Byla 2A-230-178/2015
Dėl žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dalios Kačinskienės, Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Speisuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-435-577/2014 pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Speisuva“ ieškinį atsakovui R. B. dėl žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Byloje sprendžiamas klausimas dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės savalaikiai nesikreipus dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.

5Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 822 520 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo ieškinio padavimo dienos iki sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartimi UAB „Speisuva“ iškelta bankroto byla. Atsakovas įmonės direktoriumi buvo nuo 2010 m. rugpjūčio 18 d. iki 2011 m. gegužės 25 d. Atsakovui vadovaujant padaryta žala BUAB „Speisuva“ kreditoriams tuo, kad atsakovas nevykdė Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) jam numatytų reikalavimų – laiku neinicijavo bankroto nemokiai UAB „Speisuva“ bei laiku neatsiskaitė su kreditoriais, dėl ko 822 520 Lt sumai padidėjo įmonės skolos kreditoriams. Atsakovui nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Speisuva“ finansiniai resursai nuolat mažėjo, atsakovas sąmoningai leido mažėti įmonės turtui, atitinkamai augant įmonės įsipareigojimams kreditoriams. UAB „Speisuva“ akcijų pardavimas ir po to sekę reikalavimo teisių perdavimai, atsakovo perėjimas dirbti į AB „Spauda“, parodo tikruosius atsakovo siekius ir vadovavimo UAB „Speisuva“ ketinimus bei patvirtina atsakovo nesąžiningumą. Atsakovas, norėdamas „pagerinti“ UAB „Speisuva“ finansinę padėtį, be pagrindo balanse už 2010 metus net 369 337 Lt „padidino“ per metus gautinas sumas. To pasekoje vietoj realiai 1 685 232 Lt gautinos sumos buvo nurodyta 2 054 569 Lt, kas patvirtina, kad buvo neteisėtai slepiamas įmonės mokumas, nes visas faktinis įmonės turtas buvo ne 2 060 528 Lt, kaip nurodyta balanse, o 1 691 191 Lt (2 060 528 - 369 337). Tuo tarpu įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 1 926 282 Lt, t. y. 235 091 Lt daugiau nei turimo turto vertė. Ieškovas nurodo, kad atsakovo veiksmais kreditoriams padaryta 822 520 Lt žala, kuri yra bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kai įmonei vadovavo atsakovas.

6II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 22 d. sprendimu ieškinį atmetė (t. 2, b.l. 156-160). Teismas konstatavo, kad įmonės nemokumas, 2010 m. rugpjūčio 19 d. atsakovui tapus UAB „Speisuva“ vadovu, buvo akivaizdus, sąlygojantis pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas pradėjęs eiti vadovo pareigas, turėjo susipažinti su balansu už 2009 metus, o susipažinęs su balanso duomenimis už 2010 metus galėjo ir privalėjo suvokti, kad įmonė yra nemoki, tačiau dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nesikreipė. Teismas pažymėjo, jog net ir esant situacijai, kai įmonė atitinka ĮBĮ nustatytus nemokumo kriterijus, bet kuriam asmeniui, pradėjusiam eiti vadovo pareigas reikia laiko visapusiškai ir tinkamai susipažinti su įmonės perimtais dokumentais, bei įvertinti, ar vykdoma veikla nesuteikia pagrindo tikėtis, kad įmonė bus nepajėgi subalansuoti esamą situaciją, ar yra įmanoma, išsaugoti veikiantį verslo subjektą. Tai, kad atsakovui pradėjus eiti vadovo pareigas buvo imtasi aktyvių veiksmų siekiant pagerinti įmonės finansinę padėtį, patvirtina bylos rašytinai įrodymai, iš kurių turinio matyti, kad atsakovo valdymo metu buvo aktyviai dirbama su įmonės skolininkais, kurie vėlavo atsiskaityti už suvartotą elektros energiją ir kitas paslaugas; inicijuoti ir tęsiami teisminiai ginčai prieš piktybiškai nemokančius skolininkus. 2011 m. vasario 15 d. atsakovas dėl įmonės veiklos tęstinumo kreipėsi į UAB „Apskaitos ir verslo sprendimų biuras“, pateiktoje išvadoje konstatuota, kad įmonės veikla tęstina ir nėra būtina kelti bankroto bylos. Be to, atsakovas ėmėsi derybų dėl įsiskolinimo padengimo galimybių su didžiausiu kreditoriumi bei paslaugų teikėju UAB „Lesto“. Į bylą pateikti AB „Lesto“ ir AB „Spauda“ raštai patvirtina, jog tarp vienintelio UAB „Speisuva“ akcininko AB „Spauda“ ir AB „Lesto“ vyko derybos ne tik dėl AB „Spauda“ priklausančio turto pardavimo AB „Lesto“, bet ir dėl kompleksinio susitarimo su AB „Lesto“: dėl sutikimo tvarkytis elektros tiekimo tinkluose, dėl UAB „Speisuva“ paslaugų pirkėjų skolų perėmimo, dėl AB „Spauda“, UAB „Speisuva“ likusių skolų AB „Lesto“ restruktūrizavimo (grąžinimo grafikų) suderinimo. Tai, kad derybose dalyvavo ir atsakovas, patvirtino buvęs AB „Spauda“ direktorius A. D., kuris taip pat paaiškino, kad atsakovas ir buvo paskirtas UAB „Speisuva‘ direktoriumi dėl to, kad jau tada įmonės finansinė padėtis buvo bloga, o atsakovas turėjo reikiamų gebėjimų, jam buvo paskirtos užduotys suvaldyti pinigų srautus, dirbti su skolomis. Bylos medžiaga patvirtina ir tai, kad derybos dėl transformatorinių perleidimo, pirkėjų skolų perėmimo, AB „Spauda“ ir UAB „Speisuva“ likusių skolų AB „Lesto“ restruktūrizavimo, grąžinimo grafikų suderinimo nebuvo užbaigtos dėl aplinkybių, nepriklaususių nuo atsakovo valios. Esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teismas sprendė, kad atsakovas, būdamas UAB „Speisuva“ vadovu, neatliko neteisėtų veiksmų, o suprasdamas, kad įmonės finansinė padėtis yra bloga, siekė sumažinti išlaidas, išreikalauti skolas, akcininko turtu padengti dalį įsiskolinimo, suderinti skolų atidėjimo grafiką su didžiausiu kreditoriumi. Be to, teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo išvadai, kad atsakovas nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo elgėsi akivaizdžiai aplaidžiai, nes atsakovas turėjo pagrįstą lūkestį išvengti įmonės bankroto. Kita vertus, šioje situacijoje reikšmingi yra ir didžiausio kreditoriaus AB „Lesto“ veiksmai, kuris, žinodamas apie UAB „Speisuva“ finansinę padėtį, taip pat turėjo žinoti, jog klausimas dėl UAB „Speisuva“ bankroto bylos iškėlimo buvo keliamas jau 2008 m., siekiama skolas padengti ieškovo akcininko turtu, tačiau bankroto ieškovui neinicijavo, o aktyviai derėjosi su UAB „Speisuva“ pagrindiniu akcininku. Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo spręsti dėl atsakovo veiksmuose nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos UAB „Speisuva“ iškėlimo tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo. Ieškovas neįrodė visų būtinųjų sąlygų buvusio įmonės vadovo atsakomybei dėl pareigos, įtvirtintos ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje, nevykdymo, todėl ieškinį atmetė kaip nepagrįstą (CK 2.87 str., 6.246-6.249 str.).

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

9Ieškovas BUAB „Speisuva“ (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 22 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (t. 2, b.l. 163-168). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Teismas nepagrįstai nurodo, kad vien atsakovo veiksmai laiku neiškėlus UAB „Speisuva“ bankroto bylos negali būti vertinami kaip neteisėti. Atsakovas, būdamas atidus ir kvalifikuotas asmuo, negalėjo nežinoti, kad UAB „Speisuva“ ilgą laiką buvo stabilioje bankroto būsenoje, kad jai dar 2008 m. buvo keliama bankroto byla, kad su pagrindiniu kreditoriumi UAB „Vilniaus energija“ buvo sudaryta taikos sutartis, pagal kurią UAB „Speisuva“ įsipareigojo grąžinti 207 543,01 Lt skolą iki 2009 m. gegužės 31 d. Atsakovas negalėjo nesuprasti, kad nevykdant šios taikos sutarties, įmonei gali būti pakartotinai keliama bankroto byla.
  2. Teismas, vertindamas atsakovo veiksmus, neatsižvelgė į teismų praktiką, nepagrįstai vadovavosi atsakovo įrodymais ir nevertino apelianto įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas žinojo, jog įmonė tebėra bankroto būklėje, kad tolesnė jos veikla kelia grėsmę kreditorių interesams, tačiau nesielgė kaip rūpestingas, sąžiningas, atidus ir kvalifikuotas vadovas ir nevykdė pareigos kreiptis į teismą. Apelianto teigimu, atsakovas sąmoningai (tyčia) neinicijavo įmonės bankroto.
  3. Teismas buvo šališkas, nes apeliantas pateikė įrodymus, jog atsakovas savo tyčiniais veiksmais dalyvavo balanso „gerinime“ (klastojime) ir sąmoningai toleravo įmonės apskaitoje daromas klaidas. Tai, kad UAB „Speisuva“ balanse yra nurodyti neteisingi įmonės finansinės atskaitomybės duomenys patvirtina atsakovo pasirašyta 2011 m. vasario 24 d. pažyma AB „Lesto“, kurioje nurodyti net ir tie UAB „Speisuva“ skolininkai, kurių faktinį skolų nebuvimą yra patvirtinę įsiteisėję teismų sprendimai (pvz., UAB „Radiocentras“, UAB „Baltijos TV“, UAB „Naujoji Ieva“, UAB „Margi raštai“ ir kt.). Nei atsakovas, nei teismas negalėjo nuginčyti įrodymų, kad atsakovas žinojo apie įsiteisėjusius teismo sprendimus ir fiktyvias skolas, kurių pagrindu buvo sudarytas fiktyvus 2010 m. balansas.
  4. Siekdamas įrodyti tyčinius atsakovo veiksmus dėl balanso fiktyvumo, apeliantas prašė teismą į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendriją „Spaudos rūmai“, nes apelianto reikalavimu ši bendrija yra pateikusi įrodymus, jog daugelis atsakovo AB Lesto skirtoje 2011 m. vasario 24 d. pažymoje skolininkų jokių skolų UAB „Speisuva“ faktiškai neturėjo. Tačiau teismas neatsižvelgė į apelianto įrodymus, prašymo netenkino, todėl fiktyviais įmonės balanso duomenimis paremtos šališkos teismo išvados objektyviai negali būti teisingos.
  5. Nei minėta bendrija, nei jos nariai (formalūs UAB „Speisuva“ skolininkai) negalėjo pareikšti savo nuomonės ginčo klausimais. Skundžiamas sprendimas dėl įmonės finansinės atskaitomybės patikimumo ir atsakovo sąžiningumo bei jo veiksmų tyčios klastojant įmonės finansinius duomenis, suponuoja pareigą minėtai bendrijai ir jos nariams padengti 2011 m. vasario 24 d. pažymoje atsakovo nurodytas skolas UAB „Speisuva“ naudai, kas reiškia, kad teismas sukūrė ir apeliantui prievolę teikti ieškinius nurodytiems tretiesiems asmenims. Apelianto teigimu, teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialinių teisių ir pareigų, kas sudaro pagrindą skundžiamą sprendimą panaikinti (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).
  6. Teismas nepagrįstai rėmėsi formaliomis derybomis tarp UAB „Speisuva“, AB „Spauda“ ir AB Lesto dėl transformatorinių perleidimo, pirkėjų skolų perėmimo ir kt. Tai, kad šiomis fiktyviomis derybomis, kurios nedavė jokių rezultatų, buvo siekiama kuo ilgiau klaidinti kreditorius, įrodo faktas, kad minėtos abi įmonės derėjosi su AB „Lesto“ ir dėl transformatorinių, kurios joms nuosavybės teise nepriklausė.
  7. Teismas neatsižvelgė į itin reikšmingą aplinkybę, kad prieš pat bankroto bylos iškėlimą 2011 m. gegužės 25 d. nemokios UAB „Speisuva“ akcijas vienintelis akcininkas AB „Spauda“ pardavė UAB „Žyprė ir ko“ už 800 000 Lt, o jokie pinigai už jas nesumokėti. Be to, šiai datai AB „Spauda“ buvo skolinga savo dukterinei įmonei UAB „Speisuva“ daugiau kaip 800 000 Lt, todėl UAB „Speisuva“ buvo perleista 800 000 Lt dydžio reikalavimo teisė į naują akcininką. Tuo dirbtinai sukurta situacija, kai užskaitos pagalba buvo panaikintas 800 000 Lt dydžio UAB „Speisuva“ reikalavimas į AB „Spauda“ bei dirbtinai sukurtas UAB „Speisuva“ reikalavimas į jokio turto neturinčią UAB „Žyprė ir ko“. Po akcijų pardavimo atsakovas tapo AB „Spauda“ direktoriumi, šias pareigas užima iki šiol. Teismui, sprendžiant atsakovo sąžiningumo klausimą, aplinkybės susijusios su patronuojančios ir dukterinės įmonės manipuliavimu akcijomis, nebuvo reikšmingos, todėl skundžiamas sprendimas yra neobjektyvus, todėl naikintinas.
  8. Nuo 2011 m. rugpjūčio 11 d. buvo renkamas naujas vadovas, tačiau įmonė jau jokios veiklos nuo pat jos akcijų pardavimo nebevykdė, neteikė jokių oficialių ataskaitų apie turimą turtą. Taip pat jokie įmonės buhalteriniai dokumentai nebuvo perduoti bankroto administratoriui.

10Atsakovas R. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą (t. 2, b.l. 170-179). Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

  1. Atsakovas neklastojo ir neketino klastoti UAB „Speisuva“ finansinių duomenų. Įmonė vis tikėjosi atgauti bent dalį sumos už faktiškai suteiktas paslaugas, o apelianto nurodomų sumų nebuvo pagrindo pripažinti beviltiškomis. Apelianto teiginiai apie neva įmonės finansinių dokumentų klastojimą yra nepagrįsti. Teismas pagrįstai nurodė, kad 2010 m. įmonės balansas nėra nuginčytas, todėl apelianto teiginiai, jog jame nurodyta informacija neatitinka tikrovės, yra nepagrįsti.
  2. Atsakovas direktoriumi AB „Spauda“ tapo tik nuo 2012 m. balandžio 11 d. Atsakovas nėra ir niekada nebuvo AB „Spauda“ akcininku ar valdybos nariu. Taip pat neturėjo ir neturi jokių sąsajų su dabartiniu apelianto akcininku UAB „Žyprė ir ko“. Atsakovas nurodo, kad nedalyvavo jokiose derybose dėl UAB „Speisuva“ akcijų pardavimo, tai patvirtino ir liudytojas A. D., pasirašęs akcijų perleidimo sutartį. Atsakovas nedarė jokios įtakos 2011 m. gegužės 25 d. akcijų pirkimo - pardavimo sutarties sudarymui bei tolesniems UAB „Žyprė ir ko“ veiksmams nevykdant pareigos perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą ir dokumentus.
  3. Apeliantas teismo šališkumą argumentuoja tik tai prielaidomis bei pasvarstymais apie netinkamą įrodymų ir aplinkybių vertinimą.
  4. Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrija „Spaudos rūmai“ yra UAB „Speisuva“ kreditorius, todėl šio kreditoriaus interesus gali tinkamai atstovauti paskirtas įmonės bankroto administratorius. Todėl papildomai įtraukti minėtą bendriją į bylą trečiuoju asmeniu netikslinga. Be to, skundžiamas teismo sprendimas neturi jokios įtakos nei šios bendrijos, nei apelianto skolininkų teisėms ir pareigoms.
  5. Atsakovas kaip UAB „Speisuva“ vadovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o veikė pateisinamos verslo rizikos sąlygomis. Atsakovas dėjo visas pastangas aktyviais veiksmais padaryti įmonės veiklą stabilią: ėmėsi mažinti įmonės išlaidas; sudarinėjo įmonės veiklos prognozes, ėmėsi priemonių išieškoti skolas iš skolininkų. Derybos dėl transformatorinių perleidimo, pirkėjo skolų perėmimo, AB „Spauda“ ir UAB „Speisuva“ likusių skolų AB „Lesto“ restruktūrizavimo, grąžinimo grafikų suderinimo nebuvo užbaigtos dėl aplinkybių, nepriklaususių nuo atsakovo valios, nes įmonės akcininkas nutarė perleisti akcijas, o atsakovas 2011 m. gegužės mėnesį buvo atleistas iš direktoriaus pareigų. Apeliantas nepagrįstai teigia, kad AB „Spauda“ nepriklausė transformatorinės. AB „Lesto“ 2010 m. rugpjūčio 3 d. raštu pripažino, kad transformatorinės, dėl kurių perleidimo buvo derimasi, priklauso AB „Spauda“, kuri jas įsigijo pagal 2006 m. birželio 22 d. elektros tinklų ir įrenginių pirkimo – pardavimo sutartį.
  6. Nors 2010 m. UAB „Speisuva“ buvo sudėtingoje finansinėje padėtyje, tačiau atsakovas nurodo, kad turėjo aiškų planą, kaip apsaugoti įmonę nuo bankroto, t.y. sumažinti jos išlaidas, išsireikalauti iš skolininkų skolas, akcininko RAB „Spauda“ turtu padengti dalį UAB „Speisuva“ skolų, o kitą dalį pagal su AB „Lesto“ suderintą grafiką. Atsakovas nešvaistė UAB „Speisuva“ turto, nedalyvavo nesąžiningose verslo schemose, nesudarinėjo savanaudiškų sandorių. Atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų nesikreipdamas į teismą dėl UAB „Speisuva“ bankroto, nes turėjo pagrįstų lūkesčių susitarti dėl skolų sumažinimo ir išdėstymo ir veikė pagrįstos verslo rizikos sąlygomis. Iš apelianto paaiškinimų teismo posėdžio metu bei 2014 m. balandžio 7 d. bankroto administratoriaus pažymos matyti, kad atsakovo vadovavimo laikotarpiu skolos padidėjo vienam kreditoriui – AB „Lesto“. Todėl, siekiant nustatyti, ar atsakovas yra kaltas dėl žalos pagal ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalį atsiradimo, reikia įvertinti, kad nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo neprieštaravo AB „Lesto“ interesams - AB „Lesto“, įvertinusi UAB „Speisuva“ turtinę padėtį, nutarė bankroto bylos neinicijuoti, o vesti taikias derybas su UAB „Speisuva“ ir AB „Spauda“ dėl transformatorinių perdavimo už apelianto skolas.
  7. Apeliantas nepagrįstai reikalauja iš atsakovo žalos, atsiradusios per visus 2010 metus, nes atsakovas pradėjo dirbti direktoriumi tik nuo 2010 m. rugpjūčio 19 d.

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartimi BUAB „Speisuva“ iškelta bankroto byla. Juridinių asmenų registro duomenimis atsakovas UAB „Speisuva“ direktoriumi buvo nuo 2010 m. rugpjūčio 19 d. iki 2011 m. gegužės 26 d. Apeliantas reiškia atsakovui reikalavimą dėl ĮBĮ žalos atlyginimo 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, t. y. dėl to, kad laiku nesikreipta į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Pirmosios instancijos teismas ieškinio netenkino, apeliantas su tokiu sprendimu nesutinka.

14Apeliacinis skundas netenkintinas.

15Dėl kitų procesinės teisės normų pažeidimo

16Apeliantas, kvestionuodamas skundžiamą sprendimą, teigia, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialinių teisių ir pareigų (CPK 329 str. 2 d. 2 p.). Apelianto teigimu, teismui sprendime pasisakius dėl UAB „Speisuva“ finansinės atskaitomybės patikimumo ir atsakovo sąžiningumo bei jo veiksmų tyčios klastojant įmonės finansinius duomenis nebuvimo, Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrijai „Spaudos rūmai“ ir jos nariams suponuojama pareiga padengti 2011 m. vasario 24 d. pažymoje atsakovo nurodytas skolas UAB „Speisuva“ naudai. Teisėjų kolegija atmeta tokio pobūdžio argumentus kaip nepagrįstus.

17Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendžia dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, bet tik tais, kai tai susiję su įstatyme nustatytais padariniais – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų teisių ar pareigų, todėl kiekvienu atveju sprendžiant, ar yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas, įtvirtintas CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte, būtina nustatyti, ar neįtrauktiems į bylą asmenims teismo sprendimu nustatytos arba panaikintos teisės ar pareigos, arba kitaip keičiama jų teisinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312/2012; 2013 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2013). Taigi, apeliacinės instancijos teismas gali panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nustatytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo įtakota neįtrauktų į procesą asmenų teisinė padėtis ir kokias įstatymo nustatytas teisines pasekmes teismo sprendimas jiems sukėlė. Šiuo atveju apeliantas reikalavimą dėl žalos atlyginimo pareiškė atsakovui ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, ar yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę atsakovo atžvilgiu. Skundžiamu sprendimu teismas nesprendė dėl Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendrijos „Spaudos rūmai“ ir jos narių atsakomybės klausimo bei nenustatė jiems jokių materialiųjų teisių ar pareigų ir neįtakojo šių asmenų teisinės padėties. Nenustačius, jog buvo nuspręsta dėl minėtų asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, nėra CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo.

18Apeliantas taip pat teigia, kad teismas buvo šališkas. Toks teiginys grindžiamas tuo, kad teismas tinkamai neįvertino UAB „Speisuva“ 2010 m. balanso duomenų fiktyvumo, t.y. iš esmės apeliantas teismo šališkumą argumentuoja netinkamu byloje esančių įrodymų vertinimu. Be to, apeliantas, siekdamas įrodyti tyčinius atsakovo veiksmus dėl balanso fiktyvumo, prašė teismą į bylą trečiuoju asmeniu įtraukti Spaudos rūmų aukštuminio pastato savininkų bendriją „Spaudos rūmai“, tačiau teismas nepagrįstai šio prašymo netenkino. Tuo tarpu šios bendrijos įtraukimas būtų padėjęs įrodyti, jog UAB „Speisuva“ teikiamų duomenų apie skolas neteisingumą. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantu.

19Vien dėl to, kad asmuo nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ar kurių nors įrodymų neįvertinimu bei išvadomis, negali būti laikoma kaip aplinkybė, savaime rodanti teismo šališkumą, įrodymų vertinimo (ne)tinkamumas bet kuriuo atveju gali būti patikrintas apeliacine tvarka. Jau minėta, kad bendriją „Spaudos rūmai“ įtraukti į bylą trečiuoju asmeniu nebuvo pagrindo. Tretieji asmenys byloje dalyvauja dėl to, kad turi pagrįstą suinteresuotumą bylos baigtimi, t. y. bylos baigtis gali tiesiogiai arba netiesiogiai paveikti jų teises (CPK 46 str., 47 str.), todėl tam, jog asmuo galėtų įstoti į bylą kaip trečiasis asmuo, būtinas pakankamas (glaudus) nagrinėjamos bylos teisinis ryšys su trečiojo asmens materialiosiomis teisėmis ir pareigomis. Kaip matyti iš apelianto argumentų, šios bendrijos įtraukimu į bylą trečiuoju asmeniu jis siekė įrodyti tik atsakovo veiksmus teikiamo balanso fiktyvumo aspektu, tačiau trečiųjų asmenų įtraukimas į bylą CPK 46, 47 straipsnių nuostatų kontekste nesietinas su į bylą pateikto įrodymo patikimumo nustatinėjimu.

20Todėl apelianto argumentai jo nurodomų procesinių normų pažeidimo aspektais nėra pagrįsti. Nenustačius absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, jo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas pareikšto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

21Dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų

22ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyta įmonės savininkui (savininkams) ir įmonės vadovui teisė ir pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 5 str. 1 d.). Tokia pareiga šiems subjektams kyla, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Kasacinis teismas yra nurodęs, jog, jei dėl pareigos pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo padidėja įmonės skola kreditoriams, žala atsiranda tiek bankrutuojančiai įmonei, tiek ir jos kreditoriams. Žala bankrutuojančiai įmonei atsiranda tokiu būdu, kad padidėja jos skolų kreditoriams apimtis (pasyvas), kitaip tariant, pablogėja bendra įmonės turtinė padėtis. Tokia įmonės patiriama žala yra tiesioginė. Tuo tarpu žala kreditoriams atsiranda tokiu būdu, kad dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-234/2013). ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis nustato, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šiuo atveju turi būti sprendžiama, ar pagal konkrečias bylos aplinkybes įmonės vadovas (atsakovas) neteisėtai uždelsė inicijuoti bankroto bylą, ar šis uždelsimas sukėlė apelianto nurodomą žalą, t. y. būtina nustatyti visas sąlygas civilinei atsakomybei taikyti: neteisėtus veiksmus, žalą, ir priežastinį ryšį tarp jų, o atsakovo kaltė, nustačius pirmiau paminėtas sąlygas, preziumuojama (CK 6.246-6.249 str.). Taigi, atsakovo civilinei atsakomybei ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu konstatuoti reikšminga nustatyti momentą, kada atsirado pareiga inicijuoti įmonei bankroto bylą, ar ši pareiga buvo pažeista, o konstatavus pareigos pažeidimą, kokią žalą tai sąlygojo kreditoriams. Šiame kontekste pastebėtina, kad apeliantas ir nenurodo konkretaus momento, kada ši pareiga UAB „Speisuva“ vadovui (atsakovui) atsirado. Apeliantas, vertindamas UAB „Speisuva“ finansinę padėtį bei nustatydamas patirtos žalos dydį, vadovavosi įmonės sudarytu balansu už 2010 metus, o žalą apskaičiuoja taikydamas 2009 ir 2010 metų mokėtinų sumų ir įsipareigojimų skirtumą, t.y. inter alia ir už tą laikotarpį, kai atsakovas dar netgi nedirbo. Apeliantas tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde nurodo, jo nuomone, neteisėtus atsakovo veiksmus, sandorius, įmonės veiklos faktus, tačiau pareikštu ieškiniu jokie sandoriai neginčijami, beje, ir nereikalaujama jais padarytos konkrečios žalos iš konkrečių asmenų (kas pripžįstama įmonės bei kreditorių interesų savarankiškais gynybos būdais), o atsakovo atsakomybę kildina būtent iš ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies reikalavimų pažeidimo, t. y. dėl pareigos savalaikiai inicijuoti bankroto bylą pažeidimo. Administratorius, gindamas tiek įmonės, tiek kreditorių interesus, juos ginti gali savo pasirinktu būdu, ir teismas sprendžia ginčą tose ribose. Teisėjų kolegija, net ir esant viešajam interesui tokio pobūdžio bylose, pažymi, kad bankroto administratorius, atstovaudamas įmonę, juo labiau, dar ir atstovaujamas advokato, yra toks pat kaip ir kiti dalyvaujantis byloje asmuo ir neturi procesinių lengvatų vien viešo intereso egzistavimo byloje pagrindu nei dėl aiškaus bei atitinkančio ieškinio dalyką faktinio pagrindo suformulavimo, nei dėl įrodinėjimo pareigos įvykdymo.

23UAB „Speisuva“ vienintelio akcininko AB „Spauda“ 2010 m. rugpjūčio 18 d. sprendimu įmonės direktoriumi atsakovas paskirtas nuo 2010 m. rugpjūčio 19 d. (t. 1, b.l. 14). Formaliai vertinant, nesutikti su apeliantu tuo aspektu, kad pagal 2010 metų įmonės balanso duomenis atsakovui pareiga inicijuoti įmonei bankroto bylą galėjo kilti, nebūtų pagrindo. Tačiau, įvertinus kitas byloje esančias faktines aplinkybes, spręsti šį klausimą vien tik formaliai nebūtų teisinga. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju vertintina ir tai, ar atsakovo vadovavimo laikotarpiu buvo pagrįstų lūkesčių tęsti vykdomą veiklą, ar atsakovui vis tik nedelsiant reikėjo kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo.

24Tiek atsakovas, tiek liudytojas AB „Spauda“ generalinis direktorius A. D. 2014 m. kovo 21 d. teismo posėdyje patvirtino, kad dar prieš pradedant atsakovui dirbti UAB „Speisuva“ direktoriumi, bendrovės finansinė padėtis buvo sudėtinga, o atsakovo pagrindinė užduotis ir buvo ją stabilizuoti, suvaldyti pinigų srautus bei dalyvauti derybose su pagrindiniu kreditoriumi AB „Lesto“. Taigi, UAB „Speisuva“ dalyvio (akcininko) siekis buvo įmonės veiklos tęstinumas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovui dar prieš pradėjus eiti direktoriaus pareigas įmonės finansinė padėtis leido spręsti apie jos nemokumą. Byloje faktiškai niekas ir neįrodinėja priešingai, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo aspektu nepasisako. Beje, dėl to įmonės finansinei būklei įvertinti nėra teisiškai reikšmingas ir apelianto argumentų dėl balansuose nurodytų vienokių ar kitokių duomenų (ne)teisingumo nustatinėjimas.

25Iš byloje esančių duomenų matyti, kad didžiausias UAB „Speisuva“ kreditorius buvo AB „Lesto“, kuriam 2011 m. vasario 7 d. skola sudarė 1 907 750,32 Lt (t. 1, b.l. 85). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys bei apelianto pateikta pažyma patvirtina, kad teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų įmonės bankroto byloje suma yra 2 484 729,03 Lt, iš jų kreditoriaus AB „Lesto“ – 2 367 752,18 Lt, t. y. šio kreditoriaus teismo patvirtinta reikalavimo suma faktiškai sudaro net 95 proc. visų kreditorinių reikalavimų sumos (t. 2, b.l. 61). Todėl sutiktina su atsakovo argumentu, kad vertinant atsakovo veiksmų (ne)teisėtumą reikia atsižvelgti ir į didžiausio įmonės kreditoriaus (AB „Lesto“) veiksmus. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad AB „Lesto“ 2010 m. rugpjūčio 3 d. kreipėsi į UAB „Speisuva“ akcininką AB „Spauda“, kad šis apmokėtų UAB „Speisuva“ susidariusią 330 792,11 Lt skolą už elektros energiją, taip pat pateikė pasiūlymą, kad AB „Spauda“ nuosavybės teise priklausančius galios transformatorius, esančius Laisvės pr. 60, Vilniuje, atlygintinai perleistų AB „Lesto“ (t. 1, b.l. 179). AB „Spauda“ sutikus su nurodytu AB „Lesto“ siūlymu, buvo pradėtos tarpusavio derybos dėl AB „Spauda“ priklausančio turto atlygintino perleidimo AB „Lesto“. Šias aplinkybes patvirtina AB „Spauda“ 2010 m. rugpjūčio 19 d., 2011 m. vasario 24 d., 2011 m. lapkričio 7 d. bei AB „Lesto“ 2010 m. rugpjūčio 31 d., 2011 m. vasario 8 d., 2011 m. kovo 8 d., 2011 m. balandžio 7 d. raštai (t. 1, b.l. 85, 86, 87, 88, 89-90, 91, 180). Šiame kontekste atmestini apelianto argumentai, kad tarp AB „Spauda“ ir AB „Lesto“ vyko tik formalios derybos dėl transformatorinių perleidimo. Taip pat atmestini apelianto argumentai, kad UAB „Speisuva“, AB „Spauda“ derėjosi su AB „Lesto“ ir dėl transformatorinių, kurios joms nuosavybės teise nepriklausė. Iš 2010 m. rugpjūčio 3 d. ir 2010 m. rugpjūčio 31 d. raštų matyti, kad AB „Lesto“ pripažino, kad transformatorinės, dėl kurių perleidimo buvo derimasi, priklauso AB „Spauda“, kuri jas įsigijo pagal 2006 m. birželio 22 d. elektros tinklų ir įrenginių pirkimo – pardavimo sutartį (t. 1, b.l. 176-177, 179, 181). Pažymėtina ir tai, kad 2011 m. spalio 24 d. AB „Spauda“ valdybos posėdyje vienbalsiai buvo nutarta AB „Spauda“ nuosavybės teise priklausančius elektros tinklus ir įrenginius, kuriuos AB „Spauda“ įsigijo pagal 2006 m. birželio 22 d. Elektros tinklų ir įrenginių pirkimo – pardavimo sutartį, parduoti AB „Lesto“ (t. 1, b.l. 190-191). Taigi, derybos dėl AB „Spauda“ priklausančio turto perleidimo AB „Lesto“ jau buvo prasidėjusios iki atsakovo įsidarbinimo UAB „Speisuva“. Be to, kaip minėta, AB „Spauda“ generalinis direktorius A. D. teismo posėdyje patvirtino, kad atsakovui viena iš jam keliamų užduočių buvo dalyvauti derybose su pagrindiniu kreditoriumi AB „Lesto“. Neabejotina, kad AB „Lesto“ buvo įvertinusi UAB „Speisuva“ turtinę padėtį, ją žinojo, tačiau pasirinko derybas su UAB „Speisuva“ vieninteliu akcininku AB „Spauda“ dėl transformatorinių perdavimo už apelianto skolas, t. y. buvo suinteresuota šio turto įsigijimu. LITEKO duomenimis AB „Lesto“ dėl bankroto bylos UAB „Speisuva“ iškėlimo kreipėsi į teismą su pareiškimu 2011 m. gegužės 11 d. Taigi, atsakovo vadovavimo įmonei laikotarpiu pagrindinis kreditorius AB „Lesto“, nepaisant didelio įsiskolinimo, neinicijavo bankroto bylos, o geranoriškai bendradarbiavo su įmone siekiant įsigyti transformatorines iš AB „Spauda“ už UAB „Speisuva“ skolas. Minėta, kad kitiems įmonės kreditoriams įsipareigojimai lyginant su bendra įsipareigojimų suma buvo ir yra santykinai menki, ką patvirtina ir teismo nutartis, kuria patvirtinti BUAB „Speisuva“ bankroto byloje patvirtintų reikalavimų suma, kurios 95 proc. sumos sudaro AB „Lesto“ finansinis reikalavimas. Dar daugiau, per atsakovo vadovavimo laikotarpį skolos padidėjo tik vienam kreditoriui – būtent AB „Lesto“. Pažymėtina ir skolų atsiradimo/padidėjimo specifika – skola padidėjo ne dėl to, kad įmonės vadovas nepagrįstai prisiėmė papildomus įsipareigojimus ir vengė atsiskaityti su kreditoriais, o dėl to, kad su ieškovu, t.y. įmone – elektros energijos tiekimo tarpininke - neatsiskaito galutiniai vartotojai.

26Kaip minėta, atsakovo kaip įmonės vadovo pagrindinė užduotis buvo stabilizuoti įmonės finansinę padėtį. Atsakovo teigimu, jis turėjo aiškų planą, kaip apsaugoti įmonę nuo bankroto, t.y. sumažinti jos išlaidas, išsireikalauti iš skolininkų skolas, akcininko AB „Spauda“ turtu padengti dalį UAB „Speisuva“ skolų, o kitą dalį pagal su AB „Lesto“ suderintą grafiką. Bylos duomenys patvirtina, kad jis nebuvo pasyvus vadovas, o ėmėsi aktyvių pozityvių veiksmų siekiant pagerinti įmonės finansinę padėtį: tęsė ir inicijavo teisminius ginčus prieš įmonės skolininkus (t. 2, b.l. 73-83), dirbo su vėluojančiais atsiskaityti už suvartotą elektros energiją ir kitas paslaugas įmonės skolininkais, kurie dengė savo skolas (t. 2, b.l. 84-133). Pelno (nuostolio) ataskaitų duomenimis per 2010 metus UAB „Speisuva“ padidino pardavimo pajamas nuo 1 009 080 Lt iki 1 236 391 Lt bei patyrė mažesnį nuostolį nei 2009 metais, t.y. 2009 metais patyrė 39 516 Lt, o 2010 metais – 21 902 Lt nuostolio. Liudytoja V. M., UAB „Speisuva“ apskaitos paslaugas teikiančios įmonės vadovė, 2014 m. kovo 21 d. teismo posėdyje patvirtino, kad nors atsakovas ir dirbo pakankamai trumpai, tačiau jis daug padarė: sureguliavo kainas, padidino įkainius visiems vartotojams, sumažino įmonės sąnaudas, apie 19 proc. padidino pardavimus. Be to, atsakovas 2011 m. vasario 15 d. su užklausimu dėl įmonės veiklos tęstinumo kreipėsi į UAB „Apskaitos ir verslo sprendimų biuras“, kuri 2011 m. vasario 17 d. pateikė išvadą, kad įmonės veikla tęstina (t. 1, b.l. 81, 82). Todėl ir ši išvada atsakovui suteikė pagrįstų lūkesčių priimti sprendimą tęsti toliau savo darbus, siekiant bandyti stabilizuoti įmonės finansinę padėtį.

27Remiantis išdėstytomis aplinkybės, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas, būdamas UAB „Speisuva“ vadovu bei suprasdamas, kad įmonės finansinė padėtis yra sunki, aktyviais veiksmais siekė sumažinti įmonės išlaidas, išreikalauti skolas, akcininko turtu padengti dalį įsiskolinimo, suderinti skolų atsidėjimo grafiką su didžiausiu kreditoriumi AB „Lesto“. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas vadovavimo laikotarpiu, beje, kuris ir truko tik devynis mėnesius, turėjo pagrįstų lūkesčių tęsti UAB „Speisuva“ veiklą, todėl nėra pakankamo pagrindo jo veiksmų, neinicijavus bankroto bylos UAB „Speisuva“ jam vos tik pradėjus dirbti, pripažinti neteisėtais. Apskritai neprotinga būtų manyti, kad, jau esant įmonei nemokumo būsenoje, naujas įmonės vadovas (atsakovas) buvo paskirtas tik tam, kad nedelsiant inicijuotų bankroto bylą, kai tai, akivaizdu, galėjo padaryti tiek ankstesnis vadovas, tiek pats akcininkas. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad protingas ir apdairus įmonės vadovas, vykdant AB „Spauda“ ir AB „Lesto“ derybas ir dėl UAB „Speisuva“ skolų įskaitymo, jų išdėstymo, galėjo pagrįstai tikėtis palankios taikių derybų baigties, nes pasiekus šį susitarimą būtų sumažintas įmonės įsiskolinimas, kas sąlygotų finansinės padėties pagerėjimą. Todėl, apibendrinant, teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo pripažinti, jog atsakovo veiksmai buvo nepateisinami protingos verslo rizikos prasme.

28Atsižvelgiant į tai, kad pareiga atlyginti žalą atsirastų tik tada, kai nustatomos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala, neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys ir kaltė, nekonstatavus nei neteisėtų veiksmų, nei kaltės, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovo atžvilgiu taikyti civilinę atsakomybę nėra pagrindo (CK 6.246 str. - 6.249 str.). Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė įrodinėjimą reglamentuojančias taisykles, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatė visas faktines aplinkybes, reikšmingas bylai išspręsti. Todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

29Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

Nutarė

30Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 3. I. Ginčo esmė... 4. Byloje sprendžiamas klausimas dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės... 5. Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 822 520 Lt žalos atlyginimo, 5 proc.... 6. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 7. Vilniaus apygardos teismas 2014 m. liepos 22 d. sprendimu ieškinį atmetė (t.... 8. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai... 9. Ieškovas BUAB „Speisuva“ (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo... 10. Atsakovas R. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos... 11. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 12. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka... 13. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 30 d.... 14. Apeliacinis skundas netenkintinas. ... 15. Dėl kitų procesinės teisės normų pažeidimo... 16. Apeliantas, kvestionuodamas skundžiamą sprendimą, teigia, kad pirmosios... 17. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą absoliučiu teismo... 18. Apeliantas taip pat teigia, kad teismas buvo šališkas. Toks teiginys... 19. Vien dėl to, kad asmuo nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ar... 20. Todėl apelianto argumentai jo nurodomų procesinių normų pažeidimo... 21. Dėl atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų... 22. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyta įmonės savininkui (savininkams) ir... 23. UAB „Speisuva“ vienintelio akcininko AB „Spauda“ 2010 m. rugpjūčio 18... 24. Tiek atsakovas, tiek liudytojas AB „Spauda“ generalinis direktorius A. D.... 25. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad didžiausias UAB „Speisuva“... 26. Kaip minėta, atsakovo kaip įmonės vadovo pagrindinė užduotis buvo... 27. Remiantis išdėstytomis aplinkybės, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios... 28. Atsižvelgiant į tai, kad pareiga atlyginti žalą atsirastų tik tada, kai... 29. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 30. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą....