Byla e2A-387-440/2018

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės – Butkuvienės, Linos Muchtarovienės ir Vilijos Valantienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. T. – S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. S. ieškinį atsakovei D. T. – S. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, ir atsakovės D. T. – S. priešieškinį ieškovui S. S. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui vaikui priteisimo.

3Teismas

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovas S. S. pareiškė ieškinį, kuriuo prašė nutraukti jo ir atsakovės D. T. – S. santuoką dėl atsakovės kaltės, po santuokos nutraukimo palikti santuokines pavardes, su atsakovės pareikštu priešieškiniu nesutiko.
  1. Paaiškino, kad su atsakove susituokė 2012 m. liepos 12 d. Jis tuo metu dirbo Š. A., todėl su atsakove nusprendė su ja ir jos sūnumi išvykti dirbti ir gyventi į Š. A.. 2013 m. liepos 30 d. Š. A. gimė jų su atsakove dukra. Jis su atsakove nuo 2014 m. balandžio 9 d. kartu nebegyvena ir nebeveda santuokinio gyvenimo. Teigė, kad atsakovė susapnavo sapną, kad jis ją smaugė, todėl ryte iškvietė policiją, kuri ją su vaikais išvežė iš jų bendrų namų ir apgyvendino globos namuose. Kiek vėliau, atsakovė savo pareiškimą atsiėmė, jam buvo nustatyti įsipareigojimai dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, jis vienuose kursuose sudalyvavo. Po 2014 m. balandžio 4 d. jis susitikinėdavo su atsakove ir jų dukra, bendraudavo, pirko šeimai jiems reikalingus maisto produktus, daiktus, bandė išsaugoti šeimą ir pan. Jis nusprendė grįžti į Lietuvą, siūlė kartu važiuoti atsakovei, tačiau pastaroji nesutiko. Tad jis, 2015 m. grįžo į Lietuvą, o atsakovė su jų dukra liko gyventi Š. A.. Atsakovė pasikeitė savo telefono numerį, slėpė nuo jo jos ir dukros gyvenamosios vietos adresą, todėl nuo grįžimo į Lietuvą jis nei su atsakove, nei su dukra jokių ryšių nepalaikė, dukrai neteikė jokio išlaikymo. Santuoka nutrūko būtent dėl atsakovės kaltės, nes ji kartu su juo negrįžo į Lietuvą, nesistengė išsaugoti jų šeimos.
  1. Nurodė, kad sutinka su priešieškinio reikalavimu, kad dukros gyvenamoji vieta būtų nustatyta su ieškove. Nesutiko, kad iš jo būtų priteistas išlaikymas dukrai po 300 Eur kiekvieną mėnesį, nes neišgali mokėti tokio dydžio išlaikymo. Jo gaunamas darbo užmokestis yra 340 Eur, teikia išlaikymą sūnui K. S. po 40 Eur kas mėnesį, moka 50 Eur kas mėnesį Vaikų išlaikymo fondui, dalį lėšų nuskaito antstoliai, jokio privalomo registruoti kilnojamojo ir/ar nekilnojamojo turto neturi. Sutiko dukros išlaikymui mokėti po 100 Eur kas mėnesį. Iš dalies sutiko su reikalavimu priteisti iš jo išlaikymo įsiskolinimą už trejus metus, pripažino, kad pastaruosius tris metus neteikė dukrai jokio išlaikymo, tačiau taip atsitiko dėl atsakovės kaltės, kadangi ji su juo nebendravo, nepateikė bako sąskaitos numerio, kur jis galėtų pervesti išlaikymą dukrai. Teigė, kad įsiskolinimas už dukros išlaikymą galėtų būti apie 3000-4000 Eur. Neprieštaravo, kad nutraukus santuoką atsakovei būtų palikta jos ikisantuokinė pavardė. Priešieškinio reikalavimai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo turi būti nagrinėjami Š. A. teismų.
  1. Atsakovės atstovė teismo posėdyje su ieškiniu nesutiko. Pareiškė priešieškinį, kuriuo prašė nutraukti jos ir ieškovo santuoką dėl ieškovo kaltės, po santuokos nutraukimo palikti ikisantuokines pavardes; nustatyti nepilnametės dukros nuolatinę gyvenamąją vietą su atsakove; priteisti iš ieškovo išlaikymą nepilnametei dukrai kas mėnesį mokamomis periodinėms išmokomis, kurių dydis po 300 Eur kas mėnesį, nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki dukros pilnametystės; priteisti iš ieškovo išlaikymo dukrai įsiskolinimą 10 800 Eur; priteisti iš ieškovo atsakovės turėtas bylinėjimosi išlaidas.
  1. Paaiškino, kad ieškovas panaudojo prieš atsakovę smurtą, todėl atsakovė su vaikais buvo apgyvendinti Moterų pagalbos namuose. Kiek vėliau atsakovė patikėjo ieškovu, kad jis pasikeitė, todėl jam atleido, o bylą dėl prieš ją panaudoto smurto nutraukė. Ieškovas tam, kad išsaugoti jų šeimą, buvo įpareigotas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, tačiau šio įpareigojimo ieškovas neįvykdė, išvyko atgal į Lietuvą. Atsakovės ir ieškovo nepilnametės dukros mėnesio poreikiai yra 600 Eur, tai sudaro išlaidos maistui, drabužiams ir avalynei, darželiui, auklei, higienos priemonėms, pramogoms, būsto ir komunalinių paslaugų išlaidoms, todėl iš ieškovo priteistina 300 Eur kas mėnesį išlaikymo suma. Be to, ieškovas daugiau nei 3 metus neteikė jokio išlaikymo dukros išlaikymui, todėl iš jo prašo priteisti 10 800 Eur išlaikymo įsiskolinimą už tris metus. Ji su ieškovu santuokos metu jokio privalomo registruoti nekilnojamojo ir/ar kilnojamojo turto neįgijo, kreditorių neturi. Atsakovė išlaikymo iš ieškovo neprašo. Atsakovės mėnesio pajamas sudaro: 115,19 svarų sterlingų išmoka, 146,20 svarų sterlingų išmoka už vaikus, 137,60 svarų sterlingu išmoka už vaikus, 450 svarų sterlingų darbo užmokestis, viso: 848,99 svarų sterlingų, kas atitinka 952,74 Eur.
  1. Joniškio rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos atstovė, paaiškino, kad neprieštarauja, jog nepilnametės dukters gyvenamoji vieta būtų nustatyta su atsakove, o iš ieškovo būtų priteistas 300 Eur išlaikymas kas mėnesį bei išlaikymo įsiskolinimas.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai

7

  1. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. vasario 19 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį tenkino iš dalies ir: 1) nutraukė santuoką tarp ieškovo ir atsakovės dėl abiejų sutuoktinių kaltės; 2) Po santuokos nutraukimo paliko ieškovui – S. pavardę, o atsakovei – T. pavardę; 3) Nustatė šalių nepilnametės dukters gyvenamąją vietą su atsakove; 4) Priteisė iš ieškovo išlaikymą nepilnametei dukrai, nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki vaiko pilnametystės, kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 150 Eur kas mėnesį; 5) Priteisė iš ieškovo jo nepilnametei dukrai 5400 Eur išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 1 d.; 6) Vaikui priteisto išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo tvarkytoja uzufrukto teisėmis paskyrė atsakovę; 7) Likusioje dalyje ieškinį ir priešieškinį atmetė; 8) Priteisė iš ieškovo 423,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovės naudai.
  1. Teismas sprendė, kad turi jurisdikciją nagrinėti ne tik reikalavimą dėl santuokos nutraukimo, bet ir reikalavimus dėl nepilnametės dukros gyvenamosios vietos nustatymo bei išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo vaikui priteisimo, nes: 1) santuokos nutraukimo bylos, kai abu sutuoktiniai yra Lietuvos Respublikos piliečiai, yra teismingos Lietuvos Respublikos teismams; 2) nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymas nagrinėtinas Lietuvos Respublikos teisme, atsižvelgiant į tai, kad tarp ieškovo ir atsakovės ginčo dėl vaiko gyvenamosios vietos nėra, Lietuvos Respublikos teismas nagrinėja klausimą dėl šalių santuokos nutraukimo, bei vadovaujantis ekonomiškumo ir koncentruotum principu; 3) išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui vaikui priteisimas pagal išlaikymo reglamento Nr. 9/2009 3 straipsnio c, d punktus, teismas turi jurisdikciją spręsti dėl išlaikymo, jei yra kita susijusi byla, šiuo atveju – santuokos nutraukimas, be to, Lietuvos Respublikos teismas turi jurisdikciją kaip skolininko, šiuo atveju ieškovo, gyvenamosios vietos teismas.
  1. Nustatė, kad šalys nuo 2014 m. balandžio 9 d. gyvena atskirai, nebeveda bendro ūkio, santuokinio gyvenimo, todėl padarė išvadą, kad sutuoktiniai nustojo gyventi kaip šeima dėl ieškovo kaltų veiksmų, nes buvo nustatytas smurto prieš atsakovę faktas, dėl ko Š. A. kompetentingos institucijos ieškovą atskyrė nuo atsakovės su dukra ir jas apgyvendino atskirai nuo ieškovo Moterų pagalbos namuose, ieškovas, norėdamas vėl gyventi kartu su atsakove ir dukra, norėdamas išsaugoti savo šeimą, buvo įpareigotas dalyvauti kursuose, tačiau šių įsipareigojimų nevykdė. Vertino, kad ieškovas šeimos ateitį siejo su gyvenimu Lietuvoje, tačiau atsakovė nesutiko grįžti į Lietuvą ir liko Š. A., ignoravo, ieškovą, nebendravo su juo, neleido jam domėtis dukra, prisidėti prie jos auklėjimo, nepranešė ieškovui apie jų gyvenamosios vietos adresą. Sprendė, kad faktinį šalių šeimos iširimą nulėmė šalių skirtingas požiūris į bendrą gyvenimą ir ateitį, tai nulėmė ir ieškovo, ir atsakovės kaltė.
  1. Teismas, atsižvelgdamas, jog byloje tarp ieškovo ir atsakovės nekilo ginčas dėl šalių dukros gyvenamosios vietos nustatymo, jos gyvenamąją vietą nustatė su atsakove jos gyvenamojoje vietoje.
  1. Vertino, kad atsakovės turtinė padėtis yra geresnė nei ieškovo, nes ji turi jos vardu registruoto nekilnojamojo turto, gauna darbo užmokestį, pašalpas vaikams, kurių bendra sumą per mėnesį yra apie 952 Eur, t. y. atsakovės pajamos beveik tris kartus viršija ieškovo per mėnesį gaunamas pajamas. Atsakovė be šalių dukros dar turi išlaikyti ir sūnų. Ieškovas dirba, vienintelės jo pajamos yra gaunamas darbo užmokestis, kurio dydis yra 340 Eur, jis dar išlaiko nepilnametį sūnų ir Vaikų išlaikymo fondui kas mėnesį moka po 50 Eur. Atskaičius šias sumas, ieškovui pragyvenimui lieka 250 Eur. Vertino, kad ieškovas yra visiškai darbingas, jauno amžiaus ir turi realias galimybes gauti didesnes nei 340 Eur dydžio mėnesio pajamas. Teismas padarė išvadą, jog prašoma priteisti išlaikymo suma yra per didelė, neproporcinga ieškovo turtinei padėčiai, todėl mažintina iki 150 Eur per mėnesį.
  1. Sprendė, kad yra pagrindas priteisti iš ieškovo išlaikymo dukrai įsiskolinimą už trejus metus, t. y. už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 1 d. – 5 400 Eur (po 150 Eur kas mėnesį), nustačius, kad ieškovas tuo metu nevykdė savo pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką.
  1. Patenkinus ieškinį iš dalies, bylinėjimosi išlaidas sprendė priteisti ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovei – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Vertino, jog ieškovui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, 100 procentų atleidžiant nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų, išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio kodekso proceso (toliau – CPK) 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktuose nurodytų bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad iš esmės patenkinta 0 procentų ieškinio reikalavimų ir 50 procentų priešieškinio reikalavimų. Atsižvelgdamas į proporcingai patenkintų priešieškinio reikalavimų dalį iš ieškovo atsakovės naudai sprendė priteisti 423,50 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

8III. Apeliacinio skundo argumentai

9

  1. Atsakovė D. T. – S. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo 2018 m. vasario 19 d. sprendimą pakeisti – ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti: 1) pripažinti ieškovo kaltę dėl santuokos nutraukimo; 2) priteisti iš ieškovo išlaikymą nepilnametei dukrai nuo 2017 m. lapkričio 1 d. iki jos pilnametystės, kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis po 300 Eur kas mėnesį; 3) priteisti iš ieškovo jo nepilnametei dukrai 10 800 Eur išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. lapkričio 1 d.; 4) priteisti iš ieškovo 922 Eur pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas atsakovės naudai; 5) priteisti iš ieškovo atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentas:
    1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir be pagrindo netaikė CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytos ieškovo S. S., smurtavusio šeimoje, palikusio šeimą ir daugiau kaip vienerius metus ja nesirūpinusio, kaltės prezumpcijos, kurios pats ieškovas jokiais patikimais įrodymais nepaneigė. Dėl to yra pagrindas ieškovo S. S. ieškinio reikalavimą nutraukti šalių santuoką konstatuojant, jog santuoka iširo dėl atsakovės D. T. – S. kaltės, atmesti ir tenkinti atsakovės D. T. – S. priešieškinio reikalavimą šalių santuoką nutraukti konstatuojant ieškovo kaltę.
    1. Pirmosios instancijos teismas iš viso nevertino realiai šalių dukros išlaikymui reikalingų išlaidų dydžio, nevertino to, kad šalių dukra su motina gyvena užsienio valstybėje, kurioje pragyvenimas ir tam tikros paslaugos yra brangesnės negu Lietuvoje, bet prašomą priteisti išlaikymo sumą vertino kaip per didelę, visiškai nepagrįstai atsakovės turtinę padėtį pripažino geresne nei ieškovo ir dėl to per pusę sumažino prašomą priteisti išlaikymą šalių dukrai.
    1. Pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nurodė, kad atsakovės pateiktas šalių dukros poreikių paskaičiavimas 600 Eur viršija CK 6.461 straipsnio 2 d. nustatytos vieno išlaikymo vertę (1 MMA). Pagal kasacinio teismo praktiką dėl užsienyje gyvenančių vaikų išlaikymo, 1 MMA kriterijus šioje byloje netaikytinas.
    1. Pirmosios instancijos teismas nedetalizavo, kaip jis paskaičiavo, kad patenkinta 50 procentų priešieškinio reikalavimų. Šioje byloje ieškovo procesinis elgesys negali būti laikomas tinkamu, nes jis pareiškė ieškinį tik dėl santuokos nutraukimo, nesprendžiant jo pareigos išlaikyti dukrą, nuslėpė tikrąsias šeimos iširimo priežastis, nesutiko santuoką nutraukti bendru sutikimu, dėl ko kilo pagrindas reikšti priešieškinį. Todėl buvo pagrindas atsakovei atlyginti visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias, beje, sudarė ne tik išlaidos advokato pagalbai apmokėti 847,00 Eur, bet ir žyminis mokestis 75,00 Eur, kurio pirmosios instancijos teismas nepriskyrė prie atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų, ir vien tai yra pagrindas pakeisti skundžiamą sprendimą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyje.
  1. Atsiliepimo į apeliacinį skundą ieškovas nepateikė.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas ( CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
  1. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
  1. Apeliantė (atsakovė) iš esmės nesutinka su teismo sprendimo dalimis dėl santuokos iširimo pripažinimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, dėl priteisto išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio bei dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

11Dėl sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo.

  1. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės. Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30; 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei materialiosios paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Siekiant proporcingai paskirstyti procesinę šalies įrodinėjimo pareigą dėl santuokos nutraukimo priežasčių CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytos prezumpcijos, kurioms esant laikoma, kad santuoka iširo dėl vieno sutuoktinio kaltės. Nors pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, tačiau šiais atvejais vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija. Tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka realiai iširo ne dėl šių priežasčių (su kuriomis įstatymas sieja santuokos iširimo kaltės prezumpciją), tai pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo būtent dėl šių priežasčių. Teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį dėl santuokos išsaugojimo pablogėjus tarpusavio santykiams ir kitas reikšmingas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių interesų su kito sutuoktinio ar šeimos interesais. Abipusės pagalbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir materialinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu: tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 19 d nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-969/2016).
  1. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis ) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-372/2014; 2012 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2012).
  1. Apeliantės vertinimu pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus ir be pagrindo netaikė CK 3.60 straipsnio 3 dalyje nustatytos ieškovo S. S., smurtavusio šeimoje, palikusio šeimą ir daugiau kaip vienerius metus ja nesirūpinusio, kaltės prezumpcijos, kurios pats ieškovas jokiais patikimais įrodymais nepaneigė. Su apeliantės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo šalių santuoka faktiškai iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Nustatyta, kad ginčo šalys nuo 2014 m. balandžio 9 d. gyvena atskirai, nebeveda bendro ūkio, santuokinio gyvenimo. Ieškovas kaltina atsakovę, kad ši nevykdė savo, kaip sutuoktinės pareigų, nes su dukra išsikraustė iš jų bendrų namų, nepranešė savo naujojo gyvenamosios vietos adreso, negrįžo su ieškovu gyventi atgal į Lietuvą, nutraukė visus ryšius su juo. Atsakovė kaltina ieškovą tuo, kad šis 2014 m. balandžio 9 d. panaudojo smurtą prieš ją, dėl ko ji policijos ir socialinių tarnybų su vaikais buvo apgyvendinta Moterų pagalbos namuose, nelankė jam įpareigotų lankyti kursų, siekiant išsaugoti jų šeimą, išvyko iš Š. A., kur jie gyveno, į Lietuvą. Tokios aplinkybės, kaip, kad apeliantė nevykdė savo, kaip sutuoktinės pareigų, nes nepranešė savo naujojo gyvenamosios vietos adreso, negrįžo su ieškovu gyventi atgal į Lietuvą, nutraukė visus ryšius su juo ir pan., iš esmės patvirtina pagarbos ir lojalumo nebuvimą iš apeliantės pusės. Pažymėtina, kad apeliantė pati pripažino, jog po ginčo šalių konflikto vykusio 2014 m. balandžio 9 d., ieškovui atleido, patikėjo, kad ieškovas pasikeitė, o bylą dėl prieš ją panaudoto smurto nutraukė. Taigi, susidariusioje situacijoje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino abiejų sutuoktinių kaltę dėl santuokos nutraukimo. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes apeliantės argumentai, kad santuoka iširo tik dėl ieškovo kaltės atmestini kaip nepagrįsti

12Dėl priteisto išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio.

  1. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau-CK ) 3.192 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad tėvai privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Šios nuostatos imperatyvas išplaukia tiek iš vaikų teises nustatančių ir saugančių nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų nuostatų (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis, Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnio 2 dalis), tiek ir iš bendrųjų šeimos santykių teisinio reglamentavimo principų (CK 3.3 straipsnio 1 dalis), kurių esmė yra ta, kad visų pirma užtikrinti normalias vaiko augimo, vystymosi, jo įgimtų ir įgytų gabumų lavinimo sąlygas yra tėvų pareiga, kuri įgyvendinama tiek naudojantis tėvų valdžios suteiktomis teisėmis, tiek vykdant atitinkamas prievoles, įskaitant ir išlaikymo vaikams teikimą.
  1. Sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio vadovaujamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais kriterijais: išlaikymo dydis turi būti proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai bei užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas. Vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties kriterijai įstatyme nedetalizuoti, tačiau nuosekliai išplėtoti kasacinio teismo praktikoje. Nustatydamas konkretaus vaiko poreikių turinį, teismas turi įvertinti, ar išlaikymas bus pakankamas tenkinti būtinas vaiko vystymosi sąlygas, t. y. ar bus patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui. Nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti įvertinta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius. Siekiant, kad vaikas taptų visaverte asmenybe, išlaikymo dydis negali būti ribojamas vien vaiko minimalių poreikių tenkinimu. Vertindamas turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turtinę padėtį, teismas turėtų atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolų kitiems asmenims. Be to, svarbu nustatyti, ar išlaikymą turintis teikti asmuo turi neordinarių išlaidų, kitų išlaikomų asmenų, taip pat reikėtų atsižvelgti ir į tokio asmens sveikatos būklę. Nurodytų kriterijų pusiausvyrą padeda išlaikyti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principas, kuriuo visais atvejais privalo vadovautis teismas, spręsdamas ne tik vaikų išlaikymo, bet ir kitus su vaikais susijusius klausimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-209/2013, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16-706/2016).
  1. Nors tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, tėvų turtinė padėtis ir pan. ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013).
  1. Nustatydamas iš ieškovo nepilnametei dukrai priteistiną išlaikymo sumą, teismas įvertino, kad atsakovės turtinė padėtis šiuo metu yra geresnė nei ieškovo, nes ji turi jos vardu registruoto nekilnojamojo turto, gauna darbo užmokestį, pašalpas vaikams, kurių bendra suma per mėnesį yra apie 952 Eur, t. y. jos pajamos beveik tris kartus viršija ieškovo per mėnesį gaunamas pajamas, tačiau pažymėjo ir tai, kad atsakovė be dukros M. S. S., gim. ( - ) dar turi išlaikyti ir sūnų. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas šiuo metu dirba, vienintelės jo pajamos yra gaunamas darbo užmokestis, kurio dydis yra 340 Eur, jis dar išlaiko nepilnametį sūnų K. S. ir Vaikų išlaikymo fondui kas mėnesį moka po 50 Eur, taigi, atskaičius šias sumas, pagal pateiktus duomenis ieškovui pragyvenimui lieka 250 Eur. Ieškovas yra visiškai darbingas, jauno amžiaus ir turi realias galimybes gauti didesnes nei 340 Eur dydžio mėnesio pajamas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog prašoma priteisti išlaikymo suma yra per didelė, neproporcinga ieškovo turtinei padėčiai, todėl mažintina iki 150 Eur per mėnesį.
  1. Atmestini apeliantės (atsakovės) skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas iš viso nevertino realiai šalių dukros išlaikymui reikalingų išlaidų dydžio, nevertino to, kad šalių dukra su motina gyvena užsienio valstybėje, kurioje pragyvenimas ir tam tikros paslaugos yra brangesnės, visiškai nepagrįstai atsakovės turtinę padėtį pripažino geresne nei ieškovo. Apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo šalių paaiškinimus, į bylą pateiktus duomenis apie šalių faktiškai gaunamas pajamas, ar pajamos yra pastovios, galimybes užsidirbti, aplinkybes dėl kitų išlaikomų asmenų, ir pagrįstai padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra objektyvi aplinkybė, iš atsakovo priteisti 150 Eur išlaikymo nepilnametei dukrai dydį, nepaneigiant nepilnametės dukros poreikių bei išlaikomų vaikų skaičius. Pažymėtina, kad apeliantė (atsakovė) priešieškiniu pateikė tik preliminarų nepilnametės dukros išlaikymui skirtą išlaidų paskaičiavimą, kuriame kai kurių išlaidų, pavyzdžiui, 100 Eur per mėnesį suma skiriama laisvalaikiui, įskaitant išlaidas šventėms, atostogoms, yra abejotina.
  1. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, jog apeliantė (atsakovė) su dukra gyvena užsienyje, kur pragyvenimo lygis aukštesnis. Priešingai, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl išlaikymo dydžio, vertino pragyvenimo lygį Lietuvoje, vadovavosi Lietuvos Respublikos teisiniu reglamentavimu. Minėta, kad paprastai teisminėje praktikoje pripažįstamos pagrįstomis, būtinomis tenkinant vaiko poreikius išlaidos, siekiančios Lietuvoje nustatytą 1 MMA. Sprendimo priėmimo metu minimalios mėnesinės algos dydį sudarė 380 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. birželio 22 d. nutarimo Nr. 644 Dėl minimaliojo darbo užmokesčio 1 punktas; galiojo nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d.). Minėta, kad minimalios mėnesinės algos dydis yra tik orientacinis, konkretus išlaikymo dydis turi būti nustatomas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, jis gali svyruoti priklausomai nuo individualių (specialių) vaiko poreikių. Nagrinėjamu atveju tokių poreikių nėra nustatyta.
  1. Apeliantės vertinimu pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai nurodė, kad atsakovės pateiktas šalių dukros poreikių paskaičiavimas 600 Eur viršija CK 6.461 straipsnio 2 d. nustatytos vieno išlaikymo vertę (1 MMA), nes pagal kasacinio teismo praktiką dėl užsienyje gyvenančių vaikų išlaikymo, 1 MMA kriterijus šioje byloje netaikytinas. Kai vaikas gyvena užsienyje jam išlaikymui reikalinga daugiau lėšų dėl didesnio pragyvenimo lygio. Apeliantė nurodo, kad jos pajamos Jungtinėje karalystėje palyginus su pragyvenimo lygiu yra labai mažos. Nurodė, kad ji dirba valytoja ne pilną darbo dieną, nes neturi galimybių visai dienai dukrą leisti į darželį, ar visai dienai samdyti auklę. Dukra darželyje praleidžia 2,5 val. per dieną, už ką atsakovė sumoka apie 20 Eur kas mėnesį, kitą laiką prižiūri auklė kuriai sumoka apie 170 Eur kas mėnesį. Jos vyresnis sūnus 14 metų užimtas mokykloje ir negali prižiūrėti sesutės. Ji yra remiama valstybės, jos pajamos sudaro apie 952 Eur. Jos nurodytos išlaidos 600 Eur vaiko poreikiams yra paskaičiuotos minimalios, neišlaidaujant. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsižvelgė į tai, kad ji turi turto, nes turtas, žemės sklypas neduoda jokių pajamų. Apeliantės vertinimu ieškovas sąmoningai neieško labiau apmokamo darbo. Apeliantė su ieškovu išvyko gyventi į užsienį, ten ieškovas jau eilę metų gyveno ir dirbo. Tai, kad šiuo metu ieškovas gyvena ir dirba ne Jungtinėje Karalystėje, nepašalina jo pareigos mokėti didesnį atlyginimą.
  1. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tokiu atveju, kai vaikas išvyksta gyventi į užsienio valstybę, kurioje pragyvenimo lygis yra aukštesnis nei Lietuvoje, vieno iš tėvų iniciatyva, tai likusiam gyventi Lietuvoje vaiko tėvui neturėtų kilti pareiga prisiimti dėl šios priežasties padidėjusių išlaidų tenkinant vaiko poreikius. Dėl vaiko išvykimo gyventi į užsienio valstybę padidėjusios jo poreikių tenkinimo išlaidos atitinkama dalimi turi tekti tam iš tėvų, kurio iniciatyva vaikas išvyko iš Lietuvos, nebent tėvų turtinės padėties kriterijus pateisintų kitokį sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-915/2015). Pagal kasacinio teismo praktiką tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus turi būti aiškinama atsižvelgiant į CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą tėvų valdžios lygybės principą, kuris reiškia, kad tėvo ir motinos teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Tėvų valdžios lygybės principas nereiškia, kad tėvas ir motina turi visiškai vienodas teises ir pareigas savo vaikams, konkrečios tėvų teisės ir pareigos vaikui priklauso nuo konkrečių bylos faktinių aplinkybių, pavyzdžiui, nuo to, su kuriuo iš tėvų nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, kokia yra kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis ir pan. Šis principas reiškia, kad, esant vienodoms faktinėms aplinkybėms, tėvų teisės ir pareigos savo vaikų vaikams turi būti lygios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2004).
  1. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai vaikas išvežamas gyventi į užsienio valstybę abiejų tėvų sutarimu, tai abu tėvai sąmoningai prisiima padidėjusių išlaidų, tenkinant nepilnamečio vaiko poreikius, naštą, priklausomai nuo užsienio valstybės, kurioje jis gyvena, aukštesnio pragyvenimo lygio. Tačiau jeigu vienas iš tėvų nepritaria vaiko gyvenamajai vietai užsienio valstybėje, tai tas iš tėvų, dėl kurio iniciatyvos vaikas išvyksta gyventi į užsienio valstybę, turi prisiimti tam tikra dalimi padidėjusias išlaidas tenkinant vaiko poreikius. Šis kriterijus dažniausiai sutampa su tėvų turtinės padėties kriterijumi, nes gyvendamas ir dirbdamas aukštesnio pragyvenimo lygio šalyje tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, paprastai gauna didesnes tos valstybės gyvenimo lygį atitinkančias pajamas, todėl daugiau lėšų gali skirti vaikui išlaikyti, nei Lietuvoje likęs vienas iš tėvų. Taigi tokiu atveju konstatuotina, kad yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių teikiant išlaikymą vaikui principo, nes likęs gyventi Lietuvoje ir privalantis teikti išlaikymą vaikui tėvas (motina) gali neturėti tokių nuolatinių pajamų, kurios teiktų galimybę atlyginti užsienio valstybėje gyvenančio vaiko poreikių tenkinimo išlaidas. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-378/2016).
  1. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, pirmosios instancijos teismo išvadas, atsižvelgęs į vaiko interesus, įvertinęs vaiko amžių, kad dukra gimusi 2013 m. liepos 30 d. sprendžia, kad nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai nepriteisė vaiko išlaikymui po 300 Eur kas mėnesį bei sumažino atsakovės prašyto išlaikymo įsiskolinimo sumą. Esant išdėstytų aplinkybių visumai, iš ieškovo priteistas po 150 Eur išlaikymas nepilnametei dukrai yra pagrįstas bei proporcingas abiejų ginčo šalių turtinei padėčiai, atitinka bylos duomenis, protingumo ir sąžiningumo principus.

13Dėl bylos procesinės baigties.

  1. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo sutikti su apeliantės argumentais. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą ieškinio reikalavimus tenkino. Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Apeliacinės instancijos teismas patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Apeliacinio skundo argumentai dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovo kaltės, išlaikymo dydžio bei išlaikymo įsiskolinimo dydžio iš esmės nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus ir bylos faktines aplinkybes vertinti kitaip, šioje dalyje keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą.

14Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

  1. Pirmosios instancijos teismas, sprendė, kad patenkinus ieškinį iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovei – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Ieškovui taikė 0 proc. patenkintų ieškinio reikalavimų proporciją, o atsakovei – 50 proc. patenkintų priešieškinio reikalavimų proporciją, todėl priteisė atsakovei 423,50 Eur bylinėjimosi išlaidų.
  1. Apeliantė (atsakovė) ginčija sprendimo dalį, kuria buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nedetalizavo, kaip jis paskaičiavo, kad patenkinta 50 procentų priešieškinio reikalavimų. Buvo pagrindas atlyginti visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudarė ne tik išlaidos advokato pagalbai apmokėti – 847 Eur, bet ir žyminis mokestis - 75 Eur, kurio pirmosios instancijos teismas nepriskyrė prie apeliantės (atsakovės) patirtų bylinėjimosi išlaidų, kas sudaro pagrindą pakeisti skundžiamą sprendimą bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyje.
  1. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Tačiau teismas gali nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
  1. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovui pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2017 m. vasario 15 d. pažymą dėl valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, 100 proc. atleidžiant nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų. Apeliantė (atsakovė) pirmosios instancijos teisme patyrė 75 Eur bylinėjimosi išlaidas sumokėdama žyminį mokestį bei 847 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, iš viso 922 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas atsakovei priteisė tik 423,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, daroma išvada, kad teismas paskirstė tik tas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti, nes 423,50 Eur sudaro 50 proc. nuo 847 Eur sumos. Apeliacinio teismo vertinimu abi šalys teikė prašymus dėl santuokos nutraukimo, kiti neturtiniai reikalavimai yra išvestiniai ir žyminiu mokesčiu atskirai neapmokestinami. Kaip minėta ieškovas yra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų 100 procentų. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas vertinti, kad yra tenkinta 50 procentų reikalavimų nėra iš esmės nepagrįstas ar neteisingas. Sutiktina iš dalies su apeliacinio skundo argumentais, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą neįvertino aplinkybės, kad atsakovė sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio, nes remiantis CPK 79 straipsnio 1 dalimi bylinėjimosi išlaidas sudaro ir sumokėtas žyminis mokestis, ir nepaskirstė šių atsakovės patirtų bylinėjimosi išlaidų. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų nurodant, kad iš ieškovo atsakovės naudai priteistina 423,50 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 37,50 Eur žyminio mokesčio, viso 461 Eur bylinėjimosi išlaidų (93 straipsnio 2 dalis). (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

15Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinio proceso metu

  1. Teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos 2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-77 Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Bylos duomenys patvirtina, kad apeliantė (atsakovė) apeliacinės instancijos teisme patyrė 423,50 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas atsižvelgęs į Rekomendacijų nuostatas dėl už apeliacinio skundo parengimą, rekomenduojamą priteisti maksimalų užmokesčio dydį, atsižvelgęs į konkrečiu atveju pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vertina, kad prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba yra pagrįstos. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teisme iškeltus reikalavimus, tenkinus apeliacinį skundą iš dalies, nežymia dalimi, iš ieškovo priteistina ¼ t. y. 105, 75 Eur apeliantės (atsakovės) patirtų išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (CPK 98 straipsnis).

16Vadovaudamasis CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

Nutarė

17Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2018 m. vasario 19 d. sprendimo rezoliucinę dalį, kuria buvo sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų klausimas ir išdėstyti taip:

18Priteisti iš ieškovo S. S., a. k. ( - ), 423,50 Eur (keturis šimtus dvidešimt tris eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 37,50 Eur ( trisdešimt septynis eurus) žyminio mokesčio atsakovės D. T.-S., a.k. ( - ), naudai.

19Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

20Priteisti apeliantei D. T. – S., a. k. ( - ) iš ieškovo S. S., a. k. ( - ) 105,75 Eur ( šimtą penkis eurus 75 ct) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

21Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

22Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims.

Proceso dalyviai
Ryšiai