Byla A-342-858/2015
Dėl neturtinės žalos atlyginimo, palūkanų priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo, palūkanų priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas M. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4-7), prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), (toliau – ir atsakovas) 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; 2) priteisti 5 procentus palūkanų nuo administracinės bylos iškėlimo Kauno apygardos administraciniame teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

5Pareiškėjas skunde nurodė, jog į Kauno tardymo izoliatorių jis buvo patalpintas 2009 m. gegužės 23 d. ir buvo laikomas iki 2011 m. gruodžio 15 d. Visą šį laikotarpį jis buvo laikomas perpildytose patalpose, kuriose jam teko apie 2,5 kv.m ploto, nes nuolat buvo viršytas maksimalus suimtųjų skaičius kamerose. Pareiškėjui turėjo būti užtikrintas ne mažesnis kaip 3,6 kv.m. plotas. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad minėtu laikotarpiu jam nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai, kadangi atsakovas neturi įrengęs ilgalaikių pasimatymų kambarių. Dėl to vos nenutrūko socialiniai ryšiai su šeima. Socialinius ryšius pareiškėjas galėjo palaikyti tik trumpalaikių pasimatymų metu. Pabrėžė, kad Kauno tardymo izoliatoriuje jam buvo sudaryta galimybė tik kartą per savaitę praustis po dušu šiltu vandeniu. Pareiškėjas manė, kad jam turėjo būti sudaryta galimybė praustis bent 2 kartus per savaitę ir taip tinkamai užtikrinti savo kūno higieną. Dėl to pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala, nes jis patyrė dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimus, nepatogumus, emocinę depresiją, asmeninį pažeminimą ir t. t. Savo veiksmais atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalį, 38 straipsnio nuostatas, 2010 m. balandžio 26 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 nustatytas minimalaus ploto asmeniui normas, Europos kalinimo įstaigų taisyklių 18.3, 18.4 punktų reikalavimus, Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK, Bausmių vykdymo kodeksas) 7 straipsnio 1 dalies nuostatas, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas.

6Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu (b. l. 26-28) į pareiškėjo skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7Atsiliepime nurodė, kad suimtų asmenų pasimatymų tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymas (toliau – ir SVĮ, Suėmimo vykdymo įstatymas) bei 2009 m. birželio 1 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintos Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). SVĮ 22 straipsnyje numatyta, jog suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Pasimatymas negali trukti ilgiau kaip dvi valandas. Taisyklių 65 punktas reglamentuoja, jog trumpalaikis pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Pareiškėjas visą laiką, už kurį prašo priteisti neturtinę žalą, buvo suimtasis. Taigi teisės aktai nesuteikė teisės atsakovui suimtajam suteikti ilgalaikį pasimatymą ir, be to, atsakovas nėra kompetentingas pareiškėjui suteikti ilgalaikį pasimatymą. Sprendimą tuo klausimu priimti turi teisę tik ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis asmuo ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla. Atsakovas taip pat pabrėžė, kad pareiškėjas teigia, jog visą buvimo Kauno TI laiką buvo laikomas perpildytose patalpose, tačiau jo teiginių nepatvirtina faktiniai duomenys. Pareiškėjui tik atskirais laikotarpiais nebuvo užtikrintas minimalus plotas, kadangi buvo daug suimtųjų, o atsakovas neturi teisės atsisakyti priimti asmenį, jeigu jiems nutartimi buvo paskirta kardomoji priemonė suėmimas. Akcentavo, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis įpareigoja tardymo izoliatoriaus administraciją ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę suimtiesiems suteikti galimybę pasinaudoti pirtimi arba dušu. Kauno TI direktoriaus įsakymu yra patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), kuris įpareigoja administraciją kiekvienam suimtajam ar nuteistajam suteikti galimybę 1 kartą per savaitę 10 minučių pasinaudoti dušu. Aprašo 8 punkte nustatyta, jog, esant didesniam suimtųjų skaičiui nei duše vietų, galimybė pasinaudoti dušu gali būti pratęsta iki 5 minučių. Kauno tardymo izoliatoriuje yra 3 dušų patalpos po 3 vietas ir viena 4 vietų. Atsakovas pabrėžė, kad įrengtų vietų visiškai pakanka, jog kiekvienas suimtasis laisvai teisės aktų nustatytą laiką pasinaudotų dušu. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

8II.

9Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 13 d. sprendimu (b. l. 100-107) pareiškėjo M. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio senaties taikymo klausimą, vadovavosi administracinėje byloje nustatytomis teisiškai reikšmingomis faktinėmis aplinkybėmis, visuotinai priimtinais ir teismų praktikoje taikomais teisingumo bei protingumo principais, konkrečių asmenų atžvilgiu keliamais reikalavimais būti rūpestingais, apdairiais, aktyviai ginant savo pažeistas teises. Įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus ir jo paaiškinimą teisme, teismas darė išvadą, jog kilusio ginčo atveju turi būti vertinamas laikotarpis už 3 paskutinius metus, skaičiuojant atgal nuo kreipimosi į Kauno apygardos administracinį teismą dienos (2014 m. sausio 14 d.) – t. y. nuo 2011 m. sausio 14 d. iki 2011 m. gruodžio 15 d. (11 mėnesių), kadangi pareiškėjas skunde ir teismo posėdžio metu nurodė termino, kurio metu buvo pažeidinėjamos jo teisės, pabaigą – 2011 m. gruodžio 15 d. Teismas, darydamas šią išvadą, atsižvelgė į tai, kad pareiškėjas iki kreipimosi į Kauno apygardos administracinį teismą pakankamai ilgą laiką buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje – t. y. daugiau kaip 4 metus, ir jam objektyviai turėjo būti žinomos pagrindinės teisės aktų (įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų), reglamentuojančių bausmės atlikimo sąlygas, nuostatos. Teismas taip pat konstatavo, kad nenustatyta jokių Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.129, 1.130 straipsniuose įtvirtintų pagrindų, kurie duotų pakankamą pagrindą svarstyti klausimus ir apie ieškinio senaties terminų sustabdymą arba jų eigos nutraukimą. Pareiškėjo argumentus dėl žinių trūkumo teismas laikė nepakankamais, kadangi nuo 2009 m. gegužės 28 d. iki 2014 m. sausio 14 d. jis buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje iš esmės analogiškomis sąlygomis.

11Nustatė, kad realiai laisvės atėmimo bausmės pradžia pareiškėjui buvo skaičiuojama nuo sulaikymo momento – 2009 m. gegužės 13 d. Į Kauno tardymo izoliatorių kaip suimtasis pareiškėjas buvo patalpintas 2009 m. gegužės 28 d. ir buvo laikomas iki 2011 m. gegužės 15 d. Nuo 2011 m. sausio 14 d. iki 2011 m. gegužės 15 d. pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo patalpintas į kameras Nr. 203 ir Nr. 221. Be to, teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys patvirtina, kad baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu Kauno apygardos teismui (I instancijos teismas) buvo perduota 2010 m. liepos 10 d. Atsakovo pateikti duomenys (pareiškėjas šiems argumentams paneigti įrodymų nepateikė) patvirtina, kad atskirais laikotarpiais pareiškėjui teko mažesnė ploto norma, negu teisės aktais numatyta minimali. Be to, teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad į Kauno apygardos administracinį teismą pareiškėjas dėl minimalios ploto normos pažeidimo pirmą kartą kreipėsi tik 2014 m. sausio 14 d. Pareiškėjas šią aplinkybę patvirtino ir teismo posėdžio metu.

12Teismas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymu, Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:1999), patvirtintos Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 (su vėlesniais pakeitimais bei papildymais), 6.15 punktu, 2010 m., gegužės 11 d. Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu Nr. V-124 ir nurodė, kad pareiškėjo argumentai apie 5 kv.m. minimalų plotą vienam asmeniui yra nepagrįsti jokių nacionalinių teisės aktų nuostatomis.

13Dėl ilgalaikių pasimatymų neužtikrinimo teismas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1 dalimi bei 12 straipsnio 2 dalies 3 punktu ir nurodė, jog nagrinėjamu atveju atsakovas pareiškėjui pasimatymus galėjo leisti (suteikti), atsižvelgiant į šioje byloje taikomą ieškinio senaties terminą, tik teismo, kurio žinioje buvo baudžiamoji byla, rašytiniu sutikimu, tačiau teisės savo iniciatyva priimti sprendimo Kauno TI teisės aktai nesuteikė. Teismas konstatavo, kad šis pareiškėjo reikalavimas nukreiptas netinkamam atsakovui ir iš esmės yra nepagrįstas.

14Dėl prausimosi po dušu neužtikrinimo pažymėjo, jog Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis atsakovą įpareigoja ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę suimtiesiems (tame tarpe ir pareiškėjui) suteikti galimybę pasinaudoti pirtimi arba dušu. Ši tvarka detalizuota ir poįstatyminiu teisės aktu – Kauno TI direktoriaus įsakymu. Atsakovo atstovas nurodė (pareiškėjas šių aplinkybių nepaneigė), kad Kauno TI yra įrengtos 4 dušų patalpos. Dėl ko teismas darė išvadą, jog šių patalpų visiškai pakanka užtikrinti asmenų, laikomų Kauno TI, asmeninei higienai, todėl pareiškėjo skundą šioje dalyje taip pat atmetė kaip nepagrįstą.

15Rėmėsi Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir nurodė, kad civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau, vadovaujantis anksčiau nurodyta CK 6.271 straipsnio nuostata, viešosios (valstybės) atsakomybės atveju valdžios institucijos (jos darbuotojų) kaltė nėra būtinoji sąlyga šiai atsakomybei atsirasti. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl, sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

16Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformavęs teisminę praktiką, jog reikalavimas atlyginti neturtinę žalą turi būti pagrįstas ne vien tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bet ir pačios žalos padarymu. Todėl vien teiginys, jog mažesnis kameros plotas vienam asmeniui, prausimasis duše 1 kartą per savaitę arba teisės aktais nenumatytų ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas sukėlė dvasinius išgyvenimus, nežmoniškas kančias, antisanitarines sąlygas neturtinės žalos atlyginimui nelaikytinas pakankamu pagrindu. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) normos pareiškėjui numato pareigą įrodyti, kad tokie veiksmai tiesiogiai turėjo įtakos pareiškėjui ir ši įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes bei neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves. Be to, atsižvelgęs į CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasmę, teismas pabrėžė, jog priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, turi būti vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Neturtinės žalos prigimtis lemia tai, kad nėra galimybės šią žalą tiksliai apskaičiuoti, grąžinti nukentėjusįjį į buvusią padėtį ar rasti tikslų piniginį tokios žalos ekvivalentą. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, o ją patyręs asmuo turi pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, o teismas pagal teisinius kriterijus nustato priteistiną neturtinės žalos dydį. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjo prašoma atlyginti neturtinės žalos suma vertinama kaip nevaržanti teismo diskrecijos nustatyti neturtinės žalos dydį konkrečioje byloje ir yra tik viena reikšmingų bylai aplinkybių, į kurią teismas turi atsižvelgti. Teismas vertino, jog nežymiai mažesnis patalpų plotas, teisės aktais nenumatytų ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas, prausimasis duše 1 kartą per savaitę realiai (objektyviai) pareiškėjui negalėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima įvardinti kaip nežmogiškas kalinimo sąlygas, bendravimo galimybių sumažėjimą, asmens žeminimą, kankinimą ir kad tai būtų pakankamas pagrindas reikalauti neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, atlyginimo. Nežiūrint to, administracinės bylos duomenys patvirtina, jog atsakovas pareiškėjui užtikrino gyvenamąjį plotą, kuris iš esmės tik nežymiai (formaliai) atskirais etapais pažeidė teisės aktuose įtvirtinto minimalaus ploto normą. Iš to darė išvadą, jog šiuo aspektu atsakovas jokių neteisėtų veiksmų (neveikimo), duodančių pakankamą pagrindą neturtinės žalos konstatavimui, pareiškėjo atžvilgiu neatliko. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas taip pat akcentavo, kad išrašų iš medicininių dokumentų duomenys taip pat nepatvirtina pareiškėjo nurodytų išgyvenimų, kurie suteiktų pakankamą pagrindą neturtinės žalos priteisimui.

17III.

18Pareiškėjas M. R. apeliaciniu skundu (b. l. 108-113) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

19Apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjas periodiškai visą kalėjimo laikotarpį Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriui rašė skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau į juos nei karto nebuvo atsižvelgta.

20Atkreipia dėmesį, jog pirmą kartą į teismą pareiškėjas kreipėsi 2011 m. kovo 9 d., todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, neteisingai nustatė šį faktą. Apie savo pažeistas teises pareiškėjas sužinojo dar 2011 m., tačiau neturėdamas teisinių žinių negalėjo tinkamai apginti savo pažeistų teisių.

21Pažymi, kad nesutinka dėl taikyto trejų metų senaties termino, nes teismas turėjo taikyti bendrąjį dešimties metų ieškinio senaties terminą.

22Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 123-125) prašo apeliacinį skundą atmesti.

23Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjas rengdamas apeliacinį skundą nesilaikė Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo straipsnio reikalavimų, nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės pažeidimų ir skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, jis taip pat nenurodė naujų skundžiamų aplinkybių ir argumentų apeliaciniame skunde, taip pat nepateikė jokių argumentų Kauno apygardos administracinio teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui paneigti. Jo nurodytos bylos ir sprendimų jose interpretavimas, taip pat ir nuoroda į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso straipsnio dalį, sąmoningai nenurodant dalies, kuri turi būti taikoma pareiškėjo byloje, bei nenurodant Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo, kuris buvo priimtas pagal pareiškėjo skundą, yra klaidinantys apeliacinės instancijos teismą, siekiant prisiteisti pinigų.

24Teisėjų kolegija

konstatuoja:

25IV.

26Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas M. R. kildino iš to, kad jam Kauno tardymo izoliatoriuje nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, ir 5 procentų palūkanų nuo administracinės bylos iškėlimo Kauno apygardos administraciniame teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo priteisimo.

27Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

28Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai netenkino jo pateikto skundo.

29Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

30Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

31Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo laikomas suimtas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams.

32Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka, kad teismas nevertino viso laikotarpio, praleisto Kauno tardymo izoliatoriuje, nurodytų pažeidimų nenustatymu, nesutinka su nepriteistu neturtinės žalos atlyginimu, siekdama aiškumo, dėl pareiškėjo nurodytų galimų neteisėtų atsakovo veiksmų ir pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jų pasisako atskirai.

33Pažymėtina, jog pareiškėjas prašė priteisti žalą dėl netinkamų sąlygų Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 28 d. iki 2011 m. gruodžio 15 d., tuo tarpu atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį.

34Dėl nagrinėjamoje byloje taikyto trejų metų senaties termino, apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį adm. byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį adm. byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A662-3116/2011).

35Pastebėtina, jog įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.

36CK 1.125 straipsnio 1 dalis expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011). Taigi CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas yra lex specialis CK 1.125 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto bendrojo dešimties metų ieškinio senaties termino atžvilgiu. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, ar yra pagrindas taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostatas.

37Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2009 m. gegužės 28 d., skundą pareiškėjas pateikė 2014 m. sausio 14 d. Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, laikytina, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų palatos plotą vienam asmeniui, jis yra laikomas galimai antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau skundą teismui pateikė 2014 m. sausio 14 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį prašė taikyti atsakovo atstovas Kauno tardymo izoliatorius, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 28 d. iki 2011 m. sausio 13 d. turėjo pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą.

38CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

39Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes.

40Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

41Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008).

42Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, apeliaciniame skunde tik paaiškino, jog anksčiau negynė savo galimai pažeistų teisių, nes neturėjo teisinių žinių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė dideles dvasines kančias, emocinę depresiją, sukrėtimus, asmeninį pažeminimą ir kt. Teisėjų kolegijos vertinimu, jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir nebūtų laukęs nepagrįstai ilgą laiko tarpą. Be to, pareiškėjas, siekdamas gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą dėl neturtinės žalos atlyginimo ir neturėdamas lėšų savarankiškai susirasti advokatą, galėjo teisės aktų nustatyta tvarka dar nesuėjus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam ieškinio senaties terminui kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimų. Atitinkamai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2009 m. gegužės 28 d. iki 2011 m. sausio 13 d.

43Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus darytina išvada, jog sprendžiant dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrįstumo vertinamas reikalavimas priteisti neturtinę žalą dėl įvardintų galimai neteisėtų veiksmų pareiškėjo buvimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 14 d. iki 2011 m. gruodžio 15 d.

44Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu patalpų plotu nurodytu laikotarpiu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida.

45Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Taigi įvardinti aktai numato pareigą užtikrinti, kad asmenys būtų kalinami sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

46Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje Dorokhov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 66802/01, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.

47Vertinamu pareiškėjo buvimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu galiojo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas), kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus). Šiuo atveju iš Kauno tardymo izoliatoriaus pateikto atsiliepimo matyti, kad iš viso pareiškėjas per laikotarpį nuo 2011 m. sausio 14 d. iki 2011 m. gruodžio 15 d. Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas 335 dienas, iš kurių 156 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis vienam asmeniui tenkantis minimalus kalinimo plotas. Taigi pareiškėjas išties minėtą laikotarpį praleido kamerose, kurių plotas vienam asmeniui neatitiko reikalavimų, kameros, be kita ko, buvo užstatytos suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, todėl pareiškėjui tekęs plotas buvo mažas, kad jis galėtų judėti, ir nurodytą laikotarpį pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista.

48Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildintina iš to, kad jam Kauno tardymo izoliatoriuje nesuteikiami ilgalaikiai pasimatymai. Pirmiausia, pastebėtina, jog trumpalaikių pasimatymų tvarka bei ilgalaikių pasimatymų suteikimo ar nesuteikimo klausimas yra teisės į privataus asmens gyvenimą (Konvencijos 8 str.) ribojimo klausimas. Šiuo aspektu Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijusi su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, kad institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (žr., pvz., 2007 m. sausio 18 d. sprendimą byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 paragrafas; 2007 m. liepos 17 d. sprendimą byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 paragrafas, ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimą byloje Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 paragrafas).

49Dėl ilgalaikių pasimatymų, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje nurodyta, kad suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu. Šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis. Jei ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas (1 d.). Vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip dvi valandas (2 d.). Pasimatymų tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (4 d.). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nekėlė minėtų teisės normų konstitucingumo klausimo. Kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, pagal BVK bei Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nuostatas, palikti tardymo izoliatoriuose ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme asmenys (kaip šiuo atveju pareiškėjas) turi teisę į trumpalaikius, o ne ilgalaikius pasimatymus, o ilgalaikiai pasimatymai suteikiami tik nuteistiesiems, kurie atlieka bausmę pataisos namuose, nepilnamečių pataisos namuose, kalėjimuose, atvirosiose kolonijose. Kadangi paprastai tardymo izoliatoriuose paliekami asmenys tam tikram neilgam laikui (ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti, dėl bylų nagrinėjimo teisme), tik trumpalaikių pasimatymų tokiems asmenims galimybė taip pat negali būti laikoma neproporcinga asmens teisės į privatų gyvenimą ribojimo priemonė. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2009 m. gegužės 28 d. iki 2011 m. gruodžio 15 d., kol jam buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Tokiu būdu pareiškėjo teisė į ilgalaikius pasimatymus tuo laikotarpiu buvo pagrįstai ribojama. Be to, byloje nėra duomenų, o pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde to neginčija, kad pareiškėjui nebuvo suteikta teisė į trumpalaikius pasimatymus. Iš šių aplinkybių akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą nebuvo pažeista ar nepagrįstai apribota.

50Vertindama pareiškėjo argumentus dėl galimybės praustis po dušu ir pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jų, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Taip pat Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Kauno tardymo izoliatorius teismui pateiktame atsiliepime paaiškino, jog, suteikdamas suimtiems asmenims galimybę pasinaudoti dušu, vadovavosi minėto Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo nuostatomis, nustatančiomis, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu, o pareiškėjas iš esmės neneigia, jog jam tokia galimybė buvo sudaryta, taip pat pareiškėjas nekelia šių nuostatų teisėtumo klausimo. Taigi sudarant galimybę pareiškėjui vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu, teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti, todėl šis pareiškėjo skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo aspektu Kauno tardymo izoliatoriaus administracija neatliko neteisėtų veiksmų, iš kurių galėtų būtų kildinama pareiškėjo nurodyta žala.

51Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių suėmimo sąlygų (tam tikro gyvenamojo ploto nesuteikimas), nesudarymas nurodytu laikotarpiu tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, maisto nesuteikimas nurodytu laikotarpiu, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Įvertinusi byloje esančią medžiagą, taip pat tai, kad kamerų plotas, be kita ko, buvo užstatytas lovomis, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš tiesų pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažas, todėl tam tikrais laikotarpiais pareiškėjo teisė į minimalų plotą buvo pažeista. Taigi nors byloje nėra duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent laikymas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, konstatuotina, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, sukėlė jam dvasines kančias.

52Dėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje taip pat nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

53Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus.

54Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, kolegija taip pat pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

55Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.

56Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

57Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, atitinkamais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilius prieš Lietuvą). Analogiškos pozicijos, esant atitinkamoms faktinėms aplinkybėms, laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 4(14), 2008 m., p. 91–109).

58Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva.

59Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas Kauno tardymo izoliatoriuje buvo kalinamas 335 dienas, iš kurių 156 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis vienam asmeniui tenkantis minimalus kalinimo plotas. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodyto pažeidimo trukmę, pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą bei atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tai, jog bylai aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2008 m. sausio 1 d. buvo nustatyta 800 Lt minimali mėnesinė alga (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimas Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), tai, kad nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, daro išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 1 100 Eur. Nurodytas dydis taip pat priteistinas atsižvelgus į Kauno tardymo izoliatoriaus specifiką, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus, dalis laiko per kalinimo laikotarpį (1 val. per dieną) skirta pasivaikščiojimui gryname ore, tuo metu kalinamieji irgi nebuvo kamerose. Taigi, vadovaujantis teisingumo, protingumo principais spręstina, jog šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma, t. y. 60 000 Lt (17 377,20 Eur), o dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma yra 1 100 Eur.

60Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas prašė priteisti jam 5 proc. dydžio palūkanų nuo administracinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

61Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad delikto padarymas, t. y. žalos padarymo faktas, esant kitoms deliktinės civilinės atsakomybės sąlygoms, yra pagrindas atsirasti deliktinei civilinei atsakomybei, kaip turtinei prievolei, nes civilinės teisės ir pareigos atsiranda dėl žalos padarymo (CK 1.136 str. 2 d. 5 p., 6.245 str. 1, 4 d.). Atitinkamai, darytina išvada, kad deliktinė civilinė atsakomybė, taip pat pareiga atlyginti neturtinę žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento, bet ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

62Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.), 5 proc. dydžio metinės palūkanos yra priteisiamos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-3550/2011). Procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-756-2195/2010).

63Nagrinėjamu atveju yra aktuali CK 6.210 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Procesinių palūkanų skaičiavimo termino pradžia nustatyta CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, kuri numato, kad prievolės skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

64Tai, kad pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinės žalos dydį pinigais nustato teismas ir kad atsakovas iki teismo galutinio sprendimo įsiteisėjimo nežino konkrečios savo piniginės prievolės apimties, nėra pagrindas priteisti procesines palūkanas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir pažeisti CK 6.37 straipsnio 2 dalį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007).

65Iš administracinės bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti jam neturtinę žalą, į teismą kreipėsi 2014 m. sausio 14 d. (b. l. 22), administracinė byla teisme buvo iškelta 2014 m. sausio 21 d. nutartimi (b. l. 2). Atitinkamai, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už prievolę atlyginti neturtinę žalą nuo 2014 sausio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

66Nurodytos procesinės palūkanos priteistinos už piniginę prievolę atlyginti neturtinę žalą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme, nes priešingu atveju jos neatliktų kompensuojamosios funkcijos ir nebūtų pasiekta jų paskirtis skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę: skolininkas būtų nesuinteresuotas geranoriškai atlyginti bent dalies padarytos neturtinės žalos.

67Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo patirta neturtinė žala įvertintina 1 100 Eur (CK 6.250 str.). Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

68Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

69Pareiškėjo M. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

70Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

71Pareiškėjo M. R. skundą tenkinti iš dalies, priteisti pareiškėjui M. R. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 1 100 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2014 sausio 21 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kitą skundo dalį atmesti.

72Sprendimas neskundžiamas.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas M. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos... 5. Pareiškėjas skunde nurodė, jog į Kauno tardymo izoliatorių jis buvo... 6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus,... 7. Atsiliepime nurodė, kad suimtų asmenų pasimatymų tvarką reglamentuoja... 8. II.... 9. Kauno apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 13 d. sprendimu (b.... 10. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio senaties taikymo... 11. Nustatė, kad realiai laisvės atėmimo bausmės pradžia pareiškėjui buvo... 12. Teismas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymu, Lietuvos higienos normos HN... 13. Dėl ilgalaikių pasimatymų neužtikrinimo teismas rėmėsi Suėmimo vykdymo... 14. Dėl prausimosi po dušu neužtikrinimo pažymėjo, jog Suėmimo vykdymo... 15. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu ir nurodė, kad civilinei... 16. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra... 17. III.... 18. Pareiškėjas M. R. apeliaciniu skundu (b. l. 108-113) prašo panaikinti Kauno... 19. Apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjas periodiškai visą kalėjimo... 20. Atkreipia dėmesį, jog pirmą kartą į teismą pareiškėjas kreipėsi 2011... 21. Pažymi, kad nesutinka dėl taikyto trejų metų senaties termino, nes teismas... 22. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno tardymo izoliatoriaus,... 23. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad pareiškėjas rengdamas... 24. Teisėjų kolegija... 25. IV.... 26. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 60 000 Lt neturtinės... 27. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,... 28. Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu teismo... 29. Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų... 30. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad... 31. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas... 32. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame... 33. Pažymėtina, jog pareiškėjas prašė priteisti žalą dėl netinkamų... 34. Dėl nagrinėjamoje byloje taikyto trejų metų senaties termino, apeliacinio... 35. Pastebėtina, jog įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė... 36. CK 1.125 straipsnio 1 dalis expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų... 37. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo... 38. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog... 39. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose... 40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad... 41. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi... 42. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė... 43. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus darytina išvada, jog... 44. Dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų, susijusių su nepakankamu patalpų... 45. Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2... 46. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko,... 47. Vertinamu pareiškėjo buvimo Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpiu galiojo... 48. Pareiškėjas neturtinę žalą taip pat kildintina iš to, kad jam Kauno... 49. Dėl ilgalaikių pasimatymų, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo... 50. Vertindama pareiškėjo argumentus dėl galimybės praustis po dušu ir... 51. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus teisėjų kolegija daro išvadą, kad... 52. Dėl pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo būdo ir dydžio teisėjų... 53. Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų... 54. Aiškindama išvardintų nuostatų visumą, kolegija taip pat pažymi, kad... 55. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos... 56. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl... 57. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines... 58. Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad... 59. Iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu laikotarpiu... 60. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad skunde pirmosios instancijos... 61. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad delikto padarymas, t. y. žalos... 62. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio... 63. Nagrinėjamu atveju yra aktuali CK 6.210 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad... 64. Tai, kad pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinės žalos dydį pinigais... 65. Iš administracinės bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas, prašydamas... 66. Nurodytos procesinės palūkanos priteistinos už piniginę prievolę atlyginti... 67. Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų... 68. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 69. Pareiškėjo M. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.... 70. Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą... 71. Pareiškėjo M. R. skundą tenkinti iš dalies, priteisti pareiškėjui M. R.... 72. Sprendimas neskundžiamas....