Byla e2A-403-516/2018
Dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kačinskienės ir Gintaro Pečiulio,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų V. B., R. B. ir V. B. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-472-265/2016 pagal ieškovių uždarųjų akcinių bendrovių „Marių prekyba“, „Boslita“ ir Ko bei „GS Investicija“ ieškinį atsakovams V. B., R. B., V. B. ir A. B. (trečiasis asmuo – notaras G. B.) dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Marių prekyba“, „Boslita“ ir Ko ir „GS Investicija“ kreipėsi į teismą, prašydamos pripažinti neteisėta ir negaliojančia nuo sudarymo momento (ab initio) 2013 m. rugsėjo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. GB-7867, sudarytą V. B., R. B. ir V. B., taikyti restituciją, įpareigojant sandorio šalis grąžinti vieni kitiems visa, ką yra gavę pagal nurodytą sutartį, t. y. negyvenamąją patalpą – parduotuvės patalpą kartu su 1/12 pastato – sandėlio, esančią (duomenys neskelbtini), ir negyvenamąją patalpą – prekybinę patalpą kartu su 1/12 pastato – sandėlio, esančią (duomenys neskelbtini).
  2. Ieškovės nurodė, kad 2014 m. spalio 8 d. gavo Klaipėdos miesto apylinkės teismo pranešimą dėl fizinių asmenų bankroto bylos iškėlimo, todėl patikrino viešai prieinamus duomenis apie atsakovų V. B. ir jo sutuoktinės R. B. sudarytus nekilnojamojo turto sandorius. Paaiškėjo, kad V. ir R. B. 2013 m. rugsėjo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido turtą savo broliui V. B., taip akivaizdžiai sumažindami savo mokumą bei apsunkindami didelės vertės kreditorių reikalavimų patenkinimą, t. y. 116 279,78 Eur – UAB „Marių prekyba“, 21 695,50 Eur – UAB „Boslita“ ir Ko, 3185,82 Eur – UAB „GS Investicija“ reikalavimus, ir taip pažeidė ieškovių, kaip kreditorių, teises ir teisėtus interesus.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7

  1. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino 2013 m. rugsėjo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą atsakovų V. B., R. B. ir V. B., negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio), taikė restituciją – įpareigojo atsakovą V. B. grąžinti atsakovams V. B. ir R. B. negyvenamąją patalpą – parduotuvės patalpą kartu su 1/12 pastato – sandėlio dalimi, esančiomis (duomenys neskelbtini), ir negyvenamąją patalpą – prekybinę patalpą kartu su 1/12 pastato – sandėlio dalimi, esančiomis (duomenys neskelbtini), o atsakovus V. B. ir R. B. įpareigojo grąžinti V. B. 123 088,51 Eur.
  2. Teismas nustatė, kad atsakovai kreditorių 116 279,78 Eur UAB „Marių prekyba“, 21 695,50 Eur UAB „Boslita“ ir Ko ir 3 185,82 Eur UAB „GS Investicija“ finansinių reikalavimų neginčijo, todėl konstatavo, kad ieškovių reikalavimo teisės yra neabejotinos ir galiojančios. Pagal ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį nekilnojamasis turtas buvo perleistas už 425 000 Lt (123 088,50 Eur). Atsakovas V. B. patvirtino, kad iš V. B. gautų lėšų jis atsiskaitė su hipotekos kreditore AB DNB banku.
  3. Teismas sprendė, kad pirmenybės suteikimas kitam kreditoriui pažeidė ieškovių teises, nes jos prarado galimybę visiškai ar iš dalies patenkinti savo reikalavimus. Teismas atmetė atsakovų argumentus dėl nepakitusio mokumo kaip nepagrįstus, nes, teismo vertinimu, atsakovai V. B. ir R. B. savo nemokumą patvirtino teikdami pareiškimą Klaipėdos miesto apylinkės teismui dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo.
  4. Teismas pažymėjo, kad atsakovai neinformavo ieškovių apie ketinimą sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, ši aplinkybė ieškovėms paaiškėjo gavus Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. pranešimą apie teisme gautą atsakovų V. B. ir R. B. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Teismas pastebėjo, kad įstatyme nėra nustatytos pareigos kreditoriui domėtis skolininko sudaromais sandoriais, neprotinga reikalauti iš kreditorių nuolat sekti ir domėtis skolininkų sudaromais sandoriais, todėl konstatavo, kad ieškovės nepraleido ieškinio senaties termino actio Pauliana ieškiniui pareikšti.
  5. Teismo vertinimu, atsakovai V. ir R. B. sandorio, pažeidžiančio kreditorių interesus, sudaryti ne tik neprivalėjo, bet ir negalėjo.
  6. Teismas, nustatęs, kad sandoris buvo sudarytas skolininkų V. B., R. B. ir V. B. brolio V. B., taikė sandorio šalių nesąžiningumo prezumpciją, kurios, teismo įsitikinimu, atsakovai nepaneigė. Teismas nurodė, kad ginčijamą sandorį sudaręs V. B. turėjo jam prieinamomis priemonėmis pasidomėti, ar V. B. ir R. B. neturėjo kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai, tačiau byloje nėra pateikta V. B. rašytinių paklausimų ar kitų dokumentų, kurie įrodytų, kad prieš sandorio sudarymą jis domėjosi kitos sandorio šalies patikimumu, prašė informacijos apie tos šalies turtinę padėtį, turimus kreditorius, skolų dydį, atsiskaitymus su tais kreditoriais, ginčus teisme, daiktinių teisių suvaržymus ir pan. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovas V. B., kaip turto įgijėjas, nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis pagal teisės normas buvo būtina jo, kaip verslininko, statusui.

8III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

9

  1. Atsakovai V. B. ir R. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Teismas nenustatė, ar pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas turėjo įtakos atsakovų nemokumui bei galimybei atsiskaityti su kreditoriais, sandorio sudarymo pasekmes sutapatino su iš sandorio gautų pajamų panaudojimo pasekmėmis kreditoriams, tinkamai neįvertino atsakovų veiksmų teisėtumo, šiems atsiskaitant su kreditore AB DNB banku. Dėl ginčo sutarties sudarymo atsakovai netapo nemokiais, nes po šio sandorio sudarymo atsakovų turtinė padėtis pagerėjo, už parduotą turtą atsakovai iš V. B. gavo 123 088,50 Eur, kai parduodamo turto rinkos vertė, kaip nustatė ekspertizę byloje atlikusi teismo ekspertė I. K., sudarė tik 32 000 Eur, taigi sandorio dėka atsakovai gavo 91 088,50 Eur pelno ir įvykdė dalį įsipareigojimų kreditoriams. Teismas neįvertino ir tos aplinkybės, kad buvo patenkinti hipotekos kreditorės interesai. Aplinkybė, kad po sandorio sudarymo atsakovai atsiskaitė ne su ieškovėmis, o su hipotekos kreditore, nesudaro pagrindo teigti, jog sandoris prieštaravo ieškovių interesams, nes iš sandorio gautų lėšų panaudojimas nesuteikia pagrindo spręsti dėl paties sandorio neteisėtumo, kita vertus, bet kokiu atveju hipotekos kreditoriaus turtiniai reikalavimai priverstinio vykdymo atveju tenkinami pirmiau, nei kitų kreditorių. Be to, tuo atveju, jei atsakovai nebūtų sudarę ginčo sandorio ir nebūtų atsiskaitę su hipotekos kreditore, jų skolos šiuo metu būtų dar didesnės, todėl ginčo sandoris jokių neigiamų pasekmių ieškovėms nesukėlė, priešingai, atsakovų skolos kreditoriams sumažėjo.
    2. Teismas tik konstatavo, kad V. B. nepasidomėjo, ar atsakovai turi kreditorių, tačiau nepaaiškino, dėl kokių priežasčių tiek skolininkai, tiek pirkėjas turėjo atsisakyti sudaryti sandorį, t.y. kuo konkrečiai remiantis sandorio šalys turėjo suprasti, kad ginčo turto pardavimas prieštaraus kreditorių interesams. Atsakovai, sudarydami ginčo sandorį, neturėjo pagrindo manyti, kad ši sutartis galėtų pažeisti ieškovių teises ir interesus, nes sandoris buvo atlygintinis ir skolininkams pelningas, o V. B., žinodamas, jog apribojimų atsakovams parduoti turtą nėra, suvokdamas, kad už jam parduodamą turtą sumokėjo, neturėjo pagrindo abejoti, jog dėl sudaromo sandorio nukentės kitų kreditorių interesai. Apeliantų turtinė padėtis dėl ginčo sandorio nepablogėjo, jis nesukėlė jų nemokumo, skolininkams nemokumą sukėlė nesėkmingai pasibaigęs ginčas su AB SEB banku bei V. B., kaip verslininko, veikla. Nemokumas kilo tik 2014 metais.
    3. Ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo suėję prievolių ieškovėms įvykdymo terminai, todėl ieškovės turėjo kreiptis į skolininkus, domėtis jų turtine padėtimi, tačiau tokių veiksmų nesiėmė. Atsakovai nuo ieškovių sandorio sudarymo fakto neslėpė, pirkimo–pardavimo sutartis buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, todėl ieškinio senaties terminas skaičiuotinas ne nuo 2015 m. sausio 20 d., o nuo 2013 m. rugsėjo 18 d.
  2. Atsakovas V. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
    1. Nesuteikus pirmenybės atsiskaityti su hipotekos kreditore AB DNB banku, ginčo sandorio iš viso nebūtų įmanoma sudaryti, todėl teismas nelogiškai nesąžiningumą susiejo su mokėjimo eiliškumo pažeidimu. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad skolininkai atsiskaitė su pirmos eilės hipotekos kreditore, todėl kitų kreditorių teisės negalėjo būti pažeistos. Likusios piniginės lėšos buvo panaudotos atsiskaityti su atsakovo V. B. kreditoriais, kadangi po atsiskaitymo su DNB banku, likusi suma buvo pervesta į UAB „Electus“ sąskaitą, iš kurios net 149 000 Lt (43 153,38 Eur) buvo pervesti vienai iš ieškovių – UAB „GS Investicija“.
    2. Ieškovės nesiėmė jokių aktyvių veiksmų savo reikalavimams patenkinti, todėl jų teisės dėl nerūpestingo ir neapdairaus elgesio negali būti ginamos labiau, nei atsakovų. Be to, ieškovės UAB „Marių prekyba“ elgesys gali būti laikomas nesąžiningu, nes ji priešpriešinių reikalavimų įskaitymu sumažino UAB „Electus“, kuri laidavo už V. B. pagal 2013 m. balandžio 18 d. laidavimo sutartį, turtą.
    3. Teismas nevertino aplinkybės, kad ginčo sandoris tik pagerina atsakovų mokumą, nes turtas parduotas didesne, nei rinkos verte. Teismas ne tik nenustatinėjo aplinkybių, kokia būtų turto vertė, jei nebūtų sudarytas ginčo sandoris, bet ir nesirėmė ginčo sandorio objekto turto vertinimu.
    4. Teismas nepasisakė, ar sandorio pripažinimas negaliojančiu nepaneigs actio Pauliana ieškinio tikslo ir neatsižvelgė į pasekmes, kurios kiltų teismui pripažinus ginčo sandorį negaliojančiu, t. y. kad tiek V. B., tiek jo valdomos UAB „Electus“ finansinė padėtis pablogėtų, mokumas tik sumažėtų, dėl ko ieškovių bei kitų V. B. ir UAB „Electus“ kreditorių interesai būtų dar labiau pažeisti. Jeigu sandoris būtų panaikintas, labiau tikėtina, kad turtas būtų parduotas už kur kas mažesnę kainą. Be to, V. B. 2010 m. rugsėjo 1 d. paskolinęs UAB „Electus“ 106 465,13 Eur ir iš ginčo sandorio gautų lėšų padengęs UAB „Electus“ įsiskolinimą ieškovei „GS Investicija“ už 43 153,38 Eur, įgijo 149 618,51 Eur reikalavimo teisę į UAB „Electus“. Pripažinus sandorį negaliojančiu, iš varžytynėse parduoto turto gautų lėšų būtų dengiami ne tik įsiskolinimai ieškovėms, bet ir UAB „Electus“ skola V. B..
    5. Atsakovas V. B. nežinojo apie kitų kreditorių egzistavimą ir ginčo sandorio sudarymo metu nebuvo jokių aplinkybių, dėl kurių būtų buvę galima suabejoti atsakovų V. ir R. B. mokumu. Dėl pačių ieškovių nesąžiningo neveikimo apeliantas ir A. B. neturėjo galimybės sužinoti apie ieškovių turimus reikalavimus, nes nei Turto arešto aktų registre, nei viešai skelbiamuose teismų sprendimuose, nei kituose registruose nebuvo jokios informacijos apie V. B. ir R. B. bei UAB „Electus“ įsiskolinimus ieškovėms, jų dydį ir pagrįstumą. Apeliantas su savo sutuoktine jų lėšomis po ginčo sandorio sudarymo atliko įgyto turto rekonstrukciją, pagerinimą, o tai taip pat patvirtina, kad ginčo sandoris buvo sudarytas ketinant turtą naudoti, o ne dėl to, jog atsakovai V. ir R. B. būtų stengęsi nuslėpti savo turtą.
    6. V. B. privalėjo sandorį sudaryti, nes 2011 m. buvo pasirašyta preliminari pirkimo–pardavimo sutartis ir buvo įmokėta dalis perleidžiamo turto kainos.
    7. Prievolių ieškovėms vykdymo terminai pasibaigė 2010 m. rugpjūčio 13 d., 2013 m. balandžio 13 d., ir 2013 m. kovo 17 d., tačiau ieškovės į atsakovus nesikreipė, jų turtine padėtimi, sudaromais sandoriais nesidomėjo, nors turėjo galimybę sužinoti apie ginčo sandorį anksčiau nei 2014 m. spalio 18 d., kai buvo gautas pranešimas apie pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo pateikimą, todėl pripažintina, kad jos praleido ieškinio senaties terminą.
    8. Restitucija natūra negalima, nes šiuo metu atsakovai yra nemokūs, pinigai yra sumokėti jiems ir perduoti kreditorei AB DNB bankui. Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė restituciją reglamentuojančias normas, nes nepasiekta restitucijos esmė – atkurti ankstesnę šalių turtinę padėtį. Šiuo atveju apeliantui ir A. B. neįmanoma atstatyti status quo dėl atsakovų V. ir R. B. nemokumo. Pritaikius restituciją, atsakovai V. ir R. B. ir ieškovės nepagrįstai praturtės, o atsakovas V. B. neteks galimybės susigrąžinti pinigines lėšas, kurias sumokėjo.
  3. Pareiškime dėl prisidėjimo prie atsakovo V. B. apeliacinio skundo atsakovė A. B. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsakovė palaiko atsakovo V. B. apeliacinio skundo argumentus bei reikalavimus.
  4. Ieškovės UAB „Marių prekyba“, „Boslita“ ir Ko ir „GS Investicija“ atsiliepime į V. B. ir R. B. apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
    1. Atsakovų V. ir R. B. turtinė padėtis po sandorio sudarymo pablogėjo, nes turtas perleistas už 425 000 Lt, nors patys apeliantai kartu su hipotekos kreditoriumi turtą įvertino 598 000 Lt. Hipotekos sutartyje nurodyta ginčo objektų vertė tikslesnė nei Nekilnojamojo turto registre nurodyta kaina, nustatyta masinio vertinimo būdu. Be to, byloje nėra duomenų, kad atsakovams už parduotą turtą tikrai buvo sumokėta 425 000 Lt suma, nes didelė dalis lėšų neva buvo sumokėta iki ginčo sutarties sudarymo, tačiau byloje nėra duomenų apie preliminarios sutarties sudarymą ir kad 2011 m. mokėjimai atlikti kaip avansinės įmokos. Iš byloje esančių 2011 m. lapkričio 28–30 d. bankinių pavedimų negalima nustatyti jų paskirties, o įrašas „tarpusavio susitarimas“ nepatvirtinta, kad mokėjimai atlikti pagal preliminarią sutartį. Maksimali hipotekos suma buvo 89 996,79 Eur, o nekilnojamojo turto rinkos vertė 173 192,77 Eur, todėl, net ir hipotekos kreditoriui nukreipus išieškojimą pirma eile, ieškovės savo reikalavimą būtų patenkinusios iš likusios sumos dalies. Byloje nėra pateikta įrodymų, kur buvo panaudotas likęs kainos skirtumas.
    2. Ekspertės I. K. pateikta ginčo turto rinkos vertės ataskaita negalima vadovautis, nes ji neatitinka teisės aktų keliamų reikalavimų. Pagal Turto ir verslo vertinimo metodiką turto vertinimas atliekamas ne mažiau kaip dviem metodais. Jeigu du turto vertinimo metodai netaikomi, turto vertintojas tai privalo pagrįsti turto vertinimo ataskaitoje. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad turto vertės nustatymas vienu metodu, kuomet nepagrindžiama arba neįtikinamai pagrindžiama priežastis, kodėl vertė buvo nustatoma vadovaujantis tik vienu metodu, yra vertinamas kritiškai. Teismo ekspertės I. K. pateiktoje ataskaitoje tik deklaratyviai nurodoma, kad antrojo vertinimo metodo negalima taikyti, tačiau ieškovės turi pagrindo abejoti ekspertės paaiškinimais, nes V. B. pateikta turto vertinimo ataskaita, kurią atliko UAB „Lituka ir Ko“, buvo atlikta, vadovaujantis dviem metodais.
    3. Ginčo sandoriu perleistas vertingiausias atsakovų turtas artimam giminaičiui, todėl, tikėtina, kad atsakovui V. B. buvo žinomi brolio ir jo sutuoktinės prisiimti finansiniai įsipareigojimai.
    4. Nepagrįsta teigti, kad kreditorės apie ginčo sandorį turėjo sužinoti sandorių registracijos viešuosiuose registruose dieną. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kreditorius neturi pareigos nuolat sekti bei domėtis sandoriais, kuriuos sudaro jo skolininkai. Šiuo atveju svarbu tai, kad atsakovai neinformavo savo kreditorių apie ketinamą sudaryti sandorį.
  5. Ieškovės UAB „Marių prekyba“, „Boslita“ ir Ko ir „GS Investicija“ atsiliepime į V. B. apeliacinį skundą prašo šį skundą atmesti. Atsiliepime, be pirmiau nurodytų, papildomai nurodomi ir šie argumentai:
    1. Ginčijamas sandoris sudarytas nesant jokių ginčo turto suvaržymų, pinigai sumokėti ne hipotekos kreditorei, o V. B.. Įrodymų, kad be ginčo sandorio sudarymo nebuvo galimybės atsiskaityti su hipotekos kreditore, taip pat nėra. Teiginiai, kad ginčo sutarties kainos dalis, likusi po atsiskaitymo su hipotekos kreditore, buvo panaudota atsiskaityti su kitais kreditoriais, įskaitant ir ieškoves, yra klaidinantys bei nepagrįsti jokiais įrodymais. Po ginčo sutarties sudarymo UAB „Electus“ neatliko jokio mokėjimo, skirto UAB „GS Investicija“.
    2. Atsakovų nesąžiningumas šioje byloje preziumuojamas. Neabejotinai V. B. žinojo, turėjo žinoti arba galėjo sužinoti, kad jo brolis, su kuriuo jis palaikė artimus ryšius ir versle, kartu su sutuoktine pažeidžia kitų kreditorių teises ir interesus, todėl teismas pagrįstai konstatavo sutarties šalių nesąžiningumą. Be to, V. B. turėjo ir daugiau kreditorių, kurių buvimo faktas buvo išviešintas viešai prieinamuose hipotekos registruose, todėl V. B. turėjo pareigą pasidomėti ar jo brolis neturi ir daugiau kreditorių.
    3. Atsakovai nepateikė jokių duomenų, kad dar iki ginčo sutarties sudarymo atsakovai buvo sudarę preliminariąją sutartį ir 2011 m. trys mokėjimai buvo atlikti kaip avansinės įmokos. Taigi atsakovai neprivalėjo sudaryti ginčo sutarties. Tikėtina, kad turtas buvo perleistas dėl akių, kad būtų išvengta išieškojimo iš skolininkų nekilnojamojo turto.
    4. Teismas pagrįstai taikė restituciją natūra, o skolos atgavimas nėra nepagrįstas praturtėjimas. AB DNB bankas, nesantis ginčo sutarties šalimi, neturi jokios pareigos grąžinti lėšų, tuo labiau, kad byloje nėra duomenų, jog su juo buvo atsiskaityta būtent lėšomis, gautomis iš V. B..
  6. Atsiliepime į atsakovų V. ir R. B. apeliacinį skundą atsakovas V. B. prašo šį skundą tenkinti, nurodydamas, kad sutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, papildomai pažymėdamas, jog pirmosios instancijos teisme į bylą nebuvo įtraukti pagrindiniai skolininkai UAB „Electus“ ir UAB „Provikis“, už kurių prievoles laidavo atsakovai V. ir R. B..
  7. Atsiliepime į V. B. apeliacinį skundą atsakovai R. ir V. B. prašo V. B. skundą tenkinti, nurodydami, kad sutinka su šiame skunde išdėstytais argumentais bei papildomai pažymėdami, jog ginčo sandorio metu apeliantas nežinojo apie atsakovų esamus kreditorius ir atsakovai tokios informacijos nepateikė, nes atsakovas nepageidavo atskleisti savo turtinės padėties, verslo duomenų net broliui.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundų ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
  2. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad atsakovai V. ir R. B., atsiskaitydami iš V. B. už ginčo turtą gautais pinigais su hipotekos kreditore AB DNB banku, suteikė pirmenybę kitam kreditoriui ir taip pažeidė ieškovių teises, nes jos prarado galimybę visiškai ar iš dalies patenkinti savo reikalavimus. Be to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje yra ir kitos actio Pauliana taikymo sąlygos, todėl ieškovių ieškinys tenkintinas visiškai.
  3. Apeliacinės instancijos teismas 2017 m. vasario 7 d. nutartimi paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, konstatavo, kad kadangi nekilnojamasis turtas ginčo sutartimi perleistas už 123 088,50 Eur, o AB DNB banko hipotekos sutartyje nurodyta turto rinkos vertė yra 173 192,77 Eur, laikytina, jog turtas perleistas už mažesnę nei rinkos kainą, be to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ginčo sandorio sudarymo dieną nebuvo primygtinio poreikio pirmumo eile dengti kreditorės AB DNB banko reikalavimą, todėl apeliantų teiginiai, kad ieškovių interesai ginčo sandoriu nebuvo pažeisti, atmestini.
  4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, išnagrinėjęs V. B. kasacinį skundą, 2017 m. lapkričio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-384-611/2017, konstatavęs, kad aplinkybė, ar ginčo sandoriu perleisto turto kaina atitinka jo rinkos vertę, yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenustato, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė visų reikšmingų aplinkybių turto pardavimo atitikties rinkos vertei nustatyti, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
  5. Pirmiau nurodytoje nutartyje kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad hipotekos sutarties šalys yra laisvos hipotekos sutartimi nustatyti įkeičiamo turto vertę, tačiau tai nereiškia, kad būtent ši vertė atitinka tikrąją turto rinkos vertę. Kilus ginčui tikroji turto rinkos vertė nustatoma Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme įtvirtinta tvarka, vertinimą atliekant nepriklausomiems vertintojams.
  6. Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad tam, jog būtų konstatuotas kreditorių teisių pažeidimas, turi būti nustatyta, kad turtas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainą, ir kreditorius dėl to negali išsiieškoti skolos arba galimybės ją išsiieškoti reikšmingai pasunkėjo. Tačiau nustačius, kad turtas parduotas už rinkos vertę atitinkančią kainą, o gautos lėšos panaudotos atsiskaityti su kreditoriais, nebūtų pagrindo konstatuoti kreditorių teisių pažeidimo, kadangi skolininko turto struktūros pasikeitimas nesudaro pagrindo teigti, kad sumažėjo skolininko turto vertė.
  7. Taigi, kaip matyti iš pirmiau nurodytų aplinkybių, pagrindinis ginčas šioje byloje iškilo dėl to, ar ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis pažeidė ieškovių, kaip kreditorių, teises ir teisėtus interesus. Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pasisako dėl ginčo nekilnojamojo turto pardavimo kainos atitikimo rinkos vertei.
  8. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu ginčo turto vertė sudarė 172 900 Lt, t. y. 50 075,30 Eur.
  9. Atsižvelgdamos į tai, kad Hipotekos sutartyje nurodyta to paties turto vertė yra daugiau nei 3 kartus didesnė, bei akcentuodamos aplinkybę, jog Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė rinkos vertė yra tik orientacinė kaina, kuri yra nustatyta masinio vertinimo būdu, neįvertinus individualių turto savybių, ieškovės prašė paskirti teismo ekspertizę nekilnojamojo turto rinkos vertei ginčo sandorio sudarymo metu nustatyti.
  10. Ieškovių pasiūlyta ir teismo paskirta teismo ekspertė I. K. pateikė išvadą, kad pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo dieną turto rinkos vertė buvo lygi 32 000 Eur, tačiau, kaip pagrįstai akcentavo ieškovės, teismo ekspertė turto vertinimą atliko naudodama tik vieną metodą (lyginamąjį), nors pagal Turto ir verslo vertinimo metodikos 55 punktą turto vertinimas atliekamas ne mažiau kaip dviem metodais. Kadangi teismo ekspertės pateiktame akte esantys argumentai dėl vieno metodo naudojimo šiuo konkrečiu atveju, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, nelaikytini pakankamais pirmiau nurodytos metodikos reikalavimų nesilaikymui pagrįsti, sutiktina su ieškovių pozicija, kad ekspertizės aktas šiuo atveju vertintinas kritiškai ir nelaikytinas pakankamu įrodymu tikrajai nekilnojamojo turto rinkos vertei nustatyti. Šios išvados teisingumo iš esmės neneigė ir kasacinis teismas pirmiau nurodytoje 2017 m. lapkričio 3 d. nutartyje.
  11. Tačiau pastebėtina, kad be išvardintų Nekilnojamojo turto registro išrašo ir ekspertizės akto byloje yra ir atsakovo V. B. pateikta UAB „Lituko“ ir Ko parengta ginčo turto retrospektyvinės rinkos vertės ataskaita, kurioje ginčo turtas įvertintas 85 800 Eur suma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovės, savo procesiniuose dokumentuose, inter alia po bylos grąžinimo apeliacinės instancijos teismui iš naujo nagrinėti pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, be teiginių apie tai, jog ši ataskaita parengta atsakovo V. B. užsakymu ir deklaratyvių samprotavimų apie tai, kad turto vertintojas neva visada siekia pateisinti vertinimą užsakiusio asmens lūkesčius dėl turto kainos, jokių konkrečių šios ataskaitos neatitikimo turto vertinimą reguliuojančioms teisės normoms, visų pirma Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimams, pagrindžiančių argumentų nenurodė, taip pat nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių šioje turto vertinimo ataskaitoje nustatytos turto rinkos vertės teisingumą ir (ar) leidžiančių abejoti ataskaitos patikimumu, nors būtent joms, kaip siekiančios nuginčyti pirkimo–pardavimo sutartį pagal CK 6.66 straipsnį, tenka pareiga įrodyti, kad ginčo sandoriu buvo pažeisti jų interesai, be kita ko įrodinėti ir kasacinio teismo akcentuotą aplinkybę dėl pagal ginčijamą sutartį sumokėtos kainos (ne)atitikties tikrajai turto rinkos vertei (CPK 178 straipsnis).
  12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, vien tik bendro pobūdžio ieškovių išreikšto deklaratyvaus nepasitikėjimo V. B. užsakyta, pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą parengta, nenuginčyta turto vertinimo ataskaita, pačioms ieškovėms į bylą nepateikus jokių kitų įrodymų, reikšmingų turto rinkos vertei nustatyti, nepakanka jos (šios ataskaitos) patikimumui nuginčyti, tuo labiau, jog kiti byloje esantys duomenys (išskyrus hipotekos sandorį, dėl kuriame nustatytos kainos jau pasisakė kasacinis teismas), iš esmės patvirtina ataskaitoje nustatytos rinkos vertės teisingumą – tiek ekspertizės akte nurodyta, tiek masinio vertinimo metu nustatyta ir Nekilnojamojo turto registre nurodyta turto vertė yra artimesnė būtent UAB „Lituka“ ir Ko padarytai išvadai. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į įrodinėjimo pareigos paskirstymo šios kategorijos bylose taisykles ir nenustačiusi jokių akivaizdžių UAB „Lituka“ ir Ko parengtos vertinimo ataskaitos trūkumų, dėl kurių būtų kilusios pagrįstos abejonės dėl tyrimo eigos ar jo rezultatų, pripažįsta, kad labiau tikėtina, jog ginčo nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė ginčijamos sutarties sudarymo metu buvo būtent 85 800 Eur.
  13. Pripažinus, kad 2013 m. rugsėjo 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu ginčo turto rinkos vertė buvo 85 800 Eur bei atsižvelgus į tai, jog R. ir V. B. nekilnojamąjį turtą atsakovui V. B. perleido už 425 000 Lt (123 088,50 Eur) sumą, konstatuotina, kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo parduotas net už didesnę nei rinkos vertė kainą, todėl, akivaizdu, jog pats nekilnojamojo turto pardavimo V. B. faktas, įvertinus tai, kad byloje yra pateikti įrodymai (mokėjimo nurodymų kopijos, banko sąskaitų išrašai), patvirtinantys, jog V. B. ir jo sutuoktinė A. B. 2011-11-28, 2011-11-29, 2013-06-25, 2013-09-04 ir 2013-09-10 mokėjimais iš viso pervedė V. B., į pastarojo banko sąskaitą, visą ginčo sutartyje nurodytą 425 000 Lt sumą, niekaip nepažeidžia kreditorių interesų, nes kaip jau nurodė kasacinis teismas, skolininko turto struktūros pasikeitimas pats savaime nesudaro pagrindo teigti, kad sumažėjo skolininko turto vertė ir dėl to kreditorius negali išsiieškoti skolos arba galimybės ją išsiieškoti reikšmingai pasunkėjo.
  14. Nagrinėjamo klausimo kontekste atkreiptinas ieškovių dėmesys ir į tai, kad net jeigu pirmieji keturi V. B. (ar jo sutuoktinės) atsakovui V. B. atlikti pinigų pervedimai, kurių mokėjimo paskirtyje nurodyta frazė „tarpusavio susitarimas“, kaip kad akcentuoja ieškovės, neleidžia vienareikšmiškai identifikuoti šių mokėjimų tikslo, būtų iš tikrųjų skirti ne kainos daliai už perkamas patalpas apmokėti, bet kuriuo atveju likusi 2013-09-04 ir 2013-09-10 mokėjimo nurodymais sumokėta suma yra didesnė nei pirmiau šioje nutartyje nustatyta patalpų rinkos vertė ((425 000 – (30000 x 4)) / 3,4528 = 88 334,11), todėl ir šie ieškovių argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovių ginčijama pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurią V. B. gavo patalpų rinkos vertę atitinkančią lėšų sumą, pažeidė jo kreditorių teises.
  15. Kaip jau minėta, byloje yra įrodymai, pagrindžiantys, kad V. B. už ginčo turtą mokamas sumas pervedė ne į UAB „Electus“, jos kreditorių ar V. B. kreditorių sąskaitas, bet pačiam asmeniškai V. B., t. y. V. B. gavo jo turto rinkos vertę atitinkantį pinigų ekvivalentą. Šią aplinkybę, t. y. lėšų pervedimą būtent pačiam V. B., savo 2017 m. lapkričio 30 d. rašytiniuose paaiškinimuose pripažino ir ieškovės. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, vien ši aplinkybė akivaizdžiai paneigia pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padarytą išvadą, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartimi buvo suteikta pirmenybė kitam kreditoriui ir taip buvo pažeistos ieškovių teisės ir (ar) teisėti interesai. Pirkimo–pardavimo sutartis ir paties atsakovo V. B. vykdyti atsiskaitymai su kreditoriais per UAB „Electus“ sąskaitą, t. y. pervedant iš V. B. gautus pinigus už patalpas į pastarojo juridinio asmens banko sąskaitas, laikytini savarankiškais atskirais sandoriais, todėl sutiktina su atsakovų V. ir R. B. apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas ieškovių teisių pažeidimą šiuo atveju, nepagrįstai sutapatino sandorio, kurį ginčijo ieškovės savo ieškinyje, sudarymo padarinius su iš sandorio gautų lėšų panaudojimo, kuriame nedalyvavo ginčo turtą įgijęs V. B., padariniais.
  16. Kita vertus, kaip teisingai akcentuoja atsakovai, didžioji dalis už ginčo turtą sumokėtų lėšų (o jeigu laikytis ieškovių pozicijos, kad už patalpas buvo sumokėta ne daugiau kaip 305 000 Lt – tai beveik visos V. B. už turtą gautos pajamos) buvo panaudota atsiskaityti su hipotekos kreditore AB DNB banku, kuriai savo turtą atsakovai V. B. ir R. B. įkeitė dar 2013 m. balandžio 26 d., užtikrindami UAB „Electus“ pinigines prievoles. Nors ieškovės akcentuoja, kad kadangi AB DNB bankas yra ne pačių V. ir R. B., o UAB „Electus“ kreditorė, todėl atsiskaitymas su šia kreditore neturi nieko bendro su paties V. B. įsipareigojimų kreditoriams mažinimu, pažymėtina, jog sutartinė hipoteka sudaryta dar 2013 m. balandžio mėnesį, ji ieškovių, kaip V. B. kreditorių, nėra ginčyta ir yra galiojanti, o AB DNB bankas, kaip hipotekinis kreditorius, turi pirmumo teisę patenkinti savo reikalavimus iš įkeisto turto, nepriklausomai nuo to, ar įkaito davėjas bei skolininkas pagal pagrindinę prievolę sutampa. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, įvertinęs šios bylos faktines aplinkybes (taigi, žinodamas ir byloje teismų nustatytą aplinkybę, kad hipotekos kreditoriui buvo skolinga UAB „Electus“, o ne asmeniškai V. B.), minėtoje 2017 m. lapkričio 3 d. nutartyje nurodė nesutinkantis su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog atsakovai nepagrįstai suteikė pirmenybę hipotekos kreditoriui AB DNB bankui, bei išaiškino, kad nėra pagrindo konstatuoti kitų kreditorių teisių pažeidimo, jeigu, perleidus hipoteka įkeistą turtą trečiajam asmeniui, už turtą gautais pinigais atsiskaitoma pirmiau būtent su hipotekos kreditoriumi, nepriklausomai nuo prievolės suėjimo termino, jeigu, atsiskaičius su hipotekos kreditoriumi, yra panaikinama daikto hipoteka. Nagrinėjamu atveju ieškovės neginčija aplinkybės, kad daikto hipoteka, grąžinus skolą hipotekos kreditorei, buvo panaikinta. Šią aplinkybę netiesiogiai patvirtina ir sutartinės hipotekos lakšte esantis AB DNB banko Kretingos skyriaus vadovės įrašas, kad 89 996,78 Eur skola bankui pilnai grąžinta 2013 m. rugsėjo 10 d. bei aplinkybė, jog ginčo pirkimo–pardavimo sutarties įforminimo notarine tvarka metu Nekilnojamojo turto registre nebebuvo galiojančio įrašo dėl hipotekos taikymo turtui. Atsižvelgus į pirmiau nustatytas aplinkybes ir kasacinio teismo išaiškinimus, atmestini ieškovių argumentai apie tai, kad prievolės AB DNB bankui įvykdymo terminas buvo tik 2015 m. kovo 31 d. ir V. B. sumokėtų pinginių lėšų nebuvo būtina skirti atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi.
  17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad ieškovių dėstomą poziciją, kad atsakovai tokiu būdu (t. y. ginčijamu sandoriu ir vėliau V. B. atliktais pinigų pervedimais į UAB „Electus“ sąskaitą, iš anksto grąžinant kreditą bankui) sugalvojo nesąžiningą veikimo modelį, kuris neva buvo nukreiptas prieš V. B. kreditorius, visų pirma ieškoves, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės paneigia pats pirkimo–pardavimo sutarties vykdymo būdas – kaip minėta, V. B. atsiskaitinėjo su V. B. ne grynaisiais pinigais ar kitais sunkiai patikrinamais būdais, bet mokėjimo nurodymais į banko sąskaitas, be to, mokėjimai buvo atliekami ne UAB „Electus“ ar jo kreditoriams tiesiogiai, bet pačiam turto savininkui V. B.. Šiame kontekste akcentuotina, kad, kaip jau buvo minėta, pirkimo–pardavimo sutartis, kurią šioje byloje ginčijo ieškovės, ir V. B. atlikti gautų iš V. B. pinigų pervedimai (lėšų panaudojimas) laikytini savarankiškais, atskirai ginčijamais sandoriais, savo ruožtu ieškovių akcentuojamos kasacinio teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-19-969/2015, kurioje įrangos pardavimo sandoris buvo vertinamas kaip sandorių grandinės dalis, ratio decidenti iš esmės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių, be kita ko ir tuo, kad minėtoje kasacinio teismo byloje skolininkas iš kasatoriaus pagal ginčo sandorį gautus už įrangą pinigus panaudojo atsiskaitymams su pačiu kasatoriumi, o ne su kitu asmeniu, tuo labiau hipotekos kreditore, kaip kad šiuo metu nagrinėjamos bylos atveju. Nors „turto išlaisvinimo“ schemos egzistavimą ieškovės grindžia ir tuo, kad V. B. nesistengė grąžinti skolų savo kreditoriams, o 2015 m. pradžioje inicijavo fizinio asmens bankrotą, pastebėtina, kad nuo ginčo sutarties sudarymo iki fizinio asmens bankroto bylos inicijavimo praėjo daugiau nei metai, be to, fizinio asmens bankroto byloje pripažintas V. B. nesąžiningumas savaime nėra pakankamas V. B. nesąžiningumui konstatuoti ir šioje byloje, tuo labiau, kad CK 6.67 straipsnyje esanti nesąžiningumo prezumpcija yra taikoma tik konkretaus sandorio, kurį tarpusavyje sudarė artimi giminaičiai, tačiau ne visų šių giminaičių (taigi ir V. B.) sudaromų sandorių su trečiaisiais asmenimis (ne giminaičiais), atžvilgiu, kitaip tariant, V. ir V. B. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas savaime nelemia V. B. nesąžiningumo plačiąją prasme, t. y. žinojimo ar turėjimo žinoti, jog V. B., sandorio pagrindu gavęs lėšas, vengs vykdyti įsipareigojimus savo kreditoriams ar pan., tuo tarpu atsiskaitymas su hipotekos kreditorimi, kaip minėta, nėra kreditorių teisių pažeidimas, taigi ir žinojimas apie šią aplinkybę, priešingai nei interpretuoja ieškovės, nepagrindžia buvus nesąžiningam V. ir V. B. susitarimui.
  18. Apibendrinus visus pirmiau nurodytus teisinius ir faktinius aspektus, pripažintina, kad ieškovės neįrodė vienos iš būtinųjų actio Pauliana institutui taikyti sąlygų – kreditorių teisių pažeidimo (CPK 178 straipsnis), o, kaip ne kartą pasisakyta kasacinio teismo praktikoje, nenustačius bent vienos iš būtinųjų sąlygų visumos, nėra pagrindo sandorį pripažinti negaliojančiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010 ir kt.). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovių ieškinys buvo tenkintas nepagrįstai, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovių UAB „Marių prekyba“, „Boslita“ ir Ko bei „GS Investicija“ ieškinys atmestinas.
  19. Kadangi kiti apeliaciniuose skunduose ir atsiliepimuose į juos nurodyti argumentai nebedaro įtakos šios bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl jų nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
  1. Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.
  2. Pastebėtina, kad Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. papildomu sprendimu pirmosios instancijos teismas išsprendė bylinėjimosi išlaidų ieškovei UAB „Boslita“ ir Ko atlyginimo klausimą, kuris nebuvo išspręstas 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu. Kadangi ieškinys yra atmestas ir ieškovės neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimo iš atsakovų priteisimą, naikintinas ir papildomas sprendimas.
  3. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad V. B. pateikė prašymą priteisti jam jo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bei įrodymus, pagrindžiančius, kad advokato pagalbai pirmosios instancijos teisme apmokėti atsakovas patyrė 900 Eur išlaidų (atsiliepimo į ieškinį, tripliko surašymas, 1,5 val. atstovavimas teismo posėdžiuose ir prašymo parengimas). Už apeliacinį skundą V. B. sumokėjo 1 792 Eur žyminį mokestį, o advokatui, kuris neatstovavo V. B. pirmosios instancijos teisme, už apeliacinio skundo parengimą sumokėjo 1 500 Eur. Už kasacinį skundą atsakovas taip pat sumokėjo 1792 Eur žyminį mokestį bei patyrė 1415,70 Eur išlaidų advokato pagalbai, rengiant kasacinį skundą, apmokėti.
  4. Atsakovas V. B. taip pat pateikė įrodymus, pagrindžiančius 37,50 Eur žyminio mokesčio už apeliacinės instancijos teismui pateiktą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones sumokėjimą, taip pat 81,68 Eur išlaidas už prašymo dėl nuosavybės teisės perregistravimo parengimą, 363 Eur už prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones parengimą, 63,53 Eur už pranešimo Registrų centrui ir antstoliams rengimą, 108,90 Eur už 1 val. teisines konsultacijas ir 417,45 Eur už rašytinių paaiškinimų rengimą.
  5. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 98 straipsniais, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcijos aktualios atitinkamo procesinio dokumento parengimo arba atstovavimo teismo posėdyje momentu) nuostatomis, konstatuoja, kad atsakovui V. B. iš ieškovių lygiomis dalimis priteistina visa atsakovo pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų 900 Eur suma, t. y. iš kiekvienos ieškovės po 300 Eur; taip pat visa bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme 3 207,70 Eur suma, t. y. po 1069,23 Eur iš kiekvienos ieškovės; ir, sumažinus maksimalius dydžius viršijančias sumas už prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones parengimą iki 335,48 Eur, už 1 val. teisines konsultacijas iki 83,87 Eur ir už rašytinių paaiškinimų rengimą iki 335,48 Eur, apeliacinės instancijos teismuose patirtų 4 229,54 Eur išlaidų atlyginimą, t. y. po 1 409,85 Eur iš kiekvienos ieškovės.
  6. Atsakovai R. ir V. B. pateikė į bylą įrodymus, kad už apeliacinį skundą sumokėjo 50 Eur žyminio mokesčio, o likusios dalies, t. y. 1742 Eur sumos sumokėjimas buvo atidėtas pirmosios instancijos teismo 2016 m. birželio 15 d. nutartimi. Nors Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, pirmosios instancijos teismas buvo išdavęs Valstybinei mokesčių inspekcijai vykdomuosius raštus dėl šios sumos išieškojimo iš atsakovų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad patvarkymai dėl vykdomojo dokumento grąžinimo, iš kurių būtų galima spręsti, jog minėti vykdomieji raštai buvo įvykdyti, į bylą gauti nebuvo, todėl atidėto žyminio mokesčio suma lygiomis dalimis, t. y. po 580,67 Eur, priteistina į valstybės biudžetą iš ieškovių, o taip pat kiekvienam atsakovui (R. ir V. B.) iš kiekvienos ieškovės priteistina po 8,33 Eur sumokėto žyminio mokesčio išlaidoms atlyginti.
  7. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. vasario 22 d. ieškovei UAB „Boslita“ ir Ko pagal tuo metu įsiteisėjusį teismo sprendimą išdavė vykdomuosius raštus dėl bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš atsakovų V. B., R. B., V. B. ir A. B., nurodydamas, kad iš kiekvieno atsakovo ieškovei UAB „Boslita“ ir Ko priteista iš viso po 318,75 Eur. Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų, 2017 m. birželio 22 d. Klaipėdos apygardos teisme civilinėje byloje Nr. e2-472-265/2016 buvo gauti patvarkymai dėl vykdomojo dokumento grąžinimo, iš kurių matyti, kad vykdomieji dokumentai dėl 318,75 Eur išieškojimo iš atsakovų V. B. ir A. B. yra įvykdyti visa apimtimi. Apeliacinės instancijos teismui panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, kuriuo ieškinys atmestas ir bylinėjimosi išlaidos perskirstytos, taikytinas panaikinto sprendimo įvykdymo atgręžimas (CPK 760, 762 straipsniai) – ieškovė UAB „Boslita“ ir Ko įpareigotina grąžinti atsakovams V. ir A. B. iš jų išieškotas bylinėjimosi išlaidas, t. y. po 318,75 Eur kiekvienam.
  8. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme patirta 22,24 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, kasacinėje instancijoje – 3,68 Eur, todėl, vadovaujantis CPK 96 straipsniu, iš ieškovių į valstybės biudžetą lygiomis dalimis, t. y. po 8,64 Eur, priteistinas procesinių dokumentų siuntimo išlaidų atlyginimas.

13Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

14Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą ir Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 18 d. papildomą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovių uždarųjų akcinių bendrovių „Marių prekyba“, „Boslita“ ir Ko bei „GS Investicija“ ieškinį atmesti.

15Priteisti atsakovui V. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovių uždarųjų akcinių bendrovių „Marių prekyba“ (juridinio asmens kodas 300117939), „Boslita“ ir Ko (juridinio asmens kodas 134953234) bei „GS Investicija“ (juridinio asmens kodas 300648968) po 300 Eur (tris šimtus eurų) iš kiekvienos bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.

16Priteisti atsakovui V. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovių uždarųjų akcinių bendrovių „Marių prekyba“ (juridinio asmens kodas 300117939), „Boslita“ ir Ko (juridinio asmens kodas 134953234) bei „GS Investicija“ (juridinio asmens kodas 300648968) po 1069,23 Eur (tūkstantį šešiasdešimt devynis eurus 23 ct) iš kiekvienos bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasacinės instancijos teisme, atlyginimą.

17Priteisti atsakovui V. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovių uždarųjų akcinių bendrovių „Marių prekyba“ (juridinio asmens kodas 300117939), „Boslita“ ir Ko (juridinio asmens kodas 134953234) bei „GS Investicija“ (juridinio asmens kodas 300648968) po 1 409,85 Eur (tūkstantį keturis šimtus devynis eurus 85 ct) iš kiekvienos bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimą.

18Priteisti atsakovui V. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovių uždarųjų akcinių bendrovių „Marių prekyba“ (juridinio asmens kodas 300117939), „Boslita“ ir Ko (juridinio asmens kodas 134953234) bei „GS Investicija“ (juridinio asmens kodas 300648968) po 8,33 Eur (aštuonis eurus 33 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

19Priteisti atsakovei R. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovių uždarųjų akcinių bendrovių „Marių prekyba“ (juridinio asmens kodas 300117939), „Boslita“ ir Ko (juridinio asmens kodas 134953234) bei „GS Investicija“ (juridinio asmens kodas 300648968) po 8,33 Eur (aštuonis eurus 33 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

20Taikyti sprendimo įvykdymo atgręžimą – įpareigoti ieškovę uždarąją akcinę bendrovę „Boslita“ ir Ko (juridinio asmens kodas 134953234) grąžinti atsakovams V. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 318,75 Eur (tris šimtus aštuoniolika eurų 75 ct) kiekvienam.

21Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš ieškovių uždarųjų akcinių bendrovių „Marių prekyba“ (juridinio asmens kodas 300117939), „Boslita“ ir Ko (juridinio asmens kodas 134953234) bei „GS Investicija“ (juridinio asmens kodas 300648968) po 580,67 Eur (penkis šimtus aštuoniasdešimt eurų 67 ct) iš kiekvienos žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.

22Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita LT247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš ieškovių uždarųjų akcinių bendrovių „Marių prekyba“ (juridinio asmens kodas 300117939), „Boslita“ ir Ko (juridinio asmens kodas 134953234) bei „GS Investicija“ (juridinio asmens kodas 300648968) po 8,64 Eur (aštuonis eurus 64 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.

23Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartimi atsakovo V. B. turtui taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5.
  1. Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB)... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7.
    1. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gegužės 17... 8. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai... 9.
      1. Atsakovai V. B. ir R. B. apeliaciniame skunde... 10. Teisėjų kolegija... 11. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai... 12.
        1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro... 13. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 14. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą ir Klaipėdos... 15. Priteisti atsakovui V. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovių... 16. Priteisti atsakovui V. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovių... 17. Priteisti atsakovui V. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovių... 18. Priteisti atsakovui V. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovių... 19. Priteisti atsakovei R. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovių... 20. Taikyti sprendimo įvykdymo atgręžimą – įpareigoti ieškovę uždarąją... 21. Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių... 22. Priteisti į valstybės biudžetą (išieškotoja – Valstybinė mokesčių... 23. Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. vasario 10 d. nutartimi atsakovo...