Byla e2-1207-553/2018
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Upynalė“ bankrotas pripažintas tyčiniu, civilinėje byloje Nr. eB2-285-258/2018 pagal pareiškėjos restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Toleita“ prašymą pripažinti atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Upynalė“ bankrotą tyčiniu, suinteresuotas asmuo V. Z

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi suinteresuoto asmens V. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Upynalė“ bankrotas pripažintas tyčiniu, civilinėje byloje Nr. eB2-285-258/2018 pagal pareiškėjos restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Toleita“ prašymą pripažinti atsakovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Upynalė“ bankrotą tyčiniu, suinteresuotas asmuo V. Z.,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartimi UAB „Upynalė“ iškelta bankroto byla. Nutartis įsiteisėjo 2017 m. vasario 2 d.
  2. Pareiškėja RUAB „Toleita“ kreipėsi į teismą prašydama pripažinti UAB „Upynalė“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad egzistuoja Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų požymiai pripažinti UAB „Upynalė“ bankrotą tyčiniu.
  3. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartimi netenkino prašymo pripažinti atsakovės BUAB „Upynalė“ bankrotą tyčiniu.
  4. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. gruodžio 1 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį panaikino ir klausimą dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Upynalė“ bankroto pripažinimo tyčiniu perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, jog Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. B2-6146-232/2012 turi prejudicinę reikšmę šioje byloje, iš esmės nesprendė ir nenustatė faktinio įmonės nemokumo momento, netyrė ir nevertino apeliantės nurodomų aplinkybių dėl atsakovės valdymo organų pareigos, numatytos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, nevykdymo, sudarytų sandorių, veiklos, įsipareigojimų kreditoriams ir jų dinamikos nuo 2009 m. iki bankroto bylos iškėlimo.
  5. Pareiškėja RUAB „Toleita“ pateikė patikslintą pareiškimą, kuriame prašė pripažinti BUAB „Upynalė“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad BUAB „Upynalė“ bankrotas pripažintinas tyčiniu dėl nesikreipimo dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas); įmonės buhalterinės apskaitos apgaulingo tvarkymo (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas) bei nuostolingų sandorių sudarymo (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
  6. UAB „Upynalė“ laikytina tapusi nemokia 2009 m. birželio 2 d., kuomet UAB „SEB VB lizingas“ vienašališkai nutraukė išperkamosios nuomos sutartį, nes pagal 2008 m. balanso duomenis mažiausiai 80 procentų viso įmonės turto sudarė kreditoriaus perduoti naudotis žemės sklypai; įmonės vadovas turėjo suprasti, kad nutraukus sutartį visa skola šiam kreditoriui taps pradelsta, žemės sklypai turės būti perduoti lizingo davėjui, todėl privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o ne didinti tuo metu jau turimus įsipareigojimus.
  7. BUAB „Upynalė“ bankroto administratorius patvirtino, kad jam iki šiol nėra perduoti visi įmonės dokumentai. Įmonės vadovas nenurodo, dėl kokių priežasčių įmonė nuo 2009 m. VĮ Registrų centrui neteikia finansinės atskaitomybės dokumentų. Byloje nustatyta, kad įmonės vadovas selektyviai teikia buhalterinės apskaitos duomenis.
  8. Suinteresuotas asmuo nepaaiškino aplinkybių dėl to, jog UAB „Upynalė“, būdama nemoki nuo 2009 m. birželio 2 d., 2009 m. birželio 4 d. sudarė paskolos sutartį su pareiškėja, pagal kurią į UAB „Upynalė“ sąskaitą buvo pervesta 250 000 Lt bei tą pačią dieną dalis šių lėšų (120 000 Lt) buvo pervesta į įmonės vadovo V. Z. asmeninę banko sąskaitą. Nemokios įmonės sudaryta paskolos sutartis buvo ne tik ekonomiškai nenaudinga pačiai įmonei, bet ir padarė žalos pareiškėjai, nes būtent pareiškėjai teiktos realios atsakovo finansinės būklės neatspindinčios tarpinės finansinės atskaitomybės. Įmonės vadovo atlikti nesąžiningi veiksmai pagrindžia pareiškėjos poziciją, kad faktiškai nemokios įmonės būklė buvo sąmoningai bloginama, skolinantis pinigines lėšas iš pareiškėjos, tuo pačiu darant žalą pačiai pareiškėjai ir kitiems kreditoriams.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. gegužės 16 d. nutartimi pripažino BUAB „Upynalė“ bankrotą tyčiniu.
  2. Teismas nustatė, kad pagal 2008 m. UAB „Upynalė“ finansinės atskaitomybės duomenis įmonės turto vertė sudarė 5 578 338,45 Eur (19 560 887 Lt). Įmonės balanse ilgalaikiu turtu buvo apskaityta pagal 2007 m. birželio 14 d. išperkamosios nuomos sutartį kreditoriaus AB SEB banko (AB „SEB lizingas“ turto, teisių ir pareigų perėmėjo) įmonei perduoti naudoti 9 žemės sklypai, įgyvendinant investicinį projektą Klaipėdos mieste, susijusį su žemės ūkio paskirties žemės sklypų vystymų iki gyvenamojo kvartalo užstatymo. UAB „SEB lizingas“ 2009 m. birželio 2 d. nutraukusi išperkamosios nuomos sutartį, ėmėsi priemonių nuosavybės teise priklausančio turto susigrąžinimui. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-1750-798/2011) iš UAB „Upynalė“ UAB „SEB lizingas“ naudai priteista 90 015,50 Eur (310 805,51 Lt) skolos, 16 202,79 Eur (55 944,98 Lt) delspinigių, 2 220,81 Eur (7668 Lt) žyminis mokestis, 6 % metinės palūkanos nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2010-07-21) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Paminėtoje byloje UAB „Upynalė“, sutikusi su pareikštais reikalavimais, nurodė, jog jau kurį laiką jokios veiklos nevykdo ir negauna jokių pajamų. Per laikotarpį nuo paminėtos bylos iškėlimo teisme iki UAB „Upynalė“ bankroto bylos iškėlimo priskaičiuota 41 658,52 Eur procesinių palūkanų. Viso bankroto byloje kreditoriaus AB SEB bankas patvirtintas 1 387 267,65 Eur kreditorinis reikalavimas.
  3. Teismas, įvertinęs aplinkybes, kad juridinių asmenų registrui UAB „Upynalė“ finansinės atskaitomybės dokumentų neteikė nuo 2009 m.; teismui pateiktuose įmonės direktoriaus V. Z. pasirašytuose 2010 m. gruodžio 31 d., 2011 m. kovo 31 d., 2011 m. birželio 30 d. balansuose buvo apskaitytas materialus turtas – žemė – 2 639 337 Eur (9 113 103 Lt) vertės, kai faktiškai šis turtas 2009 m. birželio 2 d. nutraukus lizingo sutartį 2009 m. birželio 18 d. priėmimo perdavimo aktu grąžintas UAB „SEB lizingas“ ir nebegalėjo būti apskaitomas UAB „Upynalė“ balanse, padarė išvadą, jog BUAB „Upynalė“ buvęs vadovas aplaidžiai ir/arba apgaulingai organizavo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma bendrovės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti įmonės komercinės, ūkinės, finansinės būklės rezultatus ar įvertinti turtą. Aplinkybė, jog Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartimi UAB „Upynalė“ nebuvo iškelta bankroto byla, nesudaro pagrindo aplaidaus ir/arba apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo pateisinimui.
  4. Teismas nurodė, jog kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad jeigu įmonei esant faktiškai nemokiai, jos vadovas nesikreipia į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o toliau didina įmonės įsipareigojimus, tai tokia įmonės vadovo veikla gali būti vertinama kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto. Teismas nurodė, jog įmonės vadovui turėjo būti žinoma ir suprantama, kad įmonė nuo 2009 m. birželio mėn. aktyvios veiklos nebevykdė, įmonės įsiskolinimai kreditoriams augo. Nuo 2010 m. liepos 28 d. UAB „Upynalė“ buvo taikytas 106 218,28 Eur (366 750,49 Lt) areštas įmonės turtinėms teisėms ir piniginėms lėšoms. Nuo 2011 m. pradžios įmonė nebepajėgė mokėti privalomų mokesčių valstybei. Byloje nėra įrodymų, liudijančių, jog įmonė nuo 2009 m. liepos mėnesio turėjo pakankamai turto ir lėšų atsiskaityti su kreditoriais.
  5. Teismas konstatavo, jog įmonei faktiškai nevykdant veiklos pavėluotas bankroto bylos iškėlimas pažeidžia tiek jau esančių įmonės kreditorių (toliau didėja įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, teikia nemokiai įmonei paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Suinteresuotas asmuo V. Z. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį; priimti naujus įrodymus: Centrinės hipotekos įstaigos 2013 m. vasario 4 d. raštu Nr. B34-552(13) suformuotą Hipotekos registro išrašą ir vienašališkai UAB „SEB lizingas“ pasirašytą 2009 m. birželio 18 d. priėmimo perdavimo aktą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Spręsdamas, kad UAB „Upynalė“ buvo apgaulingai tvarkoma buhalterinė apskaita, finansinės atskaitomybės dokumentuose buvo rodomas turtas, kurio įmonėje nebuvo, teismas nepagrįstai vadovavosi UAB „SEB lizingas“ pasirašytu 2009 m. birželio 18 d. priėmimo perdavimo aktu, nes jis pasirašytas tik kreditoriaus, dokumente kaip UAB „Upynalė“ direktorė nurodyta D. B. nebuvo direktore ir neturėjo įgaliojimų pasirašyti tokio pobūdžio dokumentų.
    2. Fiktyvus 2009 m. birželio 18 d. priėmimo perdavimo aktas, vykstant deryboms dėl išperkamosios nuomos sutarties Nr. 2007-060171 atnaujinimo, užtikrinant šios sutarties prievolių vykdymą papildomai pasirašyti apelianto, N. J. ir UAB „VKK Investicija“ hipotekos sandoriai, paneigia teismo nustatytą aplinkybę, kad 2009 m. birželio 18 d. priėmimo perdavimo aktu grąžinus turtą UAB „SEB lizingas“, grąžintas turtas (žemės sklypai) nebegalėjo būti apskaitomas UAB „Upynalė“ balanse.
    3. Nuo 2012 m. žemės sklypai UAB „Upynalė“ balanse nebeapskaitomi, nepavykus rasti kompromiso dėl išperkamosios nuomos sutarties tolesnio vykdymo. Teismas nepagrįstai padarė išvadą dėl aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo.
    4. 2009 m. prasidėjus ekonominei krizei buvo sustabdytas investicinio projekto, susijusio su įsigytų žemės ūkio paskirties žemės sklypų Klaipėdos mieste vystymu iki gyvenamojo kvartalo užstatymo, infrastruktūros sukūrimo ir gyvenamojo ploto pardavimo, vystymas, todėl UAB „Upynalė“ neteko pajamų. UAB „Upynalė“ 2007 m. rugsėjo 17 d. jungtinės veiklos sutartis su UAB „VKK Investicija“, UAB „Vicus“, UAB „VKK Kaunas“, UAB „VKK Vilnius“, UAB „VKK Klaipėda“, 2009 m. sausio 20 d. jungtinės veiklos sutartis Nr. 09/01/20 tarp pareiškėjos UAB „Toleita“ ir UAB „Nikartas“ bei 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutartis Nr. 09-06-04, pagal kurią pareiškėjos kontrahentas UAB „Nikartas“ atliko 250 000 Lt pavedimą UAB „Upynalė“, patvirtina, kad visos šios įmonės siekė rekonstruoti prekybos centrą „Kalniečiai“ ir atkurti jo pridėtinę vertę. Tačiau negavus reikiamo finansavimo rekonstrukcijos užbaigimui, pastatas prarado potencialius ir esamus patalpų nuomininkus, dėl ko teko mažinti nuomos patalpų kainas. Taigi, nepakankamas patalpų išnuomojimas ir kainų mažinimas tapo pagrindine apyvartinių lėšų trūkumo priežastimi, lėmusia UAB „Upynalė“ nesugebėjimą laiku vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Turėdama finansinių sunkumų įmonė naujų sandorių nesudarinėjo, finansinių įsipareigojimų neprisiėmė, todėl nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais nedidėjo.
    5. UAB „Upynalė“ sudarytais sandoriais bei kitokia įmonės veikla nebuvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo, po 2009 m. krizės įmonės veikla nebuvo nukreipta turtinei padėčiai dar labiau bloginti. Į bylą pateikti duomenys liudija, kad apeliantas investavo asmenines lėšas tam, kad įmonė turėtų kuo daugiau apyvartinių lėšų savo veiklai vykdyti; visos ūkinės operacijos buvo apskaitomos. Be to, kaip skunde nurodyta, iki 2012 m. buvo deramasi su UAB „SEB lizingas“ dėl išperkamosios nuomos sutarties atnaujinimo, šiuo tikslu apeliantas įkeitė asmeninį turtą. Skundžiamoje nutartyje teismas nenustatė apelianto, kaip UAB „Upynalė“ direktoriaus sąmoningų veiksmų – sąmoningai blogo įmonės valdymo, sąmoningų į įmonės padėties pabloginimą nukreiptų veiksmų, dėl kurių UAB „Upynalė“ būtų tapusi nemokia, ar tyčiniais veiksmai faktiškai nemokios įmonės padėtis dar labiau pabloginta.
    6. Pateikiamų rašytinių įrodymų pateikimo būtinybė atsirado tik paskelbus ginčijamą Vilniaus apygardos teismo nutartį.
  2. Pareiškėja RUAB „Toleita“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Tik atskirajame skunde apeliantas ginčija AB SEB lizingas 2009 m. birželio 18 d. priėmimo perdavimo aktą, esą jis pasirašytas vienašališkai tik kreditoriaus, nors 2007 m. birželio 14 d. išperkamosios nuomos sutarties nutraukimo bei žemės sklypų perdavimo kreditoriui aplinkybėmis savo poziciją pareiškėja grindė patikslintame pareiškime. CPK 306 straipsnio 2 dalis draudžia skundą grįsti aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Teismo išvados padarytos, įvertinus visus byloje esančius įrodymus, o ne vien šį aktą.
    2. Apelianto nurodomos aplinkybės dėl vestų derybų su AB SEB lizingas neįrodytos, jų nepatvirtina su skundu teikiami dokumentai, be to, jomis nebuvo remtasi bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
    3. Nepaisant apelianto, akcininkės N. J. bei UAB „VKK Investicija“ turto įkeitimo 2009 m. gegužės 12 d. bei 2009 m. gegužės 18 d. sutartinio įkeitimo lakštais, AB SEB lizingas 2009 m. gegužės 25 d. įspėjo ir 2009 m. birželio 2 d. vienašališkai nutraukė išperkamosios nuomos sutartį. Įrodymų, pagrindžiančių vestas derybas po vienašališko sutarties nutraukimo, apeliantas nepateikia. Be to, byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl apelianto, kaip įmonės valdymo organo, fiduciarinių pareigų pažeidimo, nesistengiant atnaujinti išperkamosios nuomos sutartį; pagrindu pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu buvo savalaikis nesikreipimas dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei tapus nemokiai po vienašališko išperkamosios nuomos sutarties nutraukimo.
    4. Apelianto nurodomas derybų su AB SEB lizingas vedimas negali būti pagrindu atspindėti ginčo žemės sklypus įmonės buhalterinėje apskaitoje. Be to, ginčydamas 2009 m. birželio 18 d. priėmimo perdavimo aktą, apeliantas nenurodo, kodėl būdamas įmonės vadovu atsisakė šį aktą pasirašyti. Kita vertus, sprendžiant dėl įmonės nemokumo nuo 2009 m., nėra reikšmingas priėmimo perdavimo akto surašymo pagrįstumas, nes apeliantas neginčija, kad faktiškai žemės sklypais po jų perdavimo įmonė nedisponavo, jokios veiklos nevykdė.
    5. Apeliantas nepaaiškina ir nepagrindžia aplinkybių, kodėl nebuvo kreiptasi dėl bankroto bylos iškėlimo 2012 m., kuomet, apelianto teigimu, nepavyko derybos su AB SEB lizingas.
    6. Apeliantas, teigdamas, kad įmonė naujų sandorių nesudarinėjo ir neprisiėmė naujų įsipareigojimų, nutyli apie 2009 m. birželio 4 d. sudarytą paskolos sutartį su pačiu apeliantu.
    7. Apelianto argumentų prieštaringumą patvirtina ir aplinkybė, kad byloje esantys ir kreditoriui UAB „Toleita“ teikti 2010 m., 2011 m. įmonės finansinės atskaitomybės dokumentai nebuvo teikiami VĮ Registrų centras, taip siekiant sudaryti mokios įmonės regimybę kreditoriui.

4Teisėja

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).
  2. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria BUAB „Upynalė“ bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus.

5Dėl apelianto pateiktų rašytinių įrodymų

  1. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė rašytinius įrodymus: Centrinės hipotekos įstaigos 2013 m. vasario 4 d. raštu Nr. B34-552(13) suformuotą Hipotekos registro išrašą ir vienašališkai UAB „SEB lizingas“ pasirašytą 2009 m. birželio 18 d. priėmimo perdavimo aktą; nurodė, kad rašytinių įrodymų pateikimo būtinybė atsirado tik paskelbus ginčijamą Vilniaus apygardos teismo nutartį. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į nagrinėjamoje byloje vyraujantį viešąjį interesą, į pateikiamų duomenų reikšmę vertinant apelianto veiksmus tyčinio bankroto požymių nustatymo kontekste, siekdamas visapusiškai išnagrinėti bylą naujai pateiktus dokumentus priima ir vertina juos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).

6Dėl tyčinio bankroto požymių

  1. ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, esant ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).
  2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką bylose dėl įmonių tyčinio bankroto, yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017 ir joje nurodoma kasacinio teismo praktika).
  3. Aktualiausioje kasacinio teismo praktikoje tyčinio bankroto klausimu taip pat pažymėta, kad ĮBĮ 20 straipsnyje detalizuoti kriterijai, pagal kuriuos turi būti sprendžiama, ar bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu. Tokia išvada, be kita ko, darytina iš ĮBĮ 20 straipsnio 1 dalies, pagal kurią teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu tik esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems tyčinio bankroto požymiams. Taigi, jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
  4. Nurodytas teisinis reglamentavimas ir kasacinio teismo praktika patvirtina, kad sprendžiant klausimą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, nereikia nustatyti visų ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir (ar) 3 dalyse įtvirtintų tyčinio bankroto kriterijų, o užtenka nustatyti bent vieną iš šių kriterijų, tik svarbu, kad nustatytas (-i) kriterijus (-ai) būtų taikomas (-i) kartu su ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateikiamu tyčinio bankroto apibrėžimu, t. y. turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
  5. Pirmosios instancijos teismas BUAB „Upynalė“ bankrotą pripažino tyčiniu, padaręs išvadą, kad egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktuose įtvirtinti tyčinį bankrotą kvalifikuojantys požymiai: įmonės valdymo organas nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu: įmonė nuo 2009 m. birželio mėnesio jau buvo nemoki, tačiau jos vadovas nevykdė įstatymuose nustatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; nevykdė pareigos organizuoti tinkamą buhalterinę apskaitą (1 punktas); teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai: Juridinių asmenų registrui finansinės atskaitomybės dokumentai neteikti nuo 2009 m., byloje esančiuose 2010 m., 2011 m. balansuose nurodytas realiai tuo metu neturėtas turtas (5 punktas).
  6. Apeliantas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis teigia, jog teismas nepagrįstai vadovavosi AB „SEB lizingas“ pasirašytu 2009 m. birželio 18 d. priėmimo perdavimo aktu, nes jis pasirašytas tik kreditoriaus; šis fiktyvus priėmimo perdavimo aktas, vykstant deryboms dėl išperkamosios nuomos sutarties atnaujinimo ir užtikrinant šios sutarties prievolių vykdymą papildomai pasirašytais apelianto, N. J. ir UAB „VKK Investicija“ hipotekos sandoriais, paneigia teismo nustatytą aplinkybę, kad 2009 m. birželio 18 d. priėmimo perdavimo aktu grąžinus turtą AB „SEB lizingas“, šis turtas (žemės sklypai) nebegalėjo būti apskaitomas UAB „Upynalė“ balanse. Nepavykus rasti kompromiso dėl išperkamosios nuomos sutarties tolesnio vykdymo nuo 2012 m. žemės sklypai UAB „Upynalė“ balanse nebeapskaitomi. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad nurodyti skundo argumentai nėra pagrįsti.
  7. Bylos duomenimis, pagal 2007 m. birželio 14 d. išperkamosios nuomos sutartį UAB „VB SEB lizingas“ (turto, teisių ir pareigų perėmėjas AB „SEB lizingas“, vėliau AB SEB bankas) įmonei perdavė naudoti 9 žemės sklypus, skirtus investicinio projekto Klaipėdos mieste, susijusio su žemės ūkio paskirties žemės sklypų vystymų iki gyvenamojo kvartalo užstatymo, įgyvendinimui. Kaip nurodo ir pats apeliantas, AB ,,SEB lizingas“ 2009 m. gegužės 25 d. raštu pranešė apie galimą išperkamosios nuomos sutarties Nr. 2007-060171 nutraukimą nuo 2009 m. birželio 2 d. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1750-798/2011 nustatyta, kad UAB „Upynalė“ nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio nevykdė jai tenkančių prievolių pagal išperkamosios nuomos sutartį, todėl AB „SEB lizingas“ kreipėsi į teismą dėl skolos ir delspinigių priteisimo. Atsakovė UAB „Upynalė“ su reikalavimais sutiko. Byloje taip pat nustatyta, kad išperkamosios nuomos sutartis prieš terminą nutraukta 2009 m. birželio 2 d. Tuo tarpu apelianto naujai pateikti įrodymai liudija sutartinio įkeitimo sandorių sudarymą 2008 m. gruodžio 1 d., 2009 m. balandžio 30 d., 2009 m. gegužės 18 d. bei atitinkamai vėlesnį jų įregistravimą Hipotekos registre. Taigi, apelianto naujai į bylą pateikti įrodymai nepatvirtina jo nurodomų aplinkybių dėl derybų su AB „SEB lizingas“ vedimo, pastarajai nutraukus išperkamosios nuomos sutartį. Duomenų, kad po išperkamosios nuomos sutarties nutraukimo apeliantas būtų ėmęsis kokių nors veiksmų sutarties atnaujinimui ar pan., nėra. Priešingai, kaip minėta, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. vasario 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1750-798/2011 nustatyta, kad UAB „Upynalė“ sutiko su AB „SEB lizingas“ reikalavimais.
  8. Teigdamas, kad vienašalis 2009 m. birželio 18 d. priėmimo perdavimo aktas yra fiktyvus, apeliantas nepateikė duomenų apie šio sandorio nuginčijimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas vertina, kad teismas pagrįstai juo vadovavosi, spręsdamas tyčinio bankroto požymių nustatymo klausimą.
  9. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, yra pagrindas konstatuoti, jog lizingo davėjui nutraukus lizingo sutartį ir atsiėmus lizinguotą turtą UAB „Upynalė“ faktiškai tapo nemokia, nes pagal 2008 m. balanso duomenis mažiausiai 80 procentų viso įmonės turto sudarė kreditoriaus perduoti naudotis žemės sklypai. Atitinkama reali įmonės turtinė padėtis buvo žinoma/privalėjo būti žinoma jos vadovui, nes nustatyta, kad UAB „Upynalė“ jau nuo 2008 m. rugsėjo mėnesio nevykdė jai tenkančių prievolių pagal išperkamosios nuomos sutartį, o tai akivaizdžiai parodo, kad jau tuo metu įmonė negebėjo vykdyti jos veiklai ir egzistavimui užtikrinti ypač svarbių įsipareigojimų. UAB „“Upynalė“ vadovas privalėjo suprasti ir prievolių pagal išperkamosios nuomos sutartį nevykdymo pasekmes ir tai, kad, nutraukus pastarąją sutartį, visa skola šiam kreditoriui taps pradelsta, žemės sklypai turės būti perduoti lizingo davėjui, todėl privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir imtis visų įmanomų priemonių, kad nemokios įmonės kreditoriniai įsipareigojimai nedidėtų. Tačiau byloje nėra įrodymų, kad įmonės vadovas būtų ėmęsis proporcingų veiksmų įmonės veiklos atnaujinimui, nustatyta, kad faktiškai įmonei jau esant nemokiai jos vadovas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nesikreipė, o vėliau sekusiais sandoriais padidino įmonės kreditorinius įsipareigojimus. Bylos duomenimis, 2009 m. birželio 4 d. paskolos sutarties Nr. 09-06-04 pagrindu UAB „Toleita“ suteikė UAB „Upynalė“ 72 405 Eur (250 000 Lt) paskolą. 2009 m. birželio 6 d. šalys 252 080 Lt sumai pasirašė paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kurį UAB „Upynalė“ įsipareigojo apmokėti – 2009 m. liepos 5 d. Išrašas iš UAB „Upynalė“ AB Ūkio banke turėtos sąskaitos bei sąskaitų aktyvumo ataskaitos duomenys liudija, kad UAB „Nikartas“ (veikdamas 2009 m. sausio 20 d. jungtinės veiklos sutarties su UAB „Toleita“ pagrindu) 2009 m. birželio 5 d. pervedė UAB „Upynalė“ 250 000 Lt, tą pačią dieną 31 000 Lt grynaisiais išmokėti V. Z., bei 2009 m. birželio 6 d. dar 120 000 Lt pervesti jam kaip avansas; V. Z. įmokėjo į įmonės sąskaitą 2009 m. birželio 11 d. 5 500 Lt ir 2009 m. birželio 12 d. 79 600 Lt. Taigi esant nustatytam faktiniam UAB „Upynalė“ nemokumui nuo 2009 m. birželio mėnesio, tokie vadovo veiksmai, pasiimant paskolą bei dalį lėšų pervedant į asmeninę sąskaitą nepagrindžiant jų panaudojimo įmonės veiklai, vertintini kaip nemokios įmonės padėties bloginimas sąmoningais veiksmais. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, jog įmonė nagrinėjamu laikotarpiu būtų turėjusi pakankamai turto ir lėšų atsiskaityti su kreditoriais, nustatyta, kad nuo 2011 m. pradžios įmonė nebepajėgė mokėti net privalomų mokesčių valstybei.
  10. Taip pat, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, UAB „Upynalė“ buvęs vadovas aplaidžiai ir/arba apgaulingai organizavo įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas), nes juridinių asmenų registrui UAB „Upynalė“ finansinės atskaitomybės dokumentų neteikė nuo 2009 m.; o teismui pateiktuose įmonės direktoriaus V. Z. pasirašytuose 2010 m. gruodžio 31 d., 2011 m. kovo 31 d., 2011 m. birželio 30 d. balansuose buvo apskaitytas materialus turtas – žemė – 2 639 337 Eur (9 113 103 Lt) vertės, nors kaip nustatyta, faktiškai šis turtas 2009 m. birželio 2 d. nutraukus lizingo sutartį ir 2009 m. birželio 18 d. priėmimo perdavimo aktu grąžintas AB „SEB lizingas“, todėl nebegalėjo būti apskaitomas UAB „Upynalė“ balanse.
  11. Sprendžiant dėl įmonės vadovo, kaip valdymo organo, veiksmų tinkamumo, reikšminga kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-7-266/2006). Įmonės vadovo specifinis statusas ir įgaliojimai įmonės veikloje sąlygoja atitinkamus reikalavimus jo kompetencijai, kvalifikacijai ir pareigų vykdymui. Vadovas ne tik turi atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei (CK 2.87 straipsnio 1-6 dalys), bet ir užtikrinti bona fide bei maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012).
  12. Sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, įstatymas nereikalauja, kad būtų įrodyta įmonės vadovo tyčia, kaip kaltės forma. Teismų praktikoje pabrėžiama, jog tam, kad būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nėra būtina nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą, tačiau reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013). Įmonės tyčiniam bankrotui konstatuoti pakanka nustatyti, jog įmonės vadovas sąmoningai nevykdė įstatymo nustatytų vadovo pareigų, pažeidė kitus įstatymų reikalavimus, dėl to įmonė galėjo tapti nemokia, nors tyčia tokių padarinių – įmonės nemokumo – ir nesiekta. Kaip minėta, pagal suformuotą teismų praktiką tyčiniu bankrotu laikomi ne tik atvejai, kai įmonė tyčia privedama prie bankroto, bet ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-597/2013, 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017).
  13. Aptartos aplinkybės patvirtina, jog UAB „Upynalė“ vadovas V. Z. nors nuosekliai ir kryptingai nesiekė įmonės nemokumo, tačiau sąmoningai nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jam nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu; teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą tvarkė apgaulingai ir (arba) netinkamai (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktai), įmonei esant faktiškai nemokiai atliko tyčinius veiksmus dar labiau esmingai pabloginusius jos turtinę padėtį, todėl konstatuojamas priežastinis ryšys tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.
  14. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė klausimą dėl UAB „Upynalė“ bankroto pripažinimo tyčiniu, padarė teisingas išvadas dėl ĮBĮ įtvirtintų tyčinį bankrotą kvalifikuojančių požymių egzistavimo, todėl naikinti skundžiamą teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

7Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

8Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai