Byla 3K-3-415/2012

Dėl įsiskolinimo pagal draudikui perėjusią reikalavimo teisę priteisimo; trečiasis asmuo UAB „Steikvila“

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Egidijaus Baranausko ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiančio per Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialą, kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiančio per Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui UAB „Klaipėdos mėsinė“ dėl įsiskolinimo pagal draudikui perėjusią reikalavimo teisę priteisimo; trečiasis asmuo UAB „Steikvila“.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Byloje ginčas kilo dėl sumokėjusio draudimo išmoką pagal prekinio kredito draudimo sutartį draudiko, kuriam perėjo draudėjo reikalavimas į žalą padariusį asmenį (subrogacija), reikalavimo patenkinimo, kai dalį šio reikalavimo žalą padaręs asmuo įvykdė ne reikalavimą perėmusiam iš draudėjo draudikui, o draudėjui.

6Trečiasis asmuo UAB „Steikvila“ neatsiskaitė su atsakovu UAB „Klaipėdos mėsinė“ už jo patiektas prekes pagal 2008 m. gruodžio 30 d. – 2009 m. sausio 13 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras, vykdant UAB „Steikvila“ ir atsakovo 2005 m. lapkričio 7 d. sudarytą produkcijos tiekimo sutartį. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 15 d. preliminariu sprendimu priteista iš skolininko UAB ,,Steikvila“ UAB ,,Klaipėdos mėsinė“ naudai 119 299,72 Lt įsiskolinimo pagal pagrindinę prievolę neapmokėjus už pateiktas prekes, taip pat 13 423,75 Lt delspinigių už pradelstą mokėjimą, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3654 Lt žyminio mokesčio.

7Atsakovas su ieškovu sudarė 2008 m. gruodžio 23 d. prekinio kredito draudimo sutartį, pagal kurios sąlygas draudžiama rizika įvardytas pirkėjo įsiskolinimo nevisiškas apmokėjimas pasibaigus maksimaliam atidėto mokėjimo terminui. Pagal atsakovo pateiktą 2009 m. spalio 19 d. patikslintą prašymą draudimo išmokai gauti patikslinta neišieškoto įsiskolinimo iš UAB ,,Steikvila“ suma buvo 42 721 Lt. 2009 m. spalio 22 d. draudikas pripažino 42 721 Lt draudžiamaisiais nuostoliais ir jiems padengti 2009 m. spalio 30 d. išmokėjo 90 proc. jų dalį sudarančią draudimo išmoką – 38 448,90 Lt. Prekinio kredito draudimo sutartyje (Išieškotų sumų modulyje) nurodyta, kad visos išieškotos sumos, gautos po draudimo išmokos išmokėjimo, priklauso ieškovui. Vykdančio išieškojimą pagal nurodytą įsiteisėjusį teismo preliminarų sprendimą išduotą vykdomąjį raštą antstolio R. Vižainiškio 2010 m. kovo 22 d. rašte nurodyta, kad nuo 2009 m. spalio 15 d. iš skolininko UAB „Steikvila“ išieškota 14 638 Lt, kurie pervesti į kreditoriaus UAB „Klaipėdos mėsinė“ sąskaitą. Ieškovo teigimu, išmokėjęs draudimo išmoką, jis įgijo teisę į atsakovo UAB „Klaipėdos mėsinė“ išieškotus 14 638 Lt. Šią sumą ieškovas Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiantis per Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialą, prašė priteisti iš atsakovo UAB „Klaipėdos mėsinė“ kartu su 6 proc. metinėmis palūkanomis už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

8II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

9Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 4 d. sprendimu ieškinys tenkintas visiškai: ieškovui priteista iš atsakovo 14 638 Lt ir 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2010 m. gegužės 5 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

10Teismo nustatyta, kad 2005 m. lapkričio 7 d. atsakovas ir UAB „Steikvila“ sudarė produkcijos tiekimo sutartį. Atsakovo ir draudiko Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiančio per Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialą, 2008 m. gruodžio 23 d. sudaryta Globalliance prekinio kredito draudimo sutartis, pagal kurią apdrausta mėsos produktų gamyba ir realizavimas; ieškovas suteikė atsakovo prekių pirkėjui UAB „Steikvila“ 50 000 Lt kredito limitą, buvo nustatyta 90 proc. apdraustoji pirkėjo skolos dalis. Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 15 d. priėmė preliminarų sprendimą, kuriuo priteisė iš UAB „Steikvila“ UAB „Klaipėdos mėsinė“ naudai 119 299,72 Lt įsiskolinimo, 13 423,75 Lt delspinigių ir 6 proc. metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą. Pagal atsakovo prašymą draudikui neapmokėta skolininko UAB „Steikvila“ suma – 42 721 Lt – draudiko 2009 m. spalio 19 d. pripažinta draudžiamuoju nuostoliu ir pagal apdraustą neapmokėto įsiskolinimo 90 proc. dalį atsakovui sumokėta draudimo išmoka – 38 448,90 Lt. Iš antstolio R. Vižainiškio rašto teismas nustatė, kad nuo 2009 m. spalio 15 d. iš skolininko UAB „Steikvila“ išieškota 14 638 Lt išieškotojo UAB „Klaipėdos mėsinė“ naudai.

11Teismas konstatavo, kad prekinio kredito draudimo sutarties dalykas yra įsiskolinimas, atsiradęs pristačius prekes. Prekinio kredito draudikas draudimo sutartimi garantuoja, kad, draudėjo pirkėjui tapus nemokiam, prievolė vis tiek bus įvykdyta, draudėjas gaus draudimo išmoką ir nepatirs nuostolių. Bylos šalių sudaryta draudimo sutartimi nustatyta draudėjo (atsakovo) pareiga pervesti draudikui (ieškovui) iš pirkėjo gautas po draudimo išmokos išmokėjimo lėšas. Ieškovas yra suinteresuotas atgauti išmokėtą draudimo išmoką, dėl to siekia nesumokėto įsiskolinimo išieškojimo. Pagal draudimo sutarties sąlygas draudikas, atgavęs draudimo išmokos dydžio sumą ir (ar) skolos išieškojimo išlaidas, likusią išieškotą sumą grąžina draudėjui. Dėl to teismas sprendė dėl ieškovo pirmumo teisės į išieškotas iš skolininko lėšas. Sutartį šalys privalo vykdyti tinkamai ir sąžiningai bei nustatytais terminais pagal sutarties nurodymus, todėl ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 14 638 Lt teismo pripažintas pagrįstu (CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 6.200, 6.256 straipsniai, 6.210 straipsnio 2 dalis).

12Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimu išnagrinėjus bylą pagal atsakovo UAB „Klaipėdos mėsinė“ apeliacinį skundą nuspręsta panaikinti Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 4 d. sprendimą ir ieškinį atmesti.

13Teismas nurodė, kad spręsdamas klausimą dėl konkrečios sutarties reikšmės teismas neturi remtis vien pažodiniu sutarties tekstu, bet turi aiškintis ir nagrinėti tikruosius šalių ketinimus, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes, taip pat šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kt. (CK 6.193 straipsnis). Šalių sudaryta prekinio kredito draudimo sutartis yra ne reikalavimo perleidimo ar kreditavimo sutartis, kurių atveju atsakovas privalėtų grąžinti ieškovui gautas lėšas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas įvertino, kad pirmosios instancijos teismas sutartį aiškino neatsižvelgdamas į sutarties esmę ir tikslą, į įprastines draudimo sutarčių sąlygas, sutarties dalyką (CK 6.193 straipsnio 2, 3 dalys). Byloje nustatyta, kad sutartis parengta ieškovo, atsakovas sandorį sudarė prisijungimo būdu, todėl šiuo atveju, jei abejojama dėl sutarties sąlygų, jos teismo turi būti aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 straipsnio 4 dalis). Šalių ginčas kilo dėl sutarties sąlygos, kurioje nurodyta, kad visos išieškotos sumos, gautos po draudimo išmokos išmokėjimo, priklauso ieškovui. Abi šalys šią sąlygą aiškina skirtingai, o ieškovo parengtoje sutartyje nėra jokių aiškinimų, kaip tai turi būti įgyvendinama, kokia realiai yra tos nuostatos paskirtis, tikslas. Teismas padarė išvadą, kad sutarties nuostatos, nurodančios, kad visos išieškotos sumos, gautos po draudimo išmokos išmokėjimo, priklauso ieškovui, reiškia tai, kad šiuo atveju, kai atsakovui yra išieškota visa skolos suma pagal išduotą vykdomąjį dokumentą dėl teismo preliminariu sprendimu priteistų sumų išieškojimo iš skolininko UAB „Steikvila“, tik viršijus išieškotą priteistą įsiskolinimo sumą, viršyta suma priklausytų ieškovui (CK 6.193 straipsnio 2, 3 dalys). Teismas taip pat pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovas yra pateikęs UAB „Steikvila“ reikalavimus ar kreipęsis į teismą dėl draudimo išmokos, išmokėtos atsakovei, ir teismas būtų ją priteisęs iš UAB „Steikvila“. Ieškovas suformulavo ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką pareikšdamas reikalavimą priteisti skolą, tačiau šiuo atveju skola pagal draudimo sandorį neatsirado, nes atsakovas savo prievoles vykdė tinkamai, draudimo įmokas sumokėjo.

14III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

15Kasaciniu skundu ieškovas Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiantis per Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialą, prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir palikti galioti Tauragės rajono apylinkės teismo 2011 m. balandžio 4 d. sprendimą. Kasaciniame skunde išdėstyti tokie kasacijos pagrindai ir juos pagrindžiantys esminiai argumentai:

16Kasaciniu skundu nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo sprendime taikymu CK 6.193 straipsnyje įtvirtintų sutarčių aiškinimo principų, nurodoma, kad teismas neatsižvelgė į šalių sudarytos Globalliance prekinio kredito draudimo sutarties prigimtį ir šalių įsipareigojimus, rizikos pasiskirstymą. Ieškovo ir atsakovo sudaryta draudimo sutartis yra savanoriška. Draudėjo iniciatyva verslo subjektai sudarė sutartį, dėl kurios sąlygų šalys derėjosi ir susitarė. Draudimo sutartyje aiškiai išdėstyta tvarka, kaip turi būti paskirstomos išieškotos iš skolininko sumos po to, kai išmokama draudimo išmoka. Prekinio kredito draudimo sutarties šalims sutarčių sudarymo laisvės principas yra taikomas platesne apimtimi, negu kitoms draudimo sutarčių rūšims. Draudimo įstatymo 75 straipsnio 4 dalyje (galiojusi iki 2012 m. sausio 1 d. redakcija) nurodyta, kad šio įstatymo draudimo sutarties ir bendrojo draudimo nuostatos didelių draudimo rizikų draudimo sutartims taikomos tiek, kiek draudimo sutarties šalys nesusitarė kitaip. Taigi prekinio kredito draudimo sutarties šalys yra laisvos susitarti dėl draudimo sutarties sąlygų (CK 6.156 straipsnis). Draudimo sutarties šalys, kurias sieja specifiniai prekinio kredito draudimo santykiai, turi lygiavertes teises ir pareigas, aiškiai sutartyje pasiskirstytą riziką, o šalių santykiai turi būti grindžiami didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu. Tuo vadovaudamosi šalys ir susitarė dėl iš skolininko (žalą padariusio asmens) gautų sumų įskaitymo (paskirstymo) taisyklių. Visos sudaromos sutarties sąlygos aptartos, kai kartu su draudėju suderintos sutarties specialiosios sąlygos pagal draudėjo pateiktą informaciją apie savo veiklą. Klaipėdos apygardos teismo atliktas sutarties aiškinimas pažeidė draudiko teises, nes draudimo išmokos mokėjimo prievolė yra sąlyginė, kurios atsiradimas ateityje siejamas su tam tikros aplinkybės ateityje atsiradimu. Tačiau jeigu sąlygai atsirasti ateityje nesąžiningai padeda šalis, kuriai ta sąlyga naudinga, tai pripažįstama, kad tos sąlygos nebuvo (CK 1.67 straipsnio 2 dalis).

17Kasatoriaus teigimu, Klaipėdos apygardos teismo sprendimu nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos, suformuotos aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias subrogacijos atsiradimo pagrindą ir subrogacijos įgyvendinimo būdus, kai draudikas įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį ir būtent draudikas (o ne draudėjas, gavęs draudimo išmoką) turi teisę išsiieškoti sumą, lygią išmokėtai draudimo išmokai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Lietuvos draudimas“ v. UAB ,,Ergo Lietuva“, UAB ,,Litranspeda“, bylos Nr. 3K-3-503/2005; 2008 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK ,,PZU Lietuva“ v. AB ,,Lietuvos draudimas“, bylos Nr. 3K-3-76/2008; 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. Viešosios policijos apsaugos tarnyba, UAB „BTA draudimas“, bylos Nr. 3K-3-46/2009). Apeliacinės instancijos teismas sprendime paneigė ieškovo, išmokėjusio draudimo išmoką draudėjui, teisę į subrogaciją, taip pat neteisingai aiškino subrogacijos įgyvendinimo taisykles (CK 6.1015 straipsnis), nes paneigė draudiko teisę reikalauti iš žalą padariusio asmens draudėjui sumokėtų sumų. Šalių sudarytoje sutartyje įtvirtinta sąlyga dėl draudiko teisės įgyvendinti subrogaciją, t. y. nustatyta, kad visos išieškotos sumos, gautos po draudimo išmokos išmokėjimo, priklauso draudikui. Kasatoriaus teigimu, po draudimo išmokos išmokėjimo draudikas perėmė draudėjo teises išieškoti įsiskolinimą iki bus išieškota suma, visiškai padengianti draudimo išmoką. Subrogacija reiškia, kad pasikeitė prievolės šalys ir vietoje draudėjo UAB ,,Klaipėdos mėsinė“ skolininko UAB ,,Steikvila“ kreditoriumi tapo draudikas. Subrogacijos įgyvendinimo taisyklės reglamentuojamos CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią perėjusi draudikui reikalavimo teisė įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius. Kasatoriaus teigimu, subrogaciniam reikalavimui taikomos teisės normos, reglamentuojančios prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenis. Įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 15 d. preliminariam sprendimui priteisti UAB ,,Klaipėdos mėsinė“ iš UAB ,,Steikvila“ įsiskolinimą pagal šių asmenų sudarytą prekių teikimo sutartį, draudikas, įgyvendindamas subrogacijos teisę, įgijo teisę gauti šio sprendimo pagrindu priteistas sumas. Draudikui negalint išsiieškoti iš draudėjo šiam skolininko sumokėtų lėšų, draudėjas dvigubai kompensuoja patirtą žalą, t. y. gauna ir draudimo išmoką, ir skolininko sumokėtą sumą. Klaipėdos apygardos teismas sprendime nepasisakė dėl Draudimo priežiūros komisijos 2010 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. N-241, kuriuo išaiškintos ginčijamos Globalliance prekinio kredito draudimo sutarties nuostatos (kad sutarties sąlyga, jog visos išieškotos sumos, gautos po draudimo išmokos išmokėjimo, priklauso draudikui, neprieštarauja teisės aktams), taip pažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą motyvuoti teismo sprendimą.

18Atsakovo UAB ,,Klaipėdos mėsinė“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašoma palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą ir kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime pateikti šie esminiai nesutikimo su kasaciniu skundu argumentai:

19Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl įstatyme draudikui suteiktos teisės parengti draudimo rūšies taisykles, yra nurodęs, kad draudikas privalo užtikrinti sutarties sąlygų teisinį apibrėžtumą ir jų suderinamumą, taisyklėse pateiktos sąvokos turi būti kiek įmanoma aiškiau atskleistos, konkretizuotos; jeigu sutarties sąlygos vis dėl to suformuluojamos nepakankamai aiškiai, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl sutarties sąlygų vykdymo, jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB ,,Legator“ v. ADB ,,Reso Europa“, bylos Nr. 3K-3-257/2009). Pagal CK 6.193 straipsnio 4 dalį, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai; visais atvejais sutarties sąlygos aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Bylos šalių sudarytos draudimo sutarties sąlyga, nurodanti, kad visos išieškotos sumos, gautos po draudimo išmokos išmokėjimo, priklauso draudikui, nebuvo individualiai šalių aptarta sąlyga, todėl turėtų būti aiškinama sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Draudimo sutartis, prie kurios atsakovas prisijungė, sudaryta ne derybų būdu, o draudiko parengtomis standartinėmis sąlygomis. Draudimo priežiūros komisijos 2010 m. birželio 29 d. nutarime Nr. N-241 neatskleista draudimo sutarties sąlygos dėl išieškotų sumų po draudimo išmokos išmokėjimo perdavimo draudikui esmė, tik nurodoma, kad ši sąlyga neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms. Šiame Draudimo priežiūros komisijos nutarime nurodoma, kad komisija nesprendžia dėl aptariamos draudimo sutarties sąlygos šalių suteiktos prasmės ir nesprendžia jų tarpusavio ginčo, nes tai viršytų komisijos kompetenciją.

20Kasatorius atsakovui atlygino 90 proc. reikalavimo į UAB ,,Steikvila“ neapmokėtas sąskaitas faktūras, iš kurių kilo draudiko prievolė išmokėti draudimo išmoką. Tačiau atsakovas prisiteisė iš UAB ,,Steikvila“ ne tik pagal reikalavimus dėl neapmokėtų sąskaitų, bet ir dėl netesybų, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų, kurios antstolio buvo išieškomos iš UAB ,,Steikvila“. Prisiteisdamas iš skolininko atsakovas savo naudai neįgyvendino ieškovo turimos subrogacijos teisės. Atsakovo naudai atliktas išieškojimas pagal kitus savarankiškus reikalavimus, kurie nebuvo draudimo sutarties dalykas. Tai, kad atsakovo naudai iš UAB ,,Steikvila“ buvo išieškota įsiskolinimo dalis, nepanaikina draudiko teisės į subrogaciją.

21Teisėjų kolegija

konstatuoja:

22IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

23Dėl subrogacinio reikalavimo nukreipimo į žalą padariusį asmenį, kai žalą patyręs asmuo (apdraustasis) yra prisiteisęs žalą iš nuostolius padariusio asmens

24CK 6.1015 straipsnyje nustatyta, kad draudikui turto draudimo sutarties pagrindu išmokėjus draudimo išmoką pereina teisė reikalauti išmokėtą sumą iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Ši teisės norma dispozityvi, nes draudimo sutartimi leidžiama susitarti kitaip, bet ginant draudiko interesus atvejais, nustatytais aptariamos normos 1 dalyje (kai žala, kurią atlyginant išmokama draudimo išmoka, padaroma tyčia), draudikui teisė pereina, nors draudimo sutartyje ir būtų nustatyta kitaip. Pagal CK 6.1015 straipsnį draudimo santykiuose draudėjo reikalavimo teisių į žalos atlyginimą iš atsakingo už padarytą žalą asmens perėjimas draudikui yra subrogacija. Subrogacijos (lot. subrogare – pakeisti, išrinkti vietoje kito) esmė – asmenų pasikeitimas deliktinėje arba sutartinėje prievolėje, t. y. kai žalą padariusio atsakingo asmens (skolininko) prievolėje vietoje nukentėjusio asmens (kreditoriaus) šio vietą užima draudikas, išmokėjęs draudimo atlyginimą. Subrogacijos samprata draudimo santykiuose, jos paskirtis, taikymo tvarka ir sąlygos ne kartą analizuotos kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje. Nagrinėjamoje byloje kilus ginčui dėl subrogacijos įgyvendinimo aktualūs yra teisės taikymo išaiškinimai dėl subrogacijos tikslų. Kasacinio teismo išaiškinta, kad subrogacijos institutas turi mažiausiai du tikslus. Pirma, šis teisės institutas skirtas tam, kad užkirstų kelią nukentėjusio asmens, t. y. draudėjo, nepagrįstam praturtėjimui tuo atveju, jeigu draudėjas gautų ir žalos atlyginimą iš atsakingo už žalą asmens, ir draudimo išmoką iš draudiko, t. y. gautų dvigubą kompensaciją; jeigu taip atsitiktų, tai subrogacijos institutu draudikas galėtų išsiieškoti iš draudėjo tai, kas šiam išmokėta nepagrįstai po to, kai draudėjas gavo visišką žalos atlyginimą iš atsakingo už žalą asmens. Antra, subrogacijos institutas užtikrina principo „niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų“ (lot. nullus commodum capere de sua injuria propria) realumą: jeigu nebūtų subrogacijos galimybės, atsakingas už padarytą žalą asmuo nepatirtų jokių neigiamų turtinių padarinių, nes draudėjas gautų žalos atlyginimą draudimo išmokos pavidalu ir, jeigu draudimo išmoka padengtų visą patirtą žalą, jis negalėtų nieko reikalauti iš žalą padariusio asmens; subrogacijos institutas leidžia draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, reikalauti iš žalą padariusio asmens draudimo išmokos dydžio sumos, taigi taip žalą padariusiam asmeniui pritaikoma civilinė atsakomybė. Taigi subrogaciją galima apibūdinti kaip įstatymo pagrindu pereinančią draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisę asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Lietuvos draudimas“ v. Viešoji policijos apsaugos tarnyba ir kt., bylos Nr. 3K-3-46/2009).

25Išdėstytuose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimuose pažymėta, kad taikant subrogaciją siekiama, be kitų tikslų, užkirsti kelią, jog turto draudimas netaptų nepagrįstu praturtėjimu, kai draudėjas gauna draudimo išmoką ir nuostolių atlyginimą iš žalą padariusio asmens. Teisių perėjimas užtikrina visų teisinio santykio dalyvių: draudėjo, draudiko ir skolininko interesų apsaugą, turtinių interesų pusiausvyrą. Civilinėje teisėje galioja visiško nuostolių atlyginimo principas, kuris taikomas ir tuomet, kai žalą patyręs asmuo įgyvendina reikalavimo teisę į atsakingą už padarytą žalą asmenį ir, jei žalos atsiradimo faktas pripažintas draudžiamuoju įvykiu, taip pat į draudiką pagal jo prisiimtą draudimo riziką. Visiško nuostolių atlyginimo principas reiškia, kad nuostoliai atlyginami visa apimtimi, tačiau negali būti atlyginama daugiau, nei iš tikrųjų patirta nuostolių, t. y. turėdamas reikalavimo teisę tiek į žalą padariusį asmenį, tiek (kai padaryta žala reiškia draudžiamąjį įvykį) į draudiką, ir pareikšdamas šiems asmenims reikalavimus draudėjas negali gauti didesnio reikalavimų patenkinimo, nei faktiškai jo patirtas nuostolių dydis, kitokiu atveju draudėjui būtų atlyginta daugiau, nei jo patirti nuostoliai, tai reikštų jo nepagrįstą praturtėjimą. Būtent subrogacija užtikrina tai, kad tiek draudėjas, tiek draudikas žalos atlyginimo santykiuose nepatirtų nei praradimų, nei nepagrįstai praturtėtų, o atsakingam už žalos padarymą asmeniui išliktų teisinė prievolė atlyginti nuostolius nukentėjusiam asmeniui (draudėjui), o po subrogacijos įvykimo – draudikui pagal jo išmokėtos draudimo išmokos ribas.

26Žalą padaręs asmuo moka arba draudėjui (žalą patyrusiam asmeniui), arba draudikui, priklausomai nuo to, kuris iš jų pareiškia reikalavimą. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius, t. y. pagal CK 6.1015 straipsnio 2 dalį tie žalos atlyginimo santykiai yra atsirandantys delikto pagrindu arba iš tų asmenų sutarties. Kai žalos atlyginimo santykiai kyla iš sutarties neįvykdymo, tai pradinio kreditoriaus ir skolininko žalos atlyginimo santykius nulemianti sutartis tampa privaloma naujajam kreditoriui (draudikui) subrogacijos pagrindu. Pažymėtina, kad, nepaisant to, kuriomis taisyklėmis (pagal įstatymą ar sutartį) vadovautųsi naujasis kreditorius, skolininkas gali atsikirsti naujojo kreditoriaus reikalavimams CK 6.107 straipsnio nustatyta tvarka. Draudėjas (naudos gavėjas) privalo perduoti draudikui visus dokumentus ir įrodymus, pranešti draudikui duomenis, reikiamus įgyvendinti reikalavimo teisės perėjimą ir šios (perėjusios) teisės įgyvendinimą (CK 6.1015 straipsnio 3 dalis). Priklausomai nuo turto draudimo rūšies reikalavimo teisės į žalą padariusį asmenį perėjimas draudikui gali turėti ypatumų, bet visais atvejais galioja taisyklė, kad subrogacinis reikalavimas negali viršyti draudimo išmokos. Pažymėtina, kad draudikui teisė reikalauti atlyginimo išmokėtos draudimo išmokos dydžiu atsiranda nuo išmokos draudėjui ar naudos gavėjui išmokėjimo momento, jeigu draudimo sutartyje šalys nesusitarė kitaip. Akivaizdu, kad draudikui perėjusi reikalavimo teisė nukreipta į ateitį, todėl tais atvejais, kai draudėjas ar naudos gavėjas, gavęs draudimo išmoką, dar gauna ir nuostolių atlyginimą iš asmens, padariusio žalą, ir jų suma viršija žalos dydį, draudikas turi teisę susigrąžinti išmokėtas sumas iš draudėjo ar naudos gavėjo.

27Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas, ar po to, kai draudėjas gavo iš draudiko draudimo išmoką, atlyginančią žalą už neapmokėtas prekes pagal išrašytas sąskaitas, gali toliau gauti išieškomas sumas vykdant teismo sprendimą, kuriuo priteisti visi draudėjui skolininko padaryti nuostoliai. Pažymėtina, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 15 d. preliminariu sprendimu priteista iš skolininko UAB ,,Steikvila“ UAB ,,Klaipėdos mėsinė“ naudai 119 299,72 Lt įsiskolinimo pagal pagrindinę prievolę neapmokėjus už pateiktas prekes, taip pat 13 423,75 Lt delspinigių už pradelstą mokėjimą, 6 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 3654 Lt žyminio mokesčio. Taigi šiuo teismo sprendimu buvo priteista ne tik skola už pagrindinės prievolės atsiskaityti už parduotas prekes nevykdymą, kuri įėjo į šalių sudarytos draudimo sutarties apibrėžtą draudimo riziką, bet ir delspinigiai, procesinės palūkanos, bylinėjimosi išlaidos. Prekių kredito draudimo sutartimi buvo apdrausta tik pagrindinė skola (neatsiskaitymas už parduotas prekes). Kolegija pažymi, kad tais atvejais, kai draudimo išmoka sumokama vykstant išieškojimo iš skolininko procesui, draudikui pereina išieškotojo reikalavimo teisė į skolininką vykdymo procese draudimo išmokos dydžiu bei palūkanos už pagal pagrindinę skolą išmokėtų draudimo išmokų išieškojimo per vykdymo proceso laikotarpį visišką įvykdymą. Jeigu pradiniam kreditoriui (draudėjui) iš skolininko priteista didesnė suma, nei išmokama draudimo išmoka, jis išlieka šios neapdraustos dalies išieškotoju.

28Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2009 m. spalio 30 d. draudikas sumokėjo draudėjui 38 448,90 Lt draudimo išmoką, kurios dydžiu įgijo teisę į subrogaciją. Pirmiau nurodyta, kad įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu draudėjui priteista 119 299,72 Lt įsiskolinimo pagal pagrindinę prievolę, 13 423,75 Lt delspinigių ir 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos iki visiško šio sprendimo įvykdymo (nurodytų priteistų sumų išieškojimo). Draudimo sutartyje (Nuostolių atsiradimo priežasties modulyje) draudžiama rizika įvardytas pirkėjo įsiskolinimo nevisiškas apmokėjimas; nuostoliai užfiksuojami ir draudimo išmoka išmokama pagal draudėjo prašymą draudikui; apdraustoji procentinė dalis – 90 proc. Draudimo sutartyje (Išieškotų sumų modulyje) nurodyta, kad visos išieškotos sumos, gautos po draudimo išmokos išmokėjimo, priklauso draudikui. Byloje nustatyta, kad išieškojimas iš skolininko turto vykdytas antstoliui išieškant dalį priteistų iš skolininko sumų: nuo įsiteisėjusio teismo preliminaraus sprendimo pagrindu išduoto vykdomojo rašto pateikimo antstoliui iki nurodytos draudimo išmokos išmokėjimo datos išieškota dalis priteistų sumų. Kita šių sumų dalis (14 638 Lt), dėl kurios kilo ginčas byloje, išieškota jau po draudimo išmokos išmokėjimo. Pirmiau aptarti subrogacijos tikslai ir paskirtis, reiškiantys draudikui perėjimą teisės reikalauti išmokėtos draudimo išmokos sumų sugrąžinimo gautų iš žalą padariusio asmens žalos atlyginimo sumų sąskaita. Tai bylos kontekste reiškia, kad draudikui perėjo teisė reikalauti tų gautinų sumų, kurios po draudimo išmokos išmokėjimo bus išieškotos pagal įsiteisėjusiu teismo preliminariu sprendimu priteistą 119 299,72 Lt įsiskolinimo pagal pagrindinę prievolę sumą. Tačiau draudikas neįgijo teisės įgyvendinti subrogaciją į sumas, gautinas pagal įsiteisėjusį teismo preliminarų sprendimą priteistus ir išieškotus draudėjui delspinigius bei 6 proc. procesines palūkanas, kurios priklausytų draudėjui už laikotarpį iki draudėjas gavo draudimo išmoką. Šių sumų mokėjimų neaprėpia draudimo sutartyje apibrėžtas draudimo dalykas, pagal kurį apdrausta draudėjo veiklos dėl neatsiskaitymo už parduotas prekes rizika. Nurodytų sumų įtraukimas į subrogacijos įgyvendinimą nebūtų pagrįstas nei šalių sudarytos draudimo sutarties, nei įstatymo nuostatomis.

29Tais atvejais, kai draudikui ne visa apimtimi pereina reikalavimo teisė į skolininką (t. y. kai draudiko išmokėta draudimo išmoka yra mažesnė, nei draudėjo turimos reikalavimo teisės dydis į atsakingą už padarytą žalą asmenį), tai išieškomos sumos iš skolininko paskirstomos ta tvarka, kuri nustatyta CK 6.54 straipsnyje, jeigu draudimo sutartyje nenustatyta kitaip. Pagal nurodytą teisės normą vykdant prievolę įmokos, kreditoriaus gautos, pirmiausia skiriamos atlyginti kreditoriaus išlaidas, susijusias su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu; antrąja eile įmokos skiriamos mokėti palūkanoms; trečiąja eile – netesyboms (nagrinėjamos bylos atveju – delspinigiams); ketvirtąja eile įmokos skiriamos pagrindinei prievolei įvykdyti. Taigi pirmiausia draudėjo išsiieškotos lėšos nukreipiamos dengti palūkanoms, delspinigiams, tik po to priteistam įsiskolinimui pagal pagrindinę prievolę. Dėl to po to, kai išmokėta draudimo išmoka buvo kompensuota dalis draudėjo patirtos žalos, šio draudėjo išieškotos lėšos iš žalą padariusio atsakingo asmens įskaitytinos, pirma, į jam priteistas palūkanas, antra, į delspinigius ir, trečia, galiausiai į jo patirtą žalą pagal pagrindinę prievolę, kol šią žalą visiškai padengs; draudikas įgyja teisę tik į viršijantį žalos padengimą šių draudėjo išieškotų lėšų dalį.

30Dėl draudimo sutartyje subrogaciją nustatančių sąlygų ir subrogacijos apimties aiškinimo

31Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje yra pažymėta, kad aiškinant sutartį turi būti atsižvelgiama ne tik į sutarties tekstą, bet ir į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, sutarties vykdymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2000 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB ,,Turto bankas“ v. UAB ,, Vaidluvė“ ir kt. byloje Nr. 3K-3-406/2000; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis UAB ,,Auksinis varnas” v. AB ,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Libra Vitalis” v. UAB “ Homo Faber”, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2007 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „ Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; kt.). Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Ervin“ v. Ageratec AB, bylos Nr. 3K-3-128/2010). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pagal sisteminio sutarties aiškinimo principą (CK 6.193 straipsnio 2 dalis; UNIDROIT principų 5:105 straipsnis) bet kuri sutarties sąlyga turi būti aiškinama atsižvelgiant į visą sutarties kontekstą; negali likti neaptarta ir neįvertinta nė viena sutarties dalis, priedas ar kita sudedamoji dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Miaras“ v. A. Daujoto individuali įmonė „Aldaujana“, bylos Nr. 3K-7-409/2010).

32Nagrinėjamoje byloje kasaciniame skunde teigiama, kad draudimo sutarties Išieškotų sumų modelio sąlyga nustato, jog nuo to momento, kai išmokama draudimo išmoka, visos išieškotos sumos iš skolininko, gautos po draudimo išmokos išmokėjimo, priklauso draudikui, ne draudėjui. Kasacinio teismo vertinimu, šioje sutarties sąlygoje detaliai nepaaiškinta, ką reiškia visos išieškotos sumos ir ką apima visų išieškotų sumų paskirstymo sąlyga, t. y. kuriuos reikalavimus bei mokėjimus ši sąlyga apima. Kolegija pažymi, kad sutarties šalys gali susitarti dėl sutarties dalyko ir su juo susijusių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo. Sutarties sąlygas aiškinant sistemiškai, jų negalima aiškinti taip, kad pakeistų sutarties dalyką nustatančias taisykles. Apibrėžiant draudimo dalyką šalių sudarytos draudimo sutarties Nuostolių atsiradimo priežasties modulyje draudžiama rizika įvardytas pirkėjo įsiskolinimo nevisiškas apmokėjimas pagal išrašytas sąskaitas už parduotas prekes. Šalių sutartyje draudimo apsauga buvo numatyta pagrindinės skolos nemokėjimo atveju, bet už delsimą atsiskaityti tenkantys kreditoriui (draudėjui) delspinigiai nebuvo draudimo sutarties dalykas. Dėl to negali būti aiškinama sutarties sąlyga „visos išieškotos sumos iš skolininko“ taip, kad į jas patektų neapdraustos delspinigių sumos. Kartu šios sąlygos negalima kvalifikuoti kaip pirmenybę prieš kitas išmokas nustatančią sąlygą, nes tokia pirmenybė turėtų sutartyje būti aptarta kaip aiški ir neginčytina sąlyga. Atsižvelgiant į išdėstytas išieškotų iš žalą padariusio asmens sumų įskaitymo į draudimo išmoką ir po draudimo išmokos išmokėjimo išieškotų sumų paskirstymo taisykles išieškotos antstolio lėšos pirmiausia įskaitomos į įsiteisėjusiu teismo preliminariu sprendimu priteistų 6 proc. metinių palūkanų (skaičiuojamų nuo priteistos visos įsiskolinimo kartu su delspinigiais sumos) ir 13 423,75 Lt delspinigių sumas ir tik po to galiausiai išieškotos lėšos įskaitomos į sumas, skiriamas pagrindinei prievolei vykdyti, t. y. tik tada paskesnės išieškotos lėšos įskaitomos į priteistos 119 299,72 Lt sumos pagal pagrindinę prievolę išieškojimui. Nurodyta tvarka įskaičius išieškotas kreditoriui (atsakovui, draudėjui) UAB ,,Klaipėdos mėsinė“ naudai iš skolininko UAB ,,Steikvila“ lėšas matyti, kad net ir įvertinus po draudimo išmokos sumokėjimo dienos išieškotą lėšų dalį (dėl kurios įskaitymo kilo ginčas tarp draudėjo ir draudiko) – 14 638 Lt – visa išieškota bendra suma yra nepakankama visiškai padengti įsiskolinimui pagal pagrindinę prievolę, nes, kaip pirmiau nurodyta, pirmiausia išieškotos lėšos turi būti skiriamos palūkanoms ir netesyboms (delspinigiams) padengti. Taigi ginčijama draudėjo išieškota 14 638 Lt suma negali būti pripažįstama viršijančia draudėjo patirtų nuostolių atlyginimą suma ir kartu dubliuojančia išmokėtą draudimo išmoką. Dėl to draudėjo atžvilgiu, įvertinus tiek faktiškai išsiieškotas lėšas, jas sudėjus su gauta draudimo išmoka, visiškai padengtos draudėjui priteistos palūkanų ir delspinigių sumos, tačiau visos išsiieškotos lėšos visiškai nepadengia draudėjui priteisto įsiskolinimo atlyginimo už skolininko neįvykdytą pagrindinę prievolę. Atsižvelgiant į CK 6.54 straipsnyje nustatytą įmokų paskirstymo tvarką draudėjas nepagrįstai praturtėtų tik tuo atveju, kai jo išieškotų lėšų dalis kartu su draudimo išmoka viršytų jam priteistus nuostolių atlyginimą kartu su delspinigiais (132 723,47 Lt) ir 6 proc. procesinėmis palūkanomis, skaičiuojamomis už nurodytos sumos išieškojimo laikotarpį. Kadangi draudėjo išieškotos sumos kartu su draudimo išmoka neviršija draudėjo patirtų nuostolių dydžio, tai draudikas neįgijo teisės reikalauti tokių draudėjo išieškotų lėšų.

33Konstatuotina, kad tik viršijančios patirtų nuostolių atlyginimą, iš nuostolių sumos atėmus sumokėtą draudimo išmoką, draudėjo gautos sumos iš žalą padariusio asmens turėtų būti laikomos draudiko subrogacijos būdu gautinomis lėšomis, į kurias ir įgytų reikalavimo teisę draudikas. Tais atvejais, kai draudikas išmokėdamas draudimo išmoką atlygina tik dalį draudėjo patirtų nuostolių, o likusią nuostolių dalį, išskaičius draudimo išmoką, draudėjas išsiieško iš žalą padariusio asmens, šios draudėjo išsiieškotos iš žalą padariusio asmens sumos negali būti pripažįstamos priklausančiomis draudikui, nes draudikas savo iniciatyva turi teisę subrogacijos būdu išmokėtos draudimo išmokos dydžiu pareikšti reikalavimą žalą padariusiam asmeniui, kuriam savo ruožtu tenka teisinė prievolė visiškai atlyginti žalą, nepaisant to, kuris asmuo – nukentėjusysis (draudėjas) ar kartu su juo, ar atskirai reikalavimą pareiškiantis draudikas –reikalauja atlyginti tokią žalą. Kol draudėjas nėra gavęs visiško žalos atlyginimo žalos atlyginimo prievolėje, įvertinus tiek gautas iš žalą padariusio atsakingo asmens (skolininko) lėšas, tiek iš draudiko draudimo išmoką, tol draudėjo išieškomos lėšos iš skolininko negali būti pripažįstamos draudėjo nepagrįstu praturtėjimu ir atitinkamai šios lėšos nėra subrogacijos dalykas.

34Atsižvelgdama į draudimo santykių prigimtį, reiškiančią draudiko draudiminės rizikos prisiėmimą už draudėjo mokamą užmokestį, kolegija nesutinka su kasatoriaus argumentu, kad abi sutarties šalys, kaip profesionalūs verslo subjektai, yra įpareigoti valdyti verslo riziką. Ieškovas, kaip verslo subjektas, draudžiasi nuo verslo rizikos, o draudikas prisiima ieškovo verslo rizikos apsaugą ir šios rizikos prisiėmimas yra draudiko verslas, todėl teigti, kad apdraustą verslo riziką šalys turi prisiimti vienodai, yra nesąžininga draudėjo atžvilgiu. Sudarant draudimo sutartį draudėjo verslo rizika buvo įvertinta draudiko ir byloje nėra duomenų apie tai, kad ši rizika iš esmės padidėjo draudimo sutarties galiojimo metu. Dėl draudėjo siekiamų tikslų, sudarant draudimo sutartį apsidrausti nuo galimo neatsiskaitymo už jo parduotas prekes, draudikui, išmokėjusiam tik apdraustą neatsiskaitytos produkcijos sumos dalį, neatiteko reikalavimo teisė į visus galimus mokėjimus tarp draudėjo ir neatsiskaičiusio, t. y. žalą padariusio, asmens.

35Dėl draudiko subrogacijos teisių pareiškimo, įstojant į vykdymo procesą, kuriame išieškomas draudėjui priteistos iš žalą padariusio asmens žalos atlyginimas

36Subrogacijos būdu perėjus teisei reikalauti žalos atlyginimo sumų į skolininką iš draudėjo draudikui, jo teisė įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo ir už žalą atsakingo asmens (skolininko) santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Kai subrogacija atsiranda draudėjui išieškotojo teisėmis dalyvaujant vykdymo procese ir šiame procese išsiieškant žalos atlyginimo sumas iš atsakingo už padarytą žalą asmens, draudikas gali pakeisti pradinį išieškotoją. Išieškotojo vykdymo procese pakeitimas atliekamas pirmosios instancijos teismo, kuriame buvo nagrinėjama byla, nutartimi, priimama pagal antstolio ar suinteresuoto asmens prašymą, nustačius reikalavimo perleidimą, skolos perkėlimą ar kitus įstatymo nustatytus atvejus (CPK 596 straipsnio 1 dalis). Įstodamas į pradėtą išieškojimą iš skolininko (atsakingo už žalą asmens) subrogatorius įgyja galimybę gauti savo reikalavimo patenkinimą, kai jau yra atsiskaityta su pradiniu išieškotoju (draudėju) ir šio reikalavimo teisė perėjo draudikui, taip antstolis gali atlikti tęstinius išieškojimo iš skolininko turto veiksmus, užtikrindamas operatyvesnį išieškotojų reikalavimų patenkinimą. Bylos duomenimis, draudikas nepareiškė prašymo pakeisti pradinį išieškotoją.

37Dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą ir bylos nagrinėjimo ribų apeliacinės instancijos teisme

38CPK 331 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje glausta forma turi būti išdėstytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, taip pat įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi darydamas išvadas. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl bylos įrodymo – Draudimo priežiūros komisijos 2010 m. birželio 29 d. nutarimo Nr. N-241, kuriuo išaiškintos ginčijamos Globalliance prekinio kredito draudimo sutarties nuostatos (būtent, kad sutarties sąlyga, jog visos išieškotos iš skolininko sumos, gautos po draudimo išmokos išmokėjimo, priklauso draudikui, neprieštarauja teisės aktams), įrodomosios reikšmės (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis). Įvertinant šį kasacinio skundo argumentą, svarbi yra tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą.

39Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. Š. v. A. D., bylos Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Vakarų krova“ v. UAB ,,Litforina“, bylos Nr. 3K-3-107/2010).

40Atsižvelgiant į teismo sprendimo motyvavimui keliamus reikalavimus ir jų aptartą aiškinimo praktiką, pirmiau nurodytas kasacinio skundo argumentas nelaikytinas pagrįstu. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad draudėjas neįgijo prievolės perduoti draudikui draudėjo išsiieškotas lėšas. Tokią išvadą galima padaryti iš apeliacinės instancijos teismo sprendime nurodytų motyvų visumos, iš kurios spręstina, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, ištyrė ir įvertino apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą pateiktus argumentus, sprendė dėl byloje surinktų įrodymų įrodomosios reikšmės, vertino įrodymų visumą. Motyvuojamosios apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskirtis yra taip pat pagrįsti apeliacinės instancijos teismo išvadas, išdėstytas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje (CPK 331 straipsnio 4, 5 dalys). Apeliacinės instancijos teismo sprendime yra išdėstyti argumentai, kuriais grindžiama šio teismo sprendimo išvada atmesti ieškinį. Pirmiau išdėstytų motyvų pagrindu išvadą atmesti ieškinį kasacinio teismo teisėjų kolegija vertina teisiškai pagrįsta. Klaipėdos apygardos teismas pareigą motyvuoti sprendimą įvykdė, kasacinis teismas ne su visais sprendime išdėstytais argumentais sutinka, kitaip aiškina subrogaciją nustatančias teisės normas, tačiau tai nekeičia bylos baigties. Proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas, taip pat teismo sprendimo motyvavimo ydingumas būtų pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Klaidingas teismo sprendimo motyvavimas reikštų sprendimo panaikinimo pagrindą tik tuomet, kai dėl tokio motyvavimo būtų priimamas teisiškai nepagrįstas sprendimas.

41Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad kasacinio skundo argumentais nėra nuginčytas byloje priimto Klaipėdos apygardos teismo sprendimo teisinis pagrįstumas, dėl to aptariamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

42Dėl bylinėjimosi išlaidų

43Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas, tarp jų ir advokato atstovavimo išlaidas, teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1, 3 dalys). Byloje pateiktas mokėjimo dokumentas apie 1500 Lt, kuriuos sumokėjo atsakovas UAB „Klaipėdos mėsinė“ advokatui už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą, šios lėšos atsakovui priteistinos iš ieškovo. Taip pat iš ieškovo priteistina 32,15 Lt išlaidų, susijusių su bylos procesinių dokumentų įteikimu, Lietuvos valstybei (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis, 340 straipsnio 5 dalis).

44Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

Nutarė

45Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

46Priteisti iš ieškovo Coface Austria Kreditversicherung AG, veikiančio per Coface Austria Kreditversicherung AG Lietuvos filialą (filialo kodas 300156205) atsakovui UAB ,,Klaipėdos mėsinė“ (juridinio asmens kodas 177066932) 1500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt ir valstybei 32,15 Lt (trisdešimt du litus 15 centų) bylinėjimosi išlaidų.

47Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.