Byla e2A-391-178/2015
Dėl žalos, padarytos neteisėtais bendrovės valdymo organų veiksmais, atlyginimo, trečiasis asmuo UAB “Viltausta”

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Danutės Milašienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3570-565/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės “Kamvila” ieškinį atsakovams M. M., E. K. ir G. K. dėl žalos, padarytos neteisėtais bendrovės valdymo organų veiksmais, atlyginimo, trečiasis asmuo UAB “Viltausta”.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje ginčas kilo dėl bankrutavusios įmonės vadovų atsakomybės už įmonei padarytą žalą. Ieškovas ieškiniu prašo priteisti iš atsakovų solidariai 1 673 521 Lt žalai atlyginti, 5 procentų metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nnurodė, kad ieškovas buvo įsteigtas 1999 m. lapkričio 4 d., iki 2010 m. birželio 17 d. vieninteliu ieškovo akcininku ir direktoriumi buvo atsakovas M. M.. 2010 m. birželio 17 d. atsakovas M. M. ieškovo akcijas perleido trečiajam asmeniui UAB “Viltausta”, kurios vadovas atsakovas E. K. nuo 2010 m. birželio 11 d. buvo paskirtas ieškovo direktoriumi. 2010 m. lapkričio 23 d. ieškovo akcijos buvo perleistos atsakovui G. K., kuris nuo 2010 m. lapkričio 17 d. buvo paskirtas ieškovo direktoriumi. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. liepos 8 d. nutartimi ieškovui iškėlė bankroto bylą, 2012 m. spalio 1 d. nutartimi bankrotas pripažintas tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad bankrotas buvo tyčinis. Iš teismų nutartyse pripažinti ieškovo bankrotą tyčiniu nustatytų aplinkybių, kurios turi prejudicinę reikšmę šioje byloje, matyti, kad realiai ieškovo veiklą vykdė atsakovas M. M., kurio vadovavimo metu ir atsirado visos ieškovo skolos. Tuo tarpu atsakovai E. K. ir G. K. pripažintini tik formaliais, niekuomet nevykdžiusiais ieškovo ūkinės veiklos, valdymo organais, kuriems atsakovas M. M. neperdavė jokio ieškovo turto ir dokumentų, tačiau prisidėjusiais prie neteisėtų atsakovo M. M. tikslų privesti ieškovą prie bankroto, išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, neteisėtai perimti ieškovo turtą ir toliau tęsti ieškovo veiklą susijusių įmonių vardu. Bankroto administratoriui nebuvo perduotas ieškovo turtas ir dokumentai. Atsakovų neteisėtais veiksmais padaryta žala yra paskutiniame – 2009 m. gruodžio 31 d. - ieškovo balanse nurodyto ir neteisėtais atsakovų veiksmais ieškovo bankroto administratoriui neperduoto ieškovo turto vertė, t.y. 1 673 521 Lt. Jei atsakovai būtų tinkamai organizavę ieškovo veiklą, veikę ieškovo interesais, o ne siekę privesti ieškovą prie bankroto, taip pat, jei atsakovai būtų tinkamai perdavę ieškovo turtą administratoriui, ieškovui ir jo kreditoriams žala nebūtų padaryta.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai - priteisė iš atsakovų ieškovo naudai solidariai 1 673 521 Lt žalai atlyginti, taip pat 5 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo 2014 m. vasario 11 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, lygiomis dalimis valstybės naudai 20 774 Lt bylinėjimosi išlaidas. Nustatė, kad nuo 2010 m. birželio 17 d., kai atsakovas M. M. perleido savo akcijas ir direktoriaus pareigas, ieškovas jokios realios veiklos nevykdė. Ieškovo akcijos buvo parduotos fiktyviai, atsakovų E. K. ir G. K. vadovavimas ieškovui taip pat buvo fiktyvus, parduodant ieškovo akcijas ir perduodant ieškovo valdymą buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Vėliausiame – 2009 m. gruodžio 31 d. - ieškovo balanse apskaityto įmonės turto vertė yra 1 673 521 Lt. Ieškovo bankroto administratoriui nėra perduotas ieškovo turtas ir dokumentai. Teismas sprendė, kad dėl to kilo žala įmonei. Ji buvo padaryta tiek neteisėtais atsakovo M. M. veiksmais, perkėlus faktiškai nemokaus ieškovo veiklą į kitas įmones, nutraukus ieškovo veiklą, fiktyviai perleidus ieškovo akcijas ir valdymą trečiajam asmeniui ir atsakovams E. K. ir G. K., neperdavus šiems atsakovams ir ieškovo bankroto administratoriui ieškovo turto ir dokumentų, tiek neteisėtais atsakovų E. K. ir G. K. veiksmais, fiktyviai tapus ieškovo vadovais ir taip prisidėjus prie ieškovo turto neišsaugojimo ir neperdavimo ieškovo administratoriui. Todėl teismas konstatavo, jog atsakovai už ieškovui bendrais veiksmais padarytą žalą atsako solidariai (CK 6.6 str. 3 d.). Teismas nurodė, kad įmonės balansas yra finansinė ataskaita, kurioje nurodomas visas įmonės turtas, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai paskutinę ataskaitinio laikotarpio dieną, įmonės balanse turtas apskaitomas atsižvelgiant į jo realią vertę (Įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo 3 str. 4 d., 4 str. 1 d.). Objektyvaus pagrindo abejoti 2009 m. gruodžio 31 d. ieškovo balanso duomenų pagrįstumu nėra. Teismas atmetė atsakovo M. M. teiginius, kad ieškovas neįrodė žalos dydžio, nes už įmonės turto apskaitos organizavimą, turto ir dokumentų perdavimą buvo atsakingas balansą pasirašęs M. M., kuris ir turėjo pateikti paaiškinimus ir įrodymus, patvirtinančius turto struktūrą ir jo kiekvieno vieneto vertę. Jis turėjo užtikrinti ir dokumentų perdavimą, kad pagal juos būtų galima nustatinėti konkretaus turto nusidėvėjimą. Teismas sprendė, kad atsakovai atsakingi ir už įmonės gautinas sumas, kurių, neperdavus administratoriui dokumentų, nėra galimybės išieškoti. Nepagrįstu teismas laikė atsakovo M. M. teiginį, kad balanse apskaitytas 1 673 521 Lt vertės turtas buvo panaudotas kreditorių reikalavimams padengti ir kreditorių reikalavimai nuo balanse apskaitytų 1 191 484 Lt sumažėjo iki 695 938,62 Lt, nes vėlesnių balansų nėra sudaryta, ieškovas po paskutinio pateikto balanso veiklos nevykdė, galimai ne visi ieškovo kreditoriai žino apie ieškovui iškeltą bankroto bylą ir yra pateikę savo kreditorinius reikalavimus. Dėl to patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma negali būti laikoma realiai egzistuojančia ieškovo kreditorių reikalavimų suma. Teismas taip pat atmetė atsakovo prašymą atmesti ieškinį dėl trejų metų ieškinio senaties termino praleidimo, nes bankroto byla ieškovui buvo iškelta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 8 d. nutartimi, o ieškinys pateiktas 2014 m. vasario 6 d.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8Atsakovas M. M. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nesant tokios galimybės – panaikinti skundžiamą sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

91. Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino, nors buvo aiškus pagrindas jį taikyti. Apeliantas nuo 2010 m. birželio 17 d. nebebuvo įmonės vadovas, todėl žalos atlyginimui trejų metų ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo šios datos. Juridiniam asmeniui atstovaujančių valdymo organų narių sudėties pasikeitimai neturi įtakos pasibaigusio ieškinio senaties termino taikymui. Bylos duomenys patvirtina, kad turtą administratoriui turėjo perduoti bankroto bylos įmonei iškėlimo metu vadovu buvęs atsakovas G. K..

102. Teismas net nepasiūlė šalims susitaikyti, kas reiškia ne tik procesinį pažeidimą (CPK 159 str. 1 d.), bet ir kelia abejones dėl teismo nešališkumo.

113. Teismas nepagrįstai atmetė apelianto prašymus: išreikalauti dokumentus apie tai, ar ieškovas yra išsireikalavęs iš įmonės kokį nors turtą ar dokumentus, o jei ne ar dėl kokių nors valdymo organų kaltės, ar dėl savo aplaidumo reikalaujant ne iš to įmonės vadovo; leisti pateikti reikšmingus bylai dokumentus iš Finansinių nusikaltimo tyrimo tarnybos vykdyto ikiteisminio tyrimo, kurie patvirtintų apelianto pareigos perduoti įmonės turtą naujam vadovui tinkamą įvykdymą; apklausti dėl turto perdavimo aplinkybių buvusį įmonės vadovą E. K.. Taip buvo pažeistos CPK 159 straipsnio 1 dalies nuostatos ir dėl to byla nebuvo išnagrinėta visapusiškai ir objektyviai, neatskleista bylos esmė.

124. Dar viena priežastis, dėl ko ieškinys turėjo būti atmestas, yra tai, kad ieškovas neįrodė nei ieškinio dalyko, nei pagrindo, teismas nepagrįstai atleido ieškovą nuo įrodinėjimo pareigos, nors tam nebuvo jokių CPK 182 straipsnyje numatytų pagrindų. Faktiškai teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą dėl žalos dydžio ir fakto, neteisėtų veiksmų neatlikimo perkėlė apeliantui. Žalos faktą ir dydį bei kitas civilinės atsakomybės sąlygas, išskyrus kaltę, privalo įrodyti ieškovas. Vien aplinkybės, kad vienokia ar kitokia suma įrašyta į balanso eilutę ar buhalterinį registrą, nepakanka žalos dydžiui ir faktui nustatyti. Iš skundžiamo sprendimo neaišku, kokius neteisėtus veiksmus, sukėlusius įmonei žalą, atliko apeliantas, teismo argumentai yra prieštaringi ir prieštaraujantys vienas kitam – vienur nurodoma, kad neteisėti veiksmai pasireiškė į balansą įrašyto turto neperdavimu administratoriui, kitur teigiama, kad neteisėti veiksmai pasireiškė vėlesnių nei 2009 m. balansų nesudarymu ir neperdavimu Juridinių asmenų registrui, kas apskritai nėra priežastiniame ryšyje dėl žalos atsiradimo. Nepagrįsti teismo argumentai dėl prejudicinės reikšmės teismo išvadų, konstatuotų teismams nagrinėjant klausimą dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, nes toje byloje nebuvo sprendžiami nei žalos fakto, nei dydžio, priežastinio ryšio klausimai.

135. Nepagrįsti jokiais įrodymais teismo teiginiai, kad galimai ne visi ieškovo kreditoriai žino apie ieškovui iškeltą bylą, dėl ko esą bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma (695‘938,62 Lt) nėra realiai egzistuojanti. Tokie nepagrįsti apeliantui nepalankūs teiginiai santykyje su aukščiau minėtos prejudicijos nepagrįstu taikymu apelianto nenaudai kartu įrodo ir šališką bei neobjektyvų teismo požiūrį.

14Ieškovas BUAB „Kamvila“ atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

151. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai ieškinį teikia administratorius, tokio ieškinio senaties terminas prasideda nuo tada, kai administratorius gauna dokumentus, patvirtinančius žalos atsiradimo bendrovei faktą. Be to, tik iš nutarčių, priimtų sprendžiant tyčinio bankroto klausimą, administratorius sužinojo apie paskutiniame įmonės balanse nurodyto turto iššvaistymą ir neperdavimą administratoriui. Todėl apelianto argumentai dėl ieškinio senaties termino praleidimo nėra pagrįsti.

162. Apelianto teiginiai dėl teismo nepasiūlymo šalims susitaikyti yra deklaratyvūs ir neesminiai, pats apeliantas nerodė jokios iniciatyvos susitaikymui.

173. Ieškovas ne kartą nurodė, kad joks turtas ir dokumentai administratoriui nebuvo perduoti. Todėl nereikšmingas apelianto prašymas apie kokių nors dokumentų vykdymo procese išreikalavimo. Tas pat pasakytina apie jo prašymą dėl dokumentų iš ikiteisminio tyrimo medžiagos išreikalavimo, nes jei joje ir būtų kokie nors turto perdavimą patvirtinantys dokumentai, juos galėjo pateikti pats apeliantas. Liudytojo E. K. apklausa būtų perteklinė, be to, bet kuriuo atveju ji nebūtų reikšminga, nes turto perdavimas turėjo būti atliktas rašytinių dokumentų pagrindu.

184. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apelianto neteisėti veiksmai pasireiškė paskutiniame balanse nurodyto turto neperdavimu administratoriui, perkėlus faktiškai nemokaus ieškovo veiklą į kitas įmones, nutraukus ieškovo veiklą ir perdavus ieškovo akcijas ir veiklą kitiems atsakovams, bet neperdavus jiems ir administratoriui turto. Ieškovo nuomone, neteisėti visų atsakovų veiksmai yra nustatyti teisme sprendžiant tyčinio bankroto klausimą. Be to, apelianto atsakomybę dėl neišsaugoto turto netiesiogiai pagrindžia ir ta aplinkybė, kad apeliantas už neteisingų duomenų apie įmonę pateikimą, apgaulingą apskaitos tvarkymą yra nubaustas baudžiamąja tvarka. Vienintelis dokumentas, kurį gali pateikti bankroto administratorius yra paties apelianto pasirašytas 2009 m. gruodžio 31 d. balansas. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad būtų perdavęs šį turtą naujam vadovui ar turto įmonėje buvo mažiau nei nurodyta balanse, todėl jo sukurta situacija, kai nėra nei įmonės turto, nei dokumentų, negali būti aiškinama apelianto naudai esą ieškovas neįrodė žalos dydžio.

195. Įmonei neteisėtais atsakovų veiksmais padaryta žala 1 673 521 Lt sumai. Todėl apeliantas nepagrįstai mano, kad žalos atlyginimo klausimas galėtų būti svarstomas tik patvirtintų kreditorinių reikalavimų (695 938,62 Lt) apimtyje.

20IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

22Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir byloje dalyvaujantys asmenys, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

23Nustatyta, kad ieškovui 2011 m. liepos 8 d. iškelta bankroto byla. Ieškovas nagrinėjamoje byloje pareiškė reikalavimą priteisti solidariai iš paskutinių įmonės vadovų žalą, nes nėra išsaugotas bei administratoriui neperduotas įmonės turtas, be to, administratoriui nėra perduoti įmonės dokumentai. Žalos dydį administratorius nurodo remdamasis 2009 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, nes jokių vėlesnių dokumentų, susijusių su įmonės turtu, nėra. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino visiškai. Apeliantas su tuo nesutinka, nurodydamas, kad reikalavimui dėl žalos atlyginimo buvo praleistas ieškinio senaties terminas, be to, teismas, pažeisdamas procesinės ir materialinės teisės normas, ieškinį tenkino nepagrįstai, neatskleidė bylos esmės.

24Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

25Dėl ieškinio senaties taikymo

26Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus šiuo aspektu.

27Apeliantas teisus, kad reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti, nepaisant ir to, kad ieškovui iškelta bankroto byla, yra taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Tačiau apeliantas nėra teisus teigdamas, kad jo atžvilgiu ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo to momento, kai jis perleido savo turimas įmonės akcijas bei neteko įmonės direktoriaus pareigų 2010 m. birželio mėn. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškinio senaties terminas prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.). Nei direktoriaus pareigų netekimas, nei akcijų perleidimas savaime nereiškia ir nesukelia žalos padarymo. Teisė į ieškinį atsiranda tuomet, kai asmeniui (šiuo atveju – ieškovui) tampa arba turi būti žinoma apie žalos atsiradimą. Šioje byloje, remiantis vėlesnėmis teismų nutartimis dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, nustatyta, kad akcijos buvo perleistos fiktyviai, po jų perleidimo ir naujų valdymo organų atsiradimo įmonė veiklos realiai apskritai nebevykdė. Todėl, tik paskyrus administratorių ir šiam pradėjus reikalauti perduoti įmonės turtą, paaiškėjo, kad įmonės turtas ne tik neperduodamas, bet jo ir nėra. Todėl atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo 2010 m. birželio mėn. Pažymėtina ir tai, kad, net ir konstatavus ieškinio senaties termino praleidimą, atsižvelgiant į paminėtas faktines aplinkybes, būtų pakankamas pagrindas jį atnaujinti (CK 1.131 str. 1 d.), nes akivaizdu, kad asmenys, siekę ir sukėlę tyčinį bankrotą ar, neperimdami turto, atlikę neteisėtus veiksmus, nebuvo suinteresuoti reikalauti įmonei padarytos žalos atlyginimo patys iš savęs.

28Dėl civilinės atsakomybės sąlygų ir įrodinėjimo naštos paskirstymo

29Anot apelianto, ieškovas neįrodė nei žalos fakto, nei dydžio, nei kitų civilinės atsakomybės sąlygų, nei bendro veikimo su kitais atsakovais, nei įmonės veiklos bei turto perkėlimo į kitas įmones. Kitaip tariant, apeliantas mano, kad ieškovas neįrodė nė vienos reikšmingos jo atsakomybės konstatavimui aplinkybės. Apibendrinant apeliacinio skundo argumentus, apelianto pozicija faktiškai yra tokia – ieškovas neįrodė ir teismas nenustatė reikšmingų civilinei atsakomybei aplinkybių (žalos fakto, dydžio, neteisėtų veiksmų, priežastinio ryšio), todėl ieškinys turėjo būti atmestas. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu.

30Ieškinys dėl žalos atlyginimo šioje byloje pareikštas CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu. Ieškovas nurodė, kad šios normos taikymą sąlygoja ir ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkte numatytos pareigos pažeidimas, nes įmonės turto neišsaugojimas reiškia ir pareigos perduoti turtą įmonės administratoriui pažeidimą. Iš ginčo esmės matyti, kad jis kyla būtent dėl to, kad po bankroto bylos iškėlimo įmonės turtas nebuvo perduotas ir realiai jo nėra. Pažymėtina, kad apeliantas, kvestionuodamas teismo sprendimą įvairiais aspektais, nė viename iš procesinių dokumentų nenurodo jokių konkretesnių faktinių aplinkybių, susijusių su įmonės turtu: nei koks konkrečiai turtas įmonėje jo vadovavimo pabaigoje buvo apskritai, nei koks ir kokiu būdu bei aplinkybėmis jis buvo perdavinėjamas (jei iš viso buvo perdavinėjamas), nei kur jis yra. Šalių paaiškinimai yra vienas iš bylos įrodymų (CPK 177 str. 1, 2 d. d.). Todėl minėtų aplinkybių kontekste pastebėtina, kad teisės doktrina pripažįsta contra spoliatorem prezumpciją, kuri reiškia, kad šaliai nepateikus ar atsisakius pateikti įrodymą, reikia laikyti egzistuojant tai šaliai pačius nepalankiausius faktus, kuriuos tas nepateiktas įrodymas būtų patvirtinęs.

31Tiek ieškovas, tiek apeliantas savo procesiniuose dokumentuose, remdamiesi teisminės praktikos pavyzdžiais, teisingai nurodo įmonės vadovo civilinės atsakomybės taikymo taisykles – ieškovas turi įrodyti žalos faktą ir dydį, neteisėtus atsakovo veiksmus, jų tarpusavio priežastinį ryšį, o atsakovas privalo paneigti savo kaltės prezumpciją (CK 6.246-6.249 str.). Todėl šiais šalims žinomais teisminės praktikos aspektais išsamiau teisėjų kolegija nebepasisako.

32Nagrinėjamu atveju žalos dydis grindžiamas vieninteliu įrodymu – 2009 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis (b.l. 37). Galima sutikti su apeliantu, kad vien aplinkybė, jog vienokia ar kitokia suma įrašyta į balansą, iš tikrųjų ne visais atvejais yra pakankama žalos faktui ir dydžiui nustatyti. Tačiau ši aplinkybė yra reikšminga kitu aspektu – asmens (šiuo atveju – paties apelianto) į balansą įrašyti duomenys, nors ir gali būti ne visai tikslūs skaitine išraiška, patvirtina ieškovo nurodomą faktą, kad įmonėje tam tikras turtas balanso sudarymo dieną buvo, nebent atsakovas neabejotinai įrodytų priešingai. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, būtent įmonės vadovas yra atsakingas už įmonės turto, su jo apskaita susijusių finansinių dokumentų išsaugojimą. Esant nustatytam faktui apie turto buvimą ir paaiškėjus, kad jo faktiškai nebėra, konkretūs neteisėti veiksmai, nulėmę turto likimą, ne visais atvejais gali būti nustatyti, juo labiau, kad neteisėtus veiksmus atliekantis asmuo paprastai siekia juos nuslėpti. Tačiau jau pats turto bei jo apskaitos dokumentų neišsaugojimo faktas, atsakovui nepateikiant įrodymų, jog turtas (jo dalis) kam nors perleistas teisėtai ar jo realiai ir nebuvo, leidžia daryti išvadą, kad pareiga juos išsaugoti buvo pažeista, kas dėl to leidžia konstatuoti neteisėtus veiksmus. Neneigiant apelianto argumentų, kad bankrutuojančios įmonės administratorius iš esmės neturi privilegijų atsakovo civilinės atsakomybės įrodinėjimo procese, negalima ignoruoti nagrinėjamos situacijos specifiškumo, kai, esant duomenų apie buvusį įmonės turtą ir jais grindžiant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, už turto išsaugojimą atsakingas asmuo ne tik neperduoda turto ir su juo susijusių dokumentų (galimai ir sąmoningai juos slėpdamas, juo labiau, tyčinio bankroto atveju), bet ir vengia nurodyti aplinkybes apie jų buvimo vietą, neperdavimo priežastis, o po to savo atsikirtimus faktiškai grindžia vien jam pareikšto reikalavimo neįrodytumu, kitaip tariant, neigia ieškinį savo neteisėtų veiksmų pasekmėje sukurta sau naudinga situacija, nors niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria). Taisyklė, jog civilinės atsakomybės sąlygas, išskyrus kaltę, privalo įrodyti ieškovas, niekaip nešalina atsakovo pareigos teikti įrodymus, patvirtinančius jo atsikirtimų pagrįstumą ir paneigiančius ieškovo teikiamus argumentus ir įrodymus visais civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo klausimais (CPK 12, 178 str.). Juo labiau, kad paminėtoje situacijoje būtent atsakovui – įmonės vadovui geriausiai yra/turi būti žinomos aplinkybės, susijusios tiek su jo vadovavimo pabaigai įmonėje buvusio turto apimtimi ir struktūra, tiek su jo apskaita, būkle, likimu ir pan. Šiame kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime apeliantas net ir neteigė, kad būtų kokį nors konkretų turtą ar dokumentaciją kam nors perdavęs, nors būtent tai, o ne dalies turto nematerialumo, turto nusidėvėjimo ir panašaus pobūdžio atsiliepime aptariami klausimai yra esminiai sprendžiant jo civilinės atsakomybės klausimą. Akivaizdu, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo, jei žala padaryta, negali būti atmestas visiškai vien dėl to, kad neįrodytas konkretus jos dydis, juo labiau, kai ir įstatymas nustato, jog tais atvejais, kai ieškovas negali įrodyti konkretaus žalos dydžio, jį gali nustatyti teismas (CK 6.249 str. 1 d.). Todėl, nustačius žalos atsiradimo faktą, reikalavimo (visam ar iš dalies) tenkinimui reikšminga nustatyti tik tai, kokių asmenų ir kokia apimtimi neteisėti veiksmai sąlygojo jos atsiradimą.

33Taigi, tam tikras turtas vertine išraiška balanse yra nurodytas, t.y. pagal balansą faktas, jog turto įmonėje buvo, akivaizdus. Jo nelikus ir nesant įrodymų (o apeliantui net ir neteigiant), kurie paneigtų turto realų buvimą apskritai ar patvirtintų, jog jis visas buvo teisėtai kam nors perleistas, pripažintina, kad padaryta žala įmonei, o tuo pačiu, kaip išvestinė, - ir kreditoriams. Apelianto jau minėtos pozicijos ir kitų byloje esančių įrodymų visumos kontekste teisėjų atmeta tik deklaratyvius (beje, ir tokius – tik pakankamai miglotus) apelianto skundo teiginius apie turto perdavimą naujiems vadovams, nes jie nėra savaime įtikinantys. Juo labiau, kai sprendžiant klausimą dėl tyčinio bankroto teismų nutartyse jau yra nustatyta, jog įmonė tyčia buvo vedama į nemokumą, jos veikla perkeliama į kitas apelianto vadovaujamas įmones, kryptingai siekiama išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo, akcijų bei vadovavimo įmonei perleidimai buvo fiktyvūs, po to įmonė jokios veiklos realiai nebevykdė, jokių finansinių ataskaitų nebeteikė. Todėl nėra jokio pagrindo pripažinti, kad neįrodyti žalos faktas, apelianto neteisėti veiksmai ir jų tarpusavio priežastinis ryšys. Tuo tarpu kaltės prezumpcijos apeliantas nepaneigė. Dėl paminėto teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad egzistuoja visos sąlygos taikyti civilinę atsakomybę apeliantui. Šiame kontekste paminėtina, kad apeliantas apeliaciniame skunde nekelia klausimo dėl jo pareigos atlyginti žalą (ne)solidarumo, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu nepasisako (CPK 320 str. 2 d.). Šiame kontekste tik pastebėtina, kad nekonstatavus kitų asmenų atsakomybės, apelianto padėtis būtų tik pasunkinta (CPK 313 str.).

34Dėl žalos dydžio

35Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovų viso turto vertę 2009 m. gruodžio 31 d. balanso duomenimis, nurodė, kad objektyvaus pagrindo abejoti balanso duomenų teisingumu nėra. Tačiau teismas neįvertino ir byloje nėra duomenų, kad įmonė nebeveikė nuo šios datos – minėta, teismų yra konstatuota, kad įmonė veiklos nebevykdė po to, kai apeliantas perleido akcijas. Dėl to neatmestina įmonės veikla 2010 m. pirmajame pusmetyje, dėl ko balanse nurodyto turto struktūra tam tikra apimtimi galėjo pasikeisti, pavyzdžiui, atsargų kiekis, pinigų ar jų ekvivalentų suma (B.IV). Be to, minėta, kad tam tikrų duomenų balanse nurodymas ne visais atvejais lemia ir realią tokios pat apimties žalą neišsaugojus įmonės turto. Pavyzdžiui, balanse nurodomos gautinos sumos (B.II) savaime nereiškia, kad jos visais atvejais visa apimtimi praktikoje realiai ir atgaunamos. Nagrinėjamu atveju apie 80 proc. įmonės turto vertės sudaro atsargos, išankstiniai mokėjimai, nebaigtos vykdyti sutartys. Turint omenyje, jog įmonė nebeveikė nuo 2010 m. antrojo pusmečio, abejotina, ar visos nebaigtos vykdyti sutartys per pirmąjį pusmetį buvo įvykdytos, tuo tarpu yra pagrindas manyti, kad vėliau jos, įmonei veiklos nebevykdant, nebegalėjo būti įvykdytos.

36Iš aptariamo balanso duomenų matyti, kad 2009 m. pabaigoje pagal įmonės turimą turtą visi įmonės įsipareigojimai galėjo būti padengti, jie sudarė apie 2/3 turto (1,67 mln.Lt/1,19 mln. Lt). Įmonės bankroto byloje patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma jau yra beveik pusiau mažesnė nei buvusios mokėtinos sumos ir įsipareigojimai - 695 938,62 Lt. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pastaroji suma nėra reali, nes galimai ne visi kreditoriai žino apie iškeltą bankroto bylą. Tokia išvada nėra visiškai atmestina, tačiau iš esmės ji grindžiama ne įrodymais, o vien prielaida, dėl ko yra labiau abejotina, nei tikėtina.

37Įmonei padaryta žala turi būti atlyginta visiškai (CK 2.87 str. 7 d., 6.251 str. 1 d.). Iškėlus bankroto bylą, įmonei padaryta žala nebūtinai visais atvejais turi sutapti ar atsakomybė už ją apsiriboti su pareikštų kreditorinių reikalavimų dydžiu. Tačiau nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes ir nesant neabejotinam balanso duomenų atitikimui realiai turto vertei įmonės veiklos nutraukimo dienai, teisėjų kolegija sprendžia esant teisinga atlygintinos žalos dydį sumažinti iki pareikštų kreditorinių reikalavimų sumos (CK 1.5 str., 6.249 str. 1 d.).

38Dėl procesinės teisės normų pažeidimo

39Apeliantas nurodo, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas: nepasiūlė šalims išspręsti ginčo taikiai; neišreikalavo arba nesudarė apeliantui sąlygų teikti jo atsikirtimus patvirtinančius įrodymus - ar ieškovas reikalavo iš apelianto perduoti turtą, ar jis perėmė kokį nors turtą ar jo neperėmė dėl savo (administratoriaus) aplaidumo; nesudarė sąlygų pateikti įrodymus iš ikiteisminio tyrimo medžiagos; neapklausė atsakovo E. K..

40Visų pirma, procesinių normų pažeidimai bet kuriuo atveju gali būti pripažinti pagrindu sprendimo naikinimui tik tada, jei jie lėmė galimai neteisingą bylos išnagrinėjimą (CPK 329 str. 1 d.), išskyrus pažeidimus, kuriuos įstatymų leidėjas nustatė kaip absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus (CPK 329 str. 2, 3 d. d.). Jei apeliantas mano, kad teismas nepagrįstai netenkino jo prašymų, jis galėjo papildomus įrodymus teikti apeliacinės instancijos teismui (CPK 314 str.), tačiau jų neteikė ir nenurodė, kad to negali padaryti dėl objektyvių priežasčių. Kita vertus, teisėjų kolegijos manymu, minėti apelianto argumentai nėra pripažintini pagrįstais ir iš esmės.

41Šalys bet kurioje proceso stadijoje gali baigti taikos sutartimi ir tai nėra siejama su teismo veiksmais – siūlymu ar nesiūlymu šalims susitarti. Todėl tai, kad teismas nepasiūlė ginčą baigti taikiai, niekaip neapribojo nė vienos šalies teisių sudaryti taikos sutartį bet kurioje proceso stadijoje, juo labiau, kad ir nėra duomenų, jog pats apeliantas ieškovui apskritai buvo/yra pasiūlęs sudaryti taikos sutartį tam tikromis konkrečiomis sąlygomis. Todėl ši aplinkybė neturi jokios reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Aplinkybė, ar ieškovas reikalavo iš apelianto perduoti turtą, taip pat nėra reikšminga civilinės atsakomybės (ne)taikymui, nes pats apeliantas nenurodo, kad turtas pas jį buvo likęs.

42Ieškovas ne kartą yra nurodęs, kad įmonės turto ir dokumentų nėra perėmęs nei vykdymo procese pagal teismo išduotą vykdomąjį raštą, ką, beje, patvirtina G. K. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. liepos 9 d. nutartimi skirta bauda (b.l. 21-23), nei kitokiu būdu. Apeliantas ne tik nepateikė/ia priešingų įrodymų (CPK 178 str.), bet faktiškai ir nenurodo, jog kokį nors turtą ar dokumentus ieškovas yra gavęs. Atmestini ir apelianto argumentai, susiję su tuo, kad teismas neleido pateikti duomenų iš ikiteisminio tyrimo medžiagos, kurie esą patvirtintų, jog turtą jis yra perdavęs naujiems vadovams. Rašytinių (kaip ir kitų) įrodymų pateikimas visų pirma yra dalyvaujančių byloje asmenų pareiga (CPK 198, 226 str.). Juos taip pat gali išreikalauti ir teismas tais atvejais, kai dalyvaujantys byloje asmenys negali jų gauti patys (CPK 160 str. 1 d. 2 p.). Apeliantas nepagrindžia, kokios objektyvios aplinkybės sąlygojo/a tai, kad jis pats negalėjo gauti jo nurodomų dokumentų, apeliacinės instancijos teismui jokių dokumentų neteikė taip pat ir šiuo aspektu.

43Apeliantas nurodo, kad E. K. apklausa reikšminga išsiaiškinimui, ar jis perėmė turtą ir dokumentus iš apelianto. Tačiau šiam atsakovui teismas ne vieną kartą siuntė procesinius dokumentus tiek gyvenamosios vietos, tiek darbovietės adresu, buvo bandoma juos įteikti ir antstolio pagalba, tačiau nesėkmingai (b.l. 89). Teismas teismo posėdžio metu konstatavo, jog visos procesinės galimybės yra išnaudotos, šiam asmeniui procesiniai dokumentai buvo įteikti viešo paskelbimo būdu.

44Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė tokių CPK normų pažeidimų, dėl kurių būtų neatskleista bylos esmė ar byla išspręsta iš esmės neteisingai. Tačiau mano, kad žalos dydis buvo nustatytas nepagrįstai suabsoliutinant balanso duomenis, todėl sprendimas keistinas (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d.). Kadangi visiems atsakovams taikyta solidari atsakomybė, nustačius kitokį priteistiną žalos dydį, jis taikytinas ir kitiems atsakovams nors šie skundo ir neteikė.

45Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

46Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą pakeisti: sumažinti šiuo sprendimu priteistą sumą žalai atlyginti iki 201 557,76 Eur (695 938,62 Lt) ir bylinėjimosi išlaidų sumą iki 3 174 Eur (10 959 Lt). Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

47Sumažinti atsakovų M. M., E. K. ir G. K. atžvilgiu Vilniaus apygardos teismo 2014 m. vasario 11 d. nutartimi (dokumento registracijos Nr. TA1-14-015602) taikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastą iki 201 557,76 Eur vertės turto arešto.

48Nutarties kopiją siųsti Turto arešto registro tvarkytojui.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje ginčas kilo dėl bankrutavusios įmonės vadovų atsakomybės už... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino... 7. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 8. Atsakovas M. M. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus... 9. 1. Teismas nepagrįstai netaikė ieškinio senaties termino, nors buvo aiškus... 10. 2. Teismas net nepasiūlė šalims susitaikyti, kas reiškia ne tik procesinį... 11. 3. Teismas nepagrįstai atmetė apelianto prašymus: išreikalauti dokumentus... 12. 4. Dar viena priežastis, dėl ko ieškinys turėjo būti atmestas, yra tai,... 13. 5. Nepagrįsti jokiais įrodymais teismo teiginiai, kad galimai ne visi... 14. Ieškovas BUAB „Kamvila“ atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir... 15. 1. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo... 16. 2. Apelianto teiginiai dėl teismo nepasiūlymo šalims susitaikyti yra... 17. 3. Ieškovas ne kartą nurodė, kad joks turtas ir dokumentai administratoriui... 18. 4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad apelianto neteisėti veiksmai... 19. 5. Įmonei neteisėtais atsakovų veiksmais padaryta žala 1 673 521 Lt sumai.... 20. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 21. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 22. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje... 23. Nustatyta, kad ieškovui 2011 m. liepos 8 d. iškelta bankroto byla. Ieškovas... 24. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 25. Dėl ieškinio senaties taikymo... 26. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus šiuo aspektu.... 27. Apeliantas teisus, kad reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti,... 28. Dėl civilinės atsakomybės sąlygų ir įrodinėjimo naštos paskirstymo... 29. Anot apelianto, ieškovas neįrodė nei žalos fakto, nei dydžio, nei kitų... 30. Ieškinys dėl žalos atlyginimo šioje byloje pareikštas CK 2.87 straipsnio 7... 31. Tiek ieškovas, tiek apeliantas savo procesiniuose dokumentuose, remdamiesi... 32. Nagrinėjamu atveju žalos dydis grindžiamas vieninteliu įrodymu – 2009 m.... 33. Taigi, tam tikras turtas vertine išraiška balanse yra nurodytas, t.y. pagal... 34. Dėl žalos dydžio... 35. Pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovų viso turto vertę 2009 m.... 36. Iš aptariamo balanso duomenų matyti, kad 2009 m. pabaigoje pagal įmonės... 37. Įmonei padaryta žala turi būti atlyginta visiškai (CK 2.87 str. 7 d., 6.251... 38. Dėl procesinės teisės normų pažeidimo... 39. Apeliantas nurodo, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas:... 40. Visų pirma, procesinių normų pažeidimai bet kuriuo atveju gali būti... 41. Šalys bet kurioje proceso stadijoje gali baigti taikos sutartimi ir tai nėra... 42. Ieškovas ne kartą yra nurodęs, kad įmonės turto ir dokumentų nėra... 43. Apeliantas nurodo, kad E. K. apklausa reikšminga išsiaiškinimui, ar jis... 44. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios... 45. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 46. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 20 d. sprendimą pakeisti: sumažinti... 47. Sumažinti atsakovų M. M., E. K. ir G. K. atžvilgiu Vilniaus apygardos teismo... 48. Nutarties kopiją siųsti Turto arešto registro tvarkytojui....