Byla 1A-353/2014
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Bielskio, teisėjų Svajūno Knizlerio ir Aloyzo Kruopio, sekretoriaujant Martynai Paušaitei, dalyvaujant prokurorui Antanui Gubistai, gynėjui advokatui Valentinui Giriūnui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 10 d. nuosprendžio, kuriuo:

2P. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:

3- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams;

4- pagal BK 153 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams.

5Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir P. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

6Vadovaujantis BK 64 straipsniu, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos subendrintos bausmės pridėta dalis Vilniaus apygardos teismo 2009 m. sausio 9 d. nuosprendžiu pagal BK 150 straipsnio 4 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 150 straipsnio 4 dalį paskirtos ir neatliktos ketverių metų laisvės atėmimo bausmės ir P. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – šešeri metai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

7Iš P. R. ir M. Z. nukentėjusiajam R. Š. priteista solidariai 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

8P. R. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakcija) išteisintas, neįrodžius jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme.

9Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas M. Z., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.

10Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

11P. R. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį už tai, kad 2011 m. lapkričio 2 d. apie 14 val., būdami P. R. namuose, esančiuose ( - ), apsvaigę nuo alkoholio P. R. ir M. Z. veikė bendrininkų grupėje: M. Z. liepė mažamečiui R. Š., gimusiam ( - ), čiulpti P. R. lytinį organą, grasino prieš jį tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, t. y. R. Š. išmesti per langą, jei jis nečiulps P. R. lytinio organo. Tuo metu P. R. nusimovė kelnes ir panaudojo fizinį smurtą, t. y. jėga parklupdė R. Š. priešais save ant kelių, ranka laikė jį už plaukų. Tokiu būdu kaltinamieji pasikėsino tenkinti lytinę aistrą su mažamečiu asmeniu prieš šio valią oraliniu būdu, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes į namus sugrįžo P. R. tėvas, dėl ko M. Z. ir P. R. buvo priversti nusikalstamus veiksmus nutraukti.

12P. R. taip pat nuteistas pagal BK 153 straipsnį už tai, kad jis ir M. Z. tuo pačiu metu 2011 m. lapkričio 2 d. apie 14 val., veikdami bendrai, būdami apsvaigę nuo alkoholio, P. R. namuose, esančiuose ( - ), atliko mažamečių asmenų tvirkinimo veiksmus: M. Z. liepė R. Š., kad P. R. čiulptų lytinį organą, o P. R., nusimovęs kelnes, demonstravo savo lytinį organą kambaryje buvusiems mažamečiams L. S., gimusiam ( - ), L. V., gimusiam ( - ), ir R. Š., gimusiam ( - ), bei mažametį R. Š. parklupdęs ant kelių ir ranka laikydamas jam už plaukų, L. S. ir L. V. akivaizdoje liepė R. Š. tenkinti jo lytinę aistrą oraliniu būdu.

13Nuteistasis P. R. apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo nuosprendžiu nurodydamas, jog byloje nėra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad jis padarė nusikalstamą veiką, teismas neišsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, atliko ne visus reikalingus tyrimo veiksmus, vadovavosi vien tik nukentėjusiojo ir liudytojų, kuriuos šis pažįsta, parodymais, buvo šališkas ir neobjektyvus ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.

14Apeliantas nurodo, jog teismas nepaskyrė teismo psichologinės–psichiatrinės ekspertizės, nors turėjo tai padaryti, nes jam (apeliantui) dėl vaikystėje patirtų išgyvenimų buvo sutrikusi psichika, jis periodiškai buvo gydomas ambulatoriškai ir stacionare, o jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo dieną jautėsi ne itin gerai. Tik atlikus ambulatorinę teismo psichologinę–psichiatrinę ekspertizę galima nustatyti, ar jam inkriminuojamos veikos padarymo metu nuteistasis sirgo kokia nors psichikos liga, ar turėjo psichikos sutrikimų, dėl kurių negalėjo tinkamai suvokti savo veiksmų ir juos valdyti.

15Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat teigia, kad buvo girdėjęs, jog nukentėjusysis yra „ne tos pakraipos“, ir norėjo tuo įsitikinti, todėl pradėjo jį „tardyti“, tada į jų pokalbį įsijungė ir kitas nuteistasis (M. Z.). Nukentėjusiajam nepaneigus gandų, jis (apeliantas) išsitraukė savo lytinį organą ir pasiūlė pačiulpti, tuo metu atėjo tėvas ir nutraukė jų bendravimą. Pasak apelianto, jis neturėjo tikslo įgyvendinti savo žodžių, o tik norėjo pažiūrėti, kaip reaguos nukentėjusysis. Apelianto teigimu, nukentėjusysis, norėdamas nuslėpti savo orientaciją ir prisiteisti pinigų, melagingai tvirtina, kad jis (apeliantas) ketino jį seksualiai prievartauti. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiajam nebuvo atliekamos reikiamos ekspertizės siekiant nustatyti, ar jis nėra linkęs fantazuoti, taip pat į tai, kad niekur nebuvo aptikta spermos pėdsakų, nenustatyti kūno sužalojimai (nubrozdinimai), kurie patvirtintų nukentėjusiojo žodžius. Apeliacinės instancijos teisme būtina nuodugniai apklausti nukentėjusįjį.

16Apelianto nuomone, teismas netinkamai įvertino ikiteisminio tyrimo metu jo duotus parodymus ir nuteisė už nusikaltimą, kurio nėra padaręs. Nuteistasis mano, kad jo poelgis labiau atitinka BK 151 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, todėl jo veika turėtų būti perkvalifikuota iš BK 150 straipsnio 4 dalies į BK 151 straipsnio 2 dalį.

17Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad teismo šališkumą rodo tai, kad žiniasklaidoje buvo iš anksto pranešta, kad nuosprendžio skųsti niekas neketina, be to, parinktas gynėjas pas jį nė karto neatėjo ir tinkamai neužtikrino gynybos.

18Nuteistasis P. R. apeliaciniame skunde prašo: 1) priimti išteisinamąjį nuosprendį arba perkvalifikuoti jo nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 150 straipsnio 4 dalies į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 151 straipsnio 2 dalį ir atitinkamai sumažinti bausmę; 2) jei būtų paskirta laisvės atėmimo bausmė, skirti 2/3 bausmės atlikti kalėjimo režimo sąlygomis, o likusią dalį – pataisos namuose.

19Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

20Apeliacinis skundas atmetamas.

21Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis nesutinka tik su ta skundžiamo Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio dalimi, kuria buvo nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį už tai, kad 2011 m. lapkričio 2 d. apie 14 val., veikdamas bendrininkų grupėje su M. Z., pasikėsino tenkinti lytinę aistrą su mažamečiu R. Š. prieš šio valią oraliniu būdu, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes į namus sugrįžo P. R. tėvas, dėl ko M. Z. ir P. R. buvo priversti nusikalstamus veiksmus nutraukti. Apygardos teismas nustatė, kad M. Z. liepė mažamečiui R. Š. čiulpti P. R. lytinį organą, grasino prieš jį tuoj pat panaudoti fizinį smurtą – išmesti per langą, jei jis nečiulps P. R. lytinio organo, tuo metu P. R. nusimovė kelnes ir panaudojo fizinį smurtą – jėga parklupdė R. Š. priešais save ant kelių ir ranka laikė jį už plaukų.

22Nepagrįstais pripažįstami nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad jo kaltė dėl pasikėsinimo seksualiai prievartauti mažametį R. Š. nepasitvirtinama faktine bylos medžiaga. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad nuosprendį priėmęs teismas išsamiai išdėstė ir teisingai įvertino visumą duomenų, kurie byloje buvo gauti apklausiant pačius kaltinamuosius P. R. ir M. Z., nukentėjusįjį R. Š., jo įstatyminę atstovę R. Š., tiesiogiai įvykį stebėjusius liudytojus L. V., E. V. bei L. S., taip pat jo įstatyminę atstovę L. Z. bei liudytojus K. R., V. L., ištyrus bylos duomenis, užfiksuotus specialisto išvadoje Nr. G 2373/12(01), Nr. 92TPK-6/2012, ir kt. Šių duomenų visuma duoda pakankamą pagrindą išvadai, kad apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu pasikėsinęs padaryti nusikaltimą, numatytą BK 150 straipsnio 4 dalyje, o jo apeliacinio skundo argumentai nekelia abejonių dėl priimto nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo.

23Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis R. Š. parodė, kad 2011 m. lapkričio 2 d., būnant P. R. bute kartu su L. V., E. V., L. S., M. Z., pastarasis L. S. pasakė „fas“ ir pastarasis, paėmęs šaukštą, sudavė juo nukentėjusiajam į kaktą. Tada jis L. S. sudavė į veidą ir abu susimušė. L. S. pargriovė R. Š. ir spardė, o M. Z. alkūne sudavė jam smūgį į dešinį šoną bei kartą kumščiu į ausį. Po to M. Z. P. R. liepė nusimauti kelnes. P. R. suėmė nukentėjusįjį už plaukų, parklupdė priešais save ant grindų ir visiems matant nusimovė kelnes. R. Š. klūpant, P. R. laikė ranka sučiupęs jam už plaukų, o M. Z. liepė čiulpti P. R. lytinį organą, grasino, kad nepaklusus teks iššokti per langą. Nukentėjusysis R. Š. M. Z. ir P. R. nurodymų nevykdė ir sudavęs per ranką P. R. išsilaisvino ir atsistojo. Po kurio laiko P. R. vėl nusimovė kelnes ir liepė nukentėjusiajam R. Š. čiulpti jo lytinį organą. Tuo metu namo grįžo P. R. tėvas ir visiems liepė dingti. Jis pats tada atsistojo nuo lovos ir pabėgo, o grįžęs namo apie viską papasakojo savo motinai. Nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir kiti byloje išnagrinėti įrodymai. Liudytojas L. S. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2011 m. lapkričio 2 d. būnant P. R. bute broliai L. ir E. V. kažką pasakė apie R. Š., o patėvis (M. Z.) liepė jam R. Š. sumušti. Tada jis R. Š. tris kartus ranka sudavė į veidą. Patėvis su P. R. toliau gėrė alkoholinius gėrimus, po to patėvis vėl pasakė „trenk R.“ ir jis vėl, klausydamas patėvio, trenkė R. Š. ranka du kartus į kairį petį. Tuo metu patėvis, P. R. ir L. bei E. V. vadino R. Š. necenzūriniais žodžiais. Vėliau P. R. nusimovė kelnes ir kelnaites, išsitraukė savo lytinį organą, kurį matė visi buvę kambaryje, ir, priėjęs prie R. Š., liepė čiulpti. Čiulpti liepė ir M. Z., tačiau R. Š. paliepimo nevykdė, tada M. Z. sudavė R. Š. ranka tris kartus į nugarą, po to suėmęs už pečių parklupdė ir liepė čiulpti P. R. lytinį organą. P. R. tuo metu, suėmęs R. Š. už galvos, traukė ją prie lytinio organo liepdamas čiulpti. R. Š. pradėjo verkti, priešinosi, prašė, kad jį išleistų, tačiau P. R. išeiti iš kambario neleido. Tuo metu E. ir L. V. ir jis pats buvo kambaryje. Vėliau parėjo P. R. tėvas ir visi išėjo. Iš esmės analogiškus parodymus davė ir liudytojai L. V. bei E. V.. L. V. patvirtino, kad M. Z. R. Š. liepė čiulpti P. R. lytinį organą. Tuo metu P. R. buvo nusimovęs kelnes ir apnuoginęs savo lytinį organą. M. Z. ir P. R. parklupdė R. Š. ant grindų, P. R. laikė jį priešais save suėmęs už plaukų, o šis priešinosi, traukėsi atgal, stengėsi ištrūkti.

24Nors nuteistojo apeliaciniame skunde abejojama nukentėjusiojo ir tiesiogiai įvykį stebėjusių liudytojų parodymų patikimumu, teisėjų kolegijos vertinimu, netikėti šių liudytojų parodymais nėra pagrindo. Nėra jokio pagrindo teigti, kad jie davė melagingus parodymus. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusiojo R. Š. ir liudytojų L. S., L. V. ir E. V. parodymai sutampa tarpusavyje, esminės įvykio aplinkybės (kad įvykio metu pas jį namuose buvo keturi nepilnamečiai ir M. Z., kad M. Z. ir L. S. mušė R. Š., kad P. R. buvo nusimovęs kelnes ir liepė R. Š. čiulpti jo lytinį organą) sutampa ir su paties nuteistojo parodymais bei atitinka kitais bylos įrodymais nustatytas įvykio aplinkybes. Byloje nenustatyta aplinkybių, kurios duotų pagrindą liudytojams apkalbėti apeliantą labai sunkaus nusikaltimo padarymu. Apeliantas nurodo, jog minėti liudytojai yra nukentėjusiojo draugai, todėl gali meluoti. Su tokiu apeliacinio skundo teiginiu nėra pagrindo sutikti. Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojas L. S. yra vieno iš nuteistųjų – M. Z. – posūnis, kartu su juo gyveno, gerai sutarė, todėl neturėjo jokio pagrindo apkalbėti jį (kartu ir apeliantą). Be to, iš bylos duomenų matyti, kad prieš pat šį įvykį L. S. sudavė smūgius nukentėjusiajam R. Š., o kiti įvykio vietoje buvę nepilnamečiai (L. V. ir E. V.) šaipėsi iš nukentėjusiojo. Šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, paneigia apelianto teiginius apie draugiškus nukentėjusiojo ir tiesiogiai įvykį stebėjusių liudytojų santykius. Taigi priešingai nei tvirtina apeliantas, pirmiau aptarti parodymai laikytini patikimu P. R. kaltės kėsinusis seksualiai prievartauti mažametį R. Š. įrodymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstas yra ir apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusysis apkalba nuteistąjį P. R. turėdamas tikslą pasipelnyti. Iš byloje esančių duomenų galima spręsti, kad nuteistojo finansinė padėtis nėra gera, jis nedirba, įvykio metu gyveno bendrabučio tipo bute su tėvu, kuris gaudavo bedarbio pašalpą, šiuo metu yra Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Šių aplinkybių kontekste versija apie nukentėjusiojo ketinimą pasipelnyti melagingai apkaltinus apeliantą nusikaltimo padarymu atrodo deklaratyvi ir neįtikinama.

25Nuteistojo kaltę be jau aptartų liudytojų parodymų patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Liudytoja L. Z. (nuteistojo M. Z. žmona) patvirtino teisiamajame posėdyje perskaitytus parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kad šalia esančiame P. R. bute ji girdėjo keiksmažodžius, labai garsų R. Š. rėkimą. Iš P. R. buto visi išsilakstė tuomet, kai namo grįžo P. R. tėvas. Tada namo parėjo ir M. Z. su L. S.. Maždaug po 10–15 minučių pas juos į namus atėjo P. R., tuomet jie tarpusavyje kalbėjosi apie tai, kas buvo įvykę ir juokėsi. P. R. pasakojo, kad buvo nusimovęs kelnes ir liepė R. Š. čiulpti. Nukentėjusiojo R. Š. atstovė pagal įstatymą R. Š. parodė, kad 2011 m. lapkričio 2 d. sūnus R. namo grįžo sumuštas ir apsiverkęs, skundėsi, kad skauda šoną bei pasakojo, kas jam nutiko. Sūnus jai pasakojo, kad L. S. patėvis liepė duoti jam (R. Š.) į galvą, tada L. S. šaukštu stipriai sudavė jos sūnui į kaktą, o po to pradėjo jį mušti kumščiais. Sūnus sakė, kad neapsikentęs irgi smūgiavo L. S., o tada jį užpuolę smūgius sudavė ir M. Z. su P. R., kurie jį parklupdė ant žemės ir, prilenkę jo galvą prie lytinio organo, liepė jį čiulpti. Jis tuo metu buvo išsigandęs, pasimetęs ir iš buto išeiti bijojo. Liudytojas K. R. patvirtino, kad sugrįžęs namo, juose rado keturis mažamečius, iš jų pažino tik L. S.. Kompanijoje taip pat buvo jo sūnus P. R. ir kaimynas M. Z.. Jam grįžus visi labai greitai išsiskirstė. Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. G 2373/12(01) konstatuota, kad 2011 m. lapkričio 3 d. R. Š. nustatyti kūno sumušimai: patinimas kaktoje, kairės ausies patinimas ir nubrozdinimas, skausmingas sprandas. Dešinėje nugarinėje pusėje nustatyta gan didelė (10x10 cm) poodinė kraujosruva. Vaikas skundėsi skausmu veide, sprande, dešinėje krūtinės pusėje, galvos svaigimu. Galutinė diagnozė – daugybiniai kūno sumušimai. Sužalojimai, būdingi smūgių sudavimui, galėjo būti padaryti mažiausiai trimis trauminiais poveikiais. Sužalojimai kvalifikuoti nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 37–38). Šių duomenų visuma patvirtina ir papildo pirmiau aptartus nukentėjusiojo ir tiesiogiai įvykį stebėjusių liudytojų parodymus.

26Apeliaciniame skunde teigiama, kad nepagrįstai nukentėjusiajam nebuvo atlikta ekspertizė siekiant nustatyti, ar jis nėra linkęs fantazuoti, taip pat nenustatyti kūno sužalojimai (nubrozdinimai), kurie patvirtintų nukentėjusiojo parodymus. Šie apeliacinio skundo argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, yra nepagrįsti. Kaip jau buvo minėta abejoti nukentėjusiojo parodymais nėra jokio pagrindo. Juos visiškai patvirtino trys tiesiogiai įvykį stebėję liudytojai, t. y. L. S., L. V. ir E. V.. Nukentėjusiojo parodymai iš dalies sutampa ir su abiejų nuteistųjų parodymais. Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 2373/12(01) matyti, kokie sužalojimai buvo padaryti nukentėjusiajam, tai patinimas kaktoje, kairės ausies patinimas ir nubrozdinimas, skausmingas sprandas, taip pat skausmai veide, sprande, dešinėje krūtinės pusėje, galvos svaigimas. Akivaizdu, kad byloje nustatytas nukentėjusiajam R. Š. padarytų kūno sužalojimų pobūdis, lokalizacija, laikas visiškai sutampa su paties nukentėjusiojo bei pirmiau paminėtų liudytojų parodymais apie nukentėjusiojo atžvilgiu panaudotą fizinį smurtą.

27Kaip matyti, apeliaciniame skunde nuteistasis ir pats nurodė, jog išsitraukė savo lytinį organą ir pasiūlė R. Š. pačiulpti, tik teigia, kad tai darė juokais, norėdamas patikrinti nukentėjusiojo reakciją, tikslo tenkinti lytinę aistrą su mažamečiu neturėjo. Tokie apeliacinio skundo argumentai atmetami. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia ne vien tik pagal kaltininko parodymus, bet šiuos parodymus įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumos kontekste bei atsižvelgęs į visas padarytos veikos aplinkybes: veikos padarymo būdą, veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš veiką bei po jos padarymo ir kt. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas padarė tinkamą ir pagrįstą išvadą, jog sumanymas priversti R. Š. tenkinti lytinę aistrą buvo realus. Šią išvadą patvirtina kito nuteistojo M. Z. aiškinimas, jog jis atsisakė ketinimo versti R. Š. tenkinti jo lytinę aistrą motyvuodamas tuo, kad turi žmoną ir šeimą. Tokį paaiškinimą patvirtino girdėję įvykio metu kartu buvę mažamečiai ir nuteistasis P. R.. Be to, tolesni abiejų kaltinamųjų veiksmai (M. Z. liepė R. Š. čiulpti P. R. lytinį organą, grasino išmesti per langą, o P. R., nusimovęs kelnes, jėga parklupdęs priešais save nukentėjusįjį, taip pat reikalavo čiulpti jo lytinį organą), taip pat rodo, jog sumanymas tenkinti lytinę aistrą su mažamečiu oraliniu būdu buvo realus. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad P. R. jau buvo nuteistas už analogiškas nusikalstamas veikas, numatytas BK 150 straipsnio 4 dalyje, taip pat 22 straipsnio 1 dalyje ir 150 straipsnio 4 dalyje, o šią veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Ši aplinkybė rodo apelianto P. R. polinkį daryti seksualinio pobūdžio nusikalstamas veikas bei patvirtina jo ketinimų tenkinti lytinę aistrą su mažamečiu R. Š. realumą. Į namus sugrįžus P. R. tėvui, M. Z. ir P. R. buvo priversti nusikalstamus veiksmus nutraukti. Liudytojas L. V. patvirtino, kad kai grįžo P. R. tėvas, pastarasis staigiai užsimovė kelnes ir įleido tėvą į namus. Kaip jau buvo minėta, grįžus P. R. tėvui, R. Š. iš karto pabėgo. Visuma šių faktinių duomenų patvirtina, jog nusikalstama veika nutrūko dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininkų valios bei paneigia nuteistojo P. R. iškeltą versiją apie tai, kad visi veiksmai R. Š. atžvilgiu buvo atlikti juokais, neketinant jų pilnai įgyvendinti.

28Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas tenkino lytinę aistrą su mažamečiu asmeniu prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Aplinkybės, nepriklausančios nuo kaltininko valios, dėl kurių nebaigta veika – tai įvairaus pobūdžio aplinkybės, neleidžiančios sėkmingai pabaigti pradėtos nusikalstamos veikos, būtent, šios aplinkybės, o ne pats kaltininkas sustabdo nusikalstamą veiką. Šioje baudžiamojoje byloje nustatytos tokios faktinės aplinkybės: 2011 m. lapkričio 2 d. apie 14 val., būdami P. R. namuose, esančiuose ( - ), apsvaigę nuo alkoholio P. R. ir M. Z. liepė mažamečiui R. Š. čiulpti P. R. lytinį organą, M. Z. grasino prieš jį tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, tuo metu P. R. nusimovė kelnes ir jėga parklupdė R. Š. priešais save ant kelių, ranka laikė jį už plaukų. Netrukus į namus sugrįžo P. R. tėvas, dėl ko M. Z. ir P. R. buvo priversti nusikalstamus veiksmus nutraukti, pasinaudojęs susidariusia situacija nukentėjusysis R. Š. iš įvykio vietos pabėgo. Tokie nuteistųjų M. Z. ir P. R. veiksmai, atlikti mažamečio R. Š. atžvilgiu, apygardos teismo teisingai įvertinti kaip pasikėsinimas seksualiai prievartauti R. Š.. Kaip matyti, objektyvieji nusikalstamos veikos požymiai siekiant palaužti nukentėjusiojo pasipriešinimą jau buvo atliekami, t. y. jau buvo naudojamas fizinis smurtas ir grasinimai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad šiuos veiksmus apeliantas atliko turėdamas tiesioginę tyčią tenkinti savo lytinę aistrą su nukentėjusiuoju. Taigi byloje nustatyti ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai. Apeliantas savo kaltę ginčija nurodydamas, kad nebuvo aptikta spermos pėdsakų. Šis apeliacinio skundo argumentas nepagrįstas. Šiuo atveju tai, kad įvykio vietoje nebuvo aptikta spermos pėdsakų, nepaneigia nuteistojo kaltės. Apygardos teismas nustatė, kad nusikaltimas, numatytas BK 150 straipsnio 4 dalyje, nutrūko pasikėsinimo stadijoje, t. y. P. R. nespėjus pilnai įgyvendinti savo ketinimo. Taigi apygardos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nuteistojo P. R. veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį kaip pasikėsinimą seksualiai prievartauti mažametį R. Š..

29Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad jo veika labiau atitinka BK 151 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos sudėties požymius. Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo teiginiu. BK 151 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė už privertimą nepilnametį asmenį lytiškai santykiauti. Šiame kontekste dar kartą atkreipiamas dėmesys į tai, kad nukentėjusysis R. Š. įvykio metu buvo 13 metų amžiaus. Abu nuteistieji pripažino žinoję šią aplinkybę. Taigi apygardos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog P. R. suvokė, kad R. Š. yra mažametis, t. y. nesulaukęs 14 metų amžiaus. Galiojantys baudžiamieji įstatymai garantuoja mažamečio vaiko saugumą nuo seksualinio poveikio, todėl net tokio asmens sutikimas neapsaugo jo seksualinio partnerio nuo baudžiamosios atsakomybės. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo P. R. veika negali būti kvalifikuojama pagal BK 151 straipsnio 2 dalį. Be to, net ir tais atvejais, kai seksualinis prievartavimas savo požymiais sutampa su privertimu lytiškai santykiauti, t. y. esant šių normų konkurencijai, pirmenybė teikiama būtent seksualinio prievartavimo normoms. Taigi veika kvalifikuojama kaip privertimas lytiškai santykiauti tik tuomet, kai neatitinka seksualinio prievartavimo požymių. Nagrinėjamu atveju iš bylos duomenų matyti, kad objektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 150 straipsnio 4 dalyje, požymiai siekiant palaužti nukentėjusiojo pasipriešinimą buvo atliekami, o nukentėjusysis priešinosi tokiems nuteistųjų veiksmams. Taigi šiuo atveju spręsti apie veikos kvalifikavimą pagal BK 151 straipsnio 2 dalį nėra jokio pagrindo.

30Apeliantas taip pat nurodo, jog teismas nepagrįstai nepaskyrė teismo psichologinės–psichiatrinės ekspertizės, nors turėjo tai padaryti, nes jam (apeliantui) dėl vaikystėje patirtų išgyvenimų buvo sutrikusi psichika, jis periodiškai buvo gydomas ambulatoriškai ir stacionare, o jam inkriminuojamo nusikaltimo padarymo dieną jautėsi ne itin gerai. Byloje esančioje specialisto išvadoje Nr. 92TPK-6/2012 konstatuota, jog P. R. įvykdyta nusikalstama veika (nužudymas) atitinka jo gyvenimo būdą, o anksčiau jam nustatytas socializuoto elgesio sutrikimas, adaptacijos sutrikimas, neigiami įvykiai vaikystėje, kiti specifiniai asmenybės sutrikimai, vidutinio sunkumo depresijos epizodas, žalingas lakių medžiagų vartojimas, depresinis elgesio sutrikimas (elgesio sutrikimas, prasidedantis vaikystėje, lydimas stipria ir nuolatine depresija, pasireiškiančia perdėtu liūdesiu, įprastos veiklos bei malonumo jausmo praradimu, neviltimi, savęs kaltinimu) negalėjo įtakoti jo gebėjimo suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu, todėl jam netikslinga skirti teismo psichiatrijos ekspertizę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ši išvada yra gauta kitoje baudžiamojoje byloje dėl kito nusikaltimo (nužudymo), tačiau nesiremti ja nėra jokio pagrindo. Kaip matyti, konsultacinę išvadą dėl teismo psichiatrinės ekspertizės P. R. skyrimo pateikusi teismo psichiatrė ekspertė savo išvadą išsamiai motyvavo. Iš jos turinio matyti, jog ekspertė detaliai aptarė ir įvertino P. R. psichinę sveikatą apibūdinančius duomenis ir padarė kategorišką išvadą, jog P. R. teismo psichiatrinė ekspertizė nebūtina. Be to, byloje nustatyta, kad P. R. pasikėsino tenkinti lytinę aistrą su mažamečiu R. Š. prieš šio valią 2011 m. lapkričio 2 d., o specialisto išvada Nr. 92TPK-6/2012 buvo pateikta 2012 m. birželio 29 d. (t. 2, b. l. 18–21), t. y. jau po šios veikos padarymo. Taigi nesiremti šia išvada, kurioje konstatuoja, kad P. R. netikslinga skirti teismo psichiatrijos ekspertizę, nėra pagrindo.

31Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti ir su šiuo apeliacinio skundo teiginiu. Iš bylos matyti, kad visas jos aplinkybes pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apygardos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, P. R. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr. IX-1706 redakcija) išteisino neįrodžius, kad jis dalyvavo šio nusikaltimo padaryme. Taigi teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti bei aptarti ne tik nuteistąjį P. R. apkaltinantys, bet ir jį teisinantys įrodymai. Jokių kitų aplinkybių, rodančių apygardos teismo šališkumą, byloje taip pat nenustatyta. Apelianto teigimu, teismo šališkumą rodo tai, kad žiniasklaidoje buvo iš anksto pranešta, jog nuosprendžio skųsti niekas neketina, o teismo parinktas gynėjas pas jį nė karto neatėjo ir tinkamos gynybos neužtikrino. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo teiginiais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad gynėją parenka ne teismas, o Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad tarnybos parinktas gynėjas Valentinas Giriūnas P. R. gynė jau ikiteisminio tyrimo metu. Teisės turėti gynėją išaiškinimo protokole įtariamasis P. R. nurodė, jog sutinka, kad reiškiant įtarimą ir apklausų metu dalyvautų gynėjas Valentinas Giriūnas (t. 2, b. l. 34). Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu bylos, kurioje tarnybos prašoma parinkti gynėją, ankstesnėje stadijoje įtariamajam, kaltinamajam, nuteistajam jau buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, gynėju paprastai parenkamas advokatas, teikęs antrinę teisinę pagalbą šiam įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam. Iš bylos medžiagos matyti, jog teisminio proceso metu taip pat nekilo abejonių dėl tarnybos parinkto gynėjo tinkamumo, pats P. R. apie tai, kad jam paskirtas netinkamas gynėjas, nenurodė. Taigi šiuo aspektu spręsti apie teismo šališkumą taip pat nėra pagrindo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog apelianto nurodoma žiniasklaidoje pasirodžiusi informacija apie tai, kad niekas neketina skųsti apygardos teismo nuosprendžio, taip pat negali būti vertinama kaip aplinkybė, patvirtinanti teismo šališkumą.

32Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo tuo atveju, jeigu būtų paskirta laisvės atėmimo bausmė, skirti 2/3 bausmės atlikti kalėjimo režimo sąlygomis, o likusią dalį – pataisos namuose. Teisėjų kolegija atmeta tokį apelianto prašymą. Pagal BK 50 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimo bausmę nuteistieji atlieka atvirose kolonijose, pataisos namuose ir kalėjimuose. Bausmės atlikimo vietą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 63 straipsnyje numatyta analogiška nuostata, kad tai, kokios rūšies pataisos įstaigoje nuteistasis atliks laisvės atėmimo bausmę, nustato teismas, remdamasis BK 50 straipsnio nuostatomis. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, apygardos teismas galutinę subendrintą penkerių metų laisvės atėmimo bausmę parinko atlikti pataisos namuose. Pagal BVK 93 straipsnio 1 dalį kalėjimuose laisvės atėmimo bausmę atlieka pilnamečiai asmenys (išskyrus ribotai pakaltinamus asmenis, nėščias moteris ir vaikų iki trejų metų turinčias motinas), nuteisti už labai sunkius nusikaltimus, taip pat iš pataisos namų perkelti nuteistieji ir nuteistieji, kuriems paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Apeliantas nuteistas už pasikėsinimą padaryti labai sunkų nusikaltimą. Taigi jis formaliai patenka į asmenų, kurie laisvės atėmimo bausmę gali atlikti ir kalėjime, sąrašą. Kita vertus, kaip jau minėta, bausmės atlikimo vietos nustatymas yra išimtinė baudžiamąją bylą iš esmės išnagrinėjusio teismo diskrecinė teisė. Šiuo atveju apygardos teismas, atsižvelgęs į apelianto įvykdytos nusikalstamos veikos pobūdį, jo asmenybę, sprendė, kad P. R. bausmę turi atlikti pataisos namuose. Apeliacinės instancijos teismas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo tokį pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti nepagrįstu ar neteisėtu ir pasunkinti nuteistojo teisinę padėtį. Kartu atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad jis turi galimybę bausmės vykdymo proceso metu kreiptis į įkalinimo įstaigos administraciją ir, esant BVK numatytoms sąlygoms, prašyti pakeisti bausmės atlikimo vietą.

33Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistajam P. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų įvykių, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės pasikėsinus padaryti nusikaltimą, numatytus BK 150 straipsnio 4 dalyje, taip pat jam paskirtų bausmių atlikimo vietos, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

34Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

35Nuteistojo P. R. apeliacinį skundą atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. P. R. pripažintas kaltu ir nuteistas:... 3. - pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio... 4. - pagal BK 153 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams.... 5. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės... 6. Vadovaujantis BK 64 straipsniu, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos subendrintos... 7. Iš P. R. ir M. Z. nukentėjusiajam R. Š. priteista solidariai 5 000 Lt... 8. P. R. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (2003 m. liepos 4 d. įstatymo Nr.... 9. Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas M. Z., tačiau jo atžvilgiu... 10. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 11. P. R. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 150 straipsnio 4 dalį už... 12. P. R. taip pat nuteistas pagal BK 153 straipsnį už tai, kad jis ir M. Z. tuo... 13. Nuteistasis P. R. apeliaciniame skunde nesutinka su apygardos teismo... 14. Apeliantas nurodo, jog teismas nepaskyrė teismo... 15. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat teigia, kad buvo girdėjęs, jog... 16. Apelianto nuomone, teismas netinkamai įvertino ikiteisminio tyrimo metu jo... 17. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad teismo šališkumą rodo tai, kad... 18. Nuteistasis P. R. apeliaciniame skunde prašo: 1) priimti išteisinamąjį... 19. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti,... 20. Apeliacinis skundas atmetamas.... 21. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, nuteistasis nesutinka tik su ta... 22. Nepagrįstais pripažįstami nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad jo... 23. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją nukentėjusysis R. Š. parodė,... 24. Nors nuteistojo apeliaciniame skunde abejojama nukentėjusiojo ir tiesiogiai... 25. Nuteistojo kaltę be jau aptartų liudytojų parodymų patvirtina ir kiti... 26. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nepagrįstai nukentėjusiajam nebuvo atlikta... 27. Kaip matyti, apeliaciniame skunde nuteistasis ir pats nurodė, jog išsitraukė... 28. Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas tenkino... 29. Apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad jo veika labiau atitinka BK 151... 30. Apeliantas taip pat nurodo, jog teismas nepagrįstai nepaskyrė teismo... 31. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad bylą nagrinėjęs teismas buvo... 32. Apeliaciniame skunde nuteistasis prašo tuo atveju, jeigu būtų paskirta... 33. Išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduoto apeliacinio skundo ribose,... 34. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso... 35. Nuteistojo P. R. apeliacinį skundą atmesti....