Byla P-146-101-13
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. G. (J. G.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-164/2013 pagal J. G. skundą atsakovui Vilniaus pataisos namams (trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas J. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus pataisos namų 2 262,92 Lt neišmokėto darbo užmokesčio.

5Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 11 d. sprendimu pareiškėjo J. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6Teismas nurodė, jog tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokamas ne visas darbo užmokestis, dar nebuvo priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą per įstatymo nustatytus terminus, jis turi teisę, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.

7Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse (2009 m. rugsėjo 24 d. administracinėse bylose Nr. A822-1037/2009, Nr. A756-1572/2010, 2010 m. vasario 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-1572/2010) pateiktais išaiškinimais bei byloje nustatytomis aplinkybėmis, ir nusprendė, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo, yra pagrįstas.

8Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą padavė 2012 m. vasario 24 d., o reikalavimus reiškia dėl 2007–2008 m. neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo. Atsižvelgęs į laikotarpį, už kurį pareiškėjas prašė priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytiną Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, dėl to pareiškėjo skundą atmetė.

9II.

10Pareiškėjas J. G. padavė apeliacinį skundą (b. l. 36–37), kuriuo prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

11Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad:

121. Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimą lėmė tai, kad Valstybės tarnybos įstatyme nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, naktį, atlikusiems užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama. Atsižvelgęs į tai, teigė, kad jo teisė į ieškinį atsirado 2009 m. gruodžio 15 d. – t. y. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ dieną.

132. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.129 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu ieškinio senaties sustabdymo pagrindu – kai sustabdomas įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio ginčo santykius, veikimas. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 26 straipsnio 2 dalimi, reglamentuojančia teisės akto, kurio atitikimas Konstitucijai yra nagrinėjamas, sustabdymą bei tuo, kad į Konstitucinį Teismą buvo kreiptasi 2007 metais, teigė, kad nėra praleidęs ieškinio senaties termino.

143. Teigė, kad ginčui taikytinas ir CK 1.130 straipsnis, numatantis, kad ieškinio senatį nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįstą prievolę. Nurodė, kad 2008 metais buvo pakeisti Valstybės tarnybos įstatymo straipsniai, reglamentuojantys priemokas ir apmokėjimą pareigūnams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties nei viršvalandinį darbą ir budėjimą.

154. Pažymėjo, kad dėl sveikatos iš pareigų buvo atleistas 2009 metais ir atleidimo dieną su juo nebuvo visiškai atsiskaityta už darbą poilsio, švenčių dienomis, nakties nei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Dėl nurodytos aplinkybės (sveikatos būklės) užsitęsė skundo padavimas teismui.

16Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 21 d. sprendimu (b. l. 46–50) pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą.

17Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 2007 ir 2008 metų laikotarpiu pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Lietuvos Respublikos Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

18Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu buvo statutinis valstybės tarnautojas Vilniaus pataisos namuose. Nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui buvo neišmokėta 2 262,92 Lt priemokų ir priedų dėl taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo už darbą. Nustatė, kad ginčo dėl priteistinų sumų byloje nėra. Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad pareiškėjui nepagrįstai buvo ribojamas gaunamų priedų ir priemokų dydis, tačiau konstatavo, kad pareiškėjas praleido valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytiną DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą.

19Akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo tokio pobūdžio administracinius ginčus analogiškose bylose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-2468/2012, 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3013/2012, kt.). Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegija įvertino, kad nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

20Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 konstatavo, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto ribojimo taikymo. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju ši teisė nėra ginčijama. Apeliaciniu skundu pareiškėjas nesutinka su senaties termino taikymu.

21Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nereglamentuoja DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino taikymo, jo eigos sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo, nenustato ieškinio senaties termino pasibaigimo teisinių padarinių, šiems klausimams taikomos CK normos (DK 27 str. 5 d., CK 1.1 str. 3 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011).

22Teisėjų kolegija pažymėjo, kad esminė ieškinio senaties taikymo aplinkybė yra senaties termino pradžios nustatymas, nes tik nustačius senaties termino eigos pradžią galima spręsti kitus su senaties taikymu sietinus klausimus. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį (nesant joje numatytų ir dėl to šiai bylai neaktualių išimčių), ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

23Pareiškėjo teigimu, ieškinio senaties termino jis nepraleido, nes jo teisė į ieškinį atsirado 2009 m. gruodžio 15 d. – t. y. Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ dieną. Su tokiu ieškinio senaties termino pradžios momento skaičiavimu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutiko. Konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, nagrinėjamu atveju sužinojimo apie pažeistą teisę į teisingą apmokėjimą už atliktą darbą diena laikė su darbo užmokesčiu susijusių sumų išmokėjimo asmeniui diena.

24Dėl pareiškėjo argumento, kad Konstituciniam Teismui 2007 metais priėmus nagrinėti prašymą dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies konstitucingumo ir sustabdžius šios teisės normos galiojimą, buvo sustabdytas ieškinio senaties terminas, teisėjų kolegija pažymėjo, jog ieškinio senaties sustabdymo pagrindai bei pasekmės nustatyti CK 1.129 straipsnyje. Vienas iš ieškinio senaties sustabdymo pagrindų – sustabdomas įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio ginčo santykius, veikimas (CK 1.129 str. 1 d. 8 p.). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad į Konstitucinį Teismą dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies atitikimo Konstitucijai kreipėsi teismai, todėl Valstybės tarnybos įstatymas dėl tokio kreipimosi nebuvo stabdomas, nes pagal Konstitucijos 106 straipsnio 4 dalį bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 26 straipsnį Respublikos Prezidento, Seimo ir Vyriausybės aktų galiojimo sustabdymas galimas tik tada, kai į Konstitucinį Teismą kreipiasi Respublikos Prezidentas ir Seimo narai. Be to teisėjų kolegija pažymėjo, kad net ir sustabdžius Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies galiojimą, tai netrukdytų pareiškėjui, manančiam, kad jo teisės pažeistos, kreiptis į teismą.

25Dėl pareiškėjo teiginio, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrūkęs, nes 2008 metais buvo pakeisti Valstybės tarnybos įstatymo straipsniai, reglamentuojantys priemokas ir apmokėjimą pareigūnams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties nei viršvalandinį darbą ir budėjimą, ir tai pareiškėjas vertino kaip skolininko atliktus veiksmus, liudijančius, kad jis pripažįsta prievolę (CK 1.130 str. 2 d.), teisėjų kolegija akcentavo, kad nurodyto įstatymo pakeitimo nagrinėjamu atveju nelaiko skolininko atliktais veiksmais CK 1.130 straipsnio 2 dalies prasme, nes skolininkas pagal reikalavimą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra pareiškėjo darbdavys, šiuo atveju Vilniaus pataisos namai, kuris iki šiol nepripažįsta prievolės mokėti laikotarpiu nuo 2007 m. vasario 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką.

26Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dėl sveikatos būklės nelaikė aplinkybe, sutrukdžiusia pateikti skundą teismui, nei pakankama priežastimi atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

27Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo.

28III.

29Pareiškėjas J. G. 2013 m. vasario 28 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A492-164/2013 (b. l. 54–55).

30Prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas argumentu, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta padarius esminį materialinės teisės normų pažeidimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.).

31Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju turi būti taikomas CK 1.7 straipsnis, pagal kurį galioja tik įstatymų nustatyta tvarka paskelbti civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai. 2008 metais buvo pakeisti Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos įstatymo straipsniai, reglamentuojantys priemokas ir apmokėjimą pareigūnams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą (Nr. X-1820, 2008 m. lapkričio 14 d., Valstybės žinios, 2008, Nr. 137-5369 08-11-29). Iš pareigų dėl sveikatos būklės buvo atleistas 2009 metais ir tais metais su juo nebuvo visiškai atsiskaityta už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. Iki 2009 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo galiojus ginčytam Valstybės tarnybos įstatymui nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę. Teigia, kad pagal CK 1.127 straipsnio l dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo, arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kadangi iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo, nebuvo nuostatų kurios reglamentavo tokį atlygį už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, todėl pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisės pažeidimą. Teisė į ieškinį atsirado nuo to momento kai buvo priimtas 2009 m. gruodžio 11 d. Konstitucinio Teismo nutarimas, nes nuo tos datos buvo sureglamentuotas teisingas atlygis už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę ir tik nuo tos datos pareiškėjas turėjo sužinoti apie savo pažeistas teises, todėl nuo tos datos prasideda ir ieškinio senaties terminas. Trejų metų senaties terminas dėl darbo užmokesčio priteisimo numatytas DK 27 straipsnio 2 dalyje ir, pareiškėjo nuomone, kadangi jo teisė į ieškinį atsirado nuo 2009 m. gruodžio 15 d. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo publikavimo dienos), todėl trejų metų senaties terminas nėra praleistas remiantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi.

32Teisėjų kolegija konstatuoja:

33III.

34Prašymas atnaujinti procesą atmestinas.

35Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis.

36Proceso atnaujinimo pagrindai teismų turi būti taikomi neformaliai bei laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas yra galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu v. Rumunija (bylos Nr. 28342/95), 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding v. Ukraina (bylos Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko v. Rusija (bylos Nr. 38368/04). Analogiškos praktikos laikomasi ir nacionaliniuose teismuose (žr., pavyzdžiui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2007, 2010 m. vasario 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2010 ; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2010 m. spalio 15 d. Nr.P858-177/2010, 2011 m. rugsėjo 9 d. Nr. P438 –134/2011,2012 m. sausio 27 d. Nr. P 63–44/2012 ir kt.). Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose: 2011 m. liepos 15 d. Nr. P442-166/2011, 2013 m. kovo 8 d. nutartis Nr. P520-58/2013 ir kt.).

37Bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose, pateiktas pagrindų sąrašas yra baigtinis. Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

38Administracinė byla Nr. A492-164/2013, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo užbaigta paskelbus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartį. Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą paduotas 2013 m. vasario 28 d., t.y. nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyto trijų mėnesių termino.

39Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta, kad procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, procesas administracinėje byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu gali būti atnaujintas ne dėl bet kokio nagrinėjant bylą padaryto materialinės teisės normų pažeidimo, o tik dėl esminio pažeidimo, kurį patvirtina akivaizdūs įrodymai. Tai reiškia, kad ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto nuostatų prasme proceso atnaujinimo pagrindu gali būti pripažįstamas tik akivaizdus esminis materialinių teisės normų pažeidimas, t. y. toks pažeidimas, kurį akivaizdžiai patvirtina kartu su prašymu dėl proceso atnaujinimo pateikiami įrodymai ar prašyme dėstomi motyvai bei argumentai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose:2010 m. liepos 16 d. Nr. P662-143/2010, 2012 m. sausio 27 d. Nr. P602–71/2012, 2012 m. rugsėjo 7 d. Nr.P438-206/2012 ir kt.)

40Administracinėje byloje Nr. A492-164/2013, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo išspręstas ginčas dėl statutiniam valstybės tarnautojui 2007 ir 2008 metų laikotarpiu neišmokėto darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl nurodytu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos, priteisimo.

41Pareiškėjas, kaip matyti iš prašymo atnaujinti procesą argumentų, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, nesutinka su byloje jo atveju nustatytu senaties terminu valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo.

42Pasak pareiškėjo, senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas kitaip – Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas bendrasis ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas ne nuo išmokėto darbo užmokesčio, bet nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo dienos, nes būtent tada atsirado teisė į ieškinį CK 1.127 straipsnio 1 dalies prasme. Taigi, pareiškėjas pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju senaties terminas yra trys metai (DK 27 straipsnio 2 dalis), o senaties termino pradžia laikomas momentas, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), tačiau teigia, kad teismas jo atveju neteisingai šį momentą nustatė.

43Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą Civilinio kodekso normų taikymo praktiką ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymas yra fakto klausimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008, 2008 m. liepos 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008; 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008 ir kt.). Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį darytina išvada, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės mėn. 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P520-119-12). Nuo kada skaičiuoti pareiškėjo atveju senaties terminą valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo pareikšti, t. y. tai, kada pareikėjas sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo pažeistas teises, bei tai, kad senaties terminas praleistas ir nėra pagrindų jį atnaujinti apeliacinės instancijos teismas nustatė atitinkamų faktinių aplinkybių visumos kontekste ir vadovaudamasis susiformavusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Taigi, iš prašymo atnaujinti procesą argumentų matyti, kad pareiškėjas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo atliktu faktinių aplinkybių (įrodymų) vertinimu ir teismo padarytomis išvadomis. ABTĮ 153 straipsnis nenumato, kad procesas galėtų būti atnaujintas tam, kad faktinių aplinkybių (įrodymų) tyrimą ir vertinimą atlikti iš naujo.

44Įvertinusi prašymo atnaujinti argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė akivaizdžių įrodymų, jog apeliacinės instancijos teismas, taikydamas Lietuvos Respublikos darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalies normas, padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą.

45Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti administracinėje byloje Nr. A492-164/2013 procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.

46Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija.

Nutarė

47Pareiškėjo J. G. (J. G.) prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Proceso administracinėje byloje Nr. A492-164/2013 neatnaujinti.

48Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas J. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–3)... 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 11 d. sprendimu... 6. Teismas nurodė, jog tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokamas ne visas... 7. Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu,... 8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą padavė 2012 m. vasario 24 d., o... 9. II.... 10. Pareiškėjas J. G. padavė apeliacinį skundą (b. l. 36–37), kuriuo prašė... 11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad:... 12. 1. Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimą lėmė tai,... 13. 2. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.129... 14. 3. Teigė, kad ginčui taikytinas ir CK 1.130 straipsnis, numatantis, kad... 15. 4. Pažymėjo, kad dėl sveikatos iš pareigų buvo atleistas 2009 metais ir... 16. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 21 d. sprendimu... 17. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas... 18. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas... 19. Akcentavo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo tokio... 20. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Konstitucinis Teismas 2009 m.... 21. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju teisės... 22. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad esminė ieškinio senaties taikymo... 23. Pareiškėjo teigimu, ieškinio senaties termino jis nepraleido, nes jo teisė... 24. Dėl pareiškėjo argumento, kad Konstituciniam Teismui 2007 metais priėmus... 25. Dėl pareiškėjo teiginio, kad ieškinio senaties terminas buvo nutrūkęs,... 26. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl... 27. Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija nusprendė, kad... 28. III.... 29. Pareiškėjas J. G. 2013 m. vasario 28 d. Lietuvos vyriausiajam... 30. Prašymas dėl proceso atnaujinimo grindžiamas argumentu, kad apeliacinės... 31. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju turi būti taikomas CK 1.7 straipsnis, pagal... 32. Teisėjų kolegija konstatuoja:... 33. III.... 34. Prašymas atnaujinti procesą atmestinas.... 35. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė... 36. Proceso atnaujinimo pagrindai teismų turi būti taikomi neformaliai bei... 37. Bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi,... 38. Administracinė byla Nr. A492-164/2013, kurioje prašoma atnaujinti procesą,... 39. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies... 40. Administracinėje byloje Nr. A492-164/2013, kurioje prašoma atnaujinti... 41. Pareiškėjas, kaip matyti iš prašymo atnaujinti procesą argumentų,... 42. Pasak pareiškėjo, senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas kitaip –... 43. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą Civilinio kodekso normų... 44. Įvertinusi prašymo atnaujinti argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 45. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra... 46. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 47. Pareiškėjo J. G. (J. G.) prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Proceso... 48. Nutartis neskundžiama....