Byla e2A-463-464/2017
Dėl skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo A. M

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės, Virginijos Čekanauskaitės ir Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo uždarosios akcinės bendrovės „Juridinė paslauga“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1066-343/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Juridinė paslauga“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „SB Trade“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo, trečiasis asmuo A. M.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės UAB „SB Trade“ 139 017,60 Eur sumą už neįvykdytą piniginę prievolę, 8,3 proc. dydžio (505,79 Eur) palūkanas nuo laiku negrąžintos paskolos sumos, 6 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.
  2. Nurodė, kad pradinis paskolos davėjas A. M. ir atsakovė UAB „SB Trade“ (buvusi UAB „Tomvalas“), atstovaujama direktoriaus S. B., 2014-09-02 sudarė paskolos sutartį Nr. 2014/09, pagal kurią atsakovei buvo suteikta 139 017,60 Eur (480 000 Lt) paskola vienerių metų terminui. Paskola turėjo būti sugrąžinta ne vėliau kaip iki 2015-09-02. 2015-05-20 buvo sudaryta reikalavimo teisės perleidimo sutartis, pagal kurią A. M. ieškovei perleido reikalavimą pagal minėtą paskolos sutartį.
  3. Ieškovei mėginant išsiaiškinti kokia forma atsakovė ketina vykdyti prievolę, pastaroji akivaizdžiai neigė gavusi 139 017,60 Eur paskolos sumą. Vėliau atsakovė poziciją pakeitė ir ėmė teigti, kad 2014-12-03, t. y. dar iki perleidžiant reikalavimo teisę, buvo sudaryta sutartis, kuria A. M. išreiškė valią priimti grąžinamą paskolą – 480 000 Lt, todėl atsakovė reikalavimo perleidimo ieškovei momentu A. M. nebuvo skolinga.
  4. Savo reikalavimą dėl skolos grąžino ieškovė grindė civilinės atsakomybės institutą reglamentuojančiomis teisės normomis ir sąlygų priteisti iš atsakovės žalos atlyginimą buvimu
  5. Nurodė, kad praleidusi terminą įvykdyti prievolę atsakovė privalo mokėti 8,3 proc. palūkanas vadovaujantis Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą, taip pat procesines palūkanas pagal CK 6.261 ir 6.210 straipsnių nuostatas.
  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
  1. Kauno apygardos teismas 2016-11-03 sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės UAB „Juridinė paslauga“ atsakovei UAB „SB Trade“ 2 347,40 Eur bylinėjimosi išlaidų, grąžino advokatei L. S. 99,12 Eur, įmokėtus 2016-03-29 dokumentu Nr. 459 į Kauno apygardos teismo depozitinę sąskaitą.
  2. Teismas sprendė, kad atsakovė įrodė neturinti jokių neįvykdytų prievolių nei ieškovei UAB „Juridinė paslauga“, nei trečiajam asmeniui A. M.
  3. Paskolos grąžinimo 2014-12-03 sutartis leidžia įsitikinti, kad 480 000 Lt paskola A. M. yra grąžinta. Šios sutarties trečiasis asmuo A. M. neginčijo, o teismo paskirtos rašysenos ekspertizės išvados patvirtino, kad joje pasirašė pats A. M.. Ir nors A. M. neigė pasirašęs tokio turinio sutartį ar gavęs iš ieškovės pinigus, tačiau pagal suformuotą teismų praktiką nuginčyti rašytinius įrodymus žodiniais paaiškinimais negalima.
  4. Teismas iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių padarė išvadą, jog 480 000 Lt paskolą gavęs UAB „SB Trade“ direktorius S. B. įmonei jos neperdavė, grąžinęs paskolos davėjui A. M.
  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Ieškovė UAB „Juridinė paslauga“ apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2016-11-03 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti ir priteisti ieškovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal į bylą pateiktus dokumentus. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
    1. Teismo sprendimas prieštaringai motyvuotas, teigiant, kad atsakovė paskolos dalyko apskritai nėra gavusi, ir kartu nurodant, kad paskola A. M. buvo grąžinta. Teismas vertindamas, kad paskolos dalykas atsakovei nebuvo perduotas, turėjo pareigą 2014-12-03 susitarimą dėl paskolos grąžinimo kvalifikuoti kaip apsimestinį ir aiškintis tikrąjį susitarimo turinį.
    2. Teismas pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą ir įrodinėjimo naštos paskirstymą. Atsakovė pirmiausia neigė gavusi paskolos dalyką, vėliau pasirinko poziciją, kad prievolė yra pasibaigusi ją įvykdžius, t. y. grąžinant pinigus trečiajam asmeniui. Todėl teismas, atsakovei pakeitus poziciją, be jokio pagrindo sprendė, kad paskolos dalykas atsakovei nebuvo perduotas.
    3. Atsakovė neįrodinėjo, kad jos vadovas, gavęs paskolos dalyką, jo įmonei neperdavė, todėl tokios teismo išvados nėra pagrįstos jokiais įrodymais. Teismas nepagrįstai netenkino ieškovės prašymo išduoti teismo liudijimą gauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos informaciją, galėjusią pagrįsti, kad paskolos pagrindu atsakovės gautos lėšos buvo deklaruotos – paskolos dalykas perduotas atsakovei. Teismas rekomendavo (nors ieškovė prašė juos išreikalauti) atsakovei pateikti duomenis, kad paskolos dalykas iš tiesų buvo grąžintas trečiajam asmeniui, tačiau atsakovė tokių duomenų nepateikė. Pažymi, kad piniginių lėšų išėmimas iš įmonės turi būti pagrįstas buhalterinės apskaitos dokumentais. Be to, 2014-12-03 susitarimas dėl paskolos grąžinimo buvo pateiktas ne iš karto su atsiliepimu, o tik paskyrus bylą nagrinėti teismo posėdyje, pateisinant tai direktoriaus, saugojusio jį seife, išvykimu.
  2. Atsakovė UAB „SB Trade“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo šio skundo netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
    1. Trečiasis asmuo A. M. 2014-12-03 susitarimo dėl paskolos grąžinimo neginčijo, šio susitarimo galiojimo neginčija ir pati ieškovė apeliaciniame skunde. Atsižvelgiant į tai, kad trečiasis asmuo reikalavimo perleidimo sutarties su ieškove sudarymo momentu atsakovės atžvilgiu neturėjo jokios galiojančios ir vykdytinos reikalavimo teisės, akivaizdu, kad negalėjo tokios teisės perduoti, o ieškovė – įgyti.
    2. Kitos apeliaciniame skunde nurodytos faktinės aplinkybės ir argumentai (dėl teismo rekomendacijų, išreikalautinų įrodymų), esant galiojančiam ir nenuginčytam sandoriui, patvirtinančiam ieškovės reikalavimo teisės neegzistavimą, nėra teisiškai reikšmingi ir atsakovė dėl jų nepasisako.

5Teisėjų kolegija

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6Dėl teisinio šalių santykių kvalifikavimo

  1. Kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, apeliantė (ieškovė) UAB „Juridinė paslauga“ savo reikalavimą ieškinyje kvalifikavo kaip reikalavimą atlyginti žalą, įrodinėdama atsakovės civilinės atsakomybės sąlygas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiu šalių santykių teisiniu vertinimu, juolab kad teisme kilusio ginčo kvalifikacija yra būtent teismo diskrecijai priskirta veikla, nepriklausanti nuo šalių procesiniuose dokumentuose įvardijamo įstatyminio reglamentavimo. Šalies pareiga yra nurodyti faktus (faktines aplinkybes), kuriuos visuomet kvalifikuoja pats ginčą nagrinėjantis teismas.
  2. Vadovaujantis nuosekliais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pateiktais išaiškinimais, priteisimas įvykdyti pareigą natūra yra atskiras civilinių teisių gynybos būdas ir jis nelaikomas civiline atsakomybe, nors, pažymėtina, šie abu būdai gali būti taikomi ir kartu, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CK 6.245 str. 2d.–4 d., 6.258 str. 2 d.). Civilinė atsakomybė yra savarankiška, nauja prievolė, kylanti dėl sutarties ar įstatymo pažeidimo bei negali būti sutapatinama su pagrindine prievole atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, pavyzdžiui, grąžinti paskolintas lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-01-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2009; 2011-05-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2011; 2014-05-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-301/2014).
  3. Pagal nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes trečiasis asmuo A. M. ir atsakovė UAB „SB Trade“ (buvęs pavadinimas – UAB „Tomvalas“) 2014-09-02 pasirašė paskolos sutartį. Paskolos dalyko grąžinimą trečiajam asmeniui sutarties šalys užfiksavo paskolos grąžinimo 2014-12-03 sutartimi. Po to, kai šalys tokiu būdu užfiksavo paskolos grąžinimą, 2015-05-20 buvo sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis, kuria trečiasis asmuo A. M. savo reikalavimo teisę, kildinamą iš 2014-09-02 paskolos sutarties, perleido apeliantei UAB „Juridinė paslauga“. Byloje kilo ginčas dėl apeliantės teisės reikalauti įvykdyti 2014-09-02 paskolos sutartį, t. y. grąžinti šia sutartimi atsakovei paskolintą 139 017,60 Eur sumą. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio reikalavimas yra reikalavimas priteisti įvykdyti pareigą natūra (CK 1.138 str. 4 p.), o ne išieškoti iš pažeidusio teisę asmens padarytą žalą (nuostolius) (CK 1.138 str. 6 p.).

7Dėl pirmosios instancijos teismo sprendime padarytų išvadų ir jų prieštaringumo

  1. Apeliantės teigimu, skundžiamo sprendimo motyvai yra prieštaringi, nes, viena vertus, bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė paskolos dalyko nėra gavusi, kita vertus, apeliantės ieškinį atmetė nusprendęs, jog paskola pradiniam kreditoriui – trečiajam asmeniui A. M. buvo sugrąžinta. Tačiau teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo argumentacijos prieštaringumo neįžvelgia.
  2. Paskolos 2014-09-02 sutarties 1.2 punkte yra užfiksuota, jog paskolos suma turi būti įnešta į atsakovės, kurios buvęs pavadinimas UAB „Tomvalas“, kasą ar atsiskaitomąją sąskaitą iki gruodžio 31 d.
  3. Nors šios sutarties 4.2 punkte yra įrašyta ir tokia sąlyga, kad paskolos gavėja (t. y. atsakovė) pripažįsta paskolą sudarančius pinigus gavusi iš paskolos davėjo, t. y. trečiojo asmens A. M., prieš patvirtinant šią sutartį, o trečiasis asmuo teismo posėdžio metu nurodė, kad paskolą sudarančią pinigų sumą iš tiesų perdavė šios sutarties sudarymo metu UAB „Tomvalas“ direktoriui S. B. grynaisiais pinigais, kaip teisingai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, trečiasis asmuo negalėjo paaiškinti, kodėl tokiu atveju ginčo paskolos sutartyje buvo reikalinga nuostata apie paskolos sumos įnešimą į įmonės kasą ar jo atsiskaitomąją sąskaitą iki gruodžio 31 d., nurodęs, kad tokia sąlyga buvo reikalinga atsakovės buhalterijai.
  4. Atitinkamai, ir atsakovė neginčijo į ginčo paskolos sutartį įtraukto patvirtinimo apie paskolos dalyko perdavimą vadovui, teigdama, kad pinigai faktiškai įmonės nepasiekė.
  5. Esant tokioms ginčo sutarties sąlygoms bei deklaruotiems šalių ketinimams (šalių susitarimui) per 2014-09-02 – 2014-12-31 laikotarpį būtinai įnešti skolintas lėšas į juridinio asmens, paskolos gavėjo, kasą arba atsiskaitomąją sąskaitą, kas atitinka ir įmonės veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nors paskolos dalykas faktiškai buvo perduotas atsakovės vadovui, tačiau į įmonės kasą (apskaitą) ginčo lėšos taip ir nebuvo perduotos. Būtent šiame kontekste ir reikėtų vertinti teismo nustatytą faktinę aplinkybę, kad paskolos dalyko atsakovė nėra gavusi, reiškiančią viso labo pripažinimą, jog byloje esantys įrodymai neleidžia spręsti, jog ginčo lėšų gavimas buvo apskaitytas įmonės buhalterinėje apskaitoje.
  6. Nesutiktina su apeliante, kad tokios teismo išvados nėra pagrįstos jokiais byloje esančiais įrodymais ar, juo labiau, prieštaringos, teismui taip pat nustačius ir šių piniginių lėšų paskesnį sugrąžinimą skolintojui. Trečiasis asmuo A. M. paaiškino, jog nuostata apie paskolos sumos įnešimą iki gruodžio 31 d., buvo reikalinga atsakovės buhalterijai, trečiasis asmuo nurodė ir tai, kad atsakovės direktorius žadėjo kasos pajamų orderį pasirašyti ir trečiajam asmeniui perduoti vėliau (2016-09-19 teismo posėdžio garso įrašas nuo 01:03:10 iki 01:03:40 val. ir nuo 01:10:00 iki 01:10:55 val.). Atsakovė nurodė nežinanti, ar paskolos dalykas buvo sumokėtas, o jeigu sumokėtas, tai pinigai įmonės nepasiekė (2016-10-14 teismo posėdžio garso įrašo dalis nuo 00:34:00 iki 00:35:00 val.).
  7. Civiliniame procese galioja tikėtinumo taisyklė, pagal kurią teismui sprendžiant dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo nereikia būti visiškai įsitikinusiam tų aplinkybių buvimu ar nebuvimu, o pakanka, jog viena alternatyva būtų labiau tikėtina už kitą. Taigi teismas, esant atitinkamiems trečiojo asmens ir atsakovės paaiškinimais, remdamasis tikimybių pusiausvyros principu, pagrįstai sprendė esant labiau tikėtina, kad paskolos suma į įmonės kasą nebuvo įnešta, nes iki sueinant sutartyje nurodytam terminui tą padaryti – 2014-12-31, paskolos grąžinimo 2014-12-03 sutartimi, pasirašyta atsakovės vadovo S. B. ir trečiojo asmens A. M., paskolos dalykas grąžintas paskolos davėjui.
  8. Kita vertus, apeliantė niekaip nepagrindžia, kaip keistųsi nagrinėjamos situacijos vertinimas, net ir nustačius, kad pinigai į įmonės kasą faktiškai buvo įnešti, t. y. neatskleidžia šios aplinkybės nustatymo reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, ypač turint omenyje, kad bet kuriuo atveju nepaneigta 2014-12-03 susitarime dėl paskolos grąžinimo įtvirtinta šalių valia prievolę grąžinti paskolą pagal 2014-09-02 paskolos sutartį laikyti pasibaigusia. Esmine šioje byloje pripažintina būtent aplinkybė, kad pradinis kreditorius ir skolininkė susitarė, jog 2014-12-03 prievolė pagal ginčo paskolos sutartį yra pasibaigusi, nepriklausomai nuo vertinimo, kuriuo pagrindu ji laikytina pasibaigusia ar nebegaliojančia. Todėl ir perleista apeliantei reikalavimo pagal ginčo paskolos sutartį teisė negali būti realizuota, dar kartą reikalaujant jau įvykdytos iki šio perleidimo prievolės vykdymo natūra.
  9. Priešingai nei teigia savo skunde apeliantė, pirmosios instancijos teismas nekonstatavo paskolos dalyko atsakovei neperdavimo. Tokiu atveju nebuvo ir teisinio pagrindo paskolos šalių 2014-12-03 susitarimą vertinti kaip nors kitaip, nei šalių patvirtinimą apie paskolos grąžinimą ar spręsti dėl jo apsimestinumo, byloje nesant jokių duomenų apie kitokius šalių ketinimus, sudarant 2014-12-03 susitarimą dėl paskolos grąžinimo.
  10. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia ginčo šalių reikalavimai, tą lemia dispozityvumo principas (CPK 13 str.). Kai kreditorius priėmė įvykdymą, pareiga įrodinėti, kad prievolė neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai, tenka kreditoriui (CK 6.123 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju nei apeliantė, nei trečiasis asmuo reikalavimo pripažinti paskolos grąžinimo 2014-12-03 sutartį negaliojančia ne tik neišreiškė jokia procesine forma, tačiau nenurodė bei neįrodinėjo ir jokių jos negaliojimo pagrindų.
  11. Antai apeliantė bylos nagrinėjimo metu nedviprasmiškai patvirtino, kad šios paskolos grąžinimo sutarties ji neginčijanti (2016-09-19 teismo posėdžio garso įrašo dalis nuo 00:42:10 iki 00:43:00 val.). Kaip leidžia spręsti 2016-09-19 teismo posėdžio garso įrašas, teismo posėdis buvo atidėtas, siekiant sudaryti sąlygas trečiajam asmeniui pasirūpinti tinkamu atstovavimu bei sudaryti sąlygas apeliantei ir trečiajam asmeniui apsispręsti, be kita ko, ir dėl paskolos grąžinimo sutarties ginčijimo.
  12. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, kai sandoris ar aktas nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio ar akto negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį ar aktą negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001-12-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1319/2001; 2003-01-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2003; 2004-03-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2004).
  13. Šiuo konkrečiu atveju net ir po to, kai teismas sudarė tam sąlygas, nei apeliantė, nei trečiais asmuo reikalavimų dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia nepareiškė, o duomenų, kurie leistų šį sandorį vertinti kaip akivaizdžiai niekinį, byloje nebuvo, todėl teismas savo iniciatyva šio klausimo spręsti pareigos neturėjo. Kadangi tokie apeliantės argumentai, kad paskolos grąžinimo sutartis yra apsimestinė, pirmosios instancijos teisme nebuvo nurodyti ir /ar įrodinėjami, todėl jais negalima remtis ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.).
  14. Šiuo aspektu aktualu ir tai, kad paties trečiojo asmens pozicija, vertinant 2014-12-03 susitarimą dėl paskolos grąžinimo, nebuvo nuosekli. Atsakovei 2016-01-04 pateiktame atsiliepime į ieškinį teigiant, kad reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo momentu atsakovė jokių neįvykdytų prievolių jam, kaip pradiniam kreditoriui, neturi, taip pat nurodžius, kad iš karto pateiks į nagrinėjamą bylą šią aplinkybę patvirtinančius rašytinius įrodymus, kai tik šie taps atsakovei prieinami, bei galiausiai tokį įrodymą į bylą pateikus, trečiasis asmuo A. M. ėmė ginčyti 2014-12-03 susitarime esančio jo parašo tikrumą, prašydamas paskirti rašysenos ekspertizę. Teismo ekspertui nustačius, jog trečiojo asmens A. M. parašas ant paskolos grąžinimo sutarties nėra suklastotas, apeliantė ir trečiasis asmuo ėmė teigti, kad ant tokio turinio sutarties šis nepasirašė. Todėl vien toks apeliantės ir trečiojo asmens pozicijos nenuoseklumas verčia abejoti jų argumentų pagrįstumu ir paaiškinimų, kaip įrodinėjimo priemonės, patikimumu.
  15. Kita vertus, teismo vertinimui nebuvo pateikta ir jokių kitų objektyvių duomenų, išskyrus teiginius, kurie patvirtintų apeliantės ir trečiojo asmens pasirinktą vėlesnę poziciją, kad trečiasis asmuo nėra pasirašęs tokio turinio dokumento (CPK 12 str., 178 str.). Trečiasis asmuo, nepaisant pirmosios instancijos teismo pastangų ištirti 2014-12-03 susitarimo sudarymo aplinkybes ir tikrąją šalių valią, nepateikė jokių logiškų paaiškinimų, kodėl 2014-12-03 susitarimas turėtų būti vertinimas kitaip, nei patvirtinimas apie paskolos grąžinimą, ar argumentų, kurie pagrįstų kitokią šalių valią, sudarant šį susitarimą, apsiribojęs vien deklaratyviais teiginiais, kad jis buvo apgautas. Asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-10-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015), todėl tik trečiojo asmens A. M. deklaratyvių teiginių, kad paskola jam nebuvo grąžinta, esant priešingiems rašytiniams įrodymams, šioje situacijoje aiškiai nepakanka.

8Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

  1. Apeliaciniame skunde apeliantė taip pat tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti jos prašymą išduoti teismo liudijimą gauti iš Valstybinės mokesčių inspekcijos informaciją apie paskolos dalyku esančių lėšų gavimą ir grąžinimą, taip pat išreikalauti iš atsakovės įrodymus, patvirtinančius, kad paskolos dalykas trečiajam asmeniui buvo perduotas, būdama įsitikinusi, kad tokį faktą patvirtinti galėtų tik įmonės buhalterinės apskaitos dokumentai. Šie skundo argumentai stokoja pagrįstumo.
  2. Pirmiausia būtina pažymėti, kad byloje įrodymais gali būti bet kokie faktiniai duomenys, kurie gali patvirtinti arba paneigti bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes (CPK 177 str. 1 d.). Šie duomenys gali būti nustatomi bet kuriomis įrodinėjimo priemonėmis, išskyrus, kai pagal įstatymus bylos aplinkybės turi būti patvirtinamos tik tam tikromis įrodinėjimo priemonėmis (CPK 177 str. 2 d. ir 3 d.). Nagrinėjamu atveju atsakovė aplinkybę, kad reikalavimo perleidimo metu trečiasis asmuo nebeturėjo galiojančios reikalavimo teisės į atsakovę, įrodinėjo 2014-12-03 susitarimu dėl paskolos grąžinimo, t. y. tiesioginiu šią aplinkybę pagrindžiančiu įrodymu. Apeliantės nurodomi pajamų deklaravimo duomenys, esantys Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, paskolos perdavimo / grąžinimo faktą galėtų pagrįsti tik netiesiogiai.
  3. Be tom, net ir surinkus apeliantės prašytus išreikalauti duomenis ir paaiškėjus aplinkybei, kad paskolos perdavimas nebuvo deklaruotas mokesčių tikslais ar / ir kad paskolos dalyko grąžinimas neužfiksuotas įmonės buhalterijoje, tai nebūtų pakankamas pagrindas nesivadovauti tiesioginiu paskolos grąžinimo faktą patvirtinančiu (ir šalių neginčijamu) įrodymu – paskolos grąžinimo sutartimi. Šiame kontekste primintina kasacinio teismo praktika, kurioje pažymima, kad gyventojo pajamų deklaracijos turinį suformuoja ne valstybės institucija, bet deklaraciją institucijai pateikęs asmuo, ir jos turinio deklaraciją priėmusi institucija netikrina, todėl šis dokumentas vertintinas kaip paprastas rašytinis įrodymas kartu su visais kitais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2010).
  4. Paskolos gavėjas privalo grąžinti gautą paskolą paskolos davėjui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka (CK 6.873 str. 1 d.). Tai, kad šalys paskolos sutartyje susitarė, jog paskolos gavėjas paskolą grąžins pervesdamas į paskolos davėjo asmeninę sąskaitą arba išmokėdamas iš įmonės kasos (3.1 p.), neleidžia vertinti, kad ši aplinkybė galėtų būti įrodoma tik atitinkamais pinigų judėjimą patvirtinančiais dokumentais. Kaip matyti, šalys ir perduodamos paskolą atitinkamų paskolos sutarties sąlygų nesilaikė: paskolos sutarties 1.2 punktas numatė, kad paskolos suma įnešama į UAB „Tomvalas“ kasą ar atsiskaitomąją sąskaitą iki gruodžio 31 d., tačiau, kaip byloje nustatyta, ką patvirtino ir trečiasis asmuo, paskolos suma buvo perduota grynaisiais pinigais UAB „Tomvalas“ direktoriui, o ne į įmonės kasą ar atsiskaitomąją sąskaitą. Šalių faktinis elgesys rodo buvus bendrą jų valią griežtai nesilaikyti paskolos sutarties sąlygų dėl paskolos dalyko perdavimo ir grąžinimo formos. Kaip teisėjų kolegija jau nurodė pirmiau, byloje nėra duomenų, kad paskolos dalykas buvo perduotas į įmonės kasą ar pervestas į įmonės sąskaitą (sutarties 1.2 punkte nustatyta tvarka). Todėl tokioje situacijoje paskolos dalyko grąžinimas objektyviai negalėjo būti užfiksuotas įmonės buhalterinėje apskaitoje, nes joje nebuvo užfiksuotas pats paskolos dalyko perdavimas.
  5. Jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita, neatlygintinės paskolos sumą paskolos gavėjas turi teisę grąžinti prieš terminą (CK 6.873 str. 3 d.). Ginčo paskolos sutarties 3.2 punktas numatė, kad palūkanos už naudojimąsi paskola nebus mokamos, t. y. sutartis buvo neatlygintinė, todėl atsakovė UAB „SB Trade“ turėjo teisę grąžinti paskolą ir anksčiau joje numatyto vienerių metų termino kaip ir pagal įstatymą, taip ir pagal pačių šalių susitarimą (sutarties 1.1 p.), juo labiau kad paskolos grąžinimo 2014-12-03 sutartyje buvo užfiksuota ir paskolos davėjo, trečiojo asmens A. M., valia grąžinamą paskolą priimti.
  6. Teisėjų kolegija nesutinka ir su tokiais apeliacinio skundo argumentais, kad atsakovės pozicija nagrinėjamoje byloje buvo nenuosekli, iš pradžių teigiant, kad paskolos dalykas jai neperduotas, o vėliau – kad paskolos dalykas trečiajam asmeniui grąžintas. Atsakovės poziciją šioje byloje būtų galima vertinti tik kaip neapibrėžtą, nes atsakovės atstovas negalėjo paaiškinti, ar paskolos grąžinimo sutartis turėtų būti aiškinama kaip reiškianti paskolos dalyko grąžinimą, ar kaip trečiojo asmens atsisakymą reikalauti paskolos grąžinimo, ar kaip patvirtinimą, kad paskola nebuvo suteikta, pabrėždamas, kad bet kuriuo atveju paskolos grąžinimo sutartis patvirtina prievolės neegzistavimą.
  7. Tokios pozicijos atsakovė laikėsi viso bylos nagrinėjimo metu, paskutinio teismo posėdžio metu akcentuodama, kad atsakovė niekuomet nepatvirtino, jog paskolos dalyką yra gavusi (2016-10-14 teismo posėdžio garso įrašas). Apeliantė neatskleidžia, kokią reikšmę šio ginčo baigčiai gali turėti aplinkybė, kad susitarimas dėl paskolos grąžinimo į bylą buvo pateiktas ne su atsiliepimu, o 2016-03-22 įvykusio pirmojo teismo posėdžio metu. Be to, kaip šioje nutartyje nurodyta pirmiau, jau savo atsiliepime į ieškinį atsakovė įvardijo apie ketinimus faktą, kad ji neturi jokių prievolių apeliantei ar pradiniam kreditoriui, įrodinėti rašytinių įrodymų pagalba, kai šie jai taps prieinami (atsiliepimo 2 puslapio 3 pastraipa). Vadinasi, atsakovė iš karto atskleidė savo poziciją ir tai, kad ketina teikti papildomus rašytinius įrodymus. Tokiu atveju teisėjų kolegija pripažįsta, kad atsakovės pozicijos neapibrėžtumas ar negalėjimas patikslinti kai kurių faktinių aplinkybių, esant byloje konstatuotai pradinio kreditoriaus ir skolininko valiai laikyti pasibaigusia prievolę grąžinti paskolą pagal 2014-09-02 paskolos sutartį, byloje esminės reikšmės neturi.
  8. Reikalavimo teisės perleidimas negali pažeisti skolininko teisių ar jų labiau suvaržyti (CK 6.101 str. 1 d.). Naujasis kreditorius negali įgyti daugiau teisių, negu jų turėjo pradinis kreditorius. Skolininko teisinė padėtis naujojo kreditoriaus atžvilgiu negali būti blogesnė už buvusią pradiniam kreditoriui. Reikalavimo perleidimo sutartimi viena egzistuojančio teisinio santykio šalis pakeičiama kita, tačiau nauja prievolė nesukuriama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-03-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-684/2015; 2017-04-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017). Nustačius, kad reikalavimo perleidimo metu pradinis kreditorius A. M. neįvykdytų piniginių prievolių atsakovei neturėjo, darytina ir išvada, kad reikalavimo perleisti apeliantei negalėjo. Todėl teismas apeliantės pareikšto atsakovei ieškinio netenkino pagrįstai. Aptarti ir kiti apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

9Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo

  1. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovė turi teisę į jos apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str. 1 d., 98 str.). Atsakovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pateikė prašymą priteisti 986,15 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Prašomos priteisti išlaidos pagrįstos jų dydį patvirtinančiais įrodymais, taip pat neviršija Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ (toliau – ir Rekomendacijos).
  2. Tačiau atsižvelgusi į tai, kad nagrinėjama byla nelaikytina sudėtinga ar reikalaujančia teisinių paslaugų kompleksiškumo, specialiųjų žinių turėjimo, į tai, kad atsakovės teisinis atstovas apeliacinės instancijos teisme nesikeitė, į atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį, t. y. į Rekomendacijų 2 punkte nustatytus kriterijus, taip pat vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 1 d.), teisėjų kolegija atsakovei kompensuojamąją išlaidų sumą sumažina iki 500 Eur.

10Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

11Kauno apygardos teismo 2016 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

12Priteisti iš uždarosios akcinės bendrovės „Juridinė paslauga“ (įmonės kodas 302890258) 500 Eur (penkis šimtus eurų) apeliacinės instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų uždarajai akcinei bendrovei „SB Trade“ (įmonės kodas 134619334).

Proceso dalyviai
Ryšiai