Byla e2A-250-516/2016
Dėl draudimo išmokos grąžinimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1095-538/2015 pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovei kooperatinei bendrovei Palangos kredito unijai (trečiasis asmuo – A. K.) dėl draudimo išmokos grąžinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4Byloje kilo ginčas dėl sumokėjusio draudimo išmoką draudiko, kuriam perėjo draudėjo reikalavimas į žalą padariusį asmenį (subrogacija), galimybės patenkinti jo reikalavimą ir (ar) išreikalauti atgal draudimo išmoką, kai draudėjui baudžiamojoje byloje pagal draudėjo civilinį ieškinį priteistas visos žalos sumos atlyginimas iš žalą padariusio asmens.

5Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės kooperatinės bendrovės (toliau – ir KB) Palangos kredito unijos 202 734,01 Eur sumokėtą draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2008 m. gegužės 23 d. jis su atsakove sudarė Įmonių turto draudimo sutartį 700 000 Lt sumai dėl pinigų kasoje, esančioje (duomenys neskelbtini), draudimo visa verte. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2008 m. gruodžio 5 d. iš atsakovės patalpų įvykdyta vagystė, kurios metu buvo pagrobta pinigų, viršijančių draudimo sumą. Pagal atsakovės ieškinį iš AAS „Gjensidige Baltic“ buvo priteista 700 000 Lt draudimo išmoka ir 11 000 Lt nuostolių. Ieškovas paaiškino, kad 2014 m. sausio 21 d. jis sužinojo, kad atsakovė baudžiamojoje byloje pareiškė 831 126,98 Lt ieškinį nustatytam vagystės kaltininkui A. K., teismas šį ieškinį tenkino visiškai. Taigi, ieškovo įsitikinimu, atsakovė nepagrįstai praturtėjo, iš vagystę įvykdžiusio asmens prisiteisusi sumą, kurią jau atlygino ieškovas, ir užkirto kelią ieškovui įgyvendinti reikalavimo teisę į A. K..

6Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. kovo 25 d. priėmė preliminarų sprendimą, visiškai tenkindamas ieškinį ir priteisdamas iš atsakovės ieškovui 202 734,01 Eur draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme (2015 m. kovo 16 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas – 1 592,74 Eur žyminį mokestį.

7Atsakovė pateikė prieštaravimus, prašydama panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. preliminarų sprendimą ir atmesti ieškinį. Atsakovės teigimu, ieškovas nepateikė teismui įrodymų, kurie pagrįstų, kad iš jo atsakovė atėmė galimybę subrogacijos tvarka prisiteisti žalos atlyginimą iš asmenų, atsakingų už žalos padarymą. Atsakovės įsitikinimu, tinkamu įrodymu negali būti laikomas ieškovo pateiktas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Valdymo organizavimo skyriaus Teisės poskyrio vyriausiosios specialistės elektroninis laiškas, kuriame pareigūnė nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovė nepagrįstai praturtėjo ieškovo išmokėta draudimo išmokos suma. Atsakovė nurodė, kad nesiėmė jokių negatyvių veiksmų dėl ieškovo nei civilinio, nei baudžiamojo proceso metu, todėl nėra pagrindo reikalauti draudimo išmokos grąžinimo iš atsakovės. Atsakovės teigimu, ieškovas nesiėmė tinkamų veiksmų prisiteisti žalos atlyginimą iš atsakingo asmens. Be to, 2015 m. birželio 30 d. teismo posėdžio metu atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. liepos 20 d. sprendimu panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. kovo 25 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį atmetė.

10Teismas nustatė, kad ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką atsakovei, gavo reikalavimo teisę išieškoti išmokėtą sumą iš atsakingo už padarytą žalą asmens, t. y. A. K., asmens, apvogusio atsakovę. Tačiau teismas pažymėjo, kad nors atsakovė, pateikusi civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje ir nuslėpusi nuo teismo aplinkybę apie draudimo išmokos gavimą, prisiteisė 202 734,01 Eur žalą antrą kartą – ne tik gavo draudimo išmokas iš draudiko, bet ir iš žalą padariusio asmens, teismo vertinimu, atsakovė neatėmė ieškovo reikalavimo teisės prisiteisti išmokėtą atsakovei draudimo išmoką iš žalą padariusio asmens. Teismo nuomone, šiuo atveju susiklostė solidarųjį kreditorių reikalavimą reglamentuojantys teisiniai santykiai, kadangi ieškovas yra kreditorius žalą padariusio asmens atžvilgiu draudimo sutarties pagrindu, o atsakovė yra kreditorė trečiojo asmens (kaltininko) atžvilgiu padarytos nusikalstamos veikos prieš ją pagrindu. Todėl nepaisant to, kad atsakovė pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1015 straipsnio 3 dalies nuostatą, vadovaujantis CK 6.18 straipsnio 4 dalimi, kurioje nustatyta, jog jei vienas iš solidariųjų kreditorių gauna iš skolininko įvykdymą, kreditorius privalo kitiems kreditoriams, turintiems reikalavimo teisę, atlyginti jiems priklausančias dalis, tai neužkirto kelio ieškovui įgyvendinti reikalavimo teisę į A. K.. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu atsakovė nurodė, jog ji yra pasiruošusi sudaryti visas sąlygas, kad reikalavimo teisė pereitų ieškovui, taip pat suteikti visą būtiną informaciją, todėl vadovaudamasis CK 6.101 straipsnio 1 dalimi bei tuo, kas išdėstyta anksčiau, teismas padarė išvadą, jog nėra kliūčių perleisti reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį – A. K., ieškovui.

11Teismas taip pat pažymėjo, kad atmesdamas ieškinį dėl draudimo išmokos grąžinimo, teismas neturi pagrindo pasisakyti dėl atsakovės argumento, susijusio su ieškinio senaties taikymu.

12III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – 2015 m. kovo 25 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo dėl neišnagrinėtų reikalavimų, susijusių su ieškinio senaties taikymu. Apeliaciniame skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

  1. Teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes, tačiau priėjo netinkamas išvadas apie ieškovo teisę reikalauti iš atsakovės grąžinti išmokėtą draudimo išmoką. Teismas nepagrįstai teigia, kad ieškovas ir atsakovė yra solidarūs kreditoriai trečiojo asmens atžvilgiu. Subrogacija – tai draudėjo ar naudos gavėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimas draudikui įstatymo pagrindu. Šis institutas skirtas būtent tam, kad užkirstų kelią nukentėjusio asmens, t. y. draudėjo, nepagrįstam praturtėjimui tuo atveju, jeigu draudėjas gautų ir žalos atlyginimą iš atsakingo už žalą asmens, ir draudimo išmoką iš draudiko, t. y. gautų dvigubą kompensaciją. Taigi subrogacija yra prievolės šalies pasikeitimas, o ne dar vieno naujojo solidaraus kreditoriaus įstojimas į jau egzistuojančią prievolę. Atsakovė, gavusi draudimo išmoką, jos ribose neteko reikalavimo teisės į trečiąjį asmenį ir turėjo apie tai informuoti teismą baudžiamojoje byloje, tačiau to nepadarė, taip nepagrįstai praturtėdama.
  2. Teismas nepasisakė dėl CK 6.1015 straipsnio 4 dalies, kuria savo reikalavimus grindė ieškovas. Esant įsiteisėjusiam Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiui, kuriuo visa žala iš A. K. jau yra priteista, pakartotinis žalos priteisimas iš atsakingo asmens draudikui negalimas, nes trečiasis asmuo būtų įpareigotas žalą atlyginti 2 kartus. Taigi egzistuoja CK 6.1015 straipsnio 4 dalyje nurodyta sąlyga – draudikas dėl draudėjo kaltės negali įgyvendinti jam subrogacijos būdu perėjusios reikalavimo teisės į atsakingą už žalą asmenį, todėl atsakovė turi būti įpareigota grąžinti ieškovui jo sumokėtą draudimo išmoką.
  3. Reikalavimo teisė ieškovui jau yra perėjusi įstatymo pagrindu (nors jos dėl draudėjo kaltės draudikas negali įgyvendinti), todėl atsakovė negali dar kartą perleisti ieškovui šios teisės, kurios atsakovė neturi nuo 2012 m. gegužės 2 d. Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendis, kurio pagrindu atsakovei pripažinta tariama teisė, jau įsiteisėjęs, taigi negali būti panaikintas ar pakeistas, o ieškovo prašymas pakeisti išieškotoją baudžiamojoje byloje buvo atmestas. Nuosprendžiu atsakovei pripažinta reikalavimo teisė negali būti perleista, nes draudikas įgytų dar vieną reikalavimo teisę, analogišką perėjusiai subrogacijos tvarka, be to, tokiu būdu būtų įteisinta apgaulės būdu atsakovės įgyta reikalavimo teisė. Negali būti panaikintas ir įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2010 m. spalio 11 d. sprendimas, kuriuo atsakovei iš ieškovo priteista draudimo išmoka, nes draudiko prašymas atnaujinti procesą buvo atmestas. Nesant galimybės pakeisti ar panaikinti tarpusavyje nesuderinamų teismo nuosprendžio ir spendimo, vienintelis ieškovo teisių gynybos būdas – CK 6.1015 straipsnio 4 dalies taikymas. Be to, teismo išvada, kad atsakovei nėra kliūčių perleisti reikalavimo teisę į trečiąjį asmenį ieškovui, nėra niekaip įpareigojanti atsakovės, t. y. atsakovė gali jos ieškovui ir neperleisti.
  4. CK 6.18 straipsnio 4 dalis negali būti taikoma subrogacijos instituto kontekste. Be to, atsakovės atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad ji nepateikė vykdomojo rašto antstoliui vykdyti ir nesiruošia nieko reikalauti. Taigi ši aplinkybė ne tik prieštarauja atsakovės pasisakymams, kad ji sudaro sąlygas ieškovui įgyvendinti išieškotojo teises, bet ir daro beprasmiu teismo argumentą, jog atsakovė turės įvykdyti pareigą atlyginti ieškovui iš trečiojo asmens gautas sumas pagal CK 6.18 straipsnio 4 dalį. Dėl atsakovės neveikimo, išieškojimo veiksmų nuo 2013 metų nesiėmimo, net ir tas trečiojo asmens turtas, į kurį galėtų būti nukeiptas išieškojimas, susidėvi ir (ar) galėjo būti perleistas.
  5. Ieškinys yra grindžiamas CK 6.1015 straipsnio 4 dalimi, todėl senaties terminas skaičiuotinas nuo ieškovo suvokimo apie jo pažeistą teisę, t. y. kad nebegalima įgyvendinti subrogacijos teisės. Šios pažeistos teisės suvokimas sietinas su Palangos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. raštu, kuriuo atsisakyta pakeisti išieškotoją, gavimu, taigi ieškinio senaties terminas nėra praleistas. Be to, apie 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendį ieškovas sužinojo 2014 m. sausio 21 d. ir nedelsdamas ėmėsi veiksmų – kreipėsi dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-338-178/2010, todėl taip pat yra pagrindas taikyti CK 1.130 straipsnio 1 ir 3 dalis, nustatančias ieškinio senaties nutraukimą ir jo prasidėjimą iš naujo nuo 2014 m. rugpjūčio 8 d., kai Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį neatnaujinti proceso. Be to, ieškovas iškart pareiškė pretenziją atsakovei dėl išmokos grąžinimo ir gavo atsakymą į ją tik 2014 m. balandžio 2 d., todėl 2015 m. kovo 13 d. dokumentinio proceso tvarka pareikštas ieškinys buvo pateiktas nepraleidus senaties termino. Galiausiai, nagrinėjamam ginčui apskritai netaikytinas 1 metų ieškinio senaties terminas, nes ginčas kilęs ne dėl draudimo sutarties vykdymo. Senaties terminas turi būti nustatomas pagal bendrąją normą – CK 1.125 straipsnio 1 dalį. Jeigu dėl kokių nors priežasčių teismas manytų priešingai, yra visos sąlygos terminui atnaujinti.

14Atsakovė KB Palangos kredito unija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti, o Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 20 d. spendimą palikti galioti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

  1. Šioje byloje nekyla ginčas, ar ieškovas turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį draudimo išmokos apimtyje. Reikalavimo teisę subrogacijos pagrindu ieškovas įgijo dar 2012 m. gegužės 2 d., o atsakovė tokią teisę materialiąja prasme prarado. Tačiau civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje pareikštas dar tada, kai draudikas ginčijo savo pareigą sumokėti draudimo išmoką. Po draudimo išmokos išmokėjimo atsakovė, per klaidą toliau dalyvaudama baudžiamojoje byloje, nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų trukdoma ieškovui įgyvendinti gautą reikalavimą, taigi tai, jog buvo tenkintas civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje, nedaro įtakos ieškovo teisei į trečiąjį asmenį. Teismas, atsižvelgdamas, kad dėl aptartų aplinkybių formaliai byloje kaip kreditorė figūruoja atsakovė, kvalifikavo, jog tokiomis aplinkybėmis atsakovė ir ieškovas laikytini solidariaisiais kreditoriais ir tai nepaneigia CK 6.1015 straipsnio esmės. Jeigu A. K. nuspręstų prievolę vykdyti atsakovei, tuomet (ir tik tuomet) ieškovui atsirastų pagrindas reikalauti tų sumų grąžinimo iš atsakovės.
  2. Ieškovo teiginiai, kad dėl atsakovės kaltės jis prarado galimybę pasinaudoti subrogacijos tvarka įgytu reikalavimu, neturi nei faktinio nei teisinio pagrindo. Ieškovui teisė perėjo nepriklausomai nuo to, ar atsakovė dalyvavo kaip civilinis ieškovas baudžiamojoje byloje, ar ne. Ieškovas įgijo galimybę reikalauti žalos atlyginimo iš A. K. iškart po draudimo išmokos išmokėjimo, tačiau nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki pat 2014 m. kovo mėnesio savo teise niekaip nesinaudojo. Didžiąja dalimi pats ieškovas atsakingas už tai, kad po išmokos išmokėjimo nesikreipė į baudžiamąją bylą nagrinėjusį teismą. Manytina, kad jis savo noru atsisakė išieškojimo iš A. K., nes nematė perspektyvų, ir tik sužinojęs galutinį nuosprendį ir civilinio ieškinio patenkinimą, ieškovas nusprendė imtis formalių priekabių, siekdamas susigrąžinti draudimo išmoką, o ne pasinaudoti subrogacijos tvarka įgytu reikalavimu. Toks draudiko veikimas yra nesąžiningas, prieštaraujantis draudimo esmei, tikslams. Ieškovo veiksmai patvirtina, kad jis visais būdais mėgino komplikuoti klausimo sprendimą, o ne siekė įgyvendinti savo teises, kreipiantis į atsakovę ir bendru prašymu atliekant atitinkamus procesinius veiksmus. Atsakovė sutinka ir siekia teisiniais būdais perduoti ieškovui galimybę patenkinti savo turimą reikalavimą sumokėtos draudimo išmokos apimtyje. Išduotas atsakovei vykdomasis raštas dar nepatvirtina naudos gavimo ir atsakovės nepagrįsto praturtėjimo.
  3. Šiuo atveju reikėtų kalbėti apie teisės atlikti išduoto vykdomojo rašto pagrindu išieškojimo veiksmus perleidimą ir šis formalus procedūrinis veiksmas neturi būti painiojamas su pačia materialine reikalavimo teise, kaip tai daro ieškovas. Taigi atsakovė siūlo ieškovui bendradarbiauti dėl išieškotojo pakeitimo išieškojimo procese.
  4. Šiuo ieškiniu draudikas pažeidžia pagrindinius draudimo santykių principus, nes draudimo sutarties tikslas – tam tikros rizikos perkėlimas už tam tikrą mokestį draudikui. Reikalavimas grąžinti draudimo išmoką yra kraštutinis, ultima ratio būdas, taikytinas tik tuo atveju, kai nebegalima pasinaudoti jokiais kitais gynimo būdais. Pirmiau ieškovas turėtų naudotis kitais teisių gynybos būdais, kurie jam dar prieinami ir kuriuose atsakovė sutinka bendradarbiauti.

15IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

16Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

17Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė įpareigoti atsakovę grąžinti jai ieškovo sumokėtą draudimo išmoką. Apelianto įsitikinimu, atsakovė baudžiamoje byloje pagal pareikštą civilinį ieškinį prisiteisusi iš žalą padariusio asmens (kaltu pripažinto A. K.) visą patirtos žalos dydį, nors jau tu metu buvo gavusi draudimo išmoką, užkirto apeliantui galimybę įgyvendinti subrogacijos tvarka jo įgytą reikalavimo teisę į minėtą asmenį draudimo išmokos ribose ir todėl, apelianto nuomone, pagal CK 6.1015 straipsnio 4 dalį turėtų grąžinti ieškovui jo išmokėtą draudimo išmoką.

18CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. To paties straipsnio 3 dalyje pažymima, kad draudėjas (naudos gavėjas) privalo perduoti draudikui visą informaciją, kuri yra būtina, kad draudikas tinkamai įgyvendintų jam perėjusią reikalavimo teisę.

19Byloje nėra ginčo dėl to, kad pagal CK 6.1015 straipsnį vykstantis draudėjo reikalavimo teisių į žalos atlyginimą iš atsakingo už padarytą žalą asmens perėjimas draudikui yra subrogacija. Teismų praktikoje ne kartą jau buvo išaiškinta, kad subrogacijos esmė – asmenų pasikeitimas deliktinėje arba sutartinėje prievolėje, t. y. kai žalą padariusio atsakingo asmens (skolininko) prievolėje vietoje nukentėjusio asmens (kreditoriaus) šio vietą užima draudikas, išmokėjęs draudimo atlyginimą nukentėjusiam (draudėjui) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012 ir kt.). Taigi, kaip visiškai pagrįstai pastebėjo apeliantas apeliaciniame skunde, subrogacija yra prievolės šalies pasikeitimas įstatymo pagrindu (šiuo konkrečiu su draudimo teisiniais santykiais susijusiu atveju – draudėjo reikalavimo teisės perėjimas draudikui draudimo išmokos sumos ribose), o ne naujojo solidaraus su draudėju kreditoriaus (draudiko) įstojimas į žalos atlyginimo prievolę. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą subrogacijos instituto esmę, nesutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju, ieškovui išmokėjus draudimo išmoką atsakovei, o atsakovei teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje priteisus visos žalos iš atsakingo už žalą asmens atlyginimą, susiklostė solidariųjų kreditorių teisiniai santykiai ir kad šiuo atveju yra aktualios teismo nurodytos CK 6.18 straipsnio 4 dalies nuostatos. Tačiau, nors šie, su draudėjo ir draudiko santykių solidarumu susiję, teismo skundžiamame sprendime nurodyti motyvai apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos yra šalinami, kaip nepagrįsti, suformuluoti netinkamai aiškinant ir taikant subrogacijos bei draudimo institutus, pažymėtina, jog šių motyvų pašalinimas, teisėjų kolegijos nuomone, nepaneigia pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisinio rezultato teisingumo.

20Iš bylos medžiagos ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovas pagal atsakovės pareikštą ir teismo tenkintą ieškinį 2012 m. gegužės 2 d. išmokėjo atsakovei 700 000 Lt draudimo išmoką. Tik 2013 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje atsakovės civilinis ieškinys dėl 831 126,98 Lt turtinės žalos atlyginimo, buvo tenkintas, priteisus pastarajai minėtą sumą iš kaltu pripažinto A. K.. Iš nurodytų aplinkybių matyti, kad atsakovė 2012 m. gegužės 2 d. draudimo išmoką iš ieškovo gavo visiškai teisėtai ir pagrįstai, todėl draudimo išmoka iš atsakovės galėtų būti išreikalauta tik tuo atveju, jei būtų įrodyta bent viena iš CK 6.1015 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų: arba, kad draudėjas (naudos gavėjas) atsisakė savo reikalavimo teisės į žalą padariusį asmenį, arba, jog reikalavimo teisę įgyvendinti tapo negalima dėl draudėjo (naudos gavėjo) kaltės. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje konkrečioje byloje nėra nė vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų.

21Akivaizdu, kad atsakovė nėra atsisakiusi savo reikalavimo teisės į A. K., bet, priešingai, kaip minėta, baudžiamojoje byloje pateikė civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo ir šis ieškinys yra patenkintas visa apimtimi, todėl pirmoji CK 6.1015 straipsnio 4 dalies sąlyga nagrinėjamu atveju netaikytina.

22Tačiau, apelianto įsitikinimu, atsakovė, gavusi draudimo išmoką, padengiančią didžiąją dalį jos patirtos žalos sumos, bet nepranešusi baudžiamąją bylą nagrinėjusiam teismui apie draudiko subrogacijos tvarka įgytą teisę ir taip pasiekusi visos žalos sumos iš atsakingo už žalą asmens priteisimo atsakovei, užkirto ieškovui kelią įgyvendinti jo turimą reikalavimo teisę į išmokėtų sumų atlyginimą iš kaltininko ir taip nepagrįstai praturtėjo. Teisėjų kolegija, nors ir sutikdama su tuo, kad atsakovė, baudžiamojoje byloje nepranešusi apie draudimo išmokos išmokėjimą, nepagrįstai pagal teismo nuosprendį formaliai įgijo teisę išieškoti iš žalą padariusio asmens ne tik tą sumą, kurios nepadengė draudiko sumokėta draudimo išmoka, bet ir sumokėtos draudimo išmokos dalyje, vis dėlto neturi pagrindo konstatuoti, jog dėl to ieškovui tapo nebeįmanoma įgyvendinti jam perėjusią reikalavimo teisę CK 6.1015 straipsnio 4 dalies prasme.

23Visų pirma pastebėtina, kad byloje nėra duomenų (ir ieškovas faktiškai to net neįrodinėjo), jog atsakovė jau būtų išieškojusi visą jai pagal civilinį ieškinį priteistą sumą iš žalą padariusio asmens (A. K.) ir taip iš tikrųjų nepagrįstai praturtėjusi ieškovo sąskaita (t. y. gavusi iš žalą padariusio asmens didesnę sumą nei jos realiai patirtos žalos ir draudimo išmokos skirtumas). Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje dėl subrogacijos instituto draudimo teisiniuose santykiuose ypatumų jau buvo pasisakyta, jog kol draudėjas nėra gavęs visiško žalos atlyginimo žalos atlyginimo prievolėje, įvertinus tiek gautas iš žalą padariusio atsakingo asmens (skolininko) lėšas, tiek iš draudiko draudimo išmoką, tol draudėjo išieškomos lėšos iš skolininko negali būti pripažįstamos draudėjo nepagrįstu praturtėjimu ir atitinkamai šios lėšos nėra subrogacijos dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012).

24Savo ruožtu šioje byloje iš šalių paaiškinimų matyti, kad atsakovė ne tik nėra gavusi tam tikrų sumų iš žalą padariusio asmens, bet dar net nėra pateikusi vykdomojo rašto vykdyti antstoliui, be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad savo procesiniuose dokumentuose atsakovė išreiškė norą ir pasiryžimą teisiniais būdais sudaryti ieškovei galimybę patenkinti jos turimą reikalavimą sumokėtos draudimo išmokos ribose. Tuo tarpu pats ieškovas nesikreipė į atsakovę, reikalaudamas sudaryti sąlygas jam įgyvendinti jo subrogacijos būdu įgytą reikalavimo teisę į A. K.. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad ieškovas į atsakovę kreipėsi (2014 m. sausio mėnesį) tik dėl draudimo išmokos grąžinimo, o ne noro įgyvendinti reikalavimo teisę į A. K.. Būtent siekdamas draudimo išmokos grąžinimo, o ne galimybės įgyvendinti reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį užtikrinimo ieškovas bandė atnaujinti procesą byloje, kurioje iš jo atsakovei buvo tesėtai priteista draudimo išmoka. Vėliau ieškovas dar kreipėsi į Palangos apylinkės teismą dėl civilinio ieškovo baudžiamojoje byloje pakeitimo arba išieškotojo, jeigu jau užvesta vykdomoji byla, vykdymo procese pakeitimo, o gavęs 2014 m. spalio 7 d. teismo raštą, kuriuo ieškovo prašymai buvo atmesti, jokių šio teismo procesinio sprendimo apskundimo veiksmų nesiėmė. Tačiau byloje taip pat nėra duomenų, kad ieškovas, siekdamas įgyvendinti jam pagal įstatymą perėjusią reikalavimo teisę, būtų kreipęsis į antstolį ar, kaip minėta, į pačią atsakovę su prašymu pradėti išieškojimo procesą ir inicijuoti išieškotojo pasikeitimą CPK 596 straipsnio nustatyta tvarka, o šioje byloje, pats teisingai teigdamas, kad jam reikalavimo teisė į žalą padariusį asmenį jau yra perėjusi ir atsakovei tokia teisė draudimo išmokos dalyje nepriklauso, nereiškia reikalavimo pripažinti atsakovės baudžiamojoje byloje įgytą teisę išieškoti iš žalą padariusio asmens sumą, viršijančią patirtos žalos ir draudimo išmokos skirtumą, apelianto teise ar pan. Taigi faktiškai, teisėjų kolegijos nuomone, ieškovas nuo pat pradžių iš esmės labiau siekė draudimo išmokos grąžinimo, o ne jo turimos reikalavimo teisės į A. K. įgyvendinimo.

25Įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su atsakovės pozicija, kad nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo teigti, jog ieškovas išnaudojo visus galimus jo teisių gynybos būdus ir dėl draudėjo kaltės jis akivaizdžiai negali įgyvendinti jam subrogacijos tvarka perėjusios teisės į žalą padariusį asmenį. Savo ruožtu ieškovo pasirinkti netinkami jo teisių gynybos būdai ir jų neveiksmingumas savaime nereiškia atsakovės pareigos grąžinti jos teisėtai, įvykus draudžiamajam įvykiui gautą draudimo išmoką atsiradimą, priešingu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, būtų pažeisti pagrindiniai draudimo instituto tikslai, draudimo santykių kertiniai principai, nes draudiko už specialų mokestį prisiimtos rizikos našta būtų nepagrįstai perkelta draudėjui.

26Teisėjų kolegija taip pat atmeta ieškovo argumentą, kad jo reikalavimai turėtų būti tenkinti ir dėl, jog atsakovė nuo pat 2013 metų nesiima veiksmų žalai iš trečiojo asmens išieškoti, o trečiojo asmens turtas nuolat nusidėvi ir praranda vertę. Visų pirma pastebėtina, kad šios aplinkybės nebuvo nurodytos ir nagrinėtos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis), todėl jomis negali būti remiamasi apeliacinės instancijos teisme, Be to, ieškovas net nepateikė duomenų, leidžiančių teigti, kad dėl trečiojo asmens turto nusidėvėjimo ar perleidimo, nėra jokios galimybės išieškoti bent dalį sumos iš žalą padariusio asmens, todėl vien tik šiuo pagrindu visos draudimo išmokos iš atsakovės priteisimas atgal ieškovui akivaizdžiai nebūtų teisingas. Galiausiai, pats ieškovas teigia, kad atsakovė teisę gauti visą žalos sumą iš A. K. įgijo nepagrįstai ir neteisėtai, todėl ieškovo reikalavimas, kad atsakovė imtųsi visos sumos išieškojimo iš žalą padariusio asmens, kai atsakovė yra gavusi didžiąją dalį žalos atlyginimo (draudimo išmokos forma), o pats ieškovas nebando bendradarbiaudamas su atsakove perimti iš jos išieškojimo galimybę, neatitinka protingumo kriterijaus.

27Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad ieškovas pagrįstai nurodo, jog būtent jis turi reikalavimo teisę draudimo išmokos sumoje į žalą padariusį asmenį, o atsakovė galimybę išieškoti visą patirtos žalos sumą iš atsakingo už ją asmens gavo nepagrįstai. Tačiau nagrinėjamoje byloje nesant pagrindo konstatuoti, jog ieškovo subrogacijos tvarka įgytos reikalavimo teisės įgyvendinimas nebėra įmanomos, o taip pat atsižvelgus į tai, kad ieškovas savo reikalavimą (ieškinio dalyką) yra suformulavęs kaip reikalavimą priteisti jam išmokėtą atsakovei draudimo išmoką, o reikalavimų dėl atsakovės nepagrįstai įgytos į trečiąjį asmenį A. K. reikalavimo teisės nėra pareiškęs, tuo tarpu teismas yra saistomas ieškinyje pareikštų reikalavimų ir negali jų peržengti (CPK 265 straipsnio 2 dalis, 308 straipsnis), ieškovo ieškinys dėl draudimo išmokos grąžinimo negalėjo būti tenkintas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrįstai atmestas.

28Kadangi ieškinys (atitinkamai ir apeliacinis skundas) netenkintinas dėl pirmiau nurodytų argumentų, klausimas dėl ieškinio senaties skaičiavimo ir taikymo nagrinėjamu atveju neturi įtakos bylos teisiniam rezultatui ir todėl plačiau dėl jo teisėjų kolegija nepasisako. Pastebėtina, kad ieškinio senaties taikymas nėra atskiras savarankiškas ieškovo ieškinio reikalavimas, o tik vienas iš atsakovės nurodytų atsikirtimo į ieškinį argumentų, todėl ta aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį dėl kitų argumentų, nepasisakė dėl ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo nedaro jokios įtakos ieškovo interesams ir nesudaro pagrindo grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

29Dėl bylinėjimosi išlaidų

30Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš ieškovo visas jos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Tačiau į bylą nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys tokių išlaidų realaus buvimo faktą ir jų dydį, todėl atsakovei bylinėjimosi išlaidos iš priešingos šalies nepriteisiamos (CPK 98 straipsnis).

31Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

32Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3.
  1. Ginčo esmė
...
4. Byloje kilo ginčas dėl sumokėjusio draudimo išmoką draudiko, kuriam... 5. Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ kreipėsi į teismą, prašydamas... 6. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. kovo 25 d. priėmė preliminarų... 7. Atsakovė pateikė prieštaravimus, prašydama panaikinti Klaipėdos apygardos... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. liepos 20 d. sprendimu panaikino... 10. Teismas nustatė, kad ieškovas, išmokėjęs draudimo išmoką atsakovei, gavo... 11. Teismas taip pat pažymėjo, kad atmesdamas ieškinį dėl draudimo išmokos... 12. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 13. Ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti... 14. Atsakovė KB Palangos kredito unija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo... 15. IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai... 16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas... 18. CK 6.1015 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis nenustato... 19. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pagal CK 6.1015 straipsnį vykstantis... 20. Iš bylos medžiagos ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad ieškovas pagal... 21. Akivaizdu, kad atsakovė nėra atsisakiusi savo reikalavimo teisės į A. K.,... 22. Tačiau, apelianto įsitikinimu, atsakovė, gavusi draudimo išmoką,... 23. Visų pirma pastebėtina, kad byloje nėra duomenų (ir ieškovas faktiškai to... 24. Savo ruožtu šioje byloje iš šalių paaiškinimų matyti, kad atsakovė ne... 25. Įvertinusi pirmiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su... 26. Teisėjų kolegija taip pat atmeta ieškovo argumentą, kad jo reikalavimai... 27. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad... 28. Kadangi ieškinys (atitinkamai ir apeliacinis skundas) netenkintinas dėl... 29. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 30. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašė priteisti iš ieškovo... 31. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 32. Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 20 d. sprendimą palikti...