Byla 2-37/2012
Dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 12 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės A. J. individualios įmonės bankroto byloje Nr. B2-55-267/2011

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Nijolės Piškinaitės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. J. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 12 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės A. J. individualios įmonės bankroto byloje Nr. B2-55-267/2011.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Šiaulių apygardos teismo 2009 m. sausio 14 d. nutartimi A. J. individualiai įmonei (toliau A. J. IĮ) iškelta bankroto byla, administratoriumi paskirtas UAB „Tytus“. Teismo 2009 m. lapkričio 13 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

6Bankrutavusios A. J. IĮ administratorius 2011-10-11 kreipėsi į teismą su prašymu areštuoti A. J. nuosavybės teise priklausantį butą, esantį Vytauto g. 123-9, Kretingoje. Nurodė, kad šiam turtui nėra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, todėl jis gali būti perleistas tretiesiems asmenims, dėl ko nukentėtų visų bankrutavusios įmonės kreditorių interesai.

7II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

8Šiaulių apygardos teismas 2011 m. spalio 12 d. nutartimi bankroto administratoriaus prašymą patenkino – areštavo atsakovui A. J. nuosavybės teise priklausantį minėtą nekilnojamąjį turtą. Nurodė, kad pritaikius šią apsaugos priemonę bus išlaikyta esama padėtis dėl ginčo objekto ir taip apsaugoti bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių interesai.

9III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10Atskiruoju skundu atsakovas A. J. prašo teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės bei sustabdyti jos vykdymą. Skunde pateikiami šie motyvai:

  1. Teismas neįvertino, kad bankroto administratoriaus prašymas nėra pagrįstas įrodymais, nenurodyta jokių aplinkybių, dėl kurių yra būtina taikyti jam priklausančio buto areštą. Tuo tarpu ieškinio pateikimas pats savaime neduoda pagrindo taikyti apsaugos priemones.
  2. Teismas neįvertino, kad į minėtą butą nėra įregistruota jo nuosavybės teisė, nes sutartis dar nėra įvykdyta, todėl jis gali būti valdomas tik bendru šalių sutarimu. Be to, šiam turtui Kretingos apylinkės teismo sprendimu jau yra taikytos apsaugos priemonės (bylos Nr. 2-882-474/2011).

11Atsiliepime į atskirąjį skundą bankrutavusios A. J. IĮ administratorius prašo teismo nutartį palikti nepakeistą, skundo netenkinti. Atsiliepime nurodoma:

  1. Teismas pagrįstai ir teisėtai areštavo atsakovui, kuris yra bankrutavusios įmonės savininkas, priklausantį butą, nes individualios įmonės turtas yra neatskirtas nuo savininko ir šis atsako už įmonės prievoles visu savo turtu (CK 2.50 str., Lietuvos apeliacinio teismo 2010-05-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-664/2010). Tuo tarpu teismo patvirtinti kreditorių finansiniai reikalavimai 2011 m. spalio mėn. sudaro 983 536,07 Lt.
  2. Atsakovas klaidina teismą – jo nuosavybės teisė į minėtą butą 2011-10-03 įregistruota.
  3. Atsakovo nurodytas to paties buto areštas kitoje civilinėje byloje dėl 42 000 Lt skolos iš jo priteisimo nekonkuruoja su šio turto areštu bankroto byloje, nes tai yra visiškai skirtingos bylos, kuriose pareikštų reikalavimų dydis skiriasi. Tuo tarpu pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis minėto buto vertė yra 116 107 Lt.
  4. Taikytomis priemonėmis užtikrintas viešasis interesas ir jos atitinka šio procesinio instituto paskirtį ir tikslus.

12IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13Skundu yra ginčijamas pagrįstumas ir teisėtumas pirmosios instancijos teismo nutarties, priimtos individualios įmonės bankroto byloje, kuria areštuotas atsakovui – bankrutavusios įmonės savininkui – priklausantis nekilnojamasis turtas (butas).

14Kaip nustatyta aukščiau, vykdant likviduojamos individualios įmonės bankroto procedūras paaiškėjo, kad šios įmonės savininkas A. J. nuosavybės teise turi butą, kuriam bankroto byloje nėra pritaikytos apsaugos priemonės. Dėl to teismas skundžiama nutartimi areštavo minėtą butą, siekdamas užtikrinti tiek bankrutavusios įmonės, tiek jos kreditorių interesus. Tuo tarpu atsakovas tvirtina, kad tokios priemonės minėtam turtui pritaikytos nesant teisėto pagrindo. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais nesutinka.

15Kaip yra žinoma, individualios įmonės civilinė atsakomybė kreditoriams yra neribota (CK 2.50 str. 4 d., Individualių įmonių įstatymo 2 str. 1 d.). Tai reiškia, kad jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka tokio subjekto turto, už jo prievoles atsako įmonės savininkas (juridinio asmens dalyvis) (CK 2.50 str. 4 d. Individualių įmonių įstatymo 2 str. 1 d.). Be kita ko, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta individualios įmonės savininko pareiga pačioje bankroto procedūrų pradžioje informuoti administratorių apie visą turimą turtą, įskaitant, beje, ir esantį bendrąja jungtine nuosavybe, yra siejama su tolimesne teismo pareiga imtis priemonių, kad šis turtas būtų išsaugotas iki bankroto bylos išnagrinėjimo ir prireikus būtų galima į jį nukreipti išieškojimą įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1099/2003; 2004 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-308/2004; 2006 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2006; 2007 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2007; kt).

16Dėl to teisėjų kolegija laiko, kad bankroto procese paaiškėjus, jog individualios įmonės savininkui priklauso nekilnojamasis turtas, teismas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą jį areštuoti. Tuo labiau, kad pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartimi yra patvirtinta 990 609,99 Lt bankrutavusios įmonės kreditorių finansinių reikalavimų. Be to, apeliacinės instancijos teismui, kaip fakto instancijai, apeliantas neteikė duomenų, kad šie kreditorių finansiniai reikalavimai bus patenkinti iš bankrutavusios įmonės turto (CPK 306, 314, 338 str.). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad taikytos priemonės nepažeidžia atsakovo teisių, nes, kaip minėta, individualios įmonės savininkas subsidiariai atsako už įmonės prievoles, t. y. tik neužtekus įmonės turto, prievolės kreditoriams vykdomos iš įmonės savininko (atsakovo) turto.

17Teisėjų kolegija taip pat atmeta apelianto argumentą, kad teismas areštavo butą, į kurį nėra įregistruotos jo nuosavybės teisės, nes tai yra paneigta byloje esančiais įrodymais (2-3, 20-22 b. l.) (CPK 177 str.). Beje, tai, kad to paties buto areštas, kaip nurodo apeliantas, yra taikytas kitoje – Kretingos apylinkės teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. Nr. 2-882-474/2011 dėl 42 000 Lt skolos iš A. J. priteisimo, nepaneigia skundžiamos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, nes įstatymas nedraudžia taikyti areštą tam pačiam turtui (CPK 144 str.).

18Esant paminėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija atsakovo atskirąjį skundą atmeta, o skundžiamą teismo nutartį palieka nepakeistą (CPK 263 str. 1 d.).

19Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

20Šiaulių apygardos teismo 2011 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai