Byla 2A-476-56/2011

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

2kolegijos pirmininko

3Petro Jaržemskio,

4kolegijos teisėjų

5Romualdos Janovičienės,

6Tatjanos Žukauskienės,

7sekretoriaujant

8A. D.,

9dalyvaujant pareiškėjai

10H. P.,

11pareiškėjų atstovei

12adv. D. D.,

13suinteresuoto asmens atstovei

14Ž. D.,

15teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjų K. C. ir H. P. pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo įgijamąja senatimi buvo patrenkintas, suinteresuoti asmenys VĮ „Registrų centras“, Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija.

16Kolegija išnagrinėjusi bylą

Nustatė

17I.Ginčo esmė

18Pareiškėjai K. C. ir H. P. su pareiškimu kreipėsi į teismą ir prašė nustatyti, kad jie įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į negyvenamąsias patalpas, t.y. lauko rūsį, esantį Gvazdikų g. 36, Vilniuje.

19Nurodė, kad po pareiškėjų tėvo Z. C. mirties priėmė mirusiajam priklausantį ir jo valdytą turtą, tačiau paveldėjimo teisės liudijimas nebuvo išduotas tik į lauko rūsį, esantį ( - ), Vilniuje. Pareiškėjai 2009 m. rugpjūčio 18 d. kreipėsi į VĮ ,,Registrų centras“ su prašymu įregistruoti jų nuosavybės teises į nekilnojamąjį daiktą – pagalbinį pastatą – lauko rūsį, unikalus Nr. ( - ), tačiau pareiškėjų prašymas buvo atmestas, kadangi pateikta LTSR Vilniaus rajono Kairėnų apylinkės DŽDT 1967 m. liepos 26 d. pažyma Nr. 293 kurioje buvo nurodyta, kad gyvenamasis namas su kiemo ūkiniais pastatais (kuriuos pareiškėjai paveldėjo po Z. C. mirties), tame tarpe ir lauko rūsiu, priklausė Stanislav K. C., Zigmunt K. C. ir Marijai F. C., nepatvirtino minėto turto (lauko rūsio) įgijimo paveldint ar kitu būdu. Z. C. jau nuo 1967 m., kaip bendrasavininkis, o nuo 1988 m. kaip vienintelis savininkas, iki savo mirties (2006-06-02) valdė nekilnojamąjį turtą, esantį ( - ), Vilniuje, tame tarpe ir lauko rūsį. Po tėvo mirties visu šiuo turtu rūpinosi ir jį valdė pareiškėjai. Pareiškėjai taip pat patvirtino, kad nėra kitų asmenų, kurie turėtų daugiau už juos teisių į minėtą pagalbinį pastatą – lauko rūsį, nes daugiau brolių ir seserų jie neturi, o paveldėtas turtas buvo asmeninė Z. C. nuosavybė. Kadangi pareiškėjai sąžiningi ir teisėti nekilnojamo daikto valdytojai, valdymas truko visą laikotarpį, ilgesnį nei dešimt metų, buvo atviras ir nepertraukiamas, jokių žinomų kliūčių šio turto įgijimui nebuvo.

20Suinteresuotas asmuo VĮ „Registrų centras“ atsiliepime prašė pareiškėjų pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo nagrinėti teismo nuožiūra, prieštaravimų dėl pareiškimo nepareiškė.

21Suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime su pareiškimu nesutiko, prašė jo netenkinti, bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant.

22Nurodė, kad palikėjo nuosavybės teisės į minėtą lauko rūsį nebuvo įregistruotos po nekilnojamo turto dovanojimo sandorio, kaip to reikalavo galiojantys įstatymai, todėl kyla pagrįstos abejonės dėl teisėto ir sąžiningo paties palikėjo lauko rūsio valdymo fakto. Kadangi ieškinį reiškė paveldėtojai buvo privalu aiškintis, ar jie nėra to turto paveldėję bendroje paveldėto turto masėje.

23Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškimą nagrinėti teismo nuožiūra teismo nuožiūra atsižvelgiant į suinteresuoto asmens atsiliepime išdėstytas aplinkybes.

24Nurodė, kad siekiant daiktą įgyti įgijamąja senatimi tur būti visos Civilinio kodekso 4.68-4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos. Tuo tarpu pareiškėjai neįrodė visų Civilinio kodekso 4.68-4.71 straipsniuose nustatytų sąlygų buvimo, kurios yra būtinos nuosavybės teisės įgijimui pagal įgyjamąją senatį. Sprendžiant bylą būtina įvertinti ar pagalbinis pastatas – lauko rūsys buvo teisėtai pastatytas, kadangi tai daiktas sukurtas statybos būdu, todėl jam turi būti taikomi statybos norminiai reikalavimai. Be to, kasacinis teismas formuoja Civilinio kodekso 4.27 straipsnio aiškinimo ir taikymo taisyklę, kad Civilinio kodekso 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas reikalavimas valdyti daiktą atvirai reiškia, kad po 2003 m. liepos 1 d. daikto valdymas turi būti įregistruotas viešame registre nepriklausomai nuo to, kada šis valdymas prasidėjo - iki 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo ar jam įsigaliojus. Be to, faktas, kad šiuo metu į ginčo objektą nėra įregistruotos nuosavybės teisės ar kitos daiktinės teisės, nepatvirtino fakto, kad šis pagalbinis pastatas neturi savininko.

25II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

26Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškimas patenkintas. Nustatytas faktas, kad pareiškėjai K. C. ir H. P. įgyjamąja senatimi lygiomis dalimis, t.y. kiekvienas po ½ dalį, įgijo nuosavybės teisę į pagalbinį pastatą – lauko rūsį, esantį ( - ), Vilniuje, kurio unikalus Nr. ( - ).

27Teismas pažymėjo, kad 1967 m. liepos 26 d. LTSR Vilniaus rajono Kairėnų apylinkės Darbo žmonių deputatų tarybos pažyma Nr.293 rodė, kad pagal Kairėnų apylinkės tarybos Vykdomojo komiteto ūkio knygos įrašus Nr. 491, 492, 497, S. K. C., Z. K. C. (pareiškėjų tėvas) ir M. F. C. vardu įregistruotas vienaaukštis medinis gyvenamasis namas su kiemo ūkiniais pastatais: tvartu ir lauko rūsiu, kurie pastatyti 1928 metais. Po S. K. C. mirties, jam priklausiusį turtą 1967 m. gruodžio 7 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu paveldėjo motina M. F. C. įgijusi 1/9 gyvenamojo namo ir tokią pačią dalį pagalbinių pastatų, bei žmona Leonarda J. C. ir sūnus V. C., kurie atitinkamai įgijo 2/9 gyvenamojo namo ir tokią pačią dalį tvarto ir rūsio, tokiu būdu, 1967 metais po Stanislav K. C. mirties nekilnojamasis turtas - namų valda, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė Z. K. C. (1/3 arba 3/9), M. F. C. (4/9), L. J. C. ir V. C. (2/9), ką patvirtino ir 1983 m. spalio mėn. 24 d. Vilniaus tarpmiestinės techninės inventorizacijos biuro pažymėjimas Nr.789, registracijos pažymėjimas Nr.788 bei įrašai Vilniaus tarpmiestinės techninės inventorizacijos biuro 1982 m. birželio 10 d. statinių perkainojimo kortelėje. Teismas nustatė, kad 1971 m. sausio 21 d. mirus M. F. C., 1984 m. vasario 6 d. paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą pagrindu mirusiosios turtą, t.y. 4/9 namų valdos lygiomis dalimis paveldėjo Z. K. C. ir L. J. P. K. (buvusi C.), nes V. S. C. tam momentui buvo miręs, todėl teismas padarė išvadą, jog tokiu būdu Z. K. C. asmeninės nuosavybės teise valdoma namų valdos dalis sudarė 5/9, o L. J. P. K. - 4/9, ką patvirtino ir 1988 m. balandžio 22 d. Vilniaus tarpmiestinės techninės inventorizacijos biuro pažymėjimas. L. J. P. K. 1988 m. gegužės 4 d. dovanojimo sutartimi perleido jai priklausančias 4/9 dalis namų valdos Z. K. C., ko pasekoje nuo šio sandorio sudarymo dienos Z. K. C. asmeninės nuosavybės teise valdė visą namų valdą, esančią ( - ),Vilniuje. Teismas įvertinęs nustatytas aplinkybes nenustatė, jog nurodytas turtas ar jo dalis nuo 1988 m. gegužės 4 d. būtų kam perleistas, todėl konstatavo, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog minėtu adresu esanti namų valda, į kurios sudėtį įėjo ir įeina ginčo rūsys, nuo 1988 metų buvo valdomas savininko Z. C., t.y. pareiškėjų tėvo. Teismo vertinimu byloje esantys duomenys rodė, kad adresu ( - ) Vilniuje, esantis turtas, tame tarpe ir lauko rūsys, ilgą laiką buvo valdomas vienos C. šeimos, jokių duomenų apie jo perleidimą pateikta nebuvo, šiuo adresu nuo pat gimimo gyveno pareiškėjai, kurie nuo 1986 metų čia deklaravo gyvenamąją vietą ir kurie tuo turtu rūpinosi ir jį prižiūrėjo ir po tėvo mirties. Teismas iš bylos duomenų nenustatęs, jog yra kitų asmenų, kurie galėtų turėti daugiau teisių už pareiškėjus sprendė, kad jokių apribojimų ar kliūčių pareiškėjų nuosavybės teisei į ginčo turtą įgyjamąja senatimi nustatyti nebuvo, nes byloje pateikti įrodymai patvirtino visų Civilinio kodekso 4.68 – 4.71 straipsniuose numatytų sąlygų tam buvimą, todėl pareiškimą tenkino.

28III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

29Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą pareiškėjų K. C. ir H. P. pareiškimą atmesti.

30Nurodė, kad teismas priimdamas skundžiamą sprendimą nepagrįstai sprendė, jog pareiškėjai įrodė visas įstatyme nustatytas daikto įgijimo įgyjamaja senatimi sąlygas, nes į bylą nebuvo pateikti jokie įrodymai pagrindžiantys, kad pareiškėjai ir (arba) jų tėvas Z. C. valdė lauko rūsį, todėl pagrindo nustatyti, kad lauko rūsys įgytas įgijamąja senatimi nebuvo. Teismas neatsižvelgė į tai, jog pareiškėjams siekiant įteisinti lauko rūsį, centrinė registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2009 m. spalio 2 d. sprendimu Nr. RS-1670 netenkino jų prašymo įregistruoti jų nuosavybės teises į nurodytą nekilnojmąjį turtą, todėl pareiškėjai nuosavybės teisių neįgijo. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas neatsižvelgė į tai, jog po 2003 metų liepos 1 dienos daikto valdymas turėjo būti įregistruotas viešajame registre nepriklausomai nuo to, kada šis valdymas prasidėjo – iki 2000 metų Civilinio kodekso įsigaliojimo ar jam įsigaliojus, tuo tarpu pareiškėjai kreipėsi į teismą nenustatę daikto valdymo fakto, todėl daiktą pradėjus valdyti iki 2000 metų Civilinio kodekso įsigaliojimo ir nesuėjus Civilinio kodekso 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytam dešimties metų senaties terminui iki 2003 metų liepos 1 d., bei po šios datos daikto valdymo neįregistravus viešajame registre laikytina, kad pareiškėjai neįvykdė įstatyme nustatytos sąlygos atvirai valdyti daiktą dešimt metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-535/2008). Pareiškėjai savo reikalavimą grindė tuo, kad niekas neprieštarauja faktiniam daikto naudojimui ir nenaudoja bei nepageidauja jo naudoti, tačiau teismas tenkindamas pareiškimą neįvertino aplinkybės, jog vien to, kad niekas neprieštarauja daikto valymui nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog daiktas yra valdomas atvirai, kaip savas, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjų reikalavimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas neatsižvelgė, kad tai, jog lauko rūsio savininkas nėra registruotas, todėl niekas nepatvirtino fakto, kad nurodytas pagalbinis pastatas savininko neturi apskritai. Pareiškėjai rėmėsi tuo, kad jie prižiūri lauko rūsį, esantį ( - ), Vilniuje, tačiau priežiūra nebuvo pagrįsta konkrečiais įrodymais apie fizinio daikto užvaldymą, todėl teismas neturėjo pagrindo kvalifikuoti priežiūros veiksmų, kaip valdymo daiktinės teisės. Teismo išvada, jog pagrindo manyti, kad pareiškėjai mėgino įteisinti galimai savavališką statybą nebuvo nepagrįsta ir padaryta neįvertinus statinio sūkurimo teisėtumo, todėl atsižvelgus į tai, kad statinys buvo sukurtas 1928 metais, jo baigtumas 100 procentų, teismas turėjo spręsti klausimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal Statybos įstatyme nustatytą tvarką, o ne nagrinėti daikto įgijimo įgijamąja senatimi klausimą, nes daiktas įgytas neteisėtai negalėjo būti pripažintas nuosavybės objektu (Lietuvos Aukščiausiojo teismo civilinių ylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-498/2006). Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas turėjo į bylos nagrinėjimą suinteresuotais asmenimis įtraukti Vilniaus apskrities viršininko admnistraciją bei VĮ ,,Valstybės turto fondą“, kai subjektus turinčius teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, tačiau šios pareigos neįvykdžius buvo pažeistas Civilinio kodekso 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos, kas sudaro absoliutų skundžiamojo teismo spredimo negaliojimo pagrindą. Teismas priimdamas skundžiamą sprendimą padarė nepagrįstą išvadą, jog paveldėjimo teisės liudijimas nebuvo išduotas tik į lauko rūsį, nes byloje nebuvo pateikti įrodymai, kad būtent pareiškėjai po tėvo mirties pagal testamentą paveldėjo 0,5490 ha žemės sklypą, esantį ( - ), Vilniuje (kadastrinis adresas duomenys neskelbtini)) bei gyvenamąjį namą (unikalus Nr. ( - ), ūkinį pastatą 2I1ž (2I1m) (unikalus Nr. ( - ), ūkinį pastataą 3I1ž (3I1m) (unikalus Nr. 1) ūkinį pastatą (unikalus Nr. ( - ) bei kiemo statinius (šulinį, unikalus Nr. ( - ).

31Pareiškėjai K. C. ir H. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistu; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

32Nurodo, kad teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes bei tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas reglamentuojančias daikto įgijimą įgijamąja senatimi, todėl pagristai pripažino, jog pareiškėjai įgijamąja senatimi įgijo teisę į negyvenamąsias patalpas - lauko rūsį, esantį ( - ), Vilniuje.

33Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

34Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).

35Apeliacinis skundas tenkintinas.

36Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bei įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą teisinius argumentus (CPK 183 str., 185 str.) sprendžia, kad pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė šioje byloje Civilinio kodekso 4.68 -4.71 straipnių nuostatas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, o tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamąjį teismo sprendimą (CPK 330 str.), priimti naują sprendimą ir pareiškėjų pareiškimo dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo netenkinti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

37Pareiškėjų pareiškime nurodytos faktinės bylos aplinkybės bei į bylą pateikti rašytiniai įrodymai (CPK 135 str.) rodo, kad pareiškėjų tėvas Z. C. teisės į nuosavybę – lauko rūsį, nėra realizavęs įstatymų nustatyta tvarka iki jo mirties 2006 m. birželio 2 d.

38Pareiškime pareiškėjai nurodo, kad rūsiu naudojasi nuo gimimo, o po Z. C. mirties rūsį prižiūri ir tvarko pagal paskirtį, kaip savo nuosavybę, todėl pareiškėjai sprendžia, kad nuosavybės teises į rūsį pareiškėjai įgijo įgyjamosios senaties būdu.

39Su tokiomis pareiškėjų išvadomis bei pirmos instancijos teismo išvadomis bei argumentais, kuriais tenkintas pareiškėjų pareiškimas, teisėjų kolegija nesutinka.

40Sutinkamai su Civilinio kodekso 4.68 straipsnio 1 dalimi pareiškėjai tam, kad įgytų nuosavybės teisę pagal įgijamąja senatį turimą rūsį turi valdyti kaip savą nepertraukiamai ne mažiau kaip dešimt metų. Tai, kad valdymas tęsėsi dešimt metų pareiškėjai neįrodo, kadangi patys nurodo, kad jų tėvas Z. C. turėjo teisę į rūsio nuosavybę ir šį nekilnojamąjį turtą valdė kaip savą iki mirties 2006 m. birželio 2 d.

41Vien tik naudojimosi rūsiu kartu su Z. C. faktas pareiškėjams jokios teisės į nuosavybę nesukūrė.

42Nesant nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygų visumos, pirmos instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjams atsirado nuosavybės teisė į ginčo rūsį įgyjamosios senaties pagrindu, todėl pirmos instancijos teismas privalėjo pareiškėjų prašymo netenkinti.

43Teisėjų kolegija nustačiusi priešingas aplinkybes, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas 2010 m. birželio 2 d. sprendime (CPK 265 str 1 d.), naikina skundžiamąjį teismo sprendimą ir pareiškėjų prašymą atmeta (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

44Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu teisėjų kolegija

Nutarė

45Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 2010 m. birželio 2 d. sprendimą panaikinti ir pareiškėjų K. C. ir H. P. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgyjimo įgyjamąja senatimi fakto nustatymo atmesti.