Byla 2A-223/2011

2Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Milašienės, Marytės Mitkuvienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

3sekretoriaujant Vladislavai Tumas,

4dalyvaujant apelianto atstovui advokatui Mariui Intai,

5ieškovo atstovui Valdui Kvederiui,

6viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto „If P&C Insurance AS“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios individualios įmonės „Traliukai“ ieškinį atsakovui „If P&C Insurance AS“ dėl nuostolių atlyginimo.

7Teisėjų kolegija

Nustatė

8I. Ginčo esmė

9Ieškovas BIĮ „Traliukai“ prašė priteisti iš atsakovo „If P&C Insurance AS“ 108 994,98 Lt nuostoliams atlyginti ir procesines palūkanas. Nurodė, kad 2009 m. vasario 9 d. teismo nutartimi ieškovui buvo iškelta bankroto byla. Bankroto administratoriui susipažinus su finansiniais dokumentais, buvo nustatyta, kad atsakovas negrąžino ieškovui 108 994,98 Lt dydžio draudimo įmokų. Iš atsakovo gavus ieškovo skolų ataskaitą, paaiškėjo, kad nuo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo iki 2009 m. kovo 9 d. atsakovas ieškinio sumai atliko priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, nors Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – ĮBĮ) tą draudžia daryti.

10II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12Panevėžio apygardos teismas 2010 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė 74 801,49 Lt dydžio draudimo įmoką ir procesines palūkanas, o kitą reikalavimų dalį atmetė. Teismas nustatė, kad šalys 2008 m. rugsėjo 1 d. sudarė draudimo sutartį (toliau – Draudimo sutartis), kuria atsakovas apdraudė ieškovo transporto priemones. Sutartis sudaryta laikotarpiui nuo 2008 m. rugsėjo 2 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d. Nuo 2008 m. rugsėjo 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d. šalys sudarė įvairius transporto priemonių draudimo liudijimus. Ieškovo bankroto administratorius 2009 m. kovo 5 d. pranešimu, kurį atsakovas gavo 2009 m. kovo 9 d., informavo atsakovą, kad teismui iškėlus ieškovui bankroto bylą, bankroto administratorius nutraukia visas su atsakovu sudarytas sutartis, kurios buvo nenutrauktos iki bankroto bylos iškėlimo. Teismas pažymėjo, kad šalys pripažįsta aplinkybę, jog iškėlus bankroto bylą ir bankroto administratoriui nutraukus sutartis, pas atsakovą liko 108 994,98 Lt ieškovo sumokėtų draudimo įmokų. Ieškovas sutartis nutraukė, nes lizingo bendrovės dar iki bankroto bylos iškėlimo pasiėmė lizinguotas transporto priemones, dėl ko ieškovas po bankroto bylos iškėlimo nebegalėjo vykdyti transporto veiklos ir draudiminė apsauga nebebuvo reikalinga. Teismo nuomone, atsakovas nepripažįsta ieškovo reikalavimo grąžinti draudimo įmokas remdamasis CK 6. 1009 straipsnio 4 dalimi, nors savo triplike ieškinį iš dalies pripažino. Nurodyta teisės norma nustato, kad jeigu draudikas nutraukia draudimo sutartį prieš terminą, sumokėta draudikui draudimo įmoka (premija) negrąžinama, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita. Draudimo sutarties 9 punktas numatė, kad draudimo sutarties šalis, įspėdama raštiškai kitas šalis ne vėliau kaip prieš 30 kalendorinių dienų iki numatytos draudimo sutarties nutraukimo datos, turi teisę nutraukti draudimo sutartį. Ši sutartis sudaryta vadovaujantis tuo metu galiojusios redakcijos atsakovo Transporto priemonių draudimo taisyklėmis Nr. 001 (toliau – Draudimo taisyklės). Draudimo taisyklių 56 punktas numatė, kad draudėjas turi teisę nutraukti draudimo sutartį bet kokiu atveju; jeigu draudėjas nutraukia draudimo sutartį nesuėjus terminui arba draudimo sutartis įstatymų numatytais atvejais nutraukiama teismo, draudėjui grąžinama draudimo įmokos dalis už likusį draudimo sutarties galiojimo laikotarpį, išskaičiavus draudimo sutarties sudarymo bei vykdymo išlaidas (iki 30 procentų draudėjui grąžintinos draudimo įmokos sumos, bet ne mažiau kaip 100 Lt) ir pagal sutartį išmokėtų draudimo išmokų sumas. Teismo nuomone, nurodytų įrodymų pagrindu darytina išvada, kad ieškovas, vadovaudamasis Draudimo taisyklių 56 punktu, Draudimo sutarties 9 punktu, turėjo pagrindą 2009 m. kovo 9 d. pranešimu nutraukti visas su atsakovu sudarytas draudimo sutartis bei reikalauti grąžinti draudimo įmokos dalį už likusį draudimo sutarties galiojimo laikotarpį. Vadovaujantis minėta Draudimo taisyklių 56 punkto nuostata, iš negrąžintos draudimo įmokos dalies – 108 994,98 Lt – išskaičiuotinos 30 procentų sutarties sudarymo bei vykdymo išlaidos (35 698,49 Lt) bei ieškovui išmokėta 1 495,00 Lt draudimo išmoka, todėl ieškovui iš atsakovo priteistina 74 801,49 Lt dydžio draudimo įmoka.

13III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

14Apeliantas „If P&C Insurance AS“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo iš dalies tenkintas ieškinys, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

151. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas savo triplike iš dalies pripažino ieškinį. Triplike buvo aiškiai prieštaraujama ieškovo reikalavimui.

162. Teismas nepagrįstai rėmėsi tik Draudimo taisyklių 56 punkto nuostatomis, tokiu būdu pažeisdamas sisteminį aiškinimo metodą (CK 6.193 str. 2 d.) Tiek CK 6.1009 straipsnio 4 dalyje, tiek jai analogiškame Draudimo sutarties 24.3 punkte buvo įtvirtinta visiškai priešinga nuostata nei Transporto priemonių draudimo taisyklėse – net ir nutraukus draudimo sutartį, draudėjo pareiga mokėti įmokas už sutarties galiojimo laikotarpį išlieka. Draudimo sutarties 5 punkte buvo aiškiai numatyta, kad esant prieštaravimų tarp jos ir draudimo taisyklių, turi būti vadovaujamasi sutartimi. Dėl šios priežasties teismas turėjo remtis būtent Draudimo sutartimi.

173. Tarp šalių susiklostę draudimo teisiniai santykiai bei su tuo susijęs atsiskaitymo už teikiamą draudiminę apsaugą mechanizmas atitinka finansinio užtikrinimo susitarimo požymius, todėl ginče turi būti taikomas ir Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatymas (toliau – FUSĮ). Dėl šios priežasties ieškovui ir po bankroto bylos iškėlimo išlieka pareiga vykdyti iš draudimo sutarčių kylančias mokestines prievoles, o apeliantas turi teisę reikalauti tokius įsipareigojimus vykdyti. Tai patvirtina ir teismų praktika (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Varta“ v. AB „DnB NORD bankas“, bylos Nr. 2A–229/2009).

18Ieškovas BIĮ „Traliukai“ prašo skundą atmesti. Nurodo, kad byloje visų pirma turi būti vadovaujamasi ĮBĮ nuostatomis. Apeliantas pats neneigia, kad jo teisė į ieškovo lėšas atsirado nutraukus draudimo sutartis – bankroto proceso metu. Jei apeliantas ir turėjo kreditorinį reikalavimą bankrutuojančiai įmonei, tai jį turėjo pateikti bankroto administratoriui arba teismui. Patenkinti reikalavimus kitu būtu, nei nustato ĮBĮ, apeliantas negalėjo. Taip pat pažymi, kad apeliantas nepateikia sutarties dėl finansinio užtikrinimo susitarimo, todėl atitinkami argumentai yra nepagrįsti. Be to, kasacinis teismas yra panaikinęs apeliaciniame skunde nurodytą teismo nutartį.

19IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20Teisėjų kolegija apeliacinę bylą nagrinėja neperžengdama jos ribų, apibrėžtų apeliacinio skundo teisinio ir faktinio pagrindo (CPK 320 str.).

21Dėl ginčo esmės

22Pagrindinis ginčas šioje byloje kilo dėl ieškovo apeliantui sumokėtų ir pastarojo, ieškovui nutraukus draudimo sutartis, negrąžintų draudimo įmokų priteisimo.

23Pažymėtina, kad teismui pateikti dokumentai patvirtina, jog ieškovas draudimo sutarčių pagrindu pas atsakovą apdraudė įvairius savo turtinius interesus (b. l. 10-20, 22-24, 26-28, 55-78). Tačiau šalys savo argumentus iš esmės sieja tik su Draudimo sutartimi dėl transporto priemonių ir jų vairuotojų draudimo nuo nelaimingų atsitikimų (b. l. 55-78). Nei visų sumokėtų draudimo įmokų dydis, nei ieškovo reikalavimo dydis, nei iš kitokio pobūdžio draudimo sutarčių kylantys santykiai šalių iš esmės nėra kvestionuojami, todėl teisėjų kolegija šių aplinkybių netikrina. Taip pat šalys neginčija, kad draudimo teisinių santykių metu galiojusiose draudimo taisyklėse iš esmės buvo įtvirtintos analogiškos nuostatos kaip ir teismui pateiktose vėlesnėse jų redakcijose (b. l. 79-149).

24Ieškovo reikalavimas iš esmės grindžiamas tuo, kad apeliantas po bankroto bylos ieškovui iškėlimo įskaitė savo priešpriešinius iš draudimo teisinių santykių kylančius reikalavimus į ieškovo sumokėtas draudimo įmokas, kurios, nutraukus draudimo sutartis, nebebuvo panaudotos draudiminei apsaugai (laikytinos permoka) ir todėl turėjo būti grąžintos jam. Apeliantas atsikerta, kad jokio įskaitymo neatliko, o ieškovo sumokėtos draudimo įmokos, nepaisant draudimo sutarčių nutraukimo, remiantis CK 6.1009 straipsnio 4 dalimi ir jai analogišku Draudimo sutarties 24.3 punktu, yra jo nuosavybė ir neturi būti grąžinamos.

25CK 6.1009 straipsnio 4 dalis numato, kad draudėjui nutraukus draudimo sutartį prieš terminą, sumokėta draudikui draudimo įmoka (premija) negrąžinama, jei draudimo sutartis nenustato ko kita. Tokia nuostata sietina su šio straipsnio 2 dalimi, suteikiančia draudėjui teisę nutraukti draudimo sutartį bet kokiu atveju, ir, teisėjų kolegijos vertinimu, ji gali būti paaiškinama siekiu neleisti draudėjui piktnaudžiauti draudimo sutarties nutraukimu. Bendra nuostata, kad draudimo įmoka negrąžinama, nors draudimo apsauga ir nebėra teikiama, teisėjų kolegijos nuomone, gali būti vertinama kaip įtvirtinanti netesybas (CK 6.71 str. 1 d., 6.245 str. 1 d.). Netesybos, kaip civilinės atsakomybės forma, atlieka kreditoriaus nuostolių kompensacinę funkciją ir iš esmės nėra skirtos nubausti skolininką. Bet kuriuo atveju teismas turi teisę mažinti aiškiai per dideles ir neprotingas netesybas (CK 6.71 str. 2 d.).

26Nors pačiame CK 6.1009 straipsnio 4 dalyje ir nėra įtvirtinta kriterijų, leidžiančių mažinti netesybų dydį konkrečiu atveju, be nurodytos bendros teismo galimybės kontroliuoti netesybų dydį, svarbu atsižvelgti į Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – DĮ) 84 straipsnyje įtvirtintas draudiko atsiskaitymo su draudėju nutraukus draudimo sutartį taisykles. Pagal šį straipsnį, nustatant draudiko atsiskaitymo su draudėju nutraukus draudimo sutartį sąlygas, privaloma atsižvelgti į draudimo sutarties šalies kaltę dėl draudimo sutarties sąlygų pažeidimo, draudiko administracines išlaidas, susijusias su draudimo sutarties sudarymu ir vykdymu, į draudimo įmokos dalis, sumokėtas už laikotarpį, už kurį draudimo apsauga suteikta nebuvo, nesumokėtas draudimo įmokos dalis už suteiktą draudimo apsaugą ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, DĮ 84 straipsnio nuostatos, kaip ir CK 6.1009 straipsnio 4 dalies norma reglamentuojančios bendrąsias draudimo sutarties sąlygas, papildo CK 6.1009 straipsnio 4 dalies reguliavimą ir yra taikytinos kartu su juo (CK 6.1018 str.).

27Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje konkrečioje situacijoje labai svarbu atsižvelgti į tai, kad su apeliantu sudarytos draudimo sutartys buvo nutrauktos dėl ieškovui iškeltos bankroto bylos (ĮBĮ 10 str. 7 d. 4-5 p.). Nėra ginčo, kad dar iki bankroto bylos iškėlimo draustos transporto priemonės buvo grąžintos lizingo davėjui ir jos nebegalėjo toliau būti naudojamos tiesioginėje komercinėje veikloje. Šios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad CK 6.1009 straipsnio 4 dalyje numatytos teisinės pasekmės negali būti taikomos visa apimtimi, o pirmosios instancijos teismo apeliantui pripažintina teisė į 30 procentų grąžintinų draudimo įmokų sumos dalį yra pakankama kompensacija.

28Teisėjų kolegijos nuomone, lavai svarbu akcentuoti ir tai, kad, priešingai nei teigia apeliantas, Draudimo sutarties 24.3 punktas netgi nėra analogiškas CK 6.1009 straipsnio 4 dalies nuostatai. Šiame sutarties punkte aiškiai numatyta, kad, net ir pasibaigus sutarties galiojimo laikui ar ją nutraukus, draudėjo pareiga sumokėti įmokas už sutarties galiojimo laikotarpį išlieka. Taigi kalbama apie sutarties galiojimo laikotarpį ir jo metu susidariusio įsiskolinimo padengimą, o ne ieškovo pareigą mokėti netesybas už pirmalaikį sutarties nutraukimą. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Draudimo taisyklių 56 punktu.

29

30Dėl kitų apelianto argumentų

31Apeliantas savo skundą taip pat grindžia argumentu, kad tarp šalių susiklostę draudimo teisiniai santykiai bei taikomas įmokų mokėjimo mechanizmas atitinka finansinio užtikrinimo susitarimui taikytinas sąlygas ir požymius, todėl toks susitarimas įgauna ir jam įstatymo teikiamą apsaugą – užstato turėtojo teisę atlikti įskaitymą net ir užstato davėjo bankroto atveju (FUSĮ 9 str. 3 d. 2 p.). Teisėjų kolegija su tokiu sutartinių santykių aiškinimu nesutinka.

32Visų pirma būtina pažymėti, kad apeliantas visiškai nekonkretizuoja, koks draudimo įmokų mokėjimo mechanizmas susiklostė tarp šalių ir kaip jis atitinka finansinio užtikrinimo esmę. Dėl šios priežasties nėra aišku, kurie ieškovo mokėjimai apeliantui už draudiminę apsaugą gali būti kvalifikuojami kaip finansinio užstato pateikimas (FUSĮ 5 str. 5 d., 7 str.).

33Antra, teisinis reguliavimas, susijęs su finansinio užstato, pateikto pagal finansinio užtikrinimo susitarimą be nuosavybės teisės perdavimo, realizavimu, įtvirtina išimtį iš bendrojo draudimo bankrutuojančiai įmonei vykdyti visas savo finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, taip pat išieškoti iš šios įmonės skolas (ĮBĮ 1 str. 4 d., 10 str. 3 d. 3 p.). Teisėjų kolegijos vertinimu, FUSĮ nėra nuostatų, leidžiančių daryti išvadą, kad finansinio užtikrinimo susitarimo egzistavimas (kartu ir jo sukeliamos teisinės pasekmės) gali būti numanomas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. liepos 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje BUAB „Varta“ v. AB „DnB NORD bankas“ (bylos Nr. 3K-3-291/2009), pažymėjo, kad šalys turi aiškiai ir nedviprasmiškai susitarti, jog jų sudarytam susitarimui taikytinos ir FUSĮ nuostatos. Nagrinėjamu atveju tokių sąlygų nėra nei teismui pateiktoje Draudimo sutartyje, nei Draudimo taisyklėse. Be to, finansinio užtikrinimo susitarimo egzistavimu apeliantas nesirėmė ir šalių susirašinėjime iki šios bylos užvedimo (b. l. 8, 21). Taip pat pažymėtina, kad minėtuose dokumentuose nėra jokių nuostatų, kad ieškovo įsipareigojimai apeliantui būti užtikrinti ir CK XII skyriuje reglamentuojamu įkeitimu. Taigi, remiantis išdėstytu, aptartas apelianto argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

34Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti apeliantą iš dalies pripažinus ieškinį. Visgi, kaip matyti iš teismo argumentacijos, tokia išvada iš esmės neturėjo jokios įtakos galutiniam sprendimui, todėl šis procesinis pažeidimas nesudaro pagrindo naikinti sprendimą (CPK 329 str. 1 d.).

35Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas nustatytas aplinkybes, taip pat nevisiškai tiksliai kvalifikavo sudarytus transporto priemonių draudimo liudijimus (iš tiesų jais buvo mažinamas Draudimo sutartimi apdraustų transporto priemonių sąrašas), tačiau tai taip pat neturėjo jokios esminės įtakos sprendimo priėmimui.

36Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytą, konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas, o skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

37Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

38Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
2. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 3. sekretoriaujant Vladislavai Tumas,... 4. dalyvaujant apelianto atstovui advokatui Mariui Intai,... 5. ieškovo atstovui Valdui Kvederiui,... 6. viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo... 7. Teisėjų kolegija... 8. I. Ginčo esmė... 9. Ieškovas BIĮ „Traliukai“ prašė priteisti iš atsakovo „If P&C... 10. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 12. Panevėžio apygardos teismas 2010 m. balandžio 21 d. sprendimu ieškinį... 13. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai... 14. Apeliantas „If P&C Insurance AS“ prašo panaikinti pirmosios... 15. 1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad apeliantas savo triplike iš dalies... 16. 2. Teismas nepagrįstai rėmėsi tik Draudimo taisyklių 56 punkto nuostatomis,... 17. 3. Tarp šalių susiklostę draudimo teisiniai santykiai bei su tuo susijęs... 18. Ieškovas BIĮ „Traliukai“ prašo skundą atmesti. Nurodo, kad byloje visų... 19. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 20. Teisėjų kolegija apeliacinę bylą nagrinėja neperžengdama jos ribų,... 21. Dėl ginčo esmės... 22. Pagrindinis ginčas šioje byloje kilo dėl ieškovo apeliantui sumokėtų ir... 23. Pažymėtina, kad teismui pateikti dokumentai patvirtina, jog ieškovas... 24. Ieškovo reikalavimas iš esmės grindžiamas tuo, kad apeliantas po bankroto... 25. CK 6.1009 straipsnio 4 dalis numato, kad draudėjui nutraukus draudimo sutartį... 26. Nors pačiame CK 6.1009 straipsnio 4 dalyje ir nėra įtvirtinta kriterijų,... 27. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje konkrečioje situacijoje labai svarbu... 28. Teisėjų kolegijos nuomone, lavai svarbu akcentuoti ir tai, kad, priešingai... 29. ... 30. Dėl kitų apelianto argumentų... 31. Apeliantas savo skundą taip pat grindžia argumentu, kad tarp šalių... 32. Visų pirma būtina pažymėti, kad apeliantas visiškai nekonkretizuoja, koks... 33. Antra, teisinis reguliavimas, susijęs su finansinio užstato, pateikto pagal... 34. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad pirmosios instancijos teismas... 35. Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas... 36. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytą, konstatuoja, kad apeliacinio... 37. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 38. Panevėžio apygardos teismo 2010 m. balandžio 21 d. sprendimą palikti...