonių, reguliuojamų rinkų ir jų narių, Centrinio depozitoriumo bei sąskaitų tvarkytojų veiklą; taiko šiame ir kituose Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatytas sankcijas asmenims, pažeidusiems šį įstatymą ir Vertybinių popierių komisijos nutarimus. Vykdydama šias funkcijas, Komisija turi teisę atlikti tyrimus ir patikrinimus bei priimti FPRĮ 96 straipsnyje numatytus sprendimus.

51Tai leidžia daryti išvadą, kad atlikdama tyrimus ar patikrinimus bei spręsdama poveikio priemonių taikymo klausimus, Komisija veikia kaip kvaziteisminė institucija, priimdama teisės normos taikymo aktą, o tokiam aktui, jo formai ir turiniui mutatis mutandis taikytini reikalavimai, keliami ne tik individualiam administraciniam aktui apskritai ( Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis) bet ir teismų sprendimams, kitų institucijų aktams, kuriais taikomos administracinės nuobaudos, ekonominės sankcijos ar panašios poveikio priemonės.

52Teisės doktrinoje laikomasi nuomonės, kad teisės normų taikymo aktą turėtų sudaryti įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalis. Motyvuojamojoje akto dalyje išdėstoma įrodymų analizė ir vertinimas, jų juridinė kvalifikacija ir pagrįstumas, nuorodos į materialines ar proceso teisės normas. Akto rezoliucinėje dalyje turi būti formuluojamas institucijos sprendimas, kuris susijęs su tiesioginiu subjektinių teisių ar juridinių pareigų nustatymu teisinio santykio šalims.

53Nagrinėjamu atveju Sprendimo rezoliucinėje dalyje suformuluotas Komisijos sprendimas nutraukti Banko veiklos tyrimą, pasibaigus FPRĮ 87 str. 2 d. nustatytam terminui skirti poveikio priemonę. Toks sprendimas pripažintinas teisėtu ir pagrįstu, nes byloje neginčijamai nustatyta, jog Sprendimo priėmimo dieną terminas skirti poveikio priemonę jau buvo pasibaigęs. Kitokio sprendimo Komisija ir negalėjo priimti. Nors apeliantas teigė, kad Komisija skundžiamu sprendimu iš esmės jam pritaikė poveikio priemonę, tačiau šis argumentas nepagrįstas. Poveikio priemonė yra valstybės įgaliotos institucijos sprendimu įforminta sankcija, kuri, kaip taisyklė, išdėstoma tokio sprendimo rezoliucinėje dalyje. Skundžiamo sprendimo rezoliucinėje dalyje apie poveikio priemonės taikymą nekalbama, todėl nėra pagrindo teigti, kad Bankui dėl šio sprendimo atsirado tokios pat teisinės pasekmės, kaip ir pritaikius kokią nors poveikio priemonę.

54Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl Komisijos teisės pradėti ir atlikti įtariamų pažeidimų tyrimą bei esminių procedūrinių pažeidimų tyrimo metu nebuvimą. FPRĮ 85-87 straipsniai neriboja Komisijos teisės atlikti tyrimą kokiais nors naikinamaisiais terminais, o vien ta aplinkybė, kad Komisijos pirmininko sprendimai nebuvo įforminti rašytine forma, neleidžia laikyti Komisijos atlikto tyrimo neteisėtu. FPRĮ įsakmiai nenustato, kad pasibaigus terminui taikyti poveikio priemonę, Komisija privalo iš karto nutraukti atliekamą tyrimą.

55Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, savo sprendimu pripažinęs skundžiamo sprendimo rezoliucinę dalį teisėta ir pagrįsta, teisingai ir aiškino taikė teisės normas, o apeliacinio skundo argumentais pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti naikinamas.

56Sprendžiant dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su motyvuojamąja Komisijos sprendimo dalimi, pažymėtina, kad šiuo atveju, atsižvelgiant į Komisijos atlikto tyrimo priežastis bei kitas faktines tyrimo pradžios aplinkybes, atliekamo tyrimo tikslas buvo ne vien analizuoti, patikrinti ar ištirti Banko veiklą, bet būtent išspręsti FPRĮ 96 straipsnio 1 dalyje numatytų poveikio priemonių taikymo Bankui klausimą. Tokios priemonės gali būti ir piniginės baudos iki 200 000 litų, kas laikytina ekonominių sankcijų paskyrimu.

57Konstitucinis Teismas savo 2005 m. lapkričio 3 d. nutarime yra konstatavęs, kad tokios atskiros teisinės atsakomybės rūšies ir tokio atskiro teisės instituto kaip „ekonominė atsakomybė“ apskritai nėra. Konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas, buvo sprendžiama, ar Konstitucijai neprieštarauja Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, įtvirtinantis pinigines baudas už tam tikrus to įstatymo pažeidimus. Jame buvo, be kita ko, konstatuota, kad „ekonominė sankcija“ - piniginės baudos priskirtina administracinės teisinės atsakomybės institutui.

58Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, jog ūkio subjektui Komisijos skirta piniginė bauda pagal savo pobūdį ir esmę atitinka administracinę nuobaudą. (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A63‑2604/2011). Tokie sprendimai turi būti motyvuojami taip, kad teisės subjektai, kuriuos liečia ekonominio, baudžiamojo poveikio priemonės, galėtų suprasti tokiame administraciniame akte apibrėžtą savo teisių ir pareigų apimtį. Viešojo administravimo subjektas, kokiu nagrinėjamu atveju laikytinas atsakovas, privalo aiškiai, nuosekliai ir nedviprasmiškai formuluoti savo poziciją ir kaltinimus ūkio subjektams. Priešingu atveju apsunkinama ne tik asmenų teisė žinoti, kuo jie iš tikrųjų yra kaltinami, bet ir teisingumo vykdymo procesas teismuose (šiuo klausimu pagal analogiją žr. 2011 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444‑1433/2011).

59Kartu pažymėtina, kad Europos žmogaus teisių teismas savo praktikoje taip pat yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai asmeniui gresia pakankamai didelė piniginė bauda, jos skyrimo procesas yra laikomas baudžiamuoju Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos prasme. Tokiais atvejais asmuo turi teisę į Konvencijos 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas garantijas, o teismas arba kvaziteisminė institucija turėtų laikytis visų visuotinai pripažintų baudžiamojo proceso principų – nekaltumo prezumpcijos, teisės į gynybą ir pan. ( žr. pvz. EŽTT bylas The estate of Nitschke v. Sweden, bylos Nr.6301/05, 2007 m. rugsėjo 27 d. sprendimas, Jankovic v. Sweden , bylos Nr.34619/97, 2002 m. liepos 23 d. sprendimas ir kt.)

60Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2012 m. spalio 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-445/2012 yra pažymėjęs, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką nekaltumo prezumpcija pažeidžiama, jei valstybės pareigūno teiginys, taip pat ir teismo sprendimas, susijęs su asmeniu, kuris „kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką“, atspindi nuomonę, kad jis yra kaltas, nors jo kaltumas nebuvo įrodytas pagal įstatymą (žr., pvz., Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgment of 10 October 2000; Erkol v. Turkey, no. 50172/06, judgment of 19 April 2011). Vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, išdėstant teismo sprendimą civilinėje byloje negali būti vartojamos formuluotės, kuriomis išteisintam asmeniui priskiriama baudžiamoji atsakomybė ir sukeliama abejonių dėl jo nekaltumo (Fazli Diri v. Turkey, no. 4062/07, judgment of 28 August 2012; Y v. Norway; Orr v. Norway, no. 31283/04, judgment of 15 May 2008; a contrario Moullet c. France, no. 27521/04, décision du 13 septembre 2007; Ekenler v. Turkey, no. 52516/99, decision of 26 October 2004; Ringvold v. Norway). Tais atvejais, kai teismo sprendime pateikiama išvada, argumentai ar samprotavimai, leidžiantys manyti, kad teismas asmenį laiko kaltu, Konvencijos 6 straipsnio 2 dalies taikymas išplečiamas civiliniam procesui, ir nekaltumo prezumpcija yra pažeidžiama.

61Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į Komisijos galimų skirti poveikio priemonių už FPRĮ įstatymo pažeidimus mastą, šių poveikio priemonių skyrimo procesas prilygintinas administracinės nuobaudos skyrimo procesui, o Konvencijos prasme – baudžiamajam procesui. Taigi Komisija, atlikdama tokio pobūdžio tyrimus ir spręsdama poveikio priemonių paskyrimo klausimus taip pat privalo laikytis visų pagrindinių teisės principų, taikomų baudžiamajame procese.

62Skundžiamojo sprendimo motyvuojamoje dalyje Komisija išdėstė savo išvadas, konstatuodama, jog Banko veikla teikiant SASO platinimo Banko skolintomis lėšomis paslaugą neatitiko teisės aktų reikalavimų ir Bankas šią paslaugą teikė netinkamai; Bankas sistemiškai nebuvo pasirengęs vykdyti Strategijos platinimo ir tuo pačiu negalėjo sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais. Šios išvados suformuluotos taip, kad neabejotinai leidžia manyti, jog Komisija Banką laiko kaltu dėl padarytų pažeidimų, o tai, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, pažeidžia Konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje numatytą nekaltumo prezumpciją. Be to, Sprendimo motyvuojamosios dalies 2.1 - 2.4 punktuose Komisija taip pat padarė išvadas, kad Bankas pažeidė atitinkamas Vertybinių popierių rinkos įstatymo, Vertybinių popierių įstatymo, Finansinių priemonių rinkų įstatymo ir poįstatyminių aktų nuostatas.

63Lietuvos aukščiausiasis teismas 2010 m. balandžio 26 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr.2K-216/2010 yra nurodęs, kad atitinkamuose procesiniuose dokumentuose negali būti formuluočių, reiškiančių, kad asmuo pripažįstamas kaltu dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių baudžiamasis procesas nutraukiamas suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Taikant šią taisyklę Komisijos veiklai, konstatuotina, kad atlikdama tyrimą ir nuspręsdama jį nutraukti pasibaigus terminui, per kurį galima skirti poveikio priemones, Komisija negalėjo savo sprendime pateikti išvadų, argumentų ar samprotavimų, kad laiko pareiškėją kaltu padarius teisės aktų pažeidimus.

64Dėl šios priežasties iš skundžiamo Komisijos sprendimo motyvuojamosios dalies šalintinos išvados, kuriose konstatuota, jog Banko veikla teikiant SASO platinimo Banko skolintomis lėšomis paslaugą neatitiko teisės aktų reikalavimų ir Bankas šią paslaugą teikė netinkamai; Bankas sistemiškai nebuvo pasirengęs vykdyti Strategijos platinimo ir tuo pačiu negalėjo sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais; Bankas pažeidė VPRĮ 11 ir 24 straipsnius, VPĮ 11 straipsnį, FPRĮ 13, 22 ir 24 straipsnius, Klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 3 p., Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 11, 22, 33-36, 53-54 p., Vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų ir valdymo įmonių veiklos vidaus kontrolės organizavimo ir vykdymo taisyklių 6, 6.3, 17.6 ir 19 p. Finansų maklerio įmonių veiklos organizavimo taisyklių 5.4, 69.1 ir 75 punktus.

65Pirmosios instancijos teismas netikrino skundžiamo Komisijos sprendimo šiuo aspektu ir nepritaikė reikalingų materialinės teisės normų, todėl ABTĮ 143 straipsnio pagrindu teismo sprendimas keistinas.

66Kartu pažymėtina, kad konstatavus, jog Komisija neturėjo Sprendime padaryti išvadų dėl Banko kaltės ir galimų pažeidimų buvimo, nelieka pagrindo pasisakyti ir dėl Sprendime aptartų Banko veiksmų vertinimo jų atitikimo teisės aktų reikalavimams požiūriu. Šiuo aspektu Sprendimas gali būti ginčijamas atskirose civilinėse bylose, kuriose jis gali būti pateikiamas kaip kompetentingos institucijos vertinimas ar išvada, arba pirmosios instancijos teismo išskirtoje administracinėje byloje tarp tų pačių šalių dėl žalos atlyginimo.

67Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

68pareiškėjo akcinės bendrovės DNB banko apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

69Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 5 d. sprendimą pakeisti, nurodant, kad iš Vertybinių popierių komisijos 2011 m. liepos mėn. 28 d. sprendimo Nr. 2K-161 motyvuojamosios dalies šalinamos išvados, kuriose konstatuota, jog Banko veikla teikiant SASO platinimo Banko skolintomis lėšomis paslaugą neatitiko teisės aktų reikalavimų ir Bankas šią paslaugą teikė netinkamai; Bankas sistemiškai nebuvo pasirengęs vykdyti Strategijos platinimo ir tuo pačiu negalėjo sąžiningai, teisingai ir profesionaliai veikti geriausiomis klientui sąlygomis ir jo interesais; Bankas pažeidė VPRĮ 11 ir 24 straipsnius, VPĮ 11 straipsnį, FPRĮ 13, 22 ir 24 straipsnius, Klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 3 p., Investicinių paslaugų teikimo ir klientų pavedimų priėmimo ir vykdymo taisyklių 11, 22, 33-36, 53-54 p., Vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkų ir valdymo įmonių veiklos vidaus kontrolės organizavimo ir vykdymo taisyklių 6, 6.3, 17.6 ir 19 p. Finansų maklerio įmonių veiklos organizavimo taisyklių 5.4, 69.1 ir 75 punktus

70Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

71Nutartis neskundžiama.