Byla e2-604-823/2018
Dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-2748-794/2018, kuria buvo panaikintas 2017 m. gruodžio 11 d. MB „Bertilis“ kreditorių susirinkimo nutarimas MB „Bertilis“ bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka ir nutrauktas pradėtas šios bendrijos bankroto procesas ne teismo tvarka

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės bankrutavusios mažosios bendrijos „Bertilis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-2748-794/2018, kuria buvo panaikintas 2017 m. gruodžio 11 d. MB „Bertilis“ kreditorių susirinkimo nutarimas MB „Bertilis“ bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka ir nutrauktas pradėtas šios bendrijos bankroto procesas ne teismo tvarka,

Nustatė

2I. Ginčo esmė

3

  1. Pareiškėjas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius (toliau – ir Skyrius) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti 2017 m. gruodžio 11 d. MB „Bertilis“ kreditorių susirinkimo nutarimą antruoju darbotvarkės klausimu, kuriuo nutarta MB „Bertilis“ bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka.
  2. Pareiškėjas nurodė, kad juridinio asmens bankroto procedūros ne teismo tvarka gali būti pradedamos tik tada, kai tarp atsakovės ir jos kreditorių nėra kilę turtinių ginčų. Šiuo atveju MB ,,Bertilis“ įsiskolinimas Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2017 m. gruodžio 27 d. buvo 4 051,90 Eur. Skyrius, siekdamas iš MB ,,Bertilis“ išieškoti susidariusį įsiskolinimą, taikė priverstinio poveikio priemones – 2017 m. lapkričio 22 d. priėmė sprendimą Nr. (7.5)7.10-146667 „Dėl MB „Bertilis“ skolos išieškojimo priverstine tvarka“ (toliau – Sprendimas), tačiau atsakovės vadovė neinformavo kreditorių apie priverstinio išieškojimo vykdymą. MB ,,Bertilis“ vadovės R. J. pranešimas dėl siūlymo bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka Skyriuje gautas 2017 m. gruodžio 7 d., o kreditorių susirinkimas surengtas 2017 m. gruodžio 11 d. Per tokį trumpą laiką atsakovės kreditoriai neturėjo galimybės tinkamai įvertinti situacijos bei patikrinti visus atsakovės vadovės pateiktus argumentus. Bendrijos vadovė taip pat nenurodė jokių priežasčių, dėl kurių per 2 bendrijos egzistavimo mėnesius susidarė 34 170 Eur įsiskolinimas, nepateikė sandorių analizę pagrindžiančių finansinių dokumentų kopijų. Akivaizdu, kad įmonės bankroto procedūros ne teismo tvarka buvo inicijuotos skubotai.
  3. Atsakovė BMB „Bertilis“ prašė skundą atmesti. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma nėra imperatyvi, nes jos dispozicijoje vartojamas žodis ,,gali“ nėra imperatyvus. Bankroto proceso pagrindinis tikslas yra patenkinti kreditorių reikalavimus. Pareiškėjo sprendimas nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčio mokėtojo sąskaitos neturėtų būti kliūtimi vykdyti bankroto procedūras ne teismo tvarka, nes skundžiamo nutarimo panaikinimu vien dėl formalių priežasčių būtų paneigta daugumos kreditorių valia, autonomija ir jų interesai. Pareiškėjo priimtas sprendimas nėra pripažintinas vykdomuoju dokumentu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 587 straipsnio prasme. Pats sprendimo dėl nepriemokos išieškojimo priėmimas dar nėra išieškojimas, kadangi toks nurodymas dar turi būti perduodamas vykdyti antstoliui. 2017 m. gruodžio 11 d. kreditorių susirinkimo metu antstolis išieškojimo iš atsakovės nevykdė.

4II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5

  1. Vilniaus apygardos teismas 2018 m. sausio 19 d. nutartimi pareiškėjo skundą tenkino – pripažino neteisėtu ir panaikino 2017 m. gruodžio 11 d. MB ,,Bertilis“ kreditorių susirinkimo antruoju darbotvarkės klausimu priimtą nutarimą ir nutraukė pradėtą šios bendrijos bankroto procesą ne teismo tvarka.
  2. Teismas pažymėjo, kad ĮBĮ 12 straipsnio 3 dalyje imperatyviai nėra nustatyta, prieš kiek laiko iki planuojamo kreditorių susirinkimo apie jį turi būti informuoti įmonės kreditoriai, tačiau reikalavimas pranešti raštu kiekvienam kreditoriui apie siūlymą bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka neturėtų būti vertinamas vien tik formaliai – kreditoriui suteiktas terminas pasiruošti kreditorių susirinkimui ir jame dalyvauti turėtų būti protingas ir pakankamas. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo spręsti, jog kreditorių susirinkimo tvarka buvo pažeista, kadangi iki susirinkimo buvo likusios 3 kalendorinės dienos, o tai, kad pareiškėjas ir kiti kreditoriai pasisakė darbotvarkės klausimais, leidžia teigti, jog kreditoriams pakako laiko susipažinti su bendrijos duomenimis. Teismas taip pat nenustatė kitų aplinkybių, kurios leistų spręsti nagrinėjamu atveju buvus esminių kreditorių susirinkimo sušaukimo ir (ar) skundžiamo nutarimo priėmimo tvarkos pažeidimų.
  3. Teismas nurodė, kad įstatymas galimybę vykdyti bankroto procedūras ne teismo tvarka sieja su gana griežtų šių procedūrų taikymo sąlygų įvykdymu. ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi norma, kuri turi būti suprantama taip, jog bankroto procedūras ne teismo tvarka pradėti vykdyti galima tik tada, jeigu yra tenkintos 2 sąlygos, t. y. teismuose nėra iškelta bylų, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, ir iš įmonės nėra išieškoma pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus. Jeigu nors viena iš šių sąlygų nėra įvykdyta, bankroto procesas ne teismo tvarka negali būti pradėtas.
  4. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. lapkričio 22 d. priėmė sprendimą dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš MB ,,Bertilis“ sąskaitos (sąskaitų). Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalimi ir CPK 587 straipsnio 10 punktu, nurodytas Skyriaus sprendimas yra vykdomasis dokumentas, kuris pradedamas vykdyti iš esmės iš karto po jo pateikimo kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai bei vykdomas iki visiško jo įvykdymo. Tai reiškia, kad iki iškeliant atsakovei bankroto bylą ne teismo tvarka Skyrius buvo išdavęs vykdomąjį dokumentą atsakovės atžvilgiu, kuris jau buvo pradėtas priverstinai vykdyti. Nors atsakovės vadovė žinojo apie šį Skyriaus sprendimą, tačiau 2017 m. gruodžio 5 d. pranešime nurodė, kad atsakovės atžvilgiu teismuose nėra iškelta bylų ir nėra vykdomi jokie išieškojimai, t. y. nuslėpė šią informaciją nuo bendrijos kreditorių. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad MB „Bertilis“ kreditorių susirinkimo priimtas nutarimas bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka negali būti laikomas priimtu teisėtai, nes nagrinėjamu atveju egzistavo ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos, draudžiančios pradėti bankroto procedūras ne teismo tvarka.
  5. Teismo vertinimu, nustatytas pažeidimas negali būti pripažintas neesminiu. Šio pažeidimo nepateisina kitų kreditorių, balsavusių už bankroto procesą ne teismo tvarka, interesai, nes bankroto bylose kreditorių teisės neturi būti suabsoliutinamos, ignoruojant bankroto procedūros teisėtumo aspektą. Panaikinus neteisėtai pradėtą ir vykdomą procesą dėl bankroto procedūros ne teismo tvarka, ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje išvardyti asmenys gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl įmonės kreditorių interesų užtikrinimas nėra paneigiamas.

6III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7

  1. Atsakovė MB „Bertilis“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 19 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo skundą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ nuostatas, reglamentuojančias bankroto procedūras ne teismo tvarka, kreditorių susirinkimo kompetenciją, neišsamiai ir nevisapusiškai įvertino visas reikšmingas bylos aplinkybes bei netinkamai vertino pateiktus įrodymus ir dėl to priėmė neteisėtą, nepagrįstą CPK 185, 263 straipsnių reikalavimų neatitinkančią nutartį.
    2. Teismas skundžiamą nutartį priėmė formaliai remdamasis iš esmės vien tik pareiškėjo priimtu sprendimu nurašyti mokestinę nepriemoką iš atsakovės sąskaitos, tačiau visiškai neatsižvelgdamas į bankroto administratoriaus atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus dėl kreditorių interesų gynimo bei bankroto procedūrų operatyvumo. Teismas pareiškėjo skunde nurodytus argumentus nepagrįstai vertino išimtinai tik neteisminės bankroto procedūros (ne)teisėtumo kontekste ir visiškai neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnyje nustatytus teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Vertinant kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų teisėtumą bei pagrįstumą pirmiausia turi būti atsižvelgiama į kreditorių daugumos interesus, nes bankroto proceso metu turi būti atstovaujami visų kreditorių (jų daugumos) interesai. Bankroto procedūrų vykdymo būdas neturi jokios įtakos pagrindiniam bankroto proceso tikslui, nes bankrotas visais atvejais vyksta pagal ĮBĮ nuostatas. Vykdomos bankroto procedūros ne teismo tvarka nutraukimas ir nurodymas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo akivaizdžiai paneigia bankroto operatyvumo principą.
    3. Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. e2-2107-330/2016 išaiškino, kad ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalies sąlyga turi būti vertinama CPK 650 straipsnio nuostatų kontekste. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo 2017 m. lapkričio 22 d. priimtas sprendimas 2017 m. gruodžio 11 d. kreditorių susirinkimo metu buvo vykdomas, nes, viena vertus, šis sprendimas tuo metu dar nebuvo įsiteisėjęs dėl to, jog jis pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1 ir 2 dalis gali būti skundžiamas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos per 20 darbo dienų, o kita vertus, jis dar nebuvo vykdomas, nes pareiškėjas sprendimo nebuvo pateikęs vykdyti. Pareiškėjas kartu su skundu nepateikė jokių duomenų, kad šis sprendimas būtų pateiktas vykdyti, kad atsakovei būtų išsiųstas raginimas vykdyti sprendimą, kad būtų areštuotos skolininkės turtas, kad būtų nurašytos sąskaitoje buvusios lėšos. Tai reiškia, kad antroji ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje apibrėžta sąlyga, imperatyviai draudžianti pradėti bankroto procedūras ne teismo tvarka, neegzistavo.
  2. Pareiškėjas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 19 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas visapusiškai išnagrinėjo pateiktą medžiagą, tinkamai įvertino pareiškėjo skundo argumentus, išsamiai išaiškino imperatyvių įstatymo normų taikymo aspektus ir priėmė teisėtą procesinį sprendimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad sprendimas yra vykdomasis dokumentas, kuris pradedamas vykdyti iš esmės iš karto po jo pateikimo kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai bei vykdomas iki visiško jo įvykdymo. Sprendimas nebuvo apskųstas.
    2. Pradėtos apeliantės bankroto procedūros ne teismo tvarka neatitinka nei ĮBĮ 12 straipsnio reikalavimų, nei teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų (CK 1.5 straipsnis).

8Teismas

konstatuoja:

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10

  1. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo panaikintas kreditorių susirinkimo nutarimas bendrijos bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka ir nutrauktas pradėtas bendrijos bankroto procesas ne teismo tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų. Pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas ir absoliučių ginčijamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 320 straipsnis).
  2. ĮBĮ normose (12, 13 straipsniai) nustatyta galimybė nemokios įmonės bankroto procedūras vykdyti ir užbaigti ne teismo tvarka – bendru visų suinteresuotų asmenų sutarimu laikantis šio įstatymo reikalavimų tenkinti kreditorių reikalavimus, neinicijuojant įmonės ir jos kreditorių ginčo ir neįtraukiant į šią procedūrą teismo. Pagrindinis kriterijus, kuris skiria teismo tvarka vykdomą bankrotą nuo ne teismo tvarka vykdomo bankroto, yra tai, kad ne teismo tvarka vykdomo bankroto atveju bankrotas vykdomas bendru įmonės ir jos kreditorių susitarimu ir visi klausimai sprendžiami kreditorių susirinkime (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-219/2017; 2017 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-484-219/2017).
  3. Bankroto procedūrų, vykdomų ne teismo tvarka, pagrindinis kriterijus yra ginčo tarp įmonės ir jos kreditorių nebuvimas. ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalies prasme turtinių reikalavimų ar išieškojimų ne ginčo tvarka nebuvimas svarbus kreditorių susirinkime priimant nutarimą dėl įmonės bankroto ne teismo tvarka vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-302-313/2017). Taigi jeigu teismuose yra iškelta bylų, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, arba jeigu iš įmonės yra išieškoma pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus, bankroto procesas ne teismo tvarka negali būti pradėtas (ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalis).
  4. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl antrosios iš nurodytų sąlygų, t. y. ar iš bendrijos nutarimo dėl įmonės bankroto ne teismo tvarka vykdymo priėmimo metu buvo išieškoma pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus. Nors apeliantė atsiliepime į skundą tvirtino, kad ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma nėra imperatyvi ir kad sprendimas nėra pripažintinas vykdomuoju dokumentu, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė priešingas išvadas, t. y. jog ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta imperatyvi norma ir jog Skyriaus sprendimas yra vykdomasis dokumentas. Šios pirmosios instancijos teismo išvados atitinka šiuo klausimu teismų formuojamą praktiką tokio pobūdžio bylose (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-2107-330/2016; 2017 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-490-157/2017) ir apeliacinės instancijos teismas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka.
  5. Atskirajame skunde apeliantė nurodo, kad skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo metu ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje apibrėžta sąlyga, imperatyviai draudžianti pradėti bankroto procedūras ne teismo tvarka, neegzistavo, nes Skyriaus sprendimas tuo metu dar nebuvo įsiteisėjęs, be to, pareiškėjas sprendimo dar nebuvo pateikęs vykdyti. Pasisakydamas dėl šių apeliantės argumentų apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, nors Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 41 straipsnio 1–2 dalyse įtvirtinta galimybė skųsti Skyriaus priimtus sprendimus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tačiau Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 19 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad teisė priverstinai išieškoti įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas atsiranda nuo kitos dienos, kai socialinio draudimo įmokos, delspinigiai, palūkanos ir baudos turėjo būti sumokėti. Iš sprendimo turinio matyti, kad Skyrius 2017 m. lapkričio 22 d. nusprendė išieškoti priverstine tvarka į Valstybinio socialinio draudimo fondą iš apeliantės turto skolą, kuri 2017 m. lapkričio 22 d. yra 4 051,90 Eur. Pareiškėjo kartu su 2018 m. kovo 8 d. raštu pateikti įrodymai (Importuotų bankams debeto mokėjimų būklės ataskaita ir informacija iš Piniginių lėšų apribojimų informacinės sistemos) patvirtina, kad Skyrius sprendimo priėmimo dieną Piniginių lėšų apribojimų informacinei sistemai elektroniniu būdu pateikė mokėjimo nurodymą Nr. 171486 nurašyti pinigines lėšas iš bendrijos sąskaitos (-ų) priverstine tvarka. Per Piniginių lėšų apribojimų informacinę sistemą nurodžius priverstinai nurašyti skolininkės pinigines lėšas, laikytina, kad vykdymo procesas prasidėjo (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalis). Tokia situacija atitinka ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą vykdyti įmonės bankroto procedūras ne teismo tvarka.
  6. Apeliantė nepagrįstai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-2107-330/2016 teigdamas, kad šioje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas išaiškino, jog ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalies sąlyga turi būti vertinama CPK 650 straipsnio nuostatų kontekste. Priešingai, Lietuvos apeliacinis teismas nurodytoje byloje atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrindė būtinumo ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalies sąlygą vertinti būtent CPK 650 straipsnio nuostatų kontekste ir kad ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje nurodyto ribojimo (jog neteisminis procesas gali vykti, jei iš įmonės nėra išieškoma pagal teismų ir kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus) tikslas nėra atriboti (ar identifikuoti) konkretų skolų išieškojimo būdą (pagal teismo ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus, pagal išieškojimą vykdantį subjektą (antstolis ar kita institucija) ir pan.).
  7. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytus šiuo atveju aktualius kasacinio ir apeliacinio teismo išaiškinimus ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, pritaria pareiškėjo ir pirmosios instancijos teismo argumentams, kad iš apeliantės nutarimo dėl įmonės bankroto ne teismo tvarka vykdymo priėmimo metu jau buvo išieškoma pagal institucijos (Skyriaus) išduotą vykdomąjį dokumentą – sprendimą. Todėl atmestinas atskirojo skundo argumentas, kad šiuo atveju neegzistavo antroji ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje apibrėžta sąlyga, imperatyviai draudžianti pradėti bankroto procedūras ne teismo tvarka. Dėl šių priežasčių MB „Bertilis“ kreditorių 2017 m. gruodžio 11 d. susirinkime priimtas nutarimas bendrijos bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertintas kaip neteisėtas ir naikintinas, o atsakovės bankroto ne teismo tvarka procesas nutrauktas. Atskirojo skundo argumentai dėl kreditorių daugumos, pritarusios nutarimui vykdyti bendrijos bankroto procedūras ne teismo tvarka, interesų gynimo, dėl bankroto procedūrų operatyvumo bei apeliantės akcentuojami teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai nesuteikia pagrindo kitaip aiškinti bei taikyti ĮBĮ nuostatas, negu jas aiškino ir taikė pirmosios instancijos teismas.
  8. Apibendrindamas išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nepaneigia ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o apeliantės atskirasis skundas atmetamas.

11Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

12Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 19 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai