Byla e2A-800-459/2018
Dėl skolos priteisimo

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Alvydo Žerlausko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. G. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. sausio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. D. ieškinį atsakovui S. G. dėl skolos priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovas J. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo S. G. 23 169 Eur negrąžintos paskolos, 5 792 Eur palūkanų, iš viso 28 961 Eur, penkių procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo ir visas bylinėjimosi išlaidas. Reikalavimo pagrindu nurodė, kad atsakovas 2007 m. gegužės 11 dieną pasiskolino 80 000 Lt (23 169 Eur), kuriuos įsipareigojo grąžinti iki 2007-09-01. Ieškovas daug kartų atsakovo prašė grąžinti paskolą, tačiau šis jos negrąžino, todėl kreipėsi į teismą.
  2. Atsakovas S. G. atsiliepime nurodė, kad ieškinys nepagrįstas, todėl prašė jį atmesti. Iš ieškovo 2000 m. pradžioje pasiskolino 12 000 Lt (3 000 JAV dolerių) pagal paskolos raštą. Po keleto metų grąžino ieškovui 12 000 Lt (3 000 JAV dolerių ) grynaisiais ir papildomai sumokėjo prašomą 20 000 Lt palūkanų sumą. 2007 metais ieškovas kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas dar 80 000 Lt palūkanų sumos, motyvuodamas, kad 2000 metais 12 000 Lt (3 000 JAV dolerių) galėjo panaudoti kitaip ir turėti geresnes pajamas, o palūkanos augo, nuo palūkanų ir susidarė minėta suma. Sutartimi palūkanos nebuvo aptartos. Atsakovas 2007 metais turėjo svarbių bankinių paskolų svarstymų dėl kredito suteikimo, todėl nenorėdamas teisminių ginčų, galėjusių daryti įtaką paskolos suteikimo svarstymui bei jo verslo interesams, nes ieškovas galbūt turėjo nesunaikinęs 2000 metais pasirašyto skolos lapelio, atsakovas formaliai parašė susitarimą, kad pasiskolino iš ieškovo 80 000 Lt, tačiau realiai ieškovas 80 000 Lt atsakovui neatnešė. Vėliau ieškovas, remdamasis pasirašytu susitarimu, pradėjo reikalauti pinigų, kuriuos atsakovas pradėjo mokėti ieškovui pagal pinigų priėmimo–perdavimo aktus, tikėdamasis, kad ieškovas atsakovo išmokamas lėšas atsakovui grąžins, kai tiksliai įvardys, iš kur ir kokiu teisiniu pagrindu susidarė ieškovo prašoma 80 000 Lt suma. Iš viso atsakovas ieškovui išmokėjo 60 600 Lt. Kadangi iš ieškovo negavo 80 000 Lt, prašo ieškinį atmesti.

5II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

6

  1. Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. sausio 9 d. sprendimu ieškinys tenkintas iš dalies, ieškovui J. D. iš atsakovo S. G. priteista 9 962,93 Eur skola, 2 490,73 Eur palūkanų, iš viso 12 453,66 Eur, 5 procentai metinių procesinių palūkanų ir 602,95 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismo motyvai:
    1. Nurodė, kad 2007-05-11 atsakovas pasirašė rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkantį dokumentą, kuriame nurodė, kad „pasiskolino iš D. J. 80 000,00 Lt iki 2007 09 01“. Šį dokumentą teismui pateikė ieškovas, tai pagrįstai leidžia manyti, jog prievolė neįvykdyta.
    2. Nurodė, kad šalis siejo ne vienkartiniai paskolos teisiniai santykiai – šalys buvo sudariusios ir daugiau paskolos sutarčių, pagal vieną jų atsakovas jau yra grąžinęs paskolą ieškovui, tai pripažįsta abi šalys. Dėl šios paskolos tarp šalių irgi buvo pasirašytas analogiško pobūdžio skolos raštas, kurį pasirašė atsakovas, tik jis buvo įvardytas „Sutartimi“. Šioje sutartyje atsakovas irgi buvo nurodęs, kad pasiskolina iš J. D. 15 000 litų, šią sumą grąžins 2000-08-01, tik šioje sutartyje buvo įrašas, kad atsakovas pinigus gavo. Abiejų paskolų grąžinimo terminas analogiškas – 2 mėnesiai. Šių duomenų pagrindu teismas padarė išvadą, kad tokia paskolų įforminimo tvarka šalims buvo įprasta.
    3. Padarė išvadą, kad nors 2007-05-11 atsakovo pasirašytame rašte nėra įrašo apie pinigų gavimą, tačiau vertinant šio dokumento tekste panaudotą terminologiją ir gramatinės raiškos formas, kad „aš, S. G., pasiskolinau“, pinigų perdavimo faktas laikytinas nustatytu, vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis.
    4. Nurodė, kad ieškovas likus keliolikai dienų iki paskolos suteikimo, 2007-04-30 sąskaitoje disponavo didele pinigų suma, artima suteiktos paskolos dydžiui. Ieškovas yra skolinęs atsakovui pinigus ir anksčiau, tai tik patvirtina, kad ieškovas buvo finansiškai pajėgus skolinti pinigus.
    5. Nurodė, kad atlikti pinigų perdavimai ir pavedimai ieškovui laikotarpiu nuo 2007-06-18 iki 2012-10-30, iš viso 60 600 litų, akivaizdžiai įrodo, kad atsakovas iš ieškovo pinigų pasiskolino žymiai daugiau nei pripažįsta. Atsakovo paaiškinimus, kad šiuos pinigus jis mokėjo tik kaip 15 000 litų paskolos palūkanas ir tik bijodamas, kad nepakenktų jo verslui ir paskolų gavimui iš banko, paneigia pačių paskolų gavimo iš banko laikas.
    6. Nurodė, kad atsižvelgiant į atsakovo turimą aukštąjį išsilavinimą ir turimą verslą, neįtikėtina, kad žodiniai ieškovo prašymai sumokėti, kaip kad pats atsakovas pripažino, neprotingas

      7100 000 litų palūkanas nuo paskolintos ir grąžintos 15 000 litų sumos, atsakovą ir privertė nepagrįstai ir ilgą laiką mokėti pinigines sumas ieškovui.

    7. Nurodė, kad ieškovas įrodė atsakovui paskolinęs iš viso 95 000 litų (15 000 ir 80 000 litų), o atsakovas grąžinęs iš viso 60 600 litų, tai yra atsakovas ieškovui yra padengęs dalį

      82007-05-11 gautos paskolos, likusi negrąžinta paskolos dalis yra 34 400 litų, tai atitinka 9 962,93 Eur.

9III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

10

  1. Atsakovas S. G. (toliau – apeliantas) pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. sausio 9 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo J. D. ieškinį atsakovui S. G. atmesti visiškai arba panaikinti sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
    1. Apeliantas ginčija 2007-05-11 paskolos sutarties sudarymą, nes rašte nurodytų 80 000 litų ieškovas J. D. neperdavė. Atsakovas nurodė, kad ieškovas 2000 metais jam buvo paskolinęs 15 000 litų, kuriuos atsakovas jau buvo grąžinęs, bet ieškovas reikalavo palūkanų už šią paskolą ir atsakovas ieškovui papildomai perdavė 20 000 litų ir įvairiomis sumomis toliau mokėjo palūkanas. Ieškovui to buvo negana ir 2007-05-11 atėjęs pas atsakovą ieškovas pareikalavo dar 80 000 litų palūkanų. Atsakovas S. G., tuo metu norėdamas išvengti teisminių ginčų, kurie galėjo sukliudyti sudaryti verslo sandorius, pradėjo rašyti lapelį, kad pasiskolino 80 000 litų. Susivokęs, kad prašoma palūkanų suma yra labai didelė ir neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų, buvusių tuometinėje paskolų rinkoje, paskolos raštelio rašyti nebaigė ir neįrašė, kad 80 000 litų iš ieškovo gavo. Ieškovas nebaigtą rašyti lapelį pasiėmė, o po mėnesio šio raštelio pagrindu pradėjo reikalauti raštelyje nurodytų pinigų.
    2. Apeliantas nurodo, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), todėl paskolos davėjas turi įrodyti, kad pinigai buvo perduoti paskolos gavėjui. Pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas – CK 6.870 straipsnio 1 ir 3 dalis bei CK 6.874 straipsnio 1 dalis – ir be pagrindo netaikė CK 6.870 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo paskolos gavėjui momento.
    3. Nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė iš 2017-09-20 AB banko „Swedbank“ pažymos, kad ieškovas disponavo didele pinigų suma, todėl turėjo galimybę suteikti 80 000 litų paskolą.
    4. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir pažeidė CK 6.193– 6.195 straipsniuose įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. Teismas, nesant visiškai jokių duomenų apie 80 000 litų paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui S. G., 2007-05-11 raštelį pripažino atsakovui S. G. pasekmes sukeliančia paskolos sutartimi.
    5. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad pagal CK 6.871 straipsnio 3 dalį ieškovas įrodė buvus dvi paskolas – 15 000 litų ir 80 000 litų. Tai yra teismas iš dalies sprendė tai, ko neprašė net ieškovas, t. y. išėjo už ieškinio ribų.
    6. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, matydamas, kad atsakovas be atstovo pagalbos nesugebės tinkamai ginti savo teisių, privalėjo pasiūlyti pastarajam pasirūpinti, kad jam būtų atstovaujama procese (CPK 161 straipsnio 1 dalis). Teismas šią pareigą pažeidė ir dėl to byla išnagrinėta neteisingai ir priimtas nepagrįstas bei neteisėtas sprendimas.
    7. Prašo iš AB Swedbank išreikalauti ieškovo J. D. sąskaitos išrašą už laikotarpį nuo 2003- 12-10 iki 2007-05-11 ir bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka.
  2. Ieškovas J. D. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, juo prašo Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
    1. Nurodo, jog aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą, nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą.
    2. Nurodo, kad CPK 187 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog teismas gali laikyti pripažintą faktą nustatytu, jeigu įsitikina, kad pripažinimas atitinka bylos aplinkybes ir nėra šalies pareikštas dėl apgaulės, smurto, grasinimo, suklydimo ar siekiant nuslėpti tiesą. Atsakovo konkliudentiniais veiksmais, grąžinant paskolas dalimis, galima drąsiai įvardyti kaip neteisminį nurodyto dydžio skolos fakto pripažinimą.
    3. Neigia atsakovo versiją, kad „norėdamas tuo metu išvengti teisminių ginčų, kurie galėjo įtakoti verslo sandorius“, toliau mokėjo neprotingo dydžio palūkanas, nes paskolos sutartis sudaryta 2007-05-11, o atsakovas vieną paskolos sutartį su AB bankas „Snoras“ sudarė 2006-09-28, kitą – 2007-11-21, nors atsiskaitinėjimą tęsė ir 2008, ir 2012 metais.
    4. Nurodo, kad atsakovo pateikti 2012 metų bankiniai mokėjimų pavedimų išrašai kaip tik tiesiogiai patvirtina paskolinius santykius, mokėjimo paskirtis juose nurodoma vienareikšmiškai – pagal sutartį/(-is).
    5. Nurodo, kad atsakovas neatsižvelgia į įrodinėjimo naštos (onus probandi) paskirstymo taisykles – būtent atsakovė, ginčydama paskolos faktą, turėjo įrodyti, kad paskolos sutartyje nurodytų pinigų negavo ir kad paskolos sutarties pasirašymas neatitiko jos valios, o šalis siejo kitokio pobūdžio santykiai.
    6. Nurodo, kad apeliantas nemotyvuotai prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
    7. Nurodo, kad ieškovas, pateikdamas banko pažymą, neteigė ir neklaidino teismo, kad paskolinti pinigai buvo paimti iš banko sąskaitos, o tik patvirtino savo stabilią finansinę padėtį.
    8. Nurodo, kad atsakovas aktyviai ir efektingai gynė savo interesus, todėl teismui nebuvo jokio pagrindo abejoti jo galimybėmis vesti bylą savarankiškai.

11Teisėjų kolegija

konstatuoja:

12IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13Apeliacinis skundas netenkintinas.

  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

14Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

  1. Apeliantas prašo bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad pagal teisinį reguliavimą bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka lemia šio proceso būtinybės konstatavimas, o išimtinė teisė tai nuspręsti skirta teismui. Byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013).
  2. Tokia kasacinio teismo praktika koreliuoja su Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos taikymo praktika, pagal kurią tam tikromis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas siekdamas veiksmingo teisingumo vykdymo bylą gali išspręsti remdamasis rašytine medžiaga (kai nagrinėjama problema nekelia teisės ar fakto klausimų, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis bylos medžiaga ir šalių rašytiniais pareiškimais); taigi teisė į žodinį bylos nagrinėjimą nėra absoliuti – dėl specialių proceso bruožų, sprendžiamų klausimų pobūdžio rašytinis procesas gali būti pateisinamas aukštesnės instancijos teismuose, jei žodinis bylos nagrinėjimas vyko pirmosios instancijos teisme (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Oganova prieš Gruziją, Nr. 25717/03, 27, 28 punktai), (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-l 28-469/2017).
  3. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Nagrinėjamoje byloje šalys savo argumentus yra išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, apeliantas S. G. nepagrindė žodinio bylos nagrinėjimo būtinumo, todėl žodinio proceso apeliacinėje instancijoje būtinumas nekonstatuotinas.

15Dėl naujų įrodymų išreikalavimo

  1. Atsakovas apeliacinės instancijos teismo prašo iš AB Swedbank išreikalauti ieškovo J. D. sąskaitos išrašą už laikotarpį nuo 2003-12-10 iki 2007-05-11. Nurodė, kad ieškovo pateikta 2017-09-20 AB Swedbank pažyma suklaidino teismą, todėl sąskaitos išrašo reikia, kad pamatytų, ar ieškovas turėjo galimybę atsakovui paskolinti 80 000 Lt.
  2. Teismas pažymi, kad CPK 314 straipsnio nuostatos numato, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl kiekvieno naujai pateikiamo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui.
  3. CPK 306 straipsnio 4 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau. Įrodymų rinkimas ir pateikimas vėlesniame procese netoleruotinas, jei yra žinoma apie įrodymų egzistavimą, jų neabejotiną svarbą bylos aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-110-313/2016).
  4. Apeliantas pateiktame apeliaciniame skunde prašo išreikalauti naujus įrodymus, kuriais galbūt galės pagrįsti savo apeliacinio skundo argumentus, tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas buvo pateikęs rašytinius prašymus pirmosios instancijos teismui dėl įrodymų išreikalavimo, kurie, pažymėtina, jau egzistavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Prašymas išreikalauti naujus įrodymus tik po nepalankaus apeliantui teismo sprendimo priėmimo kelia abejonių dėl atsakovo sąžiningumo ir rungtyniškumo principo pažeidimo, kadangi šiuos įrodymus išreikalauti atsakovas galėjo prašyti pirmosios instancijos teisme. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegijos nuomone, atsisakytina išreikalauti naujus įrodymus.

16Dėl apeliacinio skundo dalyko

  1. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2007-05-11 rašytiniu susitarimu S. G. pasiskolino iš J. D. 80 000 Lt iki 2007-09-01 (t. 1, b. l. 7). Iš 2017-09-20 AB Swedbank pažymos apie J. D. sąskaitą matyti, kad laikotarpiu nuo 2003-12-10 iki 2007-04-30 J. D. sąskaitos apyvarta buvo 65 576,17 Lt ir 1 000 JAV dolerių (t. 1, b. l. 5). 2017-08-09 J. D. rašte-prašyme S. G. prašoma gerbti susitarimą ir skubiai grąžinti skolą (t.1, b. l. 7). Pagal priėmimo–perdavimo aktus J. D. gavo 2007-08-22 – 2000 Lt, 2007-08-24 – 4000 Lt, 2007-09-17 – 2000 Lt, 2008-02-15 – 2000 Lt, 2008-03-08 – 5000 Lt, 2008-04-01 – 8000 Lt, 2008-08-12 – 10 000 Lt, 2007-06-18 – 2000 Lt, 2007-07-31– 2000 Lt, 2008-04-17 – 10 000 Lt (t.1, b. l. 17–18). Iš banko sąskaitos išrašo matyti, kad 2008-06-02 S. G. J. D. pervedė 10 000 Lt (t.1, b. l. 19). Iš vietinių mokėjimų matyti, kad: Nr. 218 S. G. J. D. 2012-03-13 sumokėjo 500 Lt pagal sutartį Nr.225, 2012-05-11 – 1000 Lt; Nr.235, 2012-06-14 – 500 Lt; Nr.237, 2012-07-17 – 500 Lt, Nr.238, 2012-08-22 – 500 Lt; Nr.239, 2012-09-28 – 300 Lt, Nr.240, 2012-10-30 – 300 Lt (t. 1, b. l. 20–26). 2006-09-28 paskolos sutartimi Nr.031-47297 S. G. iš AB banko „Snoras“ pasiskolino 700 000 Lt (t.1, b. l. 27–30). 2007-11-21 vartojimo paskolos su užstatu sutartimi Nr. 031-47446 S. G. iš AB banko „Snoras“ pasiskolino 280 000 Lt (t.1, b. l. 31–35). 2000-06-01 sutartimi S. G. iš J. D. pasiskolino 15 000 Lt. Šią sumą įsipareigojo grąžinti iki 2000-08-01 (t. 1, b. l. 44).
  2. Apeliantas ginčija 2007-05-11 paskolos sutarties sudarymo faktą, nurodo, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis), todėl paskolos davėjas turi įrodyti, kad pinigai buvo perduoti paskolos gavėjui. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas – CK 6.870 straipsnio 1 ir 3 dalis bei CK 6.874 straipsnio 1 dalis ir be pagrindo netaikė CK 6.870 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad paskolos sutartis laikoma sudaryta nuo pinigų perdavimo paskolos gavėjui momento. Nurodo, kad teismas neatskleidė bylos esmės ir pažeidė CK 6.193–6.195 straipsniuose įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles, nes, nesant visiškai jokių duomenų apie 80 000 litų paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui S. G., 2007-05-11 raštelį pripažino atsakovui S. G. pasekmes sukeliančia paskolos sutartimi.
  3. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Dėl to ši sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo priimtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
  4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018, 22 punktas).
  5. Tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs reikalavimai – jų turinys turi patvirtinti paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pvz., ,,pinigus gavau“, ,,ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“ ir pan.), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Taip pat kasacinis teismas yra konstatavęs, kad bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatymo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant klausimą apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reikšmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, pavartota terminija, gramatinės raiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, palūkanų mokėjimas, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016, 31 punktas).
  6. Taigi, net jei paskolos dalyko perdavimo faktas aiškiai žodžiais, tiesiogiai sutarties tekste ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant juose pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016, 26 punktas). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-361-378/2016, 31 punktas).
  7. Kasacinis teismas, aiškindamas nagrinėjamai bylai aktualias materialiosios teisės normas, yra pažymėjęs, kad paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į šių santykių specifiką, paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, palyginus su ta bendrąja, kuri nustatyta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192 straipsnio 2 dalyje, ir nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Tačiau tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).
  8. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, mano, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra tinkamai motyvuotos, teisėtos ir pagrįstos aktualia teismų praktika. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad rašytinę paskolos sutartį 2007-05-11 surašė pats atsakovas, ją pasirašė, įrašydamas žodį „pasiskolinu“. Remiantis kasacinio teismo praktika, vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokią atsakovo įrašytą formuluotę pripažino pinigų perdavimo faktu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas 2007-05-11 paskolos sutarties sudarymą ir pinigų perdavimą pripažino remdamasis ne tik 2007-05-11 šalių sudarytu rašytiniu susitarimu, tačiau byloje surinktų įrodymų visuma. Tuo, kad iki paskolos suteikimo ieškovas sąskaitoje disponavo didele pinigų suma, artima suteiktos paskolos dydžiui, kad ieškovas yra skolinęs atsakovui pinigus ir anksčiau, kad tarp šalių jau buvo susiklostę paskolos sutartiniai santykiai. Tai patvirtina ir tai, kad ieškovas buvo finansiškai pajėgus skolinti pinigus, ir kad po paskolos sudarymo atsakovas nuo 2007 iki 2012 metų sumokėjo ieškovui 60 600 Lt, tai patvirtina, kad pinigus atsakovas iš ieškovo gavo. Taigi pirmosios instancijos teismas remdamasis visų byloje surinktų įrodymų visetu pagrįstai nusprendė, kad šalys 2007-05-11 sudarė paskolos sutartį.
  9. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš 2017-09-20 AB banko „Swedbank“ pažymos nustatė, kad ieškovas disponavo didele pinigų suma, todėl turėjo galimybę suteikti 80 000 Lt paskolą.
  10. Tokie apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti, kadangi pirmosios instancijos teismas apie ieškovo finansinį pajėgumą paskolinti pinigus sprendė ne tik iš pateiktos AB „Swedbank“ pažymos, tačiau ir iš anksčiau tarp šalių susiklosčiusių paskolos sutartinių santykių, tai patvirtino ieškovo finansinę būklę esant stabilią ir pajėgią skolinti atitinkamą sumą pinigų. Pažymėtina, kad visi byloje surinkti įrodymai yra vertinami pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas proceso įstatymų reikalavimų, dėl to pagrįstai padarė išvadą, kad ieškovas turėjo galimybę suteikti atsakovui 80 000 Lt paskolą.
  11. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendime konstatavo, kad pagal CK 6.871 straipsnio 3 dalį ieškovas įrodė buvus dvi paskolas – 15 000 Lt ir 80 000 Lt. Tai yra teismas iš dalies sprendė tai, ko neprašė net ieškovas, ir todėl išėjo už ieškinio ribų.
  12. Nesutiktina su tokia apelianto pozicija, kadangi teismas privalo įvertinti byloje pateiktus ir su nagrinėjama byla susijusius įrodymus, o ieškovas pateikė 2000-06-01 sutartį, kurios pagrindu S. G. iš J. D. pasiskolino 15 000 Lt. Šia sutartimi ieškovas įrodinėjo, kad šalis siejo ne vienkartiniai paskolos teisiniai santykiai, kad šalys buvo sudariusios ir daugiau paskolos sutarčių, pagal vieną jų atsakovas jau buvo grąžinęs paskolą ieškovui. Dėl šios paskolos tarp šalių irgi buvo pasirašytas analogiško pobūdžio skolos raštas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino 2000-06-01 sutartį ir nusprendė, kad tarp šalių buvo sudarytos dvi paskolos, kadangi privalėjo nustatyti, ir kiek iš viso pinigų buvo paskolinta atsakovui ir kiek yra grąžinta ieškovui pagal suteiktas paskolas, kad galėtų nustatyti, koks yra negrąžintos likusios paskolos dydis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas išėjo už ieškinio ribų, laikytinas nepagrįstu.
  13. Teisėjų kolegija negali sutikti su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, matydamas, kad atsakovas be atstovo pagalbos nesugebės tinkamai ginti savo teisių, privalėjo pasiūlyti pastarajam pasirūpinti, kad jam būtų atstovaujama procese, dėl to byla išnagrinėta neteisingai ir priimtas nepagrįstas bei neteisėtas sprendimas.
  14. Pažymėtina, kad CPK 51 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovą. Posėdžių garso įrašai patvirtina, kad atsakovas aktyviai gynė savo interesus, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo abejoti atsakovo galimybėmis vesti bylą savarankiškai. Tais atvejais, kai posėdžio pirmininkas mano, kad šalis be atstovo pagalbos nesugeba tinkamai ginti savo teisių, jis gali pasiūlyti šiems asmenims pasirūpinti, jog jiems būtų atstovaujama procese (CPK 161 straipsnis). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal įstatymą teismas neprivalo rūpintis, kad šalis turėtų atstovą, kvalifikuotą teisininko pagalbą byloje; tik matydamas, kad šalių gebėjimai dalyvauti nagrinėjant bylą yra aiškiai nelygūs, kad dėl sveikatos ar kitos svarbios priežasties šalis be atstovo pagalbos negali tinkamai ginti savo teisių, teismo posėdžio pirmininkas gali pasiūlyti šalims pasirūpinti jų atstovavimu; toks posėdžio pirmininko veiksmas nepažeistų šalių procesinio lygiateisiškumo principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2006). Gebėjimas veiksmingai įgyvendinti procesines teises iš esmės priklauso nuo dalyvaujančio byloje asmens gebėjimo sekti procesą ir visapusiškai jame dalyvauti, kurį gali menkinti amžius, nepakankama branda ar negalia. Galimos situacijos, kai dalyvaujantis byloje asmuo dėl menko išsilavinimo, teisinio neišprusimo bei nepatyrimo gali nesugebėti įvertinti pasirinkto teisių gynimo būdo tinkamumo bei jo veiksmingumo konkrečioje byloje, ir dėl to atsidurti nelygiavertėje procesinėje padėtyje kitos bylos šalies atžvilgiu, dėl ko teisingo, sąžiningo ir tinkamo bylos išnagrinėjimo tikslas gali likti neįgyvendintas. Ar šalis dėl tam tikrų priežasčių be atstovo pagalbos negali tinkamai ginti savo teisių, vertinama konkrečioje byloje vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnio 4 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-42/2014). Įvertinus tai, kad atsakovas bylos nagrinėjimo metu buvo aktyvus, kad aplinkybės, jog atsakovas dėl savo amžiaus, išsilavinimo, nepakankamos brandos ar negalios nesugebėtų įvertinti savo pasirinkto teisių gynimo būdo, nenustatytos, pirmosios instancijos teismas neprivalėjo atsakovui pasiūlyti pasirūpinti, kad jam būtų atstovaujama procese. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apelianto argumentas, kad priimtas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl kad atsakovas be atstovo nesugebėjo tinkamai ginti savo teisių, laikytinas nepagrįstu.
  15. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, jog kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

17Dėl bylos procesinės baigties

  1. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

18Bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme

  1. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatas šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovas pateikė prašymą priteisti 600 EUR bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymu. Šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, todėl pripažintinos protingomis, pagrįstomis ir atmetus atsakovo apeliacinį skundą priteistina ieškovui 600 EUR bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo.

19Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

Nutarė

20Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. sausio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

21Priteisti iš atsakovo S. G., a. k. ( - ) adresas ( - ), ieškovui J. D., a. k. ( - ) adresas ( - ), 600 EUR (šešis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Ryšiai