Byla 2A-61-544/2017
Dėl vekselio nuginčijimo

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4683-837/2016 pagal ieškovo G. K. ieškinį atsakovui UAB „( - )“ dėl vekselio nuginčijimo.

2Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. ieškovas pateikė pirmosios instancijos teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiu 2016 m. kovo 14 d. paprastąjį vekselį 140 Eur sumai, kurį jis pasirašė atsakovės UAB „( - )“ naudai.
  2. Nurodė, kad 2016 m. kovo 2 d. vairuodamas automobilį „M. C.“, valst. Nr. ( - ) sukėlė eismo įvykį, kurio metu automobilis buvo apgadintas, o jis pats susižalojo. Iškart po šio eismo įvykio policijos pareigūnai priėmė administracinį sprendimą uždrausti jam priklausančiai transporto priemonei dalyvauti viešajame eisme, automobilis buvo priverstinai ir prieš jo valią nuvežtas į atsakovės UAB „( - )“ saugojimo aikštelę. Nuo 2016 m. kovo 2 d. iki 2016 m. kovo 14 d. buvo gydomas Respublikinėje Panevėžio ligoninėje. Už eismo įvykio sukėlimą buvo skirta administracinė nuobauda – 290 Eur bauda. Atsakovės darbuotojų reikalavimu pasirašė vekselį 140 Eur sumai, tačiau tai padarė dėl susidėjusių sunkių aplinkybių – nepasirašius vekselio išlaidos transporto priemonės saugojimui būtų dar labiau išaugusios. Todėl šis sandoris pripažintinas negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 str. 1 d. pagrindu. Be to, mano, kad atsakovės nustatytas atlyginimas už teikiamą automobilių saugojimo paslaugą, t. y. 13,57 Eur už dieną, yra neadekvatus ir neprotingas, o teisė į vienašališkai atsakovės nustatyto neadekvataus atlyginimo gavimą neturėtų būti ginama.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė.
  2. Teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos saugaus eismo keliais įstatymo (toliau – Saugaus eismo keliais įstatymas) 33 straipsnis bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojama teismų praktika patvirtina, kad ieškovas G. K. turėjo pareigą atlyginti išlaidas, susijusias su priverstiniu jo transporto priemonės nuvežimu bei saugojimu, o faktinės bylos aplinkybės neleidžia vertinti, kad vekselis buvo pasirašytas dėl susidėjusių sunkių aplinkybių. Ieškovas 2016 m. kovo 14 d. dalyvavo nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą ir priimto nutarimo skirti nuobaudą apeliacine tvarka neskundė. Teismo nuomone, ieškovas turėjo galimybę rinktis ir vekselio nepasirašyti. Ieškovui pasirašius vekselį, jis išvengė būsimų automobilio saugojimo išlaidų, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad šis sandoris yra nenaudingas ieškovui.
  3. Papildomai pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovas klaidingai teigia, jog automobilio saugojimas kainuoja 13,57 Eur parai, kadangi iš atsakovės pateikto skaičiavimo matyti, kad automobilio „M. C.“, valst. Nr. ( - ) priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidos yra 143 Eur: pakrovimas – iškrovimas – 55 Eur, transportavimas – 7,25 Eur, saugojimas 14 d. – 81,06 Eur. Taigi vienos dienos saugojimo kaina yra 5,79 Eur, o tokia suma neviršija 2011 m. liepos 18 d. atsakovo ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato sudarytoje paslaugų teikimo sutartyje nustatytų įkainių.

7III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į skundą teisiniai argumentai

8

  1. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
  2. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime neišdėstė nuoseklios pozicijos, kadangi vienoje sprendimo vietoje nurodė, jog ieškovas galėjo vekselio nepasirašyti, o kitoje – kad pasirašydamas vekselį išvengė būsimų automobilio saugojimo išlaidų. Taigi pats teismas pripažino, kad ieškovas neturėjo kitos galimybės sustabdyti transporto priemonės saugojimo išlaidų didėjimą.
  3. Apelianto vertinimu, pagal Saugaus eismo keliais įstatymo nuostatas, ūkio subjektas, turi teisę gauti tik protingą, o ne bet kokio dydžio atlyginimą, dėl ko teisė gauti vienašališkai nustatyto dydžio atlyginimą neturi būti ginama. Šiuo atveju atsakovė UAB „( - )“ žinojo apie ieškovui susiklosčiusias sunkias aplinkybes, jomis pasinaudojo ir nustatė neadekvačią kainą suteiktos paslaugos vertei. Taigi, piktnaudžiaudama savo privilegijuota padėtimi, atsakovė turėjo galimybę daryti spaudimą pasirašyti ginčijamą vekselį, o, ieškovui to nepadarius, ji ir toliau būtų galėjusi didinti transporto priemonės saugojimo išlaidas.
  4. Apelianto nuomone, faktą, kad sudaryto sandorio sąlygos ieškovui buvo labai sunkios, patvirtina ir tai, kad vekselio suma yra neprotingai didelė. Remiantis formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsakovės teikiamų paslaugų kaina už vieną parą šiuo metu galėtų būti ne didesnė kaip 1 Eur. Dėl to skundžiamame sprendime visiškai nepagrįstai buvo vadovautasi atsakovės ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato sudaryta Priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutartimi, nes ieškovas nėra jos šalimi, o policijos komisariatui nebuvo pavedęs atstovauti jo interesų.
  5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė UAB „( - )“ nesutinka su pateiktu apeliaciniu skundu atsiliepime į ieškinį nurodytais motyvais ir prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Teismas

konstatuoja:

9IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10

  1. Apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 1 p).
  2. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.
  3. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, nagrinėjamu atveju ieškovas CK 1.91 str. pagrindu siekia nuginčyti 2016 m. kovo 14 d. jo UAB „( - )“ naudai pasirašytą paprastąjį vekselį 140 Eur sumai (5 b. l.). Tiek pateiktame ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde ieškovas tvirtina, kad šį vekselį pasirašė dėl susidėjusių sunkių aplinkybių. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas vertino, kad tenkinti ieškovo reikalavimą ir pripažinti 2016 m. kovo 14 d. paprastąjį vekselį negaliojančiu ieškovo nurodytu faktiniu ir teisiniu pagrindu nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, kurių pagrindu ieškinys buvo atmestas, iš esmės sutinka, todėl visų jų nekartoja.
  4. Taikant sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl susidėjusių sunkių aplinkybių pagrindą santykiuose su verslo subjektais, reikia atsižvelgti į verslo riziką, o sprendžiant, ar susidėjusios sunkios aplinkybės yra pagrindas pripažinti sandorį negaliojančiu, turi būti konstatuotas šių sąlygų egzistavimas: 1) susidėjusios nepriklausomoms nuo kitos sandorio šalies aplinkybės, dėl kurių asmuo buvo priverstas sudaryti sandorį aiškiai nenaudingomis sąlygomis; 2) kita sandorio šalis žino apie šias aplinkybes ir jomis pasinaudoja primesdama kitai sandorio šaliai savo valią. Sunkios aplinkybės yra vertinamasis požymis, jam įrodyti reikalinga faktų ir aplinkybių visuma, pagrindžianti tokį teiginį tokia apimtimi, kad sudarytų faktinį ir teisinį pagrindą pripažinti sandorį negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu. Negalima pripažinti negaliojančiu sandorio, remiantis sunkia ieškovų finansine padėtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys, civilinėse bylose Nr. 3K-7-378/2005; 3K-3-609/2008; 3K-3-86/2009; 3K-3-86/2009; 3K-3-482/2012).
  5. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad ieškovui priklausantis automobilis „M. C.“, valst. Nr. ( - ), pagal 2011 m. liepos 18 d. Paslaugų teikimo sutartį, sudarytą tarp UAB „( - )“ ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, buvo priverstinai nuvežtas į atsakovei priklausančią automobilių saugojimo aikštelę (25, 27 – 31 b. l.), kadangi ieškovas 2016 m. kovo 2 d. vairavo šį automobilį neturėdamas tam teisės ir sukėlė eismo įvykį, tuo padarydamas administracinį teisės pažeidimą, numatytą administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 127 str. 2 d. Už šio pažeidimo padarymą 2016 m. kovo 14 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ( - ) ieškovui buvo paskirta administracinė nuobauda – 290 Eur bauda (b. l. 8).
  6. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamame sprendime išdėstytais argumentais, jog pareigą ieškovui atlyginti jo automobilio transportavimo bei saugojimo išlaidas numato teisės aktai. Automobilio priverstinio nuvežimo metu galiojusio ATPK 269 str. 7 d. buvo numatyta, kad padarius pažeidimų, numatytų šio kodekso 127 straipsnyje (transporto priemonių vairavimas neturint teisės vairuoti) ir kt. išvardytais atvejais, policijos pareigūnai turėjo teisę nuvežti transporto priemonę Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. taip pat numatyta, kad policijos pareigūnai turėjo teisę nuvežti transporto priemonę Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka. Kartu pabrėžtina, jog vien priverstinis automobilio nuvežimas negarantavo jo išsaugojimo. Policijos pareigūnų perdavimas saugoti ieškovo automobilį atsakovei ir jos atliktas minėto automobilio saugojimas atitiko CK 6.229 str. nustatytą prievolės atsiradimo pagrindą – kito asmens reikalų tvarkymą. Kadangi automobilis buvo išsaugotas, tai tokie atsakovės veiksmai atitiko ieškovo interesus. Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 33 str. 6 d. numato, kad išlaidas, susijusias su priverstiniu transporto priemonės nuvežimu į transporto priemonės stovėjimo aikštelę, šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais ir jos saugojimu transporto priemonės stovėjimo aikštelėje, ūkio subjektui transporto priemonės savininkas ir valdytojas atlygina solidariai. Taigi ieškovui teisės aktų nustatyta tvarka išties kilo pareiga atlyginti UAB „( - )“ išlaidos, kurias ji patyrė veikdama ieškovo interesais (transportuodama ir saugodama ieškovo turtą) (CK 6.233 str.). Šiame punkte nurodytos aplinkybės ir teisinis argumentavimas paneigia apelianto argumentą, kad jis neprivalėjo atlyginti išlaidų, nes savo laisva valia nebuvo pavedęs policijos pareigūnams ar atsakovei imtis transporto priemonės transportavimo ar saugojimo veiksmų.
  7. Atsižvelgiant į 16 punkte nurodytą teisinį reglamentavimą, nėra pagrindo sutikti ir su apeliacinio skundo argumentu, kad atsakovė pasinaudojo ieškovui susiklosčiusiomis neigiamomis aplinkybėmis. Pabrėžtina, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė yra juridinis asmuo, kuris sutartinių įsipareigojimų pagrindu teikia teisės aktais reglamentuotas atlygintines paslaugas neindividualizuotam asmenų ratui, t. y. vykdo priverstinį transporto priemonių nuvežimą, pervežimą ir saugojimą Panevėžio apskrities teritorijoje. Todėl galimybė atsakovei žinoti konkrečias ieškovui, kaip privačiam asmeniui, susiklosčiusias aplinkybes bei jomis pasinaudoti siekiant, kad pastarasis pasirašytų ginčijamą vekselį, yra mažai tikėtina ir nepagrįsta. Be to, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovės atstovas nurodė, jog kaip tik siekiant išvengti didesnių finansinių nuostolių ieškovui ir buvo pasiūlyta pasirašyti paprastąjį vekselį, ką ieškovas ir padarė. Atsakovė pagal minėtų teisės aktų reikalavimus gauti išlaidų atlyginimą už automobilio transportavimą ir saugojimą iš ieškovo turėjo teisę gauti virš minėtų teisės aktų pagrindu, nepriklausomai nuo to, ar ieškovas pasirašė vekselį. Taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčijamas vekselis buvo pasirašytas kitai sandorio šaliai žinant apie sudėtingas aplinkybes bei jomis pasinaudojant.
  8. Kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, ieškovas dalyvavo administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjime ir joje priimto nutarimo skirti jam administracinę nuobaudą neskundė. Apelianto nurodytos neigiamos ir jam nepalankios aplinkybės yra susijusios su jo sunkia finansine padėtimi, kuria, kaip minėta virš, nėra galimybės remtis pripažįstant sudarytus sandorius negaliojančiais. Be to, už apelianto ieškinyje ir skunde nurodytų aplinkybių kilimą yra atsakingas pats ieškovas, kadangi būtent jis minėtu nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ( - ) buvo nubaustas už eismo įvykio sukėlimą, kadangi vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti (teisės vairuoti nebuvo susigrąžinęs nustatyta tvarka, turėdamas sveikatos sutrikimų (8 b. l. ). Taigi pats ieškovas, turėdamas suvokti neigiamas netinkamo elgesio pasekmes, atliko neteisėtus veiksmus, ir taip prisiėmė neigiamų padarinių riziką, už ką jam buvo paskirta 290 Eur administracinė nuobauda. Todėl apeliantui susiklosčiusios aplinkybės nesudaro pagrindo jo pasirašytą paprastąjį vekselį pripažinti negaliojančiu CK 1.91 str. pagrindu.
  9. Nors apeliaciniame skunde ieškovas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo išvados prieštaringos ir nenuoseklios, tačiau akivaizdu, kad ieškovas turėjo galimybę rinktis ir nepasirašyti ginčijamo vekselio. Vien tai, kad ieškovas nusprendė pasirašyti paprastąjį vekselį, taip siekdamas išvengti būsimų papildomų automobilio saugojimo išlaidų, neįrodo, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas dėl susidėjusių sunkių aplinkybių. Pats ieškovas priėmė sau naudingesnį ir palankesnį sprendimą, dėl kurio patyrė mažiau išlaidų už automobilio saugojimą. Nepaisant to, kaip matyti iš virš išdėstytų teisės aktų nuostatų, akivaizdu, kad atlyginti atsakovės patirtas transporto priemonės transportavimo bei saugojimo išlaidas buvo ieškovo pareiga. Jos egzistavimui neturi reikšmės šios pareigos įvykdymo būdas, t. y. ar ieškovas šią pareigą nusprendė įvykdė pasirašydamas paprastąjį vekselį, ar būtų atlikęs pavedimą, ar būtų kilęs teisminis ginčas dėl skolos priteisimo. Vekselio, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės, naudojimas civilinėje apyvartoje sudaro kreditoriui galimybę paprasčiau, operatyviau ir ekonomiškiau gauti prievolės, kurios įvykdymas užtikrintas vekseliu, įvykdymą ir negali būti vertinamas kaip ekonominis spaudimas ar naudojimasis sunkiomis ieškovui susidėjusiomis aplinkybėmis. Taigi ieškovo nurodomos aplinkybės neįrodo, kad ieškovo valia sudaryti šį ginčijamą sandorį lėmė jo prievolės atsiradimą plačiąja prasme.
  10. Apeliantas taip pat tvirtina, kad Paslaugų teikimo sutarties, sudarytos tarp UAB „( - )“ ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, nuostatos jam neturėtų būti taikomos, nes jis nėra tos sutarties šalis. Kaip nurodyta virš minėtose teisės aktų nuostatose, asmeniui, dalyvaujančiam transporto priemonių eisme, yra nustatytos elgesio taisyklės, įskaitant ir taisykles, susijusias su transporto priemonių priverstiniu transporto priemonių nuvežimu bei saugojimu. Taigi ieškovas, kaip asmuo, vairavęs transporto priemonę neturėdamas tam teisės, turėjo žinoti apie galimas neigiamas savo veiksmų pasekmes bei įvertinti jas prieš darydamas teisės pažeidimą. Nagrinėjamu atveju tarp atsakovės ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. liepos 18 d. sudaryta Paslaugų teikimo sutartis numato bei konkretizuoja, kas vykdo teisės aktuose įtvirtintą priverstinį automobilio nuvežimą bei priverstinai nuvežto automobilio grąžinimą bei nustato tokių veiksmų atlikimo tvarką. Ieškovas, būdamas priverstinai nuvežto automobilio teisėtas savininkas, valdytojas, administracinio teisės pažeidimo subjektas, dėl kurio neteisėtų veiksmų transporto priemonė ir buvo priverstinai nuvežta, privalėjo žinoti bei domėtis transporto priemonės susigrąžinimo tvarka, terminais, operatyviai kreiptis į teisėsaugos institucijas ir, esant pagrindui, reikalauti grąžinti automobilį.
  11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias priverstinai nuvežto automobilio saugojimo išlaidų atlyginimą, yra nurodęs, kad priverstinai nuvežama transporto priemonė praprastai yra saugoma pasaugos sutarties tarp policijos komisariato ir saugotojo pagrindu, kuri nustato sutarties šalių teises ir pareigas. Šios pasaugos sutarties ypatybė ta, kad pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas kyla ne ją sudariusiai šaliai, bet ir transporto priemonės savininkui specialios viešosios teisės normos pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-140-219/2016). Taigi, pareiga sumokėti už suteiktas saugojimo paslaugas priklauso nuo konkrečios sutarties nuostatų ir gali kilti ne tik ją sudariusiai šaliai, bet ir jos nesudariusiai šaliai įstatymo, t. y. viešosios teisės normų, numatančių kompetentingų valstybinių institucijų pareigą apmokėti transporto priemonės saugojimo išlaidas, pagrindu.
  12. Apeliantas be pagrindo tvirtina, kad jam apskaičiuotas suteiktų paslaugų kaina yra neproporcinga bei pernelyg didelė. Pagal byloje esančios Paslaugų teikimo sutarties nuostatas matyti, jog asmenys, kurių transporto priemonės bus nuvežtos panaudojant technines pagalbos automobilius, už transporto priemonių nuvežimą ir saugojimą bei kitas paslaugas atsiskaito su Paslaugų tiekėju tiesiogiai (4.4 punktas). Iš ieškovo reikalauta ir jo paties paprastuoju vekseliu patvirtinta suma buvo paskaičiuota vadovaujantis Transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo įkainiais, kurie buvo patvirtinti kaip virš minėtos Paslaugų teikimo sutarties priedas (32 b. l.). Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, iš atsakovo pateikto skaičiavimo matyti, kad automobilio „M. C.“, valst. Nr. ( - ) priverstinio nuvežimo ir saugojimo išlaidos yra 143 Eur: pakrovimas – iškrovimas – 55 Eur, transportavimas – 7,25 Eur, saugojimas 14 d. – 81,06 Eur (17 b. l.). Taigi priverstinio saugojimo paros įkainiai neviršija 6 Eur, kas, atsižvelgiant į susiklosčiusią ekonominę situaciją, nesudaro pagrindo teismui mažinti įkainius, kurie yra nustatyti minėta 2011 m. liepos 18 d. sudaryta Paslaugų teikimo sutartimi.
  13. Kartu pabrėžtina, jog kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, kai saugomas priverstinai nuvežtas automobilis, jo saugojimo išlaidų dydžiui gali turėti reikšmės tiek pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai nuvežti automobilį, tiek savininko ar valdytojo, tiek saugotojo veiksmai (neveikimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-436/2009; 3K-7-309/2010). Taigi, sprendžiant klausimą dėl ieškovui nustatytų išlaidų dydžio svarbu ne tik formaliai vertinti atsakovės nurodytus saugojimo įkainius bei automobilio saugojimo terminą, tačiau būtina atsižvelgti ir į kitas reikšmingas aplinkybes, tai yra ieškovo elgesį, taip pat pareigūnų bei pačios atsakovės veiksmus. Šioje byloje esantys duomenys rodo, kad administracinis sprendimas dėl uždraudimo motorinei transporto priemonei dalyvauti viešajame eisme priimtas pažeidimo padarymo dieną (2016 m. vasario 2 d.); ieškovui buvo išsiųstas 2016 m. kovo 4 d.; ieškovas 2016 m. kovo 4 d. patvirtino, jog gavo priverstinai nuvežtą transporto priemonę; nutarimo nuorašą (kopiją) administracinio teisės pažeidimo byloje ieškovas gavo 2016 m. kovo 14 d.; o atsakovės pranešimas apie neapmokėjimą buvo išsiųstas 2016 m. gegužės 18 d. Tokia informacija neduoda pagrindo pagrįstai manyti, kad ieškovui ilgą laiką (savalaikiai|) nebuvo pranešta apie tai, kad jo automobilis yra saugomas už atlygį ir tuo pagrindu mažinti atlyginimą už atsakovės suteiktas paslaugas. Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliaciniame skunde nurodyta teismų praktika bylose, kurių faktinės aplinkybės yra skirtingos nuo šios bylos, nes šioje byloje nenustatyta, kad atsakovė vilkino pranešti savininkui, kur už atlyginimą saugomas jo automobilis, be to, paslaugų kaina šiuo atveju buvo nustatyta pagal sutartį, kuri sudaryta atlikus viešojo pirkimo procedūras. Todėl apelianto nurodoma teismų praktika nagrinėjamoje byloje negali būti taikoma tiesiogiai.
  14. Vadovaujantis išdėstytais argumentais ir motyvais, daroma išvada, kad apeliantas (ieškovas) neįrodė, kad vekselio pasirašymas neatitiko jo vidinės valios, kad, pasirašydamas vekselį ir besąlygiškai įsipareigodamas sumokėti vekselyje nurodytą sumą atsakovei, jis buvo neteisėtai veikiamas atsakovės, o vekselio išdavimo pagrindas – prievoliniai santykiai (CK 6.229 str.) iš esmės neegzistavo. Tai reiškia, kad ieškovas neįrodė tokių aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį (CPK 178 str.).
  1. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra atskleista bylos esmė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
  2. Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino įrodymus, tinkamai nustatė bylos aplinkybes, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais (CPK 185 str., 263 str. 1 d. ).

11Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

12Panevėžio miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai