Byla 2A-200-544/2011

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Romualdo Januškos, kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Birutės Valiulienės, sekretoriaujant Lolitai Kudabienei, dalyvaujant ieškovams V. U., S. U., jų atstovui advokatui Stanislovui Butkevičiui,

2viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų V. U. ir S. U. apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1-649/2010 pagal ieškovų V. U. ir S. U. ieškinį atsakovei V. A., trečiajam asmeniui Panevėžio miesto 7-ojo notarų biuro notarei D. M., dėl testamento pripažinimo negaliojančiu.

3Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

4Ieškovai prašė pripažinti negaliojančia R. B. testamento, sudaryto 2006-05-16, dalį, kuria ji mirties atveju palieka V. A. žemės sklypą, esantį Kęstučio g. 22 Panevėžyje, unikalus Nr. 2701-0024-0079, su jame esančiu gyvenamuoju namu, unikalus Nr. 2796-5002-9016, viraline, unikalus Nr. 2796-5002-9020, ūkiniu pastatu, unikalus Nr. 2796-5002-9030, kitais statiniais, unikalus Nr. 2796-5002-9041, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai nurodė, kad ginčijamo testamento dalis neteisėta, nes R. B. negalėjo or neturėjo teisės V. A. testamentu palikti minėto gyvenamojo namo su priklausiniais ir žemės sklypo. Jie, ieškovai, ir R. B. 2005-11-03 sudarė rentos iki gyvos galvos sutartį, pagal kurią R. B. perdavė bendrojon jungtinėn jų nuosavybėn minėtą žemės sklypą, gyvenamąjį namą su priklausiniais, esančius Kęstučio g. 22, Panevėžyje. Pagal rentos sutarties 11 p. perduotas nekilnojamasis turtas sutarties pasirašymo dieną buvo perduotas jų nuosavybėn ir įregistruotas nustatyta tvarka. Rentos sutartis yra nenuginčyta, jie laikėsi įsipareigojimų pagal pasirašytą sutartį. Mano, kad ta testamento dalis, kuria R. B. testamentu minėtą nekilnojamąjį turtą paliko V. A., nors jis pagal rentos sutartį jau buvo perleistas jiems ir ieškovei nuosavybės teise nebepriklausė, yra negaliojanti, neteisėta, pažeidžia LR CK 5. 16 str. 1 d. 3 p. (b. l. 4-6, 117).

5Kupiškio miesto apylinkės teismas 2010-12-10 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovai, remdamiesi LR CK 5.16 str. 1 d. 3 p. (neteisėtas testamento turinys) ir CK 1.80 str. (imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujančio sandorio negaliojimas), ginčija 2006-05-16 sudaryto testamento dalį, kuria R. B. minėtą nekilnojamą turtą po mirties paliko V. A., nors 2005-11-03 rentos sutartimi jį jau buvo perdavusi bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn rentos mokėtojai V. U.. Minėtas turtas nuo 2005-11-09 registruotas nekilnojamojo turto registre kaip ieškovų nuosavybė. Palikimą po R. B. mirties priėmė testamentinė įpėdinė V. A., bet paveldėjimo teisės liudijimas neišduotas. Teismas nurodė, kad ieškovai nemano, kad notarė išduos V. A. paveldėjimo teisės liudijimą į ieškovams priklausantį turtą, tačiau bando apsisaugoti nuo ateities ginčų, jei, notarei atsisakius išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į nekilnojamus daiktus, įrašytus testamente, V. A. ginčytų atsisakymą teismine tvarka. Teismo nuomone, bet koks sprendimas šioje byloje ieškovams nesukels jokių teisinių pasekmių, ieškovų teisės ir jų teisėti interesai nepažeisti ginčo teksto į testamentą įrašymu. Minėti nekilnojamieji daiktai registruoti ieškovų vardu, ir nuosavybės teisė gali pasikeisti ne nuo įrašymo ar neįrašymo į testamentą, o nuo ginčų dėl rentos iki gyvos galvos sutarties galiojimo pabaigos. Teismas nurodė, jog teisminiai ginčai neturėtų būti beprasmiai ir skirti spręsti ateities konfliktams. Vadovaujantis CPK 2 str., 5 str. nuostatomis teismas nurodė, nagrinėjamu atveju ieškovų teisės nėra pažeistos ar ginčijamos ir jų įstatymų saugomi interesai nepažeisti. CK 5.8 str. nurodo, kad asmuo, pretenduojantis į palikimą, gali ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą. CK 5.17 str. nurodo, kad ieškinį dėl testamento ar jo atskirų dalių pripažinimo negaliojančiomis gali pareikšti tik kiti įpėdiniai pagal įstatymą arba pagal testamentą, kurie paveldėtų, jeigu testamentas ar jo atskiros dalys būtų pripažintos negaliojančiomis. Ieškovai nepretenduoja į palikimą, taip pat nepaveldėtų testamento dalį pripažinus negaliojančia. Visus ginčus dėl turto, įrašyto į testamentą, eliminuoja notaras, išduodantis paveldėjimo teisės liudijimą tik tam turtui, kuris palikėjo mirties momentu priklausė jam nuosavybės teise. Nagrinėjamu atveju minėtas nekilnojamasis turtas negali būti paveldimas pagal testamentą, nes R. B. nepriklausė ne tik mirties momentu, bet ir surašant testamentą. Teismo nuomone, testamento turinys negali būti neteisėtas, jei testamentu paliktas nepriklausantis testatoriui turtas, bet testatorius nedelsiant po testamento sudarymo stengiasi perleistą turtą atgauti (vėl įgyti). CK 5.16 str. 1 d. 3 p. nuostata, kad negalioja testamentas, kurio turinys neteisėtas, yra skirtas neteisėtoms sąlygoms pašalinti. Paveldėti galima tik tą turtą, kuris priklausė palikėjui mirties momentu arba valdymo teise, ir šiuo atveju valdymo teisė suprantama kaip savarankiška daiktinė teisė, o ne kaip kitam asmeniui priklausančios nuosavybės teisės sudėtinė dalis. R. B. testamentu paliko turtą, kuris jai jau nebepriklausė nuosavybės teise, bet kurį stengėsi atgauti, nes 2006-06-01 su ieškiniu kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą dėl rentos iki gyvos galvos sutarties nutraukimo ir sprendimas šioje byloje neįsiteisėjęs. Palikėja testamentu paliko jai nepriklausantį turtą, tačiau turtą, su kuriuo ji buvo labai susijusi: jai turtas priklausė iki rentos sutarties sudarymo, dar būdama gyva ji kreipėsi į teismą dėl rentos sutarties pripažinimo negaliojančia, iki mirties gyveno jai anksčiau priklausiusiame name. Todėl teismas laikė, kad R. B. testamentu paliko turtą, kurį tikėjosi atgauti ateityje. Aplinkybė, ar V. A. paveldės testamente nurodytą konkretų turtą, esantį Kęstučio g. 22 Panevėžyje, priklauso ne nuo to, ar ši sąlyga yra testamente, bet tik nuo to, ar bus patenkinti R. B. ieškiniai dėl rentos sutarties nutraukimo ir pripažinimo negaliojančia. Teismas atmetė ieškovų teiginius dėl CK 4.37 str. ir kitų CK nuostatų, reglamentuojančių daiktines teises, pažeidimo. Nurodė, kad paveldimas tik tas turtas, kuris palikėjo mirties momentu priklausė jam nuosavybės teise. Tvirtinamas testamentas turi atitikti sandoriams keliamus reikalavimus dėl testatoriaus veiksnumo, jo valios tikrumo, turinio teisėtumo, testamento formos, tačiau notaras netikrina ir neprivalo tikrinti, ar daiktas priklauso testatoriui nuosavybės teise. Teismas, vadovaudamasis CK 1. 5 str. principais, sprendė, jog palikėjos noras palikti turtą norimam įpėdiniui, jei perleistą turtą pavyks atgauti, negali būti laikomas prieštaraujančiu įstatymams. Aiškindamas CK 5.8 str. (paveldėjimo teisės ginčijimas), 5.9 str. (paveldėjimo teisės nuginčijimo pasekmės) ir 5.17 str. (testamento ginčijimas) nuostatas, teismas padarė išvadą, kad ieškovų teisės testamento sudarymu nepažeistos, nes nekilnojamais turtas nuosavybės teise šiuo metu priklauso ieškovams. Sandoris, kurio pagrindu ieškovai yra įgiję minėtus nekilnojamus daiktus, yra ginčijamas ir nuo to ginčo rezultatų priklausys ieškovų nuosavybės teisės, Net ir pašalinus iš testamento teiginį, kad R. B. minėtą nekilnojamą turtą palieka V. A., ji paveldėtų nurodytą turtą, jei būtų pripažinta negaliojančia ar nutraukta rentos sutartis. Teismas nenustatė sąlygų, kurioms esant būtų galima ginčo sandorį pripažinti iš dalies negaliojančiu tuo pagrindu, jog testamento turinys neteisėtas (CK 5.16 str. 3 p.), taip pat tuo pagrindu, jog testamentas prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1. 80 str.), viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 str. ), todėl nurodė, kad neturi pagrindo laikyti ginčo sandorio dalį niekine (b. l. 139-144).

6Apeliaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti skundžiamą pirmos instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti visiškai. Apeliaciniam skundui pagrįsti nurodė, kad teismas neatskleidė bylos esmės ir teismo sprendimas yra be motyvų (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 2 d. 4 p.). Pagal nurodytą ieškinio pagrindą teismas privalėjo pasisakyti, turėjo ar ne testatorė teisę ne savo turtą mirties atveju palikti kitam asmeniui ir savo išvadą pagrįsti, kaip to reikalauja CPK 270 str. 4 d. 4 p. Teismas, privalėdamas spręsti, ar testamento dalis atitinka įstatymo reikalavimus ir ar jis gali ateityje pažeisti kito savininko teises ir pareigas, sprendė priešingai, nes nurodė, kad testamentas jo sudarymo momentu esamų teisių ir pareigų nekeičia ir nesukuria, todėl yra teisėtas, o jo teisėtumą ir tinkamą įvykdymą ateityje garantuos notaras. Teismas bylos nesprendė, teisingumo nevykdė, bet visas pastangas nukreipė atsakovės argumentams vertinti. Teismo sprendimas negali būti grindžiamas pseudoargumentais. Mano, jog teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 2 ir 5 str., CK 5.8, 5.17, 5.16, 5.19 straipsnių nuostatas, todėl padarė nepagrįstą išvadą, kad testatorius, testamentu palikdamas ne savo, o kito asmens turtą, tokiu sandoriu nepažeidžia tikrojo savininko teisių ir teisėtų interesų, ir ši frazė nulėmė neteisėto ir nepagrįsto skundžiamo sprendimo priėmimą. Testamentas yra vienašalis sandoris, o juo siekiama ateityje sukurti civilines teises ir pareigas, tačiau tai, kad jis nepakeičia arba nepanaikina esamų civilinių teisių ar pareigų nedaro jo ne sandoriu. Klausimą, gali ar ne pažeisti teises ateityje toks sandoris, teismas išsprendė formaliai, nes nepasisakė, ar toks testamentas pažeidžia tikrojo turto savininko interesus. Teismo išvada, kad notaras yra realus garantas, užtikrinantis, kad nebūtų sudaryti neteisėti sandoriai, neparemta nei gyvenimiška patirtimi, nei teismų praktika. Todėl ieškovai turi teisėtą interesą, jog ginčijama testamento dalis būtų panaikinta, nes prielaida, kad jų teisės galės būti pažeistos, realiai egzistuoja. Be to, teismas sprendime nenurodė, kokį teisinį santykį teismas kvalifikuoja pagal CK 5.8 str., 5.17 str., o byloje nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, kurias būtų galima pagal juos kvalifikuoti. Ginčijamą testamentą ginčijo CK pirmojoje knygoje numatytais pagrindais. Teismo išvada, kad ieškinyje kaip ieškinio pagrindą privalėjo nurodyti CK 1.80 ir CK 1.81 straipsnius, padaryta pažeidžiant CPK 270 str. 4 d. 4 p. reikalavimus, prieštarauja teismų praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-06-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-725/2001). Ne ieškovai, o teismas privalėjo spręsti, kuriuo straipsniu vadovaujantis pripažintina negaliojančia testamento dalis. Tvirtina, jog teismas neteisingai aiškino ir taikė CK 5.19 ir 5.16 str. 1 d. 3 p. CK 5.19 straipsnyje numatyta, kad testamentu galima palikti tik "visą savo turtą arba jo dalį", todėl nustačius, kad testamento turinys apima svetimą turtą, testamento ginčijama dalis negalėjo būti pripažinta teisėta (b. l. 149-153).

7Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti, nes teismas ištyrė visas bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir pagrįstai pripažino, kad ginčijamo testamento turinys yra teisėtas. Teismas sprendime nustatė, kad testamentu paliktas turtas, kurį testatorė tikėjosi atgauti ateityje. Teismas pagrįstai konstatavo, kad testatorius, testamentu palikdamas turtą, neprivalo būti preciziškai tikslus, ypač vertinant tai, kad gali būti paliekamas ir turtas, kuris bus įgytas ateityje, ir to įstatymai nedraudžia. Teismas tinkamai įvertino R. B. santykį ir ryšį su nekilnojamuoju turtu ir pagrįstai konstatavo, kad ginčijama testamento dalis ieškovų teisių nepažeidžia. Testamentas yra asmeninis vienašalis testatoriaus sandoris dėl jo turto paveldėjimo po mirties, kurį testatorius gali pakeisti, papildyti ar panaikinti ir kurio teisiniai padariniai atsiranda tik testatoriui mirus, kas reiškia, kad sudarius testamentą nėra keičiamos, panaikinamos ar sukuriamos kieno nors daiktinės teisės. Nepaisant to, jog testamentas sudarytas, daikto savininkas gali laisvai disponuoti turtu, kuris yra išvardijamas testamente. Teismas teisingai pažymėjo, kad viena pagrindinių nuostatų yra ta, kad paveldimas tik tas turtas, kuris palikėjo mirties momentu priklausė jam nuosavybės teise. Todėl notaras testamentiniam įpėdiniui išduos paveldėjimo teisės liudijimą tik tokiam turtui, kuris mirties momentu nuosavybės teise priklausė testatoriui. Apeliantų baimė, jog notaras išduos paveldėjimo teisės liudijimą į turtą, kuris yra vardintas testamente, nors ir nepriklausė R. B., ir dėl šios priežasties apeliantams teks bylinėtis, yra nepagrįsta, o ginčai dėl nepažeistų teisių negali būti toleruojami. Teismas sprendime tik atkreipė dėmesį, kad ieškovai ieškinyje nenurodė testamento nuginčijimo pagrindų. Nors ieškinyje ir nebuvo nurodyti testamento nuginčijimo pagrindai, tačiau teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, aiškinosi, ar nėra CK 1.80 ir CK 1.81 str. numatytų sandorio negaliojimo pagrindų, ir jų nenustatė. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi CK 1.5 str. nurodytais teisingumo protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgė į testatorės garbingą amžių, į jos tikėjimą greitu ginčų sprendimu jos naudai, siekiant atgauti rentos sutartimi perleistą turtą bei jos norą palikti turtą norimam įpėdiniui, jei perleistą turtą pavyks atgauti, ir pagrįstai konstatavo, kad sudarytas testamentas neprieštarauja įstatymams (b. l. 164-166).

8Apeliacinis skundas atmestinas, o 2010-12-10 Kupiškio rajono apylinkės teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį atmesti. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (LR CPK 329 str.).

9Byloje esančių įrodymų pagrindu nustatyta, kad R. B. nuosavybės teise valdė 0,0620 ha žemės sklypą, unikalus Nr. 2701-0024-0079, su jame esančių gyvenamuoju namu 1A1p, unikalus Nr. 2796-5002-9016, viraline 2I1m, unikalus Nr. 2796-5002-9020, ūkiniu pastatu 3I1ž/bi21m, unikalus Nr.2796-5002-9030, kitais statiniais (inžinieriniai)-kiemo statiniai, kurių unikalus Nr. 2796-5002-9041 (b. l. 67-74). 2005-10-07 oficialiu testamentu R. B. visą savo nekilnojamą ir kilnojamą turtą, kur jis bebus ir iš ko besusidės, po mirties buvo nusprendusi palikti V. A.. 2005-10-27 ji šį testamentą panaikino ir surašė naują, kuriuo visą turtą paliko V. U.. 2005-10-28 testatorė panaikino šį testamentą ir surašė naują testamentą, kuriuo minėtą žemės sklypą su priklausiniais bei visą kitą turtą, kuris jai priklausys mirties dieną, kur jis bebus ir iš ko besusidės, nusprendė palikti V. A. (b. l. 112). 2005-11-03 rentos iki gyvos galvos sutartimi R. B. (rentos gavėja) perdavė bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn rentos mokėtojai V. U. 0,0620 ha ploto žemės sklypą, esantį Panevėžio m., Kęstučio g. 22, unikalus Nr. 2701-0024-0079, su jame esančių gyvenamuoju namu 1A1, unikalus Nr. 2796-5002-9016, viraline 2I1m, unikalus Nr. 2796-5002-9020, ūkiniu pastatu 3I1ž/bi21m, unikalus Nr.2796-5002-9030, kitais statiniais (inžinieriniai)-kiemo statiniai, kurių unikalus Nr. 2796-5002-9041, šalių įvertintus 100 000 Lt, o rentos mokėtoja V. U. įsipareigojo išlaikyti rentos gavėją R. B. iki mirties suteikdama jai maitinimą, drabužius, nupirkdama vaistus, išskalbdama drabužius ir suteikdama kitas būtinas paslaugas (b. l. 7). Minėtos 2005-11-03 rentos iki gyvos galvos sutarties pagrindu nuo 2005-11-09 minėtas nekilnojamas turtas VĮ „Registrų centras“ įregistruotas kaip bendroji jungtinė ieškovų Virginijos ir S. U. nuosavybė (b. l. 68-74). 2006-05-16 R. B. oficialiu testamentu savo mirties atveju gyvenamą namą su priklausiniais ir žemę, esančius Kęstučio 22, Panevėžio mieste, ir visą kitą turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, po mirties paliko V. A. (b. l. 112). 2006-06-01 rentos gavėja R. B. pareiškė ieškinį, kuriuo prašė nutraukti minėtą rentos iki gyvos galvos sutartį, jai grąžinti žemės sklypą su statiniais, kurie minėtos sutarties pagrindu perėjo Virginijai ir S. U. bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ir šis ieškinys Panevėžio apygardos teismo 2007-01-11 sprendimu buvo atmestas (b. l. 8-11). Teismo sprendimas neįsiteisėjęs, byla sustabdyta 2009-01-20 Lietuvos Apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų nutartimi (b. l. 124-127). 2010-10-27 ieškovė pareiškė ieškinį dėl tos pačios rentos iki gyvos galvos sutarties pripažinimo negaliojančia sandorių negaliojimo pagrindais, kurios nagrinėjimas Panevėžio apygardos teismo nutartimi sustabdytas iki paaiškės mirusios ieškovės teisių perėmėjas (b. l. 122-123). Įsiteisėjusiu 2007-11-20 Kupiškio rajono apylinkės teismo sprendimu R. B. buvo pripažinta neveiksnia, o 2008-04-24 nutartimi jai nustatyta globa, globėja paskirta V. A. (b. l. 29-34). 2009-12-31 R. B. mirė (b. l. 75, 82). 2010-02-08 palikėjos R. B. palikimą priėmė testamentinė įpėdinė V. A., tačiau paveldėjimo teisės liudijimas ginčijant testamentą teisme ir dėl turto arešto neišduotas (b. l. 112). Ieškovai ginčija 2006-05-16 sudaryto paskutinio oficialaus testamento dalį, kuria palikėja atsakovei V. A. paliko minėtą nekilnojamą turtą CK 5.16 str. 1 d. 3 p., CK 1.80 str. pagrindais, nes palikėja paliko turtą, kuris jai testamento sudarymo metu ir mirties dieną nuosavybės teise nepriklausė, o teisėtai priklausė ieškovams pagal minėtą rentos iki gyvos galvos sutartį.

10Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais ir visų jų išsamiai nekartoja. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą.

11Apeliantai nurodo, kad byloje yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, nes sprendimas yra be motyvų (CPK 329 str. 2 d. 4 p.) bei kad teismas neatskleidė bylos esmės (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka. Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas jo motyvuojamojoje dalyje nurodė aplinkybes, kurias nustatė byloje esančių įrodymų pagrindu, nurodė įrodymus, kuriais grindžia teismo išvadą ieškinį atmesti, taip pat argumentus, dėl kurių atmetė tam tikrus įrodymus, nurodė įstatymus, kuriais vadovavosi, kas visiškai atitinka CPK 270 str. 1 d. 4 dalyje nurodytiems reikalavimams, keliamiems motyvuojamajai teismo sprendimo daliai. Teismas nagrinėjo bylą pagal ieškinyje nurodytą pagrindą (kad testatorė testamentu negalėjo palikti ne jai, o kitiems asmenims priklausančio turto, todėl tai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms) ir dalyką (reikalavimas testamento dalį pripažinti negaliojančia) ir ieškinį atmetė, nes padarė išvadą, kad minėti nekilnojamieji daiktai negali būti paveldimi pagal testamentą, kadangi R. B. nepriklausė ne tik mirties momentu, bet ir surašant testamentą. Todėl apeliantai nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia priešingai. Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas nepažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančių CPK normų, tinkamai įvertino įrodymus ir nustatė bylos aplinkybes. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais bei kad įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas analizavo ir vertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos padarė išvadą apie ieškinio nepagrįstumą. Tai, kad teismas tam tikrus įrodymus ir faktus vertino kritiškai, kad nurodė motyvus, kurie nepalankūs vienai iš šalių, ar kad priėmė vienai iš šalių nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas įrodymų nevertino ar vertino neteisingai, kad teismo sprendimas yra motyvų ar kad byloje liko neatskleista bylos esmė. Skundžiamojo teismo sprendimo dalyje yra pateiktas argumentuotas įrodymų vertinimas, o apeliantai nepaneigė ieškovės argumentų ir teismo išvadų teisėtumo ir pagrįstumo.

12Šioje byloje ieškovai ieškinio teisenos tvarka kreipėsi į teismą su ieškiniu, jų ieškinys nustatyta tvarka priimtas ir išnagrinėtas, o byloje nėra duomenų, kad ieškovų teisė kreiptis į teismą būtų buvusi suvaržyta ar kaip nors ribojama. Nors apeliantai nurodo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 2 str., numatantį, kokie yra civilinio proceso tikslai, bei CPK 5 str., kuris užtikrina asmens teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, tačiau nenurodo, kuo konkrečiai pasireiškė minėtų straipsnių nuostatų ir principų pažeidimas, todėl išsamiau dėl šio argumento teisėjų kolegija nepasisako.

13Teismas sprendime nurodė, kad ieškovai nepretenduoja į palikimą ir kad jie nebūtų paveldėtojais testamento dalį pripažinus negaliojančia, kas reiškia, kad ieškovai nepriklauso CK 5.8 str., CK 5.17 str. numatytiems subjektams, turintiems teisę ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą, paveldėjimo teisės liudijimą, testamentą ar jo dalis. Todėl apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad teismas nenurodė, kokiems teisiniams santykiams taiko šias teisės normas. Patys apeliantai apeliaciniame skunde, analogiškai kaip ir teismas sprendime, nurodo, kad CK 5.17 straipsnis šioje byloje negali būti taikomas, nes testamentą ginčija ne kaip galimi paveldėtojai, bet asmenys, kurių teises ir teisėtus interesus pažeidžia ginčijama testamento dalis. Iš ieškinyje ir bylos nagrinėjimo metu nustatytų faktinių aplinkybių seka, kad ieškovai testamento dalį ginčija dėl to, kad jo dalies turinys, kurioje nurodyta, kad R. B. palieka minėtą nekilnojamą turtą V. A., nors testatorė turto testamento surašymo dieną ir savo mirties dieną nuosavybės teise nevaldė turto, yra neteisėtas, nesuprantamas, pažeidžia ieškovų, kaip minėto nekilnojamojo turto savininkų, kuriais jie tapo rentos iki gyvos galvos sutarties pagrindu, teises ir teisėtus interesus (CK 5.16 str. 1 d. 3 p.), dėl ko minėta sandorio dalis prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 str. 1 d.). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, kad tai, ar testamentinė įpėdinė V. A. pagal testamentą paveldės minėtą nekilnojamą turtą priklauso ne nuo to, ar sąlyga apie šio turto palikimą yra nurodyta paskutiniame R. B. oficialiame testamente, bet nuo to, ar bus patenkinti jos ieškiniai dėl minėtos rentos iki gyvos galvos sutarties, kurios pagrindu ieškovai tapo minėto nekilnojamo turto savininkais, nutraukimo ir pripažinimo negaliojančia. Be to pažymėtina, kad, jeigu ieškiniai būtų patenkinti, tai testamentinė įpėdinė minėtą nekilnojamą turtą paveldėtų nepriklausomai nuo to, yra ginčijamas tekstas testamente apie konkretaus turto palikimą ar jos nėra, nes testatorė R. B. testamentinei įpėdinei V. A. paliko visą savo turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besisusidėtų (b. l. 112). Apeliantai teisingai nurodo, kad pagal CK 5.19 str. nuostatas palikėjos teisė buvo palikti testamentu visą savo, o ne jų, ieškovų, nuosavybės teise valdomą turtą. Tačiau iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad R. B. testamentu atsakovei V. A. paliko ne nekilnojamą turtą, kurio savininkų statusas šiuo metu priklauso ieškovams, bet paliko minėtą nekilnojamą turtą, kurio savininke ieškovė tikėjosi ateityje tapti pati nuginčijusi rentos iki gyvos galvos sutartį pagal jos iškeltus virš minėtus ieškinius teismuose. Minėtus R. B. ieškinius atmetus ginčijama testamento dalis šios bylos kontekste jokios įtakos ieškovų teisėms ir teisėtiems interesams neturės ir negali turėti. Teismas išsamiai šiuo aspektu pasisakė savo sprendime, ir su išdėstytais teiginiais šiuo aspektu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Todėl negalima padaryti išvados, kad teismas bylą išsprendė formaliai. Teisinga teismo išvada, kad notaras yra realus, o ne formalus garantas, užtikrinantis, kad nebūtų sudaryti neteisėti sandoriai. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė CK 5.16, 5.19 str. nuostatas.

14Apeliantai nepagrįstai teigia, kad teismas nurodė, jog ieškinyje privalomai turėjo būti nurodyta apie testamento ginčijimą CK 1.80 ir CK 1.81 straipsnių pagrindais. Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas nurodė, jog ieškinyje nenurodyti juridiniai ieškinio pagrindai, numatyti CK 1.80 str., 1.81 str., ir tai atitinka procesinių dokumentų turinį. Tačiau teismas sprendime nenurodė, kad ieškovai ieškinyje privalomai turėjo nurodyti teisinių santykių kvalifikaciją (b. l. 4-6, 143). Pagal byloje nustatytas faktines bylos aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nagrinėjo bylą pagal šiuos sandorių negaliojimo pagrindus ir konstatavo, jog jie neįrodyti. Todėl konstatuoti, kad yra pažeisti CPK 270 str. 4 d. 4 p. reikalavimai bei nukrypta nuo teismų praktikos minėtu klausimu, nėra pagrindo.

15Apeliantai teigia, jog priimant skundžiamą teismo sprendimą buvo nukrypta nuo šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-04 nutartyje Nr. 3K-3-180/2010 suformuotos teismų praktikos, tačiau su tuo sutikti nėra pagrindo. Kaip matyti iš nutarties turinio, minėtoje byloje, sprendžiant dėl oficialiojo testamento dalies pripažinimo negaliojančia, yra konstatuota, kad testatorius gali palikti tik jam nuosavybės teise priklausantį turtą, tačiau ši išvada yra padaryta visai kitų, negu nustatytos šioje byloje, faktinių bylos aplinkybių kontekste.

16Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, iš apeliantų į valstybės pajamas priteisiamos išlaidos, susiję su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje (b. l. 158, CPK 88 str. 3 p., 96 str.).

17Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytu ir CPK 326 str. 1 d. 1 p.

Nutarė

18Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

19Priteisti iš apeliantų V. U. (a. k. ( - ) ir S. U. (a. k. ( - ) po 4 (keturis) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 4. Ieškovai prašė pripažinti negaliojančia R. B. testamento, sudaryto... 5. Kupiškio miesto apylinkės teismas 2010-12-10 sprendimu ieškinį atmetė.... 6. Apeliaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti skundžiamą pirmos instancijos... 7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinį skundą... 8. Apeliacinis skundas atmestinas, o 2010-12-10 Kupiškio rajono apylinkės teismo... 9. Byloje esančių įrodymų pagrindu nustatyta, kad R. B. nuosavybės teise... 10. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo... 11. Apeliantai nurodo, kad byloje yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas,... 12. Šioje byloje ieškovai ieškinio teisenos tvarka kreipėsi į teismą su... 13. Teismas sprendime nurodė, kad ieškovai nepretenduoja į palikimą ir kad jie... 14. Apeliantai nepagrįstai teigia, kad teismas nurodė, jog ieškinyje privalomai... 15. Apeliantai teigia, jog priimant skundžiamą teismo sprendimą buvo nukrypta... 16. Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, iš apeliantų į valstybės pajamas... 17. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi išdėstytu ir CPK 326 str. 1 d. 1 p.... 18. Kupiškio rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti... 19. Priteisti iš apeliantų V. U. (a. k. ( - ) ir S. U. (a. k. ( - ) po 4...