Byla A-5254-502/2017

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų komunalinis ūkis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų komunalinis ūkis“ skundą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Alsunga“, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Druskininkų savivaldybės tarybai, Druskininkų savivaldybės administracijai, uždarajai akcinei bendrovei Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5

  1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB ) „Druskininkų komunalinis ūkis“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu, prašydamas priteisti iš UAB „Alsunga“ (toliau – ir atsakovas) Druskininkų savivaldybės administracijos naudai 63 339,24 Lt nesumokėtos vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.
  2. Nurodė, kad pareiškėjui pavesta administruoti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, o UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrui pavesta apskaičiuoti vietinės rinkliavos dydžius už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Sąskaitas už komunalinių atliekų tvarkymą suformuoja bei teikia mokėtojams UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras, o vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą turi būti sumokama į surenkamąją sąskaitą, po to pervedama į Druskininkų savivaldybės administracijos sąskaitą. Nesumokėtą vietinę rinkliavą iš rinkliavos mokėtojų išieško paslaugos teikėjas pagal 2007 m. gruodžio 14 d. paslaugos sutartį Nr. 26-07-496, t. y. pareiškėjas. Atsakovas privalo mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, nes nuosavybės teise turi nekilnojamojo turto objektą, esantį Druskininkų savivaldybėje.
  3. Atsakovas UAB „Alsunga“ su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (I t., b. l. 37–41). Paaiškino, kad Druskininkų savivaldybės taryba 2007 m. gruodžio 20 d. priėmė sprendimą Nr. T1-247 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą“, kuriuo patvirtino komunalinių atliekų tvarkymo Druskininkų savivaldybės teritorijoje nuostatus ir vietinės rinkliavos dydžius. Pagal minėtą sprendimą visi juridiniai ir fiziniai asmenys, valdantys nuosavybės teise nekilnojamojo turto objektus, privalo mokėti vietinę rinkliavą nuo 2008 metų. Nurodė, kad UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras reguliariai teikia UAB „Alsunga“ mokėjimų pranešimus, kuriuose nurodomi mokėjimai, apskaičiuoti už visus, taip pat ir netinkamus naudoti bei nenaudojamus bendrovei priklausančius turtinius vienetus. Atsakovas pažymėjo, kad nuo pat vietinės rinkliavos Druskininkų savivaldybės teritorijoje įsigaliojimo momento ir šia rinkliava apmokestinamųjų nekilnojamojo turto objektų registro sudarymo kreipėsi į vietinės rinkliavos administratorių su prašymais eliminuoti iš apmokestinamųjų objektų netinkamas naudoti maitinimo patalpas, kadangi už jas negali būti skaičiuojama vietinė rinkliava. Druskininkų savivaldybės taryba nesiėmė jokių priemonių atsakovo nurodytiems vietinės rinkliavos skaičiavimo pažeidimams pašalinti ir kiekvieną ataskaitinį laikotarpį priskaičiuodavo UAB „Alsunga“ naujas vietinės rinkliavos sumas, todėl susidarė didelis įsiskolinimas. Atsakovas UAB „Alsunga“ rašytiniuose paaiškinimuose (II t., b. l. 1–5) papildomai nurodė, kad nuosavybės teise valdo aštuonis nekilnojamojo turto vienetus, esančius Vilniaus al. 10, Druskininkuose. Iš atsakovui priklausančių patalpų nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. tik 379,92 kv. m ploto parduotuvė, kurios unikalus Nr. ( - ), buvo naudojama pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytą patalpų naudojimo paskirtį. Vietinė rinkliava už parduotuvės patalpas apskaičiuojama atskirai nuo kitų patalpų, ginčo dėl šios sumos pagrįstumo nėra. Ginčas kyla dėl atsakovo restorano patalpoms priskaičiuotos vietinės rinkliavos. Už šias patalpas vietinė rinkliava apskaičiuota taikant 110 Lt už 1 kv. m patalpų tarifą. Tačiau atsakovas nurodo, kad restorano patalpos nuo pat jų įsigijimo momento nebuvo tinkamos viešojo maitinimo veiklai vykdyti, dėl to faktiškai nebuvo naudojamos pagal paskirtį ir atliekų negamino, šias aplinkybes patvirtina Druskininkų savivaldybės administracijos statinių techninės priežiūros patikrinimo aktai. Patalpose nebuvo naudojama elektra, nebuvo išduoti maisto tvarkymo subjekto pažymėjimai. Atsakovas nurodė, kad kadangi dalis patalpų ginčo laikotarpiu buvo naudojama ne viešojo maitinimo veiklai, o sandėliavimui, pareiškėjo reikalaujamas sumokėti įsiskolinimas turi būti sumažintas, taikant sandėliavimo patalpoms nustatytą tarifą po 1 Lt už 100 kv. m patalpų, kuris, atsakovo apskaičiavimu, sudaro 607,07 Lt (175,82 Eur).

    6

  4. Trečiasis suinteresuotas asmuo Druskininkų savivaldybės administracija su pareiškėjo skundu sutiko ir prašė jį tenkinti (I t., b. l. 165–168). Nurodė, kad Druskininkų savivaldybės tarybos sprendimai, nustatantys vietinės rinkliavos nuostatas, nėra pripažinti negaliojančiais, prieštaraujančiais aukštesniems teisės aktams, todėl atsakovui kyla pareiga jų laikytis. Pagal Druskininkų savivaldybės administracijos turimus duomenis, atsakovui priklausantys pastatai nėra fiziškai sunaikinti, juose vykdoma sandėliavimo veikla. Pabrėžė, kad atsakovas ne tik nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teisinę galimybę būti atleistam nuo vietinės rinkliavos, bet niekada nėra pateikęs prašymo išbraukti nekilnojamąjį turtą iš vietinės rinkliavos mokėtojų registro, nors tokia teisinė galimybė įtvirtinta Druskininkų savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. T1-247 (taip pat ir vėlesnės sprendimo redakcijos) 13 punkte.
  5. Tretieji suinteresuoti asmenys Druskininkų savivaldybės taryba ir UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras atsiliepimų į skundą nepateikė.
  6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino (I t., b. l. 105–108).
  7. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 18 d. nutartimi (I t., b. l. 153–158) atsakovo UAB „Alsunga“ apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 25 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, be kita ko, nurodė, kad byloje turėjo būti sprendžiamas <...> klausimas – ar yra pagrindas priteisti pareiškėjui iš atsakovo pareiškėjo nurodomą vietinės rinkliavos įsiskolinimą. Tam, kad būtų atsakyta į šį klausimą, turi būti įvertinta pirmiausia tai, ar atsakovas gali būti laikomas „atliekų turėtoju“ pagal Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas, Įstatymas) įtvirtintą teisinį reguliavimą. Jei objektyvūs duomenys neabejotinai patvirtina, kad fizinio ar juridinio asmens veikloje (plačiąja prasme – pvz., valdant, naudojant ar disponuojant nekilnojamuoju turtu ar pan.) jokios (komunalinės) atliekos nesusidaro, akivaizdu, jog toks asmuo negali būti pripažintas „atliekų turėtoju“ nuostatų prasme, nes jis neturi ir (ar) nedaro (negamina) atliekų, kaip tai apibrėžiama minėtose Atliekų tvarkymo įstatymo nuostatose. Pažymėjo, jog atsakovas yra pateikęs byloje įrodymus, kuriais jis grindžia savo teiginius, jog ginčo patalpos yra netinkamos naudoti ir šiuos įrodymus teismas turėjo vertinti. Teismui nustačius, jog atsakovas laikytinas „atliekų turėtoju“, atitinkamai vertintina, ar yra pagrindas priteisti būtent pareiškėjo prašomą vietinės rinkliavos sumą už ginčo patalpas. Šiuo atveju įvertintini ir atsakovo pateikti argumentai, jog ginčo patalpos nebuvo naudojamos kaip maitinimo ir prekybos paskirties patalpos, kaip buvo nurodyta pareiškėjui apskaičiuojant mokėtiną vietinę rinkliavą.
  8. Vilniaus apygardos administracinis teismas, iš naujo išnagrinėjęs administracinę bylą, 2016 m. balandžio 5 d. sprendimu (II t., b. l. 57–62) pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas į teismą dėl vietinės rinkliavos išieškojimo kreipėsi neturėdamas materialiosios reikalavimo teisės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 9 d. nutartimi (II t., b. l. 99–103) trečiojo suinteresuoto asmens Druskininkų savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pareiškėjas, siekdamas iš atsakovo išieškoti galimai nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą, byloje nagrinėjamu atveju turi materialinį – teisinį suinteresuotumą, nes jam Druskininkų savivaldybė, kaip ūkio subjektui, teikiančiam viešąsias paslaugas šioje srityje, delegavo teisę vykdyti ir šios rinkliavos išieškojimo procedūras iš skolininkų.

7II.

8

  1. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Druskininkų komunalinis ūkis“ skundą tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo UAB „Alsunga“ Druskininkų savivaldybės administracijos naudai 1 715,48 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos. Kitą pareiškėjo UAB „Druskininkų komunalinis ūkis“ skundo dalį atmetė (III t., b. l. 34–40).
  2. Nagrinėdamas bylą, teismas atsižvelgė į Atliekų tvarkymo įstatymo 25 straipsnį, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktą, kuriuose dėstomos nuostatos apie savivaldybėms priskirtinas funkcijas komunalinių atliekų tvarkymo srityje.
  3. Teismas taip pat vadovavosi Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsniu numatančiu, kad atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, to paties įstatymo 30 straipsnio 10 dalimi, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (toliau – ir Rinkliavų įstatymas) 2 straipsnio 3 dalimi, apiberėžiančia vietinės rinkliavos sąvoką, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu nustatančiu, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą.
  4. Teismas pažymėjo, kad Druskininkų savivaldybės taryba 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T1-247 nusprendė nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą bei patvirtinti šios vietinės rinkliavos nuostatus (I t., b. l. 5), kuriuose apibrėžė vietinės rinkliavos mokėtojus, nustatė rinkliavos dydžius priklausančius nuo nekilnojamojo turto ploto ir paskirties ir kt. Druskininkų savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. T1-279 ir 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. T1-57 Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai (toliau – ir Nuostatai) buvo išdėstyti naujomis redakcijomis, tačiau jose aptarta vietinės rinkliavos mokėtojų sąvoka, vietinės rinkliavos apskaičiavimo tvarka bei dydžiai, lyginant su pradine nuostatų redakcija, nesikeitė.
  5. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nuosavybės teise valdė nekilnojamuosius daiktus, esančius Vilniaus al. 10, Druskininkų mieste: 1) 342,91 kv. m patalpą – restoraną, kurio unikalus Nr. ( - ) (I. t., b. l. 44); 2) 82,23 kv. m patalpą – restoraną, kurio unikalus Nr. ( - ) (I. t., b. l. 45); 3) 92,25 kv. m patalpą – restoraną su rūsiu, kurio unikalus Nr. ( - ) (I t., b. l. 46); 4) 165,53 kv. m patalpą – restoraną, kurio unikalus Nr. ( - ) (I t., b. l. 47); 5) 169,58 kv. m patalpą – restoraną su rūsiu, unikalus Nr. ( - ) (I t., b. l. 48) ir 6) 159,27 kv. m patalpą – restoraną, kurio unikalus Nr. ( - ) (I t., b. l. 49). Šių patalpų paskirtis, nurodyta nekilnojamojo turto registre – maitinimo.
  6. Taip pat nustatė, kad pareiškėjas atsakovui siuntė vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimus (II t., b. l. 117–130), kuriais buvo apskaičiuojamos atsakovo mokėtinos už minėtas patalpas vietinės rinkliavos sumos, taikant maitinimo paskirties pastatams nustatytą tarifą. Nors atsakovas ne kartą kreipėsi į Druskininkų savivaldybės administraciją ir UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrą, nurodydamas, kad ginčo patalpos netinkamos naudoti, jose neteikiamos maitinimo paslaugos, prašydamas perkvalifikuoti patalpų paskirtį į sandėliavimo ar kitos paskirties, perskaičiuoti rinkliavos mokestį, anuliuoti apskaičiuotą rinkliavą (2008 m. gruodžio 23 d., 2009 m. kovo 16 d. prašymai, 2009 m. gruodžio 17 d. raštas, 2011 m. balandžio 28 d. prašymas, 2012 m. rugsėjo 24 d. raštas (priedas prie bylos – Kauno apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-647-402/2014, I t., b. l. 25–26, 28–30, 35–36), be to, 2009 m. gegužės 21 d., 2011 m. kovo 22 d., 2012 m. balandžio 11 d. prašymais kreipėsi į Druskininkų savivaldybės administraciją, prašydamas, vadovaujantis Druskininkų savivaldybės tarybos 2008 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. T1-239 „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą“, suteikti vietinės rinkliavos lengvatą – 100 proc. atleidimą nuo vietinės rinkliavos įmokos (Kauno apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-647-402/2014, I t., b. l. 68–70), vietinė rinkliava už minėtas patalpas pareiškėjui toliau buvo skaičiuojama taikant maitinimo paskirties pastatams nustatytą tarifą. Druskininkų savivaldybės taryba 2012 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. T1-189 nusprendė netaikyti pareiškėjui vietinės rinkliavos lengvatos (Kauno apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-647-402/2014, I t., b. l. 37–39, 71–72), o atsakovo skundas dėl šio Druskininkų savivaldybės tarybos sprendimo įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo atmestas (Kauno apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-647-402/2014, I t., b. l. 188–196).
  7. Atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 18 d. nutartį (I t., b. l. 153–158), teismas sprendė, kad šioje byloje turi būti įvertinta, ar atsakovas gali būti laikomas „atliekų turėtoju“ pagal Atliekų tvarkymo įstatyme įtvirtintą teisinį reguliavimą ir, ar yra pagrindas priteisti būtent pareiškėjo prašomą vietinės rinkliavos sumą už ginčo patalpas.
  8. Teismas atkreipė dėmesį į Įstatymo 2 straipsnio 17 dalyje apibrėžtą atliekų turėtojo, 6 dalyje – atliekų ir 39 dalyje – komunalinių atliekų sąvokas.
  9. Pažymėjo, kad Nuostatuose pareiga mokėti rinkliavą siejama su aplinkybe (prielaida), jog paprastai atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimas (pvz., gyventi, ūkinei veiklai vykdyti ar kitais tikslais) suponuoja komunalinių atliekų susidarymą (atsiradimą, pagaminimą), kurios turi būti tvarkomos Atliekų tvarkymo įstatymo ir jį įgyvendinančių norminių teisės aktų nustatyta tvarka, inter alia savivaldybių organizuotose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.
  10. Teismo vertinimu, Druskininkų savivaldybės administracijos tarnautojų 2009 m. balandžio 8 d., 2011 m. kovo 22 d., 2012 m. balandžio 11 d. surašyti statinio techninės priežiūros patikrinimo aktai (I t., b. l. 52–55), 2008 m. rugsėjo 23 d. negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, sudaryta tarp pareiškėjo ir UAB „Gintaro baldai“ (II t., b. l. 157–163), 2012 m. spalio 23 d. savivaldybės tarybos sprendimo „Dėl vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą“ lengvatos UAB „Alsunga“ projekto aiškinamasis raštas bei prie jo pridėtos fotonuotraukos (Kauno apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-647-402/2014, I t., b. l. 71–76) patvirtina, kad dalyje aptariamų patalpų buvo vykdoma prekybos ir sandėliavimo veikla, dalis patalpų buvo įrengtos kaip gyvenamosios. Šių aplinkybių iš esmės neneigia ir atsakovas. Todėl teismas sprendė, kad atsakovo veikla neabejotinai lėmė komunalinių atliekų susidarymą (atsiradimą, pagaminimą), kurios buvo tvarkomos Atliekų tvarkymo įstatymo ir jį įgyvendinančių norminių teisės aktų nustatyta tvarka Druskininkų savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Padarė išvadą, kad atsakovas ginčo laikotarpiu buvo „atliekų turėtoju“ kaip tai apibrėžia Įstatymas, todėl jis pripažintinas vietinės rinkliavos mokėtoju Nuostatų taikymo prasme.
  11. Teismas pažymėjo, jog sprendžiant dėl prašomos priteisti vietinės rinkliavos dydžio pagrįstumo, būtina įvertinti atsakovo pateiktus argumentus, jog ginčo patalpos nebuvo naudojamos kaip maitinimo ir prekybos paskirties patalpos, kaip buvo nurodyta pareiškėjui apskaičiuojant mokėtiną vietinę rinkliavą.
  12. Įvertinęs Druskininkų savivaldybės administracijos tarnautojų 2009 m. balandžio 8 d., 2011 m. kovo 22 d., 2012 m. balandžio 11 d. surašytų statinio techninės priežiūros patikrinimo aktų (I t., b. l. 52–55) turinį, teismas nustatė, kad pareiškėjui priklausančiose patalpose ginčo laikotarpiu jokia maitinimo veikla vykdoma nebuvo. Nėra jokių duomenų, kad Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atsakovui būtų išdavusi reikiamus dokumentus maisto tvarkymo veiklai vykdyti ginčo patalpose (I t., b. l. 51). Todėl sprendė, kad atsakovo veikloje objektyviai negalėjo susidaryti toks atliekų kiekis, koks paprastai būdingas žmonių maitinimui skirtoje veikloje (valgykloms, restoranams, kavinėms, barams ar kt.). Pareiškėjo patalpos aiškiai neatitiko maitinimo paskirties pastatų paskirties apibūdinimo, pateikto Nuostatų 1 priede. Pažymėjo, kad nors Druskininkų savivaldybės administracijai ir UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centrui tiek iš minėtų Druskininkų savivaldybės administracijos tarnautojų 2009 m. balandžio 8 d., 2011 m. kovo 22 d., 2012 m. balandžio 11 d. surašytų statinio techninės priežiūros patikrinimo aktų, tiek iš atsakovo daugkartinių prašymų buvo žinoma, kad patalpos nenaudojamos maitinimo paskirčiai, šie subjektai nesiėmė jokių veiksmų ištaisyti vietinės rinkliavos mokėtojų registro duomenis bei perskaičiuoti vietinės rinkliavos dydį pagal atsakovo valdomų patalpų faktinę paskirtį.
  13. Todėl teismas vertino, kad pareiškėjo prašomas priteisti rinkliavos dydis, kuris, minėta, apskaičiuotas pagal maitinimo paskirties pastatams nustatytą dydį, o pastarasis, lyginant su kitais nustatytais rinkliavų tarifais yra ne tik didžiausias, bet ir antrąjį pagal dydį tarifą viršija daugiau, nei tris kartus, yra aiškiai neproporcingas savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje surinktam ir sutvarkytam atsakovo komunalinių atliekų kiekiui, todėl jis tuo pačiu pažeidžia teisingumo bei protingumo principus ir negali būti priteistas iš atsakovo. Teismas padarė išvadą, kad proporcingumo principą atitiktų vietinės rinkliavos apskaičiavimas pagal faktiškai atsakovo vykdytą ginčo patalpose veiklą. Esant tokioms aplinkybėms, už 342,91 kv. m patalpą – restoraną, kurio unikalus Nr. ( - ), vietinė rinkliava apskaičiuotina už 145,22 kv. m, kuris buvo naudojamas kaip prekybos patalpa, taikant prekybos paskirties pastatams nustatytą dydį (35 Lt/100 kv. m), kuri sudaro po 50,83 Lt per mėnesį, o už 197,69 kv. m rūsio patalpą, kurioje buvo įrengtas sandėlis, vietinė rinkliava apskaičiuotina taikant sandėliavimo paskirties pastatams nustatytą dydį (1 Lt/100 kv. m), kuri sudaro po 1,98 Lt per mėnesį. Už 82,23 kv. m patalpą – restoraną, kurio unikalus Nr. ( - ), kuriame buvo įrengtos sandėliavimo patalpos, vietinė rinkliava apskaičiuotina taikant sandėliavimo paskirties pastatams nustatytą dydį (1 Lt/100 kv. m), kuri sudaro po 0,82 Lt per mėnesį. Už 165,53 kv. m patalpą – restoraną, kurio unikalus Nr. ( - ), kurioje faktiškai buvo įrengtos gyvenamosios patalpos, vietinė rinkliava apskaičiuotina taikant gyvenamosios paskirties pastatams nustatytą rinkliavos dydį (17 Lt/100 kv. m), kuri sudaro 28,14 Lt per mėnesį. Už 159,27 kv. m patalpą – restoraną, kurio unikalus Nr. ( - ), kurioje buvo administracinės ir sandėliavimo patalpos, vietinė rinkliava apskaičiuotina taikant administracinės paskirties pastatams nustatytą rinkliavos dydį (9 Lt/100 kv. m), kuri sudaro 14,33 Lt per mėnesį. Už 92,25 kv. m patalpą – restoraną su rūsiu, kurio unikalus Nr. ( - ), ir 169,58 kv. m patalpą – restoraną su rūsiu, unikalus Nr. ( - ), kuriose nebuvo inžinerinių tinklų ir vidaus apdailos, vietinė rinkliava skaičiuotina taikant sandėliavimo paskirties pastatams nustatytą dydį (1 Lt/100 kv. m), kuri sudaro 2,62 Lt per mėnesį. Pagrindo visiškai neskaičiuoti vietinės rinkliavos už pastarąsias patalpas nėra, nes pareiškėjas Druskininkų savivaldybės nustatyta tvarka nebuvo atleistas nuo vietinės rinkliavos mokėjimo tuo pagrindu, jog minėtos patalpos netinkamos naudoti (Druskininkų savivaldybės tarybos 2012 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. T1-189, Kauno apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-647-402/2014, I t., b. l. 39). Teismas sprendė, kad pagal šį apskaičiavimą proporcingumo principą atitinkanti vietinės rinkliavos suma ginčo laikotarpiu per vieną mėnesį sudarė 98,72 Lt (50,83+1,98+0,82+28,14+14,33+2,62 Lt), o per visą laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. – 5 923,20 Lt (98,72 Lt × 60 mėn.) arba pagal oficialų lito ir euro santykį 1 715,48 Eur.

9III.

10

  1. Pareiškėjas UAB „Druskininkų komunalinis ūkis“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą (III t., b. l. 46–49).
  2. Pažymi, kad atsakovui nuosavybės teise priklauso aštuoni nekilnojamo turto objektai, esantys Druskininkų mieste. Druskininkų savivaldybės tarybos sprendimu atsakovui nebuvo nustatytos jokios lengvatos vietinei rinkliavai už komunalinių atliekų tvarkymą. Atsakovui vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą buvo paskaičiuota, remiantis Nuostatų 16–21 punktuose nustatyta tvarka, atsižvelgiant į Nuostatų prieduose nustatytus dydžius.
  3. Pabrėžia, kad UAB „Alsunga“ yra nurodžiusi, jog restorano patalpos nuo pat jų įsigijimo momento nebuvo tinkamos viešojo maitinimo veiklai vykdyti, dėl to faktiškai nebuvo naudojamos pagal paskirtį. Atsakovas, prieš įsigydamas patalpas, turėjo jomis ir su tuo susijaisias mokesčiais pasidomėti. Taip pat, atsakovas galėjo pasirinkti įsigyti kito tipo (sandėliavo) patalpas, bet įsigijo būtent šias maitinimo tipo patalpas.
  4. Teigia, kad patalpų tipas nekilnojamo turto registre oficialiai buvo įregistruotas kaip maitinimo, todėl UAB Alytaus regiono atliekų tvarkymo centro reguliariai teikiami mokėjimo pranešimai yra atitinkantys įregistruotą patalpų tipą. Tai, kad pats atsakovas oficialiai įregistruotas nekilnojamo turto registre kaip maitinimo patalpas naudojo ne pagal jų paskirtį nesudaro pagrindo teigti, kad automatiškai pasikeitė patalpų tipas ir už jas turėtų būti mokama kaip už sandėliavimo patalpas.
  5. Pasak pareiškėjo, Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes jis priimtas tinkamai neįvertinus faktinių bylos aplinkybių.
  6. Atsakovas UAB „Alsunga“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Prašo priteisti iš pareiškėjo atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidas (III t., b. l. 60–62).
  7. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 18 d. nutartyje išdėstytais argumentais, nuosekliai ištyrė aplinkybes, turinčias esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, objektyviai ir visapusiškai įvertino byloje esančius rašytinius įrodymus ir teisingai išsprendė ginčą.
  8. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, jog UAB „Alsunga“, pirkdama restorano patalpas, turėjo atsižvelgti į jų paskirtį bei apmokestinimą, paaiškina, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas nėra UAB „Alsunga“ restorano patalpų įsigijimo sandorių kvestionavimas, be to, patalpų apmokestinimas vietine rinkliava įsigaliojo nuo 2008 m., o patalpas bendrovė įsigijo 2005 metais. Todėl prašo apeliacinės instancijos teismo neatsižvelgti į šiuos apeliacinio skundo argumentus. Mano, kad kiti argumentai taip pat yra teisiškai nereikšmingi, todėl dėl jų nepasisako.
  9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Druskininkų savivaldybės administracija (toliau ir – Administracija) atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo UAB „Druskininkų komunalinis ūkis“ skundą tenkinti (III t., b. l. 52–57).
  10. Administracija atsiliepime pažymi, jog nei vienas administracinis aktas, reguliuojantis vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą ginčui aktualiu laikotarpiu, nebuvo pripažintas negaliojančiu, prieštaraujančiu įstatymams. Todėl mano, kad pareiškėjas UAB „Druskininkų komunalinis ūkis“ turėjo teisinį pagrindą, skaičiuoti atsakovui atliekų surinkimo ir tvarkymo mokestį, vadovaujantis galiojančiais administraciniais aktais.
  11. Administracijos nuomone, Vilniaus apygardos administracinis teismas, nepanaikinęs aukščiau nurodytų administracinių aktų, reguliavusių atliekų surinkimo ir tvarkymo apskaičiavimo tvarką ginčui aktualiu laikotarpiu, ir sprendimu perskaičiavęs atsakovui UAB „Alsunga“ priklausantį atliekų surinkimo ir tvarkymo mokestį pagal faktinę atsakovo veiklą, be jokio teisinio pagrindo eliminavo Įstatymo leidėjo numatytą teisę – savivaldybės tarybai administraciniu aktu nustatyti vietinės rinkliavos dydį. Pakeisdamas atliekų surinkimo ir tvarkymo tvarką, teismas nurodė, kad teisingiausias ir proporcingas mokesčio paskaičiavimas – pagal faktiškai vykdytą atsakovo veiklą. Mano, jog tokia teismo išvada leidžia teigti, kad atliekų surinkimo ir tvarkymo mokestis turi būti skaičiuojamas pagal galimai faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Druskininkų savivaldybės administracijos teigimu, tokia teismo išvada ne tik prieštarauja galiojantiems Druskininkų savivaldybės tarybos sprendimams, tačiau neatitinka ir tarptautinės teisės praktikos.
  12. Atkreipia dėmesį į tai, kad Atliekų tvarkymo įstatymas nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį, taip pat į Europos Teisingumo Teismo praktiką, aiškinant 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų 15 straipsnyje įtvirtintą principą „teršėjas moka“. Pažymi, jog tiek Lietuvos, tiek tarptautinės teisės normos leidžia daryti išvadą, kad nėra imperatyvaus teisės aktais nustatyto kriterijaus, kuriuo remiantis yra privaloma apskaičiuoti vietinės rinkliavos – atliekų surinkimo ir tvarkymo mokestį. Būtent šiuo teisiniu reguliavimu bei „teršėjas moka“ principu ir buvo paskaičiuotas mokestis atsakovui už komunalinių atliekų surinkimą, tvarkymą.
  13. Administracijos teigimu, atsakovo UAB „Alsunga“ atliekų surinkimo ir tvarkymo mokestis buvo paskaičiuotas kaip ir visiems kitiems atliekų turėtojams, remiantis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre įregistruotais duomenimis apie nekilnojamojo turto paskirtį ir plotą. Byloje nėra pateikta duomenų, galinčių pagrįsti, kad atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto duomenys VĮ registrų centre buvo pateikti klaidingi, ginčyti ar aktualiu ginčo laikotarpiu keisti, todėl nebuvo nei teisinio, nei faktinio pagrindo jais nesivadovauti. Be to, atsakovas nenaudodamas nekilnojamojo turto pagal paskirtį, žinodamas apie pareigą mokėti vietinę rinkliavą, turėjo teisinį pagrindą keisti nekilnojamojo turto paskirtį.
  14. Pažymi, kad faktinė aplinkybė, jog atsakovas nenaudojo asmenine nuosavybe priklausančio turto, negali būti pagrįstas ir teisėtas pagrindas sumažinti atliekų surinkimo ir tvarkymo mokestį. Tokiu pagrindu, pasak Administracijos, negali būti ir techninės priežiūros patikrinimo aktai, nes patikrinimai nėra reguliarūs, atlikti kas du metus. Juose esantys duomenys, užfiksuoti faktai yra tik momentiniai, atspindintys tik tikrinimo dieną esančių patalpų būklę. Byloje nėra įrodymų, galinčių patvirtinti, kad atsakovui priklausančios patalpos visu ginčui aktualiu laikotarpiu buvo nenaudojamos pagal tikslinę paskirtį ar naudojama tik dalis patalpų.
  15. Mano, kad vertinant Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo pagrįstumą, būtina atsižvelgti, ar buvo tinkamai įvertinti paties atsakovo, kaip nekilnojamojo turto savininko, veiksmai ir pareigos.

11Teisėjų kolegija

konstatuoja:

12IV.

13

  1. Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.
  2. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
  3. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
  4. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu aplinkybių vertinimu. Teigia, jog ne visos reikšmingos ginčui aplinkybės įvertintos.
  5. Administracinis ginčas kilo dėl atsakovo UAB „Alsunga“ pareigos apimties sumokėti vietinę atliekų tvarkymo rinkliavą Druskininkų savivaldybės administracijos naudai už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d.
  6. Pirmosios instancijos teismas, aptaręs ir išaiškinęs aktualų ginčui reguliavimą bei įvertinęs reikšmingas ginčui faktines aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad atsakovo veikla neabejotinai lėmė susidarymą komunalinių atliekų, kurios buvo tvarkomos Atliekų tvarkymo įstatymo ir jį įgyvendinančių norminių teisės aktų nustatyta tvarka Druskininkų savivaldybės organizuojamoje komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje, t. y. atsakovas ginčo laikotarpiu buvo atliekų turėtoju Atliekų tvarkymo įstatymo taikymo prasme bei vietinės rinkliavos mokėtoju Druskininkų savivaldybės tarybos patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų taikymo prasme.
  7. Byloje nustatyta, kad Druskininkų savivaldybės taryba 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T1-247 nusprendė nustatyti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą bei patvirtinti šios vietinės rinkliavos nuostatus, kuriuose apibrėžė vietinės rinkliavos mokėtojus, nustatė rinkliavos dydžius priklausančius nuo nekilnojamojo turto ploto ir paskirties ir kt. Druskininkų savivaldybės tarybos 2009 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. T1-279 ir 2011 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. T1-57 Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai buvo išdėstyti naujomis redakcijomis, tačiau jose aptarta vietinės rinkliavos mokėtojų sąvoka, vietinės rinkliavos apskaičiavimo tvarka bei dydžiai, lyginant su pradine nuostatų redakcija, nesikeitė. Nuostatų 1 priede nustatyti vietinės rinkliavos dydžiai už 100 kv. m plotą, pagal nekilnojamojo turto paskirtį: administracinės paskirties pastatams nustatyta 9 Lt/mėn. vietinė rinkliava už 100 kv. m; prekybos paskirties pastatams – 35 Lt/mėn.; maitinimo paskirties pastatams – 110 Lt/mėn.; sandėliavimo paskirties pastatams – 1 Lt/mėn.; gyvenamosios paskirties pastatams – 17 Lt/mėn.
  8. Iš bylos duomenų teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas nuosavybės teise valdė nekilnojamuosius daiktus, esančius Vilniaus al. 10, Druskininkų mieste: 1) 342,91 kv. m patalpą – restoraną, kurio unikalus Nr. ( - ) (I. t., b. l. 44); 2) 82,23 kv. m patalpą – restoraną, kurio unikalus Nr. ( - ) (I. t., b. l. 45); 3) 92,25 kv. m patalpą – restoraną su rūsiu, kurio unikalus Nr. ( - ) (I t., b. l. 46); 4) 165,53 kv. m patalpą – restoraną, kurio unikalus Nr. ( - ) (I t., b. l. 47); 5) 169,58 kv. m patalpą – restoraną su rūsiu, unikalus Nr. ( - ) (I t., b. l. 48) ir 6) 159,27 kv. m patalpą – restoraną, kurio unikalus Nr. ( - ) (I t., b. l. 49). Šių patalpų paskirtis, nurodyta nekilnojamojo turto registre – maitinimo.
  9. Nustatęs, kad pareiškėjui priklausančiose patalpose ginčo laikotarpiu jokia maitinimo veikla vykdoma nebuvo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad proporcingumo principą atitiktų vietinės rinkliavos apskaičiavimas pagal faktiškai atsakovo vykdytą ginčo patalpose veiklą, kurią surinktų įrodymų pagrindu buvo galima nustatyti.
  10. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, vertino reikšmingas ginčui aplinkybes bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindai nenustatyti. Todėl teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

14Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

15pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Druskininkų komunalis ūkis“ apeliacinį skundą atmesti.

16Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

17Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai