Byla 3K-3-200/2006

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Teodoros Staugaitienės (kolegijos pirmininkė), Janinos Januškienės ir Antano Simniškio (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės D. P. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 15 d. sprendimo ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės D. P. ieškinį atsakovams viešajai įstaigai Respublikinei Kauno psichiatrinei ligoninei, viešajai įstaigai Kauno medicinos universiteto klinikoms, Kauno miesto savivaldybei dėl grąžinimo į darbą, priverstinio hospitalizavimo ir sprendimo dėl leidimo priverstinai hospitalizuoti pripažinimo neteisėtais, žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Ieškovė D. P. 1998 m. balandžio 28 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir, papildžiusi bei patikslinusi ieškininius reikalavimus, prašė: 1) atnaujinti ieškinio senaties terminus; 2) pripažinti neteisėtu jos priverstinį hospitalizavimą laikotarpiu nuo 1997 m. kovo 24 d. iki 1997 m. balandžio 30 d.; 3) pripažinti neteisėtais: ieškovės 1997 m. gegužės 5 d. pareiškimą dėl pervedimo dirbti socialine darbuotoja ir VšĮ Respublikinės Kauno psichiatrijos ligoninės (toliau – RKPL) 1997 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. 114-P dalį dėl ieškovės perkėlimo į socialinės darbuotojos pareigas bei šį perkėlimą; ieškovės 1997 m. spalio 1 d. prašymą dėl perkėlimo dirbti į gamybinį reabilitacinį skyrių gydytoja psichiatre ir RKPL 1997 m. spalio 1 d. įsakymą Nr. 280 dėl ieškovės perkėlimo į minėtas pareigas bei šį perkėlimą; RKPL 1999 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 217-9P dalį dėl ieškovės perkėlimo dirbti gydytoja psichiatre narkologijos skyriuje ir budinčia gydytoja psichiatre po 0,5 etato darbo krūviu narkologinio skyriaus priėmimo kambaryje bei šį perkėlimą; 4) grąžinti ją į pirmesnį darbą – RKPL 2-ojo ūmios psichiatrijos skyriaus vedėjos – gydytojos psichiatrės pareigas; 5) pripažinti neteisėtu ir panaikinti Kauno miesto savivaldybės psichikos sveikatos komisijos 1997 m. kovo 24 d. sprendimą dėl leidimo ją priverstinai hospitalizuoti; 6) priteisti iš atsakovų 220 MMA dydžio – 94 600 Lt – moralinę (neturtinę) žalą; 7) priteisti iš atsakovo RKPL vidutinį darbo užmokestį už neteisėto nušalinimo laiką laikotarpiu nuo 1996 m. gruodžio 18 d. iki 1996 m. gruodžio 24 d. – 229,8 Lt bei laikotarpiu nuo 1997 m. kovo 3 d. iki 1997 m. kovo 24 d. – 862,51 Lt, o taip pat už priverstinę pravaikštą neteisėtos hospitalizacijos metu nuo 1997 m. kovo 24 d. iki 1997 m. balandžio 30 d. – 431,48 Lt, t. y. iš viso – 1523,79 Lt; 8) pripažinti jos atleidimą iš darbo 2001 m. rugpjūčio 1 d. pagal DSĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą neteisėtu ir priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą. Ieškovė nurodė, kad jai dirbant RKPL II-ojo skyriaus vedėjos – gydytojos psichiatrės pareigose, 1996 m. gruodžio 18-24 dienomis ji buvo neteisėtai nušalinta nuo šių pareigų, už šį laikotarpį buvo išrašytas nedarbingumo pažymėjimas, nors ji – ieškovė jo neprašė. 1996 m. gruodžio 27 d. jai buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas iki 1997 m. kovo 1 d., tačiau, grįžus į darbą, darbdavys jai neleido dirbti. Ieškovės teigimu, 1997 m. kovo 24 d., pažeidžiant Psichikos sveikatos priežiūros įstatymą (toliau – PSPĮ), ji buvo priverstinai hospitalizuota RKPL, kitą dieną buvo pervežta į VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikas (toliau – KMUK), kur prievarta buvo gydoma iki 1997 m. balandžio 30 d. Anot ieškovės, dėl priverstinio hospitalizavimo ji negavo 431,48 Lt darbo užmokesčio, be to, jai buvo padaryta moralinė žala. Ieškovė nurodė, kad 1997 m. gegužės 5 d. grįžusi į darbą, būdama neuroleptikų poveikyje ir reikalaujant RKPL vyr. gydytojui, parašė neatitinkantį jos valios pareiškimą dėl pervedimo dirbti į socialinės darbuotojos pareigas. Anot ieškovės, jos 1997 m. spalio 1 d. prašymas dėl perkėlimo dirbti į gamybinį reabilitacinį skyrių gydytoja psichiatre bei darbdavio 1997 m. spalio 1 d. ir 1999 m. liepos 1 d. įsakymai dėl ieškovės perkėlimo į pareigas yra išvestiniai iš pirmojo reikalavimo, todėl taip pat pripažintini neteisėtais. Ieškovės teigimu, ji 2001 m. rugpjūčio 1 d. atleista iš darbo pagal DSĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą neteisėtai, kadangi darbuotojų skaičiaus mažinimo nebuvo, be to, ji turėjo pirmenybę būti palikta darbe, kaip turėjusi daugiau nei 10 metų nepertraukiamąjį darbo stažą. Ieškovė nurodė, kad ieškinio senaties terminą dėl gražinimo į darbą, įsakymų pripažinimo neteisėtais ir kitų reikalavimų praleido dėl svarbių priežasčių, nes buvo neuroleptikų poveikyje, didelėje streso būklėje.

5II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

6Kauno miesto apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad ieškovė nuo 1972 m. rugsėjo 28 d. dirbo RKPL gydytoja, nuo 1987 m. birželio 2 d. perkelta į II skyriaus vedėjos psichiatrės pareigas. Psichiatrų komisija, 1996 m. gruodžio 17 d. patikrinusi ieškovės psichikos būklę, nustatė, kad ieškovei yra endogeninio proceso paūmėjimas paranoidine linkme ir ji savo kompetencijos lygyje yra nedarbinga bei kelia realią grėsmę ligonių sveikatai. 1996 m. gruodžio 18 d. – 1997 m. kovo 24 d. laikotarpiu ieškovei buvo išrašyti nedarbingumo pažymėjimai. 1997 m. kovo 24 d. ji buvo priverstinai hospitalizuota RKPL. Kauno miesto savivaldybės psichikos sveikatos komisijos, leidusios priverstinai hospitalizuoti ieškovę, siūlymu etikos sumetimais ieškovė 1997 m. kovo 25 d. buvo perkelta į KMUK, kur gydėsi iki 1997 m. balandžio 30 d. Teismas taip pat nustatė, kad 1997 m. balandžio 21 d. ieškovei nustatyta III invalidumo grupė, nurodant, kad ji negali dirbti skyriaus vedėja, gydomojo darbo, o gali dirbti gydytoja soc. pagalbai, užimtumo terapijoje. RKPL 1997 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 114-P ieškovė jos prašymu buvo perkelta dirbti socialine darbuotoja, o 1997 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 280-P – į gamybinį reabilitacijos skyrių gydytoja psichiatre. Panaikinus pastarąjį etatą, ieškovė, jos sutikimu, pagal RKPL 1999 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 217-P 3 punktą perkelta dirbti po 0,5 etato darbo krūviu gydytoja psichiatre 2-ame narkologijos skyriuje ir budinčia gydytoja psichiatre narkologinio skyriaus priėmimo kambaryje. 2001 m. gegužės 11 d. įspėjus apie darbo sutarties nutraukimą, RKPL 2001 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 270k ieškovė atleista iš darbo pagal DSĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Teismas pažymėjo, kad ieškovė neginčijo psichiatrų komisijos 1996 m. gruodžio 17 d. nustatytos diagnozės. Nustatęs, kad 1996 m. gruodžio 18-31 d. ir 1997 m. kovo 3-24 d. laikotarpiais ieškovei buvo tęsiami nedarbingumo pažymėjimai, darbo laiko panaudojimo ir uždarbio apskaičiavimo tabelyje žymimas nedarbingumas, bei atsižvelgęs į kitus byloje pateiktus įrodymus, teismas sprendė, jog minėtais laikotarpiais ieškovė nebuvo neteisėtai nušalinta nuo darbo. Teismas, nagrinėdamas ieškovės priverstinės hospitalizacijos 1997 m. kovo 24 d. teisėtumą PSPĮ 27 straipsnio aspektu, rėmėsi liudytojų psichiatrų B. B., B. K. parodymais bei pačios ieškovės paaiškinimu, kad hospitalizuojant jai diagnozuotas ūmus psichozinis sutrikimas, vyraujant kliedėjimams, išreikštam depresiniam sindromui, yra sunki psichikos liga, taip pat liudytojų R. B., R. R., B. B., R. Ž., V. Š., L. P. parodymais, jog ieškovės išsakytos suicidinės mintys, kurios užfiksuotos ir gydymo stacionare istorijos Nr. 871/97 įrašuose, kėlė realią grėsmę, kad ieškovė savo veiksmais gali padaryti žalą savo gyvybei. 1998 m. lapkričio 4 d. medicinos ekspertizės aktą bei jį pasirašiusių eksperto L. E. R. ir liudytojo R. B. parodymus, kad ieškovės priverstinis hospitalizavimas 1997 m. kovo 24 d. nepagrįstas, teismas vertino kritiškai motyvuodamas tuo, kad šie medikai 1997 m. kovo 24 d. ieškovės nematė ir su ja nebendravo. Remdamasis gydymo stacionare istorija Nr. 871/97, teismas sprendė, kad hospitalizuojant ieškovę nebuvo pažeisti ir kiti jos nurodyti PSPĮ straipsniai, t. y. 10 straipsnis, pagal kurį paciento teisė pasirinkti psichiatrą, psichiatrijos įstaigą ir sveikatos priežiūros rūšį, jos apimtį arba jų atsisakyti gali būti ribojama, jeigu yra šio įstatymo 27 straipsnyje nurodytos aplinkybės; 15 straipsnis, pagal kurį ieškovė buvo informuota apie neatidėliotiną jos hospitalizaciją; 16 straipsnis, pagal kurį, hosptalizuojant ieškovę, dalyvavo du psichiatrai – L. A. P. ir G. Š.; 22 straipsnis, pagal kurį ieškovė dalyvavo ir buvo išklausyta Savivaldybės psichikos sveikatos komisijos, o 1997 m. kovo 25 d. ieškovė buvo supažindinta su komisijos išvada; 23 straipsnis, pagal kurį pirminį asmens psichikos būklės patikrinimą ir įvertinimą psichiatras gali atlikti pagrįstai įtardamas sunkią psichikos ligą, kurios požymiai yra nurodyti šio įstatymo 27 straipsnyje; 28 straipsnis, pagal kurį tą pačią dieną apie priverstinį hospitalizavimą buvo pranešta ieškovės dukrai ir kreiptasi į savivaldybės psichikos sveikatos komisiją, kuri, apsvarsčiusi psichiatrų rekomendacijas, priėmė sprendimą dėl ieškovės priverstinio hospitalizavimo; 30 straipsnis, pagal kurį ieškovės informavimą apie priverstinį hospitalizavimą raštu patvirtino du liudininkai – V. B. ir V. Š. Teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti neteisėtais ieškovės priverstinį hospitalizavimą 1997 m. kovo 24 d. ir Kauno miesto savivaldybės psichikos sveikatos komisijos 1997 m. kovo 24 d. sprendimą dėl ieškovės priverstinio hospitalizavimo. Teismas konstatavo, jog atsakovų atstovų argumentus, kad ieškovės perkėlimas į Kauno medicinos universiteto klinikas 1997 m. kovo 25 d. ir gydymas iki 1997 m. balandžio 30 d. nebuvo priverstinis, patvirtina įrašas gydymo stacionare istorijoje Nr. 871/97, kad ieškovė neprieštarauja tolesniam gydymui KAK psichiatrijos skyriuje; liudytojo – ieškovės sūnaus – J. P. parodymai, kad klinikose jis mamą lankydavo; liudytojos L. V., gydžiusios ieškovę 1997 m. kovo 25 d. – 1997 m. balandžio 30 d. laikotarpiu, parodymai, kad ieškovę informavo apie paskirtus vaistus, jų dozes, ieškovė su skiriamais vaistais sutiko ir juos vartojo; gydymo stacionare istorijoje Nr. 33390/97 esantys ligonio stebėjimo lapas, kur nurodyta, kad ieškovė 1997 m. kovo 25 d. hospitalizuota savanoriškai, bei 1997 m. balandžio 11 d. ir 15 d. įrašai, kad ieškovė, namiškiams prašant, 1997 m. balandžio 11-13 dienomis buvo išleista į namus. Teismas nurodė, kad ieškovei 1997 m. kovo 24 d. – balandžio 30 d. laikotarpiu išduoti nedarbingumo pažymėjimai apmokėti, todėl nepagrįstas ieškovės reikalavimas priteisti dar 431,48 Lt už minėtą laikotarpį. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog dėl netinkamo gydymo 1997 m. kovo 24 d. – balandžio 30 d. laikotarpiu buvo sužalota jos sveikata. Teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš gydymo stacionare istorijos Nr. 42139/97, 1997 m. birželio mėnesį KMUK neurozių skyriuje ieškovei buvo diagnozuotas tas pats susirgimas, kaip ir 1997 m. balandžio mėn., bei paskirtas analogiškas gydymas. Remdamasis liudytojų Š. R. K., D. R. G., Z. L. parodymais, Kauno VI MSEK ekspertizės aktu (T. 1, b. l. 82), teismas nustatė, kad 1997 m. balandžio 21 d. ieškovei buvo nustatyta III invalidumo grupė, pagal sveikatos būklę ieškovė nebegalėjo dirbti vadovaujančio ir gydomojo darbo, jai rekomenduota dirbti gydytoja soc. pagalbai, užimtumo terapijoje ir ieškovė su tokiomis MSEK išvadomis sutiko. Kadangi MSEK išvados darbdaviui yra privalomos, teismas sprendė, kad jokios prievartos ieškovei rašyti 1997 m. gegužės 5 d. pareiškimą dėl pervedimo dirbti socialine darbuotoja negalėjo būti ir, liudytojo G. Č. parodymais, nebuvo. Teismas konstatavo, kad ieškovė neįrodė, jog 1997 m. gegužės 5 d. pareiškimą ji rašė būdama sužalota neuroleptikų, dėl ko nesuprato savo veiksmų. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti neteisėtais minėtą ieškovės pareiškimą bei ginčijamus 1997 m. gegužės 5 d. įsakymo Nr. 114-P dalį ir perkėlimą į kitą darbą, kaip ir 1997 m. spalio 1 d. prašymą dėl perkėlimo dirbti į gamybinį reabilitacinį skyrių gydytoja psichiatre bei ginčijamus 1997 m. spalio 1 d. įsakymą Nr. 280 dėl perkėlimo į šias pareigas ir šį perkėlimą. Nustatęs, kad 1999 metais panaikinus gydytojo psichiatro etatą gamybiniame reabilitacijos skyriuje ieškovė sutiko su pasiūlymu pereiti dirbti po 0,5 etato darbo krūvio gydytoja psichiatre 2-ame narkologijos skyriuje ir budinčia gydytoja psichiatre narkologinio skyriaus priėmimo kambaryje, teismas sprendė, kad reikalavimas pripažinti neteisėtais 1999 m. liepos 1 d. įsakymą Nr. 217-P dalyje dėl ieškovės perkėlimo į šias pareigas ir patį perkėlimą nepagrįstas. Nagrinėdamas ieškovės atleidimo iš darbo pagal DSĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą teisėtumą, teismas sprendė, kad darbuotojų skaičiaus mažinimas iš tikrųjų buvo ir tai padaryta dėl darbo organizavimo pakeitimų. Teismas atmetė kaip nepagrįstą ieškovės teiginį, kad ji, turėdama didesnį nei 10 metų nepertraukiamąjį darbo stažą, turėjo pirmenybę likti darbe, nes, kaip nurodė teismas, ieškovė neįrodė, kad jos kvalifikacija ir darbo našumas nėra žemesni už tos pačios specialybės darbuotojų, kvalifikaciją ir darbo našumą. Teismo vertinimu, RKPL nepažeidė ir DSĮ 34 straipsnio 7 dalies reikalavimų, nes ieškovei buvo pasiūlyta pereiti dirbti į Kauno apskrities priklausomybės ligų centrą DSĮ 26 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu (darbdavių susitarimu), ieškovė, atleidimo pagrindu pasirinkusi DSĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą, perėjo dirbti į Kauno apskrities priklausomybės ligų centrą. Be to, teismas nurodė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminus, išskyrus reikalavimui pripažinti priverstinį hospitalizavimą neteisėtu, kuriam pagal CK 93 straipsnio 1 punktą ieškinio senatis netaikoma. Teismas konstatavo, kad ieškovės nurodyta termino praleidimo priežastis – dėl netinkamo gydymo sužalota jos sveikata – yra neįrodyta, o nežinojimas įstatymų dėl 2001 m. rugpjūčio 1 d. atleidimo iš darbo ginčijimo negali būti pripažinta svarbia priežastimi, todėl nėra pagrindo atstatyti praleistą ieškinio senaties terminą.

7Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 15 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija, iš esmės pritarusi pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvams, nurodė, kad aplinkybes, jog ieškovei nuo 1996 m. pabaigos iki 1997 m. kovo 24 d. išsivystė ir progresavo endogeninės kilmės lėtinis psichikos sutrikimas – bipolinis afektinis sutrikimas – bei, kad įvertinus šio progresuojančio psichikos sutrikimo dinamiką 1997 m. kovo 24 d. buvo realus pagrindas ieškovei skirti priverstinį gydymą stacionaro sąlygomis, patvirtino ir apeliacinės instancijos teisme paskirtos psichiatrinės psichologinės ekspertizės 2005 m. sausio 27 d. – balandžio 21 d. akto išvados. Kolegija rėmėsi teismo posėdyje apklausto eksperto K. V. patvirtinimu, kad psichikos liga (sutrikimas), kuria 1997 m. kovo 24 d. sirgo ieškovė, yra sunki. Kolegija taip pat nurodė, kad tais atvejais, kai darbuotojas, būdamas įspėtas dėl atleidimo iš darbo pagal DSĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą, susiranda darbą kitoje darbovietėje ir dėl šios priežasties prašo jį atleisti įspėjime nurodytu pagrindu nepasibaigus įspėjimo terminui, tai darbdaviui sutikus su tokiu prašymu ir darbuotoją atleidus įspėjime nurodytu pagrindu, net ir nepasiūlius kito darbo, laikytina, kad DSĮ 34 straipsnio 7 dalies reikalavimai nepažeisti.

8III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

9Kasaciniu skundu ieškovė D. P. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

101. Kasatorės nuomone, bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė priverstinę hospitalizaciją reglamentuojančius teisės aktus, netinkamai vertino įrodymus bei padarė nepagrįstą išvadą, kad kasatorės hospitalizacija laikotarpyje nuo 1997 m. kovo 24 d. iki 1997 m. balandžio 30 d. buvo teisėta ir nepriverstinė.

111.1. Kasatorės teigimu, priverstinės hospitalizacijos faktą patvirtina oficialūs rašytiniai įrodymai: a) 1997 m. kovo 24 d. Savivaldybės psichikos sveikatos komisijos posėdžio protokolas; b) Kauno apygardos prokuratūros 1998 m. lapkričio 20 d. nutarimas; taip pat liudytojų parodymai.

121.2. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino PSPĮ 27 straipsnį. Anot kasatorės, nuosekli byloje pateiktų įrodymų analizė leidžia spręsti, kad nėra nei vienos sąlygos, kuri būtų leidusi ją – kasatorę priverstinai hospitalizuoti: a) byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovė sirgtų sunkia psichikos liga, o priešingai, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro ekspertų L. R. ir R. B. 1998 m. lapkričio 4 d. medicinos ekspertizės aktas ir ekspertų parodymai teisme, patvirtina, jog pagal kasatorės būklę ir visą medicininę dokumentaciją, ji jokia liga nesirgo; b) iš ginčijamo sprendimo ir nutarties neaišku, kokių įrodymų pagrindu teismai sprendė, jog buvo reali grėsmė, kad ieškovė savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo sveikatai ir aplinkinių sveikatai, gyvybei. Kasatorė nurodo, kad pagal PSPĮ prasmę asmens psichikos sveikatos sutrikimo pobūdis (laipsnis) turi būti pakankamai akivaizdus, kad būtų taikomas priverstinis hospitalizavimas, o tuo pačiu ir laisvės suvaržymas. Psichiškai nesveiko asmens teisės į laisvę apribojimas taip pat turi atitikti teisėtumo reikalavimą. Kasatorė pabrėžia, kad neleidžiama įkalinti asmens vien dėl to, kad jo idėjos ar elgesys nukrypsta nuo normų, dominuojančių konkrečioje visuomenėje; psichikos realus sutrikimas turi būti įrodytas kompetentingų valstybės pareigūnų, remiantis objektyvia medicinos ekspertize, ir šis sutrikimas turi būti tokio pobūdžio ar masto, kad pateisintų internavimą (Europos žmogaus teisių teismo 1979 m. spalio 24 d. sprendimas Winterwerp v. Olandija byloje).

132. Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai darydami išvadą dėl hospitalizacijos teisėtumo ir jos nebuvimo, grubiai pažeidė CPK 185, 197 straipsnių nuostatas, akivaizdžiai netinkamai vertino įrodymus.

142.1. Anot kasatorės, bylos duomenys neginčytinai patvirtina, kad 1997 m. kovo 24 d., pažeidžiant galiojusius įstatymus, kasatorė buvo priverstinai hospitalizuota RKPL, jai prievarta buvo suleisti stiprūs raminamieji vaistai, o kitą dieną atsakovų susitarimu etikos sumetimais ji buvo išvežta į KMUK toliau gydyti priverstinai, kur nesant indikacijų, per prievartą buvo skirti psichotropiniai preparatai, taip žalojant jos sveikatą. Teismų argumentai, kad KMUK kasatorė gydėsi savo noru, su savo artimųjų namiškių sutikimu, prieštarauja bylos medžiagai, nes niekada jokio sutikimo šiam gydymui nedavė nei pati kasatorė, nei jos artimieji.

152.2. Kasatorė nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nevertino ekspertų L. R. ir R. B. 1998 m. lapkričio 4 d. medicinos ekspertizės akto, ekspertų parodymų teisme. Nesuprantamas teismų kritiškas šio akto įvertinimas, visiškai jo nemotyvuojant. Kasatorė pažymi, kad analogiškose bylose pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (2000 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1049/2000, 2004 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2004) reikalinga paskirti medicininę ekspertizę, pavedant ją atlikti nepriklausomiems ekspertams. Taigi, kasatorės manymu, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos įstatymo aiškinimo ir taikymo praktikos.

162.3. Bylą nagrinėję teismai nevertino Seimo kontrolieriaus 1997 m. kovo 14 d. išvados Nr. 97/01-1/768a, kuri patvirtina neteisėtus RKPL vadovų ir darbuotojų veiksmus, kas įrodo ruošimąsi kasatorę neteisėtai hospitalizuoti, jos bandymą apsiginti ir tuo pačiu atsiradusią reakciją į patirtą stresą. Anot kasatorės, minėtoje išvadoje nustatyta eilė pažeidimų, tame tarpe ir PSPĮ 10 straipsnio pažeidimas, kad pacientas turi teisę pasirinkti psichiatrą, psichiatrijos įstaigą ir sveikatos priežiūros rūšį, jos apimtį arba nuo jų atsisakyti.

172.4. Bylą nagrinėję teismai netinkamai vertino 2005 m. sausio 27 d. teismo psichiatrijos teismo psichologijos ekspertizės aktą, nes ekspertai nedavė išvados, kad kasatorė sirgo sunkia psichine liga, be to, šio akto išvados neparemtos jokiais bylos duomenimis, o tik prielaidomis ir išvedžiojimais.

183. Kasatorės nuomone, bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias sveikatos priežiūros priimtinumo reikalavimus, dėl ko be pagrindo nepriteisė moralinės žalos. Remdamasi Sveikatos sistemos įstatymo 91 straipsniu kasatorė teigia, jog, atsižvelgiant į tai, kad ji buvo priverstinai hospitalizuota pažeidžiant sveikatos priežiūros priimtinumo reikalavimus, nurodytus Sveikatos sistemos įstatymo 2 straipsnyje, jai priteistina 220 MMA dydžių neturtinė žala, t. y. 94 600 Lt. Anot kasatorės, bylos duomenys neginčytinai patvirtina, kad atsakovai grubiai pažeidė sveikatos priežiūros priimtinumo reikalavimus, t. y. PSPĮ 10, 15, 16, 22, 23, 27-30 straipsnių reikalavimus, Sveikatos apsaugos ministerijos 1996 m. kovo 7 d. įsakymu Nr. 133 patvirtintą „Pirminio asmens psichikos būklės patikrinimo tvarką“ bei kitus teisės aktus. Pagal šiuos teisės aktus pirminis asmens psichikos būklės patikrinimas ir įvertinimas atliekamas tik hospitalizuotinų pacientų atžvilgiu. Iš byloje esančių dokumentų neginčytinai darytina išvada, kad pradžioje kasatorė nebuvo hospitalizuota pacientė, todėl jos atžvilgiu nebuvo galima atlikti jokių veiksmų. PSPĮ 10 straipsnyje numatyta, kad pacientas turi teisę pasirinkti psichiatrą, psichiatrijos įstaigą ir sveikatos priežiūros rūšį, jos apimtį arba jų atsisakyti, tačiau to nebuvo paisoma. Nors kasatorė buvo priverstinai hospitalizuota, tačiau nebuvo priimtas joks dviejų gydytojų psichiatrų sprendimas, taip pažeidžiant PSPĮ 16 straipsnį. Pagal PSPĮ 28 straipsnį priverstinis gydymas gali tęstis ne ilgiau kaip vieną mėnesį, tačiau kasatorę priverstinai gydė ilgiau kaip mėnesį, t. y. nuo 1997 m. kovo 24 d. iki 1997 m. balandžio 30 d.

194. Bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškinio reikalavimus dėl įsakymų, ieškovės prašymų, perkėlimo į kitas pareigas pripažinimo neteisėtais, netinkamai aiškino ir taikė DSĮ nuostatas. Kasatorė nurodo, kad jos valia visą laiką buvo dirbti psichiatre, tačiau ji, grįžusi 1997 m. gegužės 5 d. po priverstinės hospitalizacijos, būdama neuroleptikų poveikyje ir reikalaujant vyr. gydytojui, parašė pareiškimą dėl pervedimo dirbti socialine darbuotoja. Kasatorės teigimu, neturėdama kitos išeities, atsakovo verčiama, vis dar būdama vaistų poveikyje, ji 1997 m. spalio 1 d. prašymu prašė perkelti ją dirbti į gamybinį reabilitacijos skyrių gydytoja psichiatre ir darbdavys 1997 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 280-P pervedė dirbti į minėtas pareigas. Kasaciniame skunde nurodoma, kad, 1999 m. gegužės 7 d. gavusi pranešimą dėl etatų naikinimo, kasatorė sutiko dirbti budinčia psichiatre narkologinėje poliklinikoje, tačiau tai buvo netikroji kasatorės valia.

205. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė DSĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 42 straipsnį ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nagrinėjant reikalavimus dėl grąžinimo į darbą.

215.1. Kasatorės teigimu, jos atleidimas iš darbo pagal DSĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą yra neteisėtas. Esant ginčui teisme dėl grąžinimo į darbą, atsakovas vėl atleido iš darbo, nors žinojo kasatorės valią grįžti į ankstesnį darbą. Anot kasatorės, nuginčijus įsakymus, kuriais ji pervesta dirbti vis kitoms pareigoms, atleidimas iš darbo taps neteisėtu. Be to, atleidžiant kasatorę iš darbo buvo pažeista eilė kitų reikalavimų, kurių teismai akivaizdžiai nepaisė: 1) kasatorė nebuvo tinkamai įspėta apie darbo sutarties nutraukimą pagal DSĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą; 2) pažeista DSĮ 37 straipsnyje įtvirtinta teisė būti paliktai dirbti, nes ieškovė turėjo pirmenybės teisę prieš kitus darbuotojus; 3) nebuvo vykdomas joks darbo organizavimo pakeitimas, dėl ko būtų galimas darbuotojų skaičiaus mažinimas; 4) nepasiūlytas kitas darbas.

225.2. Teismai netinkamai aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, neteisingai aiškino priežasties svarbumo sąvoką, todėl neteisingai nustatė, jog gydymasis, sveikatos būklė, nelaikytini svarbia priežastimi. Kasatorė nurodo, kad ji praleido terminą kreiptis į teismą dėl grąžinimo į darbą, įsakymų pripažinimo neteisėtais ir kitų reikalavimų dėl svarbių priežasčių, nes ji buvo neuroleptikų poveikyje, be galo didelėje streso būklėje, po priverstinio gydymo buvo taip paveikta, kad savo noru 1997 m. birželio 9 d. atsigulė į ligoninę ir gydėsi iki liepos 11 d., buvo nepajėgi kreiptis į teismą.

23Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikos prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad kasacinis skundas yra nepagrįstas. Kasacinio skundo teiginys, jog kasatorė prievarta buvo gydoma KMUK, neatitinka tikrovės, nes kasatorės gydymo KMUK metu jai nebuvo taikomos priverstinio hospitalizavimo sąlygos. Atsakovo teigimu, kasatorė nepateikė jokių įrodymų, kad jos atžvilgiu KMUK pažeidė sveikatos priežiūros priimtinumo reikalavimus (Sveikatos sistemos įstatymo 91 straipsnis).

24Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovo VšĮ Respublikinės Kauno psichiatrijos ligoninės teisių ir pareigų perėmėjas – VšĮ Kauno apskrities ligoninė – prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai įvertino įrodymus bei tinkamai taikė materialinės ir proceso teisės normas.

25Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad kasaciniu skundu apskųsti teismų procesiniai sprendimai yra pagrįsti ir teisėti.

26Teisėjų kolegija

konstatuoja:

27IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

28Ieškovė nuo 1972 m. rugsėjo 28 d. dirbo RKPL gydytoja, nuo 1987 m. birželio 2 d. perkelta į II skyriaus vedėjos psichiatrės pareigas. Psichiatrų komisija, 1996 m. gruodžio 17 d. patikrinusi ieškovės psichikos būklę, nustatė, kad jai yra endogeninio proceso paūmėjimas paranoidine linkme ir ji savo kompetencijos lygyje yra nedarbinga bei kelia realią grėsmę ligonių sveikatai. 1996 m. gruodžio 18 d. – 1997 m. kovo 24 d. laikotarpiu ieškovei buvo išrašyti nedarbingumo pažymėjimai. Nuo 1996 m. pabaigos iki 1997 m. kovo 24 d. ieškovei išsivystė ir progresavo endogeninės kilmės psichikos sutrikimas – bipolinis afektinis sutrikimas, ieškovė sirgo sunkia psichikos liga, 1997 m. kovo 24 d. darbovietėje išsakė suicidines mintis (jos gyvenimas baigtas, toliau nėra prasmės gyventi, vienintelė išeitis – nusižudyti). 1997 m. kovo 24 d. ieškovė buvo priverstinai hospitalizuota RKPL. Kauno miesto savivaldybės psichikos sveikatos komisijos, leidusios priverstinai hospitalizuoti kasatorę, siūlymu etikos sumetimais kitą dieną ieškovė buvo perkelta į KMUK, kur gydėsi iki 1997 m. balandžio 30 d. Ieškovės perkėlimas į KMUK 1997 m. kovo 25 d. ir jos gydymas iki 1997 m. balandžio 30 d. nebuvo priverstinis. Kauno VI MSEK 1997 m. balandžio 21 d. ieškovei nustatė III invalidumo grupę, nurodant, kad ji negali dirbti skyriaus vedėja, gydomojo darbo, o gali dirbti gydytoja soc. pagalbai, užimtumo terapijoje. Ieškovei laikotarpiu nuo 1997 m. birželio 9 d. iki liepos 11 d. dėl to paties susirgimo savanoriškai gydėsi KMUK neurozių skyriuje. RKPL 1997 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 114-P ieškovė, jos prašymu, buvo perkelta dirbti socialine darbuotoja, o 1997 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 280-P – į gamybinį reabilitacijos skyrių gydytoja psichiatre. Panaikinus pastarąjį etatą, ieškovė, jos sutikimu, RKPL 1999 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. 217-P perkelta dirbti po 0,5 etato darbo krūviu gydytoja psichiatre 2-ame narkologijos skyriuje ir budinčia gydytoja psichiatre narkologinio skyriaus priėmimo kambaryje. Dėl biudžetinės įstaigos Kauno apskrities priklausomybės ligų centro steigimo likvidavus RKPL narkologinius skyrius, ieškovė, 2001 m. gegužės 11 d. įspėjus apie darbo sutarties nutraukimą, RKPL 2001 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 270k atleista iš darbo pagal DSĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

29V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

30Nagrinėjamoje byloje priimtais teismų procesiniais sprendimais yra atmesti ieškovės reikalavimai pripažinti neteisėtu jos priverstinį hospitalizavimą laikotarpiu nuo 1997 m. kovo 24 d. iki 1997 m. balandžio 30 d., pripažinti neteisėtu ir panaikinti Kauno miesto savivaldybės psichikos sveikatos komisijos 1997 m. kovo 24 d. sprendimą leisti ieškovę priverstinai hospitalizuoti, priteisti iš atsakovų ieškovės naudai dėl neteisėtos priverstinės hospitalizacijos jai padarytą moralinę (neturtinę) 220 minimalių mėnesinių atlyginimų dydžio žalą. Nesutikdama su apskųstų sprendimo ir nutarties išvadomis, kasatorė nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė priverstinę hospitalizaciją reglamentuojančius teisės aktus, netinkamai ir pažeisdami CPK 185, 197 straipsnius vertino įrodymus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

31PSPĮ 27 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir atsisakęs hospitalizavimo, gali būti hospitalizuotas prievarta tik jeigu yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą: 1) savo sveikatai, gyvybei; 2) aplinkinių sveikatai, gyvybei. Pagal šią teisės normą asmenį priverstinai hospitalizuoti leidžiama, kai yra šių sąlygų visuma: 1) asmuo serga sunkia psichikos liga ir atsisako hospitalizavimo; 2) yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo sveikatai, gyvybei arba aplinkinių sveikatai, gyvybei. Apskųstų sprendimų ir nutarties turinys įgalina padaryti išvadą, kad bylą nagrinėję teismai šią teisės normą aiškino tinkamai, tuo tarpu priešingi kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

32Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad RKPL gydytojų iniciatyva ieškovė 1997 m. kovo 24 d. 10 val. buvo priverstinai hospitalizuota šioje psichiatrijos įstaigoje, todėl kasacinio skundo argumentas, jog teismai nepagrįstai nenustatė ieškovės priverstinės hospitalizacijos fakto, yra neteisingas, neatitinkantis apskųstų procesinių sprendimų turinio.

33Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad ieškovės priverstinė hospitalizacija RKPL ir po to sekęs Kauno miesto savivaldybės psichikos sveikatos komisijos 1997 m. kovo 24 d. sprendimas leisti ieškovę priverstinai hospitalizuoti yra teisėti, nes atitiko PSPĮ 27 straipsnio bei kitų straipsnių reikalavimus.

34Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos duomenis, sutinka su teismų išvada, kad ieškovės priverstinės hospitalizacijos atveju egzistavo pirmoji iš PSPĮ 27 straipsnyje nustatytų sąlygų – asmuo serga sunkia psichikos liga ir atsisako hospitalizacijos. Šios sąlygos turinį sudarančius faktus teismai konstatavo tinkamai įvertinę visus byloje surinktus įrodymus ir nepažeisdami proceso teisės normų reikalavimų. Išsiaiškinti specialių žinių reikalaujantiems klausimams apeliacinės instancijos teismas pagrįstai skyrė psichiatrinę-psichologinę ekspertizę ir, taip elgdamasis, priešingai nei teigia kasatorė, jokiu būdu nenukrypo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos. Kasacinio skundo argumentai neįgalina pripažinti, jog apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas faktą apie ieškovės sirgimą sunkia psichikos liga, netinkamai vertino teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės 2005 m. sausio 27 d. balandžio 21 d. aktą Nr. 3 (T. 3, b. l. 243-250). Minėtas ekspertizės aktas atitinka CPK 216 straipsnio reikalavimus ir, aptariamo fakto aspektu, byloje nėra nustatyta aplinkybių, kurios prieštarauja ekspertizės akto išvadai, jog ieškovei nuo 1996 m. pabaigos iki 1997 m. kovo 24 d. išsivystė ir progresavo endogeninės kilmės lėtinis psichikos sutrikimas – bipolinis afektinis sutrikimas. Minėtame ekspertizės akte taip pat išdėstytos išvados, kad 1997 m. kovo 24 d., įvertinus D. P. psichikos būseną bei jai progresuojančio psichikos sutrikimo dinamiką, buvo realus pagrindas D. P. skirti prievartinį gydymą stacionaro sąlygomis (2 punktas), bei, kad nuo 1997 m. kovo 24 d. iki 1997 m. balandžio 30 d. ligos istorijoje Nr. 871/97 ir 33390/978 aprašyti D. P. psichikos sutrikimo simptomai ir dinamika neatitinka ūmios reakcijos į stresą diagnostinių kriterijų (7 punktas). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas vienas iš šią ekspertizę atlikusių ekspertų – K. V. – patvirtino, kad psichikos liga (sutrikimas), kuria 1997 m. kovo 24 d. sirgo ieškovė, yra sunki (T. 3, b. l. 267). Bylai reikšmingą ieškovės sirgimo bipoliniu afektiniu sutrikimu, vidutinio sunkumo depresija faktą netiesiogiai patvirtina ir ieškovės savanoriško gydymosi nuo šio susirgimo KMUK neurozių skyriuje 1997 m. birželio 9 d. – liepos 11 d. laikotarpiu aplinkybė. Bylos duomenys, apskųstų procesinių sprendimų turinys ir kasacinio skundo argumentai neįgalina pripažinti, kad bylą nagrinėję teismai nevertino arba netinkamai vertino 1998 m. spalio 19 d. medicininės ekspertizės, atliktos ekspertų L. E. R. ir R. B., akto (T. 1, b. l. 90, 91) bei šių asmenų parodymus teisme, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 1997 m. kovo 14 d. pažymą Nr. 97/01-1. Pažymėtina, kad 1998 m. spalio 19 d. medicininės ekspertizės aktas yra dviejų ekspertų bendro darbo rezultatas, tuo tarpu šiame ekspertizės akte ekspertas L. E. R. nėra pasirašęs, kad jis yra įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už žinomai melagingos išvados davimą, ir šia prasme aptariamas ekspertizės aktas neatitinka įrodymui – ekspertizės aktui – keliamų reikalavimų.

35Bylą nagrinėję teismai savo išvadą, kad yra ir antroji iš PSPĮ 27 straipsnyje numatytų sąlygų, tik kurioms esant yra leidžiamas asmens priverstinis hospitalizavimas, motyvavo tuo, kad ieškovė 1997 m. kovo 24 d. išsakė suicidines mintis (jos gyvenimas baigtas, nėra prasmės gyventi, vienintelė išeitis – nusižudyti), tokiu būdu keldama realią grėsmę savo sveikatai ir gyvybei. Tačiau vien tik tokių minčių išsakymo faktas, teisėjų kolegijos nuomone, savaime neduoda pagrindo padaryti pagrįstą išvadą apie tam tikros grėsmės realumą, tuo tarpu PSPĮ 27 straipsnis įsakmiai numato, kad priverstinis asmens hospitalizavimas yra leidžiamas ir pateisinamas tik esant atitinkamai realiai grėsmei. Įrodymuose, kuriais bylą nagrinėję teismai grindė minėtą savo išvadą, nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad buvo reali grėsmė, jog ieškovė gali savo veiksmais padaryti esminę žalą savo sveikatai, gyvybei. Teismo psichiatrijos-psichologijos ekspertizės 2005 m. sausio 27 – balandžio 21 d. akte Nr. 3 (T. 3, b. l. 243-250) išvados, jog 1997 m. kovo 24 d. buvo realus pagrindas ieškovei skirti prievartinį gydymą stacionaro sąlygomis, pagrindimu aptariamu aspektu nurodoma tai, kad dėl to, jog D. P. išpasakojo savižudybės idėjas, jos nuotaika įvertinta kaip vidutinio depresijos lygio, kilo pagrįstos abejonės dėl jos pavojingumo savo gyvybei. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas K. V. teigė, kad yra reali grėsmė ieškovės gyvybei, tačiau tokį teiginį patvirtinantys argumentai teismo posėdžio protokole nėra nurodyti (T. 3, b. l. 267). Tuo tarpu bylos duomenys apie ieškovės elgesį ir veiksmus tiek iki 1997 m. kovo 24 d., tiek ir 1997 m. kovo 24 d. neduoda jokio pagrindo teigti apie realios grėsmės, kad ieškovė savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo sveikatai ir (arba) gyvybei, egzistavimą, o priešingai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje surinktų įrodymų visetas nedavė pagrindo ją nagrinėjusiems teismams konstatuoti aplinkybę, jog 1997 m. kovo 24 d. buvo reali grėsmė, kad ieškovė savo veiksmais gali padaryti esminę žalą savo gyvybei, sveikatai. Tokią aplinkybę teismai konstatavo pažeisdami įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis). Aptariamai aplinkybei esant neįrodytai, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė PSPĮ 27 straipsnį ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovės priverstinė hospitalizacija 1997 m. kovo 24 d. RKPL bei Kauno miesto savivaldybės psichikos sveikatos komisijos sprendimas leisti ieškovę priverstinai hospitalizuoti yra teisėti. Darytina išvada, kad ieškovė 1997 m. kovo 24 d. RKPL buvo priverstinai hospitalizuota pažeidžiant PSPĮ 10, 16, 27, 28 straipsnių nuostatas. Remiantis išdėstytais argumentais apskųstų sprendimo bei nutarties dalys, kuriomis atmesti ieškovės reikalavimai dėl jos priverstinio hospitalizavimo RKPL pripažinimo neteisėtu, Kauno miesto savivaldybės psichikos sveikatos komisijos 1997 m. kovo 24 d. sprendimo leisti priverstinai hospitalizuoti ieškovę pripažinimo neteisėtu ir panaikinimo, naikintinos ir šie ieškovės reikalavimai tenkintini.

36Byloje nustatyta, kad ieškovė, būdama priverstinai hospitalizuota RKPL, 1997 m. kovo 25 d. tolimesniam gydymui buvo perkelta į KMUK, kur buvo gydyta iki 1997 m. balandžio 30 d. Įvertinę byloje surinktus įrodymus ją nagrinėję teismai padarė išvadą, kad šis ieškovės perkėlimas gydymui į KMUK ir gydymas nebuvo priverstinis. Tokia teismų išvada atitinka faktinius bylos duomenis ir yra tinkamai motyvuota. Pažymėtina, kad gydymo stacionare istorijoje yra įrašas, kad ieškovė neprieštarauja tolimesniam gydymui klinikų psichiatrijos skyriuje, gydymo stacionare istorijoje Nr. 33390/97 esančiame ligonio stebėjimo lape nurodyta, kad ieškovė 1997 m. kovo 25 d. hospitalizuota savanoriškai, ieškovė gydymosi KMUK laikotarpiu 1997 m. balandžio 11 – balandžio 13 d. buvo išleista į namus. Kasacinio skundo argumentai nepaneigia minėtos teismų išvados ir neduoda pagrindo pripažinti, kad minėta teismų išvada padaryta pažeidžiant proceso ar materialinės teisės normas.

37Nustačius, kad ieškovė buvo priverstinai hospitalizuota RKPL neteisėtai, yra teisinis pagrindas ieškovės naudai priteisti moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą (PSPĮ 31 straipsnis, Sveikatos sistemos įstatymo 140 straipsnis). Nustatant ieškovei priteistinos moralinės (neturtinės) žalos dydį atsižvelgtina į tai, kad ieškovė 1997 m. kovo 24 d. sirgo sunkia psichikos liga, ieškovės neteisėto priverstinio hospitalizavimo trukmę. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės reikalavimas dėl moralinės (neturtinės) žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies ir jai priteistinas 10 minimalių mėnesinių atlyginimų dydžio moralinės (neturtinės) žalos atlyginimas. Atsižvelgiant į žalos padarymo metu Vyriausybės nustatytą minimalaus mėnesinio atlyginimo dydį – 330 Lt (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. vasario 28 d. nutarimas Nr. 169), ieškovei priteistina 3300 Lt suma. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į faktines bylos aplinkybes, RKPL bei Kauno miesto savivaldybės psichikos sveikatos komisijos veiksmus ir jų reikšmę neteisėtam ieškovės hospitalizavimui, sprendžia, kad moralinės (neturtinės) žalos atlyginimas ieškovės naudai priteistinas iš atsakovo – VšĮ Respublikinės Kauno psichiatrinės ligoninės teisių ir pareigų perėmėjo – VšĮ Kauno apskrities ligoninės.

38Kasatorė kasaciniame skunde teigdama, kad bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškinio reikalavimus dėl įsakymų, ieškovės prašymų, perkėlimo į kitas pareigas pripažinimo neteisėtais, netinkamai aiškino ir taikė DSĮ nuostatas, nenurodo kasacijos pagrindo ir kelia fakto klausimą (CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 353 straipsnis). Kasacinio skundo teiginys, kad bylą nagrinėję teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, nagrinėjant reikalavimus dėl grąžinimo į darbą, nėra tinkamai motyvuotas (CPK 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Todėl minėti kasacinio skundo teiginiai nėra kasacinio nagrinėjimo dalyku ir nenagrinėtini.

39Atmetami kasacinio skundo argumentai, kad teismai netinkamai aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, neteisingai aiškino termino praleidimo priežasties svarbumo sąvoką. Pažymėtina, kad teigdama apie netinkamą ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimą, kasatorė kasaciniame skunde nenurodo, kokias konkrečiai materialinės teisės normas, jos nuomone, pažeidė bylą nagrinėję teismai, taip pat nenurodo teisinių argumentų, patvirtinančių konkrečių materialinės teisės normų pažeidimą, taigi šiuo aspektu nenurodo kasacijos pagrindų, kaip to reikalauja CPK 346 straipsnis, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos klausimai yra fakto klausimai (CPK 353 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 25 d. nutartis priimta civilinėje byloje M. Z. v. G. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-372/2005). Teismų praktikoje pripažįstama, kad svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą terminą, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo asmens valios (pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, neraštingumas ir pan.). Nagrinėjamoje byloje tokių priežasčių pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė. Teisėjų kolegijai nėra pagrindo konstatuoti, kad vertindami pateiktus įrodymus dėl ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių ir jų svarbos bylą nagrinėję teismai būtų pažeidę įrodymų vertinimo taisykles (CPK 185 straipsnis), nesivadovavę teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 7 dalis, CK 1.5 straipsnio 3, 4 dalys).

40Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį ir kai nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti (1964 m. CK 90 straipsnis, 2000 m. CK 1.131 straipsnis), todėl kasacinio skundo argumentai dėl kasatorės atleidimo iš darbo pagal DSĮ 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą neteisėtumo yra teisiškai nereikšmingi nagrinėjamos bylos išsprendimui ir nenagrinėtini.

41Remiantis išdėstytais argumentais kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, apskųsti sprendimas ir nutartis pakeistini. Atitinkamai pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93, 98 straipsniai) ir ieškovės naudai priteistina iš Kauno miesto savivaldybės 102 Lt žyminio mokesčio bei 250 Lt atstovavimo išlaidų, o iš VšĮ Kauno apskrities ligoninės (VšĮ Respublikinės Kauno psichiatrinės ligoninės teisių ir pareigų perėmėjas) – 204 Lt žyminio mokesčio bei 250 Lt atstovavimo išlaidų. Kauno miesto savivaldybės turėtos ekspertizės išlaidos iš ieškovės nepriteistinos.

42Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

43Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 26 d. nutartį pakeisti.

44Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 15 d. sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovės D. P. reikalavimai pripažinti neteisėtu jos priverstinį hospitalizavimą VšĮ Respublikinėje Kauno psichiatrinėje ligoninėje, pripažinti neteisėtu ir panaikinti Kauno miesto savivaldybės psichikos sveikatos komisijos 1997 m. kovo 24 d. sprendimą leisti ją priverstinai hospitalizuoti, priteisti moralinę (neturtinę) žalą, bei Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 26 d. nutarties dalį, kuria ši teismo sprendimo dalis palikta nepakeista ir iš ieškovės D. P. priteista 600 Lt ekspertizės išlaidų Kauno miesto savivaldybei.

45Pripažinti neteisėtu ieškovės D. P. priverstinį hospitalizavimą VšĮ Respublikinėje Kauno psichiatrinėje ligoninėje 1997 m. kovo 24-25 d. laikotarpiu.

46Pripažinti neteisėtu ir panaikinti Kauno miesto savivaldybės psichikos sveikatos komisijos 1997 m. kovo 24 d. sprendimą leisti priverstinai hospitalizuoti ieškovę D. P.

47Priteisti iš VšĮ Kauno apskrities ligoninės (į. k. 135042056) 3300 Lt (trijų tūkstančių trijų šimtų litų) moralinės (neturtinės) žalos atlyginimą ieškovės D. P. (duomenys neskelbtini) naudai, o kitą reikalavimo dėl moralinės (neturtinės) žalos atlyginimo dalį atmesti.

48Likusias sprendimo ir nutarties dalis palikti galioti.

49Priteisti ieškovės D. P. (duomenys neskelbtini) naudai iš Kauno miesto savivaldybės (kodas 188764867) 102 Lt (šimtą du litus) žyminio mokesčio ir 250 Lt (du šimtus penkiasdešimt litų) atstovavimo išlaidų. Priteisti ieškovės D. P. (duomenys neskelbtini) naudai iš VšĮ Kauno apskrities ligoninės (į. k. 135042056) 204 Lt (du šimtus keturis litus) žyminio mokesčio ir 250 Lt (du šimtus penkiasdešimt litų) atstovavimo išlaidų.

50Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. I. Ginčo esmė... 4. Ieškovė D. P. 1998 m. balandžio 28 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir,... 5. II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė... 6. Kauno miesto apylinkės teismas 2003 m. rugsėjo 15 d. sprendimu ieškinį... 7. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 8. III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai... 9. Kasaciniu skundu ieškovė D. P. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės... 10. 1. Kasatorės nuomone, bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė... 11. 1.1. Kasatorės teigimu, priverstinės hospitalizacijos faktą patvirtina... 12. 1.2. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino PSPĮ 27 straipsnį. Anot... 13. 2. Kasatorės teigimu, bylą nagrinėję teismai darydami išvadą dėl... 14. 2.1. Anot kasatorės, bylos duomenys neginčytinai patvirtina, kad 1997 m. kovo... 15. 2.2. Kasatorė nurodo, kad bylą nagrinėję teismai nevertino ekspertų L. R.... 16. 2.3. Bylą nagrinėję teismai nevertino Seimo kontrolieriaus 1997 m. kovo 14... 17. 2.4. Bylą nagrinėję teismai netinkamai vertino 2005 m. sausio 27 d. teismo... 18. 3. Kasatorės nuomone, bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino... 19. 4. Bylą nagrinėję teismai, atmesdami ieškinio reikalavimus dėl įsakymų,... 20. 5. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė DSĮ 29 straipsnio 1... 21. 5.1. Kasatorės teigimu, jos atleidimas iš darbo pagal DSĮ 29 straipsnio 1... 22. 5.2. Teismai netinkamai aiškino ieškinio senatį reglamentuojančias teisės... 23. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas VšĮ Kauno medicinos universiteto... 24. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovo VšĮ Respublikinės Kauno... 25. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas Kauno miesto savivaldybė prašo... 26. Teisėjų kolegija... 27. IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės... 28. Ieškovė nuo 1972 m. rugsėjo 28 d. dirbo RKPL gydytoja, nuo 1987 m. birželio... 29. V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai... 30. Nagrinėjamoje byloje priimtais teismų procesiniais sprendimais yra atmesti... 31. PSPĮ 27 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, sergąs sunkia psichikos liga ir... 32. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad RKPL gydytojų iniciatyva ieškovė... 33. Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad ieškovės priverstinė hospitalizacija... 34. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos duomenis, sutinka su teismų... 35. Bylą nagrinėję teismai savo išvadą, kad yra ir antroji iš PSPĮ 27... 36. Byloje nustatyta, kad ieškovė, būdama priverstinai hospitalizuota RKPL, 1997... 37. Nustačius, kad ieškovė buvo priverstinai hospitalizuota RKPL neteisėtai,... 38. Kasatorė kasaciniame skunde teigdama, kad bylą nagrinėję teismai, atmesdami... 39. Atmetami kasacinio skundo argumentai, kad teismai netinkamai aiškino ieškinio... 40. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis... 41. Remiantis išdėstytais argumentais kasacinis skundas tenkintinas iš dalies,... 42. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 43. Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 15 d. sprendimą ir Kauno... 44. Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 15 d. sprendimo... 45. Pripažinti neteisėtu ieškovės D. P. priverstinį hospitalizavimą VšĮ... 46. Pripažinti neteisėtu ir panaikinti Kauno miesto savivaldybės psichikos... 47. Priteisti iš VšĮ Kauno apskrities ligoninės (į. k. 135042056) 3300 Lt... 48. Likusias sprendimo ir nutarties dalis palikti galioti.... 49. Priteisti ieškovės D. P. (duomenys neskelbtini) naudai iš Kauno miesto... 50. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir...