Byla 3K-3-493-421/2016
Dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo

1Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),

2teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5

  1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinę atsakomybę dėl antrankių panaudojimo teismo posėdžio metu, aiškinimo ir taikymo.
  2. Ieškovas A. G. prašė teismo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
  3. Ieškovas nurodė, kad Kauno apylinkės teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą Nr. 1-2091-288/2013, kurioje ieškovas buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182, 215 straipsnius. Keturių teisiamųjų posėdžių (2013 m. rugsėjo 20 d., 2013 m. spalio 24 d., 2013 m. lapkričio 7 d. ir 2013 m. lapkričio 21 d.) metu ieškovas (teisiamasis) teismo salėje buvo su antrankiais atitvare, nesant tam pagrindo. 2013 m. spalio 24 d. teismo posėdyje ieškovas pateikė prašymą nuimti antrankius, tačiau bylą nagrinėjęs teisėjas šio prašymo netenkino. Ieškovo teigimu, neteisėtai nenuimant antrankių, jam padaryta 10 000 Eur neturtinė žala.

6II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  2. Teismas nurodė, kad ieškovas į Kauno apylinkės teismą buvo konvojuotas iš Vilniaus pataisos namų, kuriuose tuo metu atliko bausmę. Teismas sprendė, kad ieškovo konvojavimui taikytinos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Konvojavimo taisyklių 195 punkte nustatyta, kad nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Teismo posėdžių salėje konvojuojamieji laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Įvertinęs konvojuojamojo kriminogeninę charakteristiką, jo fizinę, psichologinę sveikatos būklę, teismo pirmininkas gali leisti antrankius nuimti.
  3. Teismas konstatavo, kad Konvojavimo taisyklės teisę spręsti dėl antrankių teismo posėdžio metu nuėmimo nustato teismo posėdžio pirmininkui. Remiantis Konvojavimo taisyklėmis, teismas nėra įpareigotas visais atvejais tenkinti konvojuojamo asmens prašymą nuimti antrankius. Teismas sprendė, kad teismo posėdžio pirmininkui neįgyvendinus Konvojavimo taisyklių 195 punkte nustatytos teisės, t. y. netenkinus ieškovo prašymo nuimti antrankius, nėra pagrindo konstatuoti teismą atlikus neteisėtus veiksmus.
  4. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo A. G. apeliacinį skundą, 2016 m. vasario 29 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą paliko nepakeistą.
  5. Kolegija nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl ieškovo nurodytų aplinkybių, kad, Kauno apylinkės teismui nagrinėjant baudžiamąją bylą Nr. 1-2091-288/2013, kurioje ieškovas buvo kaltinamas nusikalstamų veikų, nurodytų BK 215 straipsnio 1 dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje, padarymu, 2013 m. rugsėjo 20 d., 2013 m. spalio 24 d., 2013 m. lapkričio 7 d. ir 2013 m. lapkričio 21 d. teismo posėdžiuose ieškovas buvo laikomas su antrankiais, o 2013 m. spalio 24 d. teismo posėdyje prašė teismo nuimti antrankius, tačiau teismas tokio prašymo netenkino.
  6. Kolegija nesutiko su ieškovu, kad antrankių panaudojimo teismo posėdyje teisėtumo klausimas turi būti sprendžiamas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 121 straipsnio reikalavimus. BVK reglamentuoja bausmių vykdymo tvarką (BVK 1 straipsnio 1 dalis), bet ne baudžiamosios bylos nagrinėjimo teismo posėdyje tvarką, todėl BVK 121 straipsnio reikalavimai dėl antrankių naudojimo nagrinėjant bylą teismo posėdyje netaikomi. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad teisminio konvojavimą tvarką reglamentuoja Konvojavimo taisyklės.
  7. Kolegijos vertinimu, nuimti antrankius ieškovui teismo posėdyje nebuvo jokio pagrindo, ypač atsižvelgiant į jo kriminogeninę charakteristiką. Iš 2013 m. birželio 28 d. kaltinamojo akto matyti, kad prieš nagrinėjant minėtą baudžiamąją bylą ieškovas jau buvo teistas 6 kartus, iš jų du kartus už smurtinius nusikaltimus: 2009 m. lapkričio 6 d. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (nesunkus sveikatos sutrikdymas) ir 2012 m. spalio 11 d. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį (išžaginimas) bei 150 straipsnio 1 dalį (seksualinis prievartavimas). Teistumai už smurtinius nusikaltimus akivaizdžiai patvirtina, kad ieškovas su aplinkiniais gali būti agresyvus ir jiems pavojingas, todėl baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas, įvertinęs teisiamojo potencialiai keliamą pavojų, turėjo pagrindą teismo posėdžių salėje ieškovą laikyti su antrankiais ir netenkinti jo prašymo nuimti antrankius. Kolegija sprendė, kad baudžiamąją bylą nagrinėjusio teismo veiksmai buvo teisėti, adekvatūs ir būtini saugumui užtikrinti.

8III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

9

  1. Kasaciniu skundu ieškovas A. G. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą, priimti naują sprendimą – priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
    1. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2010). Taigi asmuo gali reikalauti atlyginti teismo aktu (sprendimu ar protokoline nutartimi, taip pat atsisakymu priimti sprendimą) padalytą žalą nepriklausomai nuo to, kad toks aktas nėra panaikintas instancine tvarka.
    2. Teismo atsisakymas teismo salėje nuimti ieškovui antrankius nebuvo motyvuotas. Demokratinėje visuomenėje prioritetas teikiamas žmogui, todėl viskas, kas susiję su pagrindinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis, reguliuojama įstatymais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1996 m. gruodžio 19 d. nutarimas). BVK 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nuteistų asmenų teisių bei laisvių apribojimus ir nuteistų asmenų pareigas nustato tik Lietuvos Respublikos įstatymai. Pagal BVK 10 straipsnio l dalį bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis. Kadangi ieškovas nebuvo konvojuojamas tam nepritaikytomis transporto priemonėmis, neužpuolė konvojaus pareigūnų ar kitų asmenų, nesipriešino konvojavimui, nedalyvavo riaušėse, nebuvo pabėgęs, nesižudė, nesižalojo, tai nebuvo nė vienos iš aplinkybių, išvardytų BVK 121 straipsnyje, ir antrankiai prieš ieškovą buvo panaudoti neteisėtai. Teismas neturėjo pagrindo naudoti prieš ieškovą specialiąsias policijos priemones pagal įstatymą. Ieškovo laikymas teismo salėje su antrankiais negalėjo būti grindžiamas Konvojavimo taisyklėmis, nes šios nėra įstatymas. Be to, antrankių panaudojimas negali būti pateisinamas ieškovo asmenybės pavojingumu, nes ieškovas buvo teisiamas už ekonominius nusikaltimus. Taigi atsisakymas patenkinti ieškovo prašymą nuimti antrankius buvo neteisėtas.
    3. Tai, kad buvo paneigtos ieškovo konstitucinės ir žmogaus teisės, sukėlė ieškovui psichologinį šoką, depresiją, beteisiškumo, bejėgiškumo jausmus, jis pasijuto pažemintas. Beteisiškumo ir bejėgiškumo jausmas ieškovą persekioja iki šiol. Šiuo konkrečiu atveju žala buvo padaryta veikiant tyčia ir mažinti prašomą neturtinės žalos atlyginimą nėra pagrindo. Atsižvelgiant į pažeistų teisių konstitucinį reikšmingumą, turėtų būti priteistas 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
  2. Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad antrankių panaudojimo teismo posėdyje teisėtumo klausimas sprendžiamas ne pagal BVK, o pagal teisminio konvojavimo tvarką reglamentuojančias Konvojavimo taisykles. Teismas, netenkindamas ieškovo prašymo nuimti antrankius, nepažeidė Konvojavimo taisyklių. Teismas, atsižvelgęs į ieškovo kriminogeninę charakteristiką, įvertinęs galimą ieškovo elgesį, turėjo pagrindą teismo posėdžio salėje ieškovą lakyti su antrankiais ir netenkinti jo prašymo nuimti antrankius.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

12Dėl valstybės civilinės atsakomybės taikymo sąlygų

  1. Ieškovas savo reikalavimą atlyginti žalą kildina iš to, kad jis be pagrindo buvo laikomas su antrankiais teismo posėdyje, kuriame buvo nagrinėjama jam iškelta baudžiamoji byla. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.272 straipsnio 1 dalyje išvardytas baigtinis sąrašas ikiteisminio tyrimo, prokuratūros pareigūnų, teisėjo ar teismo veiksmų baudžiamajame procese, kurie gali būti pripažinti neteisėtais ir už kuriuos atsako valstybė, būtent: neteisėtas nuteisimas, neteisėtas suėmimas kardomosios priemonės taikymo tvarka, neteisėtas sulaikymas, neteisėtas procesinės prievartos priemonių pritaikymas, neteisėtas administracinės nuobaudos – arešto – paskyrimas. Sprendžiant dėl valstybės atsakomybės už teismo neteisėtus veiksmus baudžiamajame procese, kurie tiesiogiai nėra įvardyti CK 6.272 straipsnio 1 dalyje, pagal įstatymo analogiją taikoma CK 6.272 straipsnio 1 dalis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-7/2007; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013; kt.).
  2. Taigi, nors ieškovo nurodytas atvejis tiesiogiai neįvardytas valstybės civilinę atsakomybę reglamentuojančiose CK nuostatose, bet apima teismo veiksmus baudžiamajame procese, todėl pagal nurodytus kasacinio teismo išaiškinimus nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl valstybės atsakomybės buvimo sąlygų taikytina CK 6.272 straipsnio 1 dalis.
  3. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų ar teismo veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos ryšio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Dėl to ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
  4. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011, ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nurodyta kasacinio teismo praktika patvirtina, kad pareigūnų ar teismo procesinis sprendimas, kuris nėra pripažintas neteisėtu (nepagrįstu) instancinės teismų kontrolės tvarka, gali būti pagrindas pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 1 dalį. Kitaip tariant, tam, kad žalos atlyginimo ieškinys būtų priimtas teisme ir nagrinėjamas, nėra būtina, kad pareigūnų ar teismo procesinis sprendimas būtų pripažintas neteisėtu (nepagrįstu) instancinės kontrolės tvarka. Tačiau aplinkybė, ar asmuo išnaudojo visas galimybes įstatymo nustatyta tvarka skųsti priimtus sprendimus, gali būti reikšminga sprendžiant dėl žalos padarymo ir jos atlyginimo dydžio.
  5. Neteisėti veiksmai, kai vertinami pareigūnų ar teismo veiksmai, yra tokie, kurie neatitinka įstatymų, reglamentuojančių jų veiklą, reikalavimų. Teismo ar pareigūnų veiksmai yra teisėti tiek, kiek jie atlikti pagal įstatyme įtvirtintus pagrindus, jo nustatytas procedūras ir laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos, o neteisėti tiek, kiek šių reikalavimų nesilaikyta (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. sausio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2002). Pažymėtina, kad ne bet koks teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-393-378/2015).
  6. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos teisinę sistemą sudaro ne tik nacionaliniai teisės aktai, bet ir tarptautinės sutartys, pagal kurias Lietuvos Respublika įsipareigojo užtikrinti tam tikrų teisių ir interesų apsaugą, o juos pažeidžiančius veiksmus vertinti kaip pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013). Taigi valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ir tuo pagrindu, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas pažeidė tarptautinius susitarimus, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija).
  7. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai turėjo vertinti antrankių panaudojimo teisėtumą tiek pagal nacionalinius teisės aktus, tiek pagal Konvenciją.

13Dėl teisės aktų, reglamentuojančių antrankių panaudojimo tvarką, taikymo

  1. Bylą nagrinėję teismai, vertindami antrankių teismo posėdžio metu panaudojimo teisėtumą, taikė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintas Konvojavimo taisykles. Ieškovo nuomone, nagrinėjamu atveju taikytinas Bausmių vykdymo kodeksas.
  2. Pagal BVK 1 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus. Bausmių vykdymo kodekso 121 straipsnis reglamentuoja Kalėjimų departamento, pataisos įstaigos, policijos ir Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų teisę panaudoti prieš nuteistuosius antrankius.
  3. Pagal Konvojavimo taisyklių 1 punktą Konvojavimo taisyklės nustato konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą. Konvojavimo taisyklių 195 punkte nustatyta, kad nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Teismo posėdžių salėje konvojuojamieji laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Įvertinęs konvojuojamojo kriminogeninę charakteristiką, jo fizinę, psichologinę sveikatos būklę, teismo pirmininkas gali leisti antrankius nuimti.
  4. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovas į Kauno apylinkės teismą, kuriame buvo nagrinėjama jam iškelta baudžiamoji byla, buvo pristatytas iš Vilniaus pataisos namų, kuriuose tuo metu atliko bausmę. Ieškovas kelia antrankių panaudojimo teismo posėdžio metu teisėtumo klausimą. Taigi nagrinėjamu atveju antrankių panaudojimo pagrindas buvo ne tai, kad ieškovas atliko bausmę, ir jo, kaip nuteistojo, statusas, o tai, kad teisme buvo nagrinėjama jam iškelta baudžiamoji byla; dėl antrankių panaudojimo teismo posėdžio metu sprendė ne BVK 121 straipsnyje išvardyti pareigūnai, o teismo posėdžio pirmininkas.
  5. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su teismų išvada, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl antrankių teismo posėdžio metu panaudojimo teisėtumo, taikytinos Konvojavimo taisyklės, o ne BVK, tačiau pažymi, kad antrankių panaudojimo teisėtumas vertintinas ne tik pagal Konvojavimo taisykles, bet ir pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnį ir Konvencijos 3 straipsnį, įtvirtinančius nežmoniško ar žeminančio orumą elgesio draudimą.

14Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje ir Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinto nežmoniško ar žeminančio orumą elgesio draudimo taikymo

  1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje ir Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas nežmoniško ar žeminančio orumą elgesio draudimas. Sprendžiant, ar antrankių panaudojimas nepažeidė šio draudimo, būtina remtis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika.
  2. Pagal EŽTT praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio (nežmoniško ar žeminančio orumą elgesio draudimas) taikymo sritį, toks elgesys turi pasiekti minimalų žiaurumo (sunkumo) lygį, kurio vertinimas priklauso nuo bylos aplinkybių visumos. Nustatydamas, ar elgesys yra „žeminantis“ Konvencijos 3 straipsnio prasme, EŽTT nagrinėja, ar tokio elgesio tikslas buvo pažeminti ir sumenkinti pareiškėją ir ar, įvertinus elgesio padarinius, atitinkama priemonė nepaveikė jo asmens su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Tačiau nurodyto tikslo pažeminti nebuvimas negali galutinai pašalinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo nustatymo galimybės. Viešas tam tikros sankcijos ar elgesio su asmeniu pobūdis taip pat gali būti reikšmingas veiksnys, kita vertus, viešumo nebuvimas nebūtinai trukdo priskirti atitinkamą priemonę žeminančioms; gali visiškai pakakti aukos pažeminimo jos pačios akyse, net jei ji nėra pažeminta kito asmens (asmenų) akivaizdoje (pvz., EŽTT 2007 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Gorodnitchev prieš Rusiją, peticijos Nr. 52058/99, § 100 ir kt.; 2001 m. liepos 24 d. sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą, peticijos Nr. 44558/98, § 101).
  3. Buvimas su antrankiais (surakinimas antrankiais) paprastai nesukelia problemos pagal Konvencijos 3 straipsnį, kai ši priemonė taikoma dėl teisėto sulaikymo ar laisvės atėmimo ir nesukelia nei didesnio jėgos panaudojimo, nei viešo demonstravimo, negu pagrįstai būtina bylos aplinkybėmis. Šiuo aspektu svarbu, pavyzdžiui, tai, ar yra pagrindo manyti, kad atitinkamas asmuo priešinsis sulaikymui arba bandys bėgti ar padaryti žalos sveikatai, turtui arba sunaikinti įrodymus (pvz., EŽTT 2007 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Gorodnitchev prieš Rusiją, peticijos Nr. 52058/99, § 101; 2014 m. gegužės 27 d. sprendimas byloje Radkov ir Sabev prieš Bulgariją, peticijų Nr. 18938/07 ir 36069/09, § 30; 2014 m. liepos 17 d. sprendimas byloje Svinarenko ir Slyadnev prieš Rusiją, peticijų Nr. 32541/08 ir 43441/08, § 117). EŽTT teikia ypatingą reikšmę kiekvienos bylos aplinkybėms ir kiekvienu atveju nagrinėja, ar šios prievartos priemonės taikymas buvo būtinas (EŽTT 2007 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Gorodnitchev prieš Rusiją, peticijos Nr. 52058/99, § 102; 2014 m. gegužės 27 d. sprendimas byloje Radkov ir Sabev prieš Bulgariją, peticijų Nr. 18938/07 ir 36069/09, § 30).
  4. 2007 m. gegužės 24 d. sprendimu byloje Gorodnitchev prieš Rusiją (peticijos Nr. 52058/99) Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas nustatytas dėl to, kad pareiškėjas buvo laikomas surakintas antrankiais per du viešus teismo posėdžius jo baudžiamojoje byloje, kurioje jis kaltintas vagyste ir dviem užpuolimais (galiausiai nuteistas laisvės atėmimu už sunkų sveikatos sutrikdymą ir sveikatos sutrikdymą, sukėlusį nukentėjusiojo mirtį). EŽTT iš esmės nusprendė, kad nors neįrodyta, jog ginčijama priemone siekta sumenkinti ar pažeminti pareiškėją, ji nebuvo pagrįstai būtina visuomenės saugumui ar tinkamam teisingumo vykdymui užtikrinti, taigi prilygo žeminančiam elgesiui Konvencijos 3 straipsnio prasme. EŽTT padarė išvadą, kad antrankių panaudojimas šioje byloje nebuvo įprastas (normalus) elgesys, susijęs su asmens suėmimu. EŽTT pažymėjo, kad nepateikta įrodymų, kurie leistų manyti, jog nepanaudojus antrankių pareiškėjui dalyvaujant nacionalinio teismo posėdžiuose būtų galima baimintis smurto, žalos padarymo ar pabėgimo arba kenkimo teisingumo vykdymui. Taigi EŽTT nemanė, kad panaudojant antrankius buvo siekiama pagrįstu būdu varžyti (riboti) pareiškėją, ir nusprendė, kad ši priemonė buvo neproporcinga atsižvelgiant į Vyriausybės nurodytus saugumo sumetimus.
  5. Vertinant civilinėje byloje nagrinėjamą situaciją pagal nurodytą EŽTT praktiką, pripažintina, kad antrankių panaudojimo teismo posėdžio metu laikymas pagrindine taisykle, o jų nuėmimo – išimtine teismo diskrecija neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų, pagal kuriuos antrankių panaudojimas, be kita ko, teismo posėdžio metu kiekvienu konkrečiu atveju turi būti pagrįstas konkrečiais saugumo sumetimais. Apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad antrankių panaudojimą teismo posėdžių metu nagrinėjamu atveju pateisina tai, kad ieškovas jau buvo teistas 6 kartus, iš jų du kartus už smurtinius nusikaltimus: 2009 m. lapkričio 6 d. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (nesunkus sveikatos sutrikdymas) ir 2012 m. spalio 11 d. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį (išžaginimas) bei 150 straipsnio 1 dalį (seksualinis prievartavimas), taip pat nepatvirtina, kad antrankių panaudojimas nagrinėjamu atveju atitiko Konvencijos 3 straipsnio reikalavimus. Iš EŽTT praktikos, be kita ko, matyti, kad nors tai, jog asmuo kaltinamas nesmurtinių nusikaltimų padarymu, yra aplinkybė, traktuojama ribojančių priemonių teismo salėje taikymo nenaudai, kaltinimas padarius smurtinius nusikaltimus savaime nepateisina tokių priemonių, kaip antrankiai, panaudojimo (be pirmiau nurodytų EŽTT sprendimų, žr. su atitinkamais pakeitimais EŽTT 2016 m. kovo 17 d. sprendimą byloje Zakshevskiy prieš Ukrainą, peticijos Nr. 7193/04, § 70–78).
  6. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismų nustatytų aplinkybių nepakanka išvadai, jog antrankių panaudojimas nagrinėjamu atveju atitiko Konvencijos 3 straipsnio reikalavimus, padaryti, tačiau tam, kad būtų galima įvertinti, ar antrankių panaudojimas nagrinėjamu atveju atitiko Konvencijos 3 straipsnio reikalavimus, būtina išnagrinėti skundžiamą situaciją pagal pirmiau išdėstytas EŽTT praktikos nuostatas, nustatyti ir įvertinti, ar nagrinėjamu atveju nebuvo kitų duomenų, be ankstesnių ieškovo teistumų, pateisinančių antrankių panaudojimą, taip pat su teismo posėdžio organizavimu susijusias aplinkybes (pvz., kaip buvo įrengta teisiamojo vieta posėdžių salėje, kas dalyvavo nagrinėjant bylą, ar buvo žiniasklaidos atstovų ir pan.). Nurodytų aplinkybių, būtinų tinkamam teisės normų, reglamentuojančių valstybės civilinę atsakomybę, taikymui bylą nagrinėję teismai netyrė, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

15Dėl bylinėjimosi išlaidų

  1. Kadangi byla perduodama apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui (CPK 93 straipsnis).

16Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

Nutarė

17Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 29 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

18Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai