Byla e2-2107-330/2016

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-1309-513/2016 pagal pareiškėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus skundą dėl uždarosios akcinės bendrovės „Sogus“ kreditorių 2016 m. birželio 2 d. susirinkime priimtų nutarimų panaikinimo, suinteresuoti asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Milgeda“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, R. S. firma „Rolveda“, G. B., Elena Šereikienė, K. P., E. T., S. B., L. T. B.,

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė
  1. Pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde pareiškėjas VSDFV Klaipėdos skyrius prašė panaikinti UAB „Sogus“ kreditorių 2016 m. birželio 2 d. susirinkime antruoju, trečiuoju, ketvirtuoju, penktuoju, šeštuoju ir septintuoju darbotvarkės klausimais priimtus nutarimus.
  2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. birželio 2 d. įvyko UAB „Sogus“ kreditorių susirinkimas, kuriame buvo priimti tokio turinio nutarimai: iškelta UAB „Sogus“ bankroto byla ne teismo tvarka (2 darbotvarkės klausimas), įmonės bankroto administratore paskirta MB „Bankrotų centras“ (3 darbotvarkės klausimas), nustatytas 30 dienų terminas pareikšti kreditorių finansinius reikalavimus (4 darbotvarkės klausimas), įmonės vadovė įpareigota per 15 dienų bankroto administratorei perduoti įmonės turtą ir dokumentus (5 darbotvarkės klausimas), bankroto administratorė įpareigota per vieną mėnesį nuo nustatyto termino pareikšti finansinius reikalavimus pabaigos sušaukti kreditorių susirinkimą (6 darbotvarkės klausimas), patvirtinta administravimo išlaidų sąmata (7 darbotvarkės klausimas). Nurodė, kad UAB „Sogus“ kreditorių susirinkimas priėmė nutarimą iškelti bankroto bylą, vykdant bankroto procesą ne teismo tvarka, nors tuo metu įmonė turėjo įsiskolinimą pareiškėjui, kurio priimti sprendimai dėl įsiskolinimo išieškojimo priverstine tvarka buvo pateikti vykdyti bankui. Pagal įmonių bankrotą reguliuojančias teisės normas, vykstant išieškojimui iš skolininko, bankroto bylos iškėlimas ne teismo tvarka nebuvo galimas.
  3. Paskirta UAB „Sogus“ bankroto administratorė su pareiškėjo skundu nesutiko. Nurodė, kad ginčijami nutarimai buvo priimti pritarus kreditoriams, kurių reikalavimų suma vertine išraiška sudarė daugiau kaip 3/4 visų įmonės turimų įsipareigojimų. Nurodė, kad kreditorių pasirinktas bankroto procesas, kai bankroto procedūros vykdomos ne teismo tvarka, bus efektyvesnis, greitesnis ir ekonomiškesnis.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi pareiškėjo skundo netenkino. Nurodė, kad įstatymas leidžia vykdyti bankroto procesą ne teismo tvarka, jeigu teismuose nėra iškeltų bylų, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, taip pat jei iš įmonės nėra išieškoma pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus. Pirmosios instancijos teismas, sisteminiu būdu įvertinęs teisinio reguliavimo turinį, padarė išvadą, kad išieškojimas, draudžiantis pradėti bankroto procesą ne teismo tvarka, prasideda tik vykdomąjį dokumentą pateikus vykdyti antstoliui. Teismas akcentavo aplinkybę, jog pareiškėjas vykdomuosius dokumentus pateikė vykdyti bankui. Teismo vertinimu, tai nėra išieškojimas vykdymo proceso tvarka, todėl nesudaro kliūčių iškelti bankroto bylą, bankroto procedūras vykdant ne teismo tvarka.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Pareiškėjas VSDFV Klaipėdos skyrius atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo skundą patenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sąlygas. Bankroto bylos iškėlimo metu egzistavo sąlygos, draudžiančios bankroto procedūras vykdyti ne teismo tvarka.
    2. Pirmosios instancijos teismas ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą sąlygą dėl priverstinio lėšų (skolos) išieškojimo nepagrįstai susiaurino iki antstolio vykdomo išieškojimo. Bankroto procedūrų ne teismo tvarka vykdymas nebuvo galimas, todėl visi kreditorių priimti ginčijami nutarimai pripažintini neteisėtais.
  2. Atsiliepime į atskirąjį skundą paskirta UAB „Sogus“ bankroto administratorė prašo Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą bankroto administratorė nurodė palaikanti pirmosios instancijos teisme išdėstytus savo argumentus.

4Teismas

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių apskųstosios nutarties negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalautų viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
  2. Neteisminių bankroto procedūrų pagrindinius ypatumus reglamentuoja ĮBĮ 13 straipsnis, pagal kurį svarbiausias bankroto procedūrų, vykdomų ne teismo tvarka, bruožas yra tas, kad visus teismo kompetencijai skirtus klausimus sprendžia ne teismas, o kreditorių susirinkimas. Bankroto procedūros, vykdomos ne teismo tvarka, tikslas – užbaigti įmonės veiklą ir patenkinti kreditorių reikalavimus bendru visų suinteresuotų asmenų sutarimu dėl nemokios įmonės finansinių problemų sprendimo būdų ir terminų, neinicijuojant įmonės ir jos kreditorių ginčo ir neįtraukiant į šią procedūrą teismo (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1707/2012).
  3. Pagrindinis kriterijus, atskiriantis teisminę bankroto procedūrą nuo neteisminės, yra ginčo tarp įmonės skolininkės ir jos kreditorių buvimo ar nebuvimo faktas. Apie bankroto procedūrų vykdymą ne teismo tvarka tikslinga kalbėti tada, kai bent bankroto bylos iškėlimo stadijoje nekyla teisinių ginčų, t. y. kai kreditoriai ir įmonės savininkai sutaria dėl galimybės bankroto procedūras atlikti patiems. Kita būtina sąlyga – kreditorių ir įmonės savininkų tarpusavio pasitikėjimas ir tikėjimas, kad jiems nereikalinga teismo pagalba ir įsikišimas vykdant bankroto procedūras. Tokio pobūdžio teisinių konfliktų egzistavimas, nepriklausomai nuo jų baigties, iš esmės nesuderinamas su bankroto procedūrų, vykdomų ne teismo tvarka, pobūdžiu ir tikslais, kadangi tarp įmonės savininkų ir kreditorių nėra reikiamo sutarimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-866-823/2016).
  4. Įstatymas galimybę vykdyti bankroto procedūras ne teismo tvarka sieja su gana griežtų šių procedūrų taikymo sąlygų įvykdymu. Tam, kad būtų galima vykdyti bankroto procedūrą ne teismo tvarka, turi būti konstatuotas įmonės negalėjimas atsiskaityti su kreditoriais, kreditoriai turi išreikšti sutikimą bankroto procedūros ne teismo tvarka vykdymui, teismuose neturi būti iškelta bylų, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, taip pat iš įmonės negali būti išieškoma pagal teismo ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus (ĮBĮ 12 straipsnis).
  5. Iš bylos duomenų nustatyta, kad UAB „Sogus“ teisės aktų nustatyta tvarka nesumokėjus valstybinio socialinio draudimo įmokų ir delspinigių, priskaičiuotų už pavėluotą valstybinio socialinio draudimo įmokų pervedimą, VSDFV Klaipėdos skyrius priėmė sprendimus dėl skolų išieškojimo priverstine tvarka (2016 m. kovo 23 d. sprendimas Nr. SPR-11149 dėl 631,77 Eur išieškojimo, 2016 m. balandžio 28 d. sprendimas Nr. SPR-16658 dėl 444,61 Eur išieškojimo, 2016 m. gegužės 26 d. sprendimas Nr. SPR-21590 dėl 58,21 Eur išieškojimo). Vykdant šiuos sprendimus dėl skolų išieškojimo priverstine tvarka, pareiškėjas per Piniginių lėšų apribojimo informacinę sistemą AB DNB bankui pateikė vykdyti mokėjimo nurodymus. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog byloje ginčijamų kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo metu egzistavo UAB „Sogus“ įsiskolinimas valstybinio socialinio draudimo biudžetui pagal nurodytus sprendimus dėl skolų išieškojimo priverstine tvarka.
  6. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, sisteminis ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalies ir CPK 650 straipsnio normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad išieškojimas, draudžiantis pradėti bankroto procesą ne teismo tvarka, prasideda, kai vykdytini dokumentai pateikiami vykdyti antstoliui. Pažymėjo, jog aptariamu atveju yra pateikti mokėjimo nurodymai bankui vykdyti į skolininko sąskaitą patenkančių lėšų nurašymą nuo sąskaitos, tačiau tai nėra išieškojimas vykdymo proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, priešingas, plečiamasis šios normos aiškinimas iš esmės reikštų, kad kreditoriai apskritai negali pasinaudoti savo teise nuspręsti dėl įmonės bankroto formos, kadangi įmonei pasiekus nemokumo būseną, jos atžvilgiu visuomet taikomi apribojimai, laikinosios apsaugos priemonės ir pan. Apeliacinis teismas neturi pagrindo pritarti tokioms pirmosios instancijos teismo išvadoms.
  7. Apeliacinio teismo vertinimu, aiškinant ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje įtirtintų ribojimų turinį, būtina analizuoti nurodytos normos dispoziciją. ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bankroto procesas gali vykti ne teismo tvarka, jeigu teismuose nėra iškelta bylų, kuriose įmonei skolininkei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, taip pat jei iš įmonės nėra išieškoma pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus. Apeliacinis teismas pažymi, kad ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma yra imperatyvi. Ši norma turi būti suprantama taip, kad bankroto procedūrą ne teismo tvarka galima pradėti vykdyti tik tada, jeigu yra tenkinamos abi sąlygos, t. y. 1) teismuose nėra iškelta bylų, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai, tarp jų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, ir 2) iš įmonės nėra išieškoma pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus. Jeigu nors viena iš šių sąlygų nėra tenkinama, tuomet bankroto procesas ne teismo tvarka negali būti vykdomas. Aptariamu atveju byloje nėra ginčo dėl pirmosios sąlygos egzistavimo – teismuose nėra iškelta bylų, kuriose UAB „Sogus“ būtų pareikšti turtiniai reikalavimai. Byloje kilo ginčas dėl antros sąlygos vertinimo, t. y. kaip turėtų būti vertinama sąlyga „iš įmonės nėra išieškoma pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus“. Apeliacinis teismas neturi pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo pateiktam analizuojamos sąlygos turinio vertinimui, jog šioje sąlygoje esąs numatytas atvejis, kai teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus vykdo antstolis. Apeliacinio teismo įsitikinimu, tuo atveju, jeigu įstatymų leidėjas analizuojamą sąlygą siektų susiaurinti iki pirmosios instancijos teismo apibrėžtų ribų, šioje sąlygoje būtų papildomai nurodyta, kad bankroto procedūrų ne teismo tvarka vykdymas galimas, kai iš įmonės skolininkės civilinio proceso kodekse nustatyta vykdymo tvarka nėra išieškoma pagal teismų ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus, arba įstatymų leidėjas konkrečiai įvardintų įmonės skolininkės atžvilgiu išduotus dokumentus vykdantį subjektą – antstolį ar identifikuotų išieškojimo rūšies kriterijus (ar išieškojimo sąvoka apima priverstinį ir (ar) ikiteisminį skolų išieškojimo būdus). Šiuo gi atveju analizuojamos teisės normos dispozicijoje tokių sąlygų ar nuorodų į kitas teisės normas nėra. Pirmosios instancijos teismo pateiktas teisinis aiškinimas neturi pagrindo ir šios normos dispoziciją analizuojant kitų civilinio proceso kodekso nuostatų, be kita ko, ir CPK 650 straipsnio kontekste. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė būtinumo ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalies sąlygą vertinti būtent CPK 650 straipsnio nuostatų kontekste.
  8. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog pareiškėjo VSDFV Klaipėdos skyriaus priimti sprendimai dėl skolų išieškojimo priverstine tvarka yra vykdomieji dokumentai, kurie, priimant ginčijamus kreditorių susirinkimo nutarimus (jų pagrindu pradėta UAB „Sogus“ neteisminė bankroto procedūra), turėjo būti privalomai vykdomi (pareiškėjas sprendimus pateikė vykdyti AB DNB bankui). Aplinkybę, jog pareiškėjo priimti sprendimai yra vykdomieji dokumentai, konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Tokios rūšies dokumentų priskyrimas vykdomųjų dokumentų kategorijai nurodytas proceso įstatyme (CPK 587 straipsnio 10 punktas), valstybinio socialinio draudimo santykius reguliuojančiame teisės akte – Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, kuriame nurodyta, kad VSDFV teritorinių skyrių sprendimai dėl skolų išieškojimo gali būti pateikiami vykdyti antstoliui.
  9. Sprendžiant klausimą, ar pareiškėjo priimti sprendimai dėl išieškų ginčui aktualiu metu buvo vykdomi (t. y. ar UAB „Sogus“ atžvilgiu buvo vykdomas skolų išieškojimas), atsižvelgtina ir į teisinį reguliavimą, pateiktą Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatyme, kurio 17 straipsnyje nurodyta, kad VSDFV teritoriniai skyriai laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas gali išieškoti priverstine tvarka tokiais būdais: 1) duodami nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas nurašyti iš draudėjo sąskaitos kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje Civilinio proceso kodekso 754 straipsnyje nustatyta tvarka; 2) duodami nurodymą skolininko darbdaviui, pensijos, stipendijos ar pašalpos mokėtojui išieškoti nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas į Fondą; 3) duodami nurodymą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai laiku nesumokėtas socialinio draudimo įmokas, delspinigius, palūkanas ir baudas nurašyti iš draudėjo indėlių kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigoje ir priklausančių palūkanų; 4) inicijuodami bankroto bylų iškėlimą. Be to, VSDFV teritoriniai skyriai įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų išieškojimą gali perduoti antstoliams. Toks teisinis reguliavimas suponuoja išvadą, jog VSDFV teritorinių skyrių priimti sprendimai (išduoti vykdomieji dokumentai) vykdomi priverstinai, pačiam mokesčių administratoriui atliekant vykdymo veiksmus, kurie apima ir dalį civilinio proceso kodekse numatytos antstolio kompetencijos (pvz., raginimo siuntimas, lėšų ir turto areštas, lėšų, esančių sąskaitoje nurašymas, išieškojimo nukreipimas į skolininko darbo užmokestį ir kt.). Todėl aptariamu atveju ta aplinkybė, jog pareiškėjas įmonės skolininkės atžvilgiu priimtų sprendimų, kaip vykdomųjų dokumentų, neperdavė antstoliui, o juos vykdė jam įstatymo numatytos kompetencijos ribose (t. y. areštuodamas banko sąskaitoje esančias lėšas), nesudaro pagrindo išvadai, jog iš UAB „Sogus“ nebuvo išieškoma pagal kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus tokiu būdu, kaip ši sąlyga pateikiama ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje.
  10. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas daro išvadą, kad ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje nurodyto ribojimo (jog neteisminis procesas gali vykti, jei iš įmonės nėra išieškoma pagal teismų ir kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus) tikslas nėra atriboti (ar identifikuoti) konkretų skolų išieškojimo būdą (pagal teismo ar kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus, pagal išieškojimą vykdantį subjektą (antstolis ar kita institucija) ir pan.), kaip iš esmės sprendė pirmosios instancijos teismas, bet užtikrinti, kad įmonės bankroto procedūra ne teismo tvarka būtų pradedama tik tada, kai tarp įmonės skolininkės ir jos kreditorių nėra kilusių turtinių ginčų. Pažymėtina, jog šiai turtinių ginčų sąvokai priskirtini ne tik tokie atvejai, kai teisme nagrinėjamos bylos dėl turtinių reikalavimų, bet ir tie atvejai, kai išieškoma pagal vykdomuosius dokumentus.
  11. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas apskųstoje nutartyje pateiktą ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos antrosios sąlygos (jog iš įmonės nėra išieškoma pagal teismų ir kitų institucijų išduotus vykdomuosius dokumentus) aiškinimą, nurodė, jog priešingas, plečiamasis šios sąlygos aiškinimas iš esmės reikštų, kad kreditoriai apskritai negali pasinaudoti savo teise nuspręsti dėl įmonės bankroto formos, kadangi įmonei pasiekus nemokumo būseną, jos atžvilgiu visuomet taikomi tam tikri apribojimai, laikinosios apsaugos priemonės ir pan. Apeliacinis teismas su šia pirmosios instancijos teismo nuostata nesutinka. Pasisakydamas apie kreditorių teisę dėl skolininko bankroto proceso ne teismo tvarka apeliacinis teismas nutarties 9 punkte nurodė, kad bankroto procedūrų vykdymas ne teismo tvarka tikslingas tada, kai bent bankroto bylos iškėlimo stadijoje nekyla teisinių ginčų, t. y. kai kreditoriai ir įmonės savininkai sutaria dėl galimybės bankroto procedūras atlikti patiems. Kita būtina sąlyga – kreditorių ir įmonės savininkų tarpusavio pasitikėjimas ir tikėjimas, kad jiems nereikalinga teismo pagalba ir įsikišimas vykdant bankroto procedūras. Taigi, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, bendrąja prasme realiai yra galima situacija, kuomet įmonė pasiekia nemokumo ribą, tačiau jos atžvilgiu dar nėra nagrinėjamos teisminės bylos ir (ar) vykdomi išieškojimai. Verslo santykiuose būsimi teisminiai ginčai ir (ar) priverstinis skolų išieškojimas gali būti numatomi ir prognozuojami. Todėl tuo atveju, jeigu nemokumo būseną pasiekusios įmonės finansiniai sunkumai yra įsisenėję, dėl ko ir kyla turtiniai ginčai, bankroto proceso ne teismo tvarka pradėjimas yra pavėluotas, netikslingas ir negalimas.
  12. Nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad UAB „Sogus“ kreditorių 2016 m. birželio 2 d. susirinkime priimant nutarimus, kurių pagrindu pradėtas UAB „Sogus“ neteisminis bankroto procesas, iš šios įmonės (UAB „Sogus“) buvo vykdomas išieškojimas pagal VSDFV Klaipėdos skyriaus išduotus vykdomuosius dokumentus. Vadinasi, tuo momentu egzistavo ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje apibrėžta sąlyga, imperatyviai draudžianti pradėti bankroto procedūras ne teismo tvarka. Įvertinęs tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas konstatuoja, kad UAB „Sogus“ bankroto procesas ne teismo tvarka pradėtas neteisėtai, pažeidžiant imperatyvų ĮBĮ 12 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, todėl ginčijami 2016 m. birželio 2 d. kreditorių susirinkimo nutarimai naikintini.

5Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Nutarė

6Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės.

7Panaikinti uždarosios akcinės bendrovės „Sogus“ kreditorių 2016 m. birželio 2 d. susirinkime priimtus nutarimus, kurių pagrindu buvo pradėtas uždarosios akcinės bendrovės „Sogus“ bankroto procesas ne teismo tvarka.

Proceso dalyviai
Ryšiai