Byla Iv-1419-422/2010

1Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Janina Vitunskienė, sekretoriaujant Eglei Lilaitei, nedalyvaujant pareiškėjui A. D., atsakovo Pravieniškių 3-ųjų pataisos namų įgaliotam atstovui, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos įgaliotam atstovui, rašytinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. prašymą atsakovui Pravieniškių 3-iesiems pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir

Nustatė

2Pareiškėjas A. D. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio sumą 1124,43 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą dvidešimt keturis Lt ir 43 ct) už 2007-2008 metus.

3Pareiškėjas prašyme (b. l. 4-5) nurodė, kad jis dirba Pravieniškių 3-uose pataisos namuose Apsaugos ir priežiūros skyriaus prižiūrėtoju. Per 2007-2008 metų laikotarpį jam buvo neišmokėta 1124,43 Lt darbo užmokesčio priemokų suma. Ši suma buvo neišmokėta dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostatų taikymo, kai priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos ir Tarnybos kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 42 str. 1 d. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsižvelgiant į tai, jog Konstitucinio teismo pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatyta 70 procentų riba prieštaravo Konstitucijai, jam turėjo būti išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis, netaikant 70 procentų ribos.

4Atsakovas Pravieniškių 3-ieji pataisos namai atsiliepime į prašymą prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

5Atsiliepime į prašymą (b. l. 11-14) nurodė, kad atsakovas apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui vadovavosi ginčo laikotarpiu galiojusiais teisės aktais, t. y. veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus, tačiau teismui manant, kad pareiškėjui priklauso darbo užmokesčio nepriemoka, prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams dėl Lietuvos valstybės sunkios finansinės padėties.

6Proceso dalyviai į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta, todėl byla buvo išnagrinėta jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).

7Prašymas tenkintinas.

8A. D. teismo prašo priteisti negautą darbo užmokestį už nepagrįstai apribotą priedų ir priemokų mokėjimą. Pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas ir jo reikalavimai kildinami iš valstybės tarnybos teisinių santykių. Atsakovo Pravieniškių 3-ųjų pataisos namų parengtose pažymose nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui buvo neišmokėta 1124,43 Lt priemokų ir priedų dalis, viršijanti 70 procentų pareiginės algos (b. l. 7-8, 16). Ginčo dėl nesumokėto darbo užmokesčio sumos dydžių tarp proceso šalių iš esmės nėra.

9Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas yra Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos – Pravieniškių 3-ųjų pataisos namų pareigūnas, kurio teisinį statusą, taip pat ir darbo užmokesčio mokėjimo tvarką ginčo laikotarpiu nustatė Tarnybos Kalėjimų departamente prie LR Teisingumo ministerijos statutas (toliau – Statutas). Statuto 42 straipsnio 1 dalyje (ginčo laikotarpiu galiojusios redakcijos) buvo numatyta, kad pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, turimą pareiginį laipsnį, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Statuto 42 straipsnio 2 dalis numatė, kad Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigūnų pareiginė alga mokama Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Valstybės tarnybos įstatymo Nr. VIII-1316 (ginčo laikotarpiu galiojusios redakcijos) VI skyriuje buvo reglamentuota valstybės tarnautojų darbo užmokesčio struktūra, darbo užmokesčio maksimali riba, darbo užmokesčio, priedų ir priemokų skaičiavimo tvarka. Iki 2005 m. gruodžio 21 d. galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, jog statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentavo statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Nuo 2006 m. birželio 7 d. galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomos šio Įstatymo VI skyriaus, reglamentuojančio darbo užmokestį, nuostatos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (ginčo laikotarpiu galiojusios redakcijos) buvo nustatyta, jog priedų ir priemokų suma valstybės tarnautojui negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pareiškėjui darbo užmokestis buvo skaičiuojamas, taip pat priedai ir priemokos išmokėtos atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytą priedų ir priemokų ribojimą.

10Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstituciniam Teismui konstatavus Valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui. Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti prašymą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, formuojančio vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyse administracinėse bylose Nr. A12-219/2004, Nr. A1-638/2005 išdėstytos nuostatos, jog ginčuose dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo ginčo šalių teisiniai santykiai nėra pasibaigę, taikomos ir nagrinėjamoje administracinėje byloje. Iš to seka, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjui nesumokėtą darbo užmokestį negali būti pripažintas teisėtu.

11Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Darbdavys nagrinėjamoje byloje yra Pravieniškių 3-ieji pataisos namai, o ne valstybė plačiąja prasme, todėl konstatuojama, kad pareiškėjo reikalavimas pareikštas tinkamam atsakovui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, būtent tokią poziciją dėl atsakovo tinkamumo ginčo teisiniame santykyje išdėstė 2005-12-21 ir 2010-06-07 nutartyse išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtose administracinėse bylose A1-638/2005 ir A662-1735/2010 (ABTĮ 13 str., 20 str.).

12Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas atliko savo, kaip valstybės tarnautojo, pareigas, tačiau jam nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Konstatuota, kad pareiškėjui priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojusi galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Nagrinėjant šią administracinę bylą po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo iš Lietuvos Respublikos taikytinų teisės aktų sistemos 2008-12-09 Valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu yra pašalinta Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies norma, prieštaraujanti Konstitucijai. Sprendimas dėl pareiškėjo prašymo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui šiuo metu yra išnykęs.

13Darbo kodekso 298 straipsnis reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Pagal darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais. Pareiškėjas prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį, neviršijantį 3 metų, todėl pareiškėjo prašymas tenkintinas pilnai – jam priteistina neišmokėta darbo užmokesčio dalis už 2007-2008 m. laikotarpį, kurią sudaro 1124,43 Lt. (b. l. 7-8, 16).

14Atsakovas prašo atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams, kadangi šių metų patvirtintame biudžete pataisos įstaigoms nėra numatytos lėšos darbo nepriemokai sumokėti. Atsižvelgiant į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo teisėjams priteisimo, visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu nusprendė atidėti sprendimo įvykdymą vienerių metų laikotarpiui. Toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai. Todėl, vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi (pagal šias procesinės teisės normas, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti), sprendimo vykdymas atidėtinas vienerių metų laikotarpiui (Teismų įstatymo 33 str.).

15Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, teisėja

Nutarė

16Prašymą tenkinti.

17Priteisti pareiškėjui A. D. iš atsakovo Pravieniškių 3-ųjų pataisos namų neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 1124,43 Lt (vieną tūkstantį vieną šimtą dvidešimt keturis Lt ir 43 ct).

18Sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

19Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.