Byla eA-152-556/2019
Dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Ramutės Ruškytės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. A. J. ir I. Č. apeliacinį skundą administracinėje byloje dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. A. J. ir I. Č. skundą atsakovams Radviliškio rajono savivaldybės tarybai ir Radviliškio rajono savivaldybei, atstovaujamai Radviliškio rajono savivaldybės tarybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo priteisimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

51.

6Pareiškėjos padavė skundą (kurį patikslino), kuriuo prašė: 1) panaikinti Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2016 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. T-326 (toliau – ir Sprendimas) visa apimtimi, ir įpareigoti Radviliškio rajono savivaldybės tarybą (toliau – ir Taryba) sekančiame jos posėdyje po teismo sprendimo įsiteisėjimo pakartotinai išspręsti pareiškėjų 2016 m. birželio 20 d. prašymą (toliau – ir prašymas), kuriuo buvo prašoma priimti sprendimą sumažinant kiek maksimaliai įmanoma žemės mokestį už Radviliškio mieste turimus sklypus 2016 metais; 2) priteisti solidariai iš atsakovų pareiškėjos V. A. J. naudai 5 151,86 Eur turtinės žalos atlyginimo; 3) priteisti solidariai iš atsakovų pareiškėjos I. Č. naudai 5 071,58 Eur turtinės žalos atlyginimo; 4) priteisti iš atsakovų pareiškėjų naudai jų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjos nurodė, kad:

71.1.

8Taryba priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė netenkinti pareiškėjų prašymo atleisti arba maksimaliai sumažinti 2016 metų žemės mokestį už turimus žemės sklypus Radviliškio mieste. Pareiškėjos prašyme nurodė, kad joms (t. y. pareiškėjų senelei, kuri jau mirusi) yra atkurtos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą Radviliškio mieste, t. y. 81 žemės sklypą, kurių bendras plotas sudaro apie 29 hektarus. Visų šių sklypų paskirtis yra gyvenamųjų namų statybos, tačiau ši teritorija realiai visiškai nepritaikyta tokiai paskirčiai – nėra jokių gatvių (net neasfaltuotų), elektros ir vandentiekio įvadų, nors jie yra suprojektuoti pagal dar Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 1998 m. vasario 27 d. sprendimu Nr. 94 patvirtintą Radviliškio miesto rytinės dalies I mikrorajono individualių gyvenamųjų namų statybos detalųjį planą. Turimi sklypai realiai nenaudojami, jų vertė vien tik dėl detaliuoju planu nustatytos paskirties ir naudojimo būdo yra didžiulė, palyginti su žemės ūkio paskirties sklypais ar kitais nekomercinės paskirties sklypais, kokiais realiai (pagal faktinę būklę) šiuo metu pareiškėjų sklypai ir išlikę. Analogiškus prašymus dėl atleidimo nuo žemės mokesčio pareiškėjos teikė kasmet, nes pareiškėjų turtinė padėtis nėra gera, dėl to jų galimybės mokėti net ir sumažintą žemės mokestį yra labai ribotos. Pareiškėjos stengėsi šiuos Radviliškio miesto ribose turimus žemės sklypus parduoti, skelbė skelbimus įvairiuose interneto puslapiuose ir ieškojo pirkėjų per nekilnojamojo turto agentūras, tačiau tiek pareiškėjoms, tiek ir aplinkinių sklypų savininkams nepavyksta parduoti sklypų dėl to, jog žemės ūkio ar kita su namų statyba susijusi veikla šiuos sklypuose negalima, o gyvenamųjų namų statyti neįmanoma dėl infrastruktūros neįrengimo. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 3 d. nutarimą Nr. 1324 „Dėl naujų žemės sklypų dydžio miestuose, detaliųjų planų rengimo ir teritorijų inžinerinės įrangos“ (toliau – ir Vyriausybės Nutarimas) Radviliškio rajono savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) turėjo pareigą teritorijoje, kurioje yra žemės sklypai, įrengti infrastruktūrą, kad būtų galima žemės sklypus naudoti pagal paskirtį, bet, kaip minėta, tokia infrastruktūra neįrengta. Todėl pareiškėjos dėl pačios Savivaldybės kaltės negali naudotis ginčo žeme pagal paskirtį (gyvenamųjų namų statybai).

91.2.

10Įvertinus tiek teismų praktikos išaiškinimus šios kategorijos bylose, tiek ir Tarybos ankstesnius sprendimus, kuriais ne kartą bent iš dalies buvo pripažinta pareiškėjų teisė į mokesčio lengvatą, darytina išvada, kad ginčijamas Sprendimas yra ydingas, nes yra nepagrįstas objektyviais duomenimis ir kriterijais. Ginčijamas Sprendimas pažeidžia pareiškėjų teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą, t. y. teisę žinoti ir suprasti, kodėl Taryba nusprendė nesuteikti pareiškėjoms maksimalios ar kokios nors kitos mokesčio už žemės sklypus Radviliškio miesto ribose lengvatos.

111.3.

12Taryba 2014 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T-709 nusprendė atleisti nuo žemės mokesčio 2015 metais žemės sklypų savininkus, nesinaudojančius kartu su pastatais grąžinta žeme (namų valda), kuriems nuomos mokesčio už žemę nemoka butų nuomininkai arba Savivaldybė. Taigi kitų žemės savininkų padėtį negaunant jokios naudos iš savo žemės sklypų Taryba vertina kitaip nei pareiškėjų, nors nei jie, nei pareiškėjos nėra kalti dėl susidariusių aplinkybių, t. y. negalėjimo gauti pajamų iš žemės sklypų. Taryba nagrinėjamu atveju nepagrįstai diskriminuoja pareiškėjas, dėl to ginčijamas Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

131.4.

14Taryba, netenkindama pareiškėjų prašymo dėl žemės mokesčio lengvatos suteikimo ir nenurodydama jokių pagrįstų tokio sprendimo motyvų, pažeidė teisinio saugumo bei tikrumo ir teisėtų lūkesčių principus.

152.

16Atsakovai Radviliškio rajono savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė), atstovaujama Tarybos, ir Taryba atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovai atsiliepime nurodė, kad:

171.1.

18Radviliškio rajono gyventojų prašymams dėl žemės mokesčio, žemės nuomos mokesčio ir nekilnojamojo turto mokesčio nagrinėjimo komisija (toliau – ir Komisija), sudaryta Savivaldybės administracijos direktoriaus 2015 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. A-1053 „Dėl komisijos sudarymo“, 2016 m. liepos 15 d. posėdyje išnagrinėjusi pareiškėjų prašymą ir kitą su prašymu susijusią ir Savivaldybės disponuojamą medžiagą, nustatė, kad Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnyje, Radviliškio rajono savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. T-977 „Dėl 2016 metų žemės mokesčio tarifų ir lengvatų nustatymo“ 4 ir 6 punktuose nustatyti atvejai, kai žemės savininkai atleidžiami nuo žemės mokesčio. Nors Savivaldybei pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte priskirta funkcija „savivaldybių vietinės reikšmės kelių ir gatvių priežiūra, taisymas, tiesimas ir saugaus eismo organizavimas“, tačiau joks teisės aktas nenumato konkrečių terminų dėl gatvių tiesimo, nenumato jokio laiko momento, iki kada nurodyti veiksmai turi būti atliekami. Todėl pagrindo teigti, kad Savivaldybė neįvykdė ir (ar) nevykdo jai priskirtų funkcijų, nėra. Infrastruktūros neįrengimas savaime nesudaro pagrindo taikyti žemės mokesčio lengvatas. Pareiškėjų prašyme nurodytos aplinkybės dėl žemės sklypų būklės (kelių, elektros, vandentiekio įvadų neįrengimo) objektyvių kliūčių valdyti, naudotis, disponuoti daiktu savo nuožiūra nesudaro. Pareiškėjos, būdamos turto savininkėmis, turi teisę gauti iš jo pajamas, spręsti dėl teisinio likimo bei ekonominės būklės (vykdyti statybas, parduoti, įsivesti ryšio linijas ir pan.). Taryba pagal pareiškėjų prašymus žemės mokestį 2013–2014 metais buvo sumažinusi 50 procentų. Svarstant 2014 metų žemės mokesčio sumažinimo klausimą Tarybos nariai paprašė pareiškėjų pateikti įrodymus, kad sklypai yra pardavinėjami, tačiau nei tuomet, nei vėliau pareiškėjos nepateikė įrodymų, kad jos jau ne vienus metus stengiasi savo turimus žemės sklypus parduoti, skelbia skelbimus įvairiuose interneto puslapiuose ir ieško pirkėjų per nekilnojamojo agentūras, tačiau nepavyksta parduoti sklypų. Nors pareiškėjos nurodė, kad bet kokia kaina deda pastangas parduoti turimus žemės sklypus, bet prašyme nenurodė sklypų pardavimo kainų, kurios gali turėti įtakos sklypų pardavimo galimybei. Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybos turi teisę savo biudžeto sąskaitą sumažinti žemės mokestį arba visai nuo jo atleisti, taigi atleidimas nuo žemės mokesčio yra Tarybos teisė, bet ne pareiga.

191.2.

20Komisija darė išvadą, kad pagrindo sumažinti žemės mokestį pareiškėjoms nėra, todėl Komisija pasiūlė Savivaldybės administracijos direktoriui parengti Tarybos Sprendimo projektą dėl pareiškėjų prašymo netenkinimo. Savivaldybės administracijos direktorius, atsižvelgdamas į Komisijos siūlymą, parengė Sprendimo projektą bei Sprendimo „Dėl žemės mokesčio“ projekto aiškinamąjį raštą (toliau – ir Aiškinamasis raštas), siūlydamas Tarybai netenkinti pareiškėjų prašymo ir teisės aktų nustatyta tvarka projektą 2016 m. rugpjūčio 19 d. užregistravo bei paskelbė Savivaldybės internetinėje svetainėje. Taryba, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punktu, Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgdama į pareiškėjų prašymą ir į Aiškinamajame rašte išsamiai išdėstytus ir Komisijos nustatytus faktinius ir teisinius pagrindus, motyvaciją, 2016 m. rugpjūčio 25 d. posėdyje priėmė teisėtą ir pagrįsta Sprendimą.

211.3.

22Ginčijamas Sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas ir objektyviai vertinant suprantamas, Sprendime nurodytas teisinis pagrindas, Aiškinamajame rašte suprantamai ir išsamiai paaiškinta, kodėl pareiškėjoms nebuvo sumažintas žemės mokestis, nurodytos Komisijos tyrimo metu nustatytos faktinės žemės mokesčio nesumažinimo aplinkybės ir motyvacija, taip pat nurodyta Sprendimo apskundimo tvarka. Todėl teigti, kad ginčijamas Sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas objektyviais duomenimis ir kriterijais bei yra ydingas, nėra pagrindo.

231.4.

24Pareiškėjos jau yra pardavusios visus žemės sklypus, dėl kurių buvo pateiktas prašymas ir ankstesni prašymai sumažinti žemės mokestį ar atleisti nuo jo visiškai. Tai reiškia, kad buvo paneigta ir išnyko pagrindinė aplinkybė (motyvas), dėl ko buvo prašoma visiškai atleisti nuo žemės mokesčio ar jį sumažinti.

251.5.

26Pareiškėjoms prievolė mokėti žemės mokestį atsirado įstatymų nustatytu pagrindu. Taryba tik nesuteikė mokesčio lengvatos, kitaip tariant, privilegijos prieš kitus mokesčių mokėtojus mokėti mažesnį nei įstatymu nustatytą žemės mokestį ar visiškai jo nemokėti. Todėl Tarybos veiksmai neatleisti pareiškėjų nuo žemės mokesčio ar jo nesumažinti nelaikytini neteisėtais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatų prasme. Tai tik diskrecijos, numatytos Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje, realizavimas. Pareiškėjų deklaruojama turtinė žala turi būti pagrįsta realiais, įrodytais, neišvengiamais, o ne tikėtinais, hipotetiniais nuostoliais. Be to, prievolė mokėti visą žemės mokestį nelaikytina turtine žala.

27II.

282.

29Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

303.

31Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Tarybos Sprendimo, kuriuo pareiškėjos neatleistos nuo žemės mokesčio, mokėtino 2016 metais, ir dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl to, kad pareiškėjos nebuvo atleistos nuo minėto žemės mokesčio, atlyginimo.

324.

33Teismas pabrėžė, kad ginčijamas Sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis. Nors Aiškinamasis raštas ir nenurodytas kaip sudėtinė Sprendimo dalis, minėtas dokumentas (Aiškinamasis raštas) yra administracinėje byloje ir buvo žinomas pareiškėjoms nuo pat skundo pateikimo teismui dienos. Aiškinamajame rašte, kaip ir Sprendime, nurodomos tos pačios teisės normos, kurių pagrindu priimtas Sprendimas žemės mokesčio klausimu, nurodyta, kad nėra aplinkybių, galinčių sąlygoti atleidimą nuo 2016 metų žemės mokesčio, 0,01 procento lengvatinio mokesčio tarifo nustatymą arba žemės mokesčio sumažinimą dar didesne nei 50 proc. dalimi. Prieš teikiant Sprendimą tvirtinti Tarybai, jis buvo apsvarstytas Tarybos posėdyje, kuriame vienbalsiai nutarta, jog pagrindo atleisti pareiškėjas nuo žemės mokesčio nėra. Buvo įvertintos pareiškėjų prašyme nurodytos aplinkybės, išanalizavus galiojančius teisės aktus, ankstesnius Tarybos sprendimus pareiškėjų atžvilgiu. Taryba ginčijamą Sprendimą priėmė vadovaudamasi teisės aktais, Aiškinamajame rašte nurodytais argumentais. Tarybos Sprendimas yra pagrįstas ir motyvuotas, dėl to iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus.

345.

35Teismas, įvertinęs Tarybos 2014 m. kovo 27 d. sprendime Nr. T-709 „Dėl 2015 metų žemės mokesčio tarifų ir lengvatų nustatymo“, iš dalies pakeistame 2014 m. spalio 9 d. Nr. T-841 sprendimu, numatytus atvejus, kuriems esant Taryba nusprendė taikyti žemės mokesčio lengvatas, bylos duomenis, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos į subjektų ratą, kurie gali būti atleisti nuo žemės mokesčio, nepateko.

366.

37Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų atstovas tvirtina, jog Savivaldybei neįvykdžius pareigų, nustatytų Vyriausybės Nutarimo 2 ir 3 punktuose, (neelektrifikavus, nenutiesus žvyruotų kelių ir pan. nagrinėjamai bylai aktualiuose kvartaluose), pareiškėjos, sumokėdamos 2015 ir 2016 metų žemės mokesčius, patyrė tiesiogines išlaidas, t. y. turtinę žalą.

387.

39Teismas pabrėžė, kad Vyriausybės Nutarimu savivaldybėms buvo nustatyta pareiga atlikti inžinerinės įrangos darbus konkrečiose teritorijose, kurios buvo perduotos piliečiams nuosavybės teisių atkūrimo procese kaip atlyginimas piliečiams už nuosavybės teise turėtą žemę kitoje nei jų turėtoje teritorijoje. Teismo nuomone, minėto nutarimo reguliavimo sritis neapėmė savivaldybių pareigos įrengti infrastruktūra teritorijose, į kurias asmenims nuosavybės teisė buvo atkurta grąžinant žemę natūra, kaip buvo nagrinėjamu atveju.

408.

41Taigi, teismo vertinimu, nesant galimybės nustatyti, konkrečių neteisėtų veiksmų (ar neveikimo), iš kurių pareiškėjos kildina atsakovų joms padarytą žalą, nagrinėjamu atveju negali būti sprendžiamas atsakovų civilinės atsakomybės klausimas. Neįrodyta ir pareiškėjų patirta turtinė žala. Nenustačius viešajai atsakomybei atsirasti būtinųjų sąlygų, žalos atlyginimas pagal CK 6.271 straipsnį negalimas. Todėl pareiškėjų reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

429.

43Teismas pareiškėjų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, joms nepateikus duomenų apie tokias patirtas išlaidas, paliko nenagrinėtą.

44III.

4510.

46Pareiškėjos padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Taip pat prašo sujungti šią administracinę bylą su administracine byla Nr. eA-4163-575/2017, priimti naujus įrodymus ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjos nurodo, kad:

4710.1.

48Aiškinamajame rašte taip ir nenurodyta, dėl ko 2016 metais Tarybos pozicija pasikeitė, prieš tai 4 ar 5 metus iš eilės iš dalies tenkinus pareiškėjų prašymus dėl žemės mokesčio lengvatos suteikimo, kurie buvo grįsti negalėjimu žemės sklypus naudoti pagal paskirtį – namų statybai, – kadangi Savivaldybė iki šiol neįrengė jos 1997 metais patvirtintame detaliajame plane nurodytų gatvių. Aiškinamojo rašto teiginiai yra visiškai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naudotis tariamai absoliučia Tarybos diskrecija nesuteikti mokesčio lengvatos pareiškėjoms.

4910.2.

50Neatitinka tikrovės ir Tarybos teiginiai, kad pareiškėjos gali iš savo nekilnojamojo turto gauti pajamas, spręsti dėl teisinio likimo bei ekonominės būklės (vykdyti statybas). Jokios naudos ar pajamų, išskyrus žemės sklypų pardavimo, pareiškėjos gauti negalėjo, kadangi statyba žemės sklypuose buvo neįmanoma, nes nebuvo įrengtas nei kelias, nei elektra. Be to, net ir pardavus šiuos sklypus, neišnyksta prievolė mokėti žemės mokestį, kurią jau privalo vykdyti kitas savininkas. Pareiškėjų nuomone, Taryba iš esmės verčia jas ir kitus žemės savininkus parduoti žemės sklypus, taip panaikinant prievolę mokėti žemės mokestį, bet atsisako spręsti problemą, kurią Savivaldybė, suformuodama sklypus ir iki šiol juose neįrengdama gatvių, sukūrė pati.

5110.3.

52Tarybos argumentas, kad pareiškėjos paveldėjo 81 žemės sklypą, žinodamos, kad reikės mokėti žemės mokestį, taip pat nepagrįstas, kadangi pati Tarybą ilgą laiką pripažino jų teisę į mokesčio lengvatą ir taip sukūrė teisėtus lūkesčius, kad supranta, jog jokios naudos iš šios žemės, kaip ir kiti gretimų sklypų savininkai, jos negauna. Minėtas Tarybos argumentas yra netinkamas ir nepagrįstas ir dėl to, kad juo siekiama paneigti nuosavybės neliečiamumo bei nuosavybės teisių tęstinumo principus ir vertybes.

5310.4.

54Nesuprantamas yra ir teismo sprendimo motyvas dėl „savivaldybės tarybos teisės nustatyti žemės mokestį ir nuo jo atleisti pagal pasitvirtintus kriterijus“. Byloje nėra duomenų apie kokius nors Tarybos patvirtintus tokius kriterijus pareiškėjų atžvilgiu, neaišku, kokiu aktu ar dokumentu jie yra nustatyti, dėl to nebuvo įmanoma prognozuoti, kokius kriterijus Taryba taikys spręsdama pareiškėjų prašymą dėl lengvatos suteikimo. Kriterijai, motyvai ar kitos lengvatos (ne)suteikimo priežastys turėjo būti nurodyti ginčo Sprendime. Tik tokiu atveju Tarybos priimtas Sprendimas galėjo būti pripažintas objektyviu, teisėtu ir pagrįstu.

5510.5.

56Pareiškėjos pateikė duomenis, kad visame kvartale, kur yra jų žemės sklypai, nėra jokios suprojektuotos gatvės ir elektros linijų, o nuosavybės teisių atkūrimas natūra į žemės sklypus buvo neišvengiamas ir vienintelis įmanomas pažeistų teisių atkūrimo būdas. Savivaldybė neįrodė, kad Vyriausybės Nutarimu jai nustatytos pareigos nebuvo privalomos.

5710.6.

58Teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjų diskriminacijos kitų žemės savininkų atžvilgiu. Teismas taip pat neanalizavo pareiškėjų argumentų dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo.

5911.

60Atsakovai Savivaldybė, atstovaujama Tarybos, ir Taryba atsiliepimu prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo pakartotinai svarstyti klausimą dėl apeliacinio skundo priėmimo.

6112.

62Atsakovai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nepateikė naujų reikalavimų ir nenurodė naujų aplinkybių, pagrindžiančių byloje jų reikalavimus. Atsakovų nuomone, pareiškėjos taip pat praleido terminą apeliaciniam skundui paduoti.

63Teisėjų kolegija

konstatuoja:

64IV.

6513.

66Pareiškėjos pateikė prašymus sujungti šią administracinę bylą su administracine byla Nr. eA-4163-575/2017 ir priimti naujus įrodymus – Tarybos 2014 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. T-709 „Dėl 2015 metų žemės mokesčio tarifų ir lengvatų nustatymo“ ir 2015 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. T-977 „Dėl 2016 metų žemės mokesčio tarifų ir lengvatų nustatymo“.

6714.

68Dėl pareiškėjų prašymo sujungti administracines bylas pažymėtina, kad administracinė byla Nr. eA-4163-575/2017 (naujas bylos Nr. eA-1766-968/2018) jau yra išnagrinėta – šioje byloje priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis, kuri yra įsiteisėjusi, galutinė ir neskundžiama. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą sujungti nagrinėjamą administracinę bylą su administracine byla Nr. eA-4163-575/2017 (naujas bylos Nr. eA-1766-968/2018).

6915.

70Nors pareiškėjos prašo, kad apeliacinės instancijos teismas prijungtų prie bylos Tarybos 2014 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. T-709 „Dėl 2015 metų žemės mokesčio tarifų ir lengvatų nustatymo“ ir 2015 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. T-977 „Dėl 2016 metų žemės mokesčio tarifų ir lengvatų nustatymo“, tačiau pabrėžtina, kad tai yra norminiai administraciniai teisės aktai, kurie, kaip nurodė ir pačios pareiškėjos, yra paskelbti viešai Radviliškio rajono savivaldybės internetinėje svetainėje. Norminiai teisės aktai yra dokumentai, kuriuos teismai aiškina ir taiko nagrinėdami bylas ir jose priimdami sprendimus. Todėl minėti sprendimai nelaikytini įrodymais Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalies prasme, t. y. faktiniais duomenimis. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, prijungti šiuos Tarybos sprendimus prie bylos, kaip įrodymus byloje, nėra pagrindo.

7116.

72Dėl atsakovų argumento, kad pareiškėjos praleido terminą apeliaciniam skundui šioje byloje paduoti, pažymėtina, kad iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) matyti, jog pareiškėjų advokatas per minėtą sistemą apeliacinį skundą šioje byloje padavė 2017 m. gegužės 10 d., 23.58 val., o pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje byloje buvo priimtas ir paskelbtas 2017 m. balandžio 10 d. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 29 d.) numatytas vieno mėnesio pirmosios instancijos teismo sprendimo apskundimo terminas nebuvo praleistas.

73V.

7417.

75Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarybos Sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjų prašymas sumažinti jų mokėtiną žemės mokestį 2016 metais, teisėtumo ir pagrįstumo, įpareigojimo pareiškėjų 2016 m. birželio 20 d. prašymą išnagrinėti iš naujo ir turtinės žalos atlyginimo.

7618.

77Šios administracinės bylos kontekste taip pat pabrėžtina, kad Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 18 punkte, be kita ko, nustatyta, jog būtent savivaldybių tarybos turi išimtinę kompetenciją priimti sprendimus teikti mokesčių lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita. Žemės mokesčio įstatymo 8 straipsnyje, kuriame reglamentuojamos žemės mokesčio lengvatos, įtvirtinta savivaldybių tarybų teisė taikyti šio mokesčio lengvatą – savo biudžeto sąskaita sumažinti žemės mokestį arba visai nuo jo atleisti (3 d.), šio straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ši lengvata taikoma atitinkamuose savivaldybių tarybų sprendimuose nustatyta tvarka.

7819.

79Taryba, įgyvendindama minėtą savivaldybių taryboms suteiktą diskreciją sumažinti žemės mokestį arba visai nuo jo atleisti jos nustatyta tvarka, priėmė 2015 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. T-977 „Dėl 2016 metų žemės mokesčio tarifų ir lengvatų nustatymo“, kuriame, be kita ko, apibrėžė subjektų grupes, kuriems taikytina žemės mokesčio lengvata 2016 metais.

8020.

81Pareiškėjos tiek prašyme Tarybai, tiek nagrinėjamoje byloje nurodė, kad joms būtina taikyti žemės mokesčio lengvatą (bent sumažinti mokėtiną žemės mokestį), nes joms finansiškai per sunku mokėti žemės mokestį už žemės sklypus, iš kurių objektyviai neįmanoma gauti pajamų (juos parduoti, išnuomoti); minėtuose žemės sklypuose įrengti infrastruktūrą pagal jų paskirtį (gyvenamųjų namų statyba) buvo Savivaldybės pareiga, tačiau minėta infrastruktūra taip ir neįrengta.

8221.

83Įvertinus išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad nėra pagrindo pareiškėjoms taikyti žemės mokesčio lengvatą 2016 metais, kadangi pagal Tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimą Nr. T-977 „Dėl 2016 metų žemės mokesčio tarifų ir lengvatų nustatymo“ pareiškėjos net dėl jų nurodytų aplinkybių nepatenka į subjektų, kuriems taikytina žemės mokesčio lengvata Radviliškio rajono savivaldybėje, ratą.

8422.

85Nustatytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Sprendimas (kartu vertinant ir jo sudėtines dalis, pvz., Aiškinamąjį raštą) netaikyti pareiškėjoms žemės mokesčio lengvatos yra pakankamai motyvuotas, pagrįstas objektyviais duomenimis, tinkamai pritaikytomis ir išaiškintomis teisės normomis, dėl to pripažintinas teisėtu ir pagrįstu. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas pagrindė įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, kurie sprendime išdėstyti pakankamai nuosekliai ir išsamiai (žr. šio baigiamojo teisės akto 4 p.). Pareiškėjų apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėjos naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas Tarybos Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė tokiam vertinimui esminės reikšmės turinčias aplinkybes. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai pripažinus ginčijamą Sprendimą teisėtu ir pagrįstu, dėl to nesant pagrindo jį panaikinti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ir pareiškėjų reikalavimo įpareigoti Tarybą jų prašymą suteikti žemės mokesčio lengvatą 2016 metais išnagrinėti iš naujo. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo išsamių argumentų, toliau šioje nutartyje pasisako tik dėl pareiškėjų apeliaciniame skunde akcentuojamų aspektų.

8623.

87Priešingai nei nurodo pareiškėjos, nėra pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeisti pareiškėjų teisėti lūkesčiai (pažeistas teisėtų lūkesčių principas) tuo pagrindu, kad ankstesniais metais pareiškėjoms būdavo taikoma žemės mokesčio lengvata. Pabrėžtina, kad teisėtų lūkesčių principas reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Lietuvos Respublikos Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimą). Taigi teisėtų lūkesčių principas saugojo (saugo) pareiškėjų įgytas teises į žemės mokesčio, mokėtino tik konkrečiais metais, lengvatą, tačiau šis principas pats savaime nesudaro jokių prielaidų suteikti pareiškėjoms žemės mokesčio lengvatą ir kitais metais.

8824.

89Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo ir išvadai, kad pareiškėjoms nesuteikus žemės mokesčio lengvatos jos buvo diskriminuojamos. Pažymėtina, kad diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimą), tačiau konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimą, 2003 m. liepos 4 d. nutarimą). Pareiškėjos neįrodė (nepateikė pagrįstų argumentų), kad asmenims, esantiems vienodoje padėtyje kaip ir jos, būtų pritaikyta žemės mokesčio lengvata Radviliškio rajono savivaldybėje (pvz., savininkai, nesinaudojantys kartu su pastatais grąžinta žeme (namų valda), kuriems nuomos mokesčio už žemę nemoka būtų nuomininkai arba savivaldybė, nėra vienodoje padėtyje kaip ir pareiškėjos, kadangi skiriasi nuosavybės teisių atkūrimo aplinkybės), o jei lengvata tokiems asmenims ir būtų suteikta, tai būtų padaryta be tokią lengvatą pateisinančių priežasčių. Todėl neįrodytas ir pareiškėjų diskriminavimas.

9025.

91Pažymėtina ir tai, kad nors savivaldybėms yra priskirta funkcija planuoti teritorijas, įgyvendinti savivaldybės bendrojo plano ar savivaldybės dalių bendrųjų planų ir detaliųjų planų sprendinius (Vietos savivaldos įstatymo 6 str. 19 p.), tačiau infrastruktūros gyvenamajai paskirčiai pareiškėjų žemės sklypuose neįrengimas, šioje byloje nenustačius, kad buvo nustatyti konkretūs terminai tokiai infrastruktūrai įrengti, savaime nereiškia, kad Savivaldybė padarė neteisėtus veiksmus (nepateisinamai neveikė) pareiškėjų atžvilgiu.

9226.

93Priešingai nei nurodo pareiškėjos, Vyriausybės Nutarimas nagrinėjamu atveju neįpareigojo Savivaldybės įrengti infrastruktūrą pareiškėjų žemės sklypuose. Šią išvadą išsamiai pagrindė ir pirmosios instancijos teismas (žr. šio baigiamojo teisės akto 7 p.), kurio išaiškinimai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1766-968/2018).

9427.

95Niekuo nepagrįsti ir pareiškėjų argumentai, kad nagrinėjamu atveju pažeidžiamas nuosavybės neliečiamumo principas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, kad savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1551-492/2015). Pareiškėjų valdomų žemės sklypų apmokestinimas žemės mokesčiu yra teisėta Žemės mokesčio įstatymu nustatyta priemonė daliai savivaldybių biudžetų surinkti (Žemės mokesčio įstatymo 15 str.), dėl to žemės apmokestinimas žemės mokesčiu savaime nepažeidžia nuosavybės neliečiamumo ir apsaugos principų.

9628.

97CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

9829.

99Nagrinėjamu atveju nenustatyta neteisėtų veiksmų (nepateisinamo neveikimo), padarytų atsakovų pareiškėjų atžvilgiu. Nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, neatsiranda ir atsakovų viešoji atsakomybė, dėl to nėra pagrindo pareiškėjoms priteisti turtinės žalos atlyginimą.

10030.

101Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino bylos aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, dėl to, atmetęs pareiškėjų skundą, iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Nors pirmosios instancijos teismas sprendimu atmetęs pareiškėjų skundą, nepagrįstai pareiškėjų prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas paliko nenagrinėtą, nes turėjo atmesti jį kaip nepagrįstą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalies pagrindu, tačiau tai nepaneigia šios sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Netenkinus pareiškėjų apeliacinio skundo, nėra pagrindo joms priteisti bylinėjimosi išlaidas ir apeliacinėje proceso stadijoje.

102Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

103Pareiškėjų V. A. J. ir I. Č. apeliacinį skundą atmesti.

104Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

105Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. 1.... 6. Pareiškėjos padavė skundą (kurį patikslino), kuriuo prašė: 1) panaikinti... 7. 1.1.... 8. Taryba priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė netenkinti pareiškėjų prašymo... 9. 1.2.... 10. Įvertinus tiek teismų praktikos išaiškinimus šios kategorijos bylose, tiek... 11. 1.3.... 12. Taryba 2014 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. T-709 nusprendė atleisti nuo žemės... 13. 1.4.... 14. Taryba, netenkindama pareiškėjų prašymo dėl žemės mokesčio lengvatos... 15. 2.... 16. Atsakovai Radviliškio rajono savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė),... 17. 1.1.... 18. Radviliškio rajono gyventojų prašymams dėl žemės mokesčio, žemės... 19. 1.2.... 20. Komisija darė išvadą, kad pagrindo sumažinti žemės mokestį... 21. 1.3.... 22. Ginčijamas Sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas ir objektyviai vertinant... 23. 1.4.... 24. Pareiškėjos jau yra pardavusios visus žemės sklypus, dėl kurių buvo... 25. 1.5.... 26. Pareiškėjoms prievolė mokėti žemės mokestį atsirado įstatymų nustatytu... 27. II.... 28. 2.... 29. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu... 30. 3.... 31. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Tarybos Sprendimo, kuriuo... 32. 4.... 33. Teismas pabrėžė, kad ginčijamas Sprendimas yra grindžiamas objektyviais... 34. 5.... 35. Teismas, įvertinęs Tarybos 2014 m. kovo 27 d. sprendime Nr. T-709 „Dėl... 36. 6.... 37. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų atstovas tvirtina, jog Savivaldybei... 38. 7.... 39. Teismas pabrėžė, kad Vyriausybės Nutarimu savivaldybėms buvo nustatyta... 40. 8.... 41. Taigi, teismo vertinimu, nesant galimybės nustatyti, konkrečių neteisėtų... 42. 9.... 43. Teismas pareiškėjų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, joms... 44. III.... 45. 10.... 46. Pareiškėjos padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios... 47. 10.1.... 48. Aiškinamajame rašte taip ir nenurodyta, dėl ko 2016 metais Tarybos pozicija... 49. 10.2.... 50. Neatitinka tikrovės ir Tarybos teiginiai, kad pareiškėjos gali iš savo... 51. 10.3.... 52. Tarybos argumentas, kad pareiškėjos paveldėjo 81 žemės sklypą,... 53. 10.4.... 54. Nesuprantamas yra ir teismo sprendimo motyvas dėl „savivaldybės tarybos... 55. 10.5.... 56. Pareiškėjos pateikė duomenis, kad visame kvartale, kur yra jų žemės... 57. 10.6.... 58. Teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjų diskriminacijos kitų žemės... 59. 11.... 60. Atsakovai Savivaldybė, atstovaujama Tarybos, ir Taryba atsiliepimu prašo... 61. 12.... 62. Atsakovai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir... 63. Teisėjų kolegija... 64. IV.... 65. 13.... 66. Pareiškėjos pateikė prašymus sujungti šią administracinę bylą su... 67. 14.... 68. Dėl pareiškėjų prašymo sujungti administracines bylas pažymėtina, kad... 69. 15.... 70. Nors pareiškėjos prašo, kad apeliacinės instancijos teismas prijungtų prie... 71. 16.... 72. Dėl atsakovų argumento, kad pareiškėjos praleido terminą apeliaciniam... 73. V.... 74. 17.... 75. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Tarybos Sprendimo, kuriuo netenkintas... 76. 18.... 77. Šios administracinės bylos kontekste taip pat pabrėžtina, kad Vietos... 78. 19.... 79. Taryba, įgyvendindama minėtą savivaldybių taryboms suteiktą diskreciją... 80. 20.... 81. Pareiškėjos tiek prašyme Tarybai, tiek nagrinėjamoje byloje nurodė, kad... 82. 21.... 83. Įvertinus išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad nėra pagrindo... 84. 22.... 85. Nustatytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 86. 23.... 87. Priešingai nei nurodo pareiškėjos, nėra pagrindo konstatuoti, kad... 88. 24.... 89. Nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo ir išvadai, kad pareiškėjoms... 90. 25.... 91. Pažymėtina ir tai, kad nors savivaldybėms yra priskirta funkcija planuoti... 92. 26.... 93. Priešingai nei nurodo pareiškėjos, Vyriausybės Nutarimas nagrinėjamu... 94. 27.... 95. Niekuo nepagrįsti ir pareiškėjų argumentai, kad nagrinėjamu atveju... 96. 28.... 97. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės... 98. 29.... 99. Nagrinėjamu atveju nenustatyta neteisėtų veiksmų (nepateisinamo neveikimo),... 100. 30.... 101. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 102. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 103. Pareiškėjų V. A. J. ir I. Č. apeliacinį skundą atmesti.... 104. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą... 105. Nutartis neskundžiama....